Šventasis Augustinas: politinės ir socialinės idėjos

Aurelijus Augustinas (354-430) talentingas rašytojas bei mąstytojas, vienas iš keturių didžiųjų Bažnyčios teologų, vadinamas didžiu visokių erezijų (pagonybės, judaizmo, donatizmo, manicheizmo, astrologijos, sekso, vegetarizmo ir t.t.) ardytoju. Bandysiu atskleisti Augustino socialines ir politines pažiūras. Tai padaryti nėra lengva, nes tik interpretacijos būdu galima tai padaryti, analizuojant jo veikalus.
Pagrindinė knyga kuria remsiuosi rašydamas referatą yra, Peter Brown „Augustinas iš Hipono“. Tai išsami Augustino biografija daugeliu aspektų nagrinėjanti ir interpretuojanti jo gyvenimą. Taip pat, kaip informacijos šaltinį naudoju internetinį tinklapį: ( ), kuriame pateiktas Bogdan Popescu straipsnis, iš leidinio „Mozaik“,2003 Nr. 2, kurį išvertė Kęstutis Pulokas. Tačiau pati informatyviausia knyga apie jį patį iki trisdešimt trečiųjų jo gyvenimo metų ir laikoma jo kūrybos šedevru, tai jo paties rašyta autobiografija „Išpažinimai“. Augustinas perteikia tokį gyvą asmeninio susidomėjimo pojūtį, kad verčia pamiršti, kad „Išpažinimai“ sudėtinga knyga. Tai knyga privertusi nemažai ją perskaičiusių žmonių, į religiją ir tikėjimą pradėti žiūrėti kitaip.
Referatas sudarytas iš įvado, dėstymo ir išvadų.
Augustinui valstybė tėra neišvengiamas blogis, reikalingas išorinei taikai palaikyti ir smurtui pažaboti. Jos paskirtis nėra skatinti moralinę tvarką, o tik priversti savo piliečius vengti smurtinių veiksmų. Valstybė nėra natūrali institucija. Įstatymas, privati nuosavybė ir kariuomenė tėra nuodėmės žymės ir nėra pradinio sukūrimo plano dalis. Žemiškąsias karalystes Augustinas prilygina plėšikų gaujoms. Vienintelis skirtumas tas, kad imperatoriaus negalima nubausti.
Anot Augustino, į valstybę derėtų žvelgti kaip į tam tikrą gydomąją priemonę, kuri leidžia išvengti didesnio blogio. Eusebijui darant prielaidą, kad krikščioniška Romos imperija galėtų laikytis Evangelijos standartų, Augustinas pabrėžia, kad tuodu miestai negali būti sulydyti į tobulą krikščionišką valstybę. Tikrajam miestui visiškai nereikalingos tos žemiškos institucijos, jam nereikalingos jokios politinės struktūros.
Gali kilti klausimas, kokios pozicijos šių sekuliarių priverstinių instrumentų atžvilgiu turėtų laikytis krikščionys. Ar derėtų su tais instrumentais kovoti, ar mėginti juos pakeisti, o gal geriau apskritai su jais nebendrauti? Hipono vyskupas įsitikinęs, kad krikščionims nederėtų elgtis kaip donatistams, kurie bėgo nuo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!