Stojiška asmens laikysena katastrofų literatūroje (Sruoga, Krivickas)

tragiškiausią savo gyvenimo etapą, tačiau nedramatizuojančius savo likimo. Tad B.
Sruoga “Dievų miške” vaizduoja nacių žiaurumus oriai išgyvenantį humanistą, o B.
Krivickas savo eilėraščiuose atskleidžia, ką išgyvena partizanas.
Net ir beviltiškiausioje situacijoje viltis padėti išgyventi, neprarasti “savęs”.
Vienas žymiausių XX a. I pusės rašytojų, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės
poetinės dramos pradininkas Balys Sruoga savo memuariniame romane “Dievų
miškas” atskleidžia žiaurią nacistinio lagerio kasdienybę, sumenkinto, bet tuo pačiu
oraus žmogaus padėtį tragiškoje aplinkoje. “Dievų miškas” – tai meniška ironija
perteikta rašytojo išgyventa kančia Antrojo pasaulinio karo metais – Sruoga,
Vokietijai okupavus Lietuvą, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo suimtas ir
įkalintas Štuthofo lageryje. Kenčiant beviltiškoje konc. stovyklos kasdienybėje
(nuolatinis badas, smurtas, ligos) Sruogai kilo mintis savo išgyvenimus įamžinti
popieriuje – taip gimė iki šiol pasaulį šokiruojantis romanas. Nors kūrinys atpasakoja
tragiškus to meto įvykius, jis išsiskiria sarkastiškumu – ironiją autorius naudoja
tikslingai, gelbėdamasis nuo skausmo, pražūties. Verta paminėti, jog Sruoga romane
beveik nemini prarastos tėvynės, šeimos ilgesio – taip apsisaugoma nuo skendimo
asmeninėje dramoje. Pačiame “Dievų miško” centre: stojiškai išgyvenama žmogaus
kančia. Kentėti lageryje – įprasta. Jo paskirtis buvo nuolat alinti žmogų, paversti
“klipata” ir pražudyti. Pasakotojas (kartu ir pagrindinis veikėjas) išgyvena visą konc.
stovyklos pragaro kelią: “Nuolatinis badas, mušimas, sunkus ilgas darbas, nebuvimas
poilsio naktį, parazitai, tvankus dvokiantis oras vėliau ar anksčiau turi padaryti savo,
net jeigu šiaip kokia nelaimė neatsitiks ar netikėtai kas neužmuš” – tokia kasdienybė
turėjo “sunaikinti žmoguje žmogų”. Tačiau pasakotojui bei daliai kitų katorgininkų
pavyko išlikti savimi: tikėjimas išsigelbėjimu, savitarpio pagalba, išmintis, dvasinė
stiprybė, humaniškumas, rusenanti viltis, kūryba padėjo išsaugoti žmogiškumą.
Tikėdamas, jog kančios galiausiai baigsis, o budeliai sulauks atpildo, jis savo kančią
priima, išgyvena oriai, nepuola sielvartauti ar gailėtis savęs. Atsiribojimas nuo
asmeninių jausmų, ironiškas žvilgsnis į padėtį – tai dvasinio gelbėjimosi priemonės.
Taigi, B. Sruogos “Dievų miško” pasakotojo fenomenas įrodo, jog stojiška, ori
laikysena ribinėje situacijoje, nuolatinis tikėjimas išsaugo “žmoguje žmogų”.
Pasirinkus savo gyvenimo kelią, nevalia abejoti, vengti likimo – tokią poziciją
pristato Bronius Krivickas – vienas žymiausių lietuvių poetų, iki pat žūties
įsitraukusių į...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!