Stojančiųjų į Europos pinigų sąjungą šalių finansų sektorių būtinos reformos

3 ĮVADAS Ekonominės bei socialinės pažangos sukūrimas ir piliečių gyvenimo sąlygų gerinimas buvo vieni iš svarbiausių Europos Sąjungos įkūrimo tikslų. Siekiant jų palaipsniui suvo kovojama su sunkumais laisvam prekių, paslaugų kapitalo bei asmenų judėjimui. Laikui bėgant išaiškėjo, kad šių priemonių nepakanka užsibriežtiems tikslams įgyvendint, taigi buvo sukurta ekonominė ir pinigų sąjunga. Prie šios sąjungus prisijungusios valstybės pateko į baigiamąjį ekonominės integracijos etapą, o eutas tapo šios integracijos ašimi. Lietuva 2004 metais taip pat tapo Europos Sąjungos nare bei įsipareigojo įsivesti eurą kai tenkins Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos reikalavimus. Po priėmimo į Europos Sąjungą dienos Lietuvos Respublikos valdžios bei valdymo institucijos ėmėsi administracinių ir teisinių priemonių, sudariusių sąlygas vykdyti finansinių sektorių būtinas reformas. 2006 metais kovo 16 dieną Lietuva pateikė prašymą įvertinti jos konvergencijos kriterijus. Po Europos centrinio banko ir Europos Komisijos neigiamų įvertinimų bei Europos Tarybos nepalankaus sprendimo reikia naujai pažvelgti į prisijungimo prie ekonominės ir pinigų sąjungos reikalvimus. 2014 m. birželio 4 d. Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas paskelbtuose pranešimuose apie konvergenciją nurodė, kad Lietuva atitinka Mastrichto kriterijus ir yra pasirengusi prisijungti prie euro zonos nuo 2015 m. sausio 1 dienos. Norėdamas įvertinti ekonominės konvergencijos būklę eurą siekiančiose įsivesti ES valstybėse narėse, ECB naudojasi bendra analizės sistema. Ši bendra sistema, kurią Europos pinigų institutas (EPI) ir ECB nuosekliai taiko visuose savo pranešimuose apie konvergenciją, grindžiama, pirma, sutarties nuostatomis ir tuo, kaip jas taiko ECB, vertindamas kainų pokyčius, fiskalinį balansą ir skolos rodiklius, valiutos keitimo kursą ir ilgalaikes palūkanų normas bei kitus ekonominei integracijai ir konvergencijai svarbius veiksnius. Antra, sistema grindžiama daugeliu papildomų praeitį ir ateities lūkesčius apibūdinančių 4 ekonominių rodiklių, laikomų naudingais konvergencijos tvarumui detaliau įvertinti. Valstybės narės patikrinimas pagal visus šiuos veiksnius yra svarbus, siekiant užtikrinti jos integraciją į euro zoną be didesnių sunkumų. Darbo tikslas – išanalizuoti finasų sektorių reformas stojančių šalių į Europos pinigų sąjungą. Darbo uždaviniai: 1. apibūdinti valiutų sąjungos bruožus bei valdymo būdus; 2. Išsiaiškinti Centrinio banko pokyčius; Literatūra. Rašant darbą remtasi mokslo straipsniais, mokomąja literatūra. Darbo metodai. Analizės, sintezės, apibendrinimo. 5 BENDROJI VALIUTŲ SĄJUNGOS APŽVALGA Valiutų sąjunga – tai ekonominė zona, kurioje vykdoma bendroji pinigų politika ir cirkuliuoja bendrieji pinigai. Europos Bendrijos poreikis integruoti skirtingų jos narių pinigų sistemas paskatino šalis įkurti Europos pinigų sąjungą. 1969 metais buvo sutelkta ekspertų grupė pasiūlymams šiuo klausimu teikti. Grupės ataskaitoje nurodoma, kad valiutų sąjunga reiškia visišką ir negrįžtamą valiutų pakeitimą, valiutų kursų svyravimų pašalinimą, neatšaukiamą valitų tarpusavio pariteto nustatymą bei visišką kapitalo judėjimo laisvę. Ši valiutų sąjungos sąvoka atspindi reikiamas ir būtinas procedūras, kurios reikalingos sąjungai egzistuoti. Valiutų sąjungai būdinga: 1. Bendri sąjungos šalių pinigai; 2. Nustatoma pinigų politika; 3. Valiutos išorinio keitimo kurso bendra politika. Ši sąjunga nėra pagrįsta vien bendrais pinigais. Europos Sąjungos vienas iš tikslų tai šalių narių ekonominės gerovės didinimas ir tai siekiama ne tik koordinuojant ekonominę politiką. Pinigų sąjungos sukūrimas Europoje yra baigimas šalių ekonominės integracijos etapas ilgu laikotarpiu sukuriantis visišką valstybių ekonominių sistemų vienybę. Kiti taip pat Europos pinigų sistemai būdingi bruožai: 1. Laisvoji prekybos zona. Ji svarbi, kadangi šia sąjunga siekiama ir ekonominės integracijos, o laisvas prekių judėjimas tarp sąjungos šalių yra būtinas ekonominei konvergencijai. Ekonominė konvergencija skatina pinigų sąjungos efektyvumą, šis išskirtinis bruožas gali tapti ir kitų valiutų sąjungų bendruoju bruožu. 2. Narių politinė nepriklausomybė. Dažniausiai pinigų sąjungos kuriamos tarp politiškai viena nuo kitos priklausančių valstybių. Europoje tai remiasi bendrais tikslais ir vertybėmis. Euro funkcionavimui buvo reikalinga stabili ekonominė aplinka. Bendrų pinigų įvedimas paskatino valstybes nares imtis bendrų reformų ekonominiam stabilumui sukurti, vykdyti reformas, skatinti integraciją. Bendras pinigų politikos vykdymas leido sumažinti ir stabilizuoti infliaciją, sumažinti palūkanų normas, o dėl to stabilizavosi ekonomika, sudarytos sąlygos piliečių gerovei. Siekiant valiutų sąjungos naudingumi ji turi būti tvari. Stabilumui palaikyti yra būtinas efektyvus Europos centrinio banko darbas ir jo bendradarbiavimas su nacionaliniais centriniais bankais. 6 Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimas vyko laipsniškai. Pereinamasis laikotarpis leido pertvarkyti ar sukurti naujas institucijas reikalingas valiutų sąjungos gyvavimui ir vykdymui būsimų narių ekonominę konvergenciją. 1957 m. pasirašyta Romos sutartis, įsteigusi Europos atominės energijos bendriją (Euratomas) ir Europos ekonominę bendriją (EEB). Valstybės narės siekė pašalinti tarp jų esančius prekybos ir muitų tarifų barjerus bei sukurti bendrą rinką.1979 m. devynių EEB valstybių narių vyriausybės ir centriniai bankai sukūrė Europos pinigų sistemą(EPS), kurios tikslas buvo judėti bendrosios valiutos link. 1992 m. dvylikos Europos Sąjungos (ES) valstybių narių atstovų pasirašytoje ES sutartyje (Mastrichto sutartyje) numatyta įvesti ES bendrąją valiutą ir įsteigti Europos centrinį banką. Nuo 1999 m. sausio 1 d. naujas piniginis vienetas euras pakeitė nacionalines valiutas elektroniniuose pervedimuose vienuolikoje valstybių. 2002 m. sausio 1 d. dvylikoje Europos Sąjungos valstybių narių pasirodė grynieji eurai. MASTRICHTO KRITERIJAI Prieš prisijungdamos prie euro zonos, valstybės nares savo ekonomiką turi priartinti prie joje dalyvaujančių valstybių ekonomikos. Jos privalo laikytis tokios politikos, kuri padeda pasiekti konvergenciją pagal keletą ekonomikos rodiklių – Mastrichto konvergencijos kriterijų. Tai svarbu norint užtikrinant, kad naujos euro zonos narės galėtų užtikrinti savo politikos patikimumą ir vijimosi proceso tęstinumą. Ekonominis suartėjimas (konvergencija) – tai valstybės narės, norinčios įsivesti eurą, įvertinimas, ar ji įvykdė konvergencijos kriterijus. Mastrichto kriterijai – tai oficialūs infliacijos lygio, ilgalaikės palūkanų normos, valiutos kurso, valdžios sektoriaus deficito ir valdžios sektoriaus skolos reikalvimai, keliami šaliai, siekiančiai visavertės narystės. 7 Pagal makroekonominės teorijos požiūrį yra nemažai erdvės diskusijai apie dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje kriterijus. Tenka suprasti, ar norint sukurti pinigų sąjungą būtinai reikia nustatyti konkrečius skolos ir deficito apribojimus: ar jie turėtų būti nekintami, ar lankstūs, kiekybiniai ar kokybinai. Vokietijos vyriausybė palaikė tokią idėją, kad būtina griežtai riboti vyriausybių skolinimosi galimybes, nes ekonomika nepagįsta iždo politika gali labai apsunkinti Europos centrinio banko pinigų emisijos kontrolę. Šią nuostatą palaikė ir kitos valstybės, nes turėjo įvairių argumentų. Nyderlandai dažniausiai pritardavo Vokietijos federacijos banko pozicijai. Ispanija palaikė šių kriterijų įvedimą siekdama sustiprinti savo vidinę finansų politiką. Didžiausia šios idėjos oponentė buvo Italija. Ji turėjo vyriausybės didelę skolą ir jai neišvengiamai grėsė prisitaikymo didelės išlaidos. Galiausiai buvo sutarta dėl deficito ir kartu dėl lankstumo nuostatų numačius, kad gali būti deficito ir kitokios ribos. Dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje buvo apibrėti Mastrichto sutartyje, jie nustatė ekonominės ir pinigų konvergencijos išlygas, kad šios sąjungos visose valstybėse narėse būtų užtikrintos panašios sąlygos. Vėliau šie kriterijai, įvardinti Mastrichto sutarties 109 straipsnyje ir atitinkamame protokole dėl konvergencijos kriterijų, kuriuos turi vykdyti valstybės, siekiančios įstoti į pinigų ir ekonominę sąjungą, buvo vadinami tiesiog konvergencijos arba Mastrichto kriterijais. Jie yra tokie:  Kainų stabilumas – infliacijos tempai per paskutinius 12 mėnesių negali būti didesni kaip 1,5 procentinio punkto už trijų mažiausius infliacijos tempus turinčių valstybių narių infliacijos lygį.  Valdžios sektoriaus finansinės būklės stiprinimas – biudžeto deficitas negali būti didesnis kaip 3 procentai bendrojo vidaus produkto, o valstybės skola negali būti didesnė kaip 60 procentų bendrojo vidaus produkto. Dėl šio kriterijaus Mastrichto sutartyje buvo numatytos kai kurios išimtys: buvo atsižvelgta ne tik į biudžeto deficito ir valstybės skolos santykį, bet ir į jo kitimo tendencijas bei veiksnius, lemiančius keliamų reikalavimų neatitikimus. 8  Valiutos kurso stabilumas – ne mažiau kaip du metus iš eilės nacionalinė valiuta negali būti devalvuota kitų Europos pinigų sistemos valiutų atžvilgiu, o kursų svyravimai neturi peržengti valiutų kursų mechanizmų nustatyto leistino svyravimo.  Ilgalaikių palūkanų žema norma – paskutinių 12 mėnesių ilgalaikių palūkanų vidutinė norma negali daugiau kaip 2 procentiniais punktais būti didesnė už trijų žemiausią infliacijos lygį turinčių valstybių narių ilgalaikių palūkanų vidutines normas. Taip pat kai kuriuose šaltiniuose išskiriama, kad: Vyriausybės vertybinių popierių ilgalaikių palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais. Šie kriterijai buvo svarbiausi sprendžiant apie šalies galimybes tapti ekonominės ir pinigų sąjungos nare. Be to, būtina atsižvelgti į rinkos integracijos laipsnį, mokėjimų balansą ir plėtros tendencijas, darbo jėgos kainos kitimo tendencijas bei kitus ekonominius rodiklius. Kalbant apskritai atsižvelgiama į viską, kas leidžia daryti išvadą apie šalies gebėjimą ateityje atlikti konvergencijos kriterijus. Šitaip apibrėžiama būtinybė atitikti reikalvimus ne tik tam tikrą laiko momentą, o ilgesnį – vidutinį laikotarpį. 9 INFLIACIJOS KRITERIJUS – KAINŲ STABILUMAS Infliacijos kriterijus – tai rodiklis, skirtas kainų stabilumui šalyje išmatuoti. Supratimas, kad pinigų politikos naudojimas stabilizavimo tikslais yra sudėtingas kad aktyvios pinigų politikos sprendėjams gali nepavykti patikimai vykdyti įsipareigojimus išlaikyti žemą infliaciją, lėmė tai, kad pagrindinis tikslas būtų kainų stabilumas. Mastrichto sutartyje nenumatyta, kai šio tikslo turėtų būti siekiama, tai gana sudėtinga problema. Sėkmingas pinigų politikos vykdymas visų pirma siejamas su pinigų politikos strategijos nustatymu. Turėti strategiją yra labia svarbu siekian laiku reaguoti į besiklostančią situaciją pinigų rinkose ir norin ją koreguoti taikant pinigų politikos priemones. Siekiant greičiau ir patikimiau reaguoti į kainų stabilumo pokyčius tarpusavyje derinamos kelios strategijos: 1. Infliacijos reguliavimo strategija, kai pagrindinis dėmesys skiriamas infliacijos prognozėms, o pagrindinė strategijos prielaida yra ryšys tarp visuminės paklausos ir kainų. 2. Pinigų kiekio reguliavimo strategija, kurios pagrindinė prielaidayra ta, kad egzistuojanuolatinis kainų ir pasiūlos ryšys. Kainų stabilumas gali būti pasiektas netiesiogiai – kontroliuojant pinigų pasiūlą. Infliacija matuojama pritaikant vartotojų kainų indeksą palyginamuoju pagrindu. Šis kainų indeksas seka nustatyto prekių ir paslaugų rinkinio kainų pokyčiu ir taip leidžia nustatyti infliacijos lygį. Eurostat sukūrė suderintus vartotojų kainų indeksus, kurie skirti palyginti vartotojų kainų infliaciją tarptautiniu lygmeniu. Šie indeksai yra naudojami ir naustatant infliacijos suartėjimo lygį ES valstybėse narėse. Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad dėl daugelio veiksnių infliacijos rodiklio pokyčių tiksliai prognozuoti neįmanoma. Net ir įgyvendinus visas Kainų stabilumo strategijoje siūlomas priemones, negalime būti tikri, kad Mastrichto kriterijus bus patenkintas. Be to, įvairūs dirbtiniai kainų manipuliavimai gali tapti pretekstu Europos Komisijai Lietuvos infliacijos rodiklį traktuoti kaip „netvarų“. Taigi ar nebūtų tikslinga įgyvendinti tas priemones, kurios būtų naudingos ne tik infliacijos mažinimo ir euro įvedimo prasme, bet kurios taip pat padėtų kelti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą ir didinti jos gerovę? Trumpai tariant, tai būtų griežta fiskalinė politika, biudžeto deficito panaikinimas, įvairių rinką iškreipiančių subsidijų ir lengvatų atsisakymas, rinkas atveriančios reformos, bendras konkurencijos didinimas. 10 Lietuvai bandant integruotis į Europos pinigų sąjungą viena kaip problemų buvo galėjo tapti per didelė infliacija. Dažnai išskiriamos skirtingos infliacijos priežastys. Kaip pagrindinės infliacijos priežastys nurodomos didėjantis pinigų kiekis apyvaroje, didelis ūkio subjektų pajamų didėjimas, viršijantis darbo našumą, didelės valstybės išlaidos, aukšti gamybos kaštai. Infliacijai mažinti pasitelkiami įvairūs būdai – tai priklauso nuo infliacinio proceso intensyvumo taip ir nuo kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Ją galima mažinti : pajamų indeksavimu, kai pajamas didinamos proporcingai infliacijos lygiui; infliacijos kontrolė, kai griežtai kontroliuojamas darbo užmokesčio ir kainų lygis. BIUDŽETO DEFICITO IR VALSTYBĖS SKOLOS KRITERIJAI Biudžeto deficito ir valstybės skolos kriterijai yra labai susiję, todėl Mastrichto sutartyje apibrėžiami kaip vienas kriterijus. Valstybei vykdant deficitinį biudžetą, jai nepakanka biudžeto lėšų numatytoms išlaidoms finansuoti, todėl ji privalo skolintis lėšas ir tokiu būdu didinti valstybės skolą. Stabilumo ir augimo paktas. Taip bendrai vadinami keletas ES teisės aktų, įpareigojančių ES valstybes nares laikytis fiskalinės disciplinos ir numatančių priemones šiam tikslui pasiekti. Stabilumo ir augimo paktas galutinai buvo suderintas ir patvirtintas 1997 m. Europos Vadovų Tarybos susitikime Amsterdame. Jis tapo išankstinio perspėjimo apsaugos sistema, kuri turėtų padėti identifikuoti ir koreguoti biudžeto pokyčius, kol jie nepasiekė nustatytos protokole dėl perviršio deficito procedūros 3 % deficito ribos. Valstybių viešieji finansai yra labai svarbi ekonominės ir pinigų sąjungos grandis. Nors EB Sutartis numato ES valstybių narių biudžeto politikos koordinavimo ir biudžetų derinimo procedūras, ši sritis paliekama nacionalinei valstybių kompetencijai. Tai suteikia nacionalinėms vyriausybėms pakankamą veiksmų laisvę siekiant ekonominio stabilumo tikslų ir reaguojant į ekonominius pokyčius, skirtingai veikiančius atskirų šalių ekonomikas. PALŪKANŲ NORMOS KRITERIJUS Esant mažoms palūkanų normoms skatinamos didesnės vidaus investicijos bei vartojimas. Iš to seka ekonomikos augimas. Dėl „vidutinių nominalių ilgalaikių palūkanų normų“, stebimų „vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo“, reikia paminėti, kad šios ilgalaikės palūkanų normos apskaičiuojamos kaip aritmetinis paskutinių 12 mėnesių, vidurkis. Palūkanų normos apskaičiuojamos pagal suderintas ilgalaikes palūkanų normas, sudarytas konvergencijai įvertinti. 11 ES konvergencijos kriterijus- palūkanos: “Palūkanų normų konvergencijos kriterijus reiškia, kad vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų norma neviršijo daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normos matuojamos ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar palyginamų vertybinių popierių pagrindu” (ES). STABILAUS VALIUTŲ KURSO KRITERIJUS Valiutų kursų mechanizmas – tai sistema, pagal kurią Europos pinigų sistemoje veikiančios šalys turėjo užfiksuoti savo valiutas ir palaikyti nustatytą jų kursą viena kitos atžvilgiu, suteikdamos galimybę joms svyruoti nustatytose ribose. Pagrindinis Europos pinigų sistemos tikslas - sukurti ir palaikyti pinigų stabilumą, išliko prie ES prisijungus ir naujos narėms. Nurodydamas kriterijaus analizės pagrindus, ECB paaiškina kaip interpretuos Protokole dėl konvergencijos kriterijų, nurodytų EB steigimo sutarties 121 str. Vartojamą “didelių nukrypimų” nuo norminių svyravimų ribų sąvoką. „Dideliu nukrypimų“ nebuvimo klausimas paprastai analizuojamas: 1. Patikrinant valiutų kursų nukrypimus nuo VKM II centrinio kurso euro atžvilgiu; 2. Naudojant tokius rodiklius, kaip trumpalaikių palūkanų normų skirtumai euro atžvilgiu ir jų pokyčiai; 3. Įvertinant užsienio valiutos intervencijų vaidmenį. Mastrichto sutarties nuostata, kad „kiekviena valstybė narė savo valiutų kurso politiką vertina kaip bendrą reikalą“, suformuluoja būtinumą turėti konkretų įgyvendinimo mechanizmą: 1. Valstybė narė turi vykdyti valiutos kurso politiką atsižvelgdama į bendrus interesus; 2. valiutos kurso stabilumas yra svarbus ekonominės konvergencijos elementas t.y., vienas iš Mastrichto sutartyje nustatytų konvergencijos kriterijų yra normalios nacionalinės valiutos svyravimo ribos be didesnių nuokrypių ar valiutos devalvacijos kitų šalių narių valiutų atžvilgiu per pastaruosius dvejus metus).3. valiutos keitimas į stabilią valiutą eurą teigiamai veikia ne euro zonos šalių narių konvergencijos siekius, stiprina pasitikėjimą tų šalių vykdoma politika, orientuota į stabilumą;4. valiutos keitimo stabilumas gali būti pasiektas tik įvykdžius ekonominės konvergencijos pagrindo rreikalavimus, t.y. pasiekus kainų stabilumą ir vykdant saugią iždo ir struktūrines politikas; Kiekvienai dalyvaujančiai ne euro zonos valiutai nustatoma centrinė norma ir standartinės svyravimų ribos +,-15 proc. Šios ribos yra gana didelės. 12 CENTRINIS BANKAS IR EURAS Centrinis bankas su kitomis institucijomis pagal savo kompetenciją įgyvendina Nacionalinį euro įvedimo planą. Lietuvos bankui buvo patikėta atsakomybė vadovauti trims nacionalinėms darbo grupėms, sudarytoms iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės institucijų, verslo, savivaldos asociacijų atstovų: Lietuvos atitikties euro įvedimo konvergencijos kriterijams stebėsenos, grynųjų pinigų ir Visuomenės informavimo. Be pasirengimo keisti grynuosius pinigus ir apsirūpinimo eurais, teisės aktų tobulinimo, visuomenės informavimo reikalų, mokėjimo sistemų plėtros, statistinės informacijos tvarkymo, dar Centriniai šalių bankai rengiasi vykdyti Europos Centrinio Banko pinigų politikos operacijas. Lietuvoje pasirengimo euro įvedimui veikla koordinuojama su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir kitomis Lietuvos institucijomis, Europos Centriniu Banku ir Europos Komisija. Lietuvoje įvedus eurą, Lietuvos bankas ir toliau veikia kaip šalies centrinis bankas. Lietuvos banko valdybos pirmininkas įgavo balsavimo teisę Europos Centrinio Banko (ECB) valdančioje taryboje ir jos posėdžiuose gali pareikšti argumentus dėl euro palūkanų normos, pinigų politikos priemonių taikymo euro zonoje, kitais klausimais nustatant bendąją pinigų politiką euro zonoje. Euro zonos valstybių nacionaliniai centriniai bankai dalyvauja ECB koordinuojamų darbo grupių veikloje ir formuojant strateginius pinigų politikos sprendimus, renka ir teikia ECB reikiamą nacionalinę statistiką, prognozes ir pinigų politikos poveikio savo šalyje analizę. Euro zonos valstybių centriniai bankai taip pat įgyvendina bendrąją pinigų politiką. Jie atrenka pinigų politikos operacijoms tinkamus savo šalies komercinius bankus ir šalyje registruotą toms operacijoms užtikrinti tinkamą užstatą, tarpininkauja šalies komerciniams bankams teikiant paraiškas ECB dalyvauti pinigų politikos operacijose, savo vardu sudaro su ECB aukcionuose atrinktais bankais pinigų politikos operacijų sandorius, palaiko mokėjimo sistemas ir jų likvidumą. Kiekviena eurą įsivedusi valstybė turi teisę leisti į apyvartą eurų monetas, kurių viena pusė yra vienoda visoms šalims (bendroji pusė), o kita (nacionalinė) – kiekvienos valstybės savita. Kaip mokėjimo priemonė, jos naudojamos visoje euro zonoje. Visas nurodytas funkcijas atliko ir Lietuvos bankas, kai mūsų šalis taps euro zonos nare. Lietuvos bankui atstovaujama Europos Centrinio Banko valdančiojoje taryboje. Lietuvai tapus euro zonos nare, Lietuvos banko valdybos pirmininkas tapo Europos Centrinio Banko (ECB) valdančiosios tarybos nariu. ECB valdančiąją tarybą sudaro 6 ECB vykdomosios valdybos 13 nariai ir nacionalinių centrinių bankų vadovai. Siekiant, kad dėl euro zonos plėtros balsavimas Valdančiojoje taryboje nebūtų sudėtingas, ES sutartyje numatytas rotacijos principas balsuojant tada, kai tarybos narių skaičius peržengia 21. ECB valdančioji taryba pasinaudojo teise atidėti šio principo įgyvendinimą iki euro zonos šalių skaičius pasieks 19. Lietuvai tapus 19 euro zonos nare, nacionalinių bankų vadovai suskirstyti į 2 grupes: pirmąją sudaro 5 nacionalinių centrinių bankų vadovai su 4 balso teisėmis, antrojoje likusių šalių nacionalinių centrinių bankų vadovai dalijasi 11 balso teisių, o Vykdomosios valdybos nariai turės nuolatinę balso teisę. Valstybės į grupes skirstomos pagal BVP ir finansų sektoriaus dydį. ĮVEDANT EURĄ, PERTVARKYTOS LIETUVOS BANKO MOKĖJIMO SISTEMOS LITAIS Nacionaliniame euro įvedimo plane numatyta, kad nuo euro įvedimo dienos nustoja veikti Lietuvos banko realaus laiko mokėjimo sistema LITAS-RLS. Be pertvarkymo į bendros mokėjimų eurais erdvės (toliau SEPA) reikalavimus atitinkančias mokėjimo sistemas Lietuvos banko mažmeninių mokėjimų sistema LITAS-MMS ir Lietuvos centrinės kredito unijos mokėjimo sistema KUBAS gali veikti vykdydamos tarpuskaitas eurais tik vienus metus po euro įvedimo dienos. CENTRINIŲ BANKŲ ĮNAŠAI Nacionalinių centrinių bankų įnašai daromi vadovaujantis Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos Centrinio Banko (ECB) statutu bei ECB teisės aktais. Lietuvos bankui tenko pasirašyto ECB kapitalo dalis nuo 2014 m. sausio 1 d. siekė 0,4132 % (t. y. 44,73mln. eurų, tai atitinka 154,44 mln. Lt). Euro zonoje nedalyvaujančių valstybių nacionaliniai centriniai bankai apmoka 3,75 % jų pasirašyto ECB kapitalo. Nacionaliniams centriniams bankams tenkančios kapitalo dalys kas penkeri metai (arba kaskart naujai valstybei prisijungus prie ES) koreguojamos atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus ir BVP pokyčius. Pinigų politikos pajamos iš operacijų atliekant pinigų politikos funkcijas euro zonoje skaičiuojamos ir paskirstomos tarp nacionalinių centrinių bankų vadovaujantis ECBS statutu ir ECB valdančiosios tarybos sprendimais. Kai Lietuva tapo euro zonos nare, Lietuvos bankas įgaavo teisę į šių pajamų paskirstymą, taip pat į ECB metinio finansinio rezultato dalį, proporcingą Lietuvos banko daliai ECB apmokėtame kapitale. ECB grynasis pelnas 2012 m. Siekė beveik 1 mlrd. eurų. Jeigu Lietuva būtų buvusi euro zonos nare, jai būtų atitekę 0,58 %, t. y. 20 mln. litų. Ne euro zonos nacionaliniai centriniai bankai neturi teisės į ECB pelno paskirstymą. Konkrečias Lietuvos banko į ECB pervestinų užsienio atsargų dalis skirtingomis valiutomis ir 14 auksu nustatė ECB valdančioji taryba proporcingai Lietuvos banko daliai pasirašytame ECB kapitale. Šios atsargos ir toliau yra Lietuvos banko turtas ir yra matomos apskaitoje kaip Lietuvos banko eurais išreikšta pretenzija Euro sistemai. ECB už Lietuvos banko pervestas užsienio atsargas moka palūkanas. Be to, Lietuvos bankas turi teisę ECB vardu valdyti į ECB pervestas užsienio atsargas. LIETUVOS BANKO DISPONUOJAMOS KONVERTUOJAMŲ UŽSIENIO VALIUTŲ ATSARGŲ PANAUDOJIMAS Užsienio atsargų svarba Lietuvos finansinės sistemos stabilumui, ne sykį praktiškai patvirtinta praeityje, tokia pat reikšminga ir prisijungus prie euro zonos. Lietuvai tapus euro zonos nare, Lietuvos bankas apie 250 mln. Eurų (4–5 % Lietuvos banko atsargų) pervedį į ECB užsienio atsargas, auksas turėtų sudaryti 15 % šio įnašo. Lietuvos banko įnašas į ECB užsienio atsargas ir toliau yra Lietuvos banko turtas ir yra rodomas apskaitoje kaip Lietuvos banko eurais išreikšta pretenzija euro sistemai. О maždaug 95 % finansinio turto dalį (2013 m. pab. duomenimis – apie 5,6 mlrd. eurų) Lietuvos bankas valdo savarankiškai, kaip valdė iki šiol. Tuo pačiu metu jis įgyja ir teisę į ECB pelno ir Euro sistemos pinigų politikos pajamų dalį, proporcingą Lietuvos banko daliai ECB apmokėtame kapitale. 15 IŠVADOS Visoms valiutų sąjungoms būdinga: bendrieji pinigai, sąjungos lygiu nustatoma pinigų politika bei bendra valiutos išorinio keitimo kurso politika. Dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje buvo apibrėti Mastrichto sutartyje, jie nustatė ekonominės ir pinigų konvergencijos išlygas, kad šios sąjungos visose valstybėse narėse būtų užtikrintos panašios sąlygos. Mastrichto kriterijais. Jie yra tokie: Kainų stabilumas; Valdžios sektoriaus finansinės būklės stiprinimas; Valiutos kurso stabilumas; Ilgalaikių palūkanų žema norma. Centrinis bankas su kitomis institucijomis pagal savo kompetenciją įgyvendina Nacionalinį euro įvedimo planą. Įvedant eurą privaloma pertvarkyti nacionalinio banko mokėjimo sistemą tos šalies valiuta. Nacionalinių centrinių bankų įnašai daromi vadovaujantis Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos Centrinio Banko (ECB) statutu bei ECB teisės aktais. Pinigų politikos pajamos iš operacijų atliekant pinigų politikos funkcijas euro zonoje skaičiuojamos ir paskirstomos tarp nacionalinių centrinių bankų vadovaujantis ECBS statutu ir ECB valdančiosios tarybos sprendimais. . Lietuvai tapus euro zonos nare, Lietuvos bankas pervedė į ECB užsienio atsargas, auksas turėtų sudaryti 15 % šio įnašo. 16 LITERATŪRA 1. „Dalyvavimas Europos centrinių bankų sistemoje (ECBS) ir Eurosistemoje“ [interaktyvus]. [žiūrėta 2015 m. gruodžio 3 d]. Priega per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!