Stereotipai ir literatūra

Stereotipai ir literatūra Kas yra stereotipas? Stereotipas • Populiarus ir supaprastinantis pasaulį požiūris, sustabarėjęs socialinės vaizduotės atvejis, mąstymo konvencija, neoriginalumas ir banalumas. • Iš anksto žinoma kolektyvinė mąstymo schema, kuri nuolat varijuojama (Ruth Amossy). Ji susijusi su tuo, ką lingvistas ir literatūros tyrinėtojas Mišelis Rifateras (Michel Riffaterre) vadina kliše – iš anksto žinoma stiliaus figūra, kuri yra kartojama kaip stabilus stiliaus elementas. • Skiriamieji stereotipo požymiai: • dažnas kartojimasis, • paplitimas visuomenėje, • tam tikras turinio pastovumas, • tiksliai nenustatoma kilmė, • vartojimo automatiškumas • galimybė apibendrinti, abstrahuoti ir pan. • Psichologijoje ir sociologijoje stereotipas vadinamas kognityvine schema, sematiniu prototipu, socialine arba mentaline reprezentacija. Stereotipas – kultūrinė reprezentacija • padeda atskirti tai, kas sava, ir kas svetima, save arba savą nuo kito arba ne savo grupės žmogų. • gelbsti, nes padeda greitai užklijuoti etiketę, paaiškinti tai, kas neaišku. • nereikalauja argumentų, įrodymų, jis yra tikėjimo srities dalykas • jam palaikyti pakanka žinojimo, kad taip priimta sakyti, kad taip sakoma. • Įvairūs reitingai, visuomenės nuomonės apklausos yra orientuoti į tam tikros stereotipinės vaizduotės būvio tyrimus, į tai, kas yra vadinamoji doksa (visuomenei būdingų požiūrių visuma). Stereotipas ir pasitikėjimo sutartis • Semiotiškai stereotipas gali būti apibūdintas kaip kolektyvinis vaidinys, simuliakras. Komunikacija vyksta tuomet, kai tais vaidiniais apsikeičiama, pasidalijama išankstiniu žinojimu, kas ir koks yra pašnekovas priešais tave. Tai, ką Algirdas Julius Greimas vadina patikliu laukimu, yra įsivaizuojama sutartis, kai konstruojami įsivaizduojami objektai, kuriuos, kaip teigia Greimas, subjektas projektuoja iš savęs […] Ar kalbėtume apie pasitikėjimą kuo kitu, ar pasitikėjimą savimi […], vis tiek tai yra pasitikėjimo sutartis tarp subjekto ir vaidinio, kurį jis susikuria[…]. (Apie pyktį, p. 364-365). • Stereotipas yra pasidalytas žinojimas. Stereotipinis pasakojimas apie miestą/tautą • Užsieniečių akimis taip atrodo Paryžius (prancūzų sociologų tyrimas): • Pozityvus vaizdinys : prabangos ir aukštosios mados šalis, • miestas, pilnas muziejų ir istorinių paminklų, puiki virtuvė, didelė sūrių įvairovė, prancūzai gurmanai, mokantys elegantiškai elgtis prie stalo, puikiai besirengiantys, prancūzės labai emancipuotos, vyrai – galantiški, mandagūs, dažnai su berete ant galvos ir bagete rankoje, klesti lygybė ir santarvė tarp moterų ir vyrų… • 2. Negatyvus vaizdinys: tik Paryžius prancūzams yra pasaulio centras, jie nuolat streikuoja, nevertina gamtos, nemėgsta užsieniečių, negeba kalbėti užsienio kalbomis, yra arogantiški, inividualistai, šalti ir nuolat nepatenkinti, besiskundžiantys dėl niekų, egoistai, save laikantys visada teisiais… • Stereotipas atspindi kraštutinį, radikalų vertinimą. Paryžius – meilės miestas • Paryžius ne veltui yra vadinamas meilės ir romantikos miestu. Tai romantiškas, įmantrus, bohemiškas, žavus, artistiškas ir viliojantis Europos miestas. Be viso to, Paryžius yra įvairiapusiškas ir gali patenkinti net išrankiausio lankytojo norus. Nei apie vieną miestą nėra suskurta tiek daug ilgesingų baladžių. Paryžius yra garsus savo meno turtais, tačiau didžiausias meno kūrinys yra pats miestas. • (http://www.toptravel.lt/savaitgalis-paryziuje/) • „Kartu su Radži į meilės miestą Paryžių vyks Daiva“ (straipsnis Delfi) Kas yra lietuvių rašytojas? • Tas, kuris rašo lietuviškai? • Tas, kuris yra lietuvių kilmės? • Tas, kuris kilęs iš Lietuvos? Czesław Miłosz / Česlovas Milošas 1911-2004 Kokį rašytoją mato fotografas Algimantas Aleksandravičius? • Mlošas savo gimtinėje Šeteniuose. 1997 • Milošas Vilniuje. 2000 Sudėtingos tapatybės • Adomas Mickevičius • Oskaras Milašius (Milosz) • Žakas Lipšicas • Markas Šagalas (Chagall) • Romainas Garry • Emanuelis Levinas • Ignas Šeinius • Marija Gimbutienė (Gimbutas) • Vytautas Kavolis • Algirdas Julius Greimas • Ugnė Karvelis • ... • ( apie tapatybės virsmą yra prisipažinęs ir V. Kudirka; šia tema kalba D. Staponkutė knygoje Iš dviejų renkuosi trečią) Icchokas Meras • Aš išaugau su lietuvių kalba, ir ji yra mano gimtoji kalba. Jeigu žydas rašo lietuviškai, jis – lietuvių rašytojas, taip kaip lietuvis, jei rašytų žydiškai, būtų žydų rašytojas. Nuo to niekur nepabėgsi, čia joks pasirinkimo klausimas. (2011) Eglė Juodvalkė (1950) • Didelio džiaugsmo, būdama Amerikoje, nejaučiu ir niekada negalvojau, kad tai yra mano gimtinė. Aš gimiau pasaulio Lietuvoje, aš gimiau savo tėvų sukurtoje Lietuvoje, bet atvažiuoju čia, į savo Lietuvą. Čia sugrįžti man visada yra didžiulis džiaugsmas, man užtenka būti Lietuvoje. (2011) Valdas Papievis (1962) • Man iš tiesų atrodo, kad tikrieji žmogaus namai yra „eiti“. Visur yra mūsų namai ir niekur nėra mūsų namų. Kai kas, beje, visiškai be reikalo sieja tokį požiūrį su mano gyvenimu ne Lietuvoje. Atseit rašo išvykęs ir svetur neįsišaknijęs žmogus. Nieko panašaus! Visiškai nesijaučiu esąs joks emigrantas. Paryžiuje jaučiuosi labai gerai. Ir iš Lietuvos nesijaučiu išvažiavęs. Eiti - tai nerimas gyventi. (2011) Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) • Bent jau man asmeniškai cinizmas, groteskas ir autoironiška saviplaka asocijuojasi su užsitęsusia paauglystės krize, nors, žinoma, būna ir išimčių. Žmones, kuriuos laikau savo didžiausiais autoritetais, išskiria būtent pozityvus požiūris į pasaulį, nors kai pirmą kartą sutikau Tėvą Stanislovą, Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską ar Dalailamą XIV, jų optimizmas man atrodė naivokas ir, kaip pasakė vienas pažįstamas filosofas, net šiek tiek "teliukiškas", "veršiškas". Bet dabar jau esu įsitikinusi, kad tikroji išmintis neatskiriama nuo šviesaus, skaidraus, pozityvaus mąstymo. (2003) Kas ir koks yra Česlovas Milošas? • Lenkas/lietuvis? • Rytų europietis/europietis? • Lenkų kilmės amerikietis? • LDK pilietis/pasaulio pilietis, kosmopolitas? • Konservatyvus/modernus? • Lokalus/globalus? • Kairysis/dešinysis? • Aristokratas/tarnautojas? • Politikas/visuomenės filosofas? • Rašytojas/kritikas? • Poetas/eseistas? • Garsenybė/elitinis intelektualas? • Visuomenės veikėjas/kultūrinis herojus? Ką mes žinome apie pasaulį? • Barbariški Rytai ir kultūringi Vakarai? • Laisvoji Europa ir nelaisva (po)sovietinė Rytų Europa? • Vilnius mūsų, lietuvių? • Herojiška LDK ir ambicinga mažoji Lietuva? • Poetas neturi būti visuomeniškas ir įsipareigojęs? • Angliškai rašyti – tai rašyti visam pasauliui? • Atsiverti pasauliui – tai užtrenkti savo namų duris? • Laikas – pinigai? • Vertybių nėra, yra tik interesai? Č. Milošas apie šaknis • Pagaliau reikia įvertinti kilmės teikiamą naudą. Ją galima pamatuoti sugebėjimu atitrūkti nuo dabarties mirksnio. (Gimtoji Europa, 1959) • Daugumą kūrinių parašiau emigracijoje, nors iš pradžių galvojau, kad ji man bus visiškai bevaisė. Vis dėlto per ilgą gyvenimą supratau, kad neįmanoma kurti ir semtis stiprybės be sugrįžimo. Sugrįžti prie savo šaknų, į savo Itakę yra žmogaus dvasioje įrašyta lemtis. Gyvenimo geografija • 1911-1921 senelių dvaras Šeteniuose (Kėdainių raj.) • 1921-1940 (su pertraukom) Vilnius • 1931, 1934-1935 Paryžius • 1937-1939, 1940-1945 Varšuva • 1951-1961 Paryžius • 1962- Berklis, paskutiniai metai - Krokuva • 1992-2000 kelionės į Vilnių ir Šetenius • 2004 - Krokuva Apie tėvynę • Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Súomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje – angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvõs gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekada manęs neapleido. Gera nuo vaikystės girdėti lotyniškos liturgijos žodžius, versti mokykloje Ovidijų, mokytis katalikų dogmatikos ir apologetikos. Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia. • Nobelio premijos laureato paskaita Švedijos karališkoje mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d. Apie kilmę • Trumpai apie mano kilmę. Mūsų epocha stumia žmones į didelį maskaradą. Gėdinamasi arba bijoma prisipažinti kuo esama. Kaimiečiai pasisaką esą darbininkais, slavai žydai prisisegą karabeles, aristokratai 1-osios gegužės eisenoj – kuris iš mūsų nėra to matęs. Esama mūsų epochoj būdingos baimės būti priskirtu degeneruotai visuomenės klasei. Tai nešvarios sąžinės epocha. Čia ją nugalėkim. •

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!