Sociologinė kino filmo "Stebuklų laukas" analizė

Sociologinė kino filmo "Stebuklu laukas" analizė

Dokumentiniame filme „Stebuklų laukas“ vaizduojama Budos miške gyvenančių ir netoliese veikiančiame sąvartyne uždarbiaujančių žmonių kasdienybė. Būtina pabrėžti, kad režisierius nesigilina kaip ir kokiomis aplinkybėmis šie žmonės atsidūrė visiškame gyvenimo dugne. Kino juostoje užfiksuota lušnyno gyventojų rutina, tiek varginanti ir niūri, tiek jauki ir šilta, tačiau per daug į žmonių išgyvenimus nesikišama. Režisierius neskatina jų gailėtis, nekuria dramatiškų įvykių ir atsiriboja nuo emocijų antplūdžio. Pagrindinis dėmesys skiriamas žmonių kasdieninėms patirtims, kurios yra radikaliai skirtingos nuo mums įprastinių gyvenimo patirčių. Filmas šio santykio nenagrinėja, tačiau šis santykis natūraliai prašosi apmąstomas, bežiūrint į „Stebuklo lauko“ gyventojų kasdienybę. Anot šiuolaikinių galvotojų, užribio gyventojų (benamių, nusikaltėlių ir t. t.) egzistavimas yra labai svarbi visuomenės egzistavimo sąlyga. Tokių žmonių buvimas sukuria iliuziją, jog gyvename „teisingą“ gyvenimą ir dėl to galime toliau ramiai vergauti vartotojų visuomenės mašinai.

„Stebuklų lauko“ gyventojų pasaulis žiūrovui atrodo ganėtinai tolimas ir atstūmiantis. Ekrane rodomi kadrai kelia ir smalsumą, ir šypseną, o kartais pasišlykštėjimą ir nusivylimą, o galbūt kažkam nerimą bei liūdesį. Ryškiai pasijaučia priešprieša tarp „mūsų“, t. y. socialių miesto žmonių ir „ne-mūsų“ – asocialių savartyno gyventojų.

Kita vertus, nors gyvena visiškame skurde, tų žmonių gyvenimai ganėtinai panašūs į „pilnaverčių“ visuomenės narių: jie eina į „darbą“ – savartyną, linksminasi, švenčia šventes, džiaugiasi ir liūdi. Jų egzistencija paremta „išgyvenimu“, todėl jie neturi nei tikslų, nei ambicijų, o vienintelis siekis yra patenkinti pirminius žmogaus poreikius.

Režisieriaus nedomina kaip vaizduojami žmonės atsidūrė savartyne, jo dėmesio centre tų žmonių gyvenimas čia ir dabar. Toks pasirinkimas, tarsi, parodo, jog šie žmonės yra be istorijos ir jų gyvenimas savartyne neturi nei pradžios, nei pabaigos. „Aš gyvensiu amžinai“, – sako vienas iš „Stebuklo lauko“ gyventojų, sutapatindamas gyvenimą prie savartyno su amžinybe. Filmas priverčia iš naujo permąstyti, kiek daug vis dėlto mes turime ir tuo pačiu bent trumpam pagalvoti apie tuos, kurie nieko neturi. Tai yra alternatyvi realybė, apie kurios egzistavimą tikriausiai dauguma nenori nė girdėti. „Stebuklų laukas“ parodo tą realybę be jokių pagražinimų ir priverčia bent sekundei pasijusti „nepatogiai“ ar susimąstyti apie atsakomybę už „kitą“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!