Socialinis – interakcinis požiūris į negalią

dvi pagrindines grupes, viena iš jų socialinis arba interakcinis.
Socialinė – interakcinė paradigma siejasi su laisvesniu požiūriu į subjektą. Žmogus turintis negalią, pasižymi išskirtinumu, todėl tas išskirtinumas traktuojamas kaip iššūkis kiekvienam, kurio aplinkoje yra neįgalusis. Neįgalusis yra asmenybė, jo gyvenimas yra ypatingas, turintis tapti visapusišku ir visaverčiu, kaip ir kiekvieno žmogaus šiame pasaulyje. Ši teorija paaiškina neįgaliųjų studijas, kurios atliepia visuomenės nuomonę apie juos, aiškina vaizdinius ir realybes, kuriose reiškiasi neįgalumo reiškinys. Negalia – tai žmogaus būtis, kuri padeda jį suvokti kaip ypatingą, turintį tik tam tikru momentu išskirtinių reikalavimų aplinkai ar fiziniam kūnui. Mokslininkai bendradarbiauja su neįgaliuosius kuruojančiomis institucijomis ir su socialiniais partneriais – darbdaviais, padeda išsiaiškinti, kokios neįgaliųjų galimybės gauti darbą ir adaptuotis darbo rinkoje (Ozawa, Yeo, 2006). Taigi socialinis-interakcinis modelis realizuojamas ne tik moksliniame, bet ir praktiniame lygmenyje. Skirtingų paradigmų ribose įvairiai interpretuojami su negalia susiję dalykai (Ruškus, 2002).
Požiūris į neįgalų asmenį. Socialinis interakcinis požiūris leidžia neįgalųjį individą regėti kaip žmogų, kuris yra asmuo, su būdingomis savybėmis, charakteriu, poreikiais, norais ir t. t. Tai liberalus požiūris į žmogų kaip į asmenybę, jaučiančią ir veikiančią, nors kai kurių funkcijų ji negali įvaldyti. Anot šios teorijos, neįgalumas nėra norma, tačiau jis suvokiamas kaip visuomenės, 12 esamos sistemos dalis, kuri tokia pat kaip ir įprastinė, nes atitinkamų veiksmų apribojimus padeda įveikti specialios priemonės, o asmens visuma lieka nepakitusi ir turi teisę būti visavertė. Humanistinis požiūris į subjektą ne riboja neįgalumą, o atveria jį priimančiam kontekstui. Neįgalus asmuo yra žmogus, kuriam reikia harmoningai sąveikauti su kitais žmonėmis, net jei jo veiksmai yra apriboti. Būtent toks požiūris palaipsniui kuria visuomenės nuomonę, kad neįgalumas nėra „nuodėmė“ ar didelis kliuvinys. Tai iššūkis neįgaliems, kai jie turi daugiau stengtis. Ir jų pastangas dera vertinti ne dėl gailesčio, bet dėl pasiekto rezultato.
Neįgaliųjų ugdymas. Socialinė interakcinė paradigma kaip tik atskleidžia požiūrį, kad ugdant svarbiausia bendruomenė, t. y. inkliuzija....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!