Socialinio darbuotojo įgūdžiai, klasifikacija, sistema

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS SOCIALINIO DARBO KATEDRA SD I kurso magistrantė Rasa Jakienė SOCIALINIO DARBUOTOJO ĮGŪDŽIAI, KLASIFIKACIJA, SISTEMA Klaipėda, 2008 Socialinio darbuotojo įgūdžiai, klasifikacija, sistema Socialinio darbo procesas prasideda rūpesčio dėl kažko pajautimu. Šis rūpestis kyla todėl, kad yra netenkinamas kažkoks poreikis. Apsvarsčius situaciją, apmąsčius, imamasi kažkokių veiksmų. Iš dalies žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro schemą (konstruktą) (žr.1 pav.). 1 pav. Socialinio darbo procesas: jausena, mąstymas ir veikimas (pagal L.C. Johnson) Kitaip tariant, žinios yra praktikos pažinimo arba mąstymo sudedamiji; vertybės yra jausminis ar praktikos dvasinis komponentas, įgūdžiai yra veiksmas, arba socialinio darbo atlikimas ; jie yra sudedamoji elgesio dalis. Įgudis sujungia žinias ir vertybes ir paverčia jas veiksmais. Kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas yra socialinio darbo praktikos kryptis. Norint gerai suprasti įgūdžio, kaip termino reikšmę, naudinga susipažinti su įgūdžio apibrėžimu sociologijoje. Sociologijoje įgūdžių apibrėžimas skamba taip: “ tai sudėtingas ir išmoktas elgesys (fizinis ar verbalinis), skirtas konkrečiam tikslui ar įkomponuotas į konkrečią veiklą“ (Johnson, 2001, p. 63). Morales ir Sheafor įsitikinę, kad socialiniam darbuotojui įgūdžio reikia tiek parinkti techniką, tiek sugebėti šią techniką panaudoti. Autoriai įgūdį apibrėžia kaip socialinio darbuotojo gebėjimą pradėti veiklą – kartu su klientu (individualią, grupinę, bendruomenėje) – kryptingą intervencijos procesą, kuris duos pokyčių, pagrįstą socialinio darbo vertybėmis ir žiniomis apie kliento situaciją. Pokytis atsiranda kaip įgudusios intervencijos rezultatas, kai ypač atsižvelgiama į kliento pranašumus ir sugebėjimus (ten pat). Socialinio darbuotojo profesinėje veikloje be turimų žinių taip pat svarbu yra jo įgūdžiai. “ Įgūdis yra praktikos komponenetas, kuris sujungia žinias ir vertybes ir paverčia jas veiksmais, atsaku į rūpestį ar poreikį“ (Johnson, 2001, p. 63). Socialiniame darbe yra ne vienas, bet didelė įvairovė įgūdžių, kurie naudingi įvairiomis situacijomis. L.C. Johnson (2001, p. 63 - 64) pateikia Bear B. ir Federiko R. sugrupuotus socialinio darbo įgūdžius suskirstytus į keturias atskiras sritis: 1. informacijos kaupimo ir vertinimo; 2. profesionalumo didėjimo ir pritaikymo; 3. praktinės veiklos su individais, grupėmis ar bendruomene; 4. vertinimu. Autoriai išdėstė kiekvienos šių sričių įgūdžius ir šiuos įgūdžius pateikė kaip dešimt mokėjimų. Tarp jų paminėtinas (ten pat) “ įgūdis dirbti su neturtingais, prislėgtais žmonėmis ir dėl jų. Tam reikia sugebėti pažinti ir vertinti skirtingumus, pamatyti skirtybes tų žmonių, kurie yra kitokie“. Autoriaus minčių tąsa yra „Arkos“ bendruomenės įkūrėjo J.Vanier teiginys: „Vargšas visada yra pranašiškas. Jis apreiškia Dievo užmojus. Tikrieji pranašai padaro tik tai, kad parodytų pranašišką vargšo vaidmenį. Būtent dėl to reikia rasti laiko, kad vargšus išklausytum. O, kad juos išklausytum, reikia būti arti jų; iš tiesų jie kalba tyliai ir tik tam tikromis aplinkybėmis, nes jie bijo ką nors pasakyti, stokoja pasitikėjimo savimi, nes jau per daug buvo iš jų tyčiotasi ir per daug dažnai jie buvo engiami. Bet juos išklausius, atsiskleidžia tai, kas esmingiausia“. Turint omenyje mūsų visuomenėje egzistuojantį išankstinį nusistatymą, reikia daug pastangų įveikti barjerus tarp įvairių grupių. Tai įgūdis atpažinti barjerus savyje ir klientuose. Tai reiškia būti atviriems ir kūrybiškiems užmezgant santykius, toleruoti sudėtingumą, o ne siekti paprastumo. Tam socialiniai darbuotojai turi išsiugdyti tokius įgūdžius kaip: • Savęs suvokimo; • Empatijos: • Santykių (ypač požiūrį į santykį su kitos rasės, kultūros, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ir neįgaliais asmenimis. Kaip teigia L.C. Johnson, įgūdimas didėja nuolat praktikos dėka, naudojant įvairią techniką ir metodologiją. Jam įtakos turi ne tik taikomos žinios, vertybės, bet taip pat didelę reikšmę turi darbuotojo asmeniniai bruožai ir asmeninio darbo darbo stiliuaus kūrimas (Johnson, 2001, p. 64). L.C. Johnson (2001, p.64) pateikia Švietimo programoje numatytus dviejų tipų įgūdžius: - Pažintiniai įgūdžiai naudojami galvojant apie asmenis ir jų situaciją, nustatant, kokių žinių reikės planuojant intervenciją ir atliekant įvertinimą. - Bendravimo įgūdžiai pasitelkiami dirbant su individais, grupėmis, šeimomis, organizacijomis ir bendruomenėmis, bendraujant ir stengiantis suprasti, atliekant bendrąjį planavimą, įgyvendinant planus. Socialinis darbuotojas turi būti geras abiejų tipų įgūdžių žinovas. Mokėjimas bendrauti su klientu socialiniame darbe taip pat daug kuo prisideda prie sėkmingų įgūdžių formavimosi. Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Todėl, norėdami užmegzti kontaktą su žmonėmis, būtina laikytis tam tikrų, nerašytų, bendravimo taisyklių. Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad mokėjimas klausyti yra daug svarbiau, negu mokėti pasakoti. Dėmesingai ir atidžiai klausyti yra toks menas, kurio turime nepaliaujamai mokytis. Taip pat reikia mokytis tolerancijos ir pagarbos kitų nuomonei. Šios taisyklės ypač svarbu nepamiršti socialiniam darbuotojui savo darbe, nesvarbu apie ką būtų kalbama, - apie darbą ar apie privačius dalykus, - esant skirtingoms nuomonėms, tik tada galima prieiti vieningos išvados, kai stengiamasi suprasti kito požiūrį ir jo argumentus. Be abejo, siekiant gerų tarpusavio santykių, labai svarbi yra paprastutė taisyklė: būkime su visais žmonėmis draugiški. Nedraugiškumas dar niekada nesukėlė palankios reakcijos. Tik gebant suderinti pažintinius ir sąveikos (bendravimo) įgūdžius, tobulėja bendras sumanumas ir įgūdimas veikti. Kita autorė A.Vesterdal (1996, p. 58) teigia, kad visose profesijose yra „menininkų“, kurie suderina žinias, įgūdžius, savo asmenybę ir pažiūras. Autorė pateikia schemą, kuri vaizduoja, kokį kelią nueina slaugas, kol tampa prityrusiu slaugu. Šią paprastutę schemą galima taikyti ir kitoms profesijoms, sritims. „ Iš pradžių mes nelabai žinome, kad nieko nemokam, nes dar nežinom, ką reikia mokėti (nesąmoninga nekompetencija). Mokydamiesi suprantame, kiek daug dar mums reikia išmokti ir įvaldyti (sąmoninga kompetencija). Šioje stadijoje formalus mokymasis ir pasibaigia. Tačiau procesas nesustoja (įgūdžiai) ir ilgainiui mums nebereikia tiek daug galvoti, ką mes darome, tai išeina tarsi savaime (nesąmoninga kompetencija). Procesas gali tęstis toliau, tampama tam tikros srities ekspertu, suverenu ir t.t. Tačiau tame mokymosi procese, naujoje srityje bet kada galima atsidurti pradinėje stadijoje“( Vesterdal, 1996, p.60). nesąmoninga nekompetencija sąmoninga nekompetencija sąmoninga kompetencija nesąmoninga kompetencija nesąmoningas ekspertas nesąmoningai savarankiškas (pagal Vesterdal A. 1996). Pasak V. Ivanauskaitės, L.Važinskienės, įgūdžiai yra viena iš kolonų, sudarančių socialinio darbuotojo kompetencijas. Jos pateikia Kieran O‘Hagan pasiūlytą socialinio darbo kompetencijos schemą, kurią vadina viena iš pagrindinių schemų stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas (V. Ivanauskaitė, L. Varžinskienė Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis. http://www.vdu.lt/alearning) Pagal R. Laužacką, įgūdžiai (ang.sklills, vok.fertigkeiten) – iki automatizmo (tobulai) išlavinti žmogaus mokėjimai (R.Laužackas, Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas, 2005, p. 14) Išmoktų veiksmų motyvacijos kelias bei struktūra sutrumpėja, „susitraukia“, nes automatizavosi vertinimo, programavimo, skatulių mechanizmai. Įgūdžių motivacijai pakanka vien vidinio ar išorinio signalo. Todėl įgūdžio kaip motyvo struktūra Jovaiša L. (2001) vaizduoja taip: 2 pav. pagal L.Jovaiša, Vilnius, 2001, p.58 Valstybės žiniose (2006) pateikiami tokie socialinio darbuotojo įgūdžiai: 1. Socialinis darbuotojas turi turėti ar siekti aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. 2. Socialinis darbuotojas turi turėti teorinių socialinio darbo žinių apie Lietuvos socialinės apsaugos sistemą, socialinės apsaugos sritį reglamentuojančius teisės aktus, žmogaus teises, Europos Sąjungos šalių socialinės paramos sistemas. 3. Socialinis darbuotojas turi nuolat siekti atnaujinti teorines socialinio darbo žinias ir praktinius socialinio darbo įgūdžius bei gebėjimus. 4. Socialinis darbuotojas savo įgytomis teorinėmis socialinio darbo žiniomis ir praktiniais socialinio darbo įgūdžiais bei gebėjimais turi nuolat dalintis su savo kolegomis, socialinių darbuotojų padėjėjais, socialinio darbo studentais ir kitais socialinį darbą dirbančiais asmenimis. 5. Socialinis darbuotojas turi suprasti kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje funkcionuoja individas. 6. Socialinis darbuotojas turi gebėti tiksliai vertinti žmogaus socialinę situaciją, veiksmingai bendrauti su asmeniu ir jo aplinka, efektyviai organizuoti žmogiškuosius, finansinius bei kitus galimus išteklius, organizuoti socialinį darbą ir socialinių paslaugų teikimą. 7. Socialinis darbuotojas turi pasižymėti tokiomis savybėmis kaip tolerancija, geranoriškumas, atsakingumas, kūrybiškumas bei iniciatyvumas (Valstybės žinios, 2006 01 12, Nr.4-112, http://www3.lt/psl) Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias. Pasak A.Kiaunytės, I. Dirgėlienės (2006), socialinio darbuotojo kompetencijos sistemoje išryškėja trys komponenetai – žinio, įgūdžiai ir vertybinės nuostatos. Tad reikalinga nuolatinė šių sistemos elementų refleksija, kurios pagrindas – teorijos ir praktikos ryšys. Apibendrinimas. Pasak L.C.Johnson socialinis darbas, reikalauja kūrybingų žmonių, kuriems būtų būdinga tam tikras nuomonių ir sprendimų nekonformizmas; didelė motyvacija ir nuoseklumas atliekant užduotis; atvirumas naujoms idėjoms ir informacijai; mėgti tai, kas sudėtinga, toleruoti dviprasmybes, nedaryti skubotų išvadų; prieštaravimų ir konfliktų tolerancija; nesilaikyti tik vienos teorijos, svarbu nuodugnus visų problemos aspektų žinojimas ir supratimas ( Johnson, 2001, p. 65). LITRATŪRA 1. Dirgėlienė, I., Kiaunytė, A. (2006). Praktika rengiant socialinius darbuotojus: Klaipėdos universiteto patirtis. Klaipėda 2. Johnson, L.C. (2001). Socialinio darbo praktika. Bendras požiūris. Vilnius 3. Laužackas, R. (2005).Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas 4. Valstybės žinios, 2006 01 12, Nr.4-112, http://www3.lt/psl) 5. Ivanauskaitė, V.L. Varžinskienė Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis. http://www.vdu.lt/alearning) 6. Vesterdal, A. (1996). Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. Vinius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!