Socialinio darbuotojo, teikiančio socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje, funkcijų analizė

ĮVADAS Lietuvoje socialinio darbo plėtra prasidėjo tik atkūrus nepriklausomybę (1991 m.), todėl socialinio darbuotojo profesija yra viena iš naujausių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, socialinį darbą kaip profesinę veiklą pradėjo reglamentuoti tik nuo 1994 metų. Nežiūrint į tai, kad socialiniai darbuotojai jau dirba daugelyje sričių, tarp jų ir sveikatos priežiūros įstaigose, socialinis darbas sveikatos priežiūros sistemoje yra viena iš naujausių socialinio darbo sričių. Tik 1997 metais pradėjus medicinos sistemos reformą, pradedami steigti psichikos centrai, slaugos ligoninės, reabilitacijos skyriai, kuriuose socialiniai darbuotojai pradeda dirbti kaip komandos nariai. Aktualumas. Šiandien socialinių darbuotojų veikla, medicinos darbuotojų komandoje, teigiamai vertinama ir sveikatos priežiūros specialistų, ir pacientų. Pripažįstama, kad žmogaus fizinė, psichinė ir socialinė būklė yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl paciento sveikatos sutrikimus dažnai lydi ne tik fizinės, bet ir psichologinės bei socialinės problemos. Socialinis darbas sveikatos priežiūros įstaigose yra dar palyginti naujas, o socialinio darbuotojo veikla ir funkcijos paciento gydymo procese, nėra pakankamai ištyrinėta bei atskleista tema. Mokslinėje literatūroje socialinis darbas sveikatos priežiūros įstaigose analizuojamas įvairiais aspektais: Marazienė R., Sapežinskienė L. (2002) tyrė gydytojų požiūrį į socialinio darbuotojo profesiją ir kvalifikaciją, R. Kundrotienė (2006) socialinio darbuotojo poreikį stacionarioje gydymo įstaigoje, Varžinskienė L., Rudzevičiūtė J. (2009) medikų požiūrį į socialinio darbuotojo vaidmenis reabilitacijos specialistų komandoje, Vaicekauskienė V., Jankūnienė Inga (2009) socialinio darbuotojo veiklos komandoje ypatumus gydant pacientą. Šių tyrimų metu buvo atskleistas pozityvus požiūris į socialinio darbuotojo vaidmenį sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau tyrimų metu taip pat atskleista, kad pacientams trūksta informacijos apie socialinių darbuotojų funkcijas bei veiklas, todėl jie ne visada kreipiasi pagalbos į socialinį darbuotoją. Nemažai autorių analizuoja atskirus socialinio darbo veiklos aspektus (terminiją, veiklą bendruomenėje, teorinius veiklos modelius, socialinio darbo procesus, metodus, praktiką ir kt.): I. Leliūgienė (1997, 2001, 2002), V.Baršauskienė (2001), A.Bagdonas (2001), L.Žalimienė (2003), D. Vitkauskaitė (2001),V.Vaicekauskienė (2001), A. Vareikytė (2001, 2003), A.Čepėnaitė (2001), V. ir R.Kučinskai (2000), L. Gvaldaitė ir B. Švedaitė (2005) ir kt. Socialinio darbo sveikatos priežiūros įstaigose tema rašė Kondrošovienė L. Zabulytė J. (2008); Socialinį darbą sveikatos priežiūros įstaigose reglamentuoja nemažai LR teisės aktų; LR Socialinių paslaugų įstatymas (2006), Socialinių paslaugų katalogas (2006), 4 Sveikatos sistemos įstatymas (1994), Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarka (2007), Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (1995). Autorei nepavyko rasti mokslinių darbų analizuojančių socialinio darbuotojo, teikiančio socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje, funkcijas. Sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių socialinius darbuotojų funkcijas ir atsakomybę tiksliai apibrėžia: „Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatai“ (1999). Pagal šiuos nuostatus socialiniai darbuotojai – tai specialistai, kurių darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančio ar joje besigydančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, ir skatinti pilnavertiškesnį asmens socialinį funkcionavimą. Problema. Sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų vykdomų funkcijų neatitikimas pacientų poreikiui. Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų funkcijos dar netirta sritis (autorei nepavyko rasti mokslinių publikacijų šia tema), todėl nežinoma, kaip įstatymuose reglamentuotos socialinio darbuotojo funkcijos realiai veikia praktikoje. Vykdydami savo funkcijas sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su įvairiomis kliūtimis, kurios trukdo profesionaliai atlikti numatytus uždavinius, todėl neįmanoma pasiekti laukiamo rezultato, o socialinių darbuotojų veikla tampa formali. Kiekvienas asmuo tuos pačius dalykus suvokia individualiai, pavyzdžiui socialiniam darbuotojui aktuali funkcija nebūtinai bus aktuali ir pacientui, todėl pasitaiko, kad sveikatos įstaigų socialiniai darbuotojai ne visada tiksliai žinodami, kokios jų vykdomos funkcijos yra svarbiausios pacientui, neišsprendžia pačių esminių jo problemų, nes sutelkia dėmesį visai ne į tuos dalykus, kurie iš tiesų aktualūs ir svarbūs. Tai sąlygoja šiomis paslaugomis nepatenkintų pacientų didėjimą, formuojamas neigiamas įvaizdis apie sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas. Magistriniame darbe siekiama atsakyti į klausimus sudarančius mokslinės problemos pagrindą: 1. Ar įstatymuose reglamentuotos socialinių darbuotojų funkcijos atitinka praktikoje vykdomas funkcijas? 2. Kokios sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų funkcijos yra svarbiausios, kaip jos (sėkmingai ar nesėkmingai) vykdomos ir kokios kliūtys trukdo jas sėkmingai vykdyti? Manoma, kad socialinio darbuotojo sėkmingai vykdomos funkcijos yra vienas svarbių aspektų teikiant kokybiškas socialines paslaugas pacientui, todėl šis tyrimas 5 prisidės prie socialinių paslaugų teikimo sveikatos priežiūros įstaigoje kokybės gerinimo, paslaugų efektyvumo didinimo, kurie yra labai svarbūs norint pasiekti galutinį socialinių paslaugų tikslą - grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi, išsaugant garbę ir orumą, ir integruotis į visuomenę. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti socialinio darbuotojo, teikiančio socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje, funkcijas ir jų vykdymo kokybę. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigose ir jas teikiančio socialinio darbuotojo funkcijas ir uždavinius. 2. Ištirti, ar įstatymuose reglamentuotos socialinio darbuotojo, teikiančio socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje, funkcijos atitinka konkrečiai praktikoje vykdomas funkcijas. 3. Ištirti, aktualiausias, svarbiausias sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų funkcijas ir jų vykdymo sėkmingumą, socialinių darbuotojų ir pacientų požiūriais. 4. Nustatyti kliūtis trukdančias vykdyti socialiniams darbuotojams jų funkcijas pacientų ir socialinių darbuotojų požiūriu. Hipotezė: Socialinių darbuotojų ir pacientų požiūriai į funkcijų svarbumą, aktualumą yra prieštaraujantys (neatitinka). Tyrimo objektas: Socialinių darbuotojų, teikiančių socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje, funkcijos. Tyrimo metodika: 1. Dokumentų analizė. Šiuo metodu analizuoti socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigose ir jas teikiančių socialinių darbuotojų funkcijas reglamentuojantys teisės aktai. 2. Anketinė socialinių darbuotojų apklausa. Metodo pagalba išanalizuotos socialinio darbuotojo, teikiančios socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje funkcijos, socialinių darbuotojų požiūriu.. 3. Anketinė socialinių darbuotojų pacientų apklausa. Metodo pagalba išanalizuotos sveikatos priežiūros įstaigos socialinio darbuotojo, funkcijų vykdymas, socialinių darbuotojų pacientų požiūriu. Kiekybiniai duomenys apdoroti Excel ir SPSS skaičiuoklės pagalba. 6 1. SOCIALINĖS PASLAUGOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE IR JAS TEIKIANČIŲ SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ FUNKCIJOS Socialinės medicinos klausimais Lietuvoje pradėta domėtis dar visai neseniai, todėl nors šiandieninei visuomenei yra labai aktualūs, tačiau dar labai mažai nagrinėti. Lietuvoje medicininė sociologija plėtojasi labai lėtai dėl įvairių politinių, ekonominių, kultūrinių ir kitokių priežasčių. Palaipsniui įvairiose medicininės veiklos srityse atkreipiamas vis didesnis dėmesys į socialinius šios veiklos (tiek individo, tiek visuomenės sveikatos priežiūros srityse) aspektus. Šio proceso tendencijos atitinka ankstyvesnes medicininės sociologijos raidos tendencijas daugumoje Vakarų valstybių. Nors medicininės sociologijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, plėtra Lietuvoje atskirais laikotarpiais buvo stabdoma, pastarųjų metų moksliniai darbai šioje srityje demonstruoja akivaizdų artėjimą prie šiandieniniame pasaulyje minimoje mokslo srityje vyraujančių tyrimo temų bei metodų. Tokios tendencijos nurodo spartų Lietuvos mokslo bendruomenės artėjimą prie bendrųjų mokslo standartų, vyraujančių visame, globalizacijos poveikį darančiame, pasaulyje. ( A.Žemaitis, R. Kaminskas, A.Novelskaitė, 2004). Siekiant atskleisti socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigose ir jas teikiančių socialinių darbuotojų funkcijas į jas buvo pažvelgta šiek tiek plačiau, apimant socialinių paslaugų sampratą, rūšis, bendrąsias socialinių darbuotojų funkcijas, siejant jas su sveikatos priežiūros įstaigose teikiamomis paslaugomis, ir socialinių darbuotojų funkcijomis. 1.1. Socialinės paslaugos sveikatos priežiūros įstaigose Medicininis socialinis darbas – pasaulinės sveikatos apsaugos asociacijos apibūdinamas kaip organizuota socialinės paslaugos sveikatos apsaugos įstaigose ir kitur veikla (Leliūgienė, 2003, p. 96). 1.1.1. Sveikatos priežiūros įstaigų charakteristika Pagal LR sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų lygių ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 1997) sveikatos priežiūros įstaigos skirstomos į stacionarines, ambulatorines ir sanatorinio gydymo. Stacionarinės ir ambulatorinės įstaigos 7 skirstomos į lygius: pirminį, antrinį ir tretinį, o jose teikiamų paslaugų rūšys priklauso nuo įstaigos lygio. Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos (PSP) - tai nespecializuota kvalifikuota asmens sveikatos priežiūra ir psichinės sveikatos priežiūra, teikiama ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (ASPĮ). Pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos pirminei sveikatos priežiūrai: medicinos punktai, ambulatorijos, poliklinikos, moterų konsultacijos, pirminės sveikatos priežiūros centrai (kuriuose yra terapijos ir (arba) pediatrijos, ir (arba) akušerijos - ginekologijos gydytojų apylinkės, gydytojai stomatologai), bendrosios praktikos gydytojų kabinetai. Pirminė ambulatorinė asmens sveikatos priežiūra apima: 1) patarimus ligų profilaktikos klausimais; 2) imunizacijos paslaugas; 3) profilaktinius sveikatos patikrinimus; 4) pirmines ambulatorines atstatomosios medicinos paslaugas, teikiamas sveikatos priežiūros įstaigose ir paciento namuose; 5) laikinojo nedarbingumo ekspertizes. Antrinės (kvalifikuotos) ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos - tai paslaugos, kurias teikia gydytojai specialistai ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Antrinės (kvalifikuotos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra šios: 1) informacinės paslaugos ligų profilaktikos klausimais; 2) antrinės ambulatorinės atstatomosios medicinos paslaugos; 3) laikinojo nedarbingumo ekspertizė; 4) invalidumo iš vaikystės vaikams, nesulaukusiems 16 metų amžiaus, ekspertizė Tretinės (specializuotos) ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos - tai paslaugos, kurias teikia gydytojai konsultantai, konsultuodami pacientus ir teikdami patarimus bei gydymo metodikas pirminio ar antrinio lygio sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams. Šios paslaugos teikiamos ligoniui lankantis ambulatorinėje specializuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Tretinės (specializuotos) ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra šios: 1) teikiama informacija ligų profilaktikos klausimais; 2) tretinės ambulatorinės atstatomosios medicinos paslaugos; 3) laikinojo nedarbingumo ekspertizė. 8 Stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos ligoniui gydantis stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ). Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra šios: 1) teikiama informacija dėl ligų profilaktikos; 2) antrinės ir tretinės atstatomosios medicinos paslaugos; 3) medicinos slaugos ir socialinės paslaugos bei tarnavimas, teikiamas palaikomojo gydymo ir slaugos stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose; 4) medicininė reabilitacija, įskaitant sanatorinį gydymą; 5) patologiniai anatominiai tyrimai asmeniui mirus; 6) asmenų laikinojo nedarbingumo ekspertizė. Stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kuriose ligoniai stebimi ir gydomi ištisą parą. Ligoniai gydomi pagal atitinkamą ligų gydymo profilį. Ligų gydymo profiliai sugrupuoti atsižvelgiant į taikomus gydymo metodus ir technologijas. Pirminiam stacionariniam ligų gydymo profiliui priklauso medicininės slaugos, palaikomojo gydymo ir gerontologijos skyriai bei ligoninės. Antrinio lygio stacionarinėse įstaigose teikiamos stacionarinės paslaugos, kurios dar skirstomos pagal profilius: terapija, chirurgija, reanimacija, akušerija, pediatrija ir t.t. Antrinio lygio paslaugos yra kvalifikuotos, o šių įstaigų paslaugų pasiūla ir galimybės didesnės nei pirminio lygio įstaigų. Tretinio lygio stacionarinės įstaigos teikia specializuotas paslaugas, kurios taip pat skirstomos pagal profilius. Tretinio lygio įstaigų paslaugų pasiūla ir galimybės žymiai didesnės nei antrinio lygio įstaigų. Sanatorinio gydymo paslaugos apima antirecidyvinį, sveikatą grąžinantįjį gydymą ir reabilitaciją. Sveikatą grąžinančiojo gydymo paslaugos - tai medicinos priemonių kompleksas (fizioterapija, kineziterapija, dietinis gydymas, psichologinė pagalba, ligonio mokymas, gydymas vaistais), padedantis ligoniui kuo greičiau sugrąžinti funkcijas, kurios buvo sutrikusios, ar palaikyti jau sugrąžintąsias. Reabilitacijos paslaugos - koordinuotas, kompleksinis medicinos, socialinių, pedagoginių priemonių taikymas kuo didesniam reabilituojamo asmens, turinčio biosocialinių funkcijų sutrikimų, funkciniam aktyvumui pasiekti. Antirecidyvinio sanatorinio gydymo paslaugos - tai lėtinėmis ligomis sergančių pacientų gydymas, papildomai taikant natūralius bei performuotus gamtinius veiksnius. 9 Antirecidyviniam gydymui naudojami natūralūs ir performuoti gamtiniai veiksniai: mineraliniai vandenys (balneologija), gydomasis purvas (peloidoterapija), klimatoterapija. Sanatorinio gydymo paslaugas teikia sanatorinio gydymo įstaigos. Sanatorinio gydymo įstaigose ligoniai gydomi pagal atitinkamą ligų gydymo profilį. Sanatorinio gydymo paslaugos. Sanatorinio gydymo paslaugos apima antirecedyvinį, sveikatą grąžinantį gydymą ir reabilitaciją. Šiose įstaigose teikiamos paslaugos yra šių sričių: sveikatą grąžinančio gydymo, reabilitacijos ir antirecedyvinio gydymo. Ligonį gydant sanatorinėse įstaigose, gali būti teikiamos šios paslaugos: • sveikatą grąžinančiojo gydymo ir medicininės reabilitacijos srityje, • psichologinės reabilitacijos srityje, • socialinės reabilitacijos srityje. Pagal LR sveikatos sistemos įstatymo 25 straipsnį (Valstybės žinios., 1998,) sveikatos priežiūros įstaigos turi garantuoti socialinių paslaugų teikimą atliekant asmens sveikatos priežiūrą. Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatus (Valstybės žinios, 1999) socialiniai darbuotojai turi teikti socialines paslaugas šiose sveikatos priežiūros įstaigose: medicinos pagalbos, slaugos ir palaikomojo gydymo (slaugos), medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo. Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatuose (Valstybės žinios, 1999) apibrėžiama: Socialinės paslaugos – pagalbos įvairiomis nepiniginėmis formomis suteikimas asmenims, siekiant užtikrinti sugebėjimus socialiai funkcionuoti. Socialinių paslaugų teikimo atliekant asmens sveikatos priežiūrą tikslas – garantuoti pacientų: vaikų, darbingo amžiaus ir pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų, rizikos grupėms priklausančių asmenų – socialinį saugumą ir reabilitaciją. Socialiniai darbuotojai savo veikloje vadovaujasi LR sveikatos sitemos įstatymu, LR socialinių paslaugų įstatymu, LR vyriausybės nutarimais, LR sveikatos apsaugos ministro bei LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais, Socialinių paslaugų katalogu, Socialinių darbuotojų etikos kodeksu, kitais teisės aktais. Socialinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimo tvarka patvirtinti LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 31 ir privalomi asmens sveikatos priežiūros įstaigų socialiniams darbuotojams. 10 Socialiniai darbuotojai, pagal LR socialinių darbuotojų etikos kodeksą (1998), savo veikloje turi laikytis šių pagrindinių etikos principų (Šveistrytė. 2003, Nr. 1, p. 5): • Žmogaus teisių ir orumo. Socialinio darbo pagrindas yra žmogaus individualumas, orumas ir su tuo susijusios teisės. Socialinis darbuotojas turi ginti kiekvieno asmens fizinę, psichologinę, dvasinę būseną bei užtikrinti gerovę: gerbiant savarankiško apsisprendimo teisę, skatinant aktyvų asmenų veikimą, kiekvieną žmogų traktuoti kaip visumą. • Socialinio teisingumo. Socialiniai darbuotojai turi skatinti socialinį teisingumą santykiuose visuomenėje apskritai ir santykiuose su konkrečiu žmogumi. Tai yra: pašalinti neigiamą diskriminaciją; turi pripažinti ir gerbti rasinius, kultūrinius skirtumus visuomenėse, kuriose jis dirba, atsižvelgiant į individų, šeimų, grupių ir visuomenių skirtumus; adekvačiai paskirstyti išteklius pagal konkrečius poreikius; šalinti politinį ir praktinį neteisingumą. (Kundrotienė R., 2006). APIBENDRINIMAS. 1. Visos sveikatos priežiūros įstaigos privalo garantuoti socialinių paslaugų teikimą atliekant asmens sveikatos priežiūrą. 2. socialiniai darbuotojai teikia socialines paslaugas šiose sveikatos priežiūros įstaigose: medicinos pagalbos, slaugos ir palaikomojo gydymo (slaugos), medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo. 1.1.2. Socialinių paslaugų samprata Socialinių paslaugų samprata labai įvairi ir atskirose šalyse terminas „socialinės paslaugos“ apibūdina gana skirtingus dalykus. Socialinė paslauga yra socialinio darbo organizavimas konkrečioje įstaigoje, bendruomenėje, su tam tikromis klientų grupėmis (Žalimienė, 2003, p.11). Sparčiai kintanti Lietuvos socialinė ir ekonominė padėtis lemia ir pačios sąvokos kitimą. Pagal LR Socialinių paslaugų įstatymą Socialinės paslaugos yra svarbi socialinės apsaugos dalis, kuriomis siekiama panaikinti socialinę atskirtį, remti žmonių lygiateisiškumą, įsitraukimą į bendruomenę, teikiant paslaugas labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms. Socialinės paslaugos yra socialinio darbo organizavimas tam tikroje įstaigoje, bendruomenėje su atskiromis klientų grupėmis (LR Socialinių paslaugų įstatymas, 2006). Plačiuoju požiūriu socialinės paslaugos – tai visuomenei teikiamos paslaugos: švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, sporto, laisvalaikio, kultūros. 11 Siauresniuoju požiūriu – tai paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, apimant aštuonias socialines rizikos grupes (ligą, negalią, senatvę, našlystę, šeimą/vaikus, nedarbą, būstą, socialinę atskirtį) pagal ES socialinės apsaugos statistikos klasifikaciją. Siauruoju požiūriu socialinės paslaugos dar vadinamos asmeninėmis socialinėmis paslaugomis, kurios teikiamos neatsiejamai nuo socialinio darbo (L. Žalimienė, 2003). Šioms paslaugoms apibūdinti dar vartojamas terminas „socialinės globos paslaugos“. Lietuvos socialinės paramos koncepcijoje socialinė globa apibūdinama kaip socialinių paslaugų visuma. Socialinės paslaugos, Socialiniame pranešime (2004), apibrėžiamos, kaip socialinės paramos dalis, apimanti stacionarių ir nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų teikiamas paslaugas asmeniui ar asmenų grupėms bei bendrąsias socialines paslaugas, teikiamas bendruomenėje ar kliento namuose. Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį (LR Socialinių paslaugų įstatymas, 2006). Lietuvoje socialinės paslaugos yra viena iš socialinės paramos sistemos sudedamųjų dalių. Socialinė parama gali būti teikiama pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, daiktais, socialinėmis paslaugomis ir globa (Žalimienė L., 2003). Socialinės paslaugos, kaip viena iš paslaugų grupių, pagal savo pobūdį apima daug paslaugų rūšių, todėl šias paslaugas tikslinga klasifikuoti pagal tris pagrindinius požymius: kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį ir kas yra teikėjas, koks jo statusas. Socialiniai darbuotojai teikia socialines paslaugas, padeda žmonėms rasti ir panaudoti galimybės sunkumams ir negaliai įveikti, taip pat telkia vietines bendruomenės išteklius socialinėms paslaugoms teikti, planuoja paslaugas bei teikia pasiūlymus bendruomenės socialinei politikai formuoti (Gustaitienė, 2003). Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos, sveikatos priežiūros įstaigose nuostatus ( 1999), sveikatos priežiūros įstaigos socialiniai darbuotojai apibūdinami kaip specialistai, kurių darbo paskirtis yra stiprinti į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančio ir joje besigydančio asmens prisitaikymo prie aplinkos gebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, ir skatinti visavertiškesnį asmens socialinį funkcionavimą. Paslaugų gavėjų skaičius kasmet didėja, todėl kyla poreikis spręsti socialinių paslaugų kokybės klausimus paslaugų gavėjo lygmeniu, užtikrinant jų individualumą. 12 Socialinėmis paslaugomis siekiama: ,,patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti“ (Socialinių paslaugų katalogas, Valstybės žinios, 2006, p. 3) Socialinės paslaugos - tai pagalbos įvairiomis nepiniginėmis formomis teikimas asmenims, siekiant užtikrinti gebėjimus socialiai funkcionuoti. Socialinių paslaugų teikimo, prižiūrint asmenų sveikatą, t ikslas -garantuoti pacientų: vaikų, darbingo amžiaus ir pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų, rizikos grupėms priklausančių asmenų- socialinį saugumą ir reabilitaciją (Kondrošovienė L., Zabulytė J., 2008 p. 20) APIBENDRINIMAS. 1. Išanalizavus daugelio autorių pateiktus socialinių paslaugų apibūdinus galima teigti kad socialinių paslaugų svarbiausi tikslai: tenkinti asmenų gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti, atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms. 2. Sveikatos priežiūros įstaigose teikiamų socialinių paslaugų tikslas- užtikrinti pacientų socialinį saugumą ir reabilitaciją. 1.1.3. Socialinių paslaugų rūšys Socialinių paslaugų įstatyme (2006) reglamentuojamos dvi pagrindinės socialinių paslaugų rūšys: bendrosios ir specialiosios. Bendrosios paslaugos teikiamos asmeniui ar šeimai, kurių gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Specialiosios paslaugos yra teikiamos asmeniui ar šeimai, kurių gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šioms paslaugoms priskiriama socialinė priežiūra ir socialinė globa. Bendrųjų ir specialiųjų socialinių paslaugų turinį apibrėžia ir nustato jų sąrašą Socialinių paslaugų katalogas (2006), kuris nustato socialines paslaugas, jų turinį pagal skirtingas socialinių paslaugų rūšis bei socialinių įstaigų tipus. Kataloge skiriamos socialinių paslaugų rūšys, jos apibūdinamos pagal charakteristikas. Paslaugoms suteikiamas kodas, kuris naudojamas Socialinės paramos informacinėje sistemoje (SPIS), pateikiami socialinių paslaugų įstaigų tipai. Bendrąsias paslaugas gauna socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, neįgalūs vaikai ir jų šeimos, likę be tėvų globos vaikai, neįgalūs suaugę asmenys ir jų šeimos, senyvo 13 amžiaus asmenys ir jų šeimos, socialinės rizikos suaugę asmenys ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos ir kiti asmenys bei šeimos. Bendrosios paslaugos teikiamos daugumoje institucijų (socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigos, NVO, labdaros valgyklose, netgi asmens namuose) tai priklauso nuo paslaugos pobūdžio (Klokmanienė L., 2009). Sveikatos priežiūros sistemoje teikiamos daugelis bendrųjų socialinių paslaugų, skiriasi tik jų trukmė ar dažnumas, priklausomai nuo paslaugos poreikio. Paslaugos gali būti teikiamos, kol išsprendžiama problema, paslauga gali būti vienkartinė arba pagal kliento poreikį. Specialiosios socialinės paslaugos yra visuma paslaugų, teikiamų asmeniui ar šeimai, kurių gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. (žr. 1 paveikslą). Socialinių paslaugų įstaiga - tai socialines paslaugas teikianti įmonė, įstaiga. Socialinių paslaugų įstaigai priskiriamas ir įstaigos padalinys - socialinių paslaugų įstaigos arba ne socialines paslaugas teikiančios įstaigos struktūrinis padalinys, neturintis atskiro juridinio statuso, bet teikiantis socialines paslaugas. Skiriamos šios socialinių paslaugų įstaigų grupės: 1. stacionarios socialinių paslaugų įstaigos (socialinės globos įstaigos)-sociali- nės globos namai, šeimynos; 2. nestacionarios socialinių paslaugų įstaigos-laikino gyvenimo namai, dienos socialinės globos centrai, savarankiško gyvenimo namai, socialinės priežiūros centrai, bendruomeninės įstaigos ir kitos socialinių paslaugų įstaigos. 14 1. pav. Socialinių paslaugų rūšys. Sudaryta autorės. APIBENDRINIMAS. 1. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias paslaugas. 2. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos tiems asmenims ar šeimoms, kurie nesugeba savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu, dalyvauti visuomeninėje 15 informavimas konsultavimas SOCIALINĖS PASLAUGOS Specialiosios socialinės paslaugos tarpininkavimas ir atstovavimas maitinimo organizavimas aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne transporto organizavimas sociokultūrinės paslaugos asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų organizavimas socialinė priežiūra pagalba į namus socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose laikinas apnakvindinimas socialinė globa dienos socialinė globa trumpalaikė socialinė globa Ilgalikė socialinė globa Tikslas- ugdyti ar kompensuoti asmens ar šeimos gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenėje Tikslas-grąžinti asmens ar šeimos gebėjimus pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę ar tenkinti asmens gyvybinius poreikius teikiant kompleksinę pagalbą Bendrosios socialinės paslaugos Teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose. Trukmė, dažnumas priklauso nuo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio Teikiama institucijose (socialinės globos įstaigose) ar asmens namuose Trukmė priklauso nuo asmenų, jų poreikio paslaugoms ir nuo įstaigos tipo Teikiamos asmeniui ar šeimai, kurių gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis Priskiriama socialinė priežiūra ir socialinė globa -visuma paslaugų, kuriomis asmeniui ar šeimai teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba NEPAKANKA veikloje, todėl gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. 3. Jeigu bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka, tuomet teikiamos specialiosios, kurioms priskiriama socialinė priežiūra ir socialinė globa. 4. Sveiktos priežiūros įstaigose teikiamos dauguma bendrųjų socialinių paslaugų. 1.1.4. Sveikatos priežiūros įstaigose teikiamų socialinių paslaugų reglamentavimas Socialinių paslaugų teikimas prižiūrint asmens sveikatos priežiūrą organizuojamas norint garantuoti pacientų, vaikų ir pagyvenusių žmonių, neįgalių asmenų, kitų rizikos grupėms priklausančių asmenų socialinį saugumą, jų psichikos sveikatos priežiūrą ir psichosocialinę reabilitaciją. Socialines paslaugas teikiančių specialistų veiklą sveikatos priežiūros sistemoje reglamentuoja ir sveikatos apsaugos sistemą reguliuojantys teisės aktai. Pagrindinis įstatymas, kuris reguliuoja sveikatos sistemą, yra Sveikatos sistemos įstatymas (1994). Lietuvos Respublikos Seimas, pripažindamas, kad gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, kad sveikata - tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, kad sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą, asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos tik gyvenamajam laikui ir žmogaus orumui priimtinomis socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida. Šiame įstatyme yra nusakyta sveikatos sistema; sveikatinimo veikla; sveikatinimo veiklos valstybinis valdymas; sveikatinimo veiklos valdymo, koordinavimo ir kontrolės subjektai ir kompetencija; asmenų ir ūkio subjektų teisės ir pareigos sveikatinimo veikloje; atsakomybė už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus. Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. 16 Kitas teisės aktas, reglamentuojantis socialinių darbuotojų veiklą sveikatos priežiūros įstaigose, yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ministrės išleistas įsakymas „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatų" (1999). Jame yra apibrėžiamos socialinių darbuotojų teisės, jų funkcijos ir atsakomybė, darbo organizavimas. Sveikatos priežiūros įstaigos socialinis darbuotojas - socialines paslaugas teikia šiose sveikatos priežiūros įstaigose: • medicinos pagalbos; • slaugos ir palaikomojo gydymo (slaugos); • medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo. 2007 m. patvirtinta „Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarka” leidžia teikti socialines ir slaugos paslaugas ten, kur žmogus gyvena, apsaugoti pacientus nuo ligų paūmėjimų ar progresavimo, padarys slaugos ir socialines paslaugas prieinamesnes. Minėtas paslaugas gauna vaikai bei neįgalūs suaugusieji, senyvo amžiaus žmonės, asmenys, kuriems būtinos paliatyviosios pagalbos paslaugos bei asmenys, kurių ligos yra lėtinės ir tęsiasi visą gyvenimą. Į šių paslaugų teikimą įtraukiama ir ligonio šeima, artimiausi žmonės. Rengiant ilgalaikės priežiūros planą, bus atsižvelgiama į šeimos finansinę situaciją, su paciento šeimos nariais aptariamos aktualios ir galimos problemos bei slaugos poreikiai. Socialiniai darbuotojai teiks ir organizuos socialines paslaugas. Už ilgalaikės priežiūros paslaugų organizavimą, specialistų komandos sudarymą yra atsakingos savivaldybės. Jos rengia ir patvirtina įstaigų, įmonių bendradarbiavimo ir organizacijų sutarčių sudarymo ir šių paslaugų teikimo tvarkos aprašą. Paslaugas teiks komanda, kurią sudarys bendruomenės slaugytojas ir (ar) psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas, jų padėjėjai. Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašo įsakymas (2007) nustato slaugos ir socialinių paslaugų (toliau vadinama - ilgalaikės priežiūros paslaugos) bendro teikimo pagrindinius tikslus ir principus, paslaugų gavėjus, ilgalaikės priežiūros paslaugų organizavimą, dokumentavimą bei finansavimą. Ilgalaikė priežiūra - tai slaugos ir socialinių paslaugų visuma, kurias teikiant asmenims tenkinami slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra. Ilgalaike priežiūra laikoma nuo tada, kai nustatomas ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikis asmenims (šeimoms). Ilgalaikės priežiūros paslaugos gali būti teikiamos asmenų namuose, pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose, įmonėse ir organizacijose, turinčiose slaugos licencijas bei stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licencijas teikti stacionarinės palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas (toliau vadinama - įstaigos, įmonės ir organizacijos). 17 Organizuojant bei teikiant ilgalaikės priežiūros paslaugas, vadovaujamasi prieinamumo, komandos, bendradarbiavimo, kompleksiškumo, saugumo, tinkamumo principais. Ilgalaikė priežiūra susideda iš: • asmenų, kurių liga dažnai paūmėja ar sveikatos būklė pablogėja, todėl tuo metu kelia pavojų jų pačių ar aplinkinių sveikatai arba gyvybei, slaugos ir socialinių paslaugų poreikių nustatymo, teikimo, vertinimo ir paramos; • paramos šeimos nariams, mokant pagrindinių slaugos įgūdžių, siekiant pagerinti asmenų savirūpos ir priežiūros pajėgumą; • asmenų (šeimos) konsultavimo slaugos ir socialinių paslaugų klausimais; • paslaugų gavėjų teisių, įsitikinimų ir tikėjimo gerbimo, komandos nariams laikantis profesinės etikos reikalavimų. Kalbant apie psichikos sveikatos ir socialines paslaugų reglamentavimą, minėtinas „Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas" (1995), kurio tikslas - nustatyti asmenų, besinaudojančių psichikos sveikatos priežiūra, teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę. Jame numatomos psichikos ligonių teisės ir apribojimai, hospitalizuotų pacientų teisės ir jų apribojimai, pacientų psichikos sveikatos priežiūra; pacientų ar jų atstovų teisė apskųsti sveikatos priežiūros sąlygas; pacientų hospitalizavimas; teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimo tvarka; asmenų, nuteistų laisvės atėmimu ir susirgusių psichikos liga, psichikos sveikatos priežiūra; psichikos ligonių, padariusių visuomenei pavojingą veiklą (nusikalstamą veiką), psichikos sveikatos priežiūra. Šis įstatymas numato, kad žmonės su psichine negalia yra globojami valstybės. Jiems Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka yra teikiama socialinė parama. Žmonių su psichine negalia sveikatos priežiūra finansuojama Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka. Savivaldybė organizuoja ir remia žmonių su psichine negalia slaugą ir globą šeimose, sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos centruose ir kitose globos bei reabilitacijos įstaigose. Psichikos sveikatos (ambulatorinė ar stacionarinė) priežiūra pagal gyvenamąją vietą yra teikiama psichikos sveikatos centruose, taip pat kitose psichiatrijos, globos ir rūpybos įstaigose. Psichikos sveikatos priežiūra - specializuota sveikatos priežiūra, teikiama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus. Šios priežiūros tikslas -teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku diagnozuoti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvoje teikia keturi sektoriai: stacionarios psichiatrinės ligoninės, psichikos sveikatos centrai, nevyriausybinės 18 organizacijos ir privatus sektorius. Visų sektorių paslaugos dažnai yra sunkiai prieinamos, nes apie jas trūksta žinių. Visuomenėje dar labai gaji pažiūra (nenorima, kad kiti lankytojai pamatytų ir suprastų, dėl kokių problemų asmuo kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigą) bei pacientų baimė, kad jiems bus pripažinta psichikos negalia. Lietuvoje kol kas vyrauja tendencija spręsti už psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vartotojus, kaip, kur ir kokią pagalbą jiems teikti, per daug nesigilinant į tikruosius jų pačių bei jų artimųjų poreikius. Nemažai psichikos sveikatos priežiūros specialistų nelinkę išklausyti pacientų nuomonės. Kita vertus, kai kurie valdžios atstovai nepatikliai žiūri į profesionalus, bandančius diegti naujas bendruomenines paslaugas psichikos sveikatos priežiūros srityje, teigdami, kad iš pačių šių paslaugų vartotojų nėra girdėję, kad jiems reikalingos bendruomeninės paslaugos ir kad taip aktyviausi specialistai tiesiog nori išsirūpinti sau papildomų darbo vietų (Bendruomenės psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!