Psichikos sveikatos centro socialinio darbuotojo veiklos ypatumai

ĮVADAS Gyvename sudėtingu laikmečiu, kada kiekvienam žmogui tenka patirti stresą, baimę, nerimą, nusivylimų. Šie faktoriai kenkia žmogaus sveikatai, gali sukelti įvairius psichikos sveikatos sutrikimus; pažeisti psichinių procesų darną, sukelti įvairius keistus, niekada nepatirtus, dažnai bauginančius pojūčius, jausmus, mintis, pakeisti žmogaus charakterį ir elgesį. Tokia būklė skiriasi nuo visuotinai priimtos psichikos sveikatos būsenos, kelia grėsmę pačiam asmeniui, jo artimiesiems ir aplinkiniams. Psichikos sveikatos paslaugų organizavimas bei psichikos sutrikimų prevencija yra neatsiejama, prioritetinė sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalis. 1996 m., vykdant Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros reformą, buvo steigiami Psichikos sveikatos centrai (toliau - PSC), kuriuose pradėjo dirbti specialistų komandos. Pradėjus psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikti komandos principu, jos tapo prieinamesnės ir įvairiapusiškesnės. Pradėta daugiau dėmesio skirti pacientų užimtumui, reabilitacijai, darbui su pacientų šeimomis, bendruomenės švietimui, medikamentiniam gydymui. 2005 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau - PSO) duomenimis, psichikos ir elgesio sutrikimų pasaulyje turėjo 450 mln. žmonių, kurie sudarė 12 proc. kitų susirgimų tarpe. LR SAM duomenimis, Lietuvoje gyventojų ligotumas psichikos ligomis didėja, nes daugėja psichikos ligas sukeliančių rizikos veiksnių: skurdo, nedarbo, vienatvės, migracijos, karų, socialinio - ekonominio neužtikrintumo sukeliamų problemų. Dauguma iš mūsų pažįstame tokius žmones ir gyvename šalia jų. 2005 m. Lietuvoje iš 100 000 gyventojų psichikos ligomis sirgo 2717, o 2007 m. -2795,65 žmonių. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006m. balandžio 5d. įsakyme Nr. Al - 92 „ Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo" reglamentuojama, kad profesinė socialinio darbuotojo veikla skirta ryšiams tarp žmonių ir jų aplinkos pagerinimui, siekiant sustiprinti asmenų ar jų bendruomenių prisitaikymo prie aplinkos galimybes, padėti jiems integruotis visuomenėje. Socialiniai darbuotojai skatina socialinius pokyčius visuomenėje, suteikia galimybę socialinės rizikos grupėms dalyvauti sprendžiant socialines problemas ir nepažeidžiant orumo, didinti jų pačių atsakomybę. Socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį, teikiant 5 socialines paslaugas ir sprendžiant klientų problemas, galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų. Metodinių tarpininkų veiklą socialiniai darbuotojai atlieka dirbdami skirtingo tipo institucijose, su įvairiomis klientų grupėmis, todėl socialinių paslaugų turinys skiriasi, tačiau funkcijos (jų įvardijimas) išlieka tokios pat. Problemos naujumas ir aktualumas. Socialinės pagalbos planavimas žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, - sudėtinga problema. Ją sprendžiant būtina atsižvelgti į individualius, specifinius dvasinius, psichologinius sergančio žmogaus motyvus, psichinės negalios inicijuotus elgsenos, mąstysenos ypatumus, su kuriais aukštojoje mokykloje socialiniai darbuotojai nebuvo supažindinami. Turėdami tikslą padėti psichikos problemų turintiems asmenims, įvertinę esamą situaciją, socialiniai darbuotojai, vadovaudamiesi asmenine patirtimi, privalo savarankiškai ieškoti atatinkamai naujų socialinio darbo metodų. Kadangi socialiniai darbuotojai, dirbdami Psichikos sveikatos centruose, priversti savarankiškai ieškoti specifinių socialinio darbo metodų, jų profesinės kompetencijos problema yra nauja, iki galo neišspręsta ir aktuali. Tyrimo objektas: PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumai. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumus, teikiant socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems asmenims. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti reikšmingiausius psichikos sveikatos riziką provokuojančius veiksnius. 2. Išanalizuoti teisės aktus, reglamentuojančius PSC socialinių darbuotojų veiklą. 3. Nustatyti socialinių darbuotojų veiklos ypatumus, PSC teikiant socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams. Tyrimo metodologija: Stebėjimo metu taikytas empirinis - psichodiagnostinis darbo metodas, interviu su Panevėžio apskrities PSC socialiniais darbuotojais. Organizaciniai darbo metodai: palyginimo, analizuoti socialinių darbuotojų dirbančių PSC atsakymai, literatūros šaltinių, anketinių duomenų analizė. Statistinis duomenų sutvarkymas. 6 Raktažodžiai: Veikla - darbas, užsiėmimas, aktyvumas kokioje nors srityje. Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgujusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Problema -sudėtingas teorinis ar praktinis klausimas, reikalingas sprendimo, studijavimo, tyrimo. Psichikos liga - gydytojo diagnozuotas, psichiatro patvirtintas susirgimas, pagal galiojančią ligų klasifikaciją priskiriamas psichikos ligoms. Psichikos liga negali būti diagnozuojama remiantis politiniais, religiniais, rasiniais motyvais. Psichikos ligonis -asmuo, sergąs psichikos liga. Psichiatrijos įstaiga - sveikatos priežiūros įstaiga (valstybinė ar nevalstybinė), akredituota psichikos sveikatos priežiūrai. Si sąvoka taikoma ir psichoneurologijos pensionatams. PSC - psichikos sveikatos centras, savivaldybei pavaldi įstaiga, valstybės akredituota vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą ir teikti socialinę pagalbą psichikos ligoniams bei kitiems asmenims. Psichikos sveikatos priežiūra - specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal LR SAM patvirtintus standartus. Priežiūros tikslas - teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti. Socialinis darbuotojas, dirbantis psichinės sveikatos srityje - specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinti pilnavertiškesnį asmens socialinį gyvenimą (www.psichika.lt). SAM - Sveikatos apsaugos ministerija. PSO — Pasaulinė sveikatos organizacija. VASC - Valstybinis aplinkos sveikatos centras. LR - Lietuvos Respublika, ASPĮ - Asmens sveikatos priežiūros įstaiga. 7 1. ŽMONIJOS POŽIŪRIS Į PSICHINĖMIS LIGOMIS SERGANČIUS ŽMONES Psichikos sveikatos problemos egzistavo ištisus tūkstantmečius. Daugelį kartų keitėsi požiūris į paslaptingąsias dvasines negalias ir jų apninkamus žmones. Psichikos ligos tiek senos, kiek sena žmonija. Iš rašytinių šaltinių galima spręsti, kada, kur ir kuriomis psichikos ligomis sirgta ir kokiomis priemonėmis bandyta su jomis grumtis arba kuo buvę laikomi žmonės, kuriuos psichiatrija dabar vadina psichikos sveikatos problemų turinčiais asmenimis. Senovėje psichikos sveikatos problemos būdavo siejamos su nežemiškais dalykais. Kai kurių ūmių psichikos ligų kamuojami ligoniai buvo išvejami iš gyvenviečių, ištremiami iš bendruomenės, pasmerkiami myriop. Neramūs ligoniai buvo laikomi užrūstinusiais dievybę ir dėl to žmonės jiems buvo negailestingi, juos niekino, žemino, neretai ir fiziškai naikino. Kitų ligų kamuojami žmonės, atvirkščiai, būdavo sudievinami, vadinami šventaisiais ir dievų numylėtiniais, juos žmones gerbdavo, puošniai rengdavo, galvas puošdavo vainikais. Antikos laikais į psichikos ligas nebežiūrėta mistiškai. IVa. pr. Kr. žinomas Graikijos gydytojas Hipokratas psichikos ligas siejo šias ligas su kūnu ir teigė, kad tam tikros būklės turi tam tikrą vietą žmogaus kūne. Hipokratas galvos smegenis laikė mąstymo organu ir pirmasis pareiškė, kad galvos smegenys galinčios sunegaluoti ir kad toks žmogus laikytinas ligoniu. Didelę reikšmę jis skyrė aplinkai ir tikėjo, kad psichikos ligą galima išgydyti. Antikoje psichikos ligoms gydyti buvo ieškoma medicininių priemonių, stengiamasi įžvelgti priežasties - pasekmės ryšį, nelaikant ligos simptomų dievų rūstybės apraiškomis. IVa. pab. - V a. pr. Celijus Aurelianas teigė, kad psichikos ligos esančios visai kaip ir kitos ligos. Įdomūs ir iki šiol vertingi yra jo patarimai, kaip reikia prižiūrėti sergantįjį psichikos liga: laikyti ramiame, šviesiame ir šiltame kambaryje su tokiais langais, pro kuriuos ligonis negalėtų iššokti; neramiuosius reikia prilaikyti rankomis, o ne rišti, jiems nereikia prieštarauti, negalima jų jaudinti; sveikesniuosius patariame kalbinti, su jais žaisti, jiems skaityti, rengti spektaklius. Viduramžiais pamišimą imta laikyti velnio apsėdimu. Bažnyčia užėmė pagrindinį vaidmenį socialinio teisėjo vaidmenį, ir psichikos ligonių laukdavo velnio išvarymo procedūros, šventinimas. Vėlyvaisiais viduramžiais ne vieną psichikos ligonio gyvybę pasiglemžė inkvizicijos laužai... 8 Besiplėtojant kultūrai į psichikos ligomis sergančius imta žiūrėti humaniškiau. Pamišėliai rečiau vadinami „velnio apsėstaisiais", dažniau - užuojautos vertais vargšais, netgi „šventais". Gydytojai, o vėliau ir plačioji visuomenė, pradėjo suprasti, kad „apsėstieji" yra ligoniai ir kad juos reikia gydyti. Tokiais ligoniais ėmė rūpintis valstybė ir vienuolynai. Nepagydomus neramiuosius imta laikyti specialiose prieglaudose, kurios, mūsų akimis žiūrint, buvo tikri kalėjimai. XVI a. ypač išgarsėjo Londone sergantiesiems psichikos ligomis įkurta „ligoninė" Bedlamas. Didžiulis geltonas pastatas buvo tikras kalėjimas. Jame viešpatavo siaubinga netvarka, šaltis, baisus dvokas. Mažuose kambarėliuose ant šiaudų ar šieno - menkai aprengti ligoniai. Daugelis jų prikaustyti grandinėmis prie sienų ar grindų, kai kurie aprengti tramdomaisiais marškiniais ar liemenėmis. Įsisiautėjusieji būdavo žiauriai tramdomi diržais, bizūnais, rykštėmis. Sekmadieniais Londone pamišėlius demonstruodavo tartum zoologijos sode eksponatus už tam tikrą mokestį. Surinktos lėšos buvo skiriamos jų išlaikymui. Įvairiose šalyse psichikos ligoniai kentėjo ne tik nuo netinkamų egzistavimo sąlygų, bet ir nuo bandymų primityviai, kartais skausmingai gydyti. Praktikuotos šalto ir šilto vandens vonios, šalto vandens dideliais kiekiais pylimas iš didelio aukščio ant galvos (50 kibirų iš karto), ligonio mėtymas į šaltą vandenį, laikymas į viršų pakeltomis kojomis. Ligoniai buvo kišami į specialią krosnį, sukami centrifuga, nes manyta, kad galvoje esą per maža ar per daug kraujo. Buvo paplitęs gąsdinimas, nes manyta, kad išgydo smarkus dvasinis sukrėtimas. Pavyzdžiui, ligonį staiga išmesdavo pro langą ant apačioje išteisto tinklo, netikėtai stumdavo į griovio vandenį ir laukdavo, kol ims skęsti. Renesanso laikotarpiu Bažnyčios įtaka susilpnėjo, tačiau realiai padėtis pradėjo keistis tik XVIII a. Pamažu psichikos sutrikimus imta laikyti ligomis. F. Pinelis sudarė psichikos ligų klasifikaciją, ieškojo jų priežasčių, rašė knygas apie psichiatriją, smerkė netikusį gydymą - kraujo nuleidimą, šalto vandens vonias ir dušus. Visuomenė pradėjo remtis žiniomis, o ne mitais pagrįstomis nuostatomis. Didžiuliai pokyčiai požiūryje į psichikos sutrikimus, į psichikos ligonius įžvelgiami XVII - XVIII a. XIX amžiaus pabaigoje tvirtai įsigalėjo mokslinis požiūris ne tik į psichologiją bet ir į atskiras psichikos ligas. J. E. D. Eskirolis (1772 - 1840) skelbė, kad sergančiuosius psichikos ligomis reikia ne tik globoti, bet ir rimtai gydyti. Pagaliau pamišėliai oficialiai buvo pripažinti ligoniais, o įstaigos, kuriose jie buvo laikomi, psichiatrinėmis ligoninėmis. Lietuvoje psichiatro J. Balinskio iniciatyva nuo 1867m. psichiatrija, kaip būtinas dalykas, buvo įtraukta į medicinos studijų kursą. 9 XX a. visuomenės požiūrį į psichikos ligas galima laikyti prieštaringu. Šio amžiaus pradžioje atsirado glaudus ryšys su kitomis medicinos šakomis, plėtojama psichoanalizė, psichologija. Šių krypčių įtakoje formavosi požiūris, kad psichikos sutrikimai, kaip visuomenės kasdieninio gyvenimo dalis, gali būti gydomi ne tik vaistais, bet ir žodžiais. XX a. viduryje pažangiose Vakarų šalyse buvo pradėta uždarinėti dideles ligonines ir globos namus, kurti bendruomeninių paslaugų tinklus, kreipti dėmesį į žmogaus teises. Visuomenė pradėjo priimti psichikos sveikatos problemų turinčius žmones į savo tarpą, buvo sudarytos sąlygos kasdien matyti juos darbe, viešose vietose, kaimynystėje. Šie procesai skatino socialinę integraciją ir stiprino atviros bei tolerantiškos visuomenės idėją. Nacizmo klestėjimo laikotarpiu psichikos ligoniai buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis, kankinami bei žudomi koncentracijos stovyklose. Sovietinėje erdvėje ir perkeltine, ir tiesiogine prasmėmis buvo statomos sienos tarp psichikos sveikatos problemų turinčių ligonių ir likusios visuomenės: kuriamos uždaro tipo ligoninės, pensionatai, sudarę sąlygas socialinei atskirčiai bei stigmatizacijai klestėti. Šiuo metu psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis rūpinasi tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija, Pasaulio psichiatrų organizacija. Jų veikla nukreipta prieš psichikos sveikatos problemų turinčių asmenų stigmatizavimą ir diskriminaciją. 10 1.1. Psichikos sveikatos samprata Pagal PSO apibrėžimą, psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą,ir ištverti skausmą, nusivylimą, ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Psichiškai sveikas žmogus - tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai procesai suderinti. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus situacijai, jis geba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra atsakingas, savarankiškas. Jam būdingas empatijos jausmas, yra atidus, pasitikintis, gebantis mylėti, užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su kitais žmonėmis. Pasak valstybinio PSC direktorės O. Davidonienės (2007), psichikos sveikata - tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, leidžianti žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį. A. Gudaitis (2007) teigia, kad asmenys, turintys psichikos sveikatos problemų, yra daug mažiau pavojingi, nei asmenys, apkvaitę nuo alkoholio ar narkotikų. Baimę keičia suvokimas, kad tai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jiems taip pat reikia meilės, pagarbos, dėmesio, įvertinimo, supratimo, pagalbos. Ko gero, mums visiems to kaip tik dažnai ir pritrūksta. G. Butkaus (2002) nuomone, nerasime žmogaus, galinčio atlaikyti bet kokio stiprumo stresą. Kiekvienas turi savo individualios ištvermės ribą, kurią peržengus psichika „palūžta". Tai reiškia, kad psichinė sveikata - dviejų dydžių išvestinė. Išorinės sąlygos mažiau priklauso ar net nepriklauso nuo subjekto, o vidinius rezervus tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimo kokybė. Pasaulio banko duomenimis, psichikos sveikatos problema žmonijai turi tapti prioritetine: daugiau kaip ketvirtį nedarbingų asmenų sudaro psichikos neįgalieji. Depresijai tenka ketvirtoji vieta, o 2020 m. jai prognozuojama antroji vieta. Savižudybės užima dešimtą mirties priežasčių vietą. 2007 m. balandžio 3 d. Seime buvo patvirtinta Psichikos sveikatos strategija. Lietuvoje ji buvo parengta siekiant suskurti tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, padėtų veiksmingai, racionaliai stiprinti visuomenės psichikos sveikatą, teikti visapusišką pagalbą asmenims, 11 varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Galima išskirti tokius pagrindinius Psichikos sveikatos strategijos principus: • žmogaus teisių užtikrinimą; • modernias, vartotojų poreikius atitinkančias paslaugas; • biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyrą; • nedidelių psichikos sveikatos sutrikimų gydymą nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; • psichikos sveikatos stiprinimą ir psichikos sutrikimų prevenciją kaip neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalis. Psichikos sveikatos strategija yra svarbi tuo, kad pirmą kartą oficialiai įvardijama, kiek daug sričių apima sąvoka „psichikos sveikata". Strategijoje pateiktas bendro Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos supratimo kontekstas bei jo įvertinimas. Pradėta suvokti, kad valstybės ekonominė ir socialinė gerovė tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno piliečio ir visos visuomenės psichikos sveikatos. Viena iš strategijos dalių, tačiau ne pati didžiausia, skiriama psichiatrijai bei psichiatrijos pagalbos organizavimui psichikos ligomis sergantiems asmenims ir jų šeimoms. Šioje dalyje aptariami pacientų teisių, saugos, destigmatizacijos procesų skatinimo, agresijos, saviagresijos, smurto šeimoje, visuomenėje, patyčių mokykloje klausimai, netolerancijos vienas kitam ir įvairiems šalyje vykstantiems procesams lygis, priklausomybių (ypač girtavimo) išplitimas visuomenėje. Pažymima, kad Lietuvoje, siekiant pagerinti visuomenės psichikos sveikatos rodiklius, būtina, kad į procesą būtų įtraukiamos ne vien sveikatos priežiūros institucijos, bet ir socialinės apsaugos, švietimo, vidaus reikalų, vaikų teisių apsaugos bei kitos institucijos, žinybos ir nevyriausybinės organizacijos. Kad būtume ir liktume psichikos požiūriu sveikais žmonėmis, psichinės sveikatos labui dar daug ką galėtume nuveikti ir kad rūpinimasis psichikos sveikata yra ne vien institucijų, bet ir pačių piliečių rūpestis. Suprantama ir tai, kad visai atsikratyti psichikos ligų yra neįmanoma. Šiuolaikinė psichikos sveikatos priežiūra remiasi ne vien medicinos pagalbos sistema, bet pirmiausia prevencine veikla. Žmogus savo sveikatą privalo tausoti ir stiprinti, o valstybė turi sudaryti tam sąlygas. Išsivysčiusiose Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad investicijos į prevencines priemones (profilaktiniai sveikatos patikrinimai, sveikos gyvensenos propagavimas, švietimas, ugdymas) duoda didžiulį teigiamą sveikatos socialinį ir ekonominį poveikį. 12 1.2. Psichinės sveikatos riziką provokuojantys socialiniai veiksniai Nuo seno žmonės stengėsi suvokti, dėl ko atsiranda ligos. XIX amžiuje, atradus ligas sukeliančius mikroorganizmus - bakterijas ir virusus, buvo suprasta, kad jie yra užkrečiamųjų ligų sukėlėjai. Suprasta ir tai, kad bakterijos ar virusai nėra visų ligų išsivystymo priežastis. Ilgainiui pastebėta, kad atskiros ligos susijusios su tam tikromis aplinkos sąlygomis, gyvenimo būdu ir kitomis jas išprovokuojančiomis aplinkybėmis. Sveikata priklauso nuo pradinių biologinių individo savybių ir nuo daugumos mūsų visuomenės sektorių poveikio, nuo populiacijos kaip visumos, nuo individualios bei kolektyvinės patirties ir veiksmų. Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės - ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai atributai bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui. G. Dahlgren ir M. Whitehead (2001), parengė visuomenės organizacinių struktūrų sluoksnių poveikio sveikatai schemą: amžiaus, lyties ir genetinio pagrindo negalima pakeisti, o kitus veiksnius, tokius, kaip individuali gyvensena, socialinės ir visuomeninės struktūros, bendroji socialinė-ekonominė, kultūrinė ir aplinkos padėtis (žemės ūkis ir maisto gamyba, švietimas, darbo aplinka, bedarbystė, vandens kokybė ir sanitarinė būklė, sveikatos priežiūra, būstas) keisti, reguliuoti galima. PSO duomenimis, žmogaus psichinė sveikata 49 - 53 proc. priklauso nuo jo paties, 17-20 proc. - nuo aplinkos veiksnių, apie 18 proc. - nuo žmogaus genetinės konstitucijos ir tik 8 - 10 proc. - nuo kvalifikacijos ir specializuotos medicinos pagalbos. V. Juškelienė, kalbėdama apie psichinę sveikatą, teigia, kad asmens psichinei sveikatai turi įtakos paveldimumas, individuali raida, fizinė aplinka, socialiniai, gyvensenos ir elgsenos veiksniai (Juškelienė, 2007:20). Paveldimumas ir individuali raida. Žmogus gimdamas paveldi genų fondą, kuris lemia tam tikrus požymius. Paveldimi požymiai gali pasireikšti nebūtinai kitoje kartoje, kadangi tikimybė susitikti dviem pakitusiems genams yra nedidelė. Literatūros šaltinių analizė leidžia daryti išvadą, kad tikimybė susirgti psichikos liga kitam šeimos nariui ar giminaičiui yra tuo didesnė, kuo artimesnė giminystė bei kuo daugiau šeimoje yra asmenų, turinčių psichikos sutrikimų. Jei abu tėvai serga šizofrenija, 59,3- 27,2 proc. tikėtina, kad ja gali susirgti kas antras ar kas trečias vaikas. Tokių ligonių santuoka yra vengtina. Jeigu serga vienas iš sutuoktinių, tikimybė susirgti jų vaikams nuo 18,9 proc. - 13 10,9 proc. Didesnė tikimybė susirgti - vyresniems vaikams. Jei psichikos liga serga seneliai, rizika susirgti maža (1,3 - 2,5 proc), 2-3 kartus didesnė, jei serga dėdės ar tetos, jei broliai ir seserys - žymiai didesnė (15 - 16 proc.) . Dažnai rašoma apie palankias sąlygas psichinei ligai pasireikšti. Nustatyta, kad infekcine psichoze greičiau suserga vaikai, kurių nervų sistemą anksčiau pažeidė trauma. Turi reikšmės ir endogeniniai faktoriai: lytis, amžius, paveldimumas, individualūs ypatumai. Pasak A. Kriščiūno (2002), didelę reikšmę paveldimų ligų profilaktikai turi medicininės - genetinės konsultacijos, kurių metu patikslinama diagnozė, patikrinama šeimos narių ir giminaičių sveikata, nustatoma rizika susirgti. Įtarus, kad gali gimti paveldima liga sergantis kūdikis, 13-15 nėštumo savaitę tiriami vaisiaus vandenys. Reikalui esant, nėštumas nutraukiamas. Elgsenos ir gyvensenos veiksniai. Sveika gyvensena yra geros psichinės sveikatos bei savijautos prielaida. Neracionali mityba, svaiginamųjų medžiagų vartojimas, stresas yra įvairių psichinių ligų rizikos veiksniai. Sveikos gyvensenos įpročiai padeda prailginti darbingą amžių, gerina gyvenimo kokybę, mažina ankstyvųjų ligų bei mirties riziką. PSO duomenimis, 50 proc. psichinės sveikatos priklauso nuo gyvensenos, todėl dokumentuose ypatingai akcentuojamas jaunų žmonių pažeidžiamumas. Pabrėžiama sveikos mitybos, fizinio aktyvumo įpročių, gebėjimo atsisakyti narkotinių medžiagų ugdymo svarba. Teigiama, kad lėtinės ligos, psichikos sutrikimai populiacijoje gali būti veiksmingai įveikti, jei sveikatos priežiūros funkcijos bus atliekamos išvien su mokslo, švietimo, psichologinių, socialinių tarnybų veikla. Sveikai gyvensenai turi įtakos biomedicininiai, kultūriniai, profesiniai ir socialiniai veiksniai: amžius, lytis, šeimos ir bendruomenės papročiai, ir tradicijos, sveikatos žinios, reklama, ir daugybė kitų. Gyvensena formuojasi vaikystėje ir paauglystėje, o įpročiai dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Suaugusiems sunku pakeisti įpročius. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės (2004), įsitikinimu, daugelį psichikos sveikatos problemų lemia beprotiškas mūsų gyvenimo tempas ir lietuviams įgimtas bruožas viską vertinti neigiamai. Jos teigimu, nemažai gali nuveikti ir pats žmogus: šalia protinio darbo privalome rasti vietos fiziniam krūviui, skirti laiko poilsiui, griežtai laikytis dienos režimo, išsimiegoti. Tėvai prie sveikos gyvensenos pratinti vaikus privalo nuo mažens, su jais bendrauti, nes susvetimėjimas yra viena 14 priežasčių, dėl kurių žmogus pasineria į priklausomybes. Galima teigti, kad toks žmogaus pasakymas: „ kelerius metus neatostogavau" yra įžanga į psichikos sutrikimus. V. Juškelienės (2007) požiūriu: „Penktadalis asmenų, kuriems būdinga nesveika gyvensena, rizikos veiksnių turi tris kartus daugiau. Žemo išsilavinimo, bedarbiai, prastai vertinantys savo sveikatą, žmonės turi ir daugiau rizikos veiksnių. Taigi, sveika gyvensena turi būti ugdoma kompleksiškai ir negali būti atsieta nuo socialinės prevencijos". Socialiniai veiksniai. Šiuolaikinei visuomenei būdingas greitas tempas, keliami didesni reikalavimai individui. Padidėjusi konkurencija reikalauja gerų bendravimo įgūdžių, lankstumo, todėl nemažai žmonių susiduria su padidėjusia įtampa darbe ir asmeniniuose santykiuose. Šiuo metu matomas intensyvus pasaulinės visuomenės rūpinimasis psichine sveikata, didėjančia psichikos sutrikimų ekonomine ir socialine našta, požiūriu į psichikos sveikatos problemų turinčius asmenis. Didžiausią įtaką sveikatai turi socialiniai veiksniai, susiję su profesija, išsimokslinimu, atliekamu darbu, šeima, kultūra bei socialine ekonomine žmogaus padėtimi, socialiniais ryšiais visuomenėje. Anot J. Siegrist (1995), socialinė ekonominė nelygybė šiuolaikinėse visuomenėse pasireiškia trimis konceptualiais empiriškai tarpusavyje susijusiais skirtumais: • Profesijos, darbo galimybėmis, padėtimi visuomenėje ir su tuo susijusiu prestižu; • Išsilavinimu ir žiniomis; • Pajamomis ir nuosavybe. Šalies politinė ir ekonominė situacija bei kultūra turi svarbią reikšmę gyventojų psichinei sveikatai. Net ir turtingose visuomenėse psichinė sveikata glaudžiai susijusi su socialiniais ir ekonominiais veiksniais. Neribotos pajamos lemia skurdo sukeltą blogą sveikatą. Atitinkami pajamų skirtumai, nepriklausomai nuo socialinės klasės, yra susiję su visų socialinių grupių sergamumu ir mirtingumu. Jei pajamų skirtumas didelis, sergamumo rizika didėja. Socialinių klasių sveikatos skirtumai matomi visose amžiaus grupėse. Žemesnėse socialinėse - ekonominėse grupėse dažniau gimsta neišnešioti, mažo svorio naujagimiai, vyresniame amžiuje dažnesnės širdies ligos, insultai ir kai kurie vėžiniai susirgimai. Rizikos veiksniai, tokie kaip natūralaus maitinimo stoka, rūkymas, fizinis neaktyvumas, nutukimas, hipertenzija, skurdi mityba labiau pasireiškia žemesnėse socialinėse -ekonominėse grupėse. Pajamų pasiskirstymas svarbus ne tik sveikatai, bet ir socialiniam teisingumui užtikrinti. Nelygybės kaina - tai kaina, kuri neatneša jokios ekonominės naudos, bet sudaro ekonomines užtvaras ir mažina sveiką konkurenciją visoje visuomenėje. 15 Visuomenėse, kuriose akivaizdi pajamų nelygybė, daug daugiau kriminalinių nusikaltimų, smurto. Nepriteklius sukelia stresą dėl ekonominių sunkumų, mažina žmonių visuomeninį aktyvumą ir provokuoja psichines ligas. Sumažėjus pajamų nelygybei, žmonės gali užmegzti socialinius ryšius, kurti ir dalyvauti įvairiose organizacijose, siekti bendrų tikslų ir veiksmų. Labai svarbus moralinis bendrumo jausmas bei socialinis tikslingumas. Kai nelygybė didėja, socialinis susiskirstymas taip pat didėja. Visuomenėms, kurių politikose vyrauja lygybe pagrįsti standartai, dažnai būdingas greitesnis ekonomikos augimas ir aukštesni sveikatos standartai. G. Dahlgren (2001) nurodo, kad nedarbas yra rizikos veiksnys psichinių ligų atsiradimui. Teigiama, kad darbo praradimas yra viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo stresorių, sąlygojantis gyvensenos pokyčius sveikatai neigiama linkme. Bedarbystė, menkas išsilavinimas bei prastai apmokamas darbas, nepatenkinama šeimos psichologinė atmosfera lemia prastesnį psichinės sveikatos potencialą ir gyvenimo įgūdžius. Daugelio pasaulio ir šalies mokslininkų tyrimai įrodo, kad iš žemesnio socialinio sluoksnio kilusių žmonių sergamumo bei gyvensenos rodikliai yra prastesni. Turtingesnių šeimų vaikai jaučiasi sveikesni ir laimingesni, pasižymi aukštesne socialine integracija, dažniau sportuoja, turiningai leidžia laisvalaikį. Fiziniai ir psichologiniai veiksniai. Fizinė aplinka turi būti skirta gyvenimo sąlygų gerinimui ir gerovės kėlimui. Žmonių sveikata labai priklauso nuo kokybiško maisto, vandens, oro, pastogės. Nors fizinės aplinkos poveikis sveikatai jau anksčiau buvo žinomas, visuomenės supratimas apie aplinkos keliamus pavojus ypač padidėjo pastaraisiais metais. Mokslo ir technikos pažanga susijusi su neigiamu poveikiu aplinkai ir žmogaus sveikatai, sunaudojant daugiau išteklių, didėja aplinkos tarša, atliekų kiekis. Daugėja aplinkos taršos sukeltų visuomenės sveikatos problemų. Lietuvoje mažinant aplinkos taršą bei informuojant visuomenę, svarbiausias vaidmuo tenka Valstybiniam aplinkos sveikatos centrui (toliau - VASC) bei apskričių visuomenės sveikatos centrams. Specialistai renka ir analizuoja informaciją apie sveikatos rodiklius, dalyvauja formuojant duomenų bazes ir informacines sistemas, atlieka aplinkos sveikatinimo epidemiologinę analizę. Psichikos sveikata yra glaudžiai susijusi su psichologiniais veiksniais. PSO dokumentuose, apibrėžiančiuose psichikos sveikatos stiprinimo strategijas, laikomasi trijų pagrindinių koncepcijų: • Psichikos sveikata yra neatskiriama sveikatos dalis; • Psichikos sveikata yra daugiau nei psichikos ligų nebuvimas; 16 • Psichikos sveikata yra glaudžiai susijusi su psichologine savijauta ir elgesiu. Siekiant išvengti psichikos ligų, būtina žinoti jų atsiradimo priežastis, aplinkos poveikio įtaką, individualų organizmo atsparumą ligai, jos eigą bei baigtį. Psichikos liga sutrikdo psichikos veiklą, apsunkina žmogaus galimybes prisitaikyti gyvenime, nes trukdo logiškai mąstyti, kritiškai vertinti savo būklę, poelgius, aplinką. Visuomenės sveikatos teorijos kūrėjai dažnai remiasi A. Antonovskio (1998) vidinės darnos teorija. Remiantis ja, kiekvienas žmogus turi bendruosius atsparumo išteklius, priklausančius nuo vidinės darnos, kurie vieniems leidžia sėkmingai įveikti gyvenimo sunkumus, susidoroti su stresu ir prisitaikyti prie aplinkos, o kitiems šių išteklių trūkumas lemia sutrikimus, ir ligas. Rizikos veiksniais laikytini rūkymas, netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas. PSO siūlomos psichoemocinės sveikatos stiprinimo strategijos susijusios su smurto ir kitų kriminogeninio elgesio apraiškų mažinimu, alkoholio, narkotikų vartojimo mažinimu, pozityvių tarpusavio santykių kūrimui. Šios priemonės padėtų sumažinti psichikos sutrikimų paplitimą, turėtų reikšmės geresniems šeimos santykiams, geresnei darbo kokybei, saugesnėms bendruomenėms kurti. Psichoemocinei žmogaus savijautai didžiulę reikšmę turi ir socialiniai veiksniai. Pripažįstama, kad psichinę sveikatą palaikantys veiksniai yra: gera socialinė integracija, mėgiamas darbas, darnūs santykiai šeimoje ir kolektyve, geros mokymosi ir savišvietos galimybės, socialinis saugumas ir parama. L. Bulotaitės (2001) duomenimis, nemaža 14 - 18 metų moksleivių dalis skundžiasi, kad nuolat patiria stresą, slegia mokyklos aplinka. Paaugliai nemoka atsispirti žalingiems įpročiams, jiems trūksta bendravimo įgūdžių. PSO ir Pasaulio Bankas prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus antroji pagrindinė įvairių ligų priežastis. Jos gydymo išlaidų nepajėgs padengti vien psichikos ligomis gydyti skiriamos lėšos, nes šio sutrikimo priežastys dažnai yra socialinės kilmės. PSO siūlomos psichoemocinės sveikatos stiprinimo strategijos susijusios su smurto ir kito kriminogeninio elgesio apraiškų mažinimu, alkoholio, narkotikų vartojimo mažinimu, pozityvių tarpusavio santykių kūrimu. Pedagogus ir artimuosius svarbu išmokyti atpažinti psichologinių problemų turinčius asmenis, suteikti kompetencijų, mokyti streso valdymo technologijų, išmokyti aktyviai ieškoti pagalbos, suteikti kuo daugiau informacijos, kokiais šaltiniais naudotis, kur kreiptis iškilus problemoms. Lietuvoje, atsižvelgiant į šalies aktualijas, vykdant psichikos ligų sutrikimų prevenciją, parengta psichikos ligų profilaktikos programa. Įgyvendinamos programos ir 17 projektai, skirti įvairaus amžiaus, socialinių grupių psichikos sveikatai stiprinti, psichikos sutrikimų turinčių asmenų sveikatai palaikyti, socialinei integracijai, gyvenimo kokybei gerinti. Nuolatinis gyvensenos pokyčių stebėjimas yra reikšmingas įvairioms gyventojų grupėms, nustatant sveikatos ugdymo prioritetus ir rengiant tikslines sveikatos ugdymo programas. Taip ekonomiškiau naudojamos turimos lėšos, padidėja vykdomų priemonių veiksmingumas. Psichikos sveikatą pažeidžiančių faktorių įvairovė leidžia daryti išvadą, kad psichinės sveikatos riziką provokuojančius veiksnius nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės -ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai dalykai bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui. 18 1.3. L R teisės aktai, reglamentuojantys PSC socialinių darbuotojų veiklą Nė vienas žmogus nėra apsaugotas nuo sveikatos sutrikimų kiekvieną dieną galima tapti nelaimės auka. Visais atvejais žmonės turi teisę į sveikatos priežiūrą, gydymą ir sveikatai žalingų priežasčių pašalinimą. Kiekviena paslaugas teikianti organizacija turi atitikti savo organizuojamų paslaugų paskirtį; nesudaryti žmogaus orumą žeminančių sąlygų, užtikrinti kokybiškas paslaugas neįgaliesiems, skatinti jų gebėjimą rūpintis savimi, integruojantis visuomenėje. Lietuvoje apie asmenis, turinčius negalią, viešai prabilta vos prieš dešimtmetį. Per tą laiką išleisti įstatymai, ginantys ir reglamentuojantys neįgaliųjų ir jų artimųjų teises, kuriamos socialinės, psichologinės paslaugos. Daug kalbama apie negalios asmenų integraciją į visuomenę, apie jų sėkmingą socializaciją ir kitus veiksnius, nulemiančius žmogaus dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, ieškoma būdų sudaryti sąlygas, kad jie jaustųsi saugūs ir pilnaverčiai kasdienėje visuomeninėje veikloje. Organizuojant socialinę pagalbą klientams, turintiems psichikos sveikatos problemų, pagrindinis veiklos tikslas - įgyvendinti psichikos sveikatos politiką, vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą, kuria siekiama mažinti gyventojų sergamumą, gerinti visuomenės ir individo psichikos sveikatą, mokyti sveikos gyvensenos įgūdžių. Socialiniai darbuotojai, dirbantys PSC su klientais, turinčiais psichikos sveikatos problemų, savo veikloje vadovaujasi LR sveikatos sistemos įstatymu, LR socialinių paslaugų įstatymu, LR Vyriausybės nutarimais, LR SA ministro bei LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais, Socialinių paslaugų katalogu, Socialinių darbuotojų etikos kodeksu ir kitais teisės aktais. L R sveikatos sistemos 1994 m. liepos 19 d. įstatymas Nr. I - 552 reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. LR Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 patvirtinta Lietuvos sveikatos programa apibūdina sveikatos paslaugų organizavimo situaciją, nurodo tikslus ir jų įgyvendinimo strategiją. Lietuvos sveikatos programoje buvo numatoma nuo 1997 m. iki 2010 m. stabilizuoti sergamumą psichikos ligomis. Siekiant pasiekti gerų rezultatų, 19 plėtojant pirminę psichiatrijos pagalbą, savivaldybėse įsteigti PSC, papildomai parengti specialistai - gydytojai psichiatrai, socialiniai darbuotojai, medicinos psichologai, slaugos specialistai, sukurta, labai svarbi Lietuvos sveikatos programos priemonė - sergančių psichikos ligomis reabilitacijos sistema. PSC jos paskirtis ne vien medikamentinis gydymas, bet ir psichosocialinė reabilitacija. ASPĮ socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatai (1999 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 432/77) reglamentuoja, kad socialiniai darbuotojai yra sveikatos priežiūros įstaigos specialistai. Jų paskirtis - stiprinti į ASPĮ besikreipiančių ir joje besigydančių klientų prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, teikti socialines paslaugas, atnaujinti ryšius su bendruomene, padėti integruotis į visuomenę ir skatinti pilnavertiškesnį kliento socialinį funkcionavimą. 1994 m. Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija priėmė Socialinio darbo etinių principų deklaraciją , kuria vadovaujantis Lietuvoje sprendžiamos profesinės etikos problemos. 1998 m. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija remdamasi šia deklaracija, parengė Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksą. Abiejuose dokumentuose pabrėžiama socialinių darbuotojų dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės, elgesio reikalavimai, nurodymai, ką vykdydami savo profesines priedermes, socialiniai darbuotojai turi daryti ir ko nedaryti, kokiu pagrindu turi palaikyti santykius su bendradarbiais, kitais specialistais, darbdaviais. Pabrėžiami tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, apsisprendimo teisė laisvai apsispręsti, santykių su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti šias vertybes: • darbą visuomenės gerovei; • pagalbą individui bei šeimai, sprendžiant jų problemas; • socialinio teisingumo siekį. Nurodoma, kad pagrindinė socialinio darbo idėja - ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekso paskirtis - įtvirtinti bendrąsias socialinio darbo nuostatas. Kodeksas vertintinas socialinio darbuotojo elgsenos savireguliacijos požiūriu. To paties kodekso 2 str. reglamentuojama, kad socialiniai darbuotojai privalo gerbti klientų orumą, jų teisę į laisvą apsisprendimą. Vadovaudamiesi šiuo principu, socialiniai darbuotojai: • pripažįsta klientais visus asmenis, kuriems reikalinga jų pagalba, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, tautybės, tikėjimo, politinių 20 įsitikinimų, odos spalvos, civilinės padėties, seksualinės orientacijos bei kitų požymių; aptarnauja ir gina visus klientus, santykius su jais grįsdami nuoširdumu bei atsidavimu jiems; yra suinteresuoti kompetentingai padėti klientui įveikti jo gyvenimo sunkumus; atskleidžia ir įtvirtina paties kliento galimybes savarankiškai spręsti savo gyvenimo problemas; informuoja klientus apie galimą pagalbos suteikimą; teikia klientams išsamią informaciją apie jų teises, galimybes bei su tuo susijusias pareigas; pasitelkia į pagalbą patyrusius specialistus, jei to reikalauja klientų interesai; nutraukia ryšius su klientais, jiems sutikus, kai visos galimybės yra išnaudotos arba pagalba nebereikalinga; neatskleidžia konfidencialios informacijos apie klientus be jų sutikimo tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kuriuos numato LR įstatymai. Darbuotojai ir klientai gali formaliai nuspręsti, kaip jie turimą informaciją pateiks; antra, siekdami užtikrinti, kad saugoma informacija ir įrašai būtų naudojami tokiu būdu, kuris neleidžia klientų identifikuoti ir užtikrina informacijos apie juos konfidencialumą, socialiniai darbuotojai privalo padaryti viską, kas yra įmanoma. Norėdami išlaikyti konfidencialumą, socialiniai darbuotojai turi elgtis atsakingai: pirma, jie turi būti tikri, kad klientai žino, kokia informacija yra saugoma ir kokiu būdu dalijamasi informacija, kai socialinio darbuotojo paprašomąją pateikti. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, įsigaliojusiame 2005 m. liepos 1 d. yra apibrėžti neįgaliųjų socialinės integracijos principai, socialinės integracijos sistema, jos prielaidos bei sąlygos, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančios institucijos, neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymas, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių nustatymas ir tenkinimo principai. Remiantis šio įstatymo nuostatomis, neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą sudaro medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas specialiosios pagalbos priemonėmis, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės paramos teikimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimas ir mokėjimas, ugdymo paslaugų teikimas lygių galimybių dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimas. Ypatingai 21 didelis dėmesys skiriamas profesinei reabilitacijai - kliento darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimui ir ugdymui, socialinio, psichologinio, reabilitacijos bei kitomis poveikio priemonėmis. Tam tikslui skiriamos pašalpos, nustatomi specialieji poreikiai. LR Socialinių paslaugų įstatymas (2006) reglamentuoja socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą, socialinės globos įstaigų licencijavimą, finansavimą, mokėjimą už socialines paslaugas bei ginčų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, nagrinėjimą. Socialinių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas klientui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems klientams, kuriems jų reikia. Kiekvienas bendruomenės narys turi teisę kreiptis dėl paslaugų teikimo ir poreikio paslaugoms įvertinimo, turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kurios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius. Teikiant socialines paslaugas, turi būti užtikrinamas paslaugų tęstinumas. Socialinės paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą, jas privalo gauti įvairios žmonių grupės: psichikos sveikatos problemų turintys ir senyvo amžiaus asmenys bei jų šeimos; asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos bei socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos bei vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. To paties įstatymo 25 str. reglamentuoja, kad socialinių paslaugų teikimas ASPĮ turi tikslą užtikrinti pacientų, vaikų ir pagyvenusių žmonių, neįgalių asmenų, kitų rizikos grupėms priklausančių asmenų socialinį saugumą, jų psichikos sveikatos priežiūrą ir psichosocialinę reabilitaciją. Socialines paslaugas teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigų socialiniai darbuotojai. 2006 m. Socialinių paslaugų kataloge įvardijama, kad pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas asmeniui, asmenų grupei, šeimai, nesugebantiems pasirūpinti savimi ir socialiniu gyvenimu, tenkinti svarbiausius gyvybinius poreikius ir integruotis visuomenėje. Siekiama sumažinti ar išvengti socialinės atskirties, skatinant aktyvią jų savipagalbą bei stiprinant gebėjimus keistis, tobulėti ir patiems spręsti iškylančias problemas. Atlikus teisės aktų reglamentuojančių socialinių darbuotojų veiklą PSC analizę, galima daryti išvadą, kad jų yra labai mažai. Pagrindinis teisės aktas - PSC vyriausiojo gydytojo patvirtinti socialinio darbuotojo pareiginiai nuostatai. Neretai sprendimai priimami remiantis nekonkrečiomis LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis. 22 2. PSC SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ VEIKLOS YPATUMAI, TEIKIANT SOCIALINES PASLAUGAS PSICHIKOS SVEIKATOS PROBLEMŲ TURINTIEMS KLIENTAMS PSO duomenimis, pastaraisiais metais psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnių daugėja. Tai nedarbas, skurdas, migracija, politinis nestabilumas, didėjanti įtampa tarp etinių ir kitokių grupuočių (ypač didmesčiuose), benamių gausėjimas, įvairių formų narkomanijos plitimas, vienatvė ir socialinių ryšių praradimas, socialinis - ekonominis nestabilumas ir netikrumas. Sudėtinga tiksliai įvertinti psichikos sveikatos problemų naštos dydį, todėl psichikos sveikatos specialistams reikia žinoti ir mokėti teisingai įvertinti pažeidžiamų asmenų priklausančių tam tikroms socialinėms grupėms, poreikius. Organizuojant pagalbą psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, medikų vaidmuo buvo ir tebėra suvokiamas kaip išskirtinai individualus, paremtas asmenine kompetencija ir atsakomybe, tačiau nuo XIX amžiaus žinoma, kad medicinoje turi būti sprendžiamos ir socialinės problemos.Tradiciškai visuomenėje pagrindinis veiklos tikslas - įgyvendinti psichikos sveikatos politiką, vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą, kuria siekiama mažinti gyventojų sergamumą, gerinti visuomenės ir kliento psichikos sveikatą, mokyti sveikos gyvensenos įgūdžių. XXI amžiuje, remiantis PSO (2002), pagrindinę visuomenės sveikatos problemą sudaro susirgimai (psichikos sutrikimai), kurių sukeltoms problemoms spręsti vien medicininio modelio nepakanka. Socialinių mokslų pasiekimai turi būti integruojami. Tokia integracija įmanoma tik pradėjus taikyti modernias technologijas, tokias kaip komandinis darbas. A. Germanavičiaus (2003) nuomone, siekiant pagerinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, būtina nuolat tirti klientų poreikius ir jų nuomonę, taikant standartizuotas tyrimo metodikas bei gautus rezultatus lyginti su paslaugų teikėjų rezultatais Lietuvoje bei kitose šalyse. PSC paslaugos psichikos sveikatos problemų turintiems klientams turi būti organizuojamos taip, kad jų vartotojai galėtų būti kuo savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime, todėl psichikos sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos kuo mažiau ribotoje aplinkoje. Naujo tipo psichikos sveikatos paslaugų standartizavimo dokumente 2004 m. nurodoma, kad komandinio darbo svarba atsiskleidžia PSC. Kompleksinis kliento būklės įvertinimas, gydymo ir reabilitacijos plano sudarymas ir vykdymas tampa įmanomi tik bendradarbiaujant kelių sričių ekspertams. Dirbant komandinį darbą, daug lengviau yra priimti įvairius sprendimus. Komandinės veiklos nauda ypač išryškėja, kai reikia spręsti problemas, patenkančias į kitų padalinių kompetenciją arba atlikti specialias funkcijas. 23 Komandinė veikla ne tik užtikrina darbo efektyvumą, bet ir skatina darbuotojų saviraišką, profesinį bei asmeninį tobulėjimą. V. Barvydienė ir J. Kasiulis (1998), konstatuoja faktą, kad kiekvienas komandos narys atlieka konkrečią rolę. Kiekvienas žmogus komandoje yra lygiavertis jos narys. Komandoje priimant sprendimus, siekiama susitarimo, sprendžia visi komandos nariai. Daugelis autorių, analizuodami komandinio darbo pranašumus, pabrėžia didesnes darbuotojų augimo galimybes, galimybę labiau įsitraukti į bendrų organizacijos problemų sprendimą. Minėti autoriai apibendrindami išskiria tokius komandinio darbo pranašumus: • didelių užduočių skaidymas į mažesnes, • kiekvienas atsako ir už save ir už visą grupę, • komanda turi savo specifinius tikslus ir uždavinius, prie kurių derinama veikla, • komandos nariai priklauso vienas nuo kito, jiems reikia vienas kito įgūdžių, žinių ir patyrimo siekiant bendro tikslo, • kiekvienas komandos narys supranta, kad dirbdamas kartu pasieks geresnių rezultatų ir yra įsipareigojęs dirbti komandoje. Valstybinio PSC direktorės O. Davidonienės (2005) duomenimis, Lietuvoje dirba daugiau nei 200 gydytojų, maždaug tiek pat psichiatrijos slaugos specialistų, apie 130 socialinių darbuotojų ir daugiau nei 70 psichologų. PSC, kuriuose pirminę psichikos sveikatos priežiūrą teikia sukomplektuotos specialistų komandos, sparčiai plėtojamos naujos paslaugos užimtumas, socialinės paslaugos, namuose teikiamos paslaugos, atstovavimas pacientams, krizių intervencija ir postvencija. Atsižvelgiant į daugelio autorių atsiliepimus, galima daryti išvadą, kad komandinis darbas be įvairių specialistų veiklos yra neįsivaizduojamas. Socialiniai darbuotojai dažniausiai yra daugiasmenės sistemos dalis, todėl savo darbe jie naudojasi kitų profesionalų pagalba. Dirbant komandinį darbą galima geriau organizuoti pagalbos teikimo procesą. Pažymėtina, kad pradėjus steigti psichikos sveikatos centrus gyventojai ėmė noriau kreiptis pagalbos. 24 2.1. PSC socialinių darbuotojų funkcijos, teikiant socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams Socialinis darbas yra labai įvairus. Jį atlikdamas socialinis darbuotojas susipažįsta su savo klientų socialinėmis problemomis, tampa „savu žmogumi" ribotam šeimų skaičiui ir suteikia konkrečias paslaugas neįgaliesiems, informuoja juos apie būtiniausių valstybinių ar komercinių tarnybų veiklą, sprendžia socialines problemas. Dirbant su klientais, turinčiais psichikos sveikatos problemų, socialiniams darbuotojams kartais tenka rizikuoti gyvybe. Dauguma socialinių darbuotojų klientų yra skurdo, nepriteklių, nelaimių užkluptos šeimos bei asmenys. Patyrusios socialinį diskomfortą, šeimos ir individai skausmingai reaguoja, todėl socialinio darbuotojo tikslas būti jautriu visų klientų reikmėms, rasti būdų kaip paskatinti bendradarbiauti kiekvieną socialiai remtiną šeimą ar individą. Socialinių darbuotojų pareiga padėti spręsti socialines problemas tais atvejais, kai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių individas ar žmonių grupės savarankiškai jų įveikti neįstengia arba siekdamos harmoningesnio gyvenimo susiduria su tam tikrais sunkumais. Pasak L. Gvaldaitės ir B. Švedaitės (2004), dirbti socialinį darbą reiškia kasdien ir nuolat susidurti su nuoga gyvenimiškąja realybe, su nelaime, su nepavykusiu, neišsipildžiusiu gyvenimu, su visuomenės silpniausiais ir, deja, labiausiai jai nereikalingais. Socialiniai darbuotojai atlieka tokius veiksmus, kurie nukreipti tikslui pasiekti priklausomai nuo objekto, kuriuo jis rūpinasi, padėties. Socialinio darbuotojo darbo objektas, dirbant PSC, - žmogus, kuriam reikia pagalbos, kuris be pašalinių pagalbos nesugeba išspręsti savo problemų. Palyginus su kitais PSC specialistais, socialinių darbuotojų funkcijų spektras yra labai platus apimantis daug funkcijų, kadangi yra susijęs ne tik su pačiu klientu, bet ir su jį supančia aplinka. Socialinių darbuotojų funkcijų įvardijimas ir kvalifikavimas labai įvairus: nuo labai bendrų kompleksinių funkcijų grupių iki smulkaus konkrečios veiklos detalizavimo. Remiantis LR S AM ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. spalio 6 d. įsakymu Nr.432/77 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatų" socialiniai darbuotojai, atlikdami savo pareigas, vykdo šias funkcijas: 1. Įvertina kliento socialinę situaciją: 25 • surenka ir kaupia informaciją apie kliento socialines problemas ir aplinką; • tarpininkauja tarp sveikatos priežiūros personalo ir kliento; • sudaro individualų socialinės pagalbos klientui planą; • numato socialinės pagalbos klientui konkrečias priemones ir būdus. 2. Teikia informaciją ir konsultuoja klientą: • apie įstatymus dėl socialinių garantijų ir lengvatų; • apie jo teises ir galimybes konkrečiu atveju; • kaip elgtis esant problemų, konfliktų, iškilusių dėl kliento sveikatos būklės pakitimų; • apie klientui reikalingas pagalbos įstaigas ir padeda jas pasirinkti. 3. Padeda tvarkyti globos, rūpybos, paslaugų namuose, pensijų gavimo dokumentus; 4. Informuoja ir konsultuoja kliento artimuosius apie pagalbos poreikį ir priemones; 5. Organizuoja ir dirba su klientų savipagalbos grupėmis; 6. Bendradarbiauja ir koordinuoja savo veiklą su kitomis institucijomis: • gali atstovauti ir ginti kliento teises ir teisėtus interesus įvairiose institucijose bei organizuoti juridinę pagalbą; • koordinuoja santykius su šeima, darboviete ir padeda spręsti iškilusius konfliktus; • rengia kliento perkėlimo į globos įstaigą dokumentus; • raštu praneša savivaldybės globos ir rūpybos skyriui apie klientui reikalingas socialines paslaugas; • sprendžiant kliento socialines problemas, bendradarbiauja su gydytojais, slaugos specialistais; • konsultuojasi su kitų institucijų socialiniais darbuotojais. 7. Į pagalbos procesą įtraukia kliento šeimą ir artimuosius; 8. Kontroliuoja ir rekomenduoja socialinių paslaugų tęstinumą; 9. Tobulina savo veiklą: • domisi socialinio darbo sveikatos apsaugos sistemoje patirtimi ir pasiekimais, taiko pažangią patirtį; • vertina savo pagalbos efektyvumą konkrečiam klientui ir siūlo darbo gerinimo priemones; • rengia socialinės veiklos ataskaitas ir pranešimus. 26 10. Raštu fiksuoja socialinių paslaugų teikimo eigą tam tikslui skirtame žurnale. 11. Socialiniai darbuotojai savo veikloje privalo laikytis gautos informacijos apie klientą konfidencialumo. 12. Už pareiginių funkcijų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už padarytą žalą socialiniai darbuotojai atsako LR įstatymų nustatyta tvarka. PSC socialiniai darbuotojai atlieka funkcijas, kurias anksčiau vykdydavo švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos institucijos ir visuomeninės organizacijos. Socialiniai darbuotojai, dirbantys su klientais, turinčiais psichikos sveikatos problemų siekia šių tikslų: 1. padėti klientams padidinti kompetenciją ir gebėjimą spręsti problemas; 2. padėti klientams, kad jiems būtų prieinami reikiami ištekliai; 3. palengvinti klientų santykius jų aplinkoje; 5. daryti įtaką organizacijų ir institucijų tarpusavio sąveikai; 6. lemti socialinę ir aplinkos politiką. D. Vitkauskaitė (2001) teigia, kad humanistinės pasaulėžiūros socialinis darbuotojas profesionalas turėtų laikytis kai kurių nuostatų: • socialinės pagalbos objektas yra asmenybė - unikali vientisa sistema, kuri suvokiama ne kaip išankstinė susiformavusi duotybė, bet kaip nuolat kintanti atvira sistema; • kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl individualių atvejų analizė tokia pat svarbi, kaip ir statistiniai apibendrinimai; • žmogus kuria visuomenę ir visuomenė kuria jį, t.y. jis kartu yra ir objektas, ir subjektas, laisvas ir ribotas, priimantis visuomenės socialines normas ir aktyviai individualiai besivystantis; • kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių vystimuisi, savirealizacijai ateityje, kuri mažai priklausoma nuo asmenybės praeities; • žmogus yra besąlygiškai vertingas, todėl gerbtinas ir vertintinas toks, koks yra; • kiekvienas asmuo turi teisę rinktis savo vertybes, tikslus, savarankiškai spręsti ir būti atsakingas už sprendimus. Anot Johnson C. Louise (2001), socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, savo jėgas ir sugebėjimus skiriantis kitiems žmonėms, padedantis jiems patenkinti savo poreikius ir išspręsti problemas tinkamiausiu būdu. Socialinis darbuotojas privalo ugdyti bendravimo įgūdžius, kurių reikia produktyviai sąveikai su klientais turinčiais psichikos 27 sveikatos problemų. Socialinis darbuotojas yra profesionalas - tai pagelbstintis asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais. Pagal R.Tidikį (2002), socialiniams darbuotojams privalomi pagrindiniai doroviniai principai: 1. žmoniškumo principas; 2. meilės ir atjautos principas; 3. altruizmo principas; 4. lygiateisiškumo principas; 5. tolerancijos principas; 6. pagarbos principas. Taktiškumas, sugebėjimas klausytis ir nukreipti kliento minčių tėkmę reikiama vaga - šie ir kiti bruožai visada turi vyrauti socialinių darbuotojų darbe dirbant su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais. Dažnai socialiniai darbuotojai visai teisėtai vadinami sielos gydytojais ir psichologais. Nė viena profesija neturi tiek daug sąlyčio taškų su žmogaus likimais, kaip socialinė. I. Palidauskaitės (2001) nuomone, socialiniams darbuotojams taip pat labai svarbios šios asmeninės savybės: • Optimizmas. Tai yra tikėjimas, kad bet kokioje situacijoje ne tik galima, bet ir reikia bandyti rasti geriausią ir palankiausią visiems sprendimą. • Drąsa. Socialiniai darbuotojai turi būti pasiryžę imtis atsakomybės ir spręsti kylančias problemas, nuo kurių gali priklausyti ne vieno kliento gyvenimas ar net likimas. • Teisingumas. Labai svarbu, kad socialinių darbuotojų priimami sprendimai būtų teisingi, kad pagrindinė vertybė priimant sprendimą ar ruošiantis veikti būtų teisinga. Johnson C. Louise knygoje „Socialinio darbo praktika" (2001) socialiniai darbuotojai apibūdinami taip: 1. turi pozityvų požiūrį į kitus žmones ir jų elgesį; 2. nesavanaudiškai rūpinasi kitais ir jų gerove; 3. yra atviras, šiltas, pasitikintis, draugiškas ir sąžiningas; 4. dirba ne dėl žmonių, kuriems reikia padėti, bet su jais; 5. atsiliepia į žmogaus jauseną, o ne pasikliauja kokio nors metodo panaudojimu; 1. yra subrendęs, moka priimti sprendimus, kitiems padėdamas yra pasirengęs rizikuoti; 28 7. žmogaus gyvenimo situacijas vertina realiai, atsižvelgia į pokyčius ir laiką, kurio reikia, kad įvyktų pokytis; 8. gali pamiršti savo poreikius vardan kitų; 9. nėra impulsyvus; 10. yra empatiškas. Atsižvelgdami į įvairių autorių nuomonę ir patirtį, galime daryti išvadą, kad socialiniams darbuotojams dirbantiems su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais labai svarbu yra laikytis socialinio darbo vertybių ir principų, kurie padeda formuoti pozityvų požiūrį į psichikos sveikatos problemų turintį klientą. Norint būti geru socialiniu darbuotoju ir padėti psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, būtina turėti tam tikras profesines savybes, gebėjimus, specifines žinias, reikiamą kvalifikaciją, domėtis pasiekimais socialinio darbo sveikatos apsaugos sistemoje, padedančiais pažinti psichikos sveikatos problemų turintį klientą iš biologinės, psichologinės ir socialinės pusės. 29 2.2. Socialinio darbo metodų taikymo galimybės, teikiant socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams Socialinio darbo metodus lemia socialinio darbuotojo profesijos ir jos klientų specifika. Socialiniai darbuotojai privalo iš naujo analizuoti situaciją, kalbėdami su klientu, nustatyti jo problemas ir jas apibrėžti, išskirti savo veiklos sritį, užduotis, ir pradėti tikslingai veikti, neišvengiamai vadovautis metodinėmis žiniomis - atvejo analizės, interpretacijos, komunikacijos ir kt. Anot D. Vitkauskaitės (2001), siekiant padėti žmogui, reikia visapusiškai išanalizuoti situaciją, nes būtent problemų pobūdis nulemia metodo rinkimąsi. L. Gvaldaitė ir B. Švedaitė (2004), knygoje „Socialinio darbo metodai" teigia, kad, praktinio darbo metodai yra bet kurios praktinio pobūdžio profesijos pagrindas. Metodais pagrindžiamas, įrodomas profesijos gebėjimas spręsti jai patikėtus uždavinius, galiausiai - metodų patikimumas, populiarumas lemia profesijos prestižą visuomenėje. Socialinio darbo spektras labai platus, o kiekvienas pagalbos atvejis visiškai individualus, savitas. Autorės išskiria tokius klasikinius socialinio darbo metodus: • Darbas su individu; • Darbas su šeima' • Darbas su grupe; • Darbas bendruomenėje. Iš socialinio darbo metodų tikimasi, patikimų, sistemingų ir, žinoma, veiksmingų veiklos būdų. Sis noras yra pateisinamas, nes socialinių darbuotojų profesinė kasdienybė iš tiesų sudėtinga ir jau vien todėl verta pagarbos, tad suprantamas profesionalų noras turėti veiksmingus būdus, nes tai suteiktų jiems pasitikėjimo jų profesinėje veikloje. Anot M. Išoraitės (2007): „Socialiniai darbuotojai visų pirma yra žmonės, turintys tam tikrą gyvenimo patirtį, būdą ir vertybes. Teikdami pagalbą, socialiniai darbuotojai naudoja žinias, kurios jiems padeda suprasti į įvairias situacijas patekusius žmones. Tai žinios apie pagalbos metodus ir jų taikymo būdus, patirtis, įgyta analizuojant situacijas, kurių metu pagalbą suteikė kiti žmonės". 30 2.2.1. Darbas su individu Individualus socialinis darbas PSC - tai profesionalių socialinių darbuotojų kryptis, vertybių sistema ir praktikos tipas, naudojamas sprendžiant psichines, socialines, tarpusavio santykių problemas, palaikant betarpišką tarpusavio kontaktą su klientu, turinčiu psichikos sveikatos problemų. Daugelis socialinių darbuotojų šį metodą supranta kaip klinikinį socialinį darbą. Dirbdamas individualiai, socialinis darbuotojas susipažįsta su konkrečiu žmogumi, turinčiu psichikos sveikatos problemų, klientui būdinga padėtimi, identifikuoja kliūtis, numato individualią pagalbos eigą. Su žmonėmis reikia elgtis humaniškai ir teisingai. Socialinis darbuotojas turi užmegzti tvirtą, draugišką, abipusiu pasitikėjimu grįstą santykį su klientu. Sis santykis yra intervencijos pagrindas - be jo neįmanomas joks teigiamas pokytis ( Gvaldaitė, L; Švedaitė, B., 2005). Socialiniams darbuotojams ypatingai svarbu suvokti, kaip bendrauti su klientais, kuriems padedama. Kartais socialiniams darbuotojams pakanka trumpo kontakto su klientu - per kelias minutes suteikiama reikalinga informacija, o kai kuriems klientams reikalinga nuolatinė pagalba, bendraujama keletą metų. Anot P. Sedienės (2001), žmogui reikalinga pagalba gerinant gyvenimo kokybę, vystant socialinį aktyvumą bei savarankiškumą, atstatant ir tobulinant socialinius įgūdžius, tuo pačiu sumažinant psichologinių krizių galimybę. Pagelbėdami psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, socialiniai darbuotojai savo veikloje atlieka tam tikrus profesionalius vaidmenis: 31 1 pav. Socialinio darbuotojo vaidmenys V. O. Okonišnikova, N. Rumianceva (2007), išskyrė tokius socialinio darbuotojo vaidmenis: • Kliento identifikuotojas - socialinis darbuotojas, kuris aptinka žmones ar asmenų grupes, atsidūrusius krizinėse situacijose, apibrėžia jų aplinkos sąlygas, nulėmusias problemas. • Tarpininkas - socialinis darbuotoja atsiduria tarp dviejų žmonių,tarp asmens ir grupės tam, kad padėtų žmonėms išspręsti prieštaravimus ir produktyviai dirbti kartu. • Vertintojas - socialinis darbuotojas, kuris surenka informaciją, įvertina žmonių, grupių, bendruomenių problemas; padeda priimti teisingus sprendimus. • Mobilizuotojas - socialinis darbuotojas, kuris priverčia veikti, įkvepia, organizuoja jau egzistuojančių arba naujų žmonių grupių veiksmus, siekdamas išspręsti tam tikras problemas. Mobilizacija gali vykti ir individualiu lygmeniu. 32 • Mokytojas - socialinis darbuotojas, kuris perduoda informaciją bei žinias ir padeda žmonėms tobulinti savo gebėjimus, stengiasi pakeisti stereotipinius įgūdžius, elgseną ir požiūrius į žmones ar žmonių grupes. • Konsultantas - socialinis darbuotojas, kuris dirba su kitais darbuotojais arba agentais ir padeda jiems patobulinti gebėjimus spręsti klientų problemas. PSC socialiniai darbuotojai dažniausiai susiduria su šiomis klientų problemomis: • sunki materialinė padėtis (mažos pajamos, dideli komunaliniai mokesčiai, brangus vaikų išlaikymas ir išmokslinimas); • gyvenamosios vietos neturėjimas; • asmens dokumentų praradimas; • finansiniai ir materialiniai sunkumai; • užimtumo stoka (nedarbas, kultūrinio gyvenimo merdėjimas, ypač kaime); • komplikuoti santykiai šeimoje (serganysis lieka nesuprastas artimųjų, nesulaukia vaikų pagalbos); • vienišumas (susirgus palieka sutuoktinis, ignoruoja aplinkiniai); • nebesusidoroja su kasdieniais namų rūpesčiais (dėl ligos eigos neįveikiami tampa paprasčiausi darbai); • alkoholizmas (geria dėl nemigos, įtampos, nerimo, siekia numalšinti stresą); • prarasti socialiniai ryšiai su šeima ir artimaisiais; • socialinė atskirtis - vienatvė, bedarbystė, prarasti socialiniai įgūdžiai (Rokiškio ligoninės audito medžiaga, 2005). Psichikos sveikatos problemų turintys klientai yra skirtingi, todėl į savo ligą reaguoja įvairiai. Kai kurie parodo savo jausmus, kiti užsisklendžia savyje, pasineria į savo mintis. Atsiriboja dėl savo ligos nuo kitų žmonių, tampa vangūs, nesugeba pasirūpinti savimi. Sergantieji psichikos liga, patiria aplinką kitaip nei sveikieji. Nėra lengva bendrauti su žmogumi, kuris visą laiką blogos nuotaikos, kuriam niekas neteikia malonumo, kuris visada pavargęs ir nuolat skundžiasi. C. Steman (1999) nuomone, auksinė bendravimo su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų taisyklė yra padėti jiems rasti savo sprendimus. Geriau yra būti šalia, nieko nepatariant nei siūlyti netinkamus sprendimus. Išklausymas, pokalbiai, supratimas, priėmimas, tvarkingas dienos režimas ir paskatinimas yra daug naudingesnis, nei papildoma „linksmumo dozė". 33 Dirbant PSC su klientais rekomenduojama užmegzti gerus tarpusavio santykius. Bendraujant su klientais būtina palaipsniui nustatyti pasitikėjimu pagrįstus santykius. Būtina išsiaiškinti, kokie yra kliento poreikiai, siekiai ir nuspręsti, kaip socialiniai darbuotojai gali konkrečius siekius patenkinti. Juo geriau jie vienas kitą supras, tuo geriau socialiniai darbuotojai pajėgs padėti klientui. Profesionaliems socialiniams darbuotojams bendravimas yra pagrindinis jų darbo įrankis, lemiantis suteikiamos paslaugos ir paramos kokybę bei rezultatus. O. V .Okonišnikova, N. Rumianceva (2007) teigia, kad kiekvienas žmogus reikalauja individualių, tik jam tinkamų paramos būdų. Vieną klientą, turintį psichikos sveikatos problemų, užteks tik užjausti. Kitam klientui reikės atpasakoti tai, kas jam pačiam atsitiko, nes jis nesugeba suformuluoti problemos. D. Vitkauskaitės (2001) nuomone, socialiniai darbuotojai, vertindami kliento problemą, turėtų atsižvelgti į asmenybės, problemos ir situacijos sąryšį, kliento ypatingumą ir unikalumą kaip jo pasirinkto gyvenimo stiliaus apraišką, nes žmogus yra pats atsakingas už savo gyvenimo tėkmę ir tvarką, o gyvenimas be problemų ir sunkumų neegzistuoja. Klientai, turintys psichikos sveikatos problemų, blogiau jaučiasi ir dirba, yra vangesni, dirglesni, dažniau pykstasi su namiškiais, turi daugiau finansinių sunkumų, dažniau laiką praleidžia lovoje. Nelengva psichinės sveikatos problemų turinčiam klientui užmegzti naujus ryšius su kitais sergančiaisiais ar sveikais. Socialinis darbuotojas atlieka „tilto į visuomenę" vaidmenį. Psichikos sveikatos problemų turintys klientai skatinami socialinių darbuotojų rinktis, tartis, turėti savo nuomonę ir išreikšti ją priimant sprendimus, išsakyti savo nuomonę apie savo aplinką, problemas, norus, jausmus. Atviras tarimasis numato nuoširdų bei pagarbų kliento problemų sprendimą bei jo norų ir poreikių paisymą. Į klientą žiūrima kaip į lygiavertį individą. Pagrindiniu dalyku visada lieka kliento apsisprendimas, kuo ir kaip jis norėtų užsiimti. Klientai turi savo keistenybių ir apribojimų, o C. Steman (1999), nuomone: „kita vertus, jų turi ir darbuotojai". Vienam klientui reikia daug pagalbos, kitas, socialinio darbuotojo padedamas gali pasiekti tokį lygį, jog sugebės gyventi beveik nepriklausomai. Pagrindinis darbo principas - asmuo, su kuriuo dirbama. Dažnai klientai, kurie kreipiasi į socialinį darbuotoją, nesupranta, kad yra visaverčiai nariai ir patys gali rinktis, kas jiems geriausia, kad jiems leidžiama dalyvauti diskusijose, sprendžiant jų problemas. Anot A.Kriščiūno (2002), klientai, turintys psichikos sveikatos problemų, ne visada privalo sugebėti viską padaryti savarankiškai. Gali patys paprašyti pagalbos ir stengtis kuo daugiau atsakyti už savo veiksmus. Jiems reikalinga kitų parama. Nors ir padedant kitiems, jie jaučiasi vertingi ir pilnateisiai visuomenės naria. 34 Remiantis asmenine patirtimi, galima daryti išvadą, kad betarpiškai ir draugiškai bendraudami su socialiniais darbuotojais, klientai, turintys psichikos sveikatos problemų, gali atsiverti, pradėti refleksuoti save patį - t.y: yra skatinami išsakyti savo nuomonę apie savo aplinką, savo problemas, norus, jausmus. Pagrindiniu dalyku visada lieka kliento apsisprendimas, kuo jis norėtų užsiimti. L. Gvaldaitės ir B. Švedaitės (2005) nuomone, bendravimas ir bendradarbiavimas su klientais, turinčiais psichikos sutrikimų, gali būti ir labai sudėtingas, ypač ligos paūmėjimo metu. A. Kriščiūnas (2002) teigia, kad didžiausią įtaką žmogaus gyvenimo kokybei turi ilgalaikiai ir sunkūs psichikos sutrikimai. Psichikos sutrikimai ir ligos pasitaiko labai dažnai. Sergant šiomis ligomis pakinta psichiniai procesai: atmintis, mąstymas, suvokimas, intelektas, valia, emocijos, potraukiai. Klientų elgesys ir nuotaika gali keistis, priklausomai nuo daugelio priežasčių: psichinio susirgimo, alkoholizmo, narkomanijos, protinės negalios ar asmenybės vystymosi sutrikimų. Socialiniai darbuotojai su sergančiu klientu turi būti itin empatiški ir jautrūs, taip pat budrūs, kad esant realiai grėsmei, apsaugotų save ir klientą. Klientai, kankinami psichozės, gali būti agresyvūs, linkę pulti. Tai suprantama, nes jų pasaulis yra gąsdinanti. Docento med.m.dr. A. Germanavičiaus (2007) nuomone, asmuo, sergąs sunkia psichikos liga, priverstinai gali būti hospitalizuojamas, tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei, aplinkinių sveikatai gyvybei. Psichiatrijos istorijos apžvalga atskleidžia, kad psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, prasidėjus ligai kartais sutrinka gebėjimas logiškai ir rišliai mąstyti, atsiranda emocinis susitingimas, visiška apatija, sutrinka bendravimas, atrodo, jis nejaučia skirtumo tarp džiaugsmo, pykčio, liūdesio ir kitų emocijų, tampa pasyvus ir dažnai užsisvajoja. Žmogus pradeda keistai elgtis; gali viską, kas, yra sakoma ir daroma, priimti taip, tarsi tai liečia jį. Tai gali pasireikšti, pvz., kaltės dėl visko jausmu: jei pasakysite, kad jums nepatinka lietus, žmogus gali pagalvoti, kad jis yra lietaus priežastis ir yra kaltas, kad tai jums nepatinka. Socialinių darbuotojų darbo rezultatai, dirbant su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais, dažnai būna nematomi, juos sunku išmatuoti, tačiau tai labai svarbus darbas žmogui ir visuomenei. Atlikus literatūros šaltinių analizę ir remiantis asmenine patirtimi, galima daryti išvadą, kad psichikos sveikatos problemų turintiems klientams dėl psichikos ligos kyla daugybė socialinių, psichologinių problemų, kurių vieni neįstengia išspręsti, o negalėdami 35 jų išspręsti jaučiasi bejėgiai, juos apima neviltis. Socialinių darbuotojų padedami, keisdami savęs vertinimą, klientai gali atstatyti prarastus socialinius ryšius, įgūdžius. 36 2.2.2. Darbas su šeima Kai mes tampame pasirengę iššūkiams, krizėms ir vargams, tik tuomet mes iki galo atsiveriame patyrimui ir realybei. Kaip nebūtų keista, būtent tuomet, nepaisant visų stresų, nerimo ir rūpesčių, staiga atsiveria gyvenimo pilnatvė ir mes kaip niekad aiškiai pajuntame, kad gyventi yra verta... " (Emmy van Deurzen, 2002). Pasak J. Tamulevičiūtės (1997), darbas su šeima - tai socialinio darbuotojo veikla su šeimos nariais. L. C Johnson (2001) teigia, kad šeima yra sistema, labiausiai daranti įtaką individo funkcionavimui, tai pirmutinė sistema, atsakinga už individo poreikių patenkinimą. Socialinių problemų sprendimo atveju dažniausiai nieko neduoda darbas su vienu asmeniu, neįtraukiant jo artimiausios socialinės aplinkos - ypač šeimos. Socialinės aplinkos lūkesčiai, komunikaciniai modeliai dažnai ir yra pavienio asmens problemų priežastis, todėl, kintant socialinei aplinkai, kinta pats asmuo. C. Steman (1999), nuomone, pavieniams asmenims be galo sunku paveikti savo aplinką (pvz., šeimą), nes pastaroji stipresnė, nuo jos asmuo priklausomas.Klientai, turintys psichikos sveikatos problemų, išgyvena ne tik dėl ligos, bet ir dėl pašlijusių santykių šeimoje, dažnai liga išskiria ir sutuoktinius. Todėl socialinė, psichologinė parama, savitarpio pagalbos grupės tiesiog būtinos. Užklupus psichinei ligai, klientas ar jo šeimos nariai, priklausantys įvairiems socialiniams sluoksniams, dažnai nesikreipia į psichikos sveikatos centrą dėl socialinės stigmos, kuri skatina žmogų izoliuotis bei kentėti. Praktinė patirtis liudija, kad taip nėra, tačiau visuomenėje yra gausu klaidingų įsitikinimų, kurie artimuosius sulaiko nuo pagalbos ieškojimo, nes, jų manymu, psichikos ligos užtraukia gėdą visai šeimai arba psichikos liga yra bausmė už netinkamą elgesį, gyvenimo būdą ar auklėjimą, o pagalba sergančiam yra neįmanoma. Manoma, kad psichikos ligos nepagydomos. Anot A. Pranckevičienės (2008), dažnai artimieji nesikreipia ir dėl to, kad paprasčiausiai nežino apie socialinės pagalbos sau galimybes arba yra per daug susirūpinę, kaip padėti sergančiajam, užmiršdami save. Atsiradus psichikos sveikatos problemų artimam žmogui, tarsi griūva visas pasaulis, suyra visi šeimos planai, žųsta visos viltys. Si reakcija sunki pačiam klientui. Artimiesiems tenka perkainoti visas vertybes, surasti žodžius, mintis, adekvačią, padrąsinančią idėją, reiškiančią, kad reikės išmokti gyventi kitaip, bet ne mažiau rūpintis susirgusiu asmeniu, išmokti nusileisti, džiaugtis kiekviena, net ir mažiausia, pergale. Sunkiausia, kaip pabrėžia klientų artimieji, ligos pradžioje. Sunkumus sąlygoja 37 psichiatrinės diagnozės baimė, nenoras atsidurti psichikos sveikatos centro įskaitoje, informacijos apie jiems teikiamas socialines ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas neturėjimas. Nors šeimos nariai geriausiai pažįsta klientą, tačiau jiems trūksta elementarių žinių apie ligą - jos diagnozę, simptomus, gydymo būdus, ligos priežastis bei prognozes. Jie stokoja žinių apie psichikos sveikatos išteklius ir globos vadybos strategiją. Dažnai tėvai ir motinos, kurių nemaža dalis yra vyresnio amžiaus, turi ribotas finansines galimybes, bet dažniausiai rūpinasi sergančiu giminaičiu, todėl mažiau laiko pajėgūs skirti asmeniniams poreikiams. Jie privalo susitaikyti su jiems tenkančiu globėjo vaidmeniu ir juos pačius lydinčiu nerimu. Neretai artimieji pajaučia socialinį susvetimėjimą ir stigmą, o ligos simptomai didina įtampą ir išsiskyrimo tikimybę. Atsiranda nepakeliama finansinė našta - dirbantis globėjas turi laikinai ar visam laikui atsisakyti darbo ir globoti sergantįjį. Pasitaiko šeimos narių, kurie nuoširdžiai rūpinasi ir globoja psichikos sveikatos problemų turinčius klientus, tačiau stengiasi riboti jų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, nepasiteirauja klientų nuomonės. Per didelė globa tikrai ne visada yra geriausias kliento globos būdas. Problemas sunku išspręsti, kai šeima nenori keistis, kada mėgina pasikeisti tik vienas ar keli šeimos nariai. Socialiniams darbuotojams svarbu suprasti šeimą kaip sistemą, tačiau jie neprivalo jaustis tos šeimos nariais. Jie tik pagalbininkai, kurie iš šalies geriau mato padėtį ir stengiasi padėti; nustato šeimos sistemos motyvaciją, galią ir galimybes pasiekti reikiamą pokytį, įtraukia šeimos sistemą į pagalbos procesą. Šeimos problemos priklauso visai šeimai, o ne atskiram šeimos nariui. Ir už esančią problemą atsakingi visi šeimos nariai. Socialiniai darbuotojai turi paaiškinti, kad dažnai, jeigu nenorima pripažinti ar pamatyti problemos, kaltinami kiti, tačiau būtina pradėti problemą spręsti, klausiant savęs: „Ką aš darau ne taip? Kodėl aš nesutariu su vienais žmonėmis, bet man sekasi bendrauti su kitais?". Socialiniai darbuotojai turi leisti pasisakyti kiekvienam šeimos nariui, išklausyti jų norus, galimybes, pastebėti jų silpnybes ir stiprybes. Kiekvienas šeimos narys turi pajusti, jog įgyvendinamas planas yra saugus ir patikimas. Pasak Johnson C. Louise (2001), socialiniai darbuotojai turi parodyti, jog visa šeima gali dirbti kartu ir bendrauti. Socialiniai darbuotojai prisiima mokytojo vaidmenis, kai šeimos nariams trūksta tokių socialinių įgūdžių: • bendravimo; • problemos sprendimo; • konflikto sprendimo; • stiprinimo. Tokiu būdu šeima tampa klientu. Norint suprasti šeimą, svarbu turėti šeimos socialinę istoriją. Šeimos schemą sudaro keturios dalys: 38 • reikiama informacija; • šeimos aprašymas (struktūra, funkcionavimas, raidos istorija) - tarp darbuotojo ir šeimos narių užmezgami santykiai; • šeimos poreikių ir problemų nustatymas (akcentuojama, jog problemos priklauso visai šeimai, šeima negali kaltinti vieno nario, sunkumus gali pašalinti išsiaiškinus situaciją. Svarbu suprasti, jog darbuotojas nori padėti šeimai spręsti problemas); • šeimos stiprybės ir trūkumai (reikia surinkti kuo smulkesnę ir išsamesnę informaciją iš šeimos, norint jai efektyviai padėti). Anot L.C. Johnson (2001), svarbu šeimos stiprybės ir trūkumai. Reikia surinkti kuo smulkesnę ir išsamesnę informaciją iš šeimos, norint jai efektyviai padėti. Socialinio darbuotojo uždavinys - padėti sergančiojo kliento šeimai išsiaiškinti problemą, priimti bendrą sprendimą, priimti darbo tikslus, užduotis, strategijas, vaidmenis. Socialinis darbuotojas tuo pačiu ugdo šeimą tokiems socialiniams įgūdžiams: bendravimui, problemos atradimui, jos sprendimo būdų, konflikto sprendimo, stiprinimo, pažinimo performavimo ir pan. Labai svarbu bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, nes jie gali suteikti: • Informacijos apie galimą finansinę paramą, socialines paslaugas, nevyriausybines organizacijas; • Socialinė pagalba turėtų būti nukreipta ne tik į tiesiogiai su liga susijusias problemas, įtraukiama ir mokykla, bendruomenė; • Informacija apie institucinės globos galimybes, dokumentų tvarkymas, jei sergančio asmens globa namuose per sudėtinga ar kelia grėsmę kitiems šeimos nariams. Šios problemos sąlygoja laiku atliktos pagalbos šeimoms teikimo būtinumą; šeimos nariams būtinas elementarus švietimas apie skausmingą ir ilgai trunkantį psichikos sveikatos sutrikimo poveikį sergančiajam bei jo šeimos nariams. Psichikos švietimo požiūriu šeima yra svarbus informacijos, bendradarbiavimo, paramos šaltinis. Švietimas padeda įveikti sergančiojo šeimai mestus kaltinimus ir skatina jos narius aktyviai dalyvauti gydymo procese. Įgijusi elementarių žinių, šeima pajėgia lengviau išgyventi sielvartą, sąmyšį ir nerimą, kurį patiria jos nariai. Švietimui priklauso įvairios programos ir problemų sprendimų mokymo būdai, skirti pagalbai šeimoms, draugams ir /ar globėjams tinkamai elgtis su sergančiuoju. Švietimui priklauso įvairios programos. Jos skirtos šeimos narių mokymui, kaip rasti problemų sprendimo, mokymo būdus ir psichikos sveikatos sutrikimais sergančiųjų sveikatos mokymas. Turintys psichikos sveikatos problemų 39 mokomi, kaip sukaupti visas jėgas gyventi sveikai, kaip išvengti sunkių nereikalingų išmėginimų, apribojimų bei komplikacijų. Klientai skatinami aktyviai bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, kitais specialistais. Šeimos nariai, turėdami daugiau žinių apie psichikos ligą geriau supranta ligos prognozę, ligos gydymą skatinančius ir trikdančius veiksnius, suvokia vaistų vartojimo svarbą, privalumus. Švietimas šeimos nariams padedama suprasti, kad įtempta namų atmosfera gali skatinti ar palaikyti ligos simptomus. Pagal S. Pečiulį (2002), būtina keistis patirtimi ir vienytis nacionaliniame lygyje prieš bendrą priešą - psichikos ligą. Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su klientu turinčiu psichikos sveikatos problemų skirstomi į bendruosius ir specifinius. Bendrieji yra panašūs daugeliui psichikos liga sergančių artimųjų, jie dar skirstomi į objektyvius ir subjektyvius sunkumus. Specifiniai sunkumai priklauso nuo to, kas iš šeimos narių serga: vaikas, tėvas / motina, sutuoktinis ir t.t. Objektyvūs sunkumai dažniausiai yra susiję su materialiniais praradimais: mažėja sergančio kliento indėlis į namų ūkį (pavyzdžiui, sergantis depresija asmuo nepadeda tvarkytis), mažėja pajamos, kyla finansinės problemos (ilgi nedarbingumai ar iš viso prarastas darbas); didėja išlaidos gydymui. Tačiau materialūs praradimai nėra svarbiausias negatyvus veiksnys, veikiantis šeimą. Viena pagrindinių objektyvių problemų - besikeičianti santykių kokybė šeimoje. Šeimos nariams dažnai sunku priimti besikeičiantį sergančio kliento elgesį. Ligonio buvimas šeimoje kelia nuolatinę emocinę įtampą. Prarandama nemaža dalis socialinių kontaktų dėl neigiamo visuomenės požiūrio į psichikos ligomis sergančius žmones. Nuolatinis stresas dažnai sukelia artimųjų fizinės ir psichikos sveikatos pablogėjimą. Subjektyvūs sunkumai yra susiję su neigiamais jausmais ir požiūrio į sergantį šeimos narį keitimusi. Dažniausiai artimieji išgyvena stiprius jausmus: kaltę, stresą, gėdą, pyktį, depresiją, baimę, nerimą, pasimetimą. Artimojo psichikos liga beveik visada sukelia stiprų sielvartą ir suvokimą, jog kažkas labai reikšmingo yra prarasta. Kodėl psichikos liga sukelia tokius stiprius neigiamus jausmus artimiesiems? Neigiami jausmai gali kilti dėl klaidingos pačios ligos interpretavimo ir sergančio asmens kaltinimo dėl blogos elgesio kontrolės. Artimiesiems kartais atrodo, kad sergantis asmuo tiesiog tingi, tyčia blogai elgiasi ir t.t. Šiuo atveju atmetama pati liga. Tačiau net tuomet, kai artimieji supranta, kad jų artimas žmogus serga, kyla daug emocinių sunkumų, nes jiems dažniausiai trūksta informacijos ir žinių, kaip bendrauti ir padėti sergančiam šeimos nariui; bijomasi neprognozuojamo sergančio asmens elgesio; vargina nežinomybė dėl ateities. Kartais tiesiog fiziškai sunku ištverti artimojo būsenos pablogėjimus, dėl kurių artimieji negali 40 patenkinti savo būtinų poreikių (pvz., išsimiegoti). Taip pat keičiasi šeimos vaidmenys (pvz.,vyras tampa priklausomas ir reikalingas globos), artimiesiems kyla klausimų, kaip jiems toliau gyventi savo įprastą gyvenimą (pvz.; Ar aš galiu leisti sau pramogauti, važiuoti ilsėtis?). Taigi psichikos liga sukelia šeimos krizę ir reikalauja, kad visi šeimos nariai iš naujo prisitaikytų prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Tačiau rūpinimasis ir sunkumų įveikimas gali stiprinti globėjų vidinę stiprybę ir atsparumą sunkumams, gali padėti sutvirtinti šeimos ryšius, didina supratingumą ir toleranciją kitų žmonių atžvilgiu Skatina asmenybės augimą, naujų vertybių atradimą, didina gyvenimo prasmės jausmą. Psichikos sveikatos centro socialiniai darbuotojai sergančio kliento artimuosius informuoja apie sutrikimo simptomus, psichikos sutrikimų atsiradimą skatinančius ir nuo jų apsaugančius veiksnius, ligos eigą, gydymą bei sieja teorines žinias su konkretaus kliento ligos simptomais ir aplinkybėmis. Su kliento šeima dažniausiai bendraujama tada, kai išryškėja, jog šeimos narys serga psichine liga, kai šeimoje yra mažamečių vaikų, kai bandoma nusižudyti ar įvyksta savižudybė. Įvairių socialinių sluoksnių klientai ir jų šeimos nariai, pasireiškus psichinei ligai dėl socialinės stigmos, kuri skatina žmogų izoliuotis bei kentėti, dažnai nesikreipia į psichikos sveikatos centrą. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su tokiais atvejais, kai sąmoningai slepiama artimojo liga. Esant netinkamai kliento, sergančio psichikos liga, emocinei aplinkai šeimose, didėja recidyvo tikimybė. Remiantis A. Germanavičiaus (2008), tyrimų duomenimis, galima patvirtinti faktą, kad daugelio turinčių psichikos sutrikimų klientų būklė labai priklauso nuo šeimų materialinės ir emocinės paramos. Tokios šeimos, gyvendamos su psichikos sveikatos problemų turinčiu klientu, dažnai išgyvena stresines situacijas, todėl pagalba turi būti teikiama ne tik klientams, bet ir jų šeimos nariams. Psichikos sveikatos problemų turintys klientai, praleidę ilgą laiką psichiatrijos ligoninėse, praranda daugelį turėtų kasdienio gyvenimo ir bendravimo įgūdžių, susitapatina dažniausiai su vieninteliu socialiniu vaidmeniu - psichikos ligonio. Tokiai patologiškai tapatybei formuotis padeda bloga psichologinė atmosfera šeimoje. Remdamiesi literatūros šaltinių analizės bei problemą nagrinėjusių autorių teiginiais, galime daryti išvadą, kad šeimos nariai, geriau suprasdami ligą, gali tapti nusimanančiais ir savimi pasitikinčiais gydymo proceso dalyviais, o globėjai, vertinami save svarbiais sergančiojo priežiūros dalyviais, aktyviau įsitraukia į gydymo procesą. Geresnis ligos supratimas glaudžiai susijęs su šeimos narių nuostatoms ir lūkesčiais, 41 siejamiems su artimųjų liga, teigiamai veikia bendravimą, tarpusavio santykius su sergančiuoju. Šeimos nariai jaučiasi pajėgūs įveikti ligą, žino, ko galima tikėtis ir atitinkamai ruošiasi prisitaikyti prie ilgalaikių emocinių ir elgesio sunkumų, sugeba adekvačiai vertinti situaciją iš šalies, tampa pajėgūs keisti savo gyvenimą. Jie išmoksta valdyti krizes, pasinaudoti kitomis prieinamomis pagalbos formomis, pagerėja šeimos narių savijauta. 42 2.2.3. Darbas su grupe E. Mikaliūnas (2007), konstatuoja, jog medikamentais arba biologiniais gydymo metodais galima pašalinti psichozių simptomus, bet negalima išmokyti žmogaus bendrauti, užjausti, suprasti artimus, prisitaikyti visuomenėje. Psichikos liga dažnai žmogaus išorėje, elgesyje nepalieka jokių pėdsakų, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, socialinius ryšius, tarpusavio santykius šeimoje, darbe. Lietuvoje psichikos sveikatos problemų turintiems klientams dažniausiai taikoma psichosocialinė reabilitacija. Pasak R. Brijūnaitės (2005), psichosocialinė reabilitacija įvardijama kaip procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sveikatos problemų turintiems klientams pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. Tai apima tiek paties individo, tiek jį supančios aplinkos keitimą, tam, kad sukurtų kiek įmanoma kokybiškesnį gyvenimą psichikos sveikatos problemų turintiems klientams". L. Gvaldaitė, B. Švedaitė (2005) nurodo, kad socialinio darbo klientai dažnai yra praradę viltį, kad jų gyvenime kas nors pasikeis, kad kada nors bus geriau, galiausiai žmonės nebetiki, kad jie patys gali kažką pakeisti. Socialinio užimtumo grupėje susitinka asmenys su panašiomis problemomis, tačiau su skirtingomis patirtimis sprendžiant šias problemas. Grupės narių dalijimasis asmenine patirtimi gali suteikti viltį, kad įmanoma įveikti savo gyvenimo sunkumus. Kai kurių dalykų gyvenime neįmanoma pakeisti, pvz.,ligos. Tai ypatingai svarbus susitaikymo su nepakeičiamais gyvenimo įvykiais procesas. Tokius gyvenimo momentus gali palengvinti ir suteikti paramą vienas kitam žmonių telkimasis į grupes. Susibūrę į grupes jie randa galimybę būti suprasti, pripažinti, patirti draugiškumą. Grupė įgalina klientus, turinčius psichikos sveikatos problemų, naujoms elgesio paieškoms - mokantis elgtis su žmonėmis, gerinat savo santykį su kitais, patiriant pagalbos davimą ir gavimą, bendraujant su kitais, išreiškiant save. Anot R. Kočiūno (1998), grupėje atkuriamas kasdieninis dalyvio gyvenimas -kiekvienas būna toks, koks paprastai yra santykiuose su kitais žmonėmis. Tai leidžia daug realistiškiau pamatyti jo gyvenimo, ypač santykių, problemas ir sunkumus. Dažnas žmogus, turintis psichinę negalią, kenčia ligos stigmą, gyvenimo beprasmybę, menkavertiškumą. Daugumai klientų reikia pagalbos atstatant socialinius ryšius, keičiant savęs vertinimą, skatinant motyvaciją veiklai, visuomeniškumui. PSC socialiniai darbuotojai telkia klientus grupinei veiklai, individualiai konsultuoja, aiškindami grupinės veiklos metodų efektyvumą. 43 Psichikos sveikatos problemų turintys klientai paprastai sunkiai randa vietą visuomenėje. Sutrikus funkcijoms, darosi sunku atlikti tam tikrą veiklą, susilpnėja įgūdžiai, todėl žmogus negali atlikti jam įprastų veiksmų. Visuomenėje tokie žmonės netenka galimybės dirbti, mokytis, visavertiškai bendrauti, savarankiškai tvarkytis buitį. Todėl šalia medikamentinio gydymo taikoma psichosocialinė reabilitacija. Ji apima kliento įgūdžių ir aplinkos paramos vystymą, klientams atsiranda galimybė daugiau ar mažiau gyventi savarankiškai. Psichosocialinėje reabilitacijoje dalyvauja socialiniai darbuotojai, psichologai, slaugytojai. Pasak R.Brijūnaitės (2005), psichosocialinės reabilitacijos tikslas yra padėti žmonėms, kenčiantiems dėl ilgalaikės psichikos negalios, pagerinti funkcines galimybes, padėti jiems sėkmingai prisitaikyti pasirinktoje aplinkoje, jausti pasitenkinimą gyvenimu, pasiekti, kad jiems reikėtų tik minimalios specialistų priežiūros. Anot A. Dembinsko (2003), psichosocialinė reabilitacija padeda psichikos sveikatos problemų turintiems klientams tapti socialiais visuomenės nariais, skatina ieškoti savęs realizavimo formų, didina savivertę, pasitikėjimą savimi ir aplinka, gerina gyvenimo kokybę, suteikia daugeliui individų galimybę įgyti arba atkurti praktinius įgūdžius, kurių reikia gyvenant ir bendraujant bendruomenėje, bei išmoko juos gyventi susitaikius su savo negalia. V. Survilaitės (2007) nuomone, psichosocialinė reabilitacija padeda klientams ne tik susitaikyti su liga, išmokti su ja „sugyventi", bet ir atrasti, realizuoti save kitoje veikloje, pvz., tapyti, rašyti eiles ar kt. Ji apima pagalbą ugdant socialinius įgūdžius, interesus, planuojant laisvalaikio veiklą ir formuoja įsitraukimo bei asmeninės vertės pojūtį. Kaip ir ko mokomasi grupėje? Socialinio užimtumo grupės padeda jose dalyvaujantiems psichikos sveikatos problemų turintiems klientams ugdyti savarankiškumo įgūdžius, pozityvų savęs, kaip asmens, suvokimą, norą keistis, vystyti tarpusavio bendravimo įgūdžius, skatina aktyvų dalyvavimą aplinkiniame ir visuomeniniame gyvenime, moko padėti vieni kitiems ir priimti pagalbą iš kitų. I. Skridlaitės (2003), nuomone, socialinis darbuotojas, vadovaudamas grupei, taip pat gauna neįkainojamos naudos -jis auga ir keičiasi profesionaliai ir asmeniškai. Prieš nusprendžiant, kuriame užsiėmime klientas turintis psichikos sveikatos problemų turi dalyvauti, reikia išanalizuoti jo trūkumus, poreikius ir sugebėjimus. Būtina reabilitacijos sąlyga - įgyti kliento pasitikėjimą, kad jis pripažintų reabilitacinę programą ir norėtų bendradarbiauti. Dėl dėmesio sutrikimų klientas negali susikaupti, sąmoningai nukreipti dėmesį į vieną ar kitą užduotį, užsiimti viena ar kita veikla. Toks klientas greitai 44 palieka pradėtą užsiėmimą arba atlieka jį netvarkingai, renkasi aiškiai organizuotas ir greitai atliekams užduotis. Pasirenkant reabilitacijos modelį, reikia atsižvelgti į kliento norus, gerbti jo asmenybę. Negalima visų versti piešti, jeigu jie to nenori, arba propaguoti būtent tą sporto šaką, kuri patinka reabilitaciją teikiančiam specialistui. Klientas, turintis psichikos sveikatos problemų, ir specialistų komanda turi būti partneriai. Reikia gerbti kliento teises ir individualybę. Reabilitacija yra kliento teisė, o ne prievolė, todėl negali būti taikoma be jo sutikimo. Psichosocialinė reabilitacija vykdoma ne klientui ar dėl kliento, o kartu su klientu. A. C. Farkas (1998), teigia, kad socialinio darbo klientas ne reabilituojamas, įtraukiamas, o pats įsitraukia realizuodamas savo poreikius. Vadovaujantis asmenine patirtimi, galima daryti išvadą: nors pokyčiai, dirbant grupėje, dažnai labai skausmingi, tačiau klientai padeda suprasti, ką reiškia vertinti vienas kitą, kas yra žmogaus vertė, padeda įvairiapusiškiau pažinti save. Kiekviena grupė susiburia tam, kad būdami kartu jos dalyviai išspręstų rūpimus klausimus ar patenkintų tam tikrus poreikius, kurių, būdamas vienas, išspręsti negali. Deja, didelė visuomenės dalis vis dar mano, kad psichikos negalės ištiktieji yra žemesnio lygio, juos užjaučia, jų bijosi, nemoka su jais elgtis, juos ignoruoja. Reabilitacijos sėkmė priklauso ne tiek nuo darbuotojų kvalifikacijos, o kiek nuo individualių savybių: energijos, pakantumo, ištvermės, nusiteikimo dirbti tiek, kiek reikės, o ne kuo greičiau pasiekti rezultatą, bei nuo kliento, turinčio psichikos sveikatos problemų, pasitikėjimo ir noro bendradarbiauti su specialistų komanda. 45 2.2.4. Darbas bendruomenėje Kenčiantys žmonės gyvena tarp mūsų, šalia mūsų, mūsų šeimose, mūsų draugų, pažįstamų, kolegų rate, mūsų bendruomenėse ir vis dėlto dažnai išorėje, nepastebėti, atriboti, užmiršti. Dėl to šalia medicininės reabilitacijos yra svarbi ir socialinė reabilitacija, t.y. santykių bendruomenėje kūrimas. Santykiams sukurti reikia pasitikėjimo. Anot P. Sedienės (2003), dažnai socialinis darbuotojas ar savanoris būna tas žmogus, kuris pirmasis bando kurti tikrąjį santykį, nuo jo atvirumo, nuoširdumo, supratimo priklauso santykių plėtra bendruomenėje. Bendruomenė - tai žmonių grupė, daugiau ar mažiau susijusi teritoriniu ir socialiniu atžvilgiu, vienijama bendrų interesų bei tikslų. Bendruomenė - tai ryšiai, kurie sieja žmones. Bendruomenė - šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros bendro naudojimo vertybės, turinti vieningas tarnybas, įstaigas, ir interesus ar geografinį artumą. R. Jodienė (1998), analizuodama teorinius bei praktinius bendruomenės veiklos aspektus, teigia, kad bendruomenė - tai sąvoka, vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje, apibūdinti. Socialinis darbuotojas turi suprasti, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje funkcionuoja klientas, turintis psichikos sveikatos problemų. Jis turi visapusiškai pažinti žmogų, jį supančią aplinką, jų tarpusavio santykius ir jiems įtakos turinčius veiksnius. Norėdamas suprasti bendruomenės įtaką pagalbos procesui, socialiniai darbuotojai, planuodami savo veiklą, gali remtis socialinių sistemų požiūriu. V. Baršauskienė, I. Leliūgienė (2001), teigia, kad socialiniame darbe svarbiausias yra žmogus, jo poreikiai bei santykiai su aplinka, todėl šiame darbe į bendruomenę bus žvelgiama kaip į tam tikrą socialinę sistemą. Socialinio darbo tikslas - atkurti naudingą psichikos sveikatos problemų turinčio kliento ir visuomenės tarpusavio sąveiką, siekiant pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Bendruomenė gali būti kaip terpė/priemonė siekiant sudaryti galimybes, kad visi individai galėtų kuo geriau realizuoti savo potencialą ir troškimus. Socialinio darbuotojo dėmesio centre -kliento turinčio psichikos sveikatos problemų ir aplinkos tarpusavio sąveika. Anot A. Adlerio (1870-19370), garsaus austrų psichologo, palyginamosios individualios ir bendruomenės psichologijos krypties sukūrėjo, žmogaus esybei yra būdingas bendruomenės jausmas, kad asmens psichikos sveikata priklauso nuo jo bendruomeniškumo, ryšių su aplinka. 46 Klientas, turintis psichikos sveikatos problemų, bendruomenėje netenka tam tikrų įgytų teisių ar padėties, kartais pats nutraukia socialinius ryšius ir nelaiko savęs visuomenės dalimi. Socialinės atskirties priežastys gali būti: 1. Sąmoningas pasirinktas dalies bendruomenės narių gyvenimo būdas, prieštaraujantis bendruomenės vertybėms; 2. Neigiamas bendruomenės narių požiūris į kitus narius, sąlygojantis pastarųjų diskriminaciją; 3. Liga ar negaliasukelianti bendravimo su kitais bendruomenės nariais pablogėjimą ar nutrūkimą. Dirbdami bendruomenėje, socialiniai darbuotojai suburia žmones ir mobilizuoja juos spręsti bendras problemas (Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa, 2006 - 2008). Socialiniai darbuotojai bendruomenėje yra tarpininkai tarp asmens, kolektyvo, grupės bei visuomenės, turi aiškinti kliento, turinčio psichikos sveikatos problemų, teises bei pareigas visuomenėje. Socialiniai darbuotojai, teikdami socialines paslaugas bendruomenėje, turi gebėti produktyviai ir nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą, pajusti kitų emocines būsenas ir į jas atsižvelgti teikiant pagalbą, sugebėti vertinti jų veiklą ir rezultatus. Socialiniams darbuotojams yra svarbu suprasti bendruomenę ir jie turi sugebėti: 1) planuoti bendruomenės organizavimą; 2) lokalizuoti informaciją ir išteklius; 3) suprasti, kokios informacijos reikia specifinėms situacijoms; 4) analizuoti gautą informaciją ir nustatyti informacijos ir bendruomenės sistemos posistemių ryšius ir sąsajas; 5) bendrauti su individais ir mažomis grupėmis santykiams užmegzti ir surinkti informaciją apie bendruomenę; 6) atidžiai stebėti bendruomenės funkcionavimą. Socialiniai darbuotojai bendruomenėje turėtų atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausius jos narius. Kalbant apie socialinę atskirtį bendruomenės organizavimas galėtų būti vienas iš jos mažinimo veiksnių. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos trūkumai, kurie neleidžia daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis. Bendruomenė yra ta vieta, kur kaupiami ištekliai, socialinis kapitalas ir kitos vertybės (tiek materialinės, tiek dvasinės). Socialiniai darbuotojai į bendruomenę, kurioje yra individas, žiūri kaip į natūralų socialinės paramos tinklą, todėl mažinant socialinę atskirtį bendruomenės vaidmuo yra akivaizdus. 47 Psichikos sveikatos problemų turinčiam klientui labai svarbus bendruomenės palaikymas. Dažnai psichikos sutrikimų turinčių klientų integracijai į visuomenę trukdo bendruomenės narių nepasirengimas priimti šiuos žmones; jaučiama labai stipri psichikos ligų stigmatizacija, trukdanti psichikos ligoniams sėkmingai integruotis į bendruomenės gyvenimą. Būtina šviesti bendruomenę, ugdyti toleranciją. Kovojant su neigiamomis, nuostatomis svarbus vaidmuo tenka socialiniams darbuotojams. Jie gali padėti išskalaidyti vyraujančius mitus ir šviesti visuomenę, taip pat skatinti aplinkinių tolerantišką požiūrį į žmogų, turintį psichikos sveikatos problemų. Dirbdami bendruomenėje PSC socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su bendruomenės socialinio darbo organizatoriais, bendruomenės slaugytojais, seniūnijų atstovais, kaimo bendruomenių nariais. Socialiniai darbuotojai išsiaiškina tikrąjį paslaugų poreikį ir įvertina jų kokybę. Labai svarbu kiekvienam žmogui jaustis ne tik valstybės piliečiu ar gyventoju, bet ir tam tikros bendruomenės, kurioje jie galėtų patenkinti saugumo, bendravimo bei edukacinius poreikius, nariu. Anot A.Germanavičiaus (2007), psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų prevencinių priemonių taikymas skirtas plačiajai visuomenei, skatinant apsauginius veiksnius ir atsparumą, mažinant socialinę atskirtį, suteikiant galimybę pažeidžiamoms rizikos grupėms pačioms spręsti problemas, išvengti stigmos ir diskriminacijos. Ilgalaikė sunkių psichikos sutrikimų sukelta negalia - nelengva našta sergančiam klientui, jo artimiesiems ir visuomenei. Negaudami adekvačių ir veiksmingų paslaugų bendruomenėje, klientai turintys psichikos sveikatos problemų priversti naudotis brangiomis ligoninių paslaugomis ar ilgalaike globa ir rūpyba psichoneurologiniuose pensionatuose. Dar ryškesni šiuo atveju gyvenimo kokybės - socialinių ryšių, prasmingos ir produktyvios veiklos - praradimai. Socialiniai darbuotojai siekia padėti bendruomenei organizavimosi procese, jie įgalina bendruomenę atkreipti dėmesį į nepasitenkinimą keliančias sąlygas, puoselėti gerus tarpusavio santykius ir bendradarbiavimą. Organizavimo pradžioje socialiniai darbuotojai būna vienintelė jungiamoji grandis tarp atskirtų grupių. Stengdamiesi pašalinti priežastis, kurios trukdo bendradarbiavimui, siekdami padėti žmonėms atskleisti jų problemas ir surasti bendrus dalykus tarp atskirtų grupių. Tai svarbu skatinant socialinę atskirtų grupių integraciją. Socialiniai darbuotojai turi augti kartu su bendruomene, atpažindami jos pokyčius ir poreikius. 48 3. SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ PSC VEIKLOS YPATUMŲ ANALIZĖ 3.1 Bendra tiriamųjų charakteristika Tyrime dalyvavo Panevėžio apskrities PSC socialiniai darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais. Tyrimą atlikome 2008m. lapkričio - gruodžio mėn. Dėl susitikimų su socialiniais darbuotojais tartasi iš anksto. Visi interviu vyko socialinių darbuotojų kabinetuose. Konfidencialumo tikslu pakeisti tyrimo dalyvių vardai. 1 lentelė Respondentų charakteristika Eil. Nr. Vardas Amžius(m.) Išsilavinimas Kvalifikacija Socialinio darbo stažas metais 1. Daina 29m. Aukšatasis neuniversitetinis Socialinio darbo 7 m. 2. Vaida 37m. Nebaigtas aukštasis Socialinio darbo 8 m. 3. Ernesta 37m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo 9 m. 4. Rita 32m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo 8 m. 5. Aldona 32m. Aukštasis neuniversitetinis Socialinio darbo 10 m. 6. Neringa 26m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo 4 m. 7. Inga 31m. Aukšatasis universitetinis Socialinio darbo 4 m. 8. Romas 38m. Aukštasis neuniversitetinis Socialinio darbo 15 m. 9. Vida 35m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo ir socialinio pedagogo 12 m. 10. Rūta 42m. Aukštasis neuniversitetinis Socialinio darbo 9 m. 49 Atlikę anketinių duomenų rodiklių analizę nustatėme, kad tyrime dalyvavo 9 moterys ir 1 vyras, jų tarpe 5 specialistai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 4 -aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą ir 1 socialinis darbuotojas, išklausęs atestacinius teorinių dalykų modulius, šiuo metu studijuojantis socialinį darbą universitete. Atlikdami respondentų darbo stažo analizę, nustatėme, kad 1 specialistas socialinį darbą dirbai 5 metų, 1 specialistas - 12m., 1 specialistas - 10m., 2 specialistai - 9m., 2 specialistai - 8m., 1 specialistas - 7m., ir 2 specialistai - 4 metus. Socialinio darbo kvalifikaciją turi 9 respondentai ir 1 respondentas turi socialinio darbo ir socialinio pedagogo kvalifikacinį laipsnį. 3.2.Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas Turėdami tikslą nustatyti PSC socialinių darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais, veiklos ypatumus, išskirdami pagrindines veiklos sritis, naudojome kokybinį tyrimą ir sudarėme optimalios apklausos schemą. Ją sudarė 19 klausimų (žr.priedas Nr.l). Respondentų atsakymai buvo įrašomi diktofono pagalba. Kiekvienas interviu truko 1 - 1,5 valandos. Tyrimą atlikome, remdamiesi pagrindiniais tyrimo etikos principais: privatumo, anonimiškumo, konfidencialumo, savanoriškumo (respondentų dalyvavimas apklausoje savanoriškas - tyrimui prasidėjus, galima buvo atsisakyti dalyvauti tyrime ir iš jo pasitraukti). Gauti duomenys pateikti išsklaidymo būdu. Tiriamųjų citatas pateikėme autentiška, netaisyta kalba. 2 lentelė Asmeninės savybės, kuriomis turi pasižymėti PSC socialiniai darbuotojai Kategorija Pagrindžiantys teiginiai Asmeninių savybių stoka dirbant su ,,...dažnai kantrybės... " asmenimis turinčiais psichikos sveikatos ,,...pakantumo... " problemų „...tolerancijos... " ,,...gebėjimo etiškai išklausyti... " „...kūrybingumo, iniciatyvumo ..." ,,... empatiškumo..." ,, ...pagarba klientui... " Turėdami tikslą nustatyti asmenines savybes kuriomis turi pasižymėti socialiniai darbuotojai dirbantys PSC, Panevėžio apskrities PSC socialinių darbuotojų paprašėme 50 atsakyti į klausimą: „Kokių asmeninių savybių pasigendate dirdami su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų"? ,J\danau, man vertėtų tobulinti gebėjimą valdyti save krizinėse situacijose, lavinti streso įveikimo įgūdžius bei atsparumą kitų spaudimui ir įtakai "(Rita). „Kartais pritrūksta pakantumo, išklausymo, mokėjimo atsisakyti ar tiesiog taktiškai neįžeidžiant kliento užbaigti pokalbį. Kai žinai, kad vakar jau girdėjai tą istoriją ir šiandien vėl atėjus pasakoja tą patį "(Aldona). „Pagrindinė asmeninė savybė tai svarbu pasitikėjimas savimi "(Romas). Respondentai akcentavo tai, kad dažnai jiems patiems reikia išsiaiškinti dėl ko klientai kreipiasi, kokių socialinių paslaugų jiems reikia, nes jie kartais negali to paaiškinti. Pvz., iš socialinės paramos ir sveikatos skyriaus klientai tiesiog ateina su lapeliais kuriuose parašyta, kokių socialinių paslaugų jiems reikia. Tai patvirtina respondento atsakymas: „Turi labai gerai suprasti klientus. Būna tokių situacijų, kad nesupranti ko klientas iš tavęs nori. Tu pats turi išsiaiškinti iškilusią problemą ir rasti tinkamą sprendimo būdą" (Daina). ,, Viena klientė visada skambina į psichologinės pagalbos telefoną ir kalbasi tik su manimi nors yra dar viena socialinė darbuotoja. Paskambinusi niekada nepradeda kalbėti pati, niekada jai nebūna gera savijauta, todėl tokiose situacijose reikia labai daug kantrybės, kad prakalbinti klientą. Į dieną būna, kad paskambina kelis kartus ir vis turiu išklausyti tas pačias bėdas arba tiesiog turiu ,,traukti" už liežuvio, kad nuraminti, paguosti "(Vaida). ,,Bendarvimopatirties "(Vida). „Kantrybės bendraujant tiek su klientais tiek su jų artimaisiais, kaimynais "(Inga). Socialiniai darbuotojai dirbantys su klientais, turinčiais psichikos sveikatos problemų, norėdami sėkmingai išspręsti socialines klientų problemas turi būti kompetetingi: turėti praktinių įgūdžių ir teorinių žinių, gebėti etiškai prieštarauti, atsisakyti, reaguoti į kritiką, reikalauti pakeisti netinkamą elgesį, atsiprašyti, pripažinti savo silpnybes, nutraukti nepageidaujamus kontaktus, pradėti, palaikyti ir baigti pokalbį, paprašyti paslaugos. Bendraujant su klientais svarbu mokėti parinkti tinkamus žodžius, nes vienas ne taip pasakytas žodis gali pabloginti kliento savijautą, sukelti jo įtarumą, nepasitikėjimą, socialinai darbuotojai gali būti be priežasties apkaltinami. Dirbdami su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais, PSC socialinai darbuotojai pasigenda kantrybės, bendravimo įgūdžių su klientais ypatumų. Visi respondentai teikdami socialines paslaugas klientams turintiems psichikos sveikatos problemų suvokia, kad turėdami svarbiausią tikslą ir norą padėti žmonėms 51 privalo labai pasitikėti savimi. Jie išskiria tai, kad santikyje su klientais svarbus vaidmuo tenka asmeninėms savybėms: atsakingumui, veiklumui, empatiškumui. 3 lentelė Emocijos kurias sukelia darbas dirbant PSC Kategorija Pagrindžiantys teiginiai Emocijos - dirbant su klientais turinčiais ,, ...pyktis..." psichikos sveikatos problemų „...susierzinimas, nepasitenkinimas... " ,, ...susitaikymas, kad kitaip negali būti... " ,,...baimė... " ,, ...nuostaba... " Remiantis respondentų atsakymais kokias emocijas sukelia darbas su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų galime daryti išvadą, kad dirbdami su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais dauguma respondentų jaučia pasitenkinimo jausmą, ypač tada, kai pavyksta pasiekti ilgalaikių rezultatų.,,Lankiau ir dirbau su kliente namuose du metus, kol pavyko ją „ištraukti" iš lovos, kurioje praleido paskutinius 5 metus. Dabar su lankomosios priežiūros darbuotoja dažnai sutinku ją parduotuvėje, neseniai ji pradėjo lankyti dienos užimtumo grupe Socialinių paslaugų centre. Kartu su šeimos nariais pavyko grąžinti į bendruomenės gyvenimą po ištiktos krizės "(Vida). Tuo pačiu teikdami socialines paslaugas PSC socialiniai darbuotojai kartais patiria susierzinimą ir nusivilimą, nes klientai turintys psichikos sveikatos problemų remisijoje išbūna gan neilgai. Po kurio laiko jiems vis tiek būna ligos paūmėjimai, kuomet jiems vėl reikalinga socialinių darbuotojų socialinė parama, palaikymas, paguoda, išklausimas ir t.t „Nesaugumo jausmą, kai konsultacijos metu negaliu grąžinti klientą į realybę, kai paūmėja būsena, klientas pradeda kelti balsą ir pan. Jei pavyksta pasiekti numatytą tikslą, bei leisti išsikalbėti dėl įžeidžiančių klausos haliucinacijų, klientas išeina iš kabineto ramus "(Rūta). ,,Nusivilimą, kai negaliu suteikti reikiamos pagalbos taip greitai kaip norėčiau "(Aldona). „Susierzinimą, kai pvz., paūmėjimo metu ligonis nesilaiko užimtumo kambario taisyklių ir provokuoja konfliktui tiek grupės narius, tiek darbuotojus" (Inga). „Emocijos vėlgi priklauso nuo situacijos, labai džiugu kai asmuo patenkintas teikiamomis paslaugomis, kartais būna skaudu, neramu, kai negali niekuo padėti(kai nėra tavo kompetencija tai problemai spręsti) "(Neringa). 52 ,,Pyktį kai pati nežinai kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nežinai kaip padėti žmogui "(Daina). ,,Gailestį, nusivilimą, kad negali tiek padėti kiek norėtųsi "(Romas). Reikėtų pažymėti tai, kad darbo pradžioje socialiniai darbuotojai net neįsivaizdavo šio darbo specifiškumo. Dabar jie visai kitaip žiūri į klientus turinčius psichikos sveikatos problemų. Iš interviu protokolo: ,, Požiūris pasikeitė - seniau atrodė, kad tai labai nelaimingi žmonės, o dabar - kad tai besilinksminantys, daug bendraujantys, užgrūdinti žmonės, su kuriais bendraujant ligos nesimato; supratau, kad jie stiprūs viduje, nenori, kad jų gailėtume "(Rita). ,,Dvasios negalios kankinamiems žmonėms, t.y ,, sužeistos sielos žmonėms"(taip žmones turinčius psichikos sveikatos problemų vadina psichiatrė gydytoja Palmira Rudalevičienė) arba patyrusiems krizę ypač reikia meilės, dėmesio, įvertinimo, supratimo, pagalbos(Ernesta). ,, Supratau, kad jie tokie pat žmonės kaip ir sveikieji - tie patys jausmai, poreikiai (gal šiek tiek didesni), jie labai jautrūs, pilni noro padėti kitiems. Jie tokie patys žmonės kaip ir visi, tik jautresni "(Vaida). Apibendrinant respondentų dirbančių PSC atsakymus galima daryti išvadą, kad dauguma jų yra savo darbu patenkinti. Dirbdami su asmenimis turinčiais psichikos sveikatos problemų, respondentai pakeitė požiūrį į šiuos asmenis. Jie pabrėžia, kad dirbant su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų labai svarbu išklausyti, išreikšti tikrą ir nuoširdų domėjimąsi jų problemomis. 4 lentelė Profesinės (specifinės) žinios, kurių privalo turėti PSC socialinai darbuotojai dirbdami su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais Kategorija Pagrindžiantys teiginiai Žinios, reikalingos dirbant su klientais ,,...žinių apie klientų emocijas ...." turinčiais psichikos sveikatos problemų ,,.. .psichologinių, medicines, psichiatrijos... " ,,...žinios apie psichinių ligų paūmėjimo požymius... " ,,...užimtumo organizavimo... " ,,...teisinių... " ,,...vadybos ir administravimo... " ,,...pagalbos reikalingumą šeimai, asmeniui, globėjams... " 53 „Dirbant su žmonėmis turinčiais psichikos sveikatos problemų sakyčiau, svarbiausia yra žinios. Svarbu žinoti klientų valios, emocijų, elgesio ypatumus, taip pat įvairių ligų simptomus, ligos paūmėjimo požymius, kurie įtakoja paslaugų teikimą "(Aldona). ,,Reikia žinoti kaip elgtis tokiose situacijose, kaip su klientu bendrauti, kur nukreipti pagalbos. Viena klientė atėjusi sako: ,,nežinau ką daryti man atrodo, kad ,,važiuoja stogas" aš išprotėjau, nes mačiau kaip po kiemą vaikščiojo vyras apsirengęs juodu paltu "(Neringa). ,,Trūksta teisinių žinių. Mokantis kolegijoje jų buvo mokoma labai mažai ir bendrai. Kai dirbi psichiatrijos srityje ir reikia teikti socialinę pagalbą klientams turi išmanyti daug teisinių dalykų, pradedant nuo kliento teisių, įvairių dokumentų tavrkymu pvz., dėl apgyvendinimo psichoneurologiniame pensionate ir 1.1 "(Inga). Gana dažnai ligos paūmėjimo metu, klientai sako tai ko nėra, ko nemato, negirdi. Klientams turintiems psichikos sveikatos problemų ligos paūmėjimo metu dažnai būna regos, klausos haliucinacijos, kurių metu klientai mato ir girdi tai ko realybėje nėra (mane visada apakalba kaimynai, įjuos įlindęs baisus žvėris, nuo jų man verčia akis, momentais mane išprievartauja kaimynas). R. L. Barker (1995), socialinio darbo žodyne teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Remiantis respondentų atsakymais, darytina išvada, kad jiems trūksta kursų, mokymų susijusių su darbu PSC: „norėtųsi, kad didesnis dėmesys būtų skiriamas kvalifikacijos kėlimui,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!