Socialinio darbo teorija ir metodai

Šalyje augant politinėms, ekonominėms, socialinio vystymosi problemoms, vis didesnę reikšmę įgyja socialinis darbas. Socialinis darbas yra gana jauna profesija. Tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Multidisciplininio socialinio darbo teorija yra taikomojo pobūdžio, jos raidai bei pasiekimams turėjo įtakos giminingi mokslai (sociologija, pedagogika, psichologija ir kt.), kuriais jis rėmėsi. Sprendžiant įvairias problemas, į tuos pačius dalykus neretai žiūrima iš skirtingų pozicijų, todėl požiūriai nesutampa, nes juos nulemia įvairių teorinių srovių teigiami prioritetai. Socialinio darbo modelių yra ne vienas, tačiau norėčiau aptarti tik tris iš jų., t.y. sisteminį socialinio darbo modelį, krizės intervencijos modelį ir bihevioristinę socialinio darbo teorijas.
Sisteminis socialinio darbo modelis
Teorinis, metodologinis šio modelio pagrindas – sistemų teorija teigianti apie sisteminį – struktūrinį tikrovės pažinimą ir pripažįstanti „chaotiškų“ sistemų dinamišką pastovumą ne tik analitiniais, bet ir loginiais (mąstymu, numatymu, intuicija) metodais, įtraukiant ir individo savireguliaciją, galimybę adaptuotis išoriniu ir vidiniu (sistemoje ir aplinkoje) ryšiu. Soc. darbuotojų – generalistų egzistavimą pateisina ir žmonių socialinių problemų kompleksinis pobūdis, kurio analizei gali būti naudotinas būtent sisteminis požiūris. Sisteminis požiūris socialiniam darbuotojui leidžia analizuoti socialines situacijas, remiantis holistinėmis perspektyvomis, sukoncentruojant dėmesį į žmonių tarpasmeninius santykius.
• sistema susideda iš hierarhiškai išsidėsčiusių struktūrinių dalių, kur visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma;
• fenomeno kompleksiškumas tyri būti išlaikytas net studijuojant dalis atskirai, todėl suvokus sistemos dalį galima suprasti likusias;
• visos sistemos dalys sąveikauja viena su kita, bet visuma dalį veikia daugiau nei dalis visumą;
• sistema siekia balanso, pusiausvyros. Įvykus pokyčiams vienoje subsistemoje, kitos bando atstatyti pusiausvyrą iki buvusio modelio;
• sistemos nuolat keičiasi, yra dinamiškos. Šie procesai dialektiški, nesibaigiantys, besivystantys spirale;
• sistemos ekvivalentiškos, jų paprastais linijiniais priežasties – pasekmės ryšiais negalima paaiškinti. Ta pati priežastis gali sukelti įvairias pasekmes, kurias paaiškinti galima atskleidus jų sąveiką, į kurią...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!