Socialinės, edukacinės, psichologinės savižudybės problemos ir jos prevencija

Savižudybė – tai savarankiškas ir numatytas savo gyvybės nutraukimas. (E.Diurkhleim 1994)
E.Diurkhleim savižudybę sieja su kompleksu veiksnių. Svarbiausias jų – priklausymas grupei ar visuomenei. Remdamasis gausiais statistiniais duomenimis, jis nustatė ryšį tarp savižudybės ir tokių veiksnių kaip: tautybė, religija, amžius, lytis ir net metų laikas. Jis įrodė, kad savižudybių plitimas atvirkščiai proporcingas socialinei integracijai. Kitaip tariant, savižudybė tai kur kas daugiau nei individualus poelgis. Tokie reiškiniai stebimi ilgą laiką ir egzistuoja nepriklausomai nuo individualių žmonių savybių, todėl savižudybės negalima paaiškinti tik biologiniu ar psichologiniu lygiu. Savižudybės būdingos tam tikrų grupių atstovams ir todėl tampa socialiniu reiškiniu ar socialiniu veiksniu.
Šiuolaikinės koncepcijos pagrįstos sociologinėmis, psichodinaminėmis, biologinėmis, pažintinėmis žmogaus elgesio orientacijomis.
Socialinės teorijos savižudybę vertina kaip individo vaidmens ar statuso funkciją socialinės sistemos rėmuose. Ekologinio modelio vystymas leidžia teigti, kad savižudybė provokuojama individo ir aplinkos sąveikos, o ne tik ketinimų ar aplinkybių.
Psichodinaminės teorijos savižudybę aiškina kaip vidinių , didžiąja dalimi nesuvoktų, motyvų rezultatą. Galimi motyvai: susijungimas su materija, identifikacija su objektu, kurio neteko, gimimas iš naujo, kerštas. Savižudybę skatina nerimas, kaltė, priklausomybė, neapykanta.
Biologinės teorijos akcentuoja įgimtą polinkį į savižudybę: biocheminiai organizmo pakitimai sustiprina ir pagreitina troškimą nusižudyti. Pasak kognityvinių teorijų, savižudybė – tai problemos sprendimo būdas, beviltiškumo rezultatas. Kai kurie teoretikai teigia, kad savižudybė – tai būdas išsivaduoti iš problemų.
Išmokimo teorijos savižudybę vertina kaip reakciją tokias situacijas, kurios buvo praeityje; savižudybė – taip pat ir skatinančių aplinkybių, išorės poveikio rezultatas. Polinkis žudytis įgyjamas socializacijos procese ir yra atsakomosios reakcijos į aplinką dalis.
Savižudybė – poelgis, lemtas biologinių, biocheminių, kultūrinių, socialinių, asmeninių, psichologinių, filosofinių sąmonės ir pasąmonės veiksnių.
Beveik kiekvienas dvylikametis ir nuostabiai daug jaunesnių paauglių yra mąstę apie savižudybės galimybę.
Yra daugybė įvairių savižudybės variantų. Kai kurios savižudybės, kurių tikslas yra šantažas, įvyksta iki galo. Šiuo atveju žmogus bando kontroliuoti sau Reikšmingą Kitą asmenį ir jų savižudybė būna labai žiauri.
Kitą kraštutinumą sudaro vadinamosios altruistinės savižudybės. Jas įgyvendina neišgydoma...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!