Savižudybė. Savižudybės prevencija

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.
Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas. 1999 m. PSO paskelbė tarptautinę programą SUPRE (Suicide PREvention). Į šią programą įeina ir serija išleistų atmintinių, skirtų socialinėms bei profesinėms grupėms, kurios gali turėti įtakos savižudybių prevencijai. Šios grupės tarsi jungia ilgą ir visapusišką grandinę, kurią sudaro sveikatos priežiūros profisionalai, pedagogai, socialinės tarnybos, valdžios institucijos, įstatymų leidėjai, žurnalistai, teisėtvarkos pareigūnai, šeima ir bendruomenė.
Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą, savanorišką, pačio asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį, kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė dažniausiai ilgo, kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo – kokios nors konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta greitai.
Kai kurie tyrimai rodo, kad žmonės, bandę nusižudyti ir atsidūrę arti mirties, patyrė daug sunkių išgyvenimų ir stiprų jausmą, kad niekas nepasikeitė, problemos liko neišspręstos. Dėl „natūralių” priežasčių klinikinę mirtį išgyvenę žmonės tokių potyrių neturėjo.
Jau senuosiuose lietuvių tikėjimuose atsispindi nuojauta, kad savižudžio siela ir po mirties dar ilgai neturi ramybės – ne sava mirtimi mirę vaidenasi, blaškosi, gąsdina žmones, ir tai trunka tiek laiko, kiek tam žmogui dar buvę skirta gyventi šioje žemėje.
Krikščioniškas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!