Socialinė politika užsienyje ir Lietuvoje

Įvadas
Skurdas, staigūs asmens visuomeninio statuso pasikeitimai negatyvia linkme, nepalankūs ekonominiai veiksniai nuo senų laikų laikomi pavojais, kuriuos įveikti galima tik specialiai tam pasiruošus.
Pradžioje buvo pasikliaujama neformaliomis tradicinėmis priemonėmis, kurios užtikrindavo žmogaus apsaugą agrarinėje visuomenėje: labdara, šeimos narių tarpusavio įsipareigojimai, parapinis solidarumas. Industrializacija kartu su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pasikeitimais, augantys miestai, stiprėjančios individualistinės pažiūros sugriovė šias neformalias apsaugos priemones ir savo ruožtu sukūrė naujus pavojus žmonių saugumui.
Industrializacija atnešė ne tik naujų pavojų, bet ir suteikė naujų galimybių tiems pavojams pasirengti: pasirūpinant santaupomis, apsidraudžiant privalomuoju gyvybės draudimu individualiai ar įkuriant savišalpos draugijas, privačias įmones. Tai buvo nauji prekinio ūkio finansiniai ir teisiniai instrumentai, kurie labiau tiko industrializacijos sukurtam naujam gyvenimo būdui nei tradicinis neformalus solidarumas. Tačiau tai nebuvo problemų sprendimas, o veikiau tik ankstyvosios jo paieškos. Tie instrumentai rėmėsi beveik vien rinka. Rinkoje sunku užtikrinti pastovų saugumą, nes rinkai būdingas nepastovumas ir rizikinga veikla. Kita vertus, rinkose nusipirkti saugumą galima tik turint už ką. Mažiau uždirbantiems, dažnai prarandantiems darbą reikalingas solidarus stipresniųjų elgesys jų atžvilgiu.
Atsvara industrializacijos keliamiems pavojams tapo solidarumo persikėlimas iš šeimos, kaimo, parapijos bendruomenės lygmens į visos šalies lygmenį. Žinoma, tam reikėjo prielaidų, kurios atsirado kartu su struktūriniais visuomenės pokyčiais.
Pakitus socialiniams, ekonominiams faktoriams, transformavosi šeimos herarhija, pakito per amžius nusistovėję šeimos narių vaidmenys ir tarpusavio santykiai. Tai sudarė prielaidas atsirasti socialinei našlaitystei.
Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d Lietuvoje įsigaliojo Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, kuri įpareigojo valstybes pripažinti kiekvieno vaiko teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jam visiškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai ir socialiai vystytis.
Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims atiteko didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.
Valstybė įsipareigojo imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikti materialinę paramą ir remti įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!