Socialinė pagalbos teikimas moterims nakvynės namuose

Paveikslų sąrašas Lentelių sąrašas Sąvokų žodynėlis Santrumpų sąrašas ĮVADAS Temos aktualumas. Europos Sąjungos šalyse XX a. dešimtame dešimtmetyje įsibėgėjusios kovos su skurdu (kiek vėliau – su skurdu ir socialine atskirtimi) kontekste sąvoka „socialinė atskirtis“ yra tapusi beveik kultine. Europos Sąjungos lygmeniu socialinės atskirties mažinimui ir socialinės sanglaudos stiprinimui skiriama labai daug dėmesio. Tai liudija ir specializuotų institucijų įsteigimas ir publikacijų šia tema gausėjimas. Lietuva, kaip ES narė, prisiėmė tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Benamystė – viena iš socialinės atskirties dimensijų, tokių kaip nusikalstamumas, nepritapęs jaunimas. I. Leliūgienė ir J. Sadauskas (2011) teigia, kad gausėjant socialinėms problemoms, labai svarbu bendruomenių stiprinimas ir bendruomeniškumo ugdymas. Norint sumažinti žmonių bejėgiškumo jausmą, reikia naudoti bendruomenės turimus išteklius socialinėms problemoms spręsti ir poreikiams tenkinti. Taip pat bendruomenė reiškia ryšį, kuris apjungia visus žmogiškuosius išteklius problemoms spręsti. Tai ypač aktualu ir svarbu asmenims, gyvenantiems nakvynės namuose. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje socialiniai santykiai tapo trumpalaikiai ir išskaidyti, neturintys tvirtos tarpusavio priklausomybės. Tokie santykiai silpnina bendruomenę problemų sprendimo atvejais. J. Sadauskas (2008) užsimena, kad benamiai asmenys susiduria su daug socialinių ir psichologinių problemų. Prie pagalbos reintegruotis turėtų prisidėti ir bendruomenė, nes nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis asmuo nepriklauso jokiai socialinei grupei, kuri jam galėtų suteikti tam tikrą pagalbą, kuri padėtų spręsti iškilusias problemas, susijusias ne tik su būsto neturėjimu. Tačiau dauguma tokių asmenų nežino apie jiems teikiamą pagalbą arba apie tokios pagalbos galimybes. Ištirtumas.Mokslinėje literatūroje fiksuojama gana daug Lietuvos ir užsienio autorių, kurie tyrinėja nakvynės namuose gyvenančių asmenų charakteristiką ir galimus pagalbos būdus reintegruojant juos į bendruomenę. E. Kocai (2006) kalba apie benamių atskirtį, kuri yra galutinė socialinės atskirties forma kaip pasekmė. Minėta autorė, taip pat nurodo benamystės priežastis. Pavyzdžiui, pastovaus, nuosavo gyvenimo būsto neturėjimas, sunki materialinė padėtis, nedarbas, nutrūkę socialiniai ryšiai, benamių asmeninės, psichinės ir dvasinės savybės, kurios lemia jų atstūmimą bei skirstymą visuomenėje. J. Sadauskas (2008) aptardamas socialinės atskirties sampratą išryškino socialinės atskirties sąsajas su asmens ekonominiu skurdu. Kiti tyrėjai analizuodami benamystės reiškinius atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjant šią problemą būtina atsižvelgti į benamiais laikomų asmenų vaikystės prisiminimus, įsigilinti į jų patekimo į nakvynės namus priežastis, kuo ypatingas jų dabartinis gyvenimas ir pan. (Gončiarova ir Ivanauskienė, 2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie reiškiniai iš dalies, anot R. Petkevičiūtės (2014), yra susiję su benamių stigmatizavimu, galimomis sankirtomis su teisėtvarkos pažeidimais, įgalinimu ir pan. Šią opią socialinę problemą šiandien nagrinėja ne tik socialinio darbo, bet ir kriminologijos mokslininkai. Tačiau bene daugiausiai dėmesio šiam reiškiniui skiria būtent socialiniai darbuotojai, sociologai ir psichologai. Pavyzdžiui, R. Indriliūnaitė (2014) savo darbe plačiai nagrinėja nakvynės namų gyventojų santykį su įvairiomis gerovės sistemos institucijomis bei jose dirbančių darbuotojų patirtis; V. Ivanauskienė ir N. Gončiarova (2016) analizuoja benamių moterų išgyvenimo nakvynės namuose ir gatvėse strategijas. Benamystės problemos nėra susiję tik su Lietuvos kontekstu, šios problemos aktualios ir platesniu mastu. Tai matoma žvelgiant į gausius užsienio mokslininkų darbus. Tiksliai suskaičiuoti gatvės benamių neįmanoma, nes dalis jų slepiasi apleistuose pastatuose, įvairiuose užkampiuose, tačiau iš statistinių duomenų galima matyti, kad bendras benamių skaičius didėja. Anot K. W. Sikich (2008 50.pl), moterų benamystė skiriasi nuo vyrų ne tik aplinkybėmis, dėl kurių tampama benamėmis, bet ir formomis. Taigi, atsižvelgiant į glaustai pristatytą nagrinėjamo reiškinio aktualumą ir ištirtumą, problema formuluotina klausimu – kokia yra socialinės pagalbos teikimo benamėms moterims nakvynės globos namuose situacija? Mokslinė problema tikslintina šiais probleminiais klausimais: 1) Kokios priežastys lemia smurtą prieš moteris šeimoje? 2) Kokius emocinius išgyvenimus patiria moterys prievartos ir smurto šeimoje pasekmėje? 3. Kokie socioedukacinės pagalbos būdai yra veiksmingiausi vyro smurtą šeimoje patyrusiai moteriai? Tyrimo objektas – socialinio darbuotojo pagalbos teikimas benamėms moterims nakvynės namuose. Darbo tikslas – pristatyti socialinio darbuotojo pagalbos teikimo benamėms moterims nakvynės namuose ypatumus. Darbo uždaviniai: 1. Apibūdinti socialinės pagalbos teikimo moterims nakvynės namuose reiškinį. 2. Aptarti moterų benamystės specifiką ir raišką. 3. Pristatyti benamių moterų gyvenimo nakvynės namuose patirtis. Darbo metodai: 1. Mokslinės literatūros bei teisinių dokumentų analizė. 2. Pusiau struktūruotas interviu. 1. SOCIALINĖS PAGALBOS TEIKIMO MOTERIMS NAKVYNĖS NAMUOSE TEORINIAI ASPEKTAI 1.1.Socialinės pagalbos teikimo moterims nakvynės namuose samprata Lietuvos statistikos departamentas (2001) benamystę apibrėžia gana siaurai: asmenys, neturintys gyvenamosios vietosir lėšų bent minimaliam būstui įsigyti arba išsinuomoti (Sadauskas, 2008). V. Kanopienė ir S. Mikulionienė (2004) benamius apibrėžia kaip asmenis, neįstengiančius įsigyti arba išlaikyti nuosavo saugaus, minimalius poreikius atitinkančio gyvenamojo būsto. B. Edgaras, J. Doherty, H. Meertas (2002, cit. Sadauskas, 2008)skiria tokias benamių kategorijas: neturintysjokio būsto, neturintys namų, turintys nesaugų ar nenuolatinį būstą, turintys nepriimtinas būsto sąlygas, priversti ilgą laiką dalytis būstu. Panašiai apibrėžia E. Kocai (2006): benamiais gali būti laikomi žmonės, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos arba laikinai negalintys ja naudotis, nakvojantys atsitiktinėse vietose arba laikino apgyvendinimo įstaigose, neturintyslėšų būstui nusipirkti arba išsinuomoti. K. W. Sikich (2008), kuri gilinosi į moterų benamystės problemą globaliuoju lygmeniu, teigia, kad moterų benamystei tinkamiausias FEANTSA (Europos nacionalinių su benamiais dirbančių organizacijų federacija) pasiūlytas apibrėžimas, kuris benamiams priskiria žmones pagal šiuos aspektus: 1) Neturėjimas kur gyventi (neturi jokio tipo būsto, miega gatvėje); 2) Neturėjimas namų (turi, kur miegoti, tačiau laikinai – institucijose, nakvynės namuose, prieglaudose); 3) Gyvenimas nesaugiuose namuose (gyvena nesaugios nuomos sąly gomis, gresia iškeldinimas, patiria smurtą namuose); 4) Gyvenimas neadekvačiuose būstuose (gyvena vagonėliuose nelegaliuose kempinguose, netinkamuose gyvenimui būstuose, ypač perpildytuose būstuose). Jungtinės Tautos apibendrintai pagal būsto visišką neturėjimą ar netinkamo, nesaugaus, laikino būsto turėjimą atitinkamai skiria dvi – absoliučios ir santykinės benamystės – grupes (Tutty et al., 2014). Benamystė vertinama ir trukmės aspektu. JAV federalinė valdžia pateikia ilgalaikės benamystės sampratą: ilgalaikis benamis – tai „vienišas benamis individas, neturintis namų metus ar ilgiau ARBA turėjęs bent keturis benamystės epizodus per paskutinius trejus metus“ (cit. Zlotnik et al., 2010). E. Kocai (2007, cit. Sadauskas 2008) skiria trumpalaikę (iki 12 mėn.), ilgalaikę (ilgiau nei 12 mėn.) ir periodinę benamystę. J. Sadauskas (2008), aptardamas 2003 m. reprezentatyvaus Lietuvos benamių tyrimo rezultatus, teigia, jog iki 12 mėn. neturėjo būsto tik 17,1 proc. respondentų; 2/3 respondentų (tiek moterų, tiek vyrų procentas panašus) benamystės trukmė buvo ilgesnė nei vieni metai. R. Poškaitė ir D. Petružytė (2018), atlikusios benamių kiekybinį tyrimą Vilniuje ir Panevėžyje, teigia, kad 74,3 proc. jų tyrime dalyvavusių benamių taip pat priklausė ilgalaikės benamystės grupei. Tad tikėtina, kad Lietuvoje egzistuoja gana didelis benamių, kuriuositin sunku „ištraukti“ iš benamystės, skaičius, nes jiems benamystė jau tapusi gyvenimo būdu ir norma. Benamystės priežastys Vieni apibrėžimai teigia, kad benamystės priežastys yra išorinės, nepriklausančios nuo individų. Pvz., sumažėjusios pajamos vyresniame amžiuje, padidėjusios pragyvenimo išlaidos, pigių būstų stoka, ankstyvas šeimos sukūrimas, namų ūkio ir santykių iširimas – priežastys, kurios, tyrimų duomenimis, turėjo įtakos vyresnių žmonių tapsmui benamiais ( Tan, Forbes-Mewet, 2017). Laikantis struktūrinių priežasčių aiškinimo, daroma prielaida, kad benamiai nusipelno pagalbos. Kita apibrėžimų grupė benamystę vertina kaip individo pasirinkimą – individas tampa benamiu dėlsavo asmenybės bruožų ir laisvo pasirinkimo. Kai kuriuose apibrėžimuose akcentuojama individo suteikiama subjektyvi reikšmė savo veiksmams. Pvz., Australijos nacionalinė jaunimo koalicija aprūpinimui būstu benamystę apibrėžia kaip „jauno žmogaus suvokiamo kaip saugaus, tinkamo ir tenkinančio būsto neturėjimą“ (Tan, Forbes-Mewet, 2017). Čia remiamasi prielaida, kad benamystės negalima suprasti ir apibrėžti neišsiaiškinus, ką žmonėms reiškia „namai“. Individualios tapsmo benamiu priežastys aiškinamos dvejopai, akcentuojant individų asmeninius pasirinkimus, veiksmus, nesėkmesir neadekvatumą: 1) žmogus tampa benamiu dėl blogų asmeninių pasirinkimų gyvenime. Taigi, žmogus tampa benamiu, nes negeba adekvačiai pasirinkti; 2) Vien pats žmogus negali būti atsakingas už tapimą benamiu, nes kartaistai lemia psichinė sveikata arba nepakenčiamossąlygos namuose (prievarta, smurtas). C. Chamberlainas ir G. Johnsonas (2011, cit. Tan, Forbes-Mewet, 2017) tyrimu nustatė penkis kelius į benamystę: 1)Būsto krizė; 2) Šeimos iširimas; 3)Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas; 4) Psichikos sveikata; 5)Jaunimo pereinamasis į brandą etapas. Priežastys gali būti susipynusios. Pvz., išsiskyrus šeimai, vienas iš šeimos narių atsiduria gatvėje; žlugus verslui ir siekiant padengti įsiskolinimus, parduodamas turimas būstas. H. Tanas ir H. Forbes-Mewett (2017), analizavę vyresnio amžiaus žmonių keliusį benamystę Singapūre, atskleidė respondentų gyvenimo sunkumusir priežasčių, vedusių į benamystę, įvairovę, tačiau autoriai teigia, kad negalima vienareikšmiškai apibendrinti, jog šių žmonių benamystė buvo nulemta individualių ar struktūrinių priežasčių, nes tos priežastys susipina. Daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad moterų ir vyrų benamystės priežastys skirtingos. Štai JAV mokslininkų R.Tesslerio, R. Rosenhecko ir G. Gamache (2001, cit. Tutty et al., 2014) kelių į benamystę tyrimas, kuriame apklausti 4 997 benamiai vyrai ir 2 727 moterys, atskleidė, kad vyrai dažniau nurodė tokias priežastis kaip „darbo praradimas, išleidimas iš institucijos, psichikos sveikatos problemos, alkoholio ar narkotikų vartojimo problemos“. Moterys dažniau minėjo, kad jų tapsmui benamėmis turėjo įtakos kitų asmenų (ypač intymaus partnerio) smurtas. L. M. Tutty ir kt. (2014) atliko 62 moterų benamių, patyrusių partnerio smurtą, apklausą 7 Kanados miestuose. Dauguma tyrimo dalyvių buvo priskirtos santykinių benamių grupei, nes gyveno prieglaudose, nesaugiuose namuose, netinkamomissąlygomisir pan. Tyrimo rezultatai parodė, kad moterystapo benamėmis dėl trijų priežasčių: 1) partnerio smurto (25 moterys nurodė kaip pagrindinę priežastį), 2) alkoholio ir narkotikų vartojimo (18 moterų), 3) buvo paleistos iš institucijos (kalėjimo, ligoninės, psichikos sveikatos gydymo įstaigos) (8 moterys). Net 32, t. y. daugiau nei pusė, apklaustųjų moterų po kurio laiko sugrįžo passmurtaujančius partnerius – jos tai matė kaip vienintelę išeitį, kad turėtų kur gyventi; dar 14 moterų buvo sugrįžusios pas buvusius partneriuslaikinai (Tutty et al., 2014). Lietuvoje veikiančio Moterų informacijos centro duomenimis, smurtą artimoje aplinkoje patiriančių asmenų skaičius mūsų šalyje išlieka didelis ir dar auga; 2017 m. jis buvo 5 proc. didesnis nei 2016 m.; 84 proc. nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje – moterys. 2017 m. 34 proc. smurtą artimoje aplinkoje patyrusių asmenų nukentėjo nuo sugyventinio (-ės), 30 proc. – nuo sutuoktinio (-ės) (12-kos specializuotos pagalbos centrų veiklos rezultatai 2016– 2017 m., 2018), tačiau nėra duomenų, kiek moterų, kurios kreipėsi į specializuotos pagalbos centrus, sugrįžo pas smurtaujančius partnerius, kokios jų tolesnės gyvenimo trajektorijos. Pasak M. Ravenhill (2000, cit. Sadauskas, 2008), moterų tapsmą benamėmis lemia trys pagrindinės priežastys: 1) vyro alkoholizmas. Moterys pabėga iš namų, prasidėjus vyro alkoholiko smurtui. Dažnai šios moterys pačios tampa alkoholikėmis; 2) nesutarimai šeimoje. Jaunos, 16–18 m. benamės merginos palieka namus dėl šeiminių konfliktų; 3) priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. J. Sadausko (2008) manymu, moterų tapimą benamėmis gali paskatinti problemos su vaikais, jų praradimas. Panašu, kad moterų benamystės priežastys įvairiose šalyse panašios: V. Kanopienės ir S. Mikulionienės (2004) atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenys patvirtino, kad itin didelę įtaką benamystės plitimui Lietuvoje turėjo šeiminių santykių problemos(kas antroje šeimoje buvo dažnai arba kartais girtaujama; trečdalis benamių, būdami vaikais, dažnai arba kartais patirdavo tėvų smurtą; ketvirtadalis jų dažnai jautė materialinį nepriteklių ir skurdą; kas antro benamio, kai jis dar gyveno tėvų / globėjų šeimoje, santykiai su tėvais / globėjais (dažnai arba kartais) būdavo blogi). Vėliau šeimos problemų sprendimo įgūdžių stoka tapo tiesiogine atsidūrimo gatvėje iš savo sukurtos šeimos priežastimi (daugiau nei trečdalis moterų ir vyrų tapo benamiais būtent taip) (Kanopienė, Mikulionienė, 2004). S. Žilinskaitė (2013) atliko kokybinį tyrimą, kuriame analizavo 8 moterų kelius į benamystę. Autorės informantės tapo benamėmis dėl šių priežasčių: alkoholizmas, finansiniai įsipareigojimai, psichikos ligos (trys informantės iš aštuonių turėjo psichikos sveikatos problemų), įvykiai šeimoje, įkalinimas; tačiau šios priežastys pasireiškė ne pavieniui, bet įvairiomis kombinacijomis, kurių galutinė pasekmė buvo namų praradimas (Žilinskaitė, 2013) Apibendrinat galima teigti, kad dažniausiai pasitaikančios moterų tapimo benamėmis priežastys yra vyro / partnerio smurtas, priklausomybė nuo alkoholio, psichikos sveikatos problemos,šeiminių santykių problemosir problemų sprendimo įgūdžių stoka, įkalinimas. Priežastys gali susipinti ir pasireikšti įvairiomis kombinacijomis, lemiančiomis tapimą benamėmis. Reikalingi išsamesni ir nauji Lietuvos moterų benamystės priežasčių tyrimai, kurie leistų įžvelgti labiau apibendrintas moterų kelių į benamystę tendencijas. 1.2.Socialinės pagalbos teikimo moterims nakvynės namuose tikslai Realiai egzistuojanti socialinių paslaugų sistema ir tam tikroje šalyje esantis socialinės pagalbos ir paslaugų turinys nebūtinai sutampa su tuo, kaip šiuolaikinis socialinis darbas apibrėžia kliento situaciją, poreikius, kliento ir socialinio darbuotojo sąveiką, socialinio darbuotojo vaidmenį. Todėl siekiama pristatyti socialinio darbo mokslinėje literatūroje plėtojamą pagalbos benamiams sampratą, kaip traktuojamas socialinio darbo turinys. Priklausomai nuo darbo pobūdžio, kliento situacijos bei pačio darbuotojo asmeninių savybių, kiekvienas specialistas savo praktikoje taiko bei tarpusavyje derina įvairius profesinius vaidmenis, kurie padeda jam realizuoti profesijos paskirtį. Kiekvienas žmogus santykiuose su kitais žmonėmis atlieka tam tikrus vaidmenis, kuriuos galima apibūdinti kaip veiksmų visumą ar tam tikrą elgesį, kurio yra tikimasi iš tam tikrą socialinę padėtį užimančio asmens (Myers, 2000 16,pl). Todėl greta įprastinių vaidmenų, kiekvienos profesijos atstovas turi ir tik tai profesijai būdingus vaidmenis, kurie kartais skiriasi nuo kasdienių jo vaidmenų. Tokiu būdu, profesinius vaidmenis galima būtų įvardinti kaip tam tikro elgesio visumą, kuri būdinga tam tikrai veiklos sričiai. Socialiniam darbuotojui, kaip savo profesijos atstovui, taip pat būdingi tam tikri vaidmenys. Kiekvieno vaidmens tikslas yra kliento sistema, t. y. vaidmens pasirinkimą nulemia kliento situacija. Porter Lee (2010 46-49.pl) išskyrė dvi skirtingas socialinio darbuotojo pareigas (funkcijas), kurios sudaro vaidmenų pagrindą – tai dalyvavimas teikiant pagalbą bei veikla, užtikrinanti permainų įgyvendinimą. Tokiu būdu, visi socialinio darbuotojo praktikoje atliekami vaidmenys susiję su šių funkcijų realizavimu. Mokslinėje literatūroje yra išskiriami šeši pagrindiniai socialinio darbuotojo vaidmenys: Pirmasis vaidmuo - brokeris. Šio vaidmens tikslas - atpažinti efektyviausius išteklius (resursus), egzistuojančius kliento aplinkoje arba įvairiose organizacijose ir institucijose, kurie užtikrintų palankiausias galimybes funkcionuoti sistemai. Socialinis darbuotojas - brokeris įvertina kliento poreikius, nustato turimus išteklius ir suderina dėl paslaugų teikimo. Antrasis vaidmuo - advokatas. Advokato tikslas - kovoti prieš diskriminaciją bei nuvertinimą ir ginti kliento orumą, keičiant neteisingas normas bei požiūrius; ginti kliento teises, padedant jam suprasti bei pasinaudoti įstatymų numatytais įgaliojimais. Socialinis darbuotojas, realizuodamas advokato vaidmenį kalba kliento vardu, kai pats klientas to padaryti negali. Trečiasis vaidmuo - bendruomenės agentas/ visuomeninės veiklos organizatorius. Bendruomenės kaitos agento tikslas - dalyvauti grupių ar organizacijų, siekiančių pagerinti ar pertvarkyti tam tikras bendruomenės paslaugas, veikloje. Šis vaidmuo apima žinių apie bendruomenės išteklius ir dinamiką rinkimą; visų bendruomenės sistemų lygmenų apjungimą; visų galimų alternatyvų tyrimą; pokyčių krypties planavimą bei įgyvendinimo metodų parinkimą. Ketvirtasis vaidmuo - mokytojas/ edukologas. Tai vienas iš reikalingiausių socialinio darbuotojo vaidmenų. Mokytojo vaidmuo apima informacijos suteikimą ir įgūdžių formavimą klientams ir kitoms sistemoms. Šio vaidmens dėka socialinis darbuotojas padeda klientui ir jo sistemai išreikšti savo poreikius, paaiškinti savo problemas, ieškoti sprendimo strategijų ir taikyti intervencijas, kurti ir plėsti savo individualius gebėjimus, efektyviau spręsti problemas. Penktasis vaidmuo - tarpininkas. Šio vaidmens tikslas – padėti konfliktuojančioms sistemoms siekti sutarimo bei problemų sprendimo, stengiantis sumažinti konfliktą. Socialinis darbuotojas šiuo atveju yra trečias – neutralus asmuo tarp dviejų konfliktuojančių pusių. Jis nėra nei vienos pusės šalininkas (skirtingai negu advokato vaidmuo), jo vaidmuo – švelninti konfliktą ieškant kompromiso. Šeštasis vaidmuo - patarėjas/ įgalintojas. Jis suteikia žinių bei įgūdžių klientams patiems sau padėti bei spręsti savo problemas. Tokiu būdu neleidžiama esamai problemai įsisenėti, siekiama įgalinti klientus aktyviau veikti, ieškoti išeičių. Šis vaidmuo dar vadinamas terapeuto vaidmeniu, kurio dėka socialinis darbuotojas parodo kliento vidines galimybes keisti savo elgesį, esant stresinei situacijai. Šio vaidmens dėka socialinis darbuotojas rūpinasi aplinka, kad ji darytų teigiamą įtaką kliento sistemai. Tai atliekama tiek asmeniškai, tiek per institucijų veiklą (Connaway, Gentry, 2008 100-110); (Chechak, 2008; School of Social Work, 2010 97.pl). Be šių pagrindinių yra išskiriami ir daugelis kitų socialiniam darbuotojui būdingų vaidmenų, tokių kaip: atradėjas/ kliento indentifikuotojas (atranda individą ar jų grupes, bendruomenę, kuri turi problemų; apibrėžia jų aplinkos sąlygas, nulėmusias problemas; ieško sprendimo ir pan.); vertintojas (surenka informaciją, įvertina žmonių, grupių, bendruomenių problemas, numato alternatyvas ir planuoja veiksmus); konsultantas (tiesiogiai dirba su individais, jų šeimos nariais, klientų grupėmis, siekdamas padėti klientui išmokti reikšti savo jausmus, bendrauti); administratorius (planuoja paslaugas ir programas, įtakoja naujų programų įstaigoje atsiradimą, programų kūrimą, dalyvavimą įvairiuose projektuose); globėjas (globoja klientą fiziškai, psichologiškai, finansiškai); novatorius (nuolat ieško naujų pokyčių, naujų galimybių, kad pasiekti geresnių rezultatų); mobilizuotojas (suteikia vilties, įkvepia, siekia išspręsti tam tikras problemas, organizuoja egzistuojančių arba naujų žmonių grupių veiksmus); supervizorius (ugdo, palaiko darbuotojus, padeda jiems tobulėti, taip pat galima dalyvauti personalo valdyme, supervizuoti, konsultuoti darbuotojus); pokyčių agentas (gali daug nuveikti tiek organizuojant, atstovaujant tam tikrą grupę klientų bei ginant jų interesus, tiek ir įgyvendinant tam tikrus pokyčius organizacijos viduje); tyrėjas (siekia kritiškai analizuoti literatūrą aktualiomis temomis ir šią informaciją panaudoti praktikoje, platina žinias ir siekia padidinti socialinio darbo praktikos veiksmingumą), vadybininkas (galima išskirti atvejo vadybininko, duomenų vadybininko bei organizacijos vadybininko vaidmenis): kaip duomenų vadybininkas socialinis darbuotojas tvarko ir analizuoja duomenis bei juos klasifikuoja; kaip atvejo vadybininkas – plėtoja partnerystę su kitais specialistais, veda derybas, ieško pagalbos kontaktų ir ryšių; kaip agentūros vadybininkas - nustato organizacijos tikslus, ieško finansinių išteklių, koordinuoja efektyvų personalo darbą, kartu su bendruomenės nariais kuria ir įgyvendina projektus bei programas (Šedienė, 2008 71.pl, Johnson, 2003 90.pl , Chechak, 2008 19.pl). Dar vienas, ne mažiau svarbus vaidmuo, tai socialinio darbuotojo – kaip emocinės paramos teikėjo vaidmuo. Šis socialinio darbuotojo vaidmuo pasižymi tuo, kad klientas yra išklausomas, kartu analizuojama esama situacija ir ieškoma problemos sprendimo būdų. Emocinė parama dar kitaip vadinama empatija. Apie empatiją rašo Gudonis ir Masiokienė (2008 100-101.pl), jog tai gebėjimas įeiti į kito žmogaus pasaulį, mokėjimas matyti vidinę ir išorinę tikrovę to asmens akimis. Empatiškas asmuo pasiners į kito problemą visa savo esybe, paliks nuošalyje visus savo išankstinius nusistatymus, jis tiesiog gyvens tuo, ką tu kalbi. Būtent tai yra esminė socialinio darbuotojo, kaip emocinės paramos teikėjo, vaidmens sritis. Socialinis darbuotojas privalo suprasti kliento – benamio emocinę būseną, identifikuoti jo jausmus ir emociškai palaikant jį profesionaliai padėti. Analizuojant socialinio darbuotojo vaidmenis svarbu įvertinti ne tik darbo specifiką, bet ir tai, kuriame lygmenyje dirba socialinis darbuotojas: mikro, mezo ar makro. Anot Bartkevičienės (2011 40.pl) socialinė problema gali būti nustatyta keliuose lygiuose arba net visuose trijuose lygiuose vienu metu. Tokiu būdu, autorės nuomone, socialinis darbuotojas mikro lygyje dirba individualų socialinį darbą, pvz., darbe su benamiais, tai būtų darbas su klientu, jo šeima, sprendžiant individualias problemas, siekiant užmegzti socialinius ryšius su priimančiąja visuomene, pasiūlant tinkamus pagalbos išteklius. Mezo lygyje dirbama su klientų grupėmis, pvz., darbo su benamiais atveju, intervencijos tikslu, gali būti socialinių paslaugų tinklo plėtojimas atskiroms benamių grupėms. Makro lygio problemos sprendžiamos taikant bendruomeninį socialinį darbą, kurio tikslas – ginti benamių teises, vertinti įstatymų projektus, susijusius su migracijos politika, teikti rekomendacijas ir plėtoti socialinę politiką (Bartkevičienė, 2011 84.pl). Tokiu būdu, socialinis darbuotojas dirbdamas su benamiais gali įtakoti visų lygių problemų sprendimą ir pereidamas kiekvieną lygį atlikti skirtingus vaidmenis. Galima būtų konstatuoti, jog socialinis darbuotojas, dirbdamas su benamiais orientuojasi į konkretų žmogų ir jo problemą, siekdamas ne tik šį reiškinį įvertinti, bet ir daryti jam įtaką bei keisti. Todėl prisiima įvairius vaidmenis, padedančius geriau atlikti savo darbą. Socialinio darbuotojo vaidmenų pasirinkimą nulemia jo atliekamos funkcijos ir visi jie yra vienodai svarbūs, nes lemia kliento situacijos pokyčius micro, mezo ir macro lygmenyse. Mikro lygio problemos apima individą, mažą grupę, mezo lygio problemos apima vietos bendruomenę ir organizacijas, makro lygio problemos apima sudėtines organizacijas ar sistemas (Lum 2000; Zastrow, 2001 21-23.pl). Mikro lygio problemos gali būti sprendžiamos taikant individualų socialinį darbą su benamėms moterims, arba jos šeima. Intervencijos tikslas - padėti spręsti benamėms moterims individualias problemas, siekiant užmegzti socialinius ryšius su priimančiąja visuomene. Mezo lygio problemos apima atskiras benamių moterų grupes, bendruomenes ir jos gali būti sprendžiamos, taikant socialinio darbo su benamių moterų grupėmis metodus. Intervencijos tikslu gali būti socialinių paslaugų tinklo plėtojimas atskiroms benamių moterų grupėms. Makro lygio problemos sprendžiamos plačiosios visuomenės lygmenyje, taikant bendruomeninį socialinį darbą, kurio tikslas - ginti benamių moterų teises, vertinti įstatymų, teikti rekomendacijas ir plėtoti socialinę politiką (Potocky - Tripody, 2002; Garvin, Gutierrez, Galinsky, 2003; Valtonen, 2008 100-130.pl). Apibendrinant galima teigti, jog dalyvavimas socialiniame ir bendruomeniniame gyvenime: informavimas apie benames moteris, profesines sąjungas ir bendruomenines organizacijas, ir veiklą, skatinančią bendravimą tarp benamių moterų bei priimančiosios visuomenės. 1.3.Socialinės pagalbos teikimo moterims nakvynės namuose ypatumai 2003 m. atliktas Lietuvos gyventojų, neturinčių gyvenamojo būsto, sociologinis benamių gyvenimo sąlygų tyrimas parodė, kad moterų benamystei būdinga tam tikra specifika.Jos dažniau,stipriau nei vyrai patiria socialinę atskirtį. Didėjant benamystės stažui, moterų ryšiai su draugais vis silpnėja. Nė viena 20 ir daugiau metų „benamiaujanti“ moteris nebuvo apnakvindinta draugų ir pažįstamų namuose. Benamės moterys susiduria su didesniu seksualinės prievartos ir fizinio smurto pavojumi negu benamiai vyrai. Moterys dažnai patiria skaudesnį nei vyrai stigmatizacijos procesą. Sociodemografinių charakteristikų analizė parodė, kad penkiasdešimties metų ir vyresnių benamių didesnę dalį sudaro moterys. Kas penktas benamis vyras ir kas antra moteris neturėjo jokios specialybės, gal todėl benamės moterys dvigubai dažniau nei vyrai niekuomet neturėjo apmokamo darbo. Be to, moterų benamių pajamos buvo trečdaliu mažesnės nei vyrų (Sadauskas, 2008). Kitose šalyse atlikti tyrimai patvirtina tendencijas, kad moterys yra labiau pažeidžiamos, labiau atskirtos nuo paslaugų sistemų nei benamiai vyrai. Jos buvo dažniau linkusios mėginti nusižudyti, tačiau mažiau kartų buvo patekusiosį psichiatrijos ligonines (Cheng, Kelly, 2008; Folsom et al., 2005; Rich, Clark, 2005, ). Daug benamių moterų,sergančių psichikos ligomis, negavo pagalbos dėl nesuvokimo, kad josturi psichikos problemų, arba dėl paslaugų, atitinkančių jų poreikius, trūkumo, arba dėl abiejų priežasčių (Folsom et al., 2005; Rich, Clark, 2005, cit. Lawless et al., 2009). Be to, moterų pažeidžiamumą didina jų šeimos ir asmeninio gyvenimo sudėtingumas, žemesnis išsilavinimo lygis, finansinis nestabilumas ir diskriminacija.Jos dažniau linkusiostapti seksualinės prievartos ir smurto artimoje aplinkoje aukomis (Lawless et al., 2009). Pvz., A. D’Ercole ir E. Strueningo (1990) atliktame tyrime nustatyta, kad 43 proc. benamių moterų buvo išprievartautos šeimos nario ar kito suaugusiojo, 74 proc. patyrė fizinį smurtą (Lawless et al., 2009). Dar daugiau – L. A. Goodman, M. Johnson, M. A. Dutton ir M. Harris (1997) nustatė, kad moterų viktimizacijos lygis per visą gyvenimą siekė 97 proc., tad galima sakyti, jog tai yra normatyvinė benamių moterų patirtis. Smurtą kaip neatsiejamą benamių moterų gyvenimo patirtį nustatė ir J. Pas saro, atlikusi 178 interviu su benamėmis JAV 1990–1993 m. (Passaro, 1996, 2014): 83 tapo benamėmis, sprukdamos nuo vyro smurto; 24 – nuo tėvų smurto (šios 24 skaičiuotos dukart, nes informavo, kad prieš jas buvo smurtaujama ir jų vaikystėje, ir sukūrusšeimą); 25 paliko vyras ar vaikinas, 12 liko vienos, kai vyras ar vaikinas buvo areštuotas arba nužudytas. L. Aranguos, R.Anderseno ir L. Geldberg (2005) atliktas tyrimas taip pat rodo aukštą moterų benamių viktimizacijos mastą: 13 proc. JAV benamių moterų buvo išprievartautos per paskutinius metus (kai JAV populiacijoje išprievartavimų skaičiussiekė apie 1 proc.), 34 proc. patyrė fizinįsmurtą per paskutinius metus(JAV populiacijoje – 6 proc. moterų) (cit. Tutty et al., 2014). Potrauminio streso sindromas tarp benamių moterų yra tris kartus dažnesnis nei tarp moterų apskritai (Lawless et al., 2009). Taigi, moterys benamės yra labiau stigmatizuojamos, jos patiria didesnę socialinę atskirtį, yra žemesnio išsilavinimo ir gauna mažesnes pajamas; smurtas ir prievarta yra tiek moterų benamystės dažna priežastis, tiek „palydovas“ benamystės laikotarpiu. 1.4.Moterų benamystės priežastys 1.4.1. Moterų nakvynės namuose išgyvenimo strategija 1. Intymaus, partnerystės ryšio su vyru palaikymas / priklausomybė nuo partnerio Apžvelgus įvairių autorių atliktus tyrimus, išryškėjo kelios pagrindinės strategijos, kurias taiko benamės moterys, siekdamos palengvinti savo situaciją, išgyventi benamystės sąlygomis. J. Watson (2016) atliko giluminius pusiau struktūruotus interviu su 15 Melburno (Australija) moterų, turinčių benamystės patirties (tyrimo metu apsistojusių prieglaudose). Kaip minėta, daugelyje tyrimų nustatyta, kad benamės moterys, ypač gyvenančios gatvėje, dažnai patiria smurtą. Tai gerai iliustruoja vienos J. Watson (2016) informantės žodžiai: „Pirmąjį gyvenimo gatvėje mėnesį aš buvau seksualiai prievartaujama, žaginama, turbūt penkiolika kartų penkiolikos skirtingų vyrų. Ir galbūt man taip nutiko todėl, kad aš nieko nepažinojau. Aš nieko nežinojau apie gatvę.“ Autorės teigimu, tokios kaip ši patirtys patvirtina, jog tam tikromis aplinkybėmis intymaus ryšio su vyru užmezgimas tampa perspektyvia alternatyva, siekiant užsitikrinti fizinę apsaugą benamystės sąlygomis. Moterys jaučiasi saugesnės, turėdamos intymų partnerį, ypač jei tas partneris atrodo fiziškai stiprusir grėsmingas. Kitas svarbussusijęs aspektas nustatytas dar 1995 m. A. Tomas ir H. Dittmar (1995, cit. Watson, 2016) bei pasitvirtinęs ir J. Watson (2016) tyrime: fizinis ir seksualinis smurtas yra įprasti intymių santykių bruožai santykiuose, kuriuose gyvenamojo būsto savininkas yra vyras. Moterys jaučiasi saugesnės santykiuose, kuriuose patiria prievartą, nei gyvendamos gatvėje vienos arba prieglaudose; informantės teigė, kad intymaus partnerio turėjimas būtinas fiziniam saugumui. Tad viena iš strategijų, išgyvenant santykinę arba absoliučiąją benamystę, yra partnerio vyro turėjimas, o, turint omenyje smurto prieš moteris mastą Lietuvoje, tikėtina, kad ši strategija taip pat taikoma. 2. Įvaizdžio keitimas (vyriškumo, moteriškumo, aseksualumo ir homoseksualumo demonstravimas) J. Passaro atlikusi tyrimą JAV nustatė, kad moterys gatvėje elgiasi dvejopai: nakties metu dalis jų neakcentuoja savo lytiškumo drabužiais, siekdamos didesnio saugumo, tačiau dienos metu tikisi aplinkinių empatijos, todėl stengiasi pabrėžti savo moteriškumą, rengtis kuo tvarkingiau, kad atrodytų „nusipelniusios“ (Passaro, 2014). Aprangą pagal situaciją keitė ir Anglijos benamės, apklaustos R. Casey ir kt. (2008). Jos dažnai siekė sudaryti tvirtų žmonių įspūdį, kai tekdavo vienoms vaikščioti miesto centre, ypač naktimis, po darbo valandų, kada miestas tapdavo ne toks saugus. Pvz., viena informantė tyrėjams pasakojo, kad siekia sudaryti įspūdį, jog ji yra vyras. Ji rengiasi vyriškais drabužiais, dėvi beisbolo kepuraitę ir gobtuvą, nutaiso atgrasų žvilgsnį, kad žmonės nuo jos trauktųsi, bijotų, nors realiai, kaip ji teigia, yra labai pažeidžiama ir išsigandusi (Casey et al., 2008). L. Huey ir E. Berndto (2008) atlikto etnografinio tyrimo įvairiuose JAVmiestuose dalyvės taip pat taikė šią taktiką,siekdamos apsisaugoti nuo užpuolimų; autoriai įvardijo ją „vyriškumo simuliakru“: moterys elgėsi agresyviai, be baimės, tiesmukai, slėpė kitas emocijas, demonstravo tik pyktį. Kita strategija – „moteriškumo simuliakras“: moterys elgiasi taip, kaip socialiai priimta elgtis moterims, jos flirtuoja, demonstruoja emocionalumą ir / arba motiniškumą. Trečioji šiame tyrime nustatyta strategija – „belytiškumas“: moterys slėpė visus padedančiuslytį identifikuoti elementus, demonstravo aseksualumą. Ketvirtąją strategiją autoriai įvardijo „perkėlimu“ – tai heteroseksualių moterų mėginimassudaryti įspūdį vyrams, kad šie jų nedomina, nes jos yra lesbietės (Huey, Berndt, 2008). 3. „Nematomumo“ strategijos R. Casey ir kt. (2008) Anglijoje atliktas tyrimas (44 giluminiai interviu su vieni šomis benamėmis, neturinčiomis nuo jų priklausančių vaikų, ir 144 vienišų benamių moterų kiekybinė apklausa) atskleidė ir daugiau įvairių adaptacijos būdų. Benamės Anglijoje buvo įsitikinusios, kad benamystė yra stigmatizuojanti būklė; jos žinojo stereotipą, kad benamiai yra nešvarūs, pavojingi, padorios visuomenės „pakraščių“ žmonės, todėl tyrime dalyvavusios moterys siekė sudaryti tokį „reprezentatyvų“ įvaizdį, kuris leidžia neišsiskirti iš visuomenės. R. Casey ir kt. aptarė dvi „nematomumo“ strategijas, pasižyminčias būdų įvairove, kurios padėjo benamėms neatrodyti benamėmis, neišsiskiriant, pasislepiant nuo visuomenės arba neatkreipiant jos dėmesio: 1) Viešosios erdvės naudojimo specifika (naudoti viešąsias erdves tik tam tikru dienos ar nakties metu, tam tikru laikotarpiu, tam tikromis sąlygomis ar laikantis naudojimosi viešąja erdve taisyklių) Formalios taisyklės, tokios kaip reikalavimas palikti patalpas ar parkus po darbo laiko, buvo laužomos,susitarussu apsaugos pareigūnaisir parkų prižiūrėtojais;su bibliotekų tarnautojais moterys susitardavo dėl galimybės praleisti visą dieną bibliotekoje, skaitant ar klausantis muzikos. Nerašytos taisyklės, tokios kaip draudimas praustis kūną ar plauti drabužius viešuosiuose tualetuose ar saugoti ten asmeninius daiktus, buvo apeinamos, susitarus su tualetų prižiūrėtojais. Tad laikydamosi taisyklių arba susitardamos su apsauga, prižiūrėtojais, parduotuvių personalu, t. y. tais, kurių pareiga buvo prižiūrėti, kaip laikomasi taisyklių, tyrime dalyvavusios moterys sugebėjo nekliudomai leisti laiką viešose erdvėse, pastatuose ir po jais (rūsiuose, garažuose). Pvz., valytoja vienai moteriai leisdavo nusiprausti iki 7 val. ryto, vieno muziejaus darbuotojai leido kitai moteriai miegoti ant muziejaus laiptų su sąlyga, kad vos prašvitus neliks jokių jos buvimo ten pėdsakų (Casey et al., 2008). 2) Įsiliejimas į visuomenę (elgtis „kaip visi“, atrodyti „kaip visi“). Suvokdamos, kad esminis dalykas yra atrodyti „ne bename“, dauguma R. Casey ir kt. (2006) tyrime dalyvavusių moterų taikė įvairius neišsiskyrimo iš visuomenės būdus. Pvz., vienai moteriai policija leido miegoti oro uoste, nes ji stengėsi švariai rengtis, o kitus, akivaizdžius benamius, policija vaikė. Taip pat ta moterissu savimi nešiojosi didelį krepšį, panašų į atostogų lagaminą, kad neišsiskirtų iš kitų oro uosto lankytojų, ir stengėsi nebūti ten nuolat, kuriam laikui dingti ištos erdvės. Kita moteris, leisdama laiką verslo parke, žinojo, kad miegojimas gali būti toleruojamas, tačiau tik tam tikromis aplinkybėmis: turėjai būti švariai apsirengęs, miegoti sėdėdamas ant suolo, bet ne atsigulęs, neturėti antklodės, miegmaišio ir panašių daiktų, kurie išduotų, kad esi benamė. Kiti tyrimo dalyvių pateikti pavyzdžiai: stovėti telefono būdelėje, apsimetant, kad skambini; klausytis muzikos CD bibliotekoje, kad pamiegotum; skaityti knygą, prisėdus knygyne antsofos, tuo metu kraunant telefoną (Casey et al., 2008) Apibendrinant užsienyje atliktus tyrimus, galima daryti prielaidas, kad moterys benamės gali taikyti įvairius išgyvenimo būdus, priklausomai nuo situacijos: kai reikia neišsiskirti iš visuomenės – atitinkamai švariai rengtis ir neturėti benamiams būdingų daiktų; kad galėtų būti švarios – „apeiti“ viešosios erdvės naudojimo taisykles, susitarus dėl galimybės nusiprausti viešajame tualete; kad būtų saugios nakties metu – keisti aprangą į maskuojančią moters lytį, elgtis „vyriškai“, susitarti dėl taisyklių laužymo su už jų priežiūrą atsakingais asmenimis tam, kad saugiai praleistų naktį. Lietuvoje būtų prasminga atlikti panašius tyrimus, siekiant nustatyti, ar egzistuoja „nematomos“ benamės, kurios sugeba maskuoti savo benamystę anksčiau aptartais, o gal ir kitais, savitais būdais, taip siekiant identifikuoti šią grupę; taip pat moksliniais palyginamumo tikslais būtų įdomu sužinoti, kokias taktikas benamės taiko, siekdamos apsisaugoti nuo vyrų smurto ir prievartos gatvėse Lietuvoje, nes, kaip teisingai pastebi E. Kocai, benamiai, gyvenantys gatvėje, yra beveik netyrinėta mūsų visuomenės socialinė grupė (Kocai, 2017). Ši autorė domėjosi gatvės benamių kasdienės gyvensenos ypatumaisir nustatė, kad pagrindinė abiejų lyčių benamių elgesio strategija – išgyventišią dieną, tenkinant tik fiziologinius poreikius. E. Kocai (2017) taip pat pastebi, jog benamių grupė nėra homogeniška, išsiskiria skirtingos subkultūros nakvynės vietų ir buities organizavimo aspektu, tad tikėtina, kad egzistuoja įvairesnių išgyvenimo strategijų. 4. Alkoholis kaip susitaikymo su benamyste priemonė R. Casey ir kt. (2008) tyrime nebuvo įtrauktos moterys, priklausomos nuo alkoholio ir narkotikų ar turinčios psichikos problemų, tad tikėtina, kad būtent todėlšiai grupei benamių sekėsi geriau neišsiskirti iš visuomenės, nesijausti išmestai už jos ribų. B. Burlingham ir kt. (2010) domėjosi alkoholio sąryšiu su benamyste. Autoriai, atlikę interviu su benamėmis, nustatė, kad daugumos informančių gyvenimo kelias pasižymėjo panašiais etapais: • smurtas tėvų šeimoje; • tėvų namuose prieinamas alkoholis ankstyvoje jaunystėje; • ankstyva santuoka; • intymaus partnerio smurtas; • alkoholis kaip susitaikymo priemonė; • pabėgimas nuo partnerio; • benamystė; • alkoholis kaip susitaikymo priemonė. Kaip minėta, daugelis užsienyje atliktų tyrimų patvirtina, kad ir pačios moters polinkis į alkoholį yra dažna tapsmo bename priežastimi. Lietuvoje stinga benamių moterų gyvenimo kelio tyrimų, kurie atskleistų sąsajas tarp alkoholio vartojimo įvairiuose moters gyvenimo tarpsniuose ir tapsmo benamėmis. Tačiau V. Kanopienėsir S. Mikulionienės (2004) Lietuvos benamių tyrimo duomenų analizė patvirtino, kad alkoholį vartoja daugelis benamių, įskaitant moteris: 24 proc. benamių moterų teigė, kad dažnai padaugina alkoholio. E. Kocai (2012) 2007–2011 m. atliktas tyrimas su 23 benamiais (17 vyrų ir 6 moterys) taip pat rodo, kad itin daug benamių savo nusivylimą, nereikalingumo, bejėgiškumo jausmą skandina alkoholyje; tokias pačiastendencijasši autorė užfiksavo ir 2017 m. gatvės benamių kasdienės gyvensenos tyrime, kuriame paaiškėjo, kad gatvės benamiai ir benamės neįsivaizduoja gyvenimo be alkoholio; jis vartojamas dažnai, dideliais kiekiaisir buvo vartojamas dar iki benamystės, galimai yra jos priežastis (Kocai, 2017) .Anot E. Kocai, gatvės benamiams alkoholis – įsijungimo į benamių bendruomenę priemonė ir sykiu pagrindinė kliūtis reintegracijai į visuomeninių santykių sistemą (ten pat). 1.4.2. Socialinio darbuotojo veiklos su gyvenančiomis moterims nakvynės namuose ypatumai Socialinis darbas yra jauna profesija, todėl iki šiol nėra aiškaus ir išsamaus profesinės veiklos apibrėžimo. Pasak Johnon (2011), daug kartų mėginta apibrėžti profesinės veiklos požymius, bet dar vis tebediskutuojama, ar socialinis darbas yra profesija, nors pagal daugelį profesijos apibrėžimų ir kriterijų atitinka profesijai keliamus reikalavimus. 2013 metais Baird (2013; cituojama ten pat) pateikė socialinio darbo sampratą, rodančią mokslininko nuomone, jau tuomet socialinį darbą, esant profesija. Mokslininko teigimu, nustatyti, socialinis darbas yra profesija ar tik pusiau profesija, padeda tai, kokiu matu ji matuojama: klasikiniais „laisvų“ profesijų ar pagalbą teikiančių (tvirtai įsipareigojusių visuomenei ir valdžios institucijoms) profesijų kriterijais. Baird (2013; cituojama ten pat) aptaria kai kuriuos jau tuo metu išryškėjusius socialinio darbo kaip profesijos bruožus: socialinio darbo platumas ir daugiadimensiškumas. Profesija siekia atliepti labiausiai pažeidžiamu visuomenės sluoksnio – bendruomenių, žmonių grupių, turinčių bendrų interesų, individų poreikius ir problemas. Socialinis darbas, apimdamas daug problemų, siekia jas konceptualizuoti ir spręsti nacionalinės politikos ir tarptautiniu lygmeniu, o tai yra sunki ir beveik neįmanoma užduotis socialiniam darbui. To siekia tik nedaugelis kitų profesijų; bendradarbiavimas su kitais paslaugas teikiančiais ir/arba kontrolę vykdančiais agentais ir pastarųjų ryšys su klientais. Socialinio darbo profesinė veikla susijusi su tuo, kad būtų telkiamos pastangos koordinuoti ir derinti klientams teikiamas paslaugas. Tuo tarpu socialinio darbuotojo pastangos yra daugiausia skirtos sudaryti socialinį tinklą tarp klientų, globą ar priežiūrą teikiančių žmonių ar kitų ekologinių veiksnių. Čia atsispindi socialinio darbo filosofija, kartu ir socialinio darbo profesinės veiklos bruožas – pastangos taip spręsti problemas, kad jos didintų kliento individualų ir kolektyvinį integralumą ir stiprintų jo (kliento) pajėgumą įveikti keblias situacijas, į kurias jis (asmuo) yra patekęs; formalias paslaugas teikiančių institucijų sistema. Tai ryškiausias ir faktiškai pasireiškiantis socialinio darbo profesijos požymis, nes socialinio darbo profesija funkcionuoja padedant šioms institucijoms (Baird, 2013; cituojama ten pat). Greenwood (cituojama, Johnson, 2013) teigimu, visoms profesijoms yra būdinga: susisteminta teorija; galia ir kompetencija; bendruomenės sankcijos; etikos kodeksas bei kultūra. Šiais požymiais remiantis diskutuojama ir apie socialinį darbą kaip profesinę veiklą. Vienas iš požymių yra susisteminta teorija, tačiau dėl sudėtingos žmogaus situacijos ir kitų veiksnių šis vystymasis yra nebaigtas, todėl pagal šį požymį socialinis darbas yra laikomas tebesivystančia profesine veikla. Kalbant apie galią, kompetenciją ir bendruomenės sankcijas, galima matyti, jog socialinio darbo profesija nesukūrė socialinio funkcionavimo monopolijos. Tai tik viena iš daugelio profesijų (švietimas, slauga), susijusių su socialiniu funkcionavimu. Buvo metas, kai socialiniais darbuotojais dirbo žmonės neturintys profesionalaus socialinio darbo išsilavinimo. Tik pastaruoju metu priimti įstatymai leidžia nustatyti kas yra socialinis darbuotojas. Darbuotojui yra keliami tam tikri kvalifikaciniai reikalavimai, todėl per licencijavimo ir kitus įstatymus galimas tam tikras valdymas, t.y. bendruomenės sankcijos, pripažįstama ekspertizės ir jos paslaugų sritis. Etikos kodeksu ir kultūra rūpinasi Nacionalinė socialinių darbuotojų asociacija (NSDA). Greewood aptartus (cituojama ten pat) pateiktus profesinės veiklos požymius, socialinį darbą galima laikyti kaip besiplėtojančią profesinę veiklą. Ir tai visiškai nereiškia, kad socialinis darbas nėra profesija. Socialinis darbas kaip profesinė veikla turi profesijai būdingų bruožų, tačiau jie nuolat keičiasi ir keisis bei tobulės. Payne (2016; cituojama Grincevičius, Skridlaitė, Jurkuvienė, 2014) nuomone, socialinis darbas yra profesinė veikla šiomis prasmėmis: socialinis darbas yra pripažintas darbas, kurį žmonės išskiria iš kitų panašių sričių susijusių darbų; socialiniam darbuotojui norint būti pripažintu specialistu, reikalaujama aukštojo mokslo diplomo; socialiniai darbuotojai turi profesines grupes (sąjungas, asociacijas, turinčias struktūrą) ir jos turi dalinę autonomiją, tačiau yra valstybės reguliuojamos; daugelis visuomenių socialinį darbą, kaip profesinę veiklą, pripažįsta kaip tam tikrų paslaugų teikėją, konkuruojantį su panašiomis institucijomis ir profesijomis; socialinis darbas šios srities specialistų yra pripažįstamas kaip altruistinis. Nors jiems ir mokamas atlyginimas, tačiau manoma, kad specialistai dirba ne savo naudai. Socialinio darbo vertybių sistema rodo, kad socialinio darbo specialistai prisiima moralinę atsakomybę; socialinis darbas patenkina visuomenės lūkesčius ir vykdo visuomenės pripažintas funkcijas; visuomenė socialinį darbą kaip profesinę veiklą, laiko kompetentingą ir veiksmingą Anot Payne (cituojama ten pat), dalis visuomenės ar patys socialiniai darbuotojai gali nesutikti su pateiktomis socialinio darbo prasmėmis, todėl tai nėra galutinis socialinio darbo kaip profesinės veiklos apibūdinimas. Barker (2011); cituojama Kavaliauskienė, 2015) nuomone, socialinio darbuotojo profesinė veikla yra skirta padėti individams, žmonių grupėms ir bendruomenėms stiprinti arba atkurti jų gebėjimus socialiai funkcionuoti ir kurti socialines sąlygas, atliepiančias tokius tikslus. Rusų mokslininkai socialinio darbuotojo profesinę veiklą apibrėžia, kaip ypatingą veiklos sritį, kurios tikslas yra socialiai garantuoti asmenybės interesų ir įvairių grupių gyventojų poreikių patenkinimą ir sąlygų sudarymą tinkamų atkurti arba pagerinti žmonių gebėjimą socialiai funkcionuoti (Социалная Работа: теориа и практика, 2011; cituojama ten pat). Kitaip tariant, socialinis darbas - tai veikla, skirta teikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia ir kurie negali be kitų pagalbos išspręsti savo gyvenimo problemų, o daugeliu atveju – ir gyventi (cituojama ten pat). Socialinis darbas kaip profesinė veikla yra paplitęs visame pasaulyje ir turi įvairių formų. Profesinės veiklos pobūdis kiekvienoje šalyje yra grindžiamas istoriniu ir kultūriniu šalies kontekstu ir yra perteikiamas per jos politinę, ekonominę ir socialinę sistemą (Kavaliauskienė, 2015). Lietuvoje tai viena iš naujausių profesijų. Socialinis darbas kaip profesinė veikla pradėjo formuotis tik atkūrus Nepriklausomybę, kuri sparčiai vystėsi, tobulėjo ir iki šiol tebesivysto. Bagdono (2011) teigimu, socialinis darbas Lietuvoje gali būti vadinamas profesionalia veikla, nes atitinka profesijai keliamus reikalavimus: yra susiformavusi profesinė kultūra (nors turi savų silpnybių); socialinis darbas ir socialiniai darbuotojai įgyja vis didesnį autoritetą; valstybė ir bendruomenės suteikė šiai profesijai tam tikras funkcijas (teises, veikimo ribas); susiformavo profesinė bendruomenė (LSDA); socialinių darbuotojų rengimo bumas rodo socialinio darbo teorijos ir žinių plėtrą. Šiandien socialinis darbas kaip profesinė veikla jau yra įtrauktas į Lietuvos profesijų klasifikatorių, kuriame išskirta dešimt pagrindinių profesijų. Socialiniai darbuotojai priklauso visuomenės ir humanitarinių mokslų specialistų grupei ir turi šios profesijos aprašą (darbo aprašymas, darbuotojo gebėjimai, darbo sąlygos, atlyginimas, perspektyva, išsilavinimas, mokymo arba studijų programos) (Profesinės karjeros vadovas, 2018). Socialinis darbas kaip profesinė veikla yra apibrėžiamas ir Lietuvos Respublikos įstatymuose. LR Socialinių paslaugų įstatyme, socialinis darbas yra aprašomas kaip „veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu“ (Socialinių paslaugų įstatymas, 2016). Lietuvos mokslininkai savo darbuose taip pat pateikia nemažai socialinio darbo kaip profesinės veiklos apibrėžimų. Pasak Tidikio (2013), socialinis darbas, tai „specifinė profesinės veiklos rūšis, teikianti žmogui valstybinę ir nevalstybinę pagalbą, siekiant užtikrinti socialinį, kultūrinį ir materialinį asmens gyvenimo lygį, suteikiant pagalbą žmogui, šeimai ar žmonių grupei asmenybės orumui palaikyti ir laisvai jai vystytis“ (Tidikis, 2013, p. 311).“Socialinis darbas – profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti individo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia“ (Kvieskienė, 2013, p. 54). Iš pateiktų apibrėžimų galima matyti, kad socialinio darbo kaip profesinės veiklos vienu sakiniu apibrėžti neįmanoma, nes samprata yra nevienareikšmiška ir sudėtinga. Tai patvirtina ir daugelis autorių (Bagdonas, (2011); Baker, (2014); Harre, (2014) (cituojama, Varžinskienė, 2018), todėl naudojamos išplėstinės socialinio darbo ir veiklos apibrėžtys, kuriuose pateikiami profesijos veiklų, vertybių, funkcijų ir kvalifikacijos reikalavimų apibūdinimai. Pasak Varžinskienės (2018), “dėl profesijos specifiškumo ne visada socialinis darbas laikytas profesija, tačiau šiandien išvystyta profesinė kultūra, teorinių žinių išvystymas, tam tikras autoritetas klientmas, užduočių orientacija į bendruomenę ir išsilavinimo reikalavimai norintiems dirbti socialinį darbą, leidžia teigti, kad jis atitinka profesijai keliamus reikalavimus” (p.176), todėl galima įvardinti socialinį darbą kaip profesinę veiklą, kuris kinta priklausomai nuo socialinio darbo konteksto. Vadovaujantis Berger, Luckmann (2013) idėja, jog realybė yra socialinis konstruktas, o socialinis darbas yra tai ką socialiniai darbuotojai daro kiekvieną dieną. Tai reiškia, jog socialiniai darbuotojai kuria socialinį darbą, o šį procesą Payne (2015) vadina socialiniu konstravimu. 1.4.3. Socialinių paslaugų teikimo gyvenančiomis moterims nakvynės namuose teisiniai aspektai 2. Kalbant apie benamių teisinę situaciją, svarbu paminėti, kad ir šie žmonės turi visišką teisę į tas pačias paslaugas ir teikiamą paramą, nes jiems galioja tie patys priimti Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kaip 21 straipsnis skelbia: „žmogaus orumą gina įstatymas,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!