Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumai socialinės globos namuose

SANTRAUKA Pagrindiniai žodžiai: socialinės paslaugos ir globa, adaptacijos ypatumai, Parkinsono liga, senyvo amžiaus asmenys. Temos aktualumas: Parkinsono liga yra viena iš labiausiai paplitusių neurodegeneracinių ligų kuri pakeičia žmogaus gyvenimo funkcionavimą, Parkinsono liga paveikia sergančiųjų psichologinę būklę. Su kiekviena stadija liga progresuoja, ir anksčiau ar vėliau šią ligą sergantiems asmenims sukelią rimtesnes sveikatos pasekmes, atsiranda ilgalaikės priežiūros poreikis. Tyrimo problema: atskleisti Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumus socialinės globos namuose. Tyrimo objektas: Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumai socialinės globos namuose. Tyrimo tikslas: atskleisti Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumus socialinės globos namuose. Tyrimo uždaviniai:1.Teoriškai aptarti Parkinsono ligos samprata 2.Atskleisti Parkinsono liga sergančių asmenų psichosocialinę charakteristika 3.Apibrėžti Socialinio darbuotojo veiklą, socialinės globos namuose 4.Nustatyti Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumus socialinės globos namuose. Tyrimo metodika:1.Kokybinis tyrimas.2.Pusiau struktūrizuotas interviu, kurio metu surenkama išsami informacija apie informantų subjektyvias patirtis, jų požiūri į pasikeitusius gyvenimo pokyčius, patirtis ir išgyvenimus. Interviu metu, informantams užduodami pagrindiniai tyrimo klausimai kurie buvo papildomi kitais klausimais. Tiriamųjų mintys įrašomos diktofonu. Tiriamieji: Tiriamieji Parkinsono liga sergantys senyvo amžiaus asmenys gyvenantys socialinės globos namuose. Tyrimo respondentų amžius nuo 65 iki 79 metų. Empirinio tyrimo rezultatai: Analizuojant socialinės globos įstaigoje gyvenančių, Parkinsono liga sergančių senyvo amžiaus asmenų adaptacijos ypatumus atskleista, kad senyvo amžiaus asmenų adaptacija tai sudėtingas, tiek nuo asmeninio, tiek nuo socialinio potencialo priklausantis reiškinys. Nuo to, kaip adaptuojasi senyvo amžiaus asmuo socialinės globos įstaigoje, priklauso jo gyvenimo kokybė. Senyvo amžiaus asmens fizinė ir psichologinė būsena turi įtakos adaptacijai, todėl artimųjų, draugų palaikymas, užimtumas, įstaigos personalo pagalba, padeda lengviau adaptuotis prie socialinės globos namų bendruomenės. SUMMARY Key words: social services and care,adaptation features, Parkinson's disease, the elderly. Topicality: Parkinson's disease is one of the most common neurodegenerative diseases that changes the functioning of human life,Parkinson's disease affects the psychological condition of patients.With each stage,the disease progresses,and sooner or later it causes more serious health consequences for people with the disease,necessitating long-term care. The problem with the study: to reveal the peculiarities of the adaptation of parkinson's disease sufferers in social care homes. Object of research: Peculiarities of Adaptation of People with Parkinson’s Disease in Social Care Homes. The aim of the study: To reveal the peculiarities of adaptation of Parkinson's disease patients in social care homes. Objectives of the study:1.Theoretically discuss the concept of Parkinson's disease 2.To reveal the psychosocial characteristics of parkinson's disease sufferers 3.Define the activities of the social worker, in social care homes 4.To determine the peculiarities of adaptation of Parkinson's disease patients in social care homes. Research methodology: 1.Qualitative study.2.Semi-structured interviews that gather detailed information on the subjective experiences of informants,their attitudes towards changed life changes,experiences and experiences.During the interview,informants are asked the main questions of the investigation,which were supplemented by other questions.The thoughts of the subjects are recorded in a dictaphone. Subjects: Elderly people with Parkinson's disease living in social care homes.Survey respondents ranged in age from 65 to 79. The results of the empirical study: Analyzing the topic of adaptation characteristics of elderly people living in a social care institution with Parkinson's disease,it was identified that the adaptation of the elderly is a complex phenomenon,both in terms of personal and social potential.The way in which an elderly person adapts in a long-term social care institution determines his/her quality of life.The physical and psychological state of the elderly person influences the adaptation process,therefore,the support of relatives and friends social activity,employment,assistance and cooperation of the staff of the institution helps in the adaptation process to make integration into the life of the foster community as easy as possible. SĄVOKOS IR SANTRUMPOS Adaptacija –individo ir aplinkos sąveikos pusiausvyra įveikiant prieštaravimus. Tai aktyvus socialinių subjektų prisitaikymas prie išorinių besikeičiančių sąlygų procesas; tarp individo ir aplinkos vykstantis abipusis, nenutrūkstamas, į tikslą orientuotas kognityvinis ir jutiminis (suvokimo ir elgesio) procesas, kuomet žmonės stengiasi išlaikyti arba padidinti tarp jų pačių ir aplinkos esantį atitikimo laipsnį (Socialinio darbo profesijos terminų žodynas, 2016) Bradikinezija – „būdinga, kad žmogui labai sunku pradėti judėti, pavyzdžiui atsikelti nuo kėdės.„(Kazlauskas 2009). Ilgalaikė socialinė globa – visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Ilgalaikės socialinės globos teikimo trukmė – daugiau nei 6 mėn. per metus, neterminuotai.(Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas dėl socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo pakeitimo,2019). LR-Lietuvos Respublika Parkinsono liga - tai lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, paveikianti sergančiųjų savarankiškumą kasdienėje veikloje, taip pat turi neigiamos įtakos jų gyvenimo kokybei (Piščalkienė ir kt.,(2017). Rigidiškumas – „prasideda nuo kojų ir sprando raumenų. Dažnai dėl raumenų sustingimo veidas gali tapti amimiškas, o veido emocijų išraiška labai menka. Dažnai sustingimas būdingas tiems pacientams, kurie turi demencijos požymių.“(Kazlauskas 2009). Senatvė – socialinis konstruktas, sąvoka, vartojama kalbant apie vyresnio amžiaus silpnus ir priklausomus asmenis ( Lemme 2003). Senyvo amžiaus asmuo – sukakęs senatvės pensijos amžių asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (LR Socialinių paslaugų įstatymas,2006 Nr. – 493). Socialinė globa – visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Socialinei globai priskiriama: dienos socialinė globa, trumpalaikė socialinė globa, ilgalaikė socialinė globa (Socialinių paslaugų įstatymas,2006,galiojanti redakcija 2020, 8 str.,p.5). Socialinė globos įstaiga – įstaigos teikiančios socialinę globą ne mažiau kaip 10 asmenų (LR Socialinių paslaugų katalogas,2020). Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui, dėl amžiaus, neįgalumo ar negalinčio iš dalies ar visiškai pasirūpinti savo gyvenimu ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime (LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija,2020). Socialinio darbuotojo veikla – tai socialinių paslaugų teikimas, kurių tikslas yra sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį (Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas,2006,3 str.). Socialinis darbas – veikla, kurios paskirtis – stiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos gebėjimus, atkurti jo ir bendruomenės ryšius, padėti jam integruotis į visuomenę, skatinant kuo pilnavertiškesnį socialinio žmogaus funkcionavimą (Andrašiūnienė, 2007m). Socialinis darbuotojas – tai specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su visuomene, padėti jam integruotis į ją ir skatinti pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą (Skridlaitė ir kt.,2013). Stacionarios globos įstaigos – tai socialinės globos įstaigos, kurių paskirtis yra tenkinti įvairių asmenų ir socialinių žmonių grupių gyvybinius poreikius ir išspręsti iškylančias problemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigų gyventojams nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministro įsakymas dėl Socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo pakeitimo,2006). Tremoras – laipsniškai progresuojanti liga kuriai būdingas nevalingas kūno dalies drebėjimas. Tai daug dažnesnė būklė negu Parkinsono ligos judėjimo sutrikimas. Neretai ankstyvoje ligos stadijoje šios abi patologinės būklės yra painiojamos (Zesiewiczet ir kt.2010). Užimtumas –yra lemiamas veiksnys, užtikrinantis psichinę, fizinę ir psichologinę gerovę, jo nebuvimas turi neigiamos įtakos tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai (Zeleniūtė, Aleksienė 2018). 8 ĮVADAS Neurologiniai sutrikimai šiuo metu yra pagrindinis neįgalumo šaltinis visame pasaulyje, o greičiausiai plintantis neurologinis sutrikimas - Parkinsono liga (Leišytė,2014). 1817 m. Jamesas Parkinsonas oficialiai apibūdino drebulį, kuris dabar žinomas kaip idiopatine Parkinsono liga. Motoriniai simptomai, tokie kaip drebulys ramybės būsenoje, tremoras, rigidiškumas ir laikysenos nestabilumas yra pagrindiniai Parkinsono ligos požymiai. Lietuvoje aktyviai veikia globos įtaigos, skirtos Parkinsono liga sergančių senyvo amžiaus asmenų apgyvendinimui ir socialinei integracijai. Siekiant senyvo amžiaus asmenų socialinės integracijos globos įtaigose dirba specialistų komandos: socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai, slaugytojai ir jų padėjėjas, psichologai, užimtumo specialistai, kineziterapeutai ir pan. Socialiniai darbuotojai, teikdami ir organizuodami socialines paslaugas senyvo amžiaus asmenims globos įtaigoje, turi suprasti specifinius savo klientų poreikius bei adaptacijos problemas, kurios gali būti sąlygotos motyvacijos ypatumais, todėl teikiant socialines paslaugas Parkinsono liga sergantiems asmenims, gyvenantiems globos įtaigoje, svarbų nustatyti senyvo amžiaus asmenų adaptacijos ypatumus, bei atitinkamai planuoti ir vykdyti adaptaciją skatinančią veiklą Siekiant užtikrinti efektyvią socialinę pagalbą senyvo amžiaus asmenims, gyvenantiems globos įstaigoje, būtina išanalizuoti Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumus socialinės globos namuose. Temos aktualumas: Visame pasaulyje vykstant dideliems demografiniams pokyčiams tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse didėja senyvo amžiaus asmenų skaičius. Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, auga senyvo amžiaus asmenų skaičius sergančiųjų neurodegeneracinėmis ligomis. Senėjimo procesas visų pirma pastebimas, kai žmogaus organizme atsiranda fizinių pokyčių, pastebimi išvaizdos pasikeitimai, vyksta ne tik išoriniai, bet ir vidaus organų pokyčiai – širdies, inkstų, skrandžio, nervų sistemos, pasikeitimai. Maždaug pusė senyvo amžiaus pasaulio gyventojų gyvena besivystančiose šalyse. Parkinsono liga yra vienas kritiškiausių senyvo amžiaus asmenų sutrikimų, stipriai susijęs su padidėjusia negalia ir prastesne gyvenimo kokybe. Parkinsono liga, yra progresuojanti neurodegeneracinė liga, kuria serga daugiau nei šeši milijonai žmonių visame pasaulyje. (Ahmad Mobed, Siamak Razavi, Ali. Ahmadalipour ir kt. 2021). Pasak Fox, Cashell, ir kt. (2017) Parkinsono ligos sergamumas didėja, atsižvelgiant į gyvenimo trukmės ilgėjimą, bei naujų diagnostikos priemonių atsiradimą, pasitaiko atvejų kai Parkinsono liga neaplenkia ir trisdešimtmečių, kurių gyvenimo kokybę apsunkina Parkinsono liga ir jos simptomai. Pagalbos poreikis , gali pasireikšti diagnozės nustatymo metu ir vėliau, progresuojant 9 ligai. Sergantiesiems prireikia specialistų pagalbos, sunkėjant ligos eigai reikalinga ir polytiviosios slaugos. Tyrimo problema: Kokie Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumai socialinės globos namuose. Tyrimo objektas: Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumai socialinės globos namuose. Darbo uždaviniai: 1.Teoriškai aptarti Parkinsono ligos sampratą 2.Atskleisti Parkinsono liga sergančių asmenų psichosocialinę charakteristiką 3.Apibrėžti socialinio darbuotojo veiklą, socialinės globos namuose 4.Nustatyti Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumus socialinės globos namuose. Darbo metodai: 1. Kokybinis tyrimas. 2. Pusiau struktūruotas interviu metodas. Tiriamieji: Parkinsono liga sergantys senyvo amžiaus asmenys gyvenantys socialinės globos namuose. Tyrimo respondentų amžius nuo 65 iki 79 metų. Baigiamojo darbo struktūra: Darbą sudaro santrauka, lentelių ir paveikslų sąrašas, įvadas, santrumpos ir sąvokos, literatūros analizė, tiriamoji dalis. 10 1.PARKINSONO LIGOS SAMPRATA 1.1.Senatvės samprata Senėjimas – procesas, kuris teikia naujų galimybių. Bet šį procesą lydi daug neįprastų iššūkių. Sendami žmonės susiduria su fizinių, emocinių ir materialinių problemų samplaika, kurią būna gana sunku įveikti. Labiausiai senyvo amžiaus žmones slegia rūpestis – kaip išsaugoti nepriklausomybę? Judėjimo laisvę, gebėjimą visapusiškai dalyvauti visuomenės ir bendruomenės gyvenime (Giddens 2005). Kiekvieno asmens tiek pradžia, tiek pabaiga yra individuali, manoma, kad žmogaus gyvenimo amžius – biologinis, psichologinis ar socialinis atitinka normalųjį skirstinį maždaug apie 65-uosius gyvenimo metus. Maždaug 70 proc. žmonių pasiekia lygį, kurį Pasaulio sveikatos organizacija WHO,(2002) įvardija kaip senatvės pradžia. Apie 15 proc. žmonių tokį lygį pasiekė dar iki savo 65-ųjų gyvenimo metų, kiti 15 proc. žmonių pasieks jį po 65-ųjų gyvenimo metų. Lietuvoje, sparčiai daugėja senyvo amžiaus asmenų. Kaip teigia Kanopienė, Mikulionienė (2006), nors Lietuva kol kas yra viena jauniausių ES šalių narių, bet šiuo metu Lietuvoje stebimas spartus gyventojų senėjimo procesas. (1 paveikslėlyje, matome OSP – Oficialiosios statistikos portalo duomenis apie gyventojų skaičių nurodytą metų pradžioje ( OSP, 2016). Iš lentelės matome, kad per 14 metų visų vyresnių nei 50 m. amžiaus grupių žmonių skaičius padidėjimą nuo 5 iki 10 proc.(skaičiuojant nuo visų gyventojų) kismo tendencijos išlieka. Senėjančios visuomenės problematika aktuali (OSP, 2016). 1 pav. Keturių amžiaus grupių asmenų skaičiaus dinamika 2002–2016 metais (nurodomas amžiaus tarpsnio gyventojų skaičius procentais nuo visų gyventojų metų pradžioje 11 Ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų plėtros eigoje susiformavo gausybė sąvokų, įvardijančių žmones skirtingais amžiaus tarpsniais. Kiekvienas amžius yra savaip gražus. Senatvė vainikuoja visą gyvenimą, tai yra laikotarpis, kai žmogus mėgaujasi savo darbo vaisiais. Senatvė yra dievo malonė, suteikta žmogui. Štai kodėl galime lengvai pasakyti, kad senyvo amžiaus asmenys laiko savo gyvenimo laimėjimus, kuriuos vieną dieną pristatys dievui ( Nasiłowska-Barud, ir Barud, 2019). Daugelis autorių, įvairių specialistų amžiaus tarpsnius apibrėžia skirtingai ,bet visgi išlieka nuomonė, jog senyvo amžiaus asmens gyvenimo tarpsnis atneša daug pasikeitimų žmogaus gyvenime. Kiekvienas asmuo patiria su amžiumi susijusių pokyčių, remdamasis daugeliu veiksnių. Tokie biologiniai veiksniai kaip molekuliniai ir ląstelių pokyčiai vadinami pirminiu senėjimu , o senėjimas, atsirandantis dėl kontroliuojamų veiksnių, tokių kaip fizinio krūvio trūkumas ir netinkama mityba, vadinamas antriniu senėjimu (Whitbourne ir Whitbourne 2010). Anot Žukauskienės (2002) senyvo amžiaus asmenys susiduria su daugybe problemų, kaip jiems pavyksta tas problemas išspręsti, priklauso nuo to, kokios socialinės paramos jie sulaukia. Draugai, šeima ir bendruomenė gali padėti žmogui jas išgyventi. Senyvo amžiaus asmenims labai svarbu turėti gera sveikatą ir pakankamas pajamas. Senyvo amžiaus asmenims ypatingai sunku prisitaikyti prie kintančios ir juos supančios aplinkos naujovių. Žukauskienė (2002) teigia, jog kiekvieno žmogaus psichologinė būsena tiesiogiai priklauso nuo organizmo fiziologinės būklės bei socialinių veiksnių Senstant žmonėms atsiranda galimybė prisitaikyti prie socialinių vaidmenų pakitimo, prisitaikymo prie klausos, regos ir kitų jutimo sistemų kokybės praradimo. Kiekvienas gyvenimo etapas turi iššūkių, kurie gali sukelti baimę. Erikson (1963) savo socializacijos požiūriu, tipišką gyvenimo trukmę suskirstė į aštuonias fazes. Kiekvienas etapas kelia tam tikrą iššūkį, kurį reikia įveikti. Paskutiniame etape, senatvėje, iššūkis yra apimti sąžiningumą dėl nevilties. Kai kurie žmonės nesugeba sėkmingai įveikti iššūkių. Jiems gali tekti susidurti su nuoskaudomis, pavyzdžiui, nusivilti savo vaikų gyvenimu ar galbūt savo. Jiems gali tekti sutikti, kad jie niekada nepasieks tam tikrų karjeros tikslų. Arba jie turi susitaikyti su tuo, ką jiems kainavo sėkmė karjeroje, pavyzdžiui, laikas su šeima ar blogėjanti asmens sveikata. Tačiau kiti sugeba pasiekti tvirtą sąžiningumo jausmą ir sugeba priimti naują gyvenimo etapą. Kai tai atsitiks, kai kurie senyvo amžiaus asmenys tai priims kūrybiškai. Jie gali išmokti naujų įgūdžių, praktikuoti naują veiklą ir ramiai pasiruošti gyvenimo pabaigai. Senatvė imta vaizduoti kaip niūri, atstumianti, problemiška, lydima daugybės negalavimų, nutrūkusių socialinių ryšių, vienišumo (Petkevičienė, 2005). 12 Iš tiesų, skirtumų tarp senyvo amžiaus asmenų yra daug, daugiau nei bet kurioje kitoje grupėje. Todėl tokios apibendrintos “etiketės” tik nutolina nuo tiesos ir stigmatizuoją senyvo amžiaus asmenį. Robnnett Chop (2009) teigia ,kad senyvo amžiaus asmenys dažniausiai priklausomi nuo kitų, vieniši, turintys įvairiausių fizinių ir psichologinių sveikatos sutrikimų, jiems sunku socializuotis, integruotis į naują žmonių grupę. Interesų, veiklos stoka taip pat yra priskiriama kaip vienas iš senatvės komponentų. Moody (1998) teigia, kad kalbant apie senyvo amžiaus asmenis susiduriama su klaidingais stereotipais. Vieni iš labiausiai paplitusių stereotipų yra tie, kad senyvo amžiaus asmenys dažniausiai susiduria su finansiniais sunkumais, yra nepajėgūs socializuoti, integruotis į naują žmonių grupę. Interesų, veiklos stoka taip pat yra priskiriama kaip vienas iš senatvės komponentų. ( Blaine,2013). Senatvėje keičiasi gyvenamosios vietos poreikiai, dažniau galvojama apie turimus resursus, sukauptas pajamas ,santykius su artimaisiais, draugais. Senstant reikia ieškoti kompensavimo, naujų būdų, naujų galimybių, kad senatvėje nejausti apribojimų (Blaine, 2013). Atchley (1989) tęstinumo teorija teigia, kad priimdami adaptacinius sprendimus vidutinio ir senyvo amžiaus asmenys bando išsaugoti ir išlaikyti esamas vidines ir išorines struktūras; ir jie nori pasiekti šį tikslą naudodamiesi strategijomis, susietomis su ankstesne savo ir socialinio pasaulio patirtimi. Pokyčiai siejami su žmogaus suvokta praeitimi, suteikiantys vidinių psichologinių savybių, taip pat socialinio elgesio ir socialinių aplinkybių tęstinumą. Taigi tęstinumas yra puiki prisitaikymo strategija, kurią skatina tiek individualūs pageidavimai, tiek socialinis pritarimas. Onega,ir Tripp-Reimer, (1997) tęstinumo teorija teigia ,gali būti naudinga žiūrint senyvo amžiaus asmenų patirtį, įtraukianti į gyvenimo perspektyvą. Taikydamos tęstinumo teoriją klinikinėje praktikoje, slaugytojai gali geriau suteikti individualizuotą, kliniškai tinkamą senyvo amžiaus asmenų priežiūrą. Kaip pabrėžia Hendricks (1992), socialinis senėjimas yra individo senėjimas socialiniame kontekste, individo vaidmenys ir socialiniai įgūdžiai, atsiskleidžiantys sąveikoje su kitais to žmogaus socialinėje struktūroje esančiais žmonėmis. Senėjimo amžių sudaro: a) perėjimas nuo vienos socialiai apibrėžtos padėties (statuso) prie kitos gyvenimo eigoje, pradedant gimimu ir baigiant senatve; b) pareigos, teisės ir lūkesčiai (vaidmenys),lydintys žmones visose padėtyse. Palujanskienė, (2002) teigia, kad kasdieniniame gyvenimo etape žmogus prisiimdamas naujus socialinius vaidmenis ir atsisakydamas senų, siekia efektyviai veikti naujose gyvenimo situacijose. Vaidmenų keitimąsi senatvėje sąlygoja naujos gyvenimo aplinkybės: tapimas seneliu ar 13 senele, išėjimas į pensiją, našlystė dėl sveikatos pokyčių senatvėje išauga tikimybė susidurti su sergančiojo lėtine liga vaidmeniu. Pasak Rowe’o ir Kahno (1997) nusakant sėkmingą senėjimą atsižvelgiama į elgesį, nukreiptą į ligų ir negalios prevenciją, aukšto lygio kognityvinių ir fizinių funkcijų išlaikymą, įskaitant savi veiksmingumo palaikymą, didinimą ir įsitraukimą į gyvenimą, kai išlieka socialinių ryšių poreikis. Sėkmingas asmens senėjimas, kaip ir pati senatvė, yra kompleksinis reiškinys, apimantis pagrindines fizines, emocines, kognityvines ir socialines sritis. Apibendrinant galima sakyti, kad senyvo amžiaus asmenų sparčiai daugėja, senatvė traktuojama kaip socialinis rizikos veiksnys kuris atneša į žmogaus gyvenimą daugybę su amžiumi susijusių pokyčių, tokių kaip biologiniai, fiziniai ir psichologiniai. Senatvėje susiduriama su sveikatos problemom, kitais pokyčiais prie kurių sunku adaptuotis, pasikeičia socialiniai vaidmenys. Bendraujant su senyvo amžiaus asmenimis svarbu nepamiršti, kad pirmiausia pats žmogus pasirinks su kuo jam palaikyti socialinius ryšius, su kuo bendrauti ar ne, nereikia pamiršti, jog senatvė, tai tik dar vieno gyvenimo tarpsnio pradžia, ir kažko pabaiga. 1.2.Parkinsono ligos samprata Nors galimo Parkinsono ligos komponentų galima rasti labai ankstyvuose dokumentuose, pirmąjį aiškų medicininį aprašymą 1817 m. Parašė Jamesas Parkinsonas. 1800-ųjų viduryje Jeanas- Martinas Charcotas turėjo ypač didelę įtaką tobulinant ir išplėtojant šį ankstyvą aprašymą bei tarptautiniu mastu skleidžiant informaciją apie Parkinsono ligą. Jis skyrė Parkinsono ligą nuo išsėtinės sklerozės ir kitų sutrikimų, kuriems būdingas drebulys, ir atpažino atvejus, kurie vėliau greičiausiai bus priskiriami prie Parkinsono ligos ir pliuso sindromų (Goetz 2011). Parkinsono liga pirmą kartą mediciniškai kaip neurologinis sindromas buvo apibūdintas Jameso (J. Parkinsono 1817m).Nors ankstesniuose aprašymuose galima rasti parkinsonizmo fragmentų (J. Parkinson 1817 ). Kaip pavyzdžius Sylvius de la Boë rašė apie poilsio drebulį o Sauvages aprašė šventumą (Sylvius de la Boë 1680 ).Daug anksčiau tradiciniuose indų tekstuose iš maždaug 1000 m. Pr. Kr.Ir senovės kinų šaltiniuose taip pat pateikiami aprašymai, kurie rodo Parkinsono ligą (Manyam 1990 ).Trumpai ir mikliai anglų kalba Jamesas Parkinsonas užfiksavo klinikinį vaizdą: Nevalingas drebulys su mažesne raumenų jėga dalimis, kurios neveikia ir net palaikomos; su polinkiu lenkti bagažinę į priekį ir pereiti nuo ėjimo į bėgimo tempą: jutimai ir intelektai nesužeisti. Jamesas Parkinsonas pranešė apie šešis atvejo eskizus, trys pacientai buvo stebimi Londono gatvėse. 14 Jean-Martin Charcot, dėstydamas Salpêtrière po daugiau nei 50 metų, aprašė išsamiau ir išskyrė bradikineziją kaip atskirą kardinalų ligos požymį (Charcot 1872 ). Dar ilgai, kol iš tikrųjų neišsiplėtoja griežtumas, pacientams kyla didelių sunkumų vykdant įprastą veiklą: ši problema susijusi su kita priežastimi. Kai kuriems iš įvairių pacientų, kuriuos jums parodžiau, galite lengvai atpažinti, kaip sunku jiems daryti dalykus, nors sustingimas ar drebulys nėra ribojantis bruožas. Vietoj to, net paviršutiniškas egzaminas parodo, kad jų problema labiau susijusi su judėjimo lėtumu, o ne su tikru silpnumu. Nepaisant drebulio, pacientas vis tiek sugeba padaryti daugumą dalykų, tačiau jis juos atlieka nepaprastai lėtai. Tarp minties ir veiksmo yra nemažas laiko tarpas. Galima pagalvoti, kad nervų veikla gali būti vykdoma tik po didelių pastangų. Parkinsono liga yra neurodegeneracinė liga, kuri gali stipriai pabloginanti sergančiųjų savarankiškumą ir gyvenimo kokybę ( Oudsten , Carrasco ,Green ir kt. 2011). Ligai progresuojant, pastebimas vis didesnis pakenkimas – pažeidžiamos motorinė, autonominė, sensorinė, kognityvinė ir emocinė sistemos.(Pedrosa ,Timmermann, 2013). Sergamumas Parkinsono liga Lietuvoje didėja, šios ligos pirmuosius simptomus galima pajausti maždaug sulaukus apie 60 metų amžiaus. Sergančiųjų Parkinsono liga 65 metų yra maždaug apie 1proc.,o 85 metų amžiaus maždaug apie 3 proc. sergančiųjų. Šių dienų praktika rodo, kad Parkinsono liga neaplenkia ir jaunesnio amžiaus asmenis, serga ir 30-40 metų amžiaus žmonės. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis sergamumas Parkinsono liga Lietuvoje rodo, kad Parkinsono liga sergančių žmonių skaičius padidėjo. Nuo 1990 iki 2015 metų žmonių, sergančių Parkinsono liga, skaičius padvigubėjo ir viršijo 6 milijonus. Prognozuojama, kad iki 2040 metų dėl spartaus visuomenės senėjimo šis skaičius išaugs iki 12 milijonų sergančiųjų Parkinsono liga. Papildomi veiksniai, įskaitant didėjantį ilgaamžiškumą, mažėjantį rūkymo lygį ir didėjančią industrializaciją, gali padidinti naštą iki 17 mln. Iš higienos instituto Sveikatos informacijos centro pateiktų duomenų, matoma, kad 2015 metais sergančiųjų Parkinsono liga skaičius Lietuvoje siekia beveik 11000 (žr. 2 pav.) 15 2.,pav. (Higienos instituto sveikatos informacijos centro duomenys apie sergančiųjų PL liga skaičiaus pokytį) 2008-2015 m. Didžiąją žmonijos istorijos dalį Parkinsono liga buvo retas sutrikimas, tačiau demografija ir šalutiniai industrializacijos produktai dabar sukūrė Parkinsono ligos pandemiją, kuriai reikės aktyvumo, kryptingo planavimo ir naujų požiūrių.(Dorsey ir kt.2018). Apibendrinant galima teigti, kad Parkinsono liga paveikia daugelį gyvenimo aspektų, sergantysis negali savarankiškai savęs apsitarnauti, jam reikalinga pagalba valgant, prausiantis, apsirengiant ir kt. Augant senyvo amžiaus asmenų skaičiui didėja ir Parkinsono liga ir kitom ligom sergančiųjų asmenų skaičius. 1.3.Parkinsono ligos biopsichosocialinių komplikacijų/simptomų apibūdinimas Dėl ligos, traumos ar kitų sveikatos problemų ilgam laikui sutrikus biopsichosocialinėms funkcijoms žmogus gali turėti rimtų sveikatos sutrikimų. Žmogaus biopsichosocialinių funkcijų realizavimas priklauso nuo daugybės veiksnių. Visų pirma nuo aplinkos veiksnių bei jo asmenybės veiksnių. Aplinkos veiksniams priskiriami fizinė, socialinė ir nuostatų aplinkos, kuriuose žmogus gyvena ir leidžia laiką (Kriščiūnas 2015). Pagrindinės biopsichosocialinės kognityvinės, afektinės ir psichologinės sveikatos problemos, kurios daro didelę įtaką sergantiems Parkinsono liga, nepaisant nepakitusios pažintinės padėties, psichologinė našta, susijusi su gyvenimo kokybės pokyčiais, obstrukcija, afektinio tono pasikeitimu ir mažėjančiu gebėjimu atlikti socialinius vaidmenis, mažina paciento gyvenimo kokybę. Tarpdisciplininis požiūris geriausiai tinka šiems padariniams sušvelninti. Parkinsono liga ir jos 16 pasekmės rimtai paveikia ne tik pacientą, bet ir jo šeimą bei aplinką. Gydymo ir reabilitacijos galimybės pagerinti ar palaikyti nukentėjusių pacientų gyvenimo kokybę yra įvairios, ir labai priklauso nuo sveikatos priežiūros sistemos ypatumų (Kincses, ir Kállai, 2015). Parkinsono liga antra pagal dažnumą neurodegeneracinė liga po Alzheimerio ligos, galinti stipriai pabloginanti sergančiųjų savarankiškumą ir gyvenimo kokybę.( Oudsten , Carrasco Green ir kt. 2011).(žr. 3 pav.). 3. pav. Tipiško Parkinsono ligos paciento eskizas. Atkreipkite dėmesį į šiek tiek atsisėdusią laikyseną ir drebulį, susijusį su viena ranka. Iš W. R. Gowers, Nervų sistemos ligų vadovas, Filadelfija, P. Blakiston, Sūnus ir kt. 1888. Raumenų standumas ar sustingimas yra akivaizdus, kai paciento galūnės perkeliamos per pasyvų judesio diapazoną. Be galūnių, paciento kakle ir kamiene taip pat gali būti sukeltas standumas (Chapius 2002). Kriščiūnas (2008) teigia, jog rankų pirštuose pasireiškia tarsi nykščio ritinimo judesiai, dažnai šis fenomenas vadinamas ,,monetų skaičiavimo tremoru”. Rečiau, bet gali pasireikšti padėties tremoras, taip pat rečiau pasitaiko galvos, liežuvio, apatinio žandikaulio, liemens drebėjimas. Parkinsono ligai būdinga daugybė motorinių simptomų. Dažniausiai pirmasis ligos simptomas yra rankų, ypač dešinės, drebėjimas (tremoras).Jam būdingas lėtas priešingų raumenų grupių judesių kaitaliojimasis. Galvos ar smakro tremoras pasitaiko retai. Drebėjimas pasireiškia maždaug 70 proc. ligonių, dažnai jis gali būti labai nedidelis. Dažniausiai tremoras pasireiškia ramybės metu, judant jis sumažėja arba visai išnyksta (Valeikienė, 2006). 17 Laikui bėgant prasideda judesių sulėtėjimas (bradikinezija).Bradikinezija yra pagrindinis kriterijus diagnozuojant Parkinsono liga ir apima visas motorines funkcijas, o tai labai sustiprina negalę. Visi ligonio judesiai ir eisena lėti. Veidas primena kaukę, suretėja mirksėjimas. Balsui ima trūkti melodingumo, kalba tampa labai tyli (Valeikienė, 2006). Dėl padidėjusio raumenų tonuso atsiranda galūnių bei kūno sukaustymas ir nelankstumas (rigidiškumas),(Valeikienė, 2006; Jankovic, 2008;).Veidas praranda emocinę išraišką, pakinta laikysena, atsiranda “boksininko poza“.Rigidiškumas nėra specifinis Parkinsono ligos požymis, jis gali pasireikšti ir sergant kitomis judėjimo sutrikimų ligomis (Valeikienė, 2006). Ketvirtasis simptomas – pusiausvyros nestabilumas vertikalioje padėtyje (posturalinis nestabilumas),būdingas praėjus maždaug 8 metams nuo ligos pradžios (Valeikienė, 2006; Jankovic, 2008; Bartels, Leenders, 2009;).Ligai itin būdinga asimetrinė simptomų pradžia, pvz. tremoras pasireiškia rankoje, o po kurio laiko – priešingos pusės kojoje. Ji pasireiškia 70 – 75 proc. ligonių. Raštas pasidaro smulkus, neįskaitomas (mikrografija) (Valeikienė, 2006; Jankovic, 2008;). Kiti motoriniai simptomai: einama smulkiais žingsneliais arba velkamos kojos; susikūprinusi laikysena, eidami ligoniai nebemojuoja rankomis; raštas pasidaro smulkus, neįskaitomas (mikrografija), (Valeikienė, 2006; Jankovic, 2008;). Pasak Norkienė (2010),apie 30 proc. Parkinsono ligos atvejų tremoro visiškai nebūna. Jacob ir kt.,(2010) teigimu, nemotoriniai simptomai pasireiškia gerokai anksčiau nei pasirodo pirmieji motoriniai pastebimi Parkinsono ligos požymiai Dažnai išryškėja nemotoriniai Parkinsono ligos požymiai: Nemotoriniai Parkinsono ligos simptomai, yra pagrindinis veiksnys, lemiantis sveikatą, gyvenimo kokybę. Skirtingai nuo motorinių ligos sutrikimų, nemotoriniai ligos požymiai atsiranda Parkinsono ligos pradžioje, o kai kurie netgi gali būti ankstesni nei pati Parkinsono ligos diagnozė, pagrįsti motoriniais požymiais. Tai uoslės deficitas, miego problemos, elgesio sutrikimas, ir neseniai aprašyta vyrų erekcijos disfunkcija.(Chaudhuri, ir Naidu, 2008). Neuropsichiatriniai požymiai: Neuropsichiatriniai simptomai būdingi Parkinsono ligai, net ankstyviausiose stadijose, ir turi svarbių padarinių gyvenimo kokybei ir kasdieninei veiklai, yra susiję su padidėjusia slaugytojų našta ir padidėjusia rizika patekti į slaugos namus. Šie simptomai pasireiškia daugumai pacientų tam tikru ligos metu (Aarsland , Marsh,Schrag,2009). Psichozių simptomų tikimybė buvo maždaug penkis kartus didesnė pacientams, sergantiems gretutiniais depresijos ir miego budrumo sutrikimais.Net ir pacientams, neturintiems pasaulinio pažinimo sutrikimo, psichozė yra dažna ir labiausiai koreliuoja su kitais nemotoriniais simptomais (Lee, ir Weintraub, 2012). 18 Psichozė yra dažna nemotorinė komplikacija, atsirandanti, kaip tikėtina, dėl išorinių faktorių. Saugi ir efektyvi pagalba pasireiškiant psichozei yra būtina, nes ji tiesiogiai susijusi su sergančiųjų Parkinsono liga gyvenimo kokybę (Bagdonaitė ir kt., 2010). Depresija – Pagrindinės depresijos savybės yra prasta nuotaika ir nesidomėjimas, apetito ar miego pasikeitimas, svorio pokytis, libido praradimas, psichomotorinis atsilikimas, sumažėjusi atmintis ir energijos praradimas (Horstink ir kt., 2009). Pastebėta, jog depresiniai sutrikimai dažniau pasireiškia moterims ir jaunesnio amžiaus sergantiesiems Parkinsono liga, depresija gali paskatinti ligos progresavimą ( Bouwmans ir kt., 2012). Jutimo funkcijos sutrikimai: ➢ Uoslės ➢ deficitas, ➢ regėjimo sutrikimai, ➢ skausmo ir kt. sutrikimai (Mieliauskaitė,Valeikienė, ir kt.2008). Jau ankstyvosiose Parkinsono ligos stadijose sergantiesiems būdingi rijimo sutrikimai dažniausiai besimptomiai ir tik nuodugniai ištyrus pacientą, aktyviai bendraujant su artimaisiais, galima įrodyti jų egzistavimą bei užkirsti kelią galimoms komplikacijoms (Mieliauskaitė ir kt.,2008). Autonominiai ir kiti simptomai: Budrys, Jatuţis (2009) teigia, jog sergantiems Parkinsono liga gali sutrikti termoreguliacija, varginti gausus prakaitavimas, kristi svoris, taipogi pasireiškia šlapinimosi sutrikimai, vargina padažnėjęs šlapinimasis nakties metu. Puškova ir kt.,( 2010) išskiria galimus simptomus tokius kaip: Seilėtekis, rijimo sutrikimai,(svaigulys, alpimas, galvos skausmai, nestabilumas),lytinės funkcijos pokyčiai (hiperseksualumas, lytinio potraukio netekimas, impotencija),nuovargis. Atliktų tyrimų duomenimis, vyrų, kurie turėjo vidurių užkietėjimus, tikimybė susirgti Parkinsono liga per 10 metų nuo simptomu pradžios buvo tris kartus didesnė, nei vyrams, kuriems vidurių užkietėjimas nepasireiškė Šlapimo pūslės disfunkcija,18 virškinamojo trakto disfunkcija, širdies ir kraujagyslių ypatybės. Miego sutrikimai. Miego sutrikimai pasireiškia 98 proc. pacientų sergančių Parkinsono liga (Kaladytė Lokominienė ir kt.,2012). Pasak Navarro – Peternella (2012) Parkinsono liga sukelia negalę ir blogina sergančiųjų gyvenimo kokybę. 19 Apibendrinant Parkinsono ligos reiškinio teorinės analizės duomenis teigtina, kad Parkinsono liga yra neurodegeneracinis sutrikimas. Šia liga sergantys asmenys susiduria su motoriniais, nemotoriniais simptomais. Motoriniai sutrikimai įtakoja eiseną, laikyseną, judėjimą. Nemotoriniai įtakoja autonominę veiklą, jutiminę veiklą, neuropsichiatrinius sutrikimus, tokius kaip depresija, apatija, taip pat įtakoja miego sutrikimus. Tai savo ruožtu įtakoja asmens fizinio ir socialinio funkcionalumo pokyčius. Parkinsono liga yra lėtinė progresuojanti liga, kuri anksčiau ar vėliau šią liga sergantiems asmenims sukelią rimtesnių ligos pasekmių. 1.4. Parkinsono ligos gydymo ypatumai Individualūs sergančių Parkinsono liga asmenų poreikiai įvairiose ligos stadijose labai skiriasi, todėl gali prireikti skirtingų gydymo metodų (Abbruzzese, Marchese, ir kt.2016). Parkinsono liga dažniausiai yra gydoma medikamentais ir chirurginėmis intervencijomis (Pahwa,Factor,Lyon,2006). Parkinsono ligos stadijos. Hoehn ir Yarh (1967) pasiūlyta Parkinsono ligos stadijų klasifikacija yra visuotinai priimta: 1 etapas: vienpusės ligos apraiškos (tik galūnės). 1.5 etapas: vienpusis procesas (to paties pavadinimo kūno galūnės ir šonai). 2 etapas: dvišalė liga be laikysenos nestabilumo. 2.5 etapas: pradinės dvišalio proceso apraiškos, grįžtant prie normos tyrimų metu. 3 etapas: galimas vidutiniškai ryškus laikysenos nestabilumas, savarankiškas judėjimas. 4 etapas: žymus motorinės veiklos praradimas, pacientas negali judėti be pagalbos. 5 etapas: nesuteikiant pagalbos, pacientas prikaustytas prie lovos juda, neįgaliojo vėžimėlio pagalba (Levinas, Fedorovas 2012). Pradinio gydimo tikslas – sumažinti motorinę negalią ir taip iki minimumo sumažinti vidutinės trukmės ar ilgalaikio gydymo komplikacijų riziką. Nėra įrodymų, kad kuris nors gydymas sulėtintų ligos progresavimą. Ir, priešingai nei vienas vaistas nepagreitina ligos progresavimo. Tai svarbu, nes dauguma pacientų nerimauja dėl galimo vaistų toksiškumo, remdamiesi teoriniais ir laboratoriniais duomenimis, pateikiamais internete ir kituose šaltiniuose (Warlow 2007). Keshavarzian ir kt.(2015) teigia, kad Parkinsono liga yra nepagydoma. Šiais laikais svarbiausias Parkinsono ligos gydymo būdas yra gydymas vaistais (Monteiro- Junior ir kt.,2015). Kadangi nėra žinomo gydymo, Parkinsono ligos gydymas tradiciškai grindžiamas simptominiu gydymu (Magrinelli ir kt., 2016). 20 Per pastarąjį dešimtmetį bandymų, vertinančių fizinės terapijos veiksmingumą sergant Parkinsono liga, skaičius ir kokybė žymiai padidėjo (Abbruzzese, Marchese,ir kt.2016). Reabilitacijos terapija buvo laikoma pagalbine priemone farmakologiniam ir chirurginiam Parkinsono ligos gydymui, siekiant maksimaliai padidinti funkcinius gebėjimus, pagerinti gyvenimo kokybę ir sumažinti antrines komplikacijas. Tačiau svarbu kad reabilitacinė intervencija būtų pritaikyta prie individualių paciento poreikių (Abbruzzese,Marchese,ir kt.2016). Reabilitacijos metodų taikymo ypatumai: 1. Individuali kineziterapija; 2. Ergoterapija; 3. Pažinimo funkcijų lavinimas; 4. Ligonio ir artimųjų mokymas; 5. Psichologo ar psichoterapeuto procedūros; 6. Logoterapija pagal poreikį; 7. Socialinio darbuotojo konsultacijos; 8. Kompensacinės technikos priemonių parinkimas, pritaikymas; 9. Fizioterapija, klimatoterapija, aromaterapija pagal poreikį Abbruzzese ir kt.(2016) taip pat prisideda prie teiginio, kad mankšta pagerina Parkinsono ligos motorines ir nemotorines savybes. Pratimai padidina stiprumą ir daro įtaką, tokiu būdu sustiprindami Parkinsono ligos funkcinę schemą (dėl tos pačios priežasties gali pagerėti pacientų elgesys). Nacionalinėse ir tarptautinėse gairėse rekomenduojama reguliariai vykdyti fizinę veiklą, siekiant pagerinti sveikatą ir gerovę bei užkirsti kelią ligoms. Parkinsono ligos tyrimai rodo, kad fizinio aktyvumo programos gali būti naudingos šalinant fizinius simptomus ir gerinant bendrą savijautą. Nepaisant rekomendacijų, Parkinsono liga sergančių senyvo amžiaus asmenų nuolatinis reguliarus fizinis aktyvumas yra ribotas. (Hunter, Lovegrove, ir kt.2019). Slaugytojų, socialinių darbuotojų ir profesinių, kineziterapijos bei logopedinių paslaugų dalyvavimas dažnai turės didelę įtaką, pacientams, sergantiems skirtingos Parkinsono ligos stadijose. Bendras medicininio valdymo tikslas yra leisti pacientui atlikti kuo artimesnę normaliai funkcijai, nepatiriant šalutinio gydymo poveikio. Daugeliu ankstyvos ligos atvejų simptomai nėra problema ir gydymas yra nereikalingas. Apibendrinant galima teigti, Parkinsono liga yra nepagydoma, ligos gydymas orientuotas į simptomų mažinimą. Dažniausiai taikomas farmakologinis gydymas, reabilitacija, terapija kuri gali, ne tik pagerinti tiek fizinę paciento būklę, bet ir psichologinę. Toks gydymas padėtų maksimaliai padidinti funkcinius gebėjimus, pagerinti gyvenimo kokybę ir sumažinti antrines komplikacijas. 21 2.PARKINSONO LIGA SERGANČIŲ ASMENŲ PSICHOSOCIALINĖ CHARAKTERISTIKA 2.1.Socialiniai,psichologiniai,biologiniai ir kt. pokyčiai, susiję su senatve Parkinsono liga yra kompleksinis neurodegeneracinis sutrikimas, kuriam būdingi motoriniai ir nemotoriniai simptomai, tarp dažniausių nemotorinių simptomų yra neuropsichiatriniai pasireiškimai. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra paciento nurodytas rezultatas, atspindintis ligos poveikį fizinei, psichinei ir socialinei gerovei, bei kitiems paciento gyvenimo aspektams. Nors senesniuose su Parkinsono liga, atliktuose tyrimuose daugiausia buvo tiriamas motorikos sutrikimo vaidmuo, naujausi tyrimai, skirti nemotoriniams simptomams, išryškino lemiamą vaidmenį, kurie lėmė elgesio sutrikimus, neuropsichiatrinius simptomus nustatant Parkinsono liga susijusią gyvenimo kokybę (Balestrino, ir Martinez-Martin,2017). Žmogaus senėjimo procesas yra sudėtingas ir individualizuotas, vyksta biologinėje, psichologinėje ir socialinėje sferoje. Biologiniam senėjimui būdingi laipsniški medžiagų apykaitos ir ląstelių savybių pokyčiai, lemiantys savireguliacijos, regeneracijos ir struktūrinių pokyčių bei funkcinių audinių ir organų pokyčius. Tai natūralus ir negrįžtamas procesas, kuris gali vykti kaip sėkmingas senėjimas, būdingas ar patologinis. Biologiniai pokyčiai, atsirandantys su amžiumi žmogaus kūne, daro įtaką nuotaikai, požiūriui į aplinką, fizinei būklei ir socialiniam aktyvumui, bei nurodo senyvo amžiaus asmenų vietą šeimoje ir visuomenėje (Dziechciaż ir Filip,2014). Analizuojant senėjimo procesą, jo ypatumus, svarbu pažymėti, kad senėjimas gali būti analizuojamas keliais aspektais-biologiniu, psichologiniu ir socialiniu (Clarke, Marshall, ir kt.2011). Biologiniai,psichologiniai,socialiniai,kultūriniai,technologiniai,ekonominiai senatvės aspektai yra tampriai tarpusavyje susiję (Koskinen,Večkienė 2004). Biologiniu aspektu (fiziologiniai amžiaus sąlygoti pakitimai – regos, klausos, smegenų veiklos ir kt. fizinės sveikatos sutrikimai (Clarke ir kt.2011). Senėjimas apibūdinamas kaip biologinis, psichologinis ir socialinis procesai. Šie procesai tęsiasi viso žmogaus gyvenimo eigoje ir padalina žmogaus gyvenimą į vaikystę, suaugusiojo amžių ir senatvę. Biologinis senėjimas daugeliui suprantamas kaip natūralus procesas. Amžius, išreikštas metais, nieko nepasako apie fiziologinę žmogaus būklę. Ir šešiasdešimt penkerių ir septyniasdešimt penkerių metų žmogus gali būti visai toks pat sveikas, kaip ir trisdešimties ar penkiasdešimties. Šiuo metu yra daugybė biologinį senėjimą aiškinančių teorijų. 22 Siūloma daug teorijų, paaiškinančių senėjimo procesą, tačiau nė viena iš jų nėra visiškai patenkinama. Tradicinės senėjimo teorijos teigia, kad senėjimas nėra prisitaikymas ar genetiškai užprogramuotas. Šiuolaikinės biologinės žmogaus senėjimo teorijos skirstomos į dvi pagrindines kategorijas: užprogramuotas ir žalos ar klaidų teorijas. Užprogramuotos teorijos reiškia, kad senėjimas vyksta pagal biologinį tvarkaraštį, galbūt tęsiant tą, kuris reguliuoja vaikų augimą ir vystymąsi. Šis reguliavimas priklausytų nuo genų raiškos pokyčių, kurie paveiks sistemas, atsakingas už priežiūros, taisymo ir gynybos reakcijas. Žalos ar klaidų teorijose pabrėžiamas gyvų organizmų užpuolimas aplinkoje, sukeliantis kaupimąsi įvairiais lygiais kaip senėjimo priežastis. Programuojama teorija turi tris subkategorijas: 1)Užprogramuotas ilgaamžiškumas. Senėjimas yra nuoseklaus tam tikrų genų įjungimo ir išjungimo rezultatas, senėjimas apibrėžiamas kaip laikas, kai pasireiškia su amžiumi susijęs deficitas (Davidovic ir kt.2010).Aptaria genetinio nestabilumo vaidmenį senėjime ir senėjimo proceso dinamiką 2) Endokrininė teorija. Biologiniai laikrodžiai veikia per hormonus ir kontroliuoja senėjimo tempą (Heemstas,Insulinas,2010). 3) Imunologinė teorija. Imuninė sistema laikui bėgant yra suprogramuota, todėl padidėja pažeidžiamumas infekcinėms ligoms, taigi senėjimas ir mirtis. Gerai dokumentuota, kad imuninės sistemos efektyvumas pasiekia didžiausią brendimą ir po to palaipsniui mažėja su amžiumi. Pavyzdžiui, senstant antikūnai praranda savo veiksmingumą ir organizmas gali veiksmingai kovoti su mažiau naujų ligų, o tai sukelia ląstelių stresą ir galiausiai mirtį ( Cornelius 1972). Žalos ar klaidos teorija apima: 1) nusidėvėjimo teoriją: ląstelės ir audiniai turi gyvybiškai svarbių dalių, kurios sensta. Taigi senėjimo nusidėvėjimo teoriją pirmą kartą 1882 m. Pristatė vokiečių biologas daktaras Augustas Weismannas, daugeliui žmonių tai skamba visiškai pagrįstai ir šiandien, nes taip nutinka daugumai aplinkinių dalykų (Brys, Vanfleteren ir Braeckman 2007). 2) Gyvenimo teorijos norma: gyvenimo lygio senėjimo teorija, nors ir naudinga, nėra visiškai pakankama paaiškinant maksimalų gyvenimo trukmę (Brys,Vanfleteren ir Braeckman 2007). 3) Kryžminio susiejimo teorija: kryžminę senėjimo teoriją 1942 m. pasiūlė Johanas Bjorkstenas. Remiantis šia teorija, susietų baltymų kaupimasis pažeidžia ląsteles ir audinius, sulėtindamas kūno procesus, dėl kurių sensta (Bjorksten 1968). Laisvųjų radikalų teorija: Šią teoriją, kurią pirmą kartą pristatė dr. Gerschmanas 1954 m., Tačiau sukūrė dr. Denhamas Harmanas siūlo, kad super oksidas ir kiti laisvieji radikalai pakenktų ląstelės makromolekuliniams komponentams, sukeldami sukauptą žalą, dėl kurios ląstelės ir galiausiai organai nustos veikti.(Gerschmanas 1954),(Harmanas 1956). 23 Senyvo amžiaus asmenys – yra socialinės aplinkos dalis. Kiekvienas žmogus vaidina tam tikrą socialinį vaidmenį. Asmenybės kultūra pasireiškia jam integruojantis į aplinką (visuomenę).Socialine prasme senatvė nulemia žmogaus vaidmenų pasikeitimus – užaugusių vaikų atsiskyrimas, darbinės veiklos užbaigimas, socialinių ryšių sumažėjimas, finansinės padėties pakeitimas (pensija, socialinio savarankiškumo mažėjimas ir panašiai (Erber,2005). Kaip pažymi Lemme (2003),sensorinis senėjimas paprastai vyksta palaipsniui, todėl kai kurie pokyčiai gali prisidėti jau vidutiniame amžiuje. Jutiminiai procesai mums leidžia suvokti ir jausti aplinką. Tačiau metams bėgant šie pojūčiai silpnėja, todėl siaurėja galimybės nepriklausomai gyventi, dalyvauti sociume, keičiasi sveikata, mityba ir saugumo jausmas. Ne visų jutimų organų veikla blogėja vienodai: klausa gali nusilpti, o regėjimas išlikti geras, arba atvirkščiai. Skonio suvokimas priklauso nuo uoslės. Vyresniame amžiuje uoslė silpnesnė, negu jaunesniame. Uoslės receptoriai silpniau stimuliuojami, todėl kvapai blogiau identifikuojami. Išoriniai veiksniai, tokie, kaip rūkymas ar medikamentai, taip pat daro tam tikrą įtaką. Manoma, kad amžius įtakoja uoslės, o ne skonio pakitimus. Lytėjimas, šaltis, karštis – tai paskutiniai jutimai, kurių netenkama. Visa tai įvyksta dėl pakitimų odoje. Pakitimai centrinėje nervų dalyje taip pat turi įtakos jutimams: klausai, skoniui, uoslei ir lytėjimui (Lesauskaitė,Macijauskienė,2004). Anot Ericsson,(1963) senatvė – tai laikotarpis, kai keliamas klausimas, ar mano gyvenimas buvo prasmingas, ar ne? Ieškoma atsakymo, ar gyvenimas buvo vientisas, integruotas, ar jis buvo iššvaistytas vėjais. Atsiranda desperacija, nes nėra laiko pakeisti gyvenimo. Ir nereikia norėti, kad gyvenimas būtų tobulas, svarbu, kad atsigręžus atgal į savo viršukalnes ir nuokalnes, tiesius kelius ir klystkelius, skausmus ir džiaugsmus žmogus suvoktų, jog gyvenimas buvo ir dar gali būti vertingas. 1.Pirminis senėjimas - vidinis organizmo procesas, kurį lemia paveldimi veiksniai. Šis senėjimas apima genetiškai užprogramuotus, normalius bei savaiminius organizmo senėjimo procesus, kurie yra susiję su asmens amžiumi ir visiškai nepriklauso nuo asmens sveikatos būklės. Pirminį senėjimą taip pat gali veikti aplinka ir taip pirminis senėjimas gali turėti įtakos antrinio senėjimo procesui.(Lemme, 2003). 2.Antrinis senėjimas - sąlygojamas išorinių poveikių ir ligų Šis senėjimas reiškiasi priešingai pirmajam, jis susijęs su amžiumi bei patologiniais pokyčiais, kuriuos lemia išoriniai veiksniai, tokie kaip: aplinka, ligos, elgesys (Lemme,2003).Antrinis senėjimas sąlygojamas išorinių poveikių ir ligų. Psichologiniu aspektu (senyvo amžiaus asmenų psichologinis pažeidžiamumas dėl skirtingų vertybinių orientacijų, pasitraukimo iš aktyvaus gyvenimo, nereikalingumo ir vienišumo jausmo, įtampos tarp jaunos ir senos kartos, bendruomeniškumo krizės ir kiti ( Myers,2000). Pasak Dziechciaż, ir Filip, (2014) psichichologinis senėjimas reiškia žmogaus sąmoningumą ir jo prisitaikymą prie senėjimo proceso. 24 Senėjimą galima tai laipsniškas visų fizinių ir psichinių struktūrų kitimo procesą, prasidedantį nuo gimimo ir lėtai vykstantį iki pat mirties. Nuolat senkančios energijos atsargos ir atsirandantys psichinių funkcijų sutrikimai, didinantys priklausomybę nuo aplinkos, mažina aktyvumą, fizinę galią ir socialinio statuso praradimą. Artimųjų žmonių ir draugų netektys sukelia negatyvias psichologines reakcijas Tik postmodernioje vartotojiškoje visuomenėje senatvė aplipdoma įvairiais mitais, kuriamas nepatrauklus senyvo amžiaus asmens įvaizdis, kaip nuolat nepatenkinto pensijų gavėjo (Stankūnienė, Jonkarytė ir Mitrikas 2003). Anot, Havighurst (1963) senėjimo teorijose senyvo amžiaus asmens asmenybės raida suprantama labai įvairiai. Aktyvumo teorijoje senatvė traktuojama kaip daug psichinių jėgų reikalaujantis aktyvus gyvenimo etapas, suteikiantis senelių, pensininkų ir našlių socialinius vaidmenis. Psichosocialinėje teorijoje Eriksonn (1950) teigia, kad sėkminga senatvė yra viso gyvenimo patyrimų teigiamas įvertinimas. Gyvenimo ciklas baigiasi aštuntame autoriaus Erikson išskirtame lygyje, kai sprendžiama integralumo arba nevilties krizė. Raidos psichologams taip pat visada rūpėjo suprasti, kaip jaučiasi senyvo amžiaus asmuo, nuo ko tai priklauso, kas galėtų jam suteikti daugiau laimės ir harmonijos. 1.Aktyvumo teorija Anot Mikulionienės, aktyvumo teorija yra pagrįsta prielaida, “jog asmens pasitenkinimas gyvenimu senatvėje yra susijęs su gebėjimo palaikyti socialinius vaidmenis, turėtus sulaukus brandos, arba, praradus juos, pakeisti kitais“ (Mikulionienė,2011). Svarbu tai, jog senatvė neišskiriama kaip ypatingas amžiaus tarpsnis, tiesiog reikis stengtis išlaikyti palaikyti tokį gyvenimo būdą ir stilių, kuris būdingas brandžiam vidutiniam amžiui, t.y. būti jaunatviškiems, užsiėmusiems, aktyviems. Kitaip tariant, reikia stengtis kuo ilgiau išlaikyti savo aktyvumą visuomenėje, nes asmenys, kurie patys siekia atsitraukti iš visuomenės ir nesielgia adaptyviai, nesiekia prisitaikyti, greičiausiai nebus patenkinti savo senatve (Mikulionienė,2011). 2.Psichosocialine teorija Erikson (1950).Tai genetinė teorija, kurioje ego turi pripažinti konkrečius uždavinius ir juos aktyviai spręsti. Šioje teorijoje senatvė pateikiama, kaip viso gyvenimo patyrimu ir išgyvenimu priėmimas ir įvertinimas. 3.Asmenybės senėjimo teorija Neugarten (1964.Kiekvienas asmuo internalizuotą “socialinį laikrodį”, o asmens elgesį lemia jo amžius. Šioje teorijoje senėjimas suprantamas, kaip adaptacijos procesas, kurį lemia senstančiojo asmenybė. 4.Kognityvinė teorija. Ištirtas senstančiųjų asmenybės kognityvinis aspektas. Jo teorijoje dėmesys sutelkiamas į suvokimo procesą ir apibrėžiama, jog suvokimas senatvėje labai pakinta dėl vis blogiau funkcionuojančių jutimų sistemų. Savęs suvokimas taip pat gali pakisti: senyvo amžiaus asmenys laiko save nesenstančiais, jiems atrodo, kad sensta tik jų bendraamžiai (Palujanskienė,2002). 25 Socialinis senėjimas reiškia, kaip žmogus suvokia senėjimo procesą ir kaip visuomenė jį mato. O mąstymo procesai keičiasi (Dziechciaż, ir Filip,2014). Asmenybei tapus visapusiška, sumažėja psichinė įtampa ir vidinis konfliktas, itin aštriai pasireiškiantys ir sunkiai išgyvenami senėjimo metu. Paradoksalu, bet išmintis ir senatvėje įgytas „integralumo pojūtis yra pakankamai stiprūs, kad pasipriešintų fiziniam irimui" (Černius,2006). Su amžiumi didėja prisitaikymo prie naujos situacijos sunkumai, vyksta neigiami pažintinės ir intelektualinės srities pokyčiai, įsisąmonina suvokimo procesas, sumažėja suvokiami pojūčiai ir gaunama informacija, keičiasi mąstymo procesai. Socialinis senėjimas apsiriboja tik senyvo amžiaus asmens vaidmeniu, kuris yra kultūrinis ir gali keistis keičiantis papročiams. Tarp adaptacinių nuostatų galime išskirti: konstruktyvią, priklausomybę, priešišką prieš kitus ir požiūrį į save (Dziechciaż, ir Filip,2014). Naujanienė (2002) teigia, kad senėjimo procese vykstantys pokyčiai iškelia žmogui būtinybę juos įveikiant adaptuotis prie naujos gyvenimo situacijos. Kaip žmogus tai atlieka priklauso nuo tokių faktorių, kaip jo sveikata, kognityvinis funkcionavimas, asmenybės bruožai, aplinkos palankumas ar nepalankumas. Senėjimo proceso metu vykstantys pokyčiai gali pasireikšti neigimu, žmogaus nesusitaikymu su kintančia išore ar menkėjančiais fiziniais gebėjimais. Senėjimą žmogus priima tiek, kiek leidžia jo vidinė branda. Anot Endzinienė, ir Rastenytė, (2017) žmogaus, sergančio Parkinsono liga, biopsichosocialinės funkcijos gali būti sutrikusios, ilgiau nei 2 mėnesius. Žmogus sergantis ankstyvos stadijos Parkinsono liga gali orientuotis laike, aplinkoje ir savyje/geba priimti ir perduoti informaciją kitiems asmenims, o vėlesnėse stadijose šios funkcijos sutrinka. Asmuo gali garantuoti savo fiziologinius poreikius ir aptarnauti save. Ribotai juda aplinkoje, dėl esamos ligos simptomų. Gyvenimas tampa apsunkintas. Tenka atsisakyti, kai kurių profesinių, kultūrinių ir religinių poreikių. Dalyvavimą visuomeniniame gyvenime ir bendravime vėlesnėse Parkinsono ligos stadijose su aplinkiniais apriboja bendras vangumo pojūtis, su balso monotoniškumu ir polinkiu nutilti nebaigus sakinio, sunkumas pradedant eiti ir sustojant. Vėlesnėse Parkinsono ligos stadijose tampa labai sunku išlaikyti socialinį, ekonominį aktyvumą ir savarankiškumą. Taip pat tampa sunku dirbti ir (ar) užsiimti prasminga veikla, tačiau, visada yra galimybė prisitaikyti prie aplinkybių. Apibendrinant galima teigti, kad Parkinsono ligos pradžiai turi didelę įtaką biologinis, socialinis ir psichologinis senėjimo procesas, pasireiškiant tiek motoriniams, tiek nemotoriniai 26 sutrikimams, tokiais kaip regos, klausos, smegenų veiklos ir kt. fizinės sveikatos sutrikimais, pasitraukimu iš socialinio gyvenimo, tai yra kada atsisakoma tam tikrų savo socialinių vaidmenų, tuo pačiu įgyjant naujus. Vykstantys pokyčiai žmogui iškelia būtinybę juos įveikiant adaptuotis prie naujos gyvenimo situacijos. 27 3.SOCIALINIO DARBUOTOJO VEIKLA,SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE SU PARKINSONO LIGA SERGANČIAIS ASMENIMIS 3.1.Socialinės globos įstaigos tikslai ir funkcijos Pasak Grinevičienė,(2007) užtikrinant Parkinsono liga sergančių asmenų gyvenimo kokybę, yra svarbi teikiamų paslaugų kokybė ir galimybę rinktis socialinių paslaugų rūšį. Ateina laikas, kai reikalinga pagalba, kai užklumpa ligos, ištinka negalios, nesugebama pasirūpinti savimi, apima nesaugumo jausmas. Senyvo amžiaus asmenys yra priversti ieškoti globos. Pasikeitus šeimos modeliui ir vis didėjant žmonių migracijai, dažnai senyvo amžiaus asmenims vienintelė išeitis – senyvo amžiaus žmonių globos įstaigos. Socialinės globos namuose apsigyvena žmonės, turintys unikalios mąstančio individo egzistencinės arba kitaip tariant, gyvenimo patirties, kuri negali būti paversta į logiškai aiškias konstrukcijas. Jie suvokia, kad tai jų paskutinis gyvenimo tarpsnis. Senyvo amžiaus asmenys dažnai renkasi stacionarias socialines globos įstaigas ir jų teikiamas paslaugas. Globos įstaigų pagrindinis tikslas – teikti įvairiapuses paslaugas, suteikiant tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios užtikrintų pagrindines žmogaus teises, bei orią senatvę. Socialinių poreikių svarbą žmogaus gyvenime pabrėžiantis Suslavičius (2006) teigia, kad socialinių poreikių patenkinimas yra ypač reikšmingas žmogui gyvenančiam grupėje, bendruomenėje, visuomenėje. Kadangi Parkinsono liga dažniausiai pasitaiko senyvo amžiaus asmenims, sunkėjant ligos simptomams atsiranda ilgalaikės priežiūros poreikis. Tam, kad Parkinsono liga sergantieji galėtų kuo ilgiau gyventi namuose, būtina tenkinti tiek socialines, tiek sveikatos priežiūros paslaugas namuose. Socialinis ir geriatrinis asmens būklės įvertinimas – veiksmingas būdas nustatyti, ar būtina priežiūra sveikatos priežiūros ar socialinės globos įstaigoje. Sveikatos apsaugos ir socialinės sritys turėtų bendradarbiauti glaudžiau, tai padėtų geriau organizuoti ilgalaikę priežiūrą sergantiesiems Parkinsono liga (Grinevičienė,2007). Ilgalaikė priežiūra – tai socialinių paslaugų, globos ir slaugos visuma, kurios metu teikiama reikalinga pagalba žmonėms, tenkinami jų poreikiai teikiama pastovi kompleksinė specialistų priežiūra ir pagalba. Ilgalaikė priežiūra reikalinga įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau senyvo amžiaus asmenims šių paslaugų poreikis ypač reikalingas. Stacionarios socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims yra teikiamos todėl, kad daugelis asmenų negali arba dalinai negali savarankiškai atlikti daugelio kasdienio gyvenimo veiksmų.(Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2006 balandžio 05 d. Nr.A1-94 įsakymas). 28 Stacionarios globos įstaigos paskirtis yra sudaryti žmogaus orumą nežeminančias sąlygas ir užtikrinti globos reikalingiems žmonėms kiek įmanoma kokybišką gyvenimą, skatinti jų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Stacionariose globos įstaigose gyventojams yra teikiamos socialinės, psichologinės, kultūrinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei ugdymo ir kitos paslaugos.(Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija Valstybės žinios,1998-10- 28,Nr.94-2621 įsakymas). Pasak Žalimienė (2005) slauga Parkinsono liga sergantiems žmonėms yra svarbi. Kiekviena Parkinsono ligos stadija reikalauja atitinkamos slaugos ir gydymo, nes visos šios stadijos yra skirtingo sudėtingumo. Pirmoji Parkinsono ligos stadija reikalauja mažiausiai slaugos, nes jos metu pacientų ligos simptomai nėra ryškūs, o kartais jie išvis nepastebimi. Esant vidutinio sunkumo Parkinsono ligos stadijai, ligonis pradeda prarasti savarankiškumą, dėl to slaugos poreikis padidėja. Vėlyvojoje ligos stadijoje yra siūloma paliatyvioji slauga. Ši slauga pagerina tiek ligonių tiek juos prižiūrinčių asmenų gyvenimo kokybę. Senyvo amžiaus asmenys persikėlimą gyventi į globos namus apibūdina kaip vieną didžiausių krizių per visą gyvenimą (Gruževskis ir Orlova,2014). Kai daliai senyvo amžiaus asmenims gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas, jiems labai sunku persiorientuoti keičiantis gyvenimo situacijai ir adaptuotis naujoje vietoje. Adaptacijos sunkumus lemia padidėjęs senyvo amžiaus asmens jautrumas, ligos, asmeninės savybės. Įtakos turi ir bendravimo stoka, socialinių įgūdžių praradimas. Perkelti į svetimą aplinką žmonės jaučia nerimą dėl erdvės neapibrėžtumo ir – savotišką grėsmę. Be to, žmogui sunkiau apsiprasti ir dėl dalies visuomenės (dažnai ir jo paties) išankstinių neigiamų nuostatų į gyvenimą globos įstaigose. Todėl labai svarbu senyvo amžiaus asmeniui padėti apsiprasti toje aplinkoje, kurioje lemta gyventi. Būtina jį skatinti dalyvauti kokioje nors veikloje, bendrauti tiek su kitais gyventojais, tiek su giminaičiais, pažįstamais, draugais (Varnelienė 2007). Apibendrinant galima teikti, jog socialinės globos politika tampa vis aktualesnė. Socialinė globa reikalinga įvairaus amžiaus žmonėms Senyvo amžiaus asmenų socialinės globos namų paskirtis teikti paslaugas, kurios užtikrintų visas socialinės globos namų gyventojų teises. Tad galima teigti, kad senyvo amžiaus asmenų adaptaciją socialinės globos įstaigose palengvina profesionalus ir atidus žvilgsnis į jų poreikius, privatumo ir orumo užtikrinimas bei galimybė bendrauti su artimiausias ir kitais žmonėmis. Susitaikyti, priimti pakitusias sąlygas padeda įvairios veiklos, atitinkančios jo fizines galimybes bei individualius pomėgius. 29 3.2.Socialionio darbuotojo veikla socialinės globos namuose Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą.(Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas 2019 spalio 1 d.Nr.X-493). Pasak Kvieskienė (2003),socialinis darbas tai profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti asmens ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to nesugeba. Kučinskas, Kučinskienė (2000) pateikia jau kiek platesnį socialinio darbo apibrėžimą, kuriame atkreipiamas dėmesys asmens grąžinimui į visuomenę ir skatinamas jo savarankiškas funkcionavimas. Minėtų autorių nuomone, socialinis darbas tai – veikla, kurios paskirtis sustiprinti žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, atstatyti ryšį su bendruomene padedant jam integruotis į visuomenę skatinat kuo pilnavertiškesnį jo socialinį funkcionavimą. (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 vasario 5 d.Nr.A1-93 įsakymu) „Dėl socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo“ nurodo, šias socialinio darbuotojo veiklos klientų grupes: ➢ Socialinę riziką patiriantys vaikai ir jų šeimos; ➢ Vaikai su negalia ir jų šeimos; ➢ Likę be tėvų globos vaikai; ➢ Suaugę asmenys su negalia ir jų šeimos; ➢ Senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos; ➢ Socialinę riziką patiriantys suaugę asmenys ir jų šeimos; ➢ Socialinę riziką patiriančio šeimos; ➢ Vaikus globojančios šeimos; ➢ Mažiau galimybių turintis jaunimas; ➢ Krizinėje situacijoje (skyrybos, darbo praradimas, artimojo netektis ir kt.) esančios šeimos ir jų nariai; ➢ Kiti asmenys ir šeimos Socialinio darbo kontekste asmenų, turinčių specifinius poreikius (senyvo amžiaus asmenų, Parkinsono liga sergančių ir kt. asmenų) užimtumo poreikio tenkinimas yra labai svarbus, tai padeda atstatyti arba dalinai kompensuoti prarastus įgūdžius, padėti įsitraukti į prasmingą veiklą, siekiant socialinio dalyvavimo (Zastrow,2004). 30 Socialinio darbuotojo pagrindiniai veiklos tikslai: ➢ ugdyti, atstatyti ir palaikyti asmens gebėjimus savarankiškai spręsti jam ar jo šeimai iškylančias socialines problemas, inicijuoti pokyčius asmeniniame ir šeimos socialiniame gyvenime, tam panaudojant paties asmens, jo šeimos galimybes bei bendruomenės išteklius; ➢ gerinti asmenų, jų socialinių grupių, bendruomenių socialinį gyvenimą, mažinant jų socialinę atskirtį ir skatinant jų socialinę integraciją į visuomenę; ➢ siekti užkirsti kelią galimoms asmens, šeimos ar bendruomenės socialinėms problemoms atsirasti. ➢ Šių tikslų socialinis darbuotojas turi siekti tiesiogiai dirbdamas socialinį darbą, organizuodamas socialinių paslaugų teikimą, vykdydamas prevencinę socialinę veiklą bei bendrai veiklai telkdamas kitus specialistus ir bendruomenę. ➢ Profesinėje veikloje socialinis darbuotojas turi aktyviai bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos, savivaldybės socialinės paramos, švietimo ir ugdymo, sveikatos priežiūros, teisėsaugos, užimtumo ir kitų sričių darbuotojais, kitais socialiniais darbuotojais, organizacijų, ginančių žmogaus teises ir interesus, atstovais, bendruomenės nariais, savanoriais. Socialinis darbuotojas turi organizuoti socialinių darbuotojų padėjėjų veiklą, telkti juos bei kitus įstaigos, įmonės ar organizacijos, kurioje jis dirba, specialistus bendrai komandinei veiklai.(LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 spalio 12 d.Nr.A1-92 įsakymas). (Gvaldaitė ir Švedaitė,2004).Būtent šis autorių sakinys puikiai apibrėžia socialinį darbą visose srityse ir parodo, jog socialinis darbuotojas nėra tik darbuotojas, tai vedlys, gelbėtojas bei didžiausias padėjėjas savo klientams. Socialiniame darbe aktyviai naudojami įvairūs dienos užimtumo metodai, žemiau pateikiami dažniausiai naudojami metodai: ➢ Meno terapija (dramos, dailės, muzikos ir kt.); ➢ Socialinių įgūdžių ugdymas (grupinis, individualus); ➢ Kaniterapija (ar kitų gyvūnų terapija); ➢ Ritmo/šokio terapija; ➢ Darbo terapija; ➢ Socioedukaciniai ir kiti dienos užimtumo metodai. Parkinsono liga sergančių senyvo amžiaus asmenų dienos užimtumas, pasižymi tam tikrais ypatumais, todėl svarbu, kad užimtumo metodai turėtų būti orientuoti į Parkinsono liga sergančių asmenų poreikius. Parkinsono liga labai paveikia asmenų fizinę bei psichinę būklę, kuri sumažina galimybes pasirūpinti savimi. Tad dirbant su senyvo amžiaus asmenimis, kurie serga Parkinsono liga rekomenduojama teikti socialinę paslaugą, kurios metu būtų taikomi metodai, gerinantys jų fizinę ir 31 psichologinę būklę. Dažniausiai naudojami metodai yra fiziniai pratimai, užimtumo, muzikos ir kalbos terapijos, psichologinės, mitybos ir socialinės konsultacijos ( Pacchetti,Mancini,2000). Taip pat sergantiems Parkinsono liga rekomenduojamas metodas yra šokio terapija, kuri gerina asmenų pusiausvyros ir motorinius gebėjimus. Šokio terapija pagerina ne tik fiziologinę asmens būklę, bet ir emocinę (Hackney ir Earhart,2009). Dienos užimtumo metu dažniausiai atliekami fiziniai pratimai yra tempimo, aerobiniai pratimai, jėgos treniruotės, pusiausvyros ar koordinacijos pratimai. Šie pratimai gerina sergančių Parkinsono liga motorines ir pažintines funkcijas. Svarbu yra pratimus pritaikyti pagal sergančiojo gebėjimus, ligos simptomus ir amžių. Per pastaruosius 10 metų buvo ne kartą pranešta, kad fiziniai pratimai yra veiksminga intervencija gydant neurodegeneracines ligas, lengvinanti ar ribojanti jų progresavimą (Paillard,Rolland ir de Souto Barreto,2015). Socialinės globos įstaigose Parkinsono liga sergantiems asmenims yra taikoma įvairi terapiją, labai svarbi dienos užimtumo dalis yra fiziniai pratimai, kurie gali padaryti didelį poveikį Parkinsono liga sergančiųjų sveikatai. Dažniausiai yra pasirenkami aerobikos, pusiausvyros, tempimo pratimai. Jie yra tikslingai parenkami pagal pacientų ligos simptomus, amžių ir gebėjimus. Kuo aktyvesnis asmuo tuo sudėtingesnius pratimas galima atlikti. Metodų pasirinkimas priklauso užimtumus vedančių ir juos atliekančių asmenų. Apibendrinant galima teigti, jog socialiniai darbuotojai dirbdami su Parkinsono liga sergančiais asmenimis socialinės globos namuose vykdo įvairias užimtumo veiklas, pritaiko terapijas tokias kaip, muzikos, šokio ir kt. atlieka įvairius fizinius pratimus, kurie gali padaryti didelį poveikį sergančiųjų sveikatai. Dažniausiai yra pasirenkami aerobikos, pusiausvyros, tempimo pratimai, kurie yra tikslingai parenkami pagal pacientų ligos simptomus, amžių ir gebėjimus. 32 4 PARKINSONO LIGA SERGANČIŲ ASMENŲ ADAPTACIJOS YPATUMAI SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE 4.1.Tyrimo „Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumai, socialinės globos namuose “rezultatai ir jų interpretacija Pasak Avesonn (2011),interviu yra kertinis kokybinių tyrimų elementas – vienas iš dažniausiai naudojamų metodų žinioms apie individus, grupes ir organizacijas gauti. Interviu metu gilinamasi į nuomones, nuostatas, patirtis, motyvus, jausmus ir pan. Kitaip tariant, interviu atliekamas tada, kai iš žmonių norime sužinoti taiko negalime matyti tiesiogiai – mes negalime matyti (stebėti) jausmų ir minčių; negalime atkartoti elgesio ar sąveikų, kurios įvyko prieš tam tikrą laiką; negalime apčiuopti prasmių, kurias žmonės suteikia juos supančiam pasauliui, ir daugelio kitų Apmąstantis ir įsisąmoninantis savo veiklą dalykų (Patton, 2002). Taigi kokybiniai interviu leidžia surinkti giluminius, su kontekstu susietus, atvirus tyrimo dalyvių atsakymus, išreiškiančius jų požiūrius, nuomones, jausmus, žinias, patirtį (Patton,2002);(Creswell,2009). Kokybinio tyrimo metodo pagrindimas .Kokybinį tyrimą pasirinkau, nes, kokybinio tyrimo metu galima išsamiau suprasti žmonių elgesį ir jo priežastis, išgyvenimus, santykius ir jausmus. Šiuo kokybinio tyrimo metodu geriau išsiaiškinti, kaip jaučiasi ir ką patiria asmuo, ką jis išgyvena. Duomenys buvo renkami interviu metu. Su kiekvienu tyrimo dalyviu buvo kalbama neribojant laiko. Tyrimo dalyviai X globos įtaigoje gyvenantys Parkinsono liga sergantys senyvo amžiaus asmenys. Tyrime dalyvavo dalyviai:3 moterys ir 1 vyras (žr. 2 lentelę). Tyrimo informantų charakteristikos 2 lentelė Tyrimo informantų charakteristikos Interviu Nr. Vardas Amžius Kiek metų gyvena globos namuose? Apibūdinimas Interviu Nr.1 Informantas 1 75 m. 2 metus Ištekėjusi turi du sūnūs, mėgsta megzti, bendrauti. Interviu Nr.2 Informantas 2 72 m. 1 metus Našlė, turi dvi dukterys ir vieną sūnų Mėgsta skaityti. Religinga. 33 Interviu Nr.3 Informantas 3 66 m. 2 metus Vieniša, nebuvo ištekėjusi. Mėgstama veikla dainavimas. Interviu Nr.4 Informantas 4 78 metai 3 metus Našlys, turi trys sūnūs, mėgstama veikla žvejyba, kryžiažodžių sprendimas. Tyrimo laikas: Tyrimas buvo atliekamas nuo 2021 metų balandžio mėnesį Neribotas pokalbio laikas leido tyrimo dalyviams leido laisvai reikšti savo mintis. Taip pat buvo galima stebėti tiriamųjų asmenų kūno kalbą. Tyrimo vieta: tyrimas vyko X socialinės globos namuose. Tyrimo patikimumas. Kokybiniam tyrimui patikimumo suteikia ilgas tyrimo laikas. Renkant duomenis buvo pasirenkamas (pusiau struktūrizuotas).interviu metodas Duomenų fiksavimas ir apdorojimas: Tyrimo metu dalyviams buvo skaitomi klausimai ir užrašomi atsakymai į juos. Pusiau struktūruoto interviu metu, turint sutikimą, duomenis buvo fiksuojami diktofonu, kadangi diktofonu įrašytas interviu yra tikslesnis ir gauta informacija nėra iškraipyta. Visi duomenys buvo perrašomi, transkribuojami laikomasi informantų duomenų konfidencialumo Atliktas duomenų kategorizavimas. Vėliau vyko visų apdorotų duomenų jungimas į vieną pasakojimą. Sugrupavus visus gautus duomenis buvo išskirtos tokios kategorijos ir subkategorijos, patekimo į globos namus priežastys; socialinių darbuotojų ir kitų asmenų pagalbos tikimybė; adaptacijos procesas, apsigyvenus socialinės globos namuose, senyvo amžiaus asmenų užimtumas globos įstaigose; socialinės globos namų gyventojų adaptacijos ypatumai; Parkinsono liga sergančių asmenų savijauta socialinės globos namuose. Etiniai tyrimo principai: atliekant tyrimą vadovautasi laisvanoriškojo, sąžiningumo, teisingumo ir konfidencialumo principais Pradedant tyrimą buvo kreiptasi į X globos įtaigos administraciją dėl minėto tyrimo atlikimo. Gavus sutikimą pradėti tyrimą bendrauta su įtaigoje gyvenančiais senyvo amžiaus asmenimis. Keturi įstaigoje gyvenantys senyvo amžiaus asmenis sergantys Parkinsono liga sutiko dalyvauti tyrime. Siekiant nepažeisti dalyvių konfidencialumo tyrimo dalyvių vardai yra pakeisti. Tyrimo uždaviniai: Nustatyti Parkinsono liga sergančių asmenų adaptacijos ypatumus socialinės globos įstaigoje. Tyrimo eiga: tyrimas vyko tokia seka: tyrimo plano sudarymas, tyrimo dalyvių pasirinkimas (X globos įtaigos administracijos sutikimas ir pačių tyrimo dalyvių sutikimas dalyvauti tyrime),duomenų rinkimas naudojant interviu metodą, duomenų kodavimas, analizė ir interpretavimas bei rezultatų pateikimas. 34 Senatvėje daugiausiai nerimo kelia nežinomybė kokia bus sveikata, kaip pasikeis gyvenimo sąlygos. Blogėjanti sveikata, lėtinės ligos sumažina gebėjimą gyventi iki tol įprastoje aplinkoje. Atsiranda priklausomybė nuo kitų žmonių (Grinevičienė,2007). 3 lentelė. Aplinkybės įtakojusios informantus kreiptis į socialinės globos įstaigą (sudarytą baigiamojo darbo autorės, remiantis tyrimo surinktais duomenimis) Kategorija Subkategorija Patvirtinantys teiginiai Aplinkybės įtakojusios kreiptis į globos įstaigą Liga

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!