Sergančiųjų virškinimo organų ligomis nusiskundimai ir rizikos veiksniai

Įvadas Virškinimas – tai sudėtingas procesas, kurio metu maisto medžiagos skaidomos virškinimo kanale ir įsiurbiamos į kraują. Virškinimo sistemą sudaro daug įvairių organų, kurių pagrindinė funkcija – aprūpinti organizmą energetinėmis ir maisto medžiagomis. Šios sistemos organai paruošia augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagas taip, kad jas galėtų pasisavinti organizmo audiniai ir ląstelės. Virškinimo sistemą sudaro 8-10 metrų ilgio kanalas. Sistema prasideda burnos anga, toliau eina ryklė, stemplė, skrandis, plonosios žarnos ir storosios žarnos, pasibaigianti išeinamąja anga. Virškinimo sistemai (1 pav.) taip pat priklauso didžiosios seilių liaukos, kepenys ir kasa. 1 pav. Virškinimo sistema. Burna (2 pav.) tai pradinė virškinamo organų sistemos dalis, į kurią visų pirma patenka maistas. Čia prasisdeda maisto mechaninis smulkinimas, seilių fermentų virškinimas. Ryklės ilgis apie 12-15cm, ji pereina į stemplę. Ryklėje kryžiuojasi oro ir maisto takai, todėl dažnia valgant ir kalbant vienu metu galime užspringti. 2 pav. Burna. 1- liežuvis, 2- dantys, 3- liežuvėlis, 4- žiočių lankai, 5- burnaryklė. Stemplė yra 25 cm ilgio raumeninis vamzdelis, jungiantis ryklę su skrandžiu. Stemplė tęsiasi per kaklą ir krūtinę. Perveria diafragmą, patenka į pilvo ertmę ir pereina į skrandį. Ties stemplės perėjimu į skrandį raumeninis sluoksnis šiek tiek sustorėja ir sudaro rauką, kuris neleidžia maistui patekti atgal iš skrandžio į stemplę. Jei šio rauko funkcija sutrikusi, rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, dirgina jos gleivinę, gali sukelti nudegimų ir opų. Tai vadinama gastroezofaginiu refliuksu – žmogus skundžiasi deginimu už krūtinkaulio. Stemple maistas iš ryklės patenka į skrandį. Skrandis (3 pav.) tai plačiausia virškinamojo trakto dalis, kurioje maistas maišomas su skrandžio sultimis, ir porcijomis patenka į dvylikapirštę žarną. 3 pav. Skrandis. 1- stemplės perėjimas į skrandį, 2- skrandis, 3- skrandžio kraujagyslė, 4- dvylikapirštė žarna, 5- dvylikapirštės žarnos ir skrandžio raukas. Nuo skrandžio prasideda žarnynas (4 pav.), kuris skirstomas į plonąją ir storąją žarnas. Plonoji žarna ilgiausia virškinimo sistemos dalis. Ją sudaro trys dalys: dvylikapirštė, tuščioji ir klubinė. Plonosios žarnos ilgis yra apie 6-7 m. Dvylikapirštė žarna yra apie 25-30cm ilgio. Į ją atsiveria tulžies ir kasos latakai. Storąją žarna taip pat sudaro trys dalys: akloji žarna su kirmeline atauga (apendix), gaubtinė žarna, ir tiesioji žarna. Storosios žarnos ilgis apie 120 -150cm. Joje esti gausu mikroorganizmų, kurie skaido dar nesuvirškintas medžiagas, taip pat vyksta vandens, mineralinių medžiagų bei vitaminų įsiurbimas, bei formuojamos išmatos. 4 pav. Žarnynas. 1- storoji gaubtinė žarna, 2- plonosios žarnos, 3- tiesioji žarna, 4- išeinamoji anga, 5- kirmelinė atauga. Kepenys (5 pav.) – tai didžiausia organizmo liauka. Kepenys tai organizmo laboratorija. Čia gaminama tūlžis, baltymai, vitaminai, geležis, kaupiamos kai kurių medžiagų atsargos, nukenksminami medžiagų apykaitos produktai, kai kurie vaistai, alkoholis, apvalomas iš žarnų atitekėjęs kraujas. Sergant įvairiomis ligomis pažeidžiamos kepenų ląstelės, prasideda kepenų funkcijos nepakankamumas. Tuomet trinka medžiagų apykaita, organizmas apnuodijamas kenksmingomis medžiagomis. 5 pav. Kepenys. 1- dešinė kepenų skiltis, 2- tūlžies pūslė, 3- kairė kepenų skiltis, 4- skrandis, 5- kepenų kraujagyslė. Tulžies pūslė tai pailgos kriaušės formos organas po kepenimis Tulžis nuolat gaminama ir išteka iš kepenų. Kasa yra pagrindinė virškinamojo trakto liauka, gaminanti įvairius fermentus, atsakingus už maisto medžiagų skaidymą. Kasoje gaminamas insulinas, gliukagonas. Tarp vidaus organų ligų virškinimo trakto ligos dažniausios. Būna lėtinės, kartais kartojasi. Dėl to pablogėja visų organizmo funkcinių sistemų būklė. Sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja darbingumas. Daugelis ligų neturi vienos priežasties, ligą lemia sutrikę virškinimo organų funkciniai patogeneziniai ryšiai, bei reguliaciniai mechanizmai, palaikantys virškinimo darną (kramtymas, rijimas, virškinimas). Rizikos veiksniai skatinantys šių ligų atsiradimą: alkoholio vartojimas, nereguliari nesuderinta mityba, nesveiki dantys ir kita. Visus šiuos veiksnius reikia įvertinti sudarant individualų sergančiųjų virškinimo ligų reabilitacijos planą. Dažniausios virškinimo sistemos ligos yra šios: ezofagitas, gastritas, gastroezofaginio refliukso sindromas, opaligė, vėžys (stemplės, skrandžio, storosios žarnos), lėtinės uždegiminės žarnų ligos, funkcinė dispepsija, dirgliosios žarnos sindromas, ūminis ir lėtinis pankreatitas, tūlžies pūslės akmenligė, kepenų cirozė ir kepenų uždegimas. Virškinimo sistemos ligos: jų priežastys ir simptomai Ezofagitas – tai stemplės gleivinės uždegimas. Valgydami maistą, sukramtome jį burnoje. Stemplę nuo skrandžio atskiria raukas, jam nepakankamai veikiant, agresyvus skrandžio turinys patenka į stemplę ir sukelia jos uždegimą (taip vystosi gastroezofaginio refliukso liga). Ezofagitas yra dažna liga. Ezofagitas gali sukelti rijimo sutrikimus, gyvybei pavojingą kraujavimą, nevalgymą dėl skausmų. Lėtinis ezofagitas yra priešvėžinė būklė. Ezofagitą sukelia gastroezofaginio refliukso liga, infekcijos, vaistai, radiacinė terapija, sisteminės ligos, traumos ar nudegimai. Infekcija dažniausiai pažeidžia žmonės su nusilpusiu imunitetu (vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, sergantys AIDS, kraujo vėžiu). Pasireiškia sunkiu ar skausmingu rijimu (rijimo sutrikimas - disfagija), rėmens graužimu, nemaloniu jausmu ar skausmu už krūtinkaulio, pykinimu, vėmimu, pilvo skausmu, skausmu po kairiu šonkauliu, atpylimas krauju, apetito sumažėjimas, svorio kritimas (priklauso nuo ligos sunkumo ir trukmės), kosulys. Gastritas – ūminis ar lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė parausta, paburksta, sunkesniais atvejais susidaro erozijų. Ūminį skrandžio uždegimą gali sukelti alkoholis, sunkiai virškinamas, aštrus maistas, apsinuodijimas maistu, Neretai skrandžio uždegimą sukelia vaistai, hormoniniai medikamentai. 80-90 procentų visų gastritų sukelia Helicobakter pylori infekcija. Dažniausiai tai būna lėtiniai gastritai. Helicobakter pylori sukeltas gastritis gali apimti tik urvo sritį. Tokiais atvejais būna padidėjusi skrandžio rūgšties sekrecija, dvylikapirštėje žarnoje gali atsirasti opų. Jei uždegimas išplinta į skrandžio kūną, histologiniai pokyčiai gali progresuoti iki gleivinės atrofijos ir metaplazijos. Patekus į skrandį žalingoms medžiagoms, paprastai po 4-8 valandųligoniui atsiranda skrandžio pilnumo, sotumo, nevirškinimo jausmas. Pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Sergant lėtiniu gastritu gali labia sumažėti ar padidėti skrandžio sulčių rūgštingumas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Gastroezofaginis refliuksas – nevalingas skrandžio turinio grįžimas į stemplę. Tai yra fiziologinis reiškinys, pasitaikantis visiems žmonėms. Gastroezofaginio refliukso liga kai dėl gastroezofaginio refliukso pažeidžiama stemplės gleivinė ir kiti organai. Ten kur stemplė pereina į skrandį, yra raumeninis raukas (sfinkteris). Ryjant maistą jis atsipalaiduoja ir laisvai praleidžia maistą, vėliau susitraukia ir neleidžia skrandžio turiniui grįžti atgal į stemplę. Be to stemplei būdingi peristaltiniai judesiai, kuriais maistas, seilės, tuo pačiu ir patekęs rūgštus skrandžio turinys stumiami žemyn į skrandį. Jei stemplės peristaltika ir rauko funkcija nesutrikusi, rūgšties patekimas į stemplę didelės žalos nepadaro. Manoma, kad pagrindinė gastroezofaginio refliukso ligos priežastis yra stemplės rauko atsipalaidavimas tarp valgių. Dažniausias gastroezofaginio refliukso ligos simptomas yra rėmuo. Rėmuo – deginantis skausmas už krūtinkaulio. Dažnai skausmas prasideda pilvo viršutinėje dalyje ir išplinta į kaklą. Skausmas gali trukti iki 2 valandų. Deginimas sustiprėja pavalgius, pasilenkus, gulint. Skausmas nesustiprėja fizinio krūvio metu. Opaligė – tai lėtinė pasikartojanti liga, kurios metu periodiškai atsiranda skrandžio (6 pav.) ir dvylikapirštės žarnos gleivinės opų. Sergant opalige, pažeidžiama skrandžio ir/ar dvylikapirštės žarnos gleivinė – atsiranda žaizdos (opos). Jos sukelia skausmą, gali kraujuoti, prakiurti. Yra daug opaligės atsiradimo teorijų, tačiau pastaruoju metu prieita prie išvados, kad ji atsiranda ar paūmėja, kai sutrinka pusiausvyra tarp gleivinę žalojančių ir ją saugančių veiksnių. Agresyviems veiksniams priskiriama druskos rūgštis, vaistai (ypač nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo), rūkymas, alkoholis, H.pylori infekcija (pagrindinė), stresas, genetinis polinkis. 6 pav. Skrandžio opa Dažniausiai jaučiamas skausmas viršutinėjė pilvo dalyje. Jei opa dvylikapirštėje žarnoje – skauda nevalgius, naktį, o pavalgius pagerėja. Jei opa skrandyje – skauda pavalgius. Ligonį taip pat gali pykinti, vargina rėmuo. Apetitas dažniausiai išlieka normalus. Stemplės vėžys - piktybinis iš stemplės gleivinės kilęs navikas. Tai nėra dažna liga. Stemplės vėžiui įtakos turi koncentruotų alkoholinių gėrimų vartojimas, rūkymas, terminis poveikis, jonizuojamoji spinduliuotė, blogas dietos režimas, nervinis stresas, genetiniai faktoriai, nutukimas. Dažniausiai ligos pradžioje nepasireiškia jokie simptomai, tačiau ligai progresuojant gali atsirasti šie požymiai: padidėjęs rūgštingumas, maisto nepraeinamumas, nekonfortiškumo ar tempimo jausmas stemplėje, gali pasireikšti skausmas. Skrandžio vėžys (7 pav.) - tai piktybinis gleivinės epitelio ląstelių navikas. Vienas labiausiai paplitusių navikų pasaulyje ir Lietuvoje. Vienas pagrindinių veiksnių, didinančių riziką susirgti skrandžio vėžiu, yra Helicobacter pylori infekcija ir dėl jos atsiradęs lėtinis atrofinis skrandžio uždegimas. Dažniau skrandžio vėžys išsivysto ir tuo atveju, jei sergama autoimuniniu skrandžio uždegimu ar yra pašalinta dalis skrandžio, be to, suvėžėti gali ir kai kurie polipai (gerybiniai navikai). Manoma, kad skrandžio vėžio atsiradimui įtakos turi ir su maistu gaunami kancerogenai (nitritai, kurių randama rūkytuose, sūdytuose produktuose), rūkymas, alkoholio vartojimas, antioksidantų (vitaminų E, C, seleno) trūkumas. Taip pat pastebėta, kad dažniau skrandžio vėžiu suserga A kraujo grupę turintys asmenys ir gyvenantys kai kuriose šalyse (daug sergančiųjų Japonijoje, Kinijoje, Lotynų Amerikoje, Suomijoje, mažai – JAV, Australijoje). 7 pav. Skrandžio vėžys Ankstyvosiose stadijose simptomų nebūna. Ligai progresuojant, gali atsirasti skausmas epigastriume, anoreksija, ankstyvas sotumo jausmas, pykinimas, vėmimas. Gali būti anemijos požymių, kristi svoris. Storosios žarnos vėžys - tai vienas dažniausių piktybinių navikų, kuris gali lokalizuotis gaubtinėje ir aklojoje, riestinėje ir tiesiojoje žarnoje. Vienas dažniausiai pasitaikančių piktybinių navikų. Tikslios kolorektalinio vėžio priežastys dar nėra žinomos. Žinomi storosios žarnos vėžio galimi rizikos veiksniai: • Amžius. Dažniau serga vyresni nei 50 metų amžiaus žmonės • Opinis kolitas. Tai uždegiminė žarnų liga, kuria sergant būdingi žarnyno gleivinės pakitimai. Ilgą laiką sergant šia liga didėja tikimybė susirgti storosios žarnos vėžiu • Netinkama mityba. Didesnę riziką susirgti storosios žarnos vėžiu turi vartojantys daug riebalų ir mėsos, o mažai daržovių ir ląstelienos • Rūkymas • Daugybinė polipozė. Polipai – tai gerybiniai storosios žarnos navikai, tačiau esant jų daug, didėja piktybinio proceso rizika • Paveldimumas. Didesnę rizika sirgti storosios žarnos vėžiu turi tie, kurių šeimoje buvo diagnozuotas kolorektalinis vėžys, ypač jaunesniems nei 45 metų amžiaus. Pagrindiniai simptomai tai pilvo pūtimas, bendras silpnumas, dažnas tuštinimasis, bendras nuovargis, kūno masės sumažėjimas, vidurių užkietėjimas, tuštinimasis su krauju, stiprus raižantis pilvo skausmas. Lėtinės uždegiminės žarnų ligos. Ši sąvoka apibūdina dvi neaiškios priežasties lėtinės eigos uždegiminės ligos: nespecifinis opines kolitas ir Krono liga. Krono liga - neretai pažeidžia daugelį virškinimo trakto segmentų – nuo burnos iki išangės. Pažeidimai apima visus tris žarnos sienelės sluoksnius. Opinis kolitas dažniausiai prasideda tiesiosios žarnos pažeidimu, gali išplisti, tačiau neperžengia storojo žarnyno ribų, pažeidžiama tik žarnų gleivinė. Įrodyta, kad ir opinis kolitas, ir Krono liga yra autoimuninė patologija, atsirandanti dėl genetiškai determinuotos, pakitusios gleivinės reakcijos į egzogeninius ir endogeninius veiksnius. Svarbiausi veiksniai, manoma, yra maisto ir bakterijų antigenai, kokie konkrečiai, neaišku. Krono liga i opinis kolitas skiriasi savo klinika. Krono liga pasireiškia viduriavimu krauju, su pūliais ir riebalų priemaišomis, pilvo skausmu, karščiavimu, silpnumu, apetito sumažėjimu, svorio kritimu. Opinio kolito pagrindiniai simptomai yra viduriavimas didelis su šviežio kraujo priemaišomis, pilvo skausmai, karščiavimas, tachikardija, anemija, peritonitas dėl perforacijos. Funkcinė dispepsija - tai viršutinės pilvo dalies skausmas, diskomfortas, ankstyvas sotumo jausmas, pykinimas, pilvo pūtimas, kai nerandama jokios organinės patologijos. Funkcinė dispepsija diagnozuojama jeigu dispepsijos simptomai vargina 12 savaičių per pastaruosius 12 mėnesių, ištyrus ligonį nerandama organinės ligos, kuri galėtų sukelti tuos simptomus, ir dispepsijos simptomai nėra susiję sus tuštinimosi sutrikimais. Funkcinės dispepsijos priežastys gali būti įvairios, tačiau nėra visai aiškios. Kai kuriems pacientams būna sutrikusi skrandžio motorika (peristaltika), kitiems priežastis gali būti jutimų sutrikimas (nervinių galūnėlių, esančių virškinimo organuose) pokyčiai. Dar viena galima priežastis – lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeltas bakterijos H. pylori. Labai svarbūs psichologiniai veiksniai, tačiau neaišku, ar jie dalyvauja kaip atskiras faktorius, ar išryškina jau egzistuojantį sutrikimą. Klinikoje funkcinė dispepsija skirstoma į tris tipus: 1. Opinis tipas, kai vyraujantis funkcinės dispepsijos požymis yra viršutinės pilvo dalies (epigastrio) skausmas; 2. Dismotorinis tipas, kai vyrauja viršutinės pilvo dalies diskomfortas, pykinimas, pilvo pūtimas, ankstyvas sotumo jausmas; 3. Nespecifinis, kai ligos simptomai nebūdingi nei vienam aukščiau išvardintam tipui. Dirgliosios žarnos sindromas – tai funkcinis virškinamojo trakto sutrikimas,kuriam būdingas pilvo skausmas ir tuštinimosi sutrikimai. Manoma, kad dirgliosios žarnos sindromą lemia sutrikęs centrinis žarnų veiklos reguliavimas, sumažėjęs jautrumo slenkstis visceraliniams impulsams. Sustiprėja skausmo jutimas, pakinta žarnų motorika bei sekrecija. Ligos pradžiai ir eigai didelę reikšmę turi persirgtos žarnų ligos, infekcija, psichiniai ir socialiniai veiksniai, stresas, nuolatinis psichologinis diskomfortas, chirurginės intervencijos, antibiotikų vartojimas, neracionali mityba. Dirgliosios žarnos sindromui būdingi yra šie simptomai: pilvo skausmas (keičiantis vietą ir pobūdį, galintis atsirasti ar sustiprėti po valgio, streso), nenormalus tuštinimosi dažnis (>3 kartai per dieną arba 225 g/per dieną. Viduriavimas turi daug priežasčių ir pagal etiologiją yra skyrstomas į osmosinį, uždegiminį, sekrecinį, malabsorbcinį, hipermotorinį. Osmosinis – tai kai žarnų spindyje susikaupia blogai rezorbuojamos medžiagos, kurios padidina išmatų osmozinį slėgį, lyginant su kraujo osmoziniu slėgiu, todėl skystis traukiamas į žarnos spindį. Būdinga porezekcinėms skrandžio ligoms, lėtiniam pankreatitui, fermentopatijoms (ypač laktazės nepakankamumui) taip pat vartojant sorbitolį, laktuliozę. Sekrecinis – toksinai ar kitos medžiagos dirgina žarnos gleivinę, pastaroji pradeda sekretuoti eksudatą į žarnos spindį. Sekrecinį viduriavimą sukelie bakterijų toksinai, šlapalas, dehidroksiliotos tulžies rūgštys, laisvinamieji vaistai. Sekrecinis dažniausia viduriavimo priežastis. Uždegiminis - jo priežastis yra uždegiminiai žarnų gleivinės pokyčiai. Sukelia mikroorganizmai. Uždegimo metu išsiskiria mediatoriai stimuliuojantys sekreciją, susilpnėja absorbcija, dėl kraujagyslių pažeidimo iš kapiliarų išsiskiria baltymai, atsiranda išopėjimų, vyksta eksudacija iš kapiliarų ir limfinių takų. Būna sergant enteritu, kolitu ( bakteriniu, virusiniu, parazitiniu), maisto alergija, opiniu kolitu, Krono liga, spinduliniu enteritu ir kolitu. Uždegiminiam viduriavimui būdinga: išmatose yra leukocitų, dažnai gali būti eritrocitų. Gali būti bendri uždegimo požymiai, pav. karščiavimas. Malabsorbcinis - kai pažeista žarnų gleivinė blogai rezorbuoja normaliai lengvai įsisavinamas medžiagas. Tai būdinga celiakinei ligai, lėtiniam pankreatitui, po didelės apimties plonosios žarnos rezekcijos. Hipermotorinis - žarnyno turinys labai greitai praeina pro storąją žarną, skysčiai nespėja rezorbuotis ir ligoniai tuštinasi skystomis išmatomis. Būdinga dirglios storosios žarnos sindromui, motorikos sutrikimui sisteminių ligų (sklerodermijos) atvejais, sergant cukralige, hipertireoze. Ligonio, kuris skundžiasi viduriavimu, klausiama kiek kartų per parą tuštinasi, ar gausiai viduriuoja, ar nepastebėjo išmatose kraujo ar gleivių. Vidurių užkietėjimas. Tai suretėjęs, pasunkėjęs tuštinimasis, dažniau kietos konsistencijos išmatomis. Vidurių užkietėjimas laikomas lėtiniu, kai simptomai laikosi ilgiau nei 6 mėn., o tuštinamasi rečiau nei 3 kartus per savaitę, tačiau atskirų žmonių tuštinimosi norma labai skiriasi. Vidurių užkietėjimas vystosi sulėtėjus storosios žarnos motorikai ir pailgėjus virškinamojo trakto turinio tranzito laikui. Vidurių užkietėjimas gali būti organinis ir funkcinis. Organinis vidurių užkietėjimas yra susijęs su mechanine kliūtimi, trukdančia žarnų turiniui judėti. Tokia kliūtimi gali būti tiesiosios ar riestinės žarnos vėžys, pooperacinės sąaugos. Vėžio sukeltas vidurių užkietėjimas progresuoja, o sukeltas sąaugų yra stabilus. Funkcinis vidurių užkietėjimas gali būti: • Alimentinis - netinkama mityba, per mažai vartojama augalinės ląstelienos, per daug rafinuoto maisto, per mažai skysčių; • Atoninis – nepakankamas fizinis aktyvumas, ilgalaikis ar užsitęsęs gulimas režimas; • Toksinis – medikamentinis (gausus vaistų vartojimas, ypač analgetikų); • Proktogeninis - neteisingi tuštinimosi įpročiai: pakartotinas valingas potraukio tuštintis slopinimas, nepakankamas laiko skyrimas visiškai defekacijai, dažnas liuosuojančių vaistų vartojimas, piktnaudžiavimas klizmomis; • Spazminis - padidėjęs žarnų sienelės judrumas. Funkcinės obstipacijos dažnesnės vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms moterims. Vidurių užkietėjimas neretai yra ir kitų ligų simptomas, pvz: storosios žarnos ligų, centrinės nervų sistemos ligų, endokrininių ligų, sisteminių ir psichikos ligų. Kraujavimas iš virškinamojo trakto. Kraujuoti gali iš stemplės, skrandžio ir žarnyno. Vėmimas krauju vadinamas haematemesis. Kai kraujuojama iš stemplės kraujo spalva gali būti nepakitusi – šviesus, raudonas kraujas arba patamsėjusi - jei kraujas pabuvojo skrandyje, kur druskos rūgštis hemoglobiną pavertė tamsesniu hematinu. Stemplės kraujavimas būdingas stemplės venų varikozei sergant kepenų ciroze, taip pat stemplės ir įskrandžio išilginiam gleivinės plyšimui. Iš skrandžio beveik visada vemiama tamsiu krauju, panašios spalvos kaip kavos tirščiai. Taip gali kraujuoti iš daugelio viršutinio virškinimo trakto vietų (stemplė, skrandis, dvylikapirštė žarna), būdinga skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opinei ligai, skrandžio vėžiui, eroziniam gastritui, hemoraginiam vaskulitui. Kraujavimas iš žarnų pasireiškia dvejopai: 1) išmatos būna tamsios, juodos, skystos, panašios į degutą (melaena), 2) su išmatomis išsiskiria grynas kraujas (haematochesia). Melena būdinga skrandžio, dvylikapirštės žarnos opinei ligai, skrandžio vėžiui. Haematochesia – kraujavimui iš hemaroinių mazgų, tiesiosios ir riestinės žarnos navikų, išangės įtrūkimų. Anoreksija. Tai ryškus apetito pablogėjimas, dažniausiai kartu mažėja kūno masė. Apetitą mažina daugelis virškinamojo trakto ligų – ūminis ir lėtinis gastritas, skrandžio vėžys. Tačiau apetitas gali pablogėti ir dėl daugelio kitų sistemų ligų - sergant širdies ligomis, infekcinėmis ligomis, esant vėžinei intoksikacijai, karščiuojant. Galima ir psichogeninė anoreksija, dažniau būna jaunoms mergaitėms brendimo amžiuje, netenkama iki 25 turėtosios kūno masės. Taip pat prie kitų nusiskundimų galima pridėti gausų dujų išėjimą, žagsėjimą, karščiavimą. Gausus dujų išėjimas. Normaliai išeina apie 0,5 l žarnyno dujų per parą. Daugiausia dujų pasišalina tuštinantis. Pagausėjęs jų išsiskyrimas ne per defekaciją rodo, kad žarnyne dėl puvimo ar rūgimo procesų susirenka daugiau dujų arba sutrikusi jų rezorbcija. Karščiavimas. Sergantiesiems virškinimo organų ligomis neretai pasireiškia vienas iš nespecifinių organizmo gynybos požymių, tai karščiavimas. Karščiavimas gali būti, esant viduriavimui, virusinės ir bakterinės kilmės žarnyno infekcijoms, autoimuninėms žarnų ligoms, taip pat skrandžio bei žarnų navikams. Iš apklausos, iš sergančiųjų nusiskundimų galima labai daug sužinoti, kad nustatyti preliminarią diagnozę, tačiau kartais reikia kitų ištyrimo būdų, tikslesnei diagnozei nustatyti. Yra daug kitų, sergančiųjų virškinimo organų ligomis, ištyrimo būdu: apžiūra, perkusija, auskultacija, apčiuopa, laboratoriniai tyrimai, instrumentiniai tyrimai. Bendrosios apžiūros metu galima sužinoti apie mitybą, odos spalvą, padėtį. Specialiosios apžiūros metu apžiūrima burnos ertmė, pilvas ir liežuvis. Auskultuojant galima išgirsti žarnų gurgėjimą. Perkutuojant galima nustatyti laisvą skystį pilvo ertmėje. Apčiuopa tai pats svarbiausias ir informatyviausias tyrimo metodas. Iš laboratorinių tyrimų yra daromas išmatų tyrimas ir Helicobacter pylori diagnostika. Pagrindiniai virškinamojo trakto instrumentiniai tyrimai yra endoskopiniai. Išvada Svarbi sąlyga organizmui būti sveikam yra ta, kad organizmo ląstelės gautų visas funkcionavimui reikalingas medžiagas. Ląstelių gaminimuisi ir išlikimui reikalingi baltymai, angliavandeniai, riebalai, mineralai, vitaminai ir vanduo. Virškinimo sistemos ligos atsiranda tada, kai mes nesuderiname savo maisto su savo vidaus organų pageidavimais. Pilvo pūtimas, viduriavimas ar rėmuo - organizmo užuominos apie netinkamą mitybą, pažįstamos kiekvienam iš mūsų. O juk tam, kad mūsų pilvukas niekada neskaudėtų, reikia tiek mažai: visada galvoti, ką mes valgome, kiek ir kokios kokybės. Aišku, negalime visko suversti vien netinkamai mitybai, taip pat svarbūs yra ir kiti faktoriai, kurie priklauso nuo mūsų, tačiau mes jų nešaliname, pvz: rūkymas, alkoholis. Stresai, nejudrus gyvenimo būdas, neigiamai veikia mūsų virškinimo sistemą. Vis daugiau žmonių skundžiasi įvairiais skrandžio sutrikimais: raugėjimu, pykinimu, deginimo, sunkumo ir pilnumo jausmu, pilvo pūtimu. Tačiau dažnai į šiuos negalavimus numoja ranka tikėdamiesi, jog praeis savaime arba gydosi patys. Žmonės negalvoja, kad pasikartojantys virškinimo sutrikimai gali būti pirmieji sunkių ligų pranašai, todėl reikia ieškoti medikų pagalbos. Šiandien virškinimo sistemos ligos sudaro didžiausią dalį visų ligų, ir nėra tokio žmogaus, kuris nekentėtų nuo mažesnių ar didesnių virškinimo sutrikimų. Labai daug žmonių serga opalige, gastritu. Pas mane šeimoje kiekvienas turi šių sutrikimų, tik vienam išreikšti labiau, kitam mažiau. Literatūros sąrašas: 1. A. Naudžiūnas, S. Sadauskas, A. Unikauskas itt. „Vidaus ligų pagrindai farmacininkams “, Kaunas 2010; 2. „Sveikatos enciklopedija“, Vilnius 2003; 3. „Klinikinė gastroenterologija“, Vilnius 2010; 4. Hallbjorg Almas „Klinikinė slauga, 1 dalis“, Vilnius 1999; 5. J. Pundzius „Klinikinis pilvo tyrimas“, Vilnius 2008; 6. http://lt.wikipedia.org/wiki/Virškinimo_sistema 7. http://www.google.lt/search?q=Virskinimo+organai&hl=lt&prmd=imvns&tbm=isch&tbo=u&source=univ&sa=X&ei=UsuCT8fqLaao4gThvdXXBw&ved=0CCwQsAQ&biw=1247&bih=863 8. http://www.pasveik.lt/organai-pilvas/39875 9. http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/27714.html 10. http://www.pasveik.lt/ligos/5;system;9 11. http://ligos.sveikas.lt/lt/ligos/virskinimo_organu_ligos/ 12. http://www.sos03.lt/Sveikas_gyvenimas/Fizine_sveikata/Virskinimo_sutrikimai_sunkios_ligos_pranasai 13. ututi.com/content/get_content/52426 (google. lt)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!