Senovės lietuvių mitologija ir religija

Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas.
Kas yra religija?
Sunku pasakyti, kada atsirado žodis religija,tačiau žinoma, kad jis kilęs iš lotinų kalbos ir kad jo atitikmenį rasime visose lotynų kalbos įtaką patyrusiose kalbose.Religija veikiausiai kilusi iš žodžio religere, reiškiančio „sutelkti dėmesį į kurią nors veiklą“, arba religare – „ką nors tvirtai surišti“.Šie senoviniai žodžiai beveik nieko bendra neturi ir su dabartine žodžio „religija“ reikšme, šiandien „religija“ apibrėžia tikėjimą, elgesį ir socialines institucijas, vienaip ar kitaip susijusias su klausimais apie pasaulio pradžią, pabaigą ir prasmę, apie tai, kas laukia po mirties, apie galingų, ne žmogiškų būtybių – dvasių, protėvių, angelų, demonų ir dievų – egzistavimą it jų norus bei apie tai, kaip visa tai įtakoja žmogaus elgesį. Kadangi visi šie klausimai susiję su nerimuoju pasauliu, esančiu už žmonijos istorijos ribų, paprastai manoma, kad „religiniai“ ir „politiniai“ galykai vieni kitiems prieštarauja. Iš to kilo nuostata,jog religija yra asmeninio tikėjimo reikalas, nepaklūstantis racionalumui, o politiniai klausimai yra regimi, vieši, todėl ir atviri racionaliems argumentams.
Religijos esmė
Nors sutartinai daromas skirtumas tarp privatumo ir viešumo, jausmo ir veiksmo yra istorinės raidos rezultatas, šių dienų nuostata,jog visi tur vidinį tikėjimo pagrindą, viešai išreikštą ritualais, yra taip paplitusi, jog ja abejoti yra tolygu netgi intuityvumą. Šia nuostata vadovaujasi žmonės, kuriuos vienu žodžiu galėtume pavadinti esencialistais. Jie yra esancialistai, nes pasak, jų, religija apibūdina išorinius veiksnius,įkvėptus vidinio akstino, vadinamo „tikėjimu“. Todėl kartais yra sakoma: „aš ne religingas,o dvasingas“. Iš to galima daryti prielaidą, kad su religijomis susijusios institucijos –hierarchijos,taisyklės ritualai ir t.t. – yra antraeilės ir antraeilės ir neesminės. Svarbiausia vidinis tikėjimas, vidinė religios tikėjimo „esmė“. Nors...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!