Religija bei politika - tolerancija ir fanatizmas

Tolerancija. Terminas „tolerancija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio [talao] , reiškenčio ištveriu, pakeliu, pakenčiu. Apie toleranciją kalbėjo jau senovės romėnai, tačiau tik Renesanso epochoja šiam terminui buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia prasme prasme terminas buvo įvestas XVI a. religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantuų persekiojimą.Tolerancija nėra koks nors stebėtojo atlaidumas ar pasyvumas. Priešingai – ji aktyvi veiksena, strategija siekiant vertybių.Gerbti reikia ne klaidingas pažiūras, o teisę turėti kitokias pažiūras negu mūsų. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius, neleistina persekioti už kitokį požiūrį nei mūsų.
Istorinė tolerancijos idėjos ir praktikos sklaida rodo, kad netolerancijos kitaminčiam pagrindas buvo absoliutizmo pretenzija: tikrąjį Dievo žodį žino tik Bažnyčia, jos autoritetas kyla iš Šventojo Rašto autoriteto – ką teigia Bažnyčia, tas teisinga. Teokratinė tendencija stengėsi kontroliuoti visas gyvenimo sritis: valstybę, teismus, švietimą, mokslą ir meną, net ekonomiką. Tokiomis sąlygomis apie toleranciją kitaminčiams negali būti nei kalbos. Viduramžiais būti tolerantiškam reiškė būti atlaidžiam nuodėmei, taigi pačiam daryti nuodėmę. Prievartinėmis priemonėmis dvasiškai įsiviešpatavo ir kitos pasaulio religijos, kai kuriais laikotarpiais tolerancijos reikalai jose buvo dar prastesni negu krikščionybėje viduramžiais. Teokratinė ekspancija ir būtinas jos palydovas – prievartos taikymas – kyla iš Bažnyčios ir valstybės santykio iškreiptos sampratos, iš tikėjimo srities neatskyrimo nuo pasaulietinės srities. Antai ir šiandieninio islamo fundamentalizmo teokratinė pretenzija reguliuoti visas gyvenimo sritis tapatina pilietinę ir religinę bendruomenes. Kalbant labai bendrai, dvasinė krikščionybė plyti tarp dviejų kraštutinumų – teokratinio ekspansionizmo ir visiško šventumo atsiskyrimo nuo pasaulietiškumo. Praėjus krikščionybės kultūrinio viešpatavimo epochai, katalikybė ir kitos krikščioniškosios konfesijos įrodė, kad joms būdinga atsinaujinimo dvasia, kad katalikybė pajėgi teigti tikėjimo laisvę be netolerancijos, be absoliutizmo pretenzijos. Šie labai svarbūs doktrinos pakitimai ir mūsų laikais tvirtinami popiežių enciklikomis ir kitais Bažnyčios dokumentais., ypač II Vatikano susirinkimo nutarimais. Anksčiau religinė prievarta buvo grindžiama principu, jog be Bažnyčios nėra išganymo. Mūsų laikais teigiama: Bažnyčia reikalinga...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!