Senovės lietuvių krikšto apeigos

XV amžiuje ir vėliau Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo naminį krikštą, nors jau ir sumišusį su bažnytiniu. Bažnyčia grižtai kovojo su grynai naminiu krikštu. Už tai žmones bardavo ir bausdavo. Mažosios Lietuvos vyskupai 1425 – 1441 metais ir apie 1471 metus išleido įsakus, skirtus Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir kitų apylinkių gyventojams, kuriais draudė išsisukinėti nuo vaikų krikštijimo bažnyčiose. Pasak Pretorijaus, krikštyti atėjusius kūmus paprastai sutikdavo pribuvėja su kaušeliu rankoje. Pati jį išgėrusi, paduodavo vienam iš kūmų kūdikį. Šis, paėmęs kūdikį ant kairės rankos, dešinėje laikydamas pripildytą kaušelį, šaukdavosi deivės Laimos (vėliau – Marijos) pagalbos, kad kūdikos būtų gerai pakrikštytas ir vertas savo vardo. Po maldos nuliedavo ant žemės gėrimo ir prašydavo Žemynėlės, kad vaikui būtų maloninga ir padarytų jį laimingą. Po Žemynėlės palabinimo užgerdavo vyriausiąjį kūmą. Šis, paėmęs kūdikį ir kaušelį, vėl melsdavosi – žemynėliaudavo ir palabindavo deivę Žemyną ir Laimą, paskui užgerdavo kitą kūmą, ir taip toliau. Baigus apeigas, kūdikį ir kaušelį paimdavo tėvas, o iš jo – pribuvėja. Paskui veždavo kūdikį krikštyti. Pribuvėja užmušdavo samčiu juodą, baltą arba raibą dedeklę vištą ir išvirdavo. Valgydavo ją moterys suklaupusios aplink stalą, gerdamos po tris kartus alų, žemynėliaudamos ir palabindamos. Baigusios apeiginį valgymą, pastatydavo ant stalo indą, padėdavo ant jo nuometą ir juostą. Visos moterys ką nors kūdikiui padovanodavo.
Po radynų kuo greičiau turėjo būti krikštynos, nes tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia visokie pavojai, ypač iš tariamųjų antgamtinių būtybių (laumių, raganų, blogų akių ir kt. ) prie naujagimio iki krikšto senu papročiu turėjo degti ugnis arba namų židinys. Silpnus kūdikius stengdavosi pakrikštyti bažnyčioje, o mirštantį galėjo pakrikštyti pati pribuvėja ar kitas asmuo. Mirusio nekrikštyto kūdikio kunigai neleisdavo laidoti kapinėse. Juos laidodavo savižudžių kapinėse, esančiose už kapinių tvoros. Tėvai už mirusį nekrikštytą vaiką esą kentėsią aname pasaulyje, pragare ar skaistykloje.
Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė eina į kažkokias tamsybes arba klaidžioja po pasaulį ar...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!