Šeimos santykiai lietuvių literatūroje (kalbėjimas)

Šeimos santykiai lietuvių literatūroje

(Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas)

Visų amžių literatūroje viena iš dažniausiai nagrinėjamų temų yra santykiai šeimoje, tarp tėvų ir vaikų. Ją galima aptikti įvairių šalių, laikotarpių ar net skirtingas literatūrines kryptis atstovaujančių rašytojų kūriniuose. Šeima tai pirmoji ir svarbiausia bendruomenė, kurioje žmogus atsiduria, nes tai – gyvenimo pamatas. Būtent dėl šios priežasties šeimą daugelis rašytojų yra linkę idealizuoti. Darnios šeimos užaugina mandagius, darbščius, dorus vaikus. Tačiau ne visose šeimos taip yra, kitose vyksta nesibaigiantys konfliktai. Tėvai gimė ir augo skirtingose gyvenimo sąlygose, negu jų vaikai ir niekas nesitiki, kad būtent paauglių mąstymas turi būti panašus į jų tėvų. Net ir esant visiškai palankioms aplinkybėms jauniems žmonėms augant ir bręstant, šeimos santykiuose atsiranda didesnių ar mažesnių nesklandumų bei tylių dramatiškų išgyvenimų. Iš vienos pusės neįvertinta meilė, nusivylimas su didžiausiu susirūpinimu seka jauno žmogaus žingsnius ir visa tai šeimose sukomplikuoja net pačius geriausius santykius tarpusavyje.

Dažniausiai santykius šeimoje tarp tėvų ir vaikų gadina laiko stoka. Kiekvienas iš tėvų šeimoje stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su dukra ar sūnumi, nes tai padeda kurti artimesnį, patikimesnį, saugesnį ryšį ir vaikas gauna žinią, kad tėvams, nors jie ir yra labai užsiėmę, yra svarbus ir visada bus išgirstas. Žinoma, tai nėra lengva padaryti, nes kiekvieno iš mūsų laikas žemėje yra ribotas. Labai dažnai laisvo laiko neradimas, kurį būtų galima skirti vaiko dėmesiui, gali baigtis tuo, kad ateityje vaikas nenorės bendrauti ar padėti savo šeimai, nes vis prisimins vaikystę kada tėvai nepakankamai laiko leido kartu su dukra ar sūnumi arba atsirasdavo kitų svarbesnių dalykų. Apie tai rašo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūros realizmo atstovas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje bei visuomenės veikėjas Jonas Biliūnas savo novelėje ,,Ubagas“. Šioje novelėje yra gilinamasi į Petro Sabaliūno padėtį. Pasakotojas, grįžęs iš miesto į kaimą, iš pradžių neatpažįsta Petro, nes jis tuo metu buvo elgeta, bet, kai pradeda klausti apie praeitį, negali patikėti, kad tai buvęs jo kaimynas. Iš tikrųjų Petras Sabaliūnas yra jautrus, drovus žmogus bei atsidėkoja Dievui už visas gyvenimo gėrybes ir toks buvo nuo pat pasakotojo vaikystės. Sabaliūnas paaiškina, kad jis buvo išvarytas iš namų savo sūnaus, kuriam prieš ketverius metus atidavė ūkį. Galima teigti, jog toks Petro Sabaliūno likimas susiklostė ne dėl to, kad buvo blogas žmogus, bet dėl to, kad nepakankamai skyrė laiko savo sūnui. Juk tėvui reikėjo daug dirbti, išlaikyti šeimą. Kai turėjo laiko, užsiėmė bitininkyste. Sabaliūnas mylėjo bites, o jų medus buvo svarbus pajamų šaltinis. Petrui ne visada būdavo lengva suplanuoti savo laiką, todėl ir dėl ūkio darbų pritrūkdavo laiko, kurį galėtų skirti sūnaus auklėjimui bei bendravimui. Kai visą turtą perrašė savo sūnui, jaunasis Sabaliūnas nusprendė išvaryti tėvą iš namų. Taigi, lietuvių literatūroje galima įžvelgti ne tik idealizuojamas šeimos santykius kūriniuose, tačiau ir tokias šeimas, kuriose situacija tarp tėvų ir vaikų yra susiklosčiusi ne pati geriausia. Tam, kad ryšys šeimoje būtų darnus reikia nepamiršti laiko skirti ne tik savo poreikiams, bet ir jauniesiems šeimos atstovams – vaikams.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!