Scholastikos filosofija

Vakarų Europos viduramžių filosofija visuotinai vadinama scholastika (iš graikų kalbos – mokyklinis). Tai rodo, kad ji turėjo tėsti vadinamosios senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akademijos veikla, tradicijas. Tose mokyklose buvo dėstoma : gramatika, dialektika, retorika, aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastika nuo antikinio mokytumo skirėsi tuo, jog išmintis čia dogmatizuota ir autoritarizuota. Daugelis scholastų buvo to meto įžymybės: lektoriai, oratoriai ir t.t. Scholastikoje išmintis ir mokslas teocentrinio pobūdžio. Viduramžiais filosofija pirmą kartą istorijoje buvo institucionalizuota. Scholastai su išmintimi pasierlgė kitaip negu antikos mąstytojai: pastarieji logą iš dievų prometėjiškai surąžino žmonėms, o viduramžių scholastai išminntį vėl adresavo dieviškajam absoliutui, įrodinėdami ją formaliai, logiškai. Pagrindinės scholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos, tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos tarpusavio santykių klausimais. Scholastikos chronologija: ankstyvoji (XI – XII a.), klestėjimo periodas (XII – XIII a.) ir vėlyvoji scholastika (XIII – XIV a.). Sholastinės filosofijos Formavimosi periodo žymiausias mąstytojas buvo Jonas Škotas Eriugena. Filosofiją Eriugena suprato kaip autonomišką mokslą (ontologinė dialektiką), kurio objektas - visos būties prigimtis. Būtis tai vieninga ir vienintelė substancija, panteistiškai įsivaizduojama gamta, iš kurios emanacijos būdu atsiranda visa tikrovės įvairovė, turinti keturis savo raidos etapus, kuriuo Eriugena vadina gamtomis. Pirmoji gamta nesukurta, bet kurianti. Tai Dievas – visų daiktų šaltinis. Antroji gamta ir sukurta, ir kurianti. Tai idėjų, kaip kuriamųjų potencijų, vienybė Dievuje. Trečioji gamta kuriama, bet ne kurianti. Tai jutimiškas pasaulis. Ketvirtoji gamta nesukurta ir nekurianti. Tai vėl Dievas, bet kaip galutinis visų daiktų tikslas. Šioje idealistinėje emanacijos teorijoje daiktų idėjos sutampa su pačiais daiktais, mąstymo dialektika – su būties dialektika. Anzelmas (1033-1109) stengiasi metodologiškai sutaikinti teologiją su filosofija. Tikėjimas anot jo, - yra racionalaus pažinimo sąlyga “tikiu, kad suprasčiau”. Filosofija yra teologijos pagrindimo instrumentas. Pjeras Abelaras (1079 – 1142) nepriėmė savo pirmtako Anzelmo radikalaus filosofijos pajungimo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!