Savęs pažinimas saviugdoje ir socialinėje psichologijoje

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS PSICHOLOGIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA Savęs pažinimas pedagogikoje ir socialinėje psichologijoje 2008 Savęs pažinimo istorijos dalelė pagal K.Stoškų “Kas yra toji gyvenimo programa, kurią žmogus susikuria savo gyvenimui formuoti? Ja čia pavadinti visi gyvenimo tikslai ir uždaviniai – profesijos įgijimo, išsilavinimo, socialinio statuso pagerinimo, garbės ir prestižo palaikymo, talento atskleidimo, visuomeninių vaidmenų atlikimo ir t.t., - kuriuos žmogus kelia įgyvendindamas savo principus ir įsitikinimus. Įsitikinimais ir programa asmuo apibrėžia, kaip reikia gyventi, o kiek pavyksta to įsitikinimo laikytis, parodo charakteris, koncentruojantis viso gyvenimo pėdsakus. Kad nustatyti, kaip reikia prasmingai gyventi, kaip savo charakterį padaryti tinkamą tokiam gyvenimui (užuomina į saviugdą), aš turiu save pažinti. Šitą sąlygą gerai įsisąmonino senovės Graikijos asmenybė. Platonas “Protagore” pasakoja, kad septyni graikų išminčiai – Telesas iš Mileto, Pitakas iš Mitilenos, Biantas iš Prienos, Solonas Atėnietis, Kleobulas iš Lindos, Misonas iš Chenos ir Chilonas Lakedamonietis, - visi mokėję labai lakoniškai reikšti savo mintis, susirinko kartą drauge, kad paskirtų Delfų Apolono šventyklai savo pirmą bendrąją išmintį: “Pažink pats save” ir “Nieko per daug”. Ši išmintis buvusi užrašyta ant šventyklos sienos, prie įėjimo, ir visi lankytojai galėję ją perskaityti. Kitame veikale “Charmidas” randame pasakyta, kad perspėjimas “Nieko per daug” buvo užrašytas vėliau tų, kurie nesuprato, jog “Pažink save” ir “Būk santūrus” yra ta pati mintis. Šis Platono pastebėjimas trumpai pasako, ką senovės graikams reiškė “Pažink pats save”. Žinoma, ne visiems graikams, o tiems, kurie formavo aukštąją, aristokratinę kultūrą. Tai buvo apoloniškosios kultūros principas, suformuluotas septynių išminčių. Užrašytas ant šventyklos sienų, jis išreiškė paties Dievo reikalavimą ir tapo klasikinės graikų kultūros principu.” (K.Stoškus “Žmogaus savikūra”, 1992 m.) Tai maža ir graži dalelytė savęs pažinimo idėjos istorijos. Be intelektualiosios, aristokratiškosios savęs pažinimo reikšmės autorius išskiria savęs pažinimo reikšmę - sąlygą sugebėjimui planuoti ir tikrai kontroliuoti savo gyvenimą. Savęs pažinimas pagal V.Spurgą V. Spurga (1999 m.) teigia, kad “savęs pažinimas – pirmoji ir svarbiausia saviugdos sąlyga. Juk jei žmogus nemato savęs iš šalies, pavyzdžiui, nežino savo neigiamų savybių, tai jis neturi galimybės keistis, taisytis. “L.Jovaiša rašo:”saviauklos poreikis atsiranda kartu su savimonės pabudimu vaikui sąveikaujant su žmonių ir daiktų aplinka”. Savimonė (savimonė neatsiejamai susijusi su savęs pažinimu) – paties savęs suvokimas (kas esu “Aš”) – visų savo jėgų, gebėjimų, veiksmų, poelgių, minčių, jausmų įvertinimas. Apskritai – tai savęs žinojimas, vieningas ir visapusiškas požiūris į save. Galima būtų išskirti keturias savimonės dalis arba komponentus: • Savo asmenybės suvokimas, t.y. savojo “Aš” – kaip atskiro, aktyvaus, originalaus, nepakartojamo individo suvokimas, kitais žodžiais tariant – savęs suvokimas; • Savęs pažinimas bei vertinimas, t.y. savo psichinių bei fizinių savybių pažinimas bei vertinimas; • Pažiūrų į pareigą, kitus žmones, visuomenę, tautą ugdymasis, t.y. savo santykio su jais nustatymas – santykio su visuomene ir tauta nustatymas; • Susiformavimas savo socialinių – dorovinių gyvenimo idealų, vertybių, tikslų, interesų, siekių, t.y. įsivaizduojamo savęs “Aš” numatymas – savojo “Aš” ateities įsivaizdavimas ir ugdymas. Savimonė vystosi veikiama auklėjimo, gyvenimo sąlygų, ir, suprantama, labai priklauso nuo įgimtų savybių. Jau maži vaikai turi supratimą apie savo poelgius. Jie žino, kas yra gerai, ir kas yra blogai. Tačiau tas jų žinojimas dažniausiai išplaukia iš tėvų, mokytojų ar vyresniųjų pasisakymų, vertinimų bei nurodymų. Kaip vertina vaiką vyresnieji, tokios jis yra nuomonės apie save. Pradinių klasių mokiniai apie save nuomonę taip pat formuoja suaugusiųjų veikiami – dažniausiai tėvų ir mokytojų. Iš esmės padėtis pasikeičia paauglystėje. Paauglys pradeda matyti tai, ko nematė anksčiau. Vaikystėje vaikas niekuomet nelygina savęs su tėvu, mokytoju, aplinkiniais, o paauglys pradeda suvokti, jog jis tokia pat asmenybė, kaip ir kiti. Paauglys pradeda įdėmiau žiūrėti į suaugusiuosius, vyresnius draugus ir savo bendraamžius. Ir kuo aktyviau jis tai daro, tuo labiau rūpinasi savimi, pradeda save analizuoti, lyginti su kitais. Taip palaipsniui formuojasi savimonė. Įvairūs tyrimai ir mokinių veiklos ilgalaikis stebėjimas, analizavimas rodo, kad tiek žemesniųjų, tiek ir aukštesniųjų klasių mokinių savęs pažinimo ir savęs vertinimo lygis gana įvairus. Tam tikra dalis mokinių tiek savo fizines ir psichines savybes, tiek aplinkinių suvokia labai aiškiai ir konkrečiai, o kai kada netgi labai subtiliai, kiti tik paviršutiniškai suvokia kitus ir save. Žinoma, esama ir tokių mokinių, kurie nesugeba ir nesigilina į tai. Teisingai rašė prancūzų rašytojas V.Hugo, kad “kiekvienas žmogus turi tris charakterius: tą, kurį jam priskiria, tą, kurį jis pats sau pripažįsta, ir pagaliau tą, kuris iš tikrųjų yra”. Įdomios yra ir vokiečių rašytojo T.Mano mintys: “savęs pažinimas, jei tai daroma pakankamai atsakingai, daugeliu atveju yra pirmas žingsnis vidiniam kitimui. Aš supratau, jog žmogus, pažindamas save, niekada nelieka visiškai toks, koks buvo iki tol”. Žmogus savęs neįvertina, žmogus save pervertina, žmogus išvis savęs nevertina – taip yra dėl to, kad niekas jo nemokė susimąstyti apie save, kaip apie labai sudėtingą būtybę, kad niekas nemokė analizuoti savo klaidų, savo charakterio. Išmokti algebrą, užsienio kalbą sunku, bet įmanoma. Sunkiau pažinti žmogų ir save, tačiau tai būtina ir galima. Kartais žmogus bijo save analizuoti, kad neatrastų savyje kažko blogo. Visi žinome, kad nuodingų grybų auga ten, kur nepasiekia saulės spinduliai. Panašiai yra ir su nuodingais grybais mūsų širdyse, jie sudygsta ten, kur neprasismelkia savęs pažinimo šviesa. Savęs pažinimo svarbą saviugdai teisingai apibūdino V.Levis: 1. Negalima norima linkme pasikeisti, nuolat savęs netyrinėjant. 2. Negalima savęs pažinti, nemėginant pasikeisti. 3. Neįmanoma savęs pažinti, tuo pat metu taip pat dėmesingai netyrinėjant kitų žmonių (ar bent vieno žmogaus, nors kuo daugiau, tuo geriau). 4. Negalima žmogaus tyrinėti šaltai; tokiu būdu žmogaus nepažinsi, nes jo prigimtis priešinsis tyrinėjimui kaip prievartai: iš tikrųjų suvokti kitą žmogų galime tik jam padėdami. 5. Tiek save, tiek kitus galime pažinti tik bendraudami ir tyrinėdami. 6. Savęs ir kito žmogaus tyrinėjimas iš principo yra nesibaigiantis procesas, kadangi tai – “atvira sistema”, kurios keitimosi daug kur numatyti negalima: labiau nei bet kuri kita būtybė žmogus “tampa”, o ne yra.” Šios mintys skirtos susipažinti su savęs pažinimo sąvoka, istorija, ir kai kuriomis garsių žmonių mintimis apie savęs pažinimą. Gali iškilti klausimas – kas yra savęs pažinimas, iš ko jis susideda, kokia jo esmė, arba “koks jo turinys?”, kaip pasakytų V.Spurga. “Savęs netobulo suvokimas artina prie tobulumo. J.V. Gėtė O juk kiekvienas žmogus – nepakartojamas, kiekviena širdis – tai naujas kontinentas ar bent jau sala. J.Marcinkevičius Galima išskirti įvairias savęs pažinimo rūšis ir sritis, imant pagrindu vieną ar kitą veiklos sritį arba asmenybės bruožą. Dėl to savęs pažinimo ir įvertinimo procesą galima suskirstyti į įvairias rūšis: • Išorė ir fiziniai ypatumai; • Gabumai ir protiniai sugebėjimai; • Pažiūra į darbą ir darbingumas; • Dorovė; • Estetiniai polinkiai ir sugebėjimai; • Valios savybės; • Įvairūs charakterio bruožai; • Temperamentas • Kitų savybių pažinimas ir įvertinimas Ir t.t. Svarbiausia sąlyga save pažinti – psichologijos žinios, nes be jų negalima suprasti savo dvasinio pasaulio, psichinių procesų, be psichinės kultūros – negali būti kitos kultūros – bendradarbiavimo, bendravimo, elgesio, etikos, veiklos ir t.t. Toks žmogus bus “atitrūkęs” nuo gyvenimo, aplinkos, visuomenės, nesupras savęs ir kitų. Tai gali būti įvairių konfliktų, nesusipratimų ir bėdų šaltinis. Lengviausia pažinti žmogaus fizinius duomenis, išvaizdą. Norint pažinti savo išvaizdą, galima kelti sau tokius klausimus – ar esu tvarkingas? Kokie mano rūbai? Ar moku paprastai, bet skoningai rengtis? Kaip aš vaikštau, kaip stoviu, kokia mano laikysena? Eisena – vienas iš išsiauklėjimo rodiklių. Dar Protagoras pastebėjo, kad ji išreiškia žmogaus charakterį. Išorinis pasitempimas rodo vidinį susikaupimą. Kaip vertinu savo fizinius duomenis: grožį, ūgį, veido bruožus? Nereikia būti per daug geros nuomonės apie savo išvaizdą, nereikia ja puikuotis. Tačiau dalis tiek paauglių, tiek vyresnių žmonių išgyvena dėl savo išvaizdos, kremtasi, nejaukiai jaučiasi. Jie mano, kad blogai atrodo, neišvaizdūs, kad trūksta grožio, merginoms atrodo, kad jos nelabai žavios, vaikinams – kad jie nevyriški, jiems trūksta jėgos, ūgio ir t.t. Tačiau iškart juos visus galima ir reikia nuraminti. Jauni žmonės visi gražūs, gražūs savo nepakartojama jaunyste, savo originalumu. Ir trūkumai, dėl kurių jaunas žmogus taip išgyvena, dažniausiai būna tik įsivaizduojami. Be to, vieną ar kitą savo fizinį trūkumą galima pataisyti vidine kultūra, gražia laikysena, mandagiu elgesiu, maloniu bendravimu ir reikiamu išsiauklėjimu. Kaip aš kalbu, kokia mano kalbos intonacija, tartis, vaizdingumas? Ar moku gražiai juoktis, maloniai šypsotis, ar esu aplinkiniams dėmesingas, malonus? Kokia mano pasaulėžiūra, dvasinės vertybės, gyvenimo tikslas ir idealai? Reikėtų kritiškai išanalizuoti, kokie yra asmeniniai tikslai ir idealai? Ar turiu išsiugdęs tautinę savimonę? Ar noriu savo darbais tarnauti tautai, tėvynei? Kaip žiūriu į gamtą, žmones, visuomenę? Ar rūpinuosi tėvais, ypač motina? Ar padedu draugams, ar užjaučiu silpnesnius, ligonius, žmones, patyrusius nelaimę? Apie ką dažnai svajoju, ko siekiu, kuo noriu būti? Gabumai ir polinkiai. Kas mane labiausiai domina – literatūra, istorija, menas, muzika, o gal tikslieji mokslai, įvairios mašinos, technika ar praktinė veikla? Ką skaitau su malonumu ir susidomėjimu? Susidomėjimas viena ar kita gyvenimo sritimi rodo polinkius. Kas man lengvai sekasi? Reikėtų prisiminti, kaip išmokta skaityti: be vargo, ar buvo daug sunkumų? Kaip sekasi matematika, ar noriai ir lengvai sprendžiami uždaviniai? Ar žmogus jaučia malonumą spręsdamas uždavinius? Ką lengviau įsidėmėti – matytus vaizdus, išgirstus garsus ar logines užduotis? Koks darbas “tirpte tirpsta” rankose? Kaip greitai suvokiami mašinų veikimo principai? Kas lengvai sekasi, kas dirbama su noru, kur greitai pasiekiami rezultatai – tai rodo gabumus. Reikia prisiminti, jog vien gabumo neužtenka vieniems ar kitiems sugebėjimams išsiugdyti. Sugebėjimus galima išsiugdyti tik atkakliu darbu. Požiūris į darbą. Ar dirbama su malonumu, ar manoma, kad darbas yra nemaloni pareiga? Darbštus žmogus jaučia darbo poreikį, dažnai nepriklausomai nuo darbo turinio ir formos. Darbo pamėgimas visuomet yra susijęs su sąžiningumu, su poreikiu viską atlikti gerai. Ar apmąstomas būsimas darbas, veiksmai, ar jis suplanuojamas iš anksto ir viskas atliekama iki galo? Ar džiaugiamasi gerais darbo rezultatais? Ar, dirbant fizinį darbą, siekiama sukurti materialines gėrybes, kuriomis naudosis kolektyvas, visuomenė, ar siekiama tik asmeninės naudos? Ar lengvai išsiugdomi darbo įgūdžiai? Kokie darbai labiausiai patinka? Kokiomis profesijomis žavimasi, kodėl? Žmogaus dorovė. Kokios žmonių savybės labiausiai vertinamos, ir kokios smerkiamos? Kokiu norima būti žmogumi? Kas keliama kaip pavyzdys, kokie literatūriniai herojai žavi? Kas yra save analizuojančio žmogaus draugai? Ar analizuojantysis yra sąžiningas, teisingas, nuoširdus, draugiškas? Ar jo negraužia pavydas, egoizmas, pasipūtimas? Dar vaikystėje ir jaunystėje reikia padėti savo moralės pagrindus. Įdomiai apie šį procesą rašo J.Marcinkevičius: “Bet visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad ir jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga”. Žmogaus valia. Ar sugebama gyvenime nugalėti sunkumus ir kliūtis? Ar visuomet įsipareigojimai ir darbai atliekami iki galo, ar ištveriami sunkūs darbai? Kiek sumanymų liko neįgyvendintų ir kodėl? Ar susivaldoma, kai kiti įžeidžia, išjuokia? Žmogaus psichinės savybės. Koks yra save nagrinėjančiojo dėmesys? Ar sunku susikaupti? Kas lengvai įsimenama, ar yra tokių dalykų, kuriuos įsiminti sunku? Kaip žmogus pats vertina savo atmintį? Ar žinoma, ką reikia daryti, kad pagerinti savo atmintį? Kaip vertinamas savas mąstymas? Ar pajėgiama klausytis mokytojų aiškinimų? Kokie save tiriančiojo jausmai, ar jis/ji jautrus? Ar nekankina nerimas? Koks jo temperamentas, o žmogus nieko nežino apie jį? Kaip vertinamas savo charakteris, ar norima jį tobulinti?” Savęs pažinimas (jaunimui) pagal L.Jovaišą “Kas nenori visko žinoti, viską galėti? Deja, ne visi supranta, kad didžiu žmogumi netampama savaime. Reikia stipraus noro, didelių pastangų. Svarbiausia – pažinti ir valdyti save. Tik tada tampama tikru žmogumi. Trys veidrodžiai Tu ne kartą esi matęs save veidrodyje. Kažkada jis tau buvo reikalingas tik tam, kad pamatytum, ar švarus drabužis, ar gražiai surištas kaklaraištis, ar tu nesusivėlęs. Dabar tu prie jo dažniau stoviniuoji. Koks mano veidas, ar gražus, vyriškas? Kokio ilgio plaukai man labiau tiktų? Gal per daug strazdanų? Juo ilgiau žiūri į veidrodį, juo daugiau jis tau pasako. Apie tavo skonį, tavo norus įtikti kitų skoniui, madai, o gal išsiskirti iš kitų. Jeigu spręstum apie save tik pagal išorę, būtum paviršutiniškas, lėkštas. Juk ne taip svarbu, ar nosis ilgesnė ar trumpesnė, ar kostiumas madingas. Savo esmės nepamatysi stiklo veidrodyje. Toks veidrodis, kuris atspindi tavo žmogiškąjį veidą, vadinamas savimone. Savimonė – gebėjimas pažinti ir vertinti save. Tai nuostabus veidrodis, nes jame atsispindi mintys, ateities planai, siekiai, net jausmai – džiaugsmas ir liūdesys, pyktis ir atlaidumas, drąsa ir baimė, abejonės ir tikrumas, meilė ir neapykanta, net charakteris – darbštumas ar tingumas, draugiškumas ar uždarumas, atkaklumas ar pasidavimas sunkumams, ištvermė ar neištvermingumas ir t.t. Tame veidrodyje nušvinta tavo vaizdas kiekvieną akimirką, kai pagalvoji apie save. Ar turi jau savojo Aš vaizdą? Kaip jį vertini? Ar tavasis vaizdas atitinka kitų nuomonę apie tave? Kodėl neatitinka? Apie tai tikriausiai dar nespėjai susimąstyti. O tai labai svarbu. Į šį klausimą atsakyti ne taip lengva. Gal kaltini kitus, kad tavęs nesupranta? Gal nemato tikrojo Aš? Dažnai juk nesusipratimai kyla, kai kiti nesupranta tavojo Aš. Kaip tai atsitinka? Yra dar trečiasis veidrodis, kuriame tu atsispindi kaip žmogus. Tame veidrodyje ir tu gali matyti save, ir kiti tave mato. Tas veidrodis – tavo darbas ir elgesys. Jei nori išvengti visokių nesusipratimų, turi rūpintis, kad tavo tikrąjį veidą atspindėtų tavo darbas ir elgesys. Tai ne visada lengva, ir tas veidrodis dažnai prabyla apie tave ne taip, kaip tu norėtumei. Tenka atsigręžti į save, rasti laisvą valandėlę pabūti su savimi, patyrinėti, pažinti save. Jei ryžtiesi vykti į trijų veidrodžių šalį ir kurti savyje žmogų, paklausyk, ką dar tau pasakysiu. Koks tavasis Aš? Savimonė viską papasakos apie tavąjį Aš. Leisk jai išvardyti teigiamybes ir trūkumus, bet ypač kreipk dįmesį į trūkumus. Koks tavasis Aš? Pirmasis tavojo Aš požymis – išorė. Ar tau nerūpi išorės grožis, patrauklumas, kūno tvirtumas, grakštumas? O sveikata? O apranga? Jei manai, kad nerūpi, įsiklausyk, ką sako savimonė. Tikriausiai ji pasakys, kad tavasis Aš visai neabejingas tiems dalykams. Galgi net per daug rūpiniesi savo išore? Kai kuriuos labai jaudina pastebėti kūno trūkumai, defektai. Juos reikia šalinti, bet jei tai neįmanoma, nėra prasmės jaudintis, nes visi žmonės turi didesnių ar mažesnių trūkumų. Jei tau savimonė pasakys, kad nesirūpini sveikata, kūno mankšta, higiena, stiprumu, grakštumu, gražia ir tvarkinga išore, vadinasi, tavo vidinis Aš nesupranta paprastų dalykų. Išvada aiški: reikia keisti požiūrį į savo kūno kultūrą ir kuo greičiau šalinti šiuos trūkumus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!