Saulius Šaltenis

Lyrinio pasakojimo impulsyvumas novelių ir apysakų knygose „Riešutų duona" (1972), „Duokiškis" (1977), „Atminimo cukrus" (1983), „Kalės vaikai" (1990) perkoštas ironijos, kuri numuša nusistovėjusią pokario situacijų patetiką ir degraduoja politinės frazeologijos štampus. Savo personažus, pokario mažo miestelio vaikus, autorius palieka neapsisprendimo ir netikėjimo zonoje, iš kurios jie negali pakilti j vienintelio teisingumo prakilnias pozas. Peizažas, rezonuojantis tokias netikrumo būsenas, yra depolitizuotas. Dialoguose vyrauja šiurkšti paauglių frazeologija, nepasitikinti viskuo. Ir staiga tą suprozintos aplinkos piešinį praplėšia naivi ir visagalė pirmosios meilės emocija, kylanti į įstabius poetinius regėjimus. Jausmas, vienintelė pokario vaikų tiesa ir vertybė, įsiveržia į skurdų laiką, nutiesia per jį trapią vilties liniją. Kasdienės tikrovės standartiškumas ir stebuklingo jausmo absoliutybė, ironiški degradavimai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!