S. Šaltenis "Amžinai žaliuojantis klevas". Dvasingumo ir daiktiškumo dvikova

Keičiasi epochos, keičiasi žmonės, keičiasi dvasingumo ir daiktiškumo santykis. Jeigu anksčiau buvo daugiau tų, kurie teikdavo pirmenybę tyrai sielai, patriotizmui, dabar gi viskas pasikeitė. Žmonės pasidarė silpni, jų sielas užgrobia materializmas. Taip, dvasingumas bando kovoti su materialiniais dalykais, bet tos kovos dar labiau silpnina žmones.
Mergaitė iš Sauliaus Šaltenio novelės “Amžinai žaliuojantis klevas” – nepalūžusi per tas kovas asmenybė. Nepaisant visų negandų, ji be galo myli savo tėvelį, nesmerkia jo, nes puikiai supranta, kaip jam sunku. Mergaitė nepyksta, kai tėvelis eilinį kartą nutaria “gydytis” ir kai jis “vaistams” išleidžia paskutinį rublį. Tiesiog mergaitė žino, jog jis ją myli, ir ji privalo visada būti šalia ir saugoti jo klevą. Taipogi mergaitė įsitikinusi: “Tėvelis turi sielą”. Manau, ji teisi. Tėvelis yra kitoks, jis aukštesnis už visus, juk tėvelis nemoka keiktis, o moka prancūzų kalbą, nesivolioja patvoryje, o visada nešioja skrybėlę. Tėvelis nieko nebijo, juk šalia jo yra angelas sargas.
Tas angelas sarga be galo panašus į tėvelį. Jis taipogi labai dvasingas ir protingas, jautrus ir svajingas, bet juk kitaip ir negali būti. Tokio žmogaus išauklėta mergaitė kitaip mąstyti ir jausti negalėtų, tačiau netgi angelai turi trūkumų. Didžiausia mergaitės silpnybė – kinas....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!