Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ištraukos interpretacija

 Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ištrauka Šiandien su vaikais nunešėme rudens gėlių vainiką ant Liudviko tėvų kapo ir astrų puokštelę Kazelei. Antrą puokštelę padėjau senajam Jakštui. Niekas jo kapu nesirūpina. Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius! Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu – visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu. Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus kada nors vėl surinks į tą patį pavidalą, amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus. (Iš mamatės Marijos užrašų) Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ištraukos interpretacija Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) – XX a. pradžios rašytoja, išsiskyrusi katalikybės suformuotu požiūriu į žmogaus egzistencijos prasmę. Gvildenti mirties problemą kūrėją skatino ir asmeniniai išgyvenimai – ankstyva tėvo, motinos ir brolių mirtis. Tad dėmesys dvasiniam žmogaus pasauliui ir filosofiniai apmąstymai ryškūs ir viename reikšmingiausių Šatrijos Raganos kūrinių – apysakos „Sename dvare“ ištraukoje.48 Aktualiausi ištraukoje yra mamatės Marijos vidiniai išgyvenimai ir apmąstymai. Jau epizodo pradžioje nurodomas laikas (ruduo) yra tarsi įvadas į melancholiškas mintis, gilius apmąstymus, kurie ir apgaubia veikėją. Prie to prisideda ir kapinių erdvė, kartais kintanti į vidinę apmąstymų erdvę. Kapinės asocijuojasi su liūdesiu, niūrumu, visa ko pabaiga („Puvėsiai, dulkės, pelenai...“). Todėl paradoksalu, kad būtent kapinėse, „toje ašarų vietoje“, mamatę apgaubia „tokia gili ramybė“. Marijos mintys ir jai kylantys klausimai atrodo neramūs („viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai“), tačiau pati mamatė, kaip žinoma iš apysakos konteksto, mirties nebijo. Galbūt dėl šios priežasties apmąstymai apie gyvenimo pabaigą jos negąsdina. Amžinybės jausmas veikėjai suteikia stiprybės („jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją“). Tai įrodo, jog mamatė suvokia, jog siela yra amžina. Būtent dvasios individualumas ir amžinybė yra pagrindinė ištraukoje atsiskleidžianti mamatės vertybė – „kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu – visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus“. Visi šie apmąstymai parodo, kad mamatei labiau rūpi pomirtinis gyvenimas, nes jis yra amžinas.163 Toks supratimas sujungia filosofinį ir biblinį kontekstus, kurie ištraukoje labai ryškūs. Gvildenama būties trumpalaikiškumo ir sielos amžinumo problema, svarstoma apie tuos, „kurie šiandien yra, o rytoj nebebus“. Tokios mintys labai artimos Šv.Augustino filosofijai (žmogus suvokiamas kaip būtybė, kurią sudaro du absoliučiai skirtingi komponentai – nemirtinga siela ir mirtingas, materijoje paskendęs kūnas). Filosofija ištraukoje siejasi su religija – biblinis kontekstas akivaizdus. Mamatė nuolat teigia esanti „pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti“. Šie žodžiai – nuoroda į Šventojo Rašto mokymą – „Atmink, žmogau, iš dulkės esi, dulke ir pavirsi“. Ištraukos kontekstualumas padeda suprasti, kad mamatė – dvasinga ir religinga.93 Meninė raiška taip pat tarnauja bandant suvokti Marijos pasaulėjautą ir išgyvenimus. Ištraukoje nuolat kartojamas tropas „nykstantieji šešėliai“ (šešėlis ir taip jau blankus, o dar nykstantis; tai simbolizuoja visa ko pabaigą) atskleidžia mamatės supratimą, jog viskas yra nepastovu. Dar labiau tai paryškina retoriniai sušukimai: „Kaipgi kvaila ir juokinga

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!