Šatrijos Raganos biografija bei vertybės

Biografija. Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė) . Raganėle Mariją vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš raganėlės tikriausiai ir Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų. Šatrijos Ragana gimė 1877 03 08 Medingėnuose (Plungės raj.). Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Vaikystė laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvo knygomis, globa be meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų jausmu. Iš mažens aplinkui girdėjo kalbant žemaitiškai, vėliau ir pati šią tarmę išmoko. Daug jos sukurtų veikėjų gražiai žemaitiškai ir šneka. Marija turėjo seserį ir du brolius – abu jie mirė jauni. Šeima buvo tradiciškai religinga, motinos tikėjimas labai nuoširdus. Ir Marija Pečkauskaitė buvo vientisos katalikiškos pasaulėžiūros. Vienas artimiausių žmonių jai buvo kunigas K. Bukantas. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas ir kūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojos pausalėžiūrą. Marija mokėsi bitininkystė, vėliau įgijo teisę dirbti namų mokytoja. Gavusi stipendiją, ji studijavo filosofiją, literatūrą Ciūricho ir Fribūro universitetuose. Susidomėjo pedagogika, auklėjimo problemomis. Debiutavo 1896m. apsakymu „Margi paveikslėliai“, kuriame ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuosta: įsipareigojimas liaudžiai. Susidomėjusi auklėjimo problemomis, ji parašė knygą „Rimties valandėlė“, kurioje labiausiai pabrėžė jauno žmogaus, ypač mergaitės, saviauklą. Pastaroji knyga – tai pedagoginės publicistikos knyga. Ilgus gyvenimo metus Marija Pečkauskaitė buvo mokytoja. Be abejonės, tai viena savičiausių lietuvių mokytojų. M. Pečkauskaitė stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę, pradėdama nuo kultūringumo elgesio įpročių ir palengva eidama prie žmogaus dvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgo paviršinio, rodomo davatkiškumo. Šatrijos Ragana yra parašiusi viename laiške: „Aš formų visokių nekenčiu ir paviršutinio dievotumo taipogi. <...> Esu giliai tikinti, bet baisi man ta forma, užmušanti dvasią, baisi ta davatkystė visa“. Iš jaunų žmonių rašytoja gaudavo laiškų, kuriuose būdavo klausiama patarimų, kaip gyventi, kaip rasti gyvenimo prasmę. Šatrijos Raganai realybė – SIELA. Ir savo kūryboje ji dažnai kalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį, liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai, ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. Šatrijos Ragana stiprina vidinę žmogaus raišką, mažiau dėmesio skirdama aplinkybėms. Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas ( „Viktutė“, „Vincas Stonis“, „Sename dvare“), dramą „Pančiai“, keliolika apsakymų. Meniškiausi apsakymai „ Dėl ko tavęs čia nėra?“, „Iš daktaro pasakojimų“, „Irkos tragedija“. Reikšmingiausia apysaka – „Sename dvare“. Iš esmės tai paskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis neapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug ko atsisakant. Ligos išsekintai Šatrijos Raganai tebuvo likę gyventi ne visi metai, kai ji laiške savo artimiausiai draugei, kvietusiai jai atvažiuoti į Kauną, rašė: „Baisiai sunkūs metai – nežinai žmogus, kaip visiems padėti. Labai norėčiau aplankyti Tamstą, bet manau, kad nuodėmė leisti pramogai keliasdešimt litų, jei žmonės neturi ko valgyti“. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tik galėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniško elgesio pavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasios jėgų, eidama 53 – iuosius metus, ji mirė Židikuose ( 1930m.), ten ir palaidota. Amžinosios vertybės Šatrijos Raganos mintys visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą, knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kelia ir taurina žmogaus sielą, veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Kaip ir daugeliui amžiaus pradžios lietuvių inteligentų, rašytojai didelis autoritetas buvo M.K. Čiurlionis, nors ne visada suprantamas. Įdėmiai skaitydami Šatrijos Raganą pajuntame tą pačią lietuviškumo dvasią, kylančią iš žmonių gyvenimo, kalbėjimo, iš gamtos nuotaikų ir spalvų. Apie M.K. Čiurlionį ji rašė 1910m., o „Sename dvare“, baigtame apie 1922m., randame labai artimą rudens gamtos įspūdžio perteikimą, net tuos pačius žodžius. Šatrijos ragana apie gamtą kalba taip kaip apie žmogaus dvasią, įsikūnijusią gamtoje jos pavidalais. Tai daro labai sujaudintai. Kuo rašančiojo vidinė būsena yra pakilesnė, tuo svarbesnis darosi kalbėjimo ritmingumas. Taip yra lyrikoje, taip yra ir lyrinių ypatybių turinčioje prozoje. Šatrijos Ragana pirmoji žengia žingsnį nuo objektyvaus, ramaus lietuvių prozos pasakojimo prie sujaudinto, lyrinio kalbėjimo. Maironio lyrikai, labai mėgstamai, dažnai cituojamai Šatrijos Ragana tarsi brėžė prozos paralelę. Proza turėjo pasiekti Maironio lyrikos galią. Ketveri metai buvo prėję nuo Maironio „Pavasario balsų“ pasirodymo, kai Šatrijos Ragana „Varpe“ išspausdino fragmentiškų novelių ciklą „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“. Pirmojoje novelėje ji klausė: „Kas aprašys tave, vasaros vakare? Ne, reikia tave justi, reikia matyti ir girdėti, idant visas tavo grožybes suprastum“. Šatrijos Ragana iš karto siekia aukštųjų jausmo tonų. Pustonius išreikšti žodžius ypač sunku. „Dėl ko tavęs čia nėra?“. Sukurti tai, ko realiai nėra. Šatrijos Raganos siekimas žodžiais išsakyti ne tik ką žmogus veikia, dirba, kaip sprendžia, mąsto, bet ir kaip jaučia tyloje vienas, išreikštas lyriniame apsakyme „Dėl ko tavęs čia nėra?“. Jausmus išsakančių žodžių kalboje nedaug, jie labai bendri: myliu, ilgiuosi, džiaugiuosi, kenčiu. O kiekviena būsena, kiekvienas jausmas kitoks, individualus. Jis neturi išorinių požymių, paslėptas, slaptas, slepiamas. Jo nėra ir kartu jis yra ir daug ką, kartais ir viską, lemia. Kaip sukurti tai, ko išoriškai nėra ir kartu yra labai aiškiai, lemiamai? Kaip sukurti jausmo būtį? Kaip papasakoti apie jausmą, meilę, pasiilgimą, liūdesį, kad greta nėra mylimo ir artimo žmogaus? Kaip suteikti veiksmo ypatybę tam, kas nėra veiksmas, o tik būsena – neaiški, kintanti? Apsakyme „Dėl ko tavęs čia nėra?“ pasirodo ypatingas pasakotojas, kuris iš anksto nežino, kas ir kaip vyksta; jis yra ir svarbiausias veikėjas. Šatrijos Ragana pasakojimui žiūrint iš šono patogumui iš pradžių pasiduoda: Puikios dienos prasidėjo. Burtininkas pavasaris nesigaili burtų ir kaip iš maišo pila vis naujas ir naujas grožybes ant žemės, ką tik prabudusios iš ilgo žieminio miego. Šatrijos Raganos pavasaris – burtininkas. Apsakyme svarbu ne tik sąlygos, aplinkybės, bet ir netikėtumai, „stebuklai“, „burtai“. Vidinis gyvenimas svarbesnis už išorinį veiksmą. Gamata apibrėžta kaip vyksmo vieta ( prie upės) ir ( pavasaris), bet svarbiausia – sumegzti ryšį tarp vidinio pasaulio ir iškalbių gamtos ženklų. Dėl kūrinio pradžios gamtos vaizdas su tradiciniais lietuviams gandro, bitėlės įvaizdžiais baigiamas vieversio dainelės ir žmogaus būsenų paralele. O viršuj viso to nuo pat aušros lig vėlaus vakaro dreba vieversio dainelė: čia liūdna, čia linksma, o visados kaip mąstis miela... Baigiama ne tašku, o daugtaškiu. Juo lietuvių prozoje pradedama žymėti vidinių būsenų neišsakomumą. Į šitą punktyrą jau galima įkomponuoti retorinį klausimą „Dėl ko tavęs čia nėra?“ ir paversti jį apsakymo kompozicine ašimi. Akcentuoti ne tai, kas yra apčiuopiama, o tai, ko nėra, ko trūksta: „Dėl ko tavęs čia nėra?“ apsakymo epizodai neišplaukia vienas iš kito, nuo vienas kito ir nepriklauso. Jie priklauso tik nuo jausmo, nuo meilės, nuo ilgesio. Klausyti ne pasaulio, rūsčiai diktuojančio savo sąlygas ir reikalavimus, klasytis savęs, savo jausmų, „ką mums sako prigimimas“. Taip lietuvių prozai veriasi naujos žmogaus pasaulio reikšmės. Prigimimas ir jausmas laisvinami ir aukštinami, bet išlieka santūrumas ir drovumas, ne vieno kitataučio išskaityti ir lietuvių liaudies dainose. Drovios meilės raiškai ir pasirenkama liaudies dainų atrama: Užskleisčiau lapelius augančių po liepą kerų, kad saulė į šviesias tavo akeles nešviestų, o galva tau glėbelį kiminų sidabrinių pdėčiau, pati tau prie šalelės sėsčiau.. Jausmas – didžiausia vertybė; dveijų žmonių santykiuose svarbiausia, kad tave „visiškai suprastų, atjaustų, mintimis pasidalintų“. Sutelkdama dėmesį į jausmų pasaulį, Šatrijos Ragana juo neapsiriboja. Pozityvaus darbaus visuomenės labui idealų išaulkėtą ir jų besilaikantį rašytoją stengiasi dviejų intymų dviejų žmonių jausmą susieti su pasiaukojimu žmonėms. Dar nesutvirtėjęs „žmogaus sau“ pamatas, dar nepakankamai išryškėjęs „aš“ iš karto suvaržomas „išsižadėjimo savęa dėl kitų“. Šatrijos Raganą traukia medituojanti, į save ir į pasaulį įsižiūrinti žmogaus būsena, giliosios žmogaus sielos akimirkos. Bet tradiciškai pirmenybė suteikiama veiklai, konkrečiam darbui. Todėl ypač svarbus yra bičių tvarkymo epizodas. Jis tarsi priklauso dviems sritims: ir konkrečiai veiklai, ir vidutinei, nes bitės „mano numylėtas užsiėmimas, mano paguoda varguose...“ Ir dar – panašiai kaip vieversio dainelė – bičių gyvenimas jungia gamtos ir žmogaus pasaulius. Štai bičių motina: Žengia sau pamažu per rėmelį, rimta, tyli, tarsi didi karalienė, žinanti, kad be jos visas gyvenimas aulyje prapultų, darbas sustotų... Kūrinio erdvė užpildoma būties daiktais: tikroviški medžiai, bičių aviliai, mylimos vietos ir nerealios svajonės, minties ir jausmo reiškiniai. „Čia“, savo mylimoje vietoje, kur daug kartų išvaikščiotas takas, kiur numylėta liepa, girelė ant upės kranto, o toliau matomas „būrys trobų ir trobikių“, kaimo bažnytėlė su aukštyn šaunančiu bokšteliu, plati ir tanki klevų alėja, vedanti į seną dvarą, žmogaus būtis itin intensyvi, kaip medis išsišakojusi erdvėje ir laike. Tik iš šio taško žiūrėdami pajuntame ir klausimo „Dėl ko tavęs čia nėra?“ akcentą – „čia“. Ir neaiškiai plevenanti jaumo būtis skleidžianti „čia “, pažįstamose vietose, tarp mylimų daiktų. Kūrinio „Dėl ko tavęs čia nėra?“ kompozicinė jungtis yra vidinė: tai nuotaikos, susietos su mylimo žmogaus atsiminimu ir liūdesiu, kad čia jo nėra, slinktis. Romantinė proza liūdesį motyvuotų mylimo netektim, vadinasi, išorine priežastim. Šatrijos Raganos kūrinyje mylimas, besiilgimas žmogus yra tiktai toli. Jausmo intensyvumas motyvuojamas pačiu jausmu (čia įžvelgiame impresionizmui būdingą savybę), lygiai taip novelės kompozicija pagrįsta vidine nuotaikos slinktim, šiek tiek prilaikoma veiklos (bičių tvarkymo) motyvo. Su nuotaikos slinktim susijęs laiko įprasminimas. Laikas apsakyme sudaro tam tikrą ciklą: pradžioje yra pavasaris (ryški asociacija ir su rytu), toliau diena ( „Aukštai pakilo saulė...“) ir vakaras („Jau ir vakaras..“). pabaigoje laiko grandys sujungtos: „kur tik neinu dieną ar naktį, vasarą ar žiemą – visur ir visados trūksta man tavęs.“ Žmogus paklūsta gamtos ritmui: diena nuteikia veiklai, vakaras – rimčiai, apmąstymui. Tačiau be šio gamtinio laiko jaučiama ir atskiro žmogaus laiko slinktis. Gamtos laikas ramus ir tikslingas, o žmogaus – baugus ir pilnas atsitiktinumų, bet kartu ir dvasinių įvykių, nuojautų, klausimų, neįspėjamo ilgesio. Gamtos laikas amžinai tekantis (prasminga čia upės paralelė), o žmogaus laikas stabdomas mirties, neramių klausimų. Atminties, atminimo, atsiminimo gijos visame apsakyme gana ryškios. Atsimenamas laikas, kai būta kartu: dienos, vakarai. Praeitis yra intensyvesnė už dabartį. Ne kartą yra kreipiamasi į toli esantį artimąjį: „Atsimeni, kaip...“ Per atminimą ir atsiminimą artimi žmonės dvasia, jausmais jaučia vienas kitą. Į ją nebylus jausmas gali atsiremti, iš kur jis gauna „kalbą“? Pirmiausia - iš gamtos. Iš įsižiūrėjimo į gamtą, į jos stebuklingas iškalbias spalvas: Iš vienos jos pusės staigus, aukštas krantas, iš antros – žalia girelė, apibarstyta violetinėmis roplėmis, auksiniais ir mėlynais, kaip neužmirštuolės, builiais. Jausmas kalba ir įsiklausydamas į gamtos garsus: įv vieversio dainelę, žmogiškai liūdną arba linksmą, į upelės srovenimą, į bitelių dūzgesį. Begalinis artimumas gamtai gaubia Šatrijos Raganos apsakymo žmogų. Bylojama malonybiniais vieversėlio, žvirblelių, upelės, bitelių vardais. Saulė, metaforizuota, sušvyti ir pabaigoje kaip aukščiausias jausmo taškas. Apsakyme nėra anoniminės gamtos, anoniminių jos reiškinių: ne šiaip liepa, o ši – vienintelė, ne apskritai saulė, bet „saulė mano“, ne šiaip akmuo, o šis, vienintelis, „kur dažnai sėdėdavom su tavimi...“ Žmogus yra su daiktais bei medžiais, kitais žmonėmis. Jis ir pats yra ryšys, jungėjas. Todėl kūrinyje ilgimasi pilnatvės, džiaugsmo, kurio neduota vienam. Todėl toks svarbus noras būti suprastam ir suprasti kitą. Supratimą lengvina bendri rūpesčiai ir idealai, dažnai ir knyga. Ji – svarbus rašytojos pasaulio ženklas. Tačiau išskirtinio svarbumo – muzika. Ji Šatrijos Raganos kūryboje yra išraiškingiausia jausmų kalba. Muzikai atiduodamas aukščiausias jausmo pakilimas, sujungianti ašaras ir ramybę. Muzikoje žmogus gali idealiai išgyventi tai, ko neturi realybėje. Tuo laiku, kai buvo parašytas šis Šatrijos Raganos apsakymas, iki nebylios jausmo viršūnės pajėgė pakilti tik Maironis, klausdamas: „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“ Lietuvių prozos galimybės analizuoti žmogaus vidinį pasaulį dar tik ryškėjo. Šatrijos Ragana pirmoji formavo savo kūrinio erdvę ne tik iš realių įvykių, detalių, charakterių, bet ir iš menamų, įsivaizduojamų, svajojamų. Ji sureikšmino vidinę žmogaus tikrovę, sudėtingą, kintančią ieškančią savo „kalbos“ gamtoje, muzikoje. Rašytoje pirmoji lietuvių prozoje sukūrė žmogaus paveikslą, ištisai matomą „kito“ akimis. Tikrovės vaizdas tarsi įgavo antrąjį planą – gamtos, muzikos, jausmo. Išbandyta fragmento, nerišlaus, peršokančio pasakojimo stilistika. Įprasmintas pagrindinį motyvą išreiškiančios frazės pakartojimas, neturintis jokios informacijos, tik nuotaikos akcentą. Tai kūrinys, sakytume, „iš nieko“, „apie nieką“. Jausmo būti čia iš tiesų turi būti sukurta. „SENAME DVARE“. Dvaras, kurio nepažįstame. Lietuvių literatūroje susiklostė daugiausia neigiamas požiūris į dvarą: ten kalbama svetima kalba, ten ponai ir ponaičiai nedorai elgiasi, ten nesilaikoma moralės normų, ten skriaudos ir neapykanta. Šis požiūris ėjo iš baudžiavos laikų ir ilgam įsitvirtino lietuvių sąmonėje. Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė šiek kitaip: iš dvaro sklinda į sodžius knygos ir rašto šviesa, čia žmonės sulaukia pagalbos ir patarimo. Gražiausią savo apysaką ji pavadino „Sename dvare“, senąjį dvarą apgaubdama prisirišimo, gražiausių išgyvenimų šviesa. Rašydama šią apysaką, rašytoja galvoja apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę jau buvo ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu broliai. Ypatinga kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Apysakos pagrindinė veikėja – mamatė. (Žemaitiško malonybinio pavadinimo mamaitė forma). Mamatė marija – dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarytoja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir teisingi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje panaudojo dienoraščio („Viktutė“) ir užrašų sau formas, kaip galimybes praskleisti intymųjį žmogaus pasaulį. Laiškai, dienoraščiai, užrašai yra pagrindinės moters saviraiškos formos. Tuo laiku, kai moterys mažai tesireiškė viešajame gyvenime, jų dvasios įvykiai, dažnai slepiami, prašyte prašėsi išsakomi, išreiškiami. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą atvirai jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet pasieyžta nukirsti bet kokį ryšį su juo – ji žmona ir motina pirmiausia. Žmogus gali dėl daug ko abejoti. Ar reikėjo mamatei ryžtis šeimai, jei jos siela tokia trapi, nežemiška, pilna nerimo ir ilgesio? Bet kartą apsisprendęs ar lemtingą žingsnį žengęs žmogus turi paklusti pareigai. Mamatės priešpriešos – bajorai, kuriuos regime Paulinos vestuvėse. Bajorų paveikslai rašytojos šaržuodami, piešiamos tarsi jų karikatūros. O kokia yra lietuvių valstiečių proto ir širdies kultūra, šatrijos Ragana parodo Levanardos charakteriu ( jis paprastas sodietis, taurus, išmintingas). Svarbus yra ir bobutės dvaro gaspdoriaus Kazimiero motinos, paveikslas. Bobutė tarsi gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka daugybę lietuvių pasakų ir pati gyvena jų pasaulyje. Bobutė moka pasitenkinti mažu, ji darbšti ir tvarkinga. Ji kalba tik žemaitiškai ir į dvarą ateina vieną kart per metus – prieš Šv.Velykas, sumušti velykinio žemaičių valgio – kastinio. „Sename dvare“ mūsų akys regi spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus sodiečius, tarnautojus, vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių, tik vestuvės, mažosios mergaitės mirtis, svečių apsilankymai. Pagal kokius principus įvykiai ir žkonės rašytojos pasirenkami? Pagrindiniai veikėjai – pagal svarbumą, idėjinį reikšmingumą. Antraeiliai veikėjai – ir pagal įdomumą: įdomu, kaip ginčijasi du valstiečiai, nepasidalijantys bičių spiečiumi; įdomu, kaip savo vestuvėse elgiai keistas jaunasis arba kaip kalba juokingas „bočelis“. Rašytoja tarsi siekia parodyti, kad žmonės labai skirtingi, kad dvare – ne tik neteisybės, kad tarp sodiečių yra labai daug įdomių žmonių, bet yra ir tinginių, apsileidusių. Šatrijos Ragana nori, kad žmonės siektų doros, kad bajorai virstų susipratusiais lietuviais, tačiau labiausiai jai rūpi vidiniai artimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro (mamatė Marija nesijaučia vyro suprasta, ilgisi harmoningesnio bendravimo), motinos ir vaikų. Mamatės ir jos vaikų bendravimas yra idealus, labai artimas, subtilus. Mamatė yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės, Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Apysakos „Sename dvare“ pasakojimas savitas. Pasakojama tarsi dviem balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Karatais pasigirsta ir objektyvaus, visažinio pasakotojo balsas. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, iš praradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri gaubia vaikystę ir jos šalį. Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas gražiai, poetiškai. Tai eilėraštis proza (neeiliuotas eilėraštis). Daug kas šioje apysakoje biografiška, atpažįstama, o kartu ir kita. Palengva rodomi veikėjai, įvykiai. Bet svarbiausia lieka „pasikalbėjimo su savim“ intonacija, intymaus ir paslaptingo žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas. Dažnai cituojamas Šventasis Raštas, krikščionybės idealai šiame kūrinyje yra suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai. Žmogaus dvasia kviečiama į amžinybę, tačiau į ją einama neišsižadant kasdieninių rūpesčių, kietos žmoniškumo pareigos. Apie Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“ V. Mykolaitis – Putinas yra sakęs, kad tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kūrinys, kad tai ne vien jos, bet ir visos mirštančios bajorijos gulbės giemė. „Irkos tragedija“. Ką daryti vaikui? Vaikai yra bendruomenės nariai. Jų problemos nėra mažesnės negu suaugusiųjų, kartais ir didesnės. Visuomenė, kuri nesirūpina vaikais, neturi ateities. Pro mūsų aikis, sekančias savo literatūros kelią XXa. Pradžioje, jau praėjo daug nelaimingų vaikų. Ypač jų daug Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės – Bitės kūryboje. Šatrijos Raganai, mokytojai ir auklėtojai, vaikų problemos, suprantama, buvo labai svarbios. Visuose rašytojos kūriniuose veikia ir vaikai: „Sename dvare“ aštuonmetės Irutės akimis daug kas matoma, jos žodžiais pasakojama.Tėvais pasitikintyus vaikai jaučiasi saugūs, jie natūraliai auga, bręsta, įsitraukia į visuomenės gyvenimą. Kas ištinka vaiką, kai pasitikėjimas tėvais sugriūva, kai neblieka šeimos, o motina ir tėvas kiekvienas atskirai ieškosi laimės? Vaiko tragedija? Taip, Šatrijos Raganai šis žodis neatrodo per didelis, ir savo novelę prie tokio vaiko likimą ji pavadino „Irkos tragedija“. Irka – lyg ta pati Irutė iš apysakos „Sename dvare“: guvi, bet švelniasielė, smalsutė, bet trokštanti tėvų meilės, bendravimo, norinti būti svarbi ir reikalinga tiems, kuriuos ji myli. Irka iš pasiturinčios šeimos, iš to paties „seno dvaro“ su dideliu sodnu. Ji turi savo kambarį, žaislų, net ištikimą bičiulį šunelį Džimą. Mergaitės gyvenime nėra skurdo, vargo. Bet mažutė yra vieniša. Irka nujaučia, o ir žino, kas yra žmogui gera: santarvė, artimųjų buvimas kartu ( ji įsivaizduoja danguje Dievo šeimyną- visą drauge), motinos meilė ir atidumas (kad galėtum su pasikalbėti, kai panorėsi; kad ji ateitų nakčiai sušukuoti galvelę), tėvo globa. Visos mergaitės viltys viena po kitos žlunga – mamytė neturi laiko pasikalbėti, neateina palinkėti labos nakties, negali kartu pasivaikščioti. Irka niekam nereikalinga – ir tai yra jos tragedijos priežastis. Literatūros tyrinėtojai neabejoje, , kad „Irkos tragedija“ yra būdingiausia ir gražiausia Šatrijos Raganos novelė. Tad svarbu pabandyti suprasti, kaip tas gražumas atsiranda, kaip jis yra sukuriamas. Pirmiausia – kūrinys kelia kilnią ir teisingą idėją: vaikas turi mylėti ir būti mylimas, reikalingas. Be šitų atramų jam labai sunku, o kartais neįmanoma gyventi. Niekas negali atstoti tėvų meilės. Šią idėją rašytoja motyvuoja psichologiškai įtikimu mažutės, septintus metus einančios Irkos charakteriu. Norint būti gera, mandagi, mergaitė jaučia, kad net daiktai turi džiaugsmingą viltį, ką nors „į juos atsiremsiant, šiltą, gyvą ranką ant jų padėsiant, maloniai jais pasigrožėsiant“. Irka pati su kitais elgiasi taip, kaip trokštų, kad kiti su ja elgtųsi. Dažnai pažeistos dvasios vaikai šiurkštumu gina savo bejėgystę. Kai elgiesi su kitais teisingai ir gražiai, tačiau iš jų to nesulauki, nuoskauda darosi vis didesnė. Taip rašytoja įtikimai motyvuoja Irkos tragediją, vesdama į ją pakopa po pakopos. Tai iš tiesų psichologinė novelė, nes atskleidžiamas mergaitės vidinis pasaulis, sekami jo „įvykiai“ ir realybės atgarsiai. Sekama atitinkamai grupuojant epizodus, aprašymus, naudojant paraleles ( ta pati Irkos trokštama graži tvarka ir danguje, ir žemėje, kai žiūrėdama per traukinio langą įsivaizduoja namo pas vaikus grįžtantį tėvą), kontrastus ( tik Irka neturi abiejų tėvų), laipsnišką įtampos didinimą – iki skaudžios minties: „Ir negaila jai mamytės, negaila“. Tai kulminacija – didžiausias praradimas. Irka rengiasi kelionėsn, važiuoja pas tėvelį, vėl iš naujo bandydama atstatyti nors vieną atramą. Bet griūva ir ši viltis. Išvados. Kuo Šatrijos Ragana reikšminga lietuvių literatūrai? Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą, bajorus, nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriesiems tautos rūpesčiams. Būdama įsitikinusi katalikė, Šatrijos Ragana sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros žmonių charakterius, žmoniškus ir gyvus. Į vaiką rašytoja žiūrėjos kaip į besiformuojančią asmenybę, o ne tik kaip į skriaudžiamą būtybę. Šatrijos Raganos kūryboje pasirodė savitai mąstančios, individualiai jaučiančios moterys. Ši rašytoja daugiausia dėmesio sutelkė į žmogaus dvasią, lyrine nuotaika apgaubė gamtą. Kai Šatrijos Ragana kalba apie meilę, ilgesį, grožį, amžinybę, jos stilius lyriškas, poetiškas. Kai vaizduoja juokingus dalykus – subtiliai ironiškas. Kai kalba apie vertus pasmerkimo – satyriškas, kai pasakoja apie buitį – konkretus ir dalykiškas. Tokias plačias šios rašytojos stiliaus galimybes matome geriausiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“. Su šia apysaka psichologizmas lietuvių prozoje įgijo didesnę autonominę erdvę. Švietėjiškų nuostatų kūriniai atstovauja realizmui, autobiografiškesnieji linkę į impresionizmą. Janina Žėkaitė [ Apie Šatrijos Raganą] Iš: Žėkaitė J. Šatrijos Ragana. V., 1984 Šatrijos Ragana atėjo į literatūrą iš lenkiškos dvaro aplinkos, pažadinta lietuvių nacionalinio judėjimo. Įsitraukusi į lietuvių kultūrą iš svetimo ir priešiško luomo, ji žiūrėjo į lietuvių nacionalinį sąjūdį kaip į savo veiklos ir pasaulėžiūros atramą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!