Šatrijos raganos biografija ir apysakos analizė

Šatrijos Ragana 1877-1930 Gyvenimas. Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana gimė 1877 m. Medingėnų dvare netoli Rietavo, dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose - Labūnavoje, Užventyje, - kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu, Venta, ne­toliese ošiančia Želvių girele, medine bažnyčia, kapinynu. Šią vietą vėliau Šatrijos Ragana laikys vieninteliais savo namais, kur prabėgo laimingiausios dienos, kai visa šeima dar buvo kartu, kur pirmąsyk patyrė kūrybos džiaugsmą. Itin glaudus ryšys mažąją Mariją siejo su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja vadino mamate - reta žemaitiška forma. Išnykus „senam dvarui“, iširus šeimos liz­dui labai rūpinosi motina, norėjo kartu gyventi. „Mano Motina buvo beveik šven­ta - kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga“, - rašė Marija Pečkauskaitė, ir pati daug iš mamos perėmusi: meilę žmonėms, ypač nuskriaustiems, nelaimingiems, nuolankumą, atlaidumą, geranoriš­kumą, rūpestingumą ir polinkį į meną, ypač muziką (motinos sesuo buvo profesio­nali pianistė). Nuo mažens Marija kalbėjo lenkų kalba, lenkiškai parašė ir pirmuosius kūrinius, bet jau aštuoniolikos suvokė, kas yra gimtoji kalba, apgailestavo gerai nemokanti lie­tuviškai. Jaunai mergaitei didelį poveikį darė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: iš jo mokėsi lietuvių kalbos, jo dėka tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, stu­dijavo Šveicarijoje. Marija Pečkauskaitė to meto lietuvių kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidžianti naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasau­liniam karui persikėlė į Židikus. Židikuose M. Pečkauskaitė garsėjo kaip labdarė ir pedagogė. Per karą buvo įstei­gusi jaunimo mokyklėlę ir pati veltui mokė vaikus, be to, savo lėšomis išlaikė senelių prieglaudą ir ambulatoriją. Ji aktyviai dalyvavo to meto jaunimo ir moterų veiklo­je: skaitydavo paskaitas, rengdavo vaidinimus. Nors gyveno provincijoje, bendra­darbiavo su Kauno spauda - vertė iš lenkų kalbos. Pati buvo mergaičių moksleivių žurnalo „Naujoji vaidilutė“ vyriausioji redaktorė. Židikuose parašė reikšmingiausią savo kūrinį - „Sename dvare“ (1922 m.). Apysaka ,,Sename dvare“ Tema ir kompozicija Apysaka „Sename dvare“ gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms - broliams Steponui ir Vincui, motinai - ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Galbūt todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia, pa­jauta. Pasak Vytauto Kubiliaus, apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveiki­nimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys“. Namų ir aplinkos (gėlynų, sodo) vaizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilge­sio. Atmintyje iškilę auksinės vaikystės prisiminimai, sužadinti rožių „sidabrinių akių“ žvilgsnio, pradedami pasakoti kaip sapnas ar pasaka: „O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“ Ir paskutinėse apysakos eilutėse suskamba ilgesys to pasaulio, į kurį iš žemiškojo lizdo iškeliavo artimiausi žmonės, kuriame „jau nieks neirsta“. Toks įrėminimas pabrėžia atminties temą ir padedi išlaikyti įtampą visame kūrinyje - juk visa, apie ką pasakojama, tėra praeities šešėliai. Dvaro kasdienybė Kitaip nei amžininkių XX a. pradžios rašytojų Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės kūriniuose, Šatrijos Raganos apysakoje senasis dvaras yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai - dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiauko­jantys žmonės, vaizduojami su meile ir švelniu humoru: bočelis kasdien iškilmingai sėdasi prie stalo užsidėjęs krakmolintą krūtinę ir pašiaušęs kuodą, 1831 m. sukilimo dalyvis giriasi nakvojęs su Adomu Mickevičiumi, ponas Jonavičius, neseniai grįžęs „iš kažin kokių užsienių į savo dvarą“ vakarais muzikuoja su mamate, vis nenuleis­damas nuo jos akių. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, veikėjų pokalbiuose girdėti lenkiškos frazės, vakaronėse - lenkų eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima kaimo žmones, atėjusius patarimo ar pagalbos: vyrai prašo išspręsti ginčą dėl bičių spiečiaus, moterys atveda pas mamatę susirgusius vaikus. Dvarą regime jo gyvento­jų - aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) - akimis. Kasdienė buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai - visa, kas patenka į jų akiratį, yra išgyvenama ir apmąstoma. Mamatės paveikslas Fragmentiško pasakojimo ašis - mamatės, trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimi­ninkės, paveikslas. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti meną moteris. Skaitydama poeziją ji užmiršta „viską, viską...“, klausydamasi ar pati skambindama fortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis, išgirsta tylią, subtilią pakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą muziką. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jau­čia“. Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim“ - taip ji suvokia savo pašaukimą. Prasmė ir laimė Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio pa­viršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs“. Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo ma­tant lėtą dvaro mirtį - įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas. Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim“, - sako ji dukrai. Tačiau griežtos krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo su jai simpatizuojan­čiu ponu Jonavičium. Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl jų nepasiekiamumo. Dienoraščio mintys ir jausmai Be Irusios regimo mamatės paveikslo, pasigirsta ir autentiškas balsas - „Mamatės užrašai“. Tai, pasak Viktorijos Daujotytės, ir laisvo mąstymo išraiška, ir džiaugsmas kalbėtis su savimi, ir savianalizė, ir svarbių idėjų pajauta. Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!