Šatrijos Ragana "Irkos tragedija". Tiriamasis darbas

XX a. Pradžios literatūroje labai kūribingos atrodo moterys, nors jos tuo metu tik ateina į viešąją kultūrą. Pirmoji lietuvių rašytoja Karolina Praniauskaitė, A. Baranausko jaunystės mūza, pasirodė tik XIX a. Viduryje. Iš „Aušros“ poečių žinoma Eglė – Liudvika Malinauskaitė – Šliūpiniėnė. Apskritai, moteriai buvo daug sunkiau eiti į kultūrinę viešumą, nes varžė šeima, bei vaikai. Stabdė ir visuomenės prietarai. Senovės lietuvių moterys buvo gerbiamos,tačiau darbai nebuvo griežtai skirstomi į vyriškus ir moteriškus darbus. Išliko gražių padavimų apie moteris karžyges. Jais remdamasis A. Mickevičius sukūrė poemą „Gražina“. Lietuvės moterys sudėjo gražiausių dainų, išaudė dailiausius tautinius raštus. Moteriškoji kūrybos galia atrodo labiausiai susikaupusi Žemaitės asmenybėje. Šios moters kūrybos nesulaikė niekas – nei ūkis, nei šeimos rūpesčiai, bei vargai, nei pajuokos.
XX a. Pradžioje į literatūrą viena po kitos ėjo G. Petkevičaitė – Bitė, dvi seserys Ivanauskaitės, rašiusios vienu Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, Sofija Kymantienė – Čiurlionienė, Ona Pleirytė – Vaidilutė. Visos prozininkės. Galima tegti, jog tikrosios lietuvių meninės prozos pradininkėmis laikomos moterys.
Ir didžiosiose literatūrose XIX amžiaus pabaigoje pagrindinis vaizdavimo būdas yra realistinis. Siekiama vaizduoti gyvenimą taip, kad skaitytojas galėtų jį atpažinti. XIX amžiaus Europos realizmo meninė patirtis buvo didelė. Realistiniam vaizdavimui reikia gyvenimo pažinimo, matymo ir girdėjimo. Lietuvės moterys buvo sukaupusios didelę gyvenimo patirtį, iškentėjusios daug vargo, iškentėjusios namažai skausmo. Todėl savo kūryboje labai daug dėmesio skyrė moteriai, stengėsi savo kūryba į viešumą iškelti skaudžiausias visuomenės problemas. Imta viešai svarstyti moterų teses ir lygybes su vyrais klausimus.
Žemaitė, Bitė, Lazdynų Pelėda yra realistės, gyvenimą vaizduojančios jo paties formomis ir būdais. Šatrijos Ragana ieškojo ir naujesnių gyvenimo vaizdavimo būdų, bet neperžengė realizmo ribų, tik praplėtė jas, labiau skverbdamasi ne į bendrą (šeimos, kaimo, dvaro), o į atskirą, vidinį žmogaus gyvenimą, labiau leisdama reikštis žmogaus „aš“, jo slaptumui.
ir arklys tuščioj ganykloj...
negrįžimų
alėjomis sutemusiame sename dvare
aš pas tave einu.
Kokia graži tu,
kai žiebi žvakes ant...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!