Konspektai
Santykiai kaip socialinės psichologijos objektas
Santykiai kaip socialinės psichologijos objektas Psichologija yra žinių visuma, sukaupta žmonėms besidomint savo santykiais su kitais žmonėmis. Įprastiniuose psichologijos apibrėžimuose ji apibūdinama kaip mokslas apie sielą, besidomintis, kodėl žmonės mąsto, jaučiasi ir elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Šie apibrėžimai tarsi užmaskuoja santykių su kitais žmonėmis svarbą žmogaus gyvenime ir sudaro įspūdį, kad egzistuoja tam tikras “aš”, kurio egzistavimui nebūtina “kita”. Toks požiūris klaidina. Jis nukreipia tavo mintis nuo to fakto, kad bet koks klausimas “kodėl žmonės...” gali iškilti tik santykiuose su tais žmonėmis. Didele dalis tavo gyvenimo praeina vienaip ar kitaip bendraujant su kitais žmonėmis. Nepaisant to, koks nebūtinas ar pakeičiamas tavo gyvenime atrodytų bet koks konkretus žmogus, negalėtum egzistuoti, jei aplinkui nebūtų nė vieno žmogaus. Negalėtum išlikti fiziškai, nes nesi apdovanota(s) pakankama fizine galia, kuri tau vienai(-am) leistų išlikti gamtoje. Negalėtum išlikti ir psichologiškai, nes visa ta daugiau ar mažiau tvarkinga visuma, kuri yra vadinama žmogaus psichika, yra sukuriama ir palaikoma kartu su kitais žmonėmis ir be jų pakrinka. Tu tiesiog išprotėtum. Psichologiją sudaro tavo bandymai suprasti kitus žmones, kai tu stebi, ką jie daro šiandien, mąstai apie tai, ką jie darė vakar ir bandai nuspėti jų elgesį rytoj. Santykiai ir juose vykstantys įvykiai iškelia klausimus, atsakymai į tuos klausimus turi pasekmes santykiams. Tas įvykis, kad tavo vaikinas vakar tau nepaskambino, iškelia klausimą “kodėl?”, o atsakymas gali pakeisti jūsų santykius rytoj. Atsakymas “nes baigėsi sąskaita” santykių greičiausiai nepakeis, “nes pyko” santykius turbūt komplikuos, o atsakymas “nes tu jam nebesvarbi” gali juos ir išvis sugriauti. Tu su visa savo unikaliai nepakartojama ir individualia asmenybe taip pat esi santykių produktas. Ir šaltinis. Nieko, ką tu manai apie save, tu nesugalvojai pati(-s). Tai nereiškia, kad tu perimi viską, ką kiti apie tave sako. Tai tiesiog reiškia, kad tavyje (žinoma, ir manyje) nėra nieko, ko kas nors nebūtų pasakęs. Viskuo, kuo esi, tu esi santykiuose. Tu esi žmogus, nes egzistuoja ne-žmones, esi mergina, nes egzistuoja vaikinai, esi protinga, nes yra kvailių, turi svajonių, kurios yra skirtingos negu kitų žmonių, esi duktė savo tėvams, esi studentė universitetui, ir t.t. Kas ir kokia(-s) tu bebūtum, visuomet esi ... KAŽKAM. Kaip ir bet koks kitas stebėjimo objektas, tavo “aš” nebūtų atsiradęs, jei nebūtų “kita” (skirtingumo principas). Santykis yra objekto padėtis apibrėžta kito objekto atžvilgiu. Šitam trumpam santykio apibrėžime užfiksuota keletas svarbių teiginių: • Objektas yra “kažkas”, ką tu jau apibrėžei. • Objektą apibrėžti (t.y. apibūdinti jo savybes) gali tik kito, kažkuo skirtingo ir jau apibrėžto objekto atžvilgiu (dažniausiai kelių kitų objektų atžvilgiu). • Neapibrėžtas “kažkas” yra “niekas”, tai tiesiog neegzistuoja. Taigi, nebūtų jokio “aš”, jeigu nebūtų “kita”, kurio atžvilgiu tą “aš” būtų galima apibrėžti. Žinoma, jei nebūtų “aš”, nebūtų ir “kita”. Santykiai sukuria tave kaip stebėjimo ir pažinimo objektą, o tu savo ruožtu kuri santykius. Asmenybės psichologija didesnį dėmesį skiria santykių tarp žmonių produktui ir šaltiniui (individualiai asmenybei), nei santykiams, tuo tarpu socialinė psichologija nagrinėja pačius santykius. Kad bet koks santykis su žmogumi taptų išvis įmanomas, pirmiausia su tuo žmogumi turi būti koks nors kontaktas, tai yra, tu turi suvokti to žmogaus egzistavimą, jį pamatyti, apie jį išgirsti ir pan. Tau einant gatve, pro, prieš ir aplink tave eina dešimtys žmonių, tačiau, nepaisant to, kad tavo akys juos mato, o ausys girdi, toli gražu ne visus juos tu suvoki. Tavo jutimo organai kiekvienu metu patiria daug stimuliacijos, tačiau toli gražu ne visa ta stimuliacija pasiekia sąmonės lygį ir yra suvokiama kaip informacija. Dėl ribotų žmogaus smegenų ir sąmonės galimybių, didžioji dalis tave veikiančios stimuliacijos yra automatiškai ir nesąmoningai išfiltruojama ir niekada nepasiekia sąmoningo suvokimo lygmens. Į informaciją pavirsta tik ta stimuliacija, kuri tau gali būti kažkuo reikšminga ar kažkam reikalinga. Taigi, tavo motyvacija (poreikiai, norai, lūkesčiai) daro didelę įtaką tam, ką ir kaip tu suvoki. Kitaip tariant, žmogaus motyvacija jo jutimo organus veikiančią stimuliaciją paverčia jo sąmoningai suvokiama informacija. Tai, kaip tu suvoki kitą žmogų, lemia tavo bendravimą ir elgesį su juo. Priklausomai nuo žmogaus suvokimo, bendraudama(s) su juo tu kitaip parenki žodžius ir kalbėjimo toną, atsistoji kitokiu atstumu, daugiau arba mažiau gestikuliuoji, esi labiau linkusi(-ęs) bendradarbiauti ar konfliktuoti. Susitikusi(-ęs) fakulteto dekaną tu pasisveikinsi “Laba diena”, atsistosi maždaug 1-1,5 metro atstumu, kalbėdama(s) vartosi daugiau mandagių frazių, stengsiesi nekelti balso ir minimaliai gestikuliuoti. Tačiau su sutiktu artimu draugu pasisveikinsi “labas”, atsistosi 30-70cm atstumu, kalbėdama(s) vartosi nenormatyvinės leksikos (slengo žodžių ar keiksmažodžių), gestikuliuoti ir garsiai kalbėti sau leisi tiek, kiek tau to norėsis. Bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais žmogui yra būtinas, kad jis galėtų patenkinti savo poreikius. Būdamas daugelio žmogaus poreikių patenkinimo sąlyga pats bendravimas tampa savarankišku poreikiu. Pati(-s) žinai, kad kartais su žmogum kalbiesi be jokio aiškaus tikslo, tiesiog nori su kuo nors pasikalbėti ir tiek. Tačiau ir šiuo atveju tau reikia, kad kitas žmogus būtų linkęs bendradarbiauti, tai yra, kad ji(s) taip pat norėtų su tavim kalbėtis. Poreikiai, norai ir interesai toli gražu ne visada ir nebūtinai sutampa ir tokiu atveju iškyla konfliktai. Siekdama(s) sumažinti galimus prieštaravimus ir paskatinti žmones elgtis tau palankiai (bendradarbiauti), tu ieškai priemonių, kurių pagalba galėtum jiems daryti įtaką. Žinoma, jie savo ruožtu stengiasi paveikti tave. Taigi nagrinėdama santykius (tarp žmonių ir grupių) socialinė psichologija klausia kaip tavo galvoje formuojasi kito žmogaus suvokimas (kokią informaciją tu naudoji, kaip ją interpretuoji), kaip tas suvokimas veikia sąveiką tarp žmonių (kaip žmonės pasirenka bendravimo būdus, kas skatina bendradarbiauti/padėti, kas skatina konfliktuoti, kas skatina konfliktą spręsti agresyviai arba derybomis) ir kaip tos sąveikos metu žmonės daro įtaką vieni kitų mintims, jausmams ir elgesiui. Santykių įvairovė Kiekvienas žmogus yra begalės įvairių socialinių darinių narys ir dalyvauja daugybėje skirtingų santykių. Visi mes gyvename visuomenėje, kurią čia apibrėšiu kaip konkrečioje teritorijoje gyvenančių žmonių visumą, kuriai būdingas istoriškai išsivystęs pagrindinių vertybių bendrumas. Visuomenės viduje mes gyvename ir dirbame įvairiose bendruomenėse, kurias galima apibrėžti kaip betarpišką socialinę žmonių gyvenimo ir darbo erdvę, kuri, lyginant su visuomene, yra mažesnė ir trumpalaikiškesnė, tačiau jai būdingas didesnis konkrečių, su kasdieniu gyvenimu susijusių vertybių bendrumas. Kol visuomenėje dar nesukurtas komunizmas, tiek visuomenėje, tiek bendruomenėje egzistuoja klasės. Socialinė klasė yra savo galia toje visuomenėje/bendruomenėje panašių asmenų visuma. Pagal bendrus išorinius požymius (amžių, lytį, odos spalvą ir pan.) žmones galima skirstyti į įvairias socialines kategorijas. Socialinė kategorija yra asmenų visuma, kurios nariai turi vieną ar kelis bendrus požymius, darančius įtaką aplinkinių vertinimui ir elgesiui tos socialinės kategorijos narių atžvilgiu. Jei socialinės kategorijos narius suvienija tam tikri bendri interesai ir jie inicijuoja aktyvius bendrus, ilgai trunkančius veiksmus apibrėžtiems ilgalaikiams tikslams pasiekti, tuomet galime kalbėti apie socialinio judėjimo atsiradimą (pvz. Sąjūdžio pradžia). Visuomenei bendrų vertybių įgyvendinimą užtikrina institucijos, kurias galima apibrėžti kaip konkrečių funkcijų atlikimui sukurtas organizacijas (pvz. sveikatos apsaugos sistema rūpinasi visuomenės narių sveikata, teismai rūpinasi santykių tarp visuomenės narių teisingumu ir pan.). Organizacija yra tam tikram tikslui (siekiant pelno, terorizmui vykdyti, laisvalaikiui organizuoti ir pan.) sukurta grupė, kuri turi taisyklėmis nustatytą vaidmenų ir valdymo struktūrą. Grupę apibrėšiu kaip vienu ar keliais požymiais tarpusavyje panašių, bendraujančių ir siekiančių jiems svarbių bendrų tikslų asmenų visumą. Tuo socialinių darinių vardijimas nesibaigia. Didelis skaičius mažame plote susirinkusių žmonių sudaro minią. Auditorija yra tuo pačiu metu toje pačioje vietoje esančių ir tą patį stimulą suvokiančių žmonių sambūris. Tačiau auditorijos nariai tarpusavyje bendrauja minimaliai. Jei suvokiamas stimulas auditorijos narius paskatina aktyviai imtis kažkokio bendro veiksmo, tuomet ji taps kolektyvu. Analizės lygiai socialinėje psichologijoje Anot W.Doise (1986), visa asmens sukuriamų santykių įvairovė socialinėje psichologijoje yra suskirstoma ir analizuojama trijuose analizės lygiuose: • Tarpasmeniniame lygyje žmogus bendrauja su kitu žmogumi kaip su individualiu asmeniu, kurį suvokia remdamasis jį, kaip individą, išskiriančiomis savybėmis, taip pat jam pristato ir save, sąveikoje atsižvelgia į savo ir kito asmens individualius poreikius, norus ir galimybes. • Tarpgrupiniame lygyje žmogus bendrauja su kitu žmogumi kaip tam tikros grupės narys su kitos grupės nariu, jį suvokia remdamasis jo grupės nariams būdingomis laikomomis stereotipinėmis savybėmis, išryškina panašumus grupių viduje ir skirtumus tarp grupių, sąveikoje savo ir savo grupės narių poreikius iškelia virš kitos grupės narių poreikių ir remiasi grupės normomis. • Ideologiniame lygyje žmogus bendrauja su kitu žmogumi kaip su tos pačios visuomenės nariu, suvokimą ir sąveiką grindžia tai visuomenei bendromis vertybėmis ir įsitikinimais, kurie traktuojami kaip universalūs ir privalomi. Ideologinis analizės lygis paprastai paliekamas sociologams ir antropologams, tuo tarpu socialinės psichologijos atstovai pagrindinį dėmesį sutelkia į tarpasmeninį ir tarpgrupinį analizės lygius ir bando paaiškinti tarp individualių asmenų ir grupių narių susiklostančius santykius. Tačiau tuo pat metu reikia pastebėti, kad tarpasmeninis, tarpgrupinis ir ideologinis yra analizės, o ne realybės lygiai. Nors skirtinguose lygiuose vykstančią sąveiką valdo skirtingi principai (tarpasmeniniame lygyje – asmeniniai poreikiai, tarpgrupiniame lygyje – grupių normos, ideologiniame lygyje – universalios vertybės), tačiau kiekvienoje konkrečioje situacijoje bendraujant su konkrečiu žmogumi jie visi veikia kartu: tu žiūri į žmogų ir kaip į individualų asmenį, ir kaip į konkrečių, toje situacijoje svarbių grupių narį, ir kaip į tos pačios visuomenės narį, kuris turėtų laikytis jums abiem bendrų vertybių. Todėl žmogaus elgesį bendraujant su kitu žmogumi galima suprasti tik analizuojant jį visuose trijuose lygiuose. Socialinio gyvenimo metaforos Norint suprasti nepažįstamus ir sudėtingus objektus ir reiškinius dažnai ieškoma analogijos su kažkuo žinomu ir paprastesniu – aiškinimui pasitelkiamos metaforos. Metaforų paskirtis yra išryškinti svarbiausius stebimo nepažįstamo objekto ar reiškinio aspektus, kurie leistų apibrėžti to objekto/reiškinio esmę ir tuo pat metu pateiktų pažįstamą ir lengvai suprantamą pavyzdį. Bene dažniausiai naudojama socialinio gyvenimo metafora yra teatras. Šią metaforą ypač išplėtojo E.Goffmanas savo knygoje “Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime” (Vaga, 2000; knyga pirmą kart išleista 1959 metais). Goffmano nuomone, kasdien bendraudama(s) su kitais žmonėmis tu stengiesi sukurti ir atlikti tam tikrą vaidmenį taip, kad sudarytum su tavimi bendraujantiems ir tave stebintiems žmonėms (auditorijai/žiūrovams) sau naudingą ir reikalingą įspūdį. Kaip ir tikram teatre, vaidmenis ir priimtinus jų atlikimo būdus apibrėžia vaidinama pjesė. Pjesė numato kiekvienos scenos dekoracijas, veikėjus, jų tekstą, leistinus ir draudžiamus vaidybos būdus. Scenoje “paskaita” dekoracijas sudaro auditorija, lenta, kėdės ir pan., veikėjais yra studentai ir dėstytoja(s). Dėstytojo vaidmenį sudaro paskaitos skaitymas/vedimas, studento vaidmenį sudaro paskaitos klausymas, konspektavimas ir dalyvavimas jos metu vykstančiose veiklose ir/ar diskusijose. (Pagalvok, ką paskaitos scenarijus draudžia dėstytojo ir studentų vaidmenis atliekantiems asmenims? Kokie personažai pagal scenarijų neturėtų būti įleidžiami į paskaitos “sceną”?). Aktorių trupė sudaro komandą, kurios nariai tarpusavyje bendradarbiaudami užkulisiuose (žiūrovams nematant) paruošia vaidinimą ir po to jį suvaidina prieš auditoriją. Aktoriai siekia įtikinti auditoriją, kad vaidinimas tikroviškas ir bendrai saugo paslaptis, galinčias išduoti pasirodymą. Teatro metafora labai gerai paaiškina socialinio pasaulio santykių ir sąveikų tvarkingumą – iš anksto apgalvoti vaidmenys rikiuojami ir vaidinami pagal konkrečią pjesę, sėkmingam spektakliui būtinos bendros ir koordinuotos visų veikėjų pastangos. Tačiau šiai metaforai daug sunkiau paaiškinti santykių metu kylančius konfliktus. Teatre vyksta tik dviejų rūšių konfliktai. Pirmai rūšiai priklauso scenarijuje numatyti konfliktai tarp veikėjų. Jei tu esi vakarėlyje su savo vaikinu, ir jis staiga ima kažkuriai kitai merginai rodyti daugiau dėmesio negu tau, scenarijus reikalauja imtis priemonių. Priešingu atveju žiūrovai -- tame pačiame vakarėlyje esančios tavo draugės – ims domėtis: “kaip tu tai pakenti?” Vakarėlio scena tolygiai persilieja į pavydo sceną. Tačiau vaidinami konfliktai nėra tikri konfliktai. Kita teatre pasitaikančių konfliktų rūšis yra atsitiktiniai konfliktai, kylantys dėl netinkamo vaidmens atlikimo, nenumatytų veikėjų įsiveržimo į sceną ir pan. Tokiu atveju scenoje esantys veikėjai bendromis pastangomis ima taisyti situaciją ir atstatyti tvarkingą vaidinimo eigą. Tau ir man akivaizdu, kad gyvenimas pilnas nevaidinamų ir neatsitiktinių konfliktų. Žmonės ir jų norai bei interesai skiriasi, ir todėl konflikto galimybė glūdi daugumoje gyvenimo situacijų. Žaidimo metafora santykius apibūdina kaip taisyklių reguliuojamą žaidimą, kurį pradeda du priešingus tikslus turintys oponentai. Žaidime kiekvienas siekia laimėti. Kaip teatro vaidinimas vyksta pagal scenarijų, taip žaidimas vyksta pagal taisykles, todėl ši metafora taip pat gerai paaiškina socialinio pasaulio tvarkingumą. Tačiau skirtingai nuo teatro, kur vaidinimo sėkmės sąlyga yra geras visų jo veikėjų bendradarbiavimas, žaidimo taisyklėse užfiksuotas žaidėjų interesų konfliktas ir pergalės siekiama priešininko sąskaita. Tiek teatro, tiek žaidimo metaforos socialiniame pasaulyje egzistuojančių santykių tvarkingumą aiškina taisyklių laikymusi. Keletas problemų: 1) šalia tvarkos santykiuose yra ir didesnė ar mažesnė dalis betvarkės, ir ta betvarkė nėra išimtis (kaip teigia teatro metafora); 2) šiose metaforose taisyklės priimamos kaip “Dievo duotos”, nepaaiškinama, kaip ir kodėl jos kuriasi ir kinta. Pusiausvyrą tarp tvarkos ir betvarkės bei taisyklių kūrimą ir keitimą M.Billigas (1987) aiškina kaip ginčą tarp santykių dalyvių. Į kiekvieną situaciją jos dalyviai ateina su skirtingais norais ir interesais (motyvacinis komponentas) ir išankstiniais nusistatymais, požiūriais (mąstymo komponentas). Abi šalys siekia savo poreikių patenkinimo, tačiau tuo pačiu metu suvokia, kad negalės to padaryti be kitos šalies pagalbos. Kad tokioje sąveikoje abiem šalims būtų įmanoma patenkinti savo poreikius ir tuo pat metu išvengti išnaudojimo, reikia sukurti taisykles. Taisyklės bus efektyvios ir abiem šalims priimtinos tik tuomet, jei jos bus teisingos (t.y. vienodai atsižvelgiančios į besikertančius abiejų šalių interesus) ir aiškiai apibrėžtos (jų laikymosi/nesilaikymo faktai turi būti objektyviai stebimi ir vienodai suprantami abiejų šalių). Prasidėjęs ginčas neišvengiamai užtrunka. Tai lemia ne tik dalyvių motyvacijos skirtumai (kiekvienas dalyvis siekia laimėti ir gauti kuo daugiau naudos sau), bet ir galutinai įtikinančių argumentų neegzistavimas. Dar senovės graikų filosofas Protagoras teigė, kad kiekvienam teiginiui galima rasti tiek pat pagrįstą jį paneigiantį teiginį. Bet kokį fenomeną galima paaiškinti keliais tiek pat adekvačiais būdais. Kiekvienas teiginys ar paaiškinimas egzistuoja tik todėl, kad tuo pat metu egzistuoja ir kitoks teiginys ar paaiškinimas. Taigi absoliuti tiesa ir lemiamas, galutinai įtikinantis argumentas neegzistuoja. Tokios ginčo, kaip socialinių santykių metaforos, savybės turi kelias svarbias pasekmes: 1. Tiesa neduota; ji yra susitarimo reikalas. 2. Ginčas yra neišvengiamas. 3. Ginčas (neaiškumas, konfliktas) suteikia priežastį mąstyti ir keistis. Nieko nebūna be reikalo, ir jeigu tu nematai aiškaus reikalo mąstyti/mokytis, tai to ir nedarysi. Būtent skirtingumas ir kitimas yra sąmonės kaip tokios sąlyga. 4. Ginčo neįmanoma išspręsti tik argumentais. 5. Susitarimas yra įmanomas. 6. Susitarimas įvyksta tuomet, kai abi šalys nori susitarti. Toks noras atsiranda, kai tu supranti, kad be kito žmogaus pagalbos savo poreikių nepatenkinsi, o priversti tą kitą žmogų tenkinti tavo poreikius neturi galimybės. 7. Susitarimas bus ilgalaikis ir patvarus tiktai jei bus teisingas (t.y. jame bus tolygiai atsižvelgiama į abiejų susitariančių šalių poreikius). 8. Susitarimas pakeičia pasaulį, sukuria naują realybę ir naują teiginį ginčui. Ir viskas prasideda iš naujo. Socialinės psichologijos tyrimai Mokslinį tyrimą galima apibūdinti kaip struktūruotą reiškinio stebėjimą kontroliuojamoje aplinkoje. Tyrimas yra tuo labiau “struktūruotas”, kuo tiksliau ir vienareikšmiškiau yra apibrėžti stebėjimo objektai. Jei tu domiesi, kas skatina keleivių agresiją troleibusuose, mažai struktūruotu atveju tu stebėsi “keleivių elgesį”, labiau struktūruotu atveju, tu stebėsi “fizinį atstumą tarp keleivių” ir “jų pokalbius”, dar labiau struktūruotu atveju – skaičiuosi “prisilietimus”, “laisvas vietas”, “priartėjimus mažesniu nei 10cm atstumu”, “frazes, kuriose nėra mandagumo žodelių” ir pan. Dviems skirtingiems stebėtojams daug sunkiau susitarti dėl to, kas yra “grubus elgesys” (mažai struktūruoto stebėjimo objektas), nei dėl to, kas yra “užlipimas ant kojos” (labai struktūruoto stebėjimo objektas). Daugiau ar mažiau struktūruotas stebėjimas leidžia tau apibūdinti, kas vyksta, bet tu gali tik spėlioti, kodėl tai vyksta. Norėdama(s) išsiaiškinti kodėl, tai yra, nustatyti priežastinius ryšius tarp savo stebimų įvykių, tu turi a) suformuluoti hipotezę apie tai, kad įvykis A yra įvykio B priežastis ir b) stebėti įvykius A ir B tokioje aplinkoje (t.y. laboratorijoje), kurią tu pakankamai kontroliuoji, kad įsitikintum, jog A ir tik A lemia B, o ne C, D ir/ar E. Žinoma, stebėjimo struktūruotumas ir aplinkos kontroliuojamumas yra ne fakto (struktūruotas/ne struktūruotas, kontroliuojama/ne kontroliuojama), bet laipsnio (kiek struktūruotas, kiek kontroliuojama) klausimas. Kuo labiau struktūruotas stebėjimas ir kuo labiau kontroliuojamoje aplinkoje jis vyksta, tuo tyrimas labiau “mokslinis”. Labai struktūruotas tyrimas griežtai kontroliuojamoje aplinkoje vadinamas eksperimentu ir yra kriterinis mokslinio tyrimo etalonas. Žmogaus domėjimasis bet kokia sritimi (protu, gyvąja gamta, fiziniu pasauliu ar pan.) oficialiai tampa mokslu tuomet, kai pagrindinė žinių dalis toje srityje yra sukaupiama eksperimentiniais tyrimais ir tai leidžia prognozuoti tyrinėjamus fenomenus. Apie pagrindinius psichologijoje naudojamus tyrimo metodus bei jų privalumus ir trūkumus turėtum žinoti iš psichologijos įvado kurso (pasikartok tyrimų strategijas ir duomenų rinkimo metodus iš Legkausko V. (2001). “Psichologijos įvado”), todėl iš naujo jų nebeaprašinėsiu. Čia aš tau pateiksiu tris priesakus apie tai, kaip reikia elgtis su socialinės (ir ne tik) psichologijos žiniomis. I PRIESAKAS – Nesielk su socialinės psichologijos žiniomis kaip su gamtos dėsniais Gamtos dėsnius nustato gamtos mokslai (fizika, chemija, biologija). Būtent gamtos mokslų atstovai mokslą apibrėžė kaip eksperimentinį tyrinėjimą objektų ir jų tarpusavio sąveikos dėsnių, kurie realiai egzistuoja gamtoje nepriklausomai nuo mūsų žinių apie juos. Aš sąmoningai vengiu socialinę psichologiją vadinti mokslu, nes jos atitikimas šiam apibrėžimui yra, švelniai tariant, ginčytinas. Gamtos moksluose daromos prielaidos, kad: 1) bešališkas stebėtojas 2) visiškai kontroliuojamoje aplinkoje 3) objekto/reiškinio savybes objektyviai atskleidžiančiais metodais 4) stebi realų ir nepriklausomai egzistuojantį objektą/reiškinį ir taip 5) atranda universalius dėsnius. Pagrindinė priežastis, kodėl mes apie gamtą žinome dar ne viską, iš esmės yra technikos netobulumas (teleskopai mato nepakankamai toli, mikroskopai mato nepakankamai smulkiai, kompiuteriai skaičiuoja nepakankamai greitai ir pan.). Psichologijai bendrai ir socialinei psichologijai konkrečiai (kaip ir visiems kitiems socialiniams “mokslams”) būdingas labai savotiškas santykis tarp stebėtojo, stebimo objekto ir stebėjimui naudojamo metodo. Šį santykį galima apibūdinti taip: 1) suinteresuotas stebėtojas 2) ribotai kontroliuojamoje aplinkoje 3) reiškinį keičiančiais 4) netiesioginio stebėjimo metodais 5) stebi nuo jo ir stebėjimo aplinkos priklausomą reiškinį, 6) kuris savo ruožtu keičia stebėjimui naudojamus metodus. 7) Taip gaunamos žinios, kurios vėliau pakeičia stebėtą reiškinį ir taip pačios save sunaikina. Pažiūrėkim į konkrečius šio keisto apibūdinimo punktus: 1. Suinteresuotas stebėtojas – tyrimo klausimo pasirinkimą lemia tyrinėtojo vertybės, kurios taip pat lemia ir jo lūkesčius rezultatų atžvilgiu. Kontroliuodamas (arba atsisakydamas kontroliuoti) tyrimo eigą, tyrinėtojas gali paveikti galutinį rezultatą. Nereikia tikėtis, kad žiniasklaidos priemonių (kurios yra finansiškai suinteresuotos tabako reklama) atliekami tyrimai patvirtins, jog tabako reklamos draudimas sumažins rūkymą. 2. Ribotai kontroliuojama tyrimo aplinka -- etika (ir įstatymai) draudžia tokią tyrimo sąlygų kontrolę, kuri galėtų turėti neigiamas pasekmes tiriamiesiems. Taigi tyrimų, ar gavę elektros šoką žmonės bus labiau linkę paklusti, atlikti tiesiog negalima. O kuo mažiau kontroliuojama aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad rezultatus iškreips šalutiniai kintamieji (kas tai yra pasiskaityk psichologijos įvado medžiagoje apie tyrimo metodus). 3. Netiesioginis stebėjimas – psichologija tyrinėja vidinius reiškinius (mintis, jausmus ir kt.), kurių tiesiogiai stebėti neįmanoma. Galima stebėti tik klausantis pasakojimų apie tuos reiškinius arba stebėti jų pasireiškimą išoriniame elgesyje. Taip tiriamas reiškinys atsiskiria nuo išoriškai stebimų jo požymių (t.y. elgesio ar pasakojimo). Tinkamai apibrėžti kokiais išoriškai stebimais požymiais pasireiškia konkretus vidinis reiškinys nėra lengva (toks apibrėžimas vadinamas sąvokos operacionalizavimu). Medikams nėra sunku pasakyti, kokie yra išoriniai viduje tūnančio gripo simptomai. O kokie yra meilės simptomai?. 4. Stebimą reiškinį keičiantys metodai – atsakymai į klausimus priklauso ne tik nuo klausimo prasmės, bet ir nuo klausimų eiliškumo, atsakymų variantų ir klausimuose naudojamų žodžių. Jei tiri kažkokio reiškinio svarbą, ji visuomet bus didesnė, jei tą reiškinį nurodysi atsakymų variantuose (pvz. “Kas jums gyvenime svarbiausia: a) meilė b) pinigai c) sveikata d) kita_______), nei tuomet, kai tiriamasis jį turės prisiminti (pvz. Nurodykite, kas jums gyvenime svarbiausia?_______). Nors “neleisti” ir “uždrausti” reiškia lyg ir tą patį, tačiau atsakydami į klausimus žmonės labiau linkę “neleisti”, nei “uždrausti”, nes vengia stiprių žodžių. 5. Reiškinio priklausomybė nuo stebėtojo – socialinės psichologijos tyrinėtojas tiria santykius, tačiau tuo pat metu ir jis pats yra tam tikruose santykiuose su savo tiriamaisiais. Tiriamieji paprastai bando spėlioti apie tyrimo tikslus ir dažniausiai nori pateikti tokį atsakymą, kuris leistų jiems pasirodyti “gerais” (kaip jie patys tai supranta) ar šiaip papataikauti tyrinėtojui. Tai keičia tiriamą reiškinį ir iškreipia rezultatus. 6. Reiškinio priklausomybė nuo aplinkos – molekulė, ji ir Afrikoje molekulė. O dėmesys, pyktis, bendravimas ir kiti socialinės psichologijos tiriami reiškiniai Afrikoje yra kitokie. 7. Tiriamieji keičia tyrimo metodus – kad tyrimas būtų objektyvus, visi tyrime dalyvaujantys žmonės turi atsakyti į tą patį klausimą, tai yra tyrimo metodas turi būti vienodas visiems. Tačiau jei įvairūs tiriamieji tą patį klausimą skirtingai supranta, tai jau nebėra tas pats klausimas. 8. Gautos žinios keičia stebėtą reiškinį (ir taip save sunaikina) – iš tikrųjų psichologijos toks ir tikslas: padėti atskleisti žmogui savo elgesio priežastis, kad jis po to galėtų rinktis, ar taip toliau elgtis, ar ne. Tačiau žmogus natūraliai siekia pasirinkimo laisvės ir autonomijos, ir jei tik sužino, kad, anot tyrimų, turėtų elgtis vienaip, tai per savo priešgyniavimą būtinai ims elgtis kitaip. Šie Prezidento rinkimai tapo natūraliu tyrimu, efektingai pademonstravusiu neįveikiamą reklamos žiniasklaidoje galią formuojant žmonių apsisprendimą. Šitą tyrimo išvadą išgirdęs brolis lietuvis per kitus rinkimus sau mintyse pasakys: “Ak tu manai, kad mano balsą už reklamos pinigus nupirksi?!” ir specialiai balsuos prieš labiausiai besireklamuojantį kandidatą. Taip ankstesnio tyrimo metu gautos žinios pačios privers save paneigti. Taigi pagrindinis socialinio pasaulio, kaip tyrimo objekto, skirtumas nuo gamtos pasaulio yra jo kintamumas ir aktyvi sąveika tiek su tyrinėtoju, tiek su tyrimo metodais. Todėl į socialinės psichologijos tyrimų rezultatus reikėtų žiūrėti kaip į esamas žinias, o ne kaip į universalius faktus. Tačiau, II PRIESAKAS – Gerbk socialinės psichologijos žinias Kaip bandžiau parodyti, socialinei psichologijai būdingas savotiškas tyrinėtojo, tiriamo objekto ir tyrimo metodo santykis, kuriame slypi daug pavojų tyrimo rezultatų patikimumui ir jų pritaikomumui realiame gyvenime. Net jeigu griežtai kontroliuojamoje laboratorijos aplinkoje yra atlikti gerai suplanuoti eksperimentai, jų rezultatų pritaikomumas vis tiek lieka neaiškus. Eksperimentas sterilioje laboratorijos aplinkoje nustatė, kad veiksnys A lemia veiksnį B, tačiau ar šis ryšys liks galioti realiame pasaulyje, kur veiksniui B įtakos turi ne tik veiksnys A, bet ir veiksniai C, D ir E? Todėl socialinės psichologijos galimybės atrasti universalius santykių dėsnius yra geriausiu atveju abejotinos. Tačiau tai nereiškia, kad tyrimų rezultatai yra beverčiai. Jeigu tyrimas atliktas gerai (t.y. jame nėra grubių klaidų, kurios galėtų neprognozuojamai iškraipyti rezultatus), jo rezultatai tampa svariu ir naudotinu pasirinkimo tarp alternatyvų kriterijumi, iki kol nebus įrodyta kitaip. Jei tyrimai rodo, kad smurtavę žmonės yra linkę smurtauti ateityje, labiausiai tikėtina, kad kartą tau smogęs žmogus smogs ir ateityje, kai tik susiklostys palankios aplinkybės. Pagrindinis tyrimų tikslas yra prognozė, ir alternatyvos šiuo atveju yra pačios bendriausios: “tai atsitiks” ir “tai neatsitiks”. Ar per sekančius rinkimus vėl laimės daugiausiai žiniasklaidoje besireklamuojantis kandidatas, ar ne? Ar ginčą laimės tas, kas daugiau kalbės, ar ne? Ar vieną kartą sutuoktiniui smogęs sutuoktinis vėliau dar smurtaus, ar ne? Teoriškai gali būti taip, gali būti ir kitaip. Santykiuose nieko nėra 100% garantuoto. Todėl ir tyrimų rezultatai nebus tokie, kad už daugiau besireklamavusį kandidatą balsavo visi rinkėjai, diskusijos metu daugiau kalbėjęs visada laimėjo, vieną kartą partneriui smogęs sutuoktinis būtinai smogs ir antrą kartą. Jei konkrečiu klausimu yra atlikti tyrimai, jų rezultatai parodo, kurios iš alternatyvų pasitvirtinimo tikimybė didesnė. Čia svarbu suvokti skirtumą tarp “gali būti” ir “tikėtina”. “Gali būti” viskas, tačiau ne viskas yra “tikėtina”. Tyrimų rezultatų analizėje naudojami statistikos metodai leidžia sužinoti, kas yra “labiausiai tikėtina”. Jei tu labai nori, kad kažkas įvyktų, tu būsi linkusi(-ęs) pervertinti tikimybę, kad tavo norai “gali” išsipildyti ir nuvertinti “tikėtiną” variantą, kad jie neišsipildys. Kuo didesnė galimybės kaina (teigiama arba neigiama), tuo labiau bus pervertinama tos galimybės išsipildymo tikimybė. Jei žaidi TELELOTO, turbūt nemanai, kad tavo galimybės laimėti yra lygios 0,000001, tai yra iš esmės 0. Jei labai myli savo vaikiną, o jis tau kartą buvo neištikimas (arba trenkė), tu labai nori manyti, kad jis to daugiau nebedarys ir visais dantimis ir nagais kabinsies į tą “gali būti” sugalvodama įvairiausių argumentų ir pateisinimų. Tačiau, deja, tikėjimas kalnus tik Biblijoje kilnoja. Jei tai įvyko porą kartų TIKĖTINA, kad tai vyks ir toliau. Žinojimas to, kas yra labiau tikėtina, suteikia tau maždaug tokį patį pranašumą, kokį kazino turi prieš žaidėją. Žaidėjas žaidžia ir kartais laimi, tačiau galiausiai visus jo pinigus pasiima kazino. Žinoma, tavo teisė rinktis, kuo tu nori būti – žaidėja(-u) ar kazino. III PRIESAKAS – Įsisąmonink ir kontroliuok polinkį pervertinti savo sugebėjimus Skaitant šį ir kitus socialinės psichologijos tekstus, tau kartais gali pasirodyti, kad aprašomi tyrimai tiesiog patvirtina tai, kas ir taip buvo aišku nuo amžių amžinųjų. Tokiais atvejais į galvą gali ateiti mintis: “Aš tai žinojau ir be jokių tyrimų. Tai juk savaime aišku.” Šis “savaime aiškumo” fenomenas apipila karamele tavo savimeilę, tačiau tuo pat metu kasa piktą duobę. Vienintelis būdas jos išvengti: sąmoningai atsisakyk pervertinti savo numatymo sugebėjimus. Priešingu atveju gali labai skaudžiai įgriūti, ypač gi per egzaminą. “Savaime aiškumo” klaidos priežastis glūdi natūraliame žmogaus polinkyje pervertinti savo sugebėjimus ir galimybes. Kai galvoji, kad esi gabesnė(-is) ir protingesnė(-is), nei esi iš tikrųjų, tuomet pasaulis atrodo saugesnis ir gyvenimas būna mielesnis. Tai būdinga mums visiems, ir tame nėra nieko blogo tol, kol toks paklaidingas mąstymas nepradeda trukdyti priimant teisingus sprendimus. Trukdymo ir klaidos atsiradimo mechanizmas yra toks: • Kiekvienam teiginiui egzistuoja priešingas. Kiekvieno įvykio įvykimo galimybė apibrėžiama jam priešingo įvykio įvykimo galimybės atžvilgiu. Galimybė, kad tu būsi teisi(-us) egzistuoja tik su sąlyga, kad egzistuoja ir galimybė, jog tu suklysi. • Jei reikia tuo pačiu metu vertinti įvykio ir jam priešingo įvykio įvykimo tikimybes, tuomet tu elgiesi labai matematiškai – darai prielaidą, kad yra 100% tikrumas, kad įvyks bent vienas iš įvykių, o po to nurodai, kurio įvykimo tikimybė yra didesnė, o kurio mažesnė (pvz. šiandien lis arba nelis; manau, kad yra 70% tikimybė, kad lis ir 30% -- kad nelis). Tačiau jeigu dviejų įvykių įvykimo tikimybes reikia vertinti atskirai, žmogaus mąstymas žodį “įmanoma” (t.y. 50% tikimybė). Tuo būdu, kai vienas anglų tyrinėtojas auditorijai pateikė patarlę “Baimė stipresnė už meilę”, dauguma tiriamųjų sutiko, kad ji teisinga. Tačiau lygiai taip pat dauguma tiriamųjų sutiko su jai priešinga patarle “Meilė stipresnė už baimę”. • Po įvykio įvykimo fakto tampa žinoma, ne tik kuris iš dviejų įvykių įvyko, bet ir kodėl įvyko. Kiekvienas atskirai paimtas įvykis mums jau iš anksto atrodė “tikėtinas”, o po fakto, žinant jo priežastis, mums jis tampa ir visiškai “savaime suprantamu”. Kaip pastebėjo danų filosofas Kierkegaardas, “Gyvenimą gyvename žiūrėdami pirmyn, o suprantame žiūrėdami atgal.” Po įvykio, kai yra aiškios priežastys ir pasekmės, visi yra gudrūs ir visiems tas įvykis yra “savaime aiškus” ir “kitaip ir būti negalėjo”. Tačiau kai reikia prognozuoti įvykius prieš jų įvykimo faktą, tuomet visa ta savaime aiški išmintis kažkur išgaruoja. Socialinės psichologijos tyrimais siekiama atskleisti priežastinius ryšius, kurie reguliuoja santykius. Tokių priežastinių ryšių žinojimas padeda ne tik paaiškinti įvykius po jų įvykimo fakto, bet ir juos prognozuoti dar iki jiems įvykstant, ir kartais netgi kontroliuoti jų įvykimą/neįvykimą. Tačiau, kad galėtum taip efektyviai išnaudoti socialinės psichologijos žinias, tu turi jas atsiminti. Bet ir čia kląstingasai “savaime aiškumo” fenomenas yra tau paspendęs piktus spąstus. Juk skaitydama(-s) bet kokio kurso medžiagą, tu mokaisi tik tai, kas tau yra nauja (jei esi caca vaikas), o kartais tik tai, kas tau yra įdomu ir, tavo nuomone, bus reikalinga (jei esi savo protingumu susižavėjęs vaikas). Jeigu tekste pateikiami fakteliai atrodo “savaime aiškūs”, tai jų ir mokytis nėra ko, nes tu manai, kad juos ir taip žinai. Tuo būdu medžiagos supratimas yra supainiojamas su jos žinojimu/atsiminimu. Tai reiškia, kad kuo daugiau tekste yra kasdienėje kalboje nevartojamų žodžių ir kuo griozdiškiau ir nesuprantamiau jis parašytas, tuo labiau vertas mokymosi jis atrodys. Paimkime pavyzdį: “Žmogiškojo autentiškumo standartizavimas vyksta pasitelkus eksternalizacijos, objektyvacijos ir internalizacijos procesus. Eksternalizacija žymi intencionalų žmogaus veikimą pasaulyje, jo dalyvavimą kultūros tvėrimo aktuose. Objektyvacija – tai žmogaus ir pasaulio sąveikos įšaldymas, visa tai, kas individo atžvilgiu įgauna objektyviai egzistuojančios tikrovės statusą – vaidmenys, socialinės struktūros ir t.t. Internalizacija nusako objektyvacijos įveiką žmogaus sąmonėje. Individas “privatizuoja” objektyvų socialinį pasaulį ir įgyja atitinkamą tapatybę, jį supančio pasaulio interpretacijos variantą. Internalizacija vyksta dėka komunikacijos.” Labai turiningas tekstas, reikalaujantis pastangų pamąstyti ir suprasti tai, kas parašyta ir todėl skatinantis išmokti tokių sąvokų kaip “eksternalizacija”, “objektyvacija” ir “internalizacija” apibrėžimus ir šiomis sąvokomis žymimų procesų tarpusavio sąryšius. Pasimokiusi(-ęs) tokią medžiagą aiškiai jautiesi praplėtusi(-es) savo žinias ir protingame pokalbyje pasišvaisčiusi(-tęs) tokiais žodžiais kaip “eksternalizacija” ir “objektyvacija” netgi sudarysi išsilavinusio žmogaus įspūdį ir galėsi atitinkamai pasikelti. Cool. O dabar paimkime kitą tekstuką, tiksliau vieną sakinį: “Žmogus suformuluoja savęs apibrėžimą planingos veiklos metu bendraudamas su kitais žmonėmis, girdėdamas ir interpretuodamas jų nuomones apie save, ir taip nustatydamas savo vietą tarp kitų žmonių ir jų atliekamų vaidmenų.” Suprantamesnis? Turbūt. Nežinau, kiek tai akivaizdu, bet šitam vienam sakinyje iš esmės pasakytas visas tas pats turinys, kaip ir pastraipoje apie “žmogaus autentiškumo standartizavimą”. Tikėtina, kad dėl savo paprastesnės formos ir žodyno šis sakinys praslys pro tavo akis kaip “savaime aiškus” ir neužpelnys pasibraukimo tolimesniam mokymuisi. Tačiau supratimas nereiškia atsiminimo ir todėl gali būti sunkoka atsakinėti į testo klausimus, kuriems pateikiami atsakymų variantai kiekvienas atskirai atrodo “tikėtini”: Nurodykite, kuris iš žemiau pateiktų teiginių yra teisingas: a) Žmogus savarankiškai formuoja savo savimonę nepriklausomai nuo savo atliekamų vaidmenų. b) Žmogaus savimonės turinį lemia jo atliekami vaidmenys. c) Žmogaus savimonės formavimui įtakos turi jo atliekami vaidmenys. Kad teisingai atsakytum į šį klausimą, iš ankstesnio sakinio turėjai ištraukti ir įsiminti du teiginius: 1) Formuojantis žmogaus savimonei, pats žmogus yra aktyviai ją formuojantis veiksnys, o ne pasyvus stebėtojas; 2) Tačiau tai nereiškia, kad jis formuoja savo savimonę nuo nieko nepriklausomai -- medžiagą savimonės formavimuisi suteikia santykiuose su kitais žmonėmis atliekami vaidmenys. Teisingas atsakymas (c). Kad išvengtum savaime aiškumo spąstų ir nesupainiotum “supratimo” su “žinojimu/atsiminimu”, mokydamasi(-s) naudok tokį kriterijų: tau žinomi yra ne tie medžiagoje pateikti teiginiai, kurie yra suprantami, bet tie, kurių atžvilgiu tu gali aiškiai nurodyti argumentus, kodėl jie yra teisingi ir kodėl yra klaidingi jiems priešingi teiginiai. Visą kitą medžiagą reikia mokytis ir kartotis, nepriklausomai nuo to, kokia aiški ir suprantama ji beatrodytų. Jeigu, žinoma, tau pakanka noro mokytis ir reikia kokių nors padoresnių pažymių. Literatūra: Goffmanas, E (2000). Savęs pateikimas kasdieniniame gyvenime. Vilnius: Vaga Legkauskas, V. (2001). Psichologijos įvadas. Kaunas: VDU. Sąvokų apibrėžimai: Analizės lygiai – socialinės realybės nagrinėjimo būdai, atskiriantys iš principo skirtingus socialinių santykių tipus. Auditorija -- tuo pačiu metu toje pačioje vietoje esančių ir tą patį stimulą pasyviai suvokiančių žmonių sambūris. Bendruomenė -- betarpiška socialinė žmogaus gyvenimo ir darbo erdvė, kuri, lyginant su visuomene, yra mažesnė ir trumpalaikiškesnė, tačiau jai būdingas didesnis konkrečių, su kasdieniu gyvenimu susijusių vertybių bendrumas. Ginčo metafora santykius apibūdina kaip ginčą tarp dviejų priešingus teiginius išsakančių žmonių, kurio metu yra suformuluojamos sąveikos taisyklės ir siekiama įtikinti oponentą. Grupė -- vienu ar keliais požymiais tarpusavyje panašių, bendraujančių ir siekiančių jiems svarbių bendrų tikslų asmenų visuma. Ideologinis analizės lygis -- žmogaus bendravimo su kitu žmogumi kaip su tos pačios bendros visuomenės nariu, analizė. Institucija – visuomenės išlikimui būtinų konkrečių funkcijų atlikimui sukurta organizacija. Kolektyvas – toje pačioje vietoje esančių ir aktyviai į tą patį stimulą reaguojančių asmenų visuma. Minia -- didelis skaičius mažame plote susirinkusių žmonių. Mokslas -- eksperimentinis objektų ir jų tarpusavio sąveikos dėsnių, kurie realiai egzistuoja gamtoje nepriklausomai nuo mūsų žinių apie juos, tyrinėjimas. Mokslinis tyrimas -- struktūruotas reiškinio stebėjimas kontroliuojamoje aplinkoje. Operacionalizavimas – vidinio, tiesiogiai nestebimo reiškinio apibūdinimas per išoriškai stebimus požymius. Organizacija -- tam tikram tikslui (siekiant pelno, terorizmui vykdyti, laisvalaikiui organizuoti ir pan.) sukurta grupė, kuri turi konkrečių taisyklių reguliuojamą vaidmenų ir valdymo struktūrą. Skirtingumo principas – objektas (teiginys, paaiškinimas) egzistuoja todėl, kad tuo pačiu metu egzistuoja kitas, jam priešingas objektas (teiginys, paaiškinimas). Psichologija -- žinių visuma sukaupta žmonėms besidomint savo santykiais su kitais žmonėmis. Santykis -- objekto padėtis apibrėžta kito objekto atžvilgiu. “Savaime aiškumo” fenomenas – klaidingas žmogaus manymas, kad suprastus, tačiau neišmoktus teiginius jis galės atsiminti ir panaudoti įvykių prognozei. Socialinis judėjimas – didelė asmenų, kuriuos vienija tam tikri bendri interesai ir kurie inicijuoja aktyvius bendrus, ilgai trunkančius veiksmus apibrėžtiems ilgalaikiams tikslams pasiekti, visuma. Socialinė kategorija -- asmenų visuma, kurios nariai turi vieną ar kelis bendrus požymius, darančius įtaką aplinkinių vertinimui ir elgesiui tos socialinės kategorijos narių atžvilgiu. Socialinė klasė -- savo galia toje visuomenėje/bendruomenėje panašių asmenų visuma. Tarpasmeninis analizės lygis -- žmogaus santykių su kitu žmogumi kaip su individualiu asmeniu analizė. Tarpgrupinis analizės lygis -- žmogaus, kaip tam tikros grupės nario, santykių su kitu žmogumi, kaip tam tikros kitos grupės nariu, analizė. Teatro metafora santykius apibūdina kaip scenarijaus reguliuojamas pastangas bendravime su kitais sukurti ir atlikti tam tikrą vaidmenis taip, kad bendravimo partneriams ir stebėtojams (auditorijai/žiūrovams) susidarytų veikėjui naudingas įspūdis. Visuomenėje -- konkrečioje teritorijoje gyvenančių žmonių visuma, kuriai būdingas istoriškai išsivystęs pagrindinių vertybių bendrumas. Žaidimo metafora santykius apibūdina kaip taisyklių reguliuojamą žaidimą, kurį pradeda du priešingus tikslus turintys oponentai, kiekvienas iš kurių siekia laimėti. 2 paskaita. Kad galėtume suprasti socialinių santykių ypatumus, pirmiausiai turime šį tą žinoti apie atskirą tų santykių dalyvį – žmogų. Šiame tekste aptarsiu dvi svarbias priežastis, kurios lemia įvairialypį žmogaus bendravimą su kitais. Sąmonė suteikia žmogui priemones orientuotis ir prisitaikyti kintančioje aplinkoje (tame tarpe ir socialinėje). Motyvacija skatina tas priemones panaudoti savo išlikimo ir klestėjimo užtikrinimui. Sąmonė Nepaisant to, kad sąmonė yra viena centrinių psichologijos problemų, net pats jos apibrėžimas yra problema, kuri gali būti iš principo neišsprendžiama. Šiame skyriuje panagrinėsiu šią problemą, taip pat apžvelgsiu tai, kas apie sąmonę yra žinoma – jos savybes, funkcijas, egzistavimo sąlygas ir turinį. Plačiąja prasme sąmonę galima apibūdinti kaip patyrimą – tavo pojūčių, minčių, jausmų, prisiminimų, fantazijų visumą bet kuriuo laiko momentu. Psichologija gali sėkmingai tyrinėti sąmonės turinį, apibūdinti jos funkcijas ir jų atlikimui būtinas savybes bei nurodyti sąmonės egzistavimo sąlygas -- gali pasakyti, kas patiriama, kaip patiriama, kokiu tikslu patiriama ir kokios būtinos patyrimo sąlygos. Tačiau psichologija nedaug ką gali pasakyti apie tai, kas patiria, kas yra tas “stebėtojas”, patirties subjektas. Gali būti, kad patirties subjekto apibrėžimo problema psichologijos kaip mokslo priemonėmis yra iš principo neišsprendžiama. Psichologijos mokslas reiškinius tiria stebėjimu. Elgesį galima stebėti išoriškai. Išoriškai galima stebėti ir psichinių procesų (mąstymo, emocijų) rezultatus, o pačius psichinius procesus galima tirti savistaba (pvz. tau stebint savo mintis ir jausmus). Bet kokiu atveju, stebėjimas yra sąmonės nukreipimas į kažkokį objektą. Tačiau būdama “stebėtoju” sąmonė negali stebėti pati savęs. Viskas, kas gali būti stebima, yra sąmonės stebėjimo objektai, jos turinys, tačiau ne pati sąmonė. Sąmonė nėra reiškinys ar objektas; ji yra fundamentalus, toliau neskaidomas patyrimas. Apie vidinio stebėtojo buvimą tu žinai ne jį stebėdama(-s), bet juo būdama(-s). Rytų filosofinėse-psichologinėse tradicijose, kuriose išgyvenimas laikomas lygiai tokiu pat vertingu pažinimo būdu kaip ir stebėjimas, yra sukurtos specialios jogos ir meditacinės pratimų sistemos, leidžiančios tiesiogiai išgyventi “stebėtoją”. Tačiau toks patyrimas yra subjektyvus ir privatus, jo neįmanoma objektyviai (trečiojo asmens žvilgsniu) aprašyti ir viešai patikrinti. Todėl toks tyrimo būdas nėra priimtinas objektyvaus ir viešo patikrinamumo kriterijumi besivadovaujantiems tradicinio psichologijos mokslo atstovams, kuriems belieka pripažinti, kad “kol kas apie sąmonę negalime pasakyti nieko, išskyrus tai, kad ji egzistuoja”. Sąmonės supratimui gali reikėti kokybiškai kito -- aukštesnio nei sąmoningo -- smegenų išsivystymo. Kadangi šiuolaikinis žmogus tokiu smegenų išsivystymu nepasižymi, psichologinių ir neurobiologinių sąmonės mechanizmų atskleidimo galimybes galima vertinti skeptiškai. Taigi tradicinio psichologijos mokslo rėmuose apie “stebėtoją” mažai ką galima pasakyti. Tačiau galima nemažai pasakyti apie stebėjimo proceso savybes ir jo funkcijas. Viena iš svarbių sąmonės savybių yra jos susietumas su išoriniais objektais. Sąmonė visada turi turinį, kurį sudaro vidinės ir/arba išorinės patirties objektai. Iš tiesų, stebėjimo negali būti be stebimo objekto. Psichikoje atspindimi ne atskiri aplinkos aspektai, bet visybiškas ir integruotas jos patyrimas. Tačiau sąmonės laukas yra gana ribotas ir bet kuriuo momentu leidžiantis stebėti tik nedidelę dalį daugybės informacijos apdorojimo operacijų, tuo metu vykstančių psichikoje. Didžioji dalis tokių operacijų atliekamos automatiškai, be sąmoningų pastangų. Psichikoje saugoma gausybė informacijos – dešimtys ar šimtai tūkstančių žodžių ir jų reikšmių, gramatikos taisyklės, šimtai tūkstančių matytų vaizdų. Kiekvienu atskiru laiko momentu didžioji šios informacijos dalis nėra reikalinga, todėl sąmoningai nesuvokiama. Suvokiama tik ta dalis, kuri reikalinga tuo metu suvokiamai informacijai suprasti, įvertinti ir atitinkamam atsakui suformuoti. Taigi sąmoningam suvokimui būdingas sugebėjimas atrinkti, jame figūruoja tik tie išorinio ir vidinio patyrimo objektai, kurie konkrečiu momentu žmogui yra svarbiausi. Kita sąmonės savybė yra valinga jos kontrolė. Nepriklausomai nuo realios situacijos tu gali nukreipti sąmoningą stebėjimą ir aktyvumą į bet kuriuos savo pasirinktus vidinio ar išorinio patyrimo objektus. Sąmonė tau leidžia pasiekti, iš esmės, bet kurią savo nervų sistemos dalį ir sąmoningo grįžtamojo ryšio (conscious feedback) priemonėmis kontroliuoti netgi atskirų neuronų aktyvumą (patikėk!). Sąmoningas patyrimas suteikia galimybę tikslingai naudotis didžiuliais psichikoje saugomais informacijos resursais -- žodynu, autobiografine atmintimi, bei valingai kontroliuoti automatinę veiklą. Valinga informacijos resursų kontrolė leidžia efektyviai tvarkyti informaciją ir organizuoti veiklą. Tačiau taip pat reikia pastebėti, kad sąmonė nedalyvauja didelėje dalyje neuronų tinkluose vykstančių informacijos perdavimo ir preliminaraus apdorojimo procesų. Sąmonė įgalina tave prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Tai pagrindinė sąmonės funkcija. Sąmonė lokalizuoja patiriamus reiškinius (pvz. egzaminas) bendrame patirties kontekste (kaip reikia elgtis per egzaminą), ir tai užtikrina tavo orientaciją situacijoje (reikia sėsti kiekp galima arčiau galo, kad dėstytojas nematytų). Prireikus tokią lokalizaciją galima tikslinti. Susidūrus su pasikeitusiomis aplinkos sąlygomis (ups, dėstytojas mėgsta gale stovėti), pasinaudojant patirtimi (vadinasi, gale sėdint bus sunku nusirašyti) kuriamas situacijai specifiškas atsakas (“dėstytojau, pas mane su akim blogai, užduočių ant lentos nematysiu. Galima aš į priekį persėsiu?”). Tokio atsako kūrimą įgalina sąmonės suteikiama galimybė prognozuoti informaciją (dėl tokios gerbtinos priežasties turbūt leis persėsti). Prognozės dėka sąmonė tau atveria potencialų veiksmų lauką (persėsti į priekį; rasti būdų nukreipti dėmesį; o gal išvis nenusirašinėti?) ir vidiniame plane peržiūrint įvairius elgesio variantus bei galimas jų pasekmes padeda sukurti tikslą (visgi persėsti į priekį). Sukūrus tikslą, sąmonė reguliuoja tavo aktyvumą siekiant to tikslo (gal dar demonstratyviai lašiukų į akis pasilašinti?) ir prireikus koreguoja tikslingą elgesį, pritaikydama jį prie kintančių sąlygų (auditorijoje pasirodęs ir priekyje atsistojęs dėstytojo padėjėjas gali sumažinti norą persėsti į priekį). Tokį elgesio pritaikymą prie kintančių sąlygų įgalina sąmonės susietumas su išoriniais ir vidiniais stebėjimo objektais bei tavo gebėjimas valingai kontroliuoti sąmonę ir nepriklausomai nuo realiai suvokiamos situacijos nukreipti ją į tokius savo patirties aspektus, kurie yra reikalingi iškeltiems tikslams pasiekti. Be sąmonės funkcijų, daug tyrinėtojų dėmesio susilaukė ir būtinos sąlygos sąmonei atsirasti. Jos tiriamos analizuojant vidinius ir išorinius poveikius, kurie keičia sąmonės būseną. Dvi pagrindinės sąlygos yra biologinės sistemos pajėgumas priimti, apdoroti ir išsaugoti patyrimo informaciją bei pastovus informacijos srautas. Nors negalima užčiuopti “stebėtojo”, tačiau tenka pripažinti, kad “stebėjimui” būtinas biologinis aparatas, kuris galėtų priimti, apdoroti ir saugoti patyrimo informaciją. Tai yra jutimo organai ir nervų sistema. Tokia išvada seka iš pastebėjimo, kad chemiškai, fiziškai ar biologiškai paveikus smegenis, sąmonės būsena dažnai pakinta. Vaistai, narkotikai, alkoholis ir panašios psichoaktyvios medžiagos paveikia smegenis sinapsės lygyje ir tai keičia sąmonės būseną. Priklausomai nuo savo pobūdžio, psichoaktyvi medžiaga gali stimuliuoti nervų sistemos aktyvumą, jį slopinti ar sukelti haliucinacijas. Iš psichoaktyvių medžiagų bene ryškiausią poveikį sąmonės būsenai turi haliucinogenai (pvz. LSD ir psilocibinas). Kai kurie autoriai mano, kad haliucinogenai gali būti naudinga priemonė sąmonės tyrinėjimams, kad jie veikia kaip “nespecifiniai patirties išryškintojai” ir gali būti naudingos kitais būdais sunkiai pasiekiamiems sąmonės aspektams atskleisti ir išryškinti. Bet iš tikrųjų tai jos tik padaro cheminę betvarkę smegenyse ir tiek. Smegenų reikšmę sąmonei geriausiai atskleidžia neuropsichologiniai tyrinėjimai (pvz., sąmonės pakitimai įvairių smegenų dalių traumų atveju). Įvairūs sąmonės aspektai yra susiję su skirtingomis smegenų struktūromis. Visgi sąmonę kaip visumą užtikrina sudėtingos smegenų mechanizmų sistemos ir bet kuriame psichiniame reiškinyje dalyvauja visos smegenys kaip visuma. Sąmonę užtikrinantys smegenų mechanizmai yra dinamiški ir gyvenimo metu kinta, veikiami sociokultūrinės aplinkos. Todėl be visiems žmonėms bendrų bruožų, tavo smegenų organizacija pasižymi individualiomis savybėmis, susijusiomis su sociokultūrinės patirties veiksniais (pvz., išsilavinimu, profesija, sociokultūrine aplinka) bei biologiniais veiksniais (pvz., amžiumi, lytimi, dominuojančiu smegenų pusrutuliu ir pan.). . Smegenys priima, apdoroja ir saugo informaciją, tačiau ne mažiau svarbi sąmonės sąlyga yra pati informacija. Sąmonę galima traktuoti kaip informacinį procesą. Jos negali būti be sąmonės turinio, be pastovios tokį turinį sukuriančios išorinės stimuliacijos, patyrimo medžiagos. Prisimenant priešybių principą, subjektas ir objektas yra tuo pačiu metu būtina vienas kito atsiradimo sąlyga. Kad galėtum orientuotis aplinkoje, tu turi disponuoti reikiama žinių baze. Aplinkos stimuliacija tokiai žinių bazei tiekia informaciją, kuri yra saugoma biologinėje sistemoje. Atmintyje saugomos informacijos dėka, sąmonė gali bet kuriuo laiko momentu gaunamą informaciją susieti su platesniu kontekstu, apibrėžti jos keliamus reikalavimus, suformuluoti elgesio variantus, prognozuoti ir įvertinti galimas to elgesio pasekmes. Sutrikus atminčiai, sutriktų ir tavo orientacija laike bei erdvėje. Literatūroje nurodomos kelios sąlygos formuojančios ir organizuojančios žmogaus patyrimo srautą. Tai veikla, sociokultūrinė aplinka (tave supantys žmonės ir jų sambūvį reguliuojančios vertybės) ir kalba. Tavo sąmonė yra neatskiriama nuo jos socialumo, bendravimo su kitais žmonėmis. Praktiškai viską, ką tu darai, tu išmokai iš kitų žmonių, darai su kitais arba šalia kitų. Veikla užtikrina pastovų patyrimo srautą ir informacijos kaupimą atmintyje. Sąmonės turinį formuoja tikslinga veikla ir bendravimas, tačiau ką ir kaip tu darai didele dalimi lemia sociokultūrinė aplinka. Veikla ir sąveika su kitais žmonėmis padeda tau įgyti žinių ir išsiugdyti įgūdžių, kurie savo ruožtu leidžia dalyvauti sudėtingesnėje sąveikoje/veikloje. Nuo kūdikystės bendraudama(-s) su kitais žmonėmis tu sužinai, kad žmonės turi savo norus, kartais besikertančius su tavaisiais, valią bei būdus jiems įgyvendinti, kurie ne visada tau yra priimtini. Ankstyvoje vaikystėje tu manei, kad visi pasaulį mato taip, kaip ir tu. Bendraudama(-s) ir konfliktuodama(-s) su tave supančiais žmonėmis sužinojai, kad kiti žmonės turi požiūrius ir vertybes, skirtingas nuo tavųjų, kad jie siekia bendrauti su artimų pažiūrų žmonėmis, ir sužinojai, kaip jie organizuoja savo santykius. Gilintis į kitų vidinį pasaulį tau buvo svarbu, nes vaikystėje tavo norų patenkinimas visiškai priklausė nuo aplinkinių, o kad galėtum palenkti juos savo pusėn, turėjai pirmiausia suprasti, ko jie nori, kaip jie mąsto, kokiomis priemonėmis juos galima įtikinti ar supykdyti. Patiriami konfliktai skatino vystytis tavo mąstymą, peržengti savo egocentriškumo ribas, išmokti pažvelgti iš kitų požiūrio taškų ir savo veikloje atsižvelgti į kitų žmonių poreikius. Veikla sociokultūrinėje aplinkoje ne tik tiekia sąmonei ir mąstymui turinį (patyrimą), bet ir paskatina išmokti to turinio apdorojimo procesų – įvairių mąstymo taisyklių. Tavo mąstymas skiriasi nuo kitoje kultūroje išaugusio žmogaus mąstymo. Tą skirtumą nemaža dalimi lemia ir kalba. Kalba vystosi bendraujant. Bendravimas suteikia tiek galimybę (žaliavą) kalbai vystytis, tiek ir motyvą tai galimybei realizuoti. Mokytis kalbą tave skatina poreikis pasakyti kitiems žmonėms apie savo norus ir požiūrius bei būtinybė su jais susitarti siekiant bendrų tikslų arba vengiant konfliktų. Kalbos vystymasis skatina mąstymo vystymąsi, nes efektyviam kalbėjimui būtinas: • kitų žmonių vidinio pasaulio ir kitos pozicijos suvokimas; • gebėjimas į tą patį dalyką pažvelgti keliais būdais; • supratimas, kada ir kaip pateikti pašnekovui žodinę informaciją; • gebėjimas aptikti kalboje dviprasmybes; • gebėjimas reguliuoti savo kalbėjimą pagal kito žmogaus reakcijas. Iš tikrųjų kalbos mokymasis tuo pačiu metu yra mokymasis tartis ir koordinuoti savo požiūrius, kuris vyksta nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių. Kadangi žodžiai yra daugiaprasmiški, jų prasmė visuomet tik iš dalies savaime suprantama ir bent jau iš dalies yra sutartinė. Tai, dėl ko tariamasi ir kas priimama kaip savaime suprantama, priklauso nuo situacijos (konteksto), o situacijų skaičius iš esmės yra begalinis. Todėl potencialiai begalinė yra ir kalbos priemonių panaudojimo, o kartu ir mąstymo būdų įvairovė. Kalba susijusi su sąmone dviem pagrindiniais būdais – per patyrimo turinio organizavimą atmintyje ir per veiklos struktūravimą sociokultūrinėje erdvėje. Informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma organizuota kalboje fiksuotų prasminių ryšių (gramatikos ir logikos taisyklių) pagrindu, o patyrimo turinio organizacija yra svarbi to turinio išsaugojimo ilgalaikėje atmintyje sąlyga. Juk daug lengviau atsimeni rišlų ir suprantamą tekstą, o ne padriką rašliavą. Be to, kalba suteikia struktūrą bendravimui ir bendradarbiavimui (ji apibrėžia, kas ne/gali būti pasakyta ir kaip tai ne/turi būti pasakyta), kurie yra svarbios žmogaus veiklos sociokultūrinėje aplinkoje sąlygos ir pasekmės. Taigi literatūroje išskiriamos tokios sąmonės egzistavimo sąlygos kaip patyrimo srautas, biologinė sistema, kurį būtų pajėgi tą patyrimo srautą priimti, apdoroti ir saugoti, bei patyrimo srautą generuojanti ir organizuojanti veikla, kalba ir sociokultūrinė aplinka. Apibūdinant sąmonę kaip informacinį procesą, dažnai naudojama kompiuterio metafora: smegenys atitinka aparatūrinę įrangą, o kalbos ir sociokultūrinės aplinkos struktūruojamas patyrimas -- programinę įrangą. Tačiau kaip ir visos metaforos, kompiuterio metafora yra ribota. Kompiuterio programinė ir aparatūrinė įranga turi išorinę priežastį – jas sukūrusį žmogų. Tarpusavyje sąveikaudamos jos viena kitos nekuria. Tuo tarpu įvairios sąmonės sąlygos aktyviai viena kitą kuria. Biologinė sistema aktyviai transformuoja patyrimo srautą jo priėmimo, apdorojimo ir saugojimo metu, ir realiai pati kuria vidinio patyrimo srautą. Iš kitos pusės, bent jau pirmaisiais gyvenimo metais patyrimo medžiaga aktyviai kuria biologinę sistemą. Kūdikis gimsta turėdamas 10 milijardų nervinių ląstelių. Jei pirmaisiais gyvenimo metais jis patiria daug aplinkos stimuliacijos (daug ir įvairių daiktų, spalvų, garsų, lietimosi ir t.t.), šis skaičius gali išaugti iki 15 milijardų, jei stimuliacijos yra mažai, nervinių ląstelių kiekis gali ir nebedidėti. Vėliau gyvenime nervinės ląstelės tik žūsta, jos nebeatsinaujina. Be to, kitaip negu tu, reaguodamas į aplinkos poveikius, kompiuteris pats nesiima veiklos siekdamas prie tos aplinkos prisitaikyti ir ją keisti. Kompiuterio atsakas yra išoriškai užprogramuotas, tuo tarpu sąmoningas pasaulio suvokimas įgalina tave kontroliuoti savo elgesio priežastis. Įsisąmonintas patyrimas (ak, ateina mano simpatija...) nukreipia veiklą (let’s smile!), o veikla, savo ruožtu, sukuria ir naują patyrimo srautą (puiku, ji(-s) šypseną grąžino) ir suteikia jam struktūrą (laaabas...laaabas... kaip tau seeekas....seeekas...). Taigi, skirtingai nuo kompiuterio aparatūrinės ir programinės įrangos, visos minėtos tavo sąmonės sąlygos tuo pačiu sąlygoja ir kuria viena kitą. Dėl tokio abipusio sąmonės sąlygų priežastingumo turbūt niekada nepavyks iš minėtų sąlygų išskirti svarbiausių, pirminių sąmonės sąlygų, kurios vėliau sudaro pagrindą atsirasti kitoms, tad ir apibrėžti pakankamų sąmonės sąlygų. Psichologijos žodynas (1993) teigia, kad “sąmonę turi tik žmogus” (p.261), tačiau toks teiginys paremtas ne kokiu nors empiriškai pademonstruojamu kokybiniu skirtumu tarp žmogaus ir gyvūnų, o daugiau tuo, kad sąmonės tyrinėjimai remiasi savistaba, kurios rezultatai gali būti perteikti tik kalbinės išraiškos priemonėmis. Akivaizdu, kad kalba turi įtakos sąmonės turiniui, tačiau sunku pademonstruoti, kad kalba būtina orientacijai aplinkoje ir prisitaikymui prie jos. Net ir kalbant apie nervų sistemą, akivaizdu, kad ji padeda prisitaikyti prie aplinkos, tačiau taip pat įtikima, kad pačios nervų sistemos atsiradimas buvo primityvesnių organizmų taikymosi prie aplinkos pasekmė. Todėl tikėtina, kad pakankamos sąmonės sąlygos ir kriterijai visada liks susitarimo objektu. Biologinė sistema, patyrimo srautas ir atmintis bei patyrimo srautą formuojančios veikla, kalba ir sociokultūrinė aplinka ne tik kuria sąmonę, bet ir pačios yra sąmonės kuriamos. Sąmonė yra tai, kas atspindi patyrimo srautą, įgalina atmintį, formuoja tikslingą veiklą, sukuria kalbą, sociokultūrinę aplinką ir gali kontroliuoti biologinę sistemą. Taigi, galų gale ima atrodyti, kad sąmonė yra pati sau priežastis. Todėl geriau nuolankiai pripažinti, kad, kaip nenurodydamas išorinių priežasčių kompiuteris negali paaiškinti pats savęs, taip žmogus negali paaiškinti savo sąmonės. Jei sąmonės kaip “stebėtojo” mokslinis paaiškinimas toks problematiškas, kokią prasmę turi sąmonės tyrimai? Čia reikia pastebėti, kad sąmonės tyrimuose paprastai nagrinėjami sąmonės būsenos pokyčiai esant vieniems ar kitiems poveikiams (pvz. kokią įtaką sąmonei daro prisigėrimas – na, čia toks buitinis tyrimas). Tokie būsenos pokyčiai fiksuojami arba objektyviai stebint sąmonės funkcijos (t.y. orientacijos aplinkoje) realizavimo pokyčius (taksistas: “kur jus vežti?”; keleivis: “ne tavo reikalas!”), arba analizuojant tiriamųjų savistabos ataskaitas (“oi, kur aš ir ką čia tie balti arkliai veikia!?”). Kitaip tariant, tiriama “stebėtojo” reakcija į jo stebimą turinį, tai yra, atitinkamai, veiksminis atsakas į tą turinį arba jo žodinis aprašymas. Dėl savistabos duomenų patikimumo vyksta aršūs ginčai, kuriuose savistabos priešininkai teigia, kad žmogus negali bešališkai stebėti save patį, ir todėl toks duomenų rinkimo metodas nemoksliškas. Iš tikrųjų problema yra ne tiek stebėtojo šališkumas, kiek tai, kaip vėliau tyrinėtojai tokius duomenis panaudoja. Savistabos duomenys iš esmės yra tiriamojo ataskaita apie savo sąmonės turinį, tačiau iš jų tyrinėtojas dažnai bando daryti išvadas apie tiriamojo sąmonę (“stebėtoją”). Pats “stebėtojas” mums vargu ar prieinamas. Visgi jis gali daug papasakoti apie tai, kaip priima, apdoroja ir saugo informaciją bei kaip ją panaudoja orientacijai aplinkoje, iškilusių užduočių įvertinimui, tikslų formulavimui, jų įgyvendinimo pasekmių prognozei ir galiausiai elgesio kontrolei tuos tikslus realizuojant ir lanksčiai juos koreguojant, taikantis prie kintančių aplinkos sąlygų. Taigi iš esmės mus domina sąmonės turinys, kaip jis formuojasi ir kaip veikia elgesį. Sąmonės turinys yra viskas, ką galima stebėti ir įvardyti kaip objektą. Tai gali būti tiek išoriniai daiktai ir įvykiai, tiek ir vidiniai pojūčiai, jausmai, mintys, atsiminimai ir ateities vaizdiniai. Stebėti bei įvardyti kaip objektą žmogus gali ir save patį. Tuo būdu žmogus gali tapti savo paties sąmonės turiniu. Tokią sąmonės turinio dalį apimančią informaciją apie žmogų, kaip savistabos objektą, vadinsiu žmogaus savimone. Akivaizdu, kad tu nesi pasyvus bet kokio patyrimo sugertukas. Iš kiekvienu laiko momentu tavo jutimo organus bombarduojančių stimulų neaprėpiamo srauto tu atsirenki, kas tau svarbiausia, ir tik tai tampa sąmonės turiniu. Kaip tavo jutimo organų patiriama stimuliacija virsta sąmoningai suvokiama informacija yra paslaptis, tačiau yra aišku, kad svarbų vaidmenį čia vaidina tavo motyvacija. Motyvacija Turėdama(-s) psichiką ir sąmonę dėka tu gali orientuotis aplinkoje ir derindama(-s) savo poreikius bei galimybes su aplinkos keliamais reikalavimais ir teikiamomis galimybėmis, gali kelti ir realizuoti elgesio tikslus ir taip prisitaikyti bei išlikti kintančioje aplinkoje. Tačiau psichika nėra pagal nekintamą algoritmą veikiantis homeostazės palaikymo aparatas. Priešingai, ji yra labai šališka ir subjektyvi. Tai aparatas, kuris geba sukurti aktyvų santykį su objektu. Taigi apibūdinant žmogaus prisitaikymą prie kintančių aplinkos sąlygų motyvacinių procesų analizei tenka centrinė vieta. Plačiąja prasme motyvacija yra bet kokio gyvo organizmo siekis išlikti. Toks siekis yra psichikos ir sąmonės, kaip aplinkoje orientuotis ir prie jos prisitaikyti leidžiančio aparato, atsiradimo priežastis. Šis siekimas sukuria ir kriterijus, pagal kuriuos iš stimuliacijos srauto yra atrenkamos tos dalys, kurios yra perkeliamos į sąmonę ir čia tampa informacija. Paprastai pasakius, tu suvoki tik tai, kas tau vienaip ar kitaip svarbu. Paprastai motyvacija apibrėžiama ir nagrinėjama siauresne prasme -- kaip visuma vidinių procesų, skatinančių, palaikančių ir nukreipiančių veiklą. Anot V.Viliūno (1986, 1990) pagrindinis motyvacijos analizės vienetas yra poreikis. Poreikis yra priklausomybė nuo egzistavimo sąlygų, kurią apibrėžia 1) trūkumo būsena ir 2) konkretus tos būsenos aptikimo ir pašalinimo mechanizmas. Taigi poreikis turi du komponentus. Pirmą komponentą sudaro būtinos konkretaus organizmo išlikimo sąlygos (pvz., maistas, vanduo, kūno temperatūra ir pan.). Kai šios sąlygos yra nepatenkinamos, organizmas išgyvena atitinkamas trūkumo būsenas. Konkrečiai rūšiai šis komponentas ontogenezėje (t.y. individo gyvenimo metu) yra nekintamas. Antrą komponentą sudaro aplinkos sąlygos, kurios sukelia trūkumo būseną arba ją pašalina. Priklausomai nuo tokių aplinkos sąlygų kiekviena gyvūnų rūšis filogenezėje (t.y. per savo vystymosi istoriją) suformuoja trūkumo būsenų pašalinimo mechanizmą -- elgesio sekas, kurių išdavoje yra pasiekiamas “naudos objektas”, pašalinantis trūkumo būseną (pvz. alkį pašalinantis “naudos objektas” yra maistas). Aplinkos sąlygos yra kintamos tiek erdvėje, tiek laike. Dėl šios priežasties tiems patiems poreikiams (pvz., dauginimosi) patenkinti skirtos elgesio sekos yra skirtingos skirtingoms gyvūnų rūšims. Jei aplinkos sąlygos ontogenezėje pasikeičia ir daro įtaką konkretaus poreikio tenkinimui (pvz., lizdus medžiuose sukančių paukščių areale iškertami medžiai), rūšis arba sugeba pritaikyti poreikio tenkinimo mechanizmą naujoms sąlygoms (pvz., pradeda sukti lizdus ant žemės), arba pasitraukia/išnyksta iš pasikeitusių sąlygų zonos. Dėl aplinkos sąlygų kintamumo, žmonės ir gyvūnai siekia ne tik trūkumo būsenos pašalinimo ir išlikimo, bet ir saugumo. Saugumą galima apibūdinti kaip naudos objektų rezervą, kuris vos viršija dėl įprasto aplinkos sąlygų kintamumo kintantį naudos objektų prieinamumą. Pavyzdžiui, normaliu atveju maisto gauti nėra problema, todėl jo atsargų namuose yra tik tiek, kad užtektų iki sekančio apsilankymo parduotuvėje. Tačiau jei gyventum Irake, kur visoje šalyje ir taip trūksta maisto, o prasidėjus karui gali jo ir visai nelikti, tu stengtumeisi sukaupti kaip galima daugiau atsargų, jei įmanoma tiek, kad užtektų iki karo pabaigos. Taigi trūkumo būsenoms pašalinti būtinos elgesio sekos yra tiek stabilios, kiek stabilios aplinkos sąlygos. Tiek filogenezėje, tiek ontogenezėje žmogaus gyvenimo sąlygos yra bene labiausiai kintančios iš visų gyvūnų. Tai pirmiausiai susiję su žmogaus socialumu. Visuomeniniame gyvenime įmanomo pastangų organizavimo ir koordinavimo dėka žmogus gali valingai ir kryptingai keisti savo aplinką. Be to, žmogus tenkina savo poreikius daugiau ar mažiau kintančioje socialinėje aplinkoje. Ši aplinka suformuoja ir performuoja poreikių patenkinimą garantuojančias elgesio sekas (pvz. 1990 metais turgus buvo gera vieta nemažiems pinigams uždirbti, dabar jau nebelabai). Didelio kintamumo šaltinis yra ir kalba, kuri daro įtaką aplinkos sąlygų suvokimui, mąstymui apie jas, jų emociniam įvertinimui ir, galiausiai, elgesiui. Kalba neišvengiamai sukuria įvairių interpretacijų galimybę, todėl net jei fizinės ir socialinės aplinkos sąlygos nepasikeičia fiziškai, skirtinga interpretacija jas gali pakeisti simboliškai (pvz., “pustuštė arba puspilnė stiklinė”) ir tokie pokyčiai turės tokias pat realias pasekmes, kokias turėtų fizinis sąlygų pasikeitimas. Net ir gyvūnų pasaulyje yra tokia didelė poreikių tenkinimo mechanizmų įvairovė, kad poreikių klasifikacijos uždavinys tampa sunkiai išsprendžiamas Tam pačiam poreikiui patenkinti gali būti sukurtos įvairios elgesio sekos, o tas pats elgesys/objektas gali būti naudojamas keliems įvairiems poreikiams patenkinti. Pavyzdžiui, kitų pagarbą pasiekti galima įvairiomis konkrečioje visuomenėje vertinamomis priemonėmis (pvz., įgūdžiais, pinigais, išvaizda ir t.t.). Kita vertus, ta pati priemonė – pavyzdžiui, pinigai – gali padėti patenkinti kelis skirtingus poreikius – maisto, gėrimo, saugumo, pagarbos, savirealizacijos ir pan. Žmonių visuomenėje aplinkos sąlygų įvairovė yra praktiškai beribė ir tai lemia analogišką prisitaikymo būdų įvairovę. Socialinių ir technologinių priemonių dėka žmogus disponuoja prisitaikymo galimybėmis, toli peržengiančiomis jo fizinių galimybių ribas. Be to, žmogus turi praktiškai neribotą gebėjimą mokytis naujų prisitaikymo prie ontogenezėje besikeičiančių sąlygų būdų. Motyvacinę reikšmę gali įgyti praktiškai bet koks objektas, kuris galėtų būti panaudotas kaip tarpinė priemonė poreikiams patenkinti skirto elgesio sekoje (pvz. Coca-Cola buteliukas filme “Dievai turbūt išėjo iš proto”). Dėl individualios patirties įvairovės tas pats objektas skirtingiems žmonėms gali turėti skirtingą motyvacinę reikšmę (pvz. tau gali būti ne tiek svarbūs piniginis atlygis, kiek rodomas dėkingumas; kitam gali būti “geriau maža dovanėlė, negu didelis ačiū”) ir tą patį žmogų gali motyvuoti skirtingi objektai (pvz. “ir didelė dovanėlė, ir didelis ačiū”). Keičiantis aplinkos sąlygoms, formuojasi poreikių hierarchijos. Kuo labiau kinta aplinkos sąlygos, tuo sunkiau prie jų prisitaikyti ir tuo sudėtingesnės yra poreikių hierarchijos. Galutinis tikslas yra organizmo fiziniam išlikimui grėsmę keliančių trūkumo būsenų pašalinimas. Hierarchijos struktūra yra neapibrėžta ir priklauso nuo aplinkos sąlygų kintamumo. Kildami hierarchija aukštyn, randame vis sudėtingesnius poreikius, kuriems patenkinti reikia vis daugiau įgūdžių ir tie įgūdžiai turi būti labiau specializuoti. Leisdamiesi hierarchija žemyn, mes randame vis paprastesnius poreikius, kuriems patenkinti reikia vis mažiau ir paprastesnių įgūdžių. Tokių poreikių patenkinimas yra būtina, bet nepakankama virš jų hierarchijoje esančių poreikių patenkinimo sąlyga. Kadangi kiekvienas tokios hierarchijos elementas yra būtina galutinių tikslų pasiekimo priemonė, jis turi savarankišką motyvacinę vertę, kitaip tariant, yra tavo suvokiamas kaip atskiras poreikis. Naudodama(-s) tokius elementus, tu pasieki tikslus, o tai tau suteikia pasitenkinimo ir saugumo jausmą. Netekus tokių priemonių, sutrinka tikslų pasiekimas arba bent jau dingsta saugumo jausmas. Dingęs saugumo jausmas ir nerimas savo ruožtu trikdo veiklą ir tikslų pasiekimą. Taigi subjektyviam suvokime poreikio pavidalą gali įgauti iš esmės bet kas, nuo maisto iki mobilaus telefono ir asmeninio lėktuvo. Motyvacinę vertę turi bet koks dažnai kartojamas elgesys ir net bet koks nuolat aplinkoje esantis objektas (pvz. prisimink savo mėgstamiausią žaislą). Galima daryti prielaidą, kad žmogus turi biologinius, socialinius ir psichologinius poreikius. Biologiniai poreikiai yra priklausomybė nuo organizmo fizinio egzistavimo sąlygų (oro, maisto, vandens, stimuliacijos ir pan.), kurių nepatenkinus tu greitai numirtum. Socialiniai poreikiai yra priklausomybė nuo būtinų socialinės grupės atsiradimo ir išlikimo sąlygų, kurių patenkinimas nėra būtinas betarpiškam fiziniam organizmo egzistavimui. Socialinė grupė savo ruožtu padeda patenkinti ne tik socialinius, bet ir biologinius poreikius bei psichologinius poreikius ir yra būtina jos narių fiziniam išlikimui. Psichologiniai poreikiai yra tavo priklausomybė nuo galimybės vystyti ir panaudoti savo sugebėjimus. Tai naudinga aplinkiniams, galiausiai naudinga ir tau pačiai(-iam). Socialiniai poreikiai skatina tave bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis, o tai yra būtina tiek biologinių, tiek psichologinių tavo poreikių tenkinimo sąlyga. Todėl socialinius poreikius panagrinėsiu detaliau. Dalyvaujant sociume, tavo galimybės prisitaikyti aplinkoje išsiplečia dvejopai. Pirma, pagerėja tavo orientacija aplinkoje, ir sumažėja netikrumo jausmas. Tu ne tik gali gauti daugiau informacijos apie aplinką, bet ir pasitikrinti savo gautą informaciją su kitų žmonių turima informacija. Kaip žinoma, tavo jutimo organai ir suvokimo būdai nėra tobulas realybės pažinimo mechanizmas, todėl savo suvokimą ir vertinimą tu sieki sutikrinti su kitų žmonių turima informacija ir gauti patvirtinimą, kad tavo informacija yra teisinga. Kitaip tariant, tu atlieki socialinį realybės patikrinimą. Antra, bendros grupės narių pastangos leidžia geriau patenkinti atskiro nario poreikius. Į grupes jungiasi vienokiu ar kitokiu bendru likimu susiję asmenys, kuriems dalyvavimas grupėje tampa priemone bendriems tikslams pasiekti. Resursų koordinavimas ir darbo pasidalijimas įgalina grupę atlikti daug daugiau, nei atliktų atskiri jos nariai. Tokiu būdu sukuriami resursai, kurie ne tik užtikrina išlikimą, bet ir tam tikrą saugumo jausmą. Taigi išplėsdamas tavo orientacijos ir veiklos kintančioje aplinkoje galimybes už biologinių individo ribų, socialumas yra būtina priemonė išlikimo tikslui pasiekti ir kaip tokia įgyja poreikio statusą. Literatūroje šis apibendrintas poreikis vadinamas priklausymo poreikiu. Priklausymo poreikį galima apibrėžti kaip tavo priklausomybę nuo nuolatinio bendravimo su žmonėmis, kurie rūpinasi tavo gerove. Priklausymo poreikis yra bazinis ir neišvestinis poreikis. Jo poveikis stebimas visiems žmonėms ir esant visoms sąlygoms, be to jis turi emocines pasekmes, nukreipia kognityvinius procesus, nepatenkinimo atveju sukelia neigiamas pasekmes ir skatina į jo patenkinimą nukreiptą elgesį. Kaip jau minėta anksčiau, poreikį apibūdina trūkumo būsena ir jos pašalinimo mechanizmas. Kad tu galėtum bendrauti su tokiais žmonėmis, kurie rūpintųsi tavo gerove (t.y. patenkintų priklausymo poreikį), tu turi patenkinti tris būtinas sąlygas. Pirmiausia tu turi būti pajėgi(-us) pritraukti ir išlaikyti dėmesį, be kurio neįmanomas joks bendravimas, jau nekalbant apie bendravimą rūpinantis tavo gerove. Tačiau pritraukti ir išlaikyti dėmesį galima daugeliu įvairių būdų ir ne visi jie yra naudingi savitarpio rūpinimusi pasižyminčiam bendravimui sukurti. Todėl tu turi pritraukti dėmesį tokiomis savybėmis, kurios būtų teigiamai vertinamos kitų žmonių. Galiausiai, kad būtų realizuotas rūpinimosi tikslas, tu turi panaudoti šias savybes tokiu būdu, kad taptum naudinga(-s) kitiems žmonėms. Būdama(-s) naudinga(-s) kitiems tu sukuri priežastį tavimi rūpintis. Taigi priklausymo poreikį galima išskaidyti į tris atskirus poreikius: dėmesio poreikį, pagarbos poreikį ir rūpinimosi poreikį. Šie poreikiai yra tarpusavyje hierarchiškai susiję. Dėmesio poreikį galima apibrėžti kaip tavo priklausomybę nuo į tave orientuoto vidinio ir išorinio kitų žmonių aktyvumo (žvilgsnio į tave, žodžio tau ir pan.). Dėmesio poreikis yra pats paprasčiausias iš trijų poreikių ta prasme, kad jam patenkinti galima panaudoti daug įvairių paprastų priemonių, iš esmės bet ką, kas leistų tau išsiskirti stebėtojo percepciniame (t.y. jutimo organų pagalba suvokiamame) lauke. Dėmesio poreikio patenkinimas yra būtina, tačiau nepakankama pagarbos poreikio patenkinimo sąlyga. Ne visos priemonės, kuriomis galima pasinaudoti siekiant patenkinti dėmesio poreikį, gali būti naudingos pagarbos poreikiui patenkinti. Pagarbos poreikį galima apibrėžti kaip tavo priklausomybę nuo teigiamo tavo savybių ir veiklos įvertinimo, gaunamo iš kitų žmonių. Pagarbos poreikiui patenkinti bus naudingos tik tos priemonės, kurios ne tik pritraukia stebėtojų dėmesį, bet ir yra jų teigiamai vertinamos, tai yra potencialiai gali turėti teigiamas pasekmes pačių stebėtojų poreikių tenkinimui. Taigi pagarbos poreikį patenkinančių priemonių ratas bus siauresnis, o pačios priemonės sudėtingesnės nei tos, kurios gali būti panaudotos dėmesio poreikiui patenkinti (iššaukianti apranga būtinai patrauks dėmesį, bet ar to užteks užsitarnauti pagarbą?). Pagarbos poreikis savo ruožtu yra būtina, bet nepakankama rūpinimosi poreikio patenkinimo sąlyga. Rūpinimosi poreikis apibūdinamas kaip tavo priklausomybė nuo kitų žmonių aktyvių pastangų išsaugoti ir gerinti tavo egzistavimo sąlygas. Rūpinimosi poreikį tu galėsi patenkinti tik tuomet, kai savo teigiamas savybes realiai išnaudosi kitų žmonių poreikių tenkinimo labui taip, kad juos įtikintum savo naudingumu ateityje. Tu turi įtikinti kitus žmones, kad esi jiems tiek naudinga(-s), kad į tave investuoti resursai ateityje duos didesnę naudą nei tuo atveju, jei jie būtų investuoti į kitas poreikių tenkinimo priemones. Kaip matai, rūpinimosi poreikį patenkinančios priemonės yra dar sudėtingesnės nei tos, kurios gali būti naudojamos siekiant patenkinti pagarbos poreikį. Rūpinimosi poreikis yra pats svarbiausias iš trijų socialinių poreikių ta prasme, kad jo patenkinimas yra artimiausiai susijęs su tavo išlikimu ir saugumu. Dėmesio, pagarbos ir rūpinimosi poreikiai yra būtinos ir pakankamos socialumo sąlygos. Šių sąlygų egzistavimas nepriklauso nuo konkrečioje kultūroje sukurtų jų patenkinimo būdų, nes tokios socialumo sąlygos, kaip žmonių dėmesys vienas kitam, tarpusavio pagarba ir rūpinimasis vienas kitu, yra ir būtinos bei pakankamos pačios kultūros susikūrimo sąlygos. Žinoma, nors dėmesio, pagarbos ir rūpinimosi poreikių egzistavimas nepriklauso nuo kultūros, tačiau jų patenkinimo būdai yra sukuriami konkrečioje kultūroje. Jei tokie patenkinimo būdai (pvz. gėlės) konkrečioje kultūroje įsitvirtina kaip būtinos poreikio (pvz. dėmesio) patenkinimo sąlygos, tu juos gali pradėti suvokti kaip savarankiškus poreikius (atsiranda “gėlių poreikis” ). Socialinės psichologijos literatūroje plačiai nagrinėjamas bendravimo poreikis. Bendravimas yra būtina bet kokio socialinio veiksmo ir socialinio poreikio patenkinimo sąlyga ir aplinkybė, todėl praktiškai labai nesunku pademonstruoti tokio poreikio egzistavimą. Tačiau teoriškai tokio poreikio išskyrimas yra netikslingas, nes jo neįmanoma atskirti nuo bet kokio kito socialinio poreikio. Kad kiti žmonės galėtų pasirūpinti tavo poreikiais, jie pirmiausiai apie tuos poreikius turi žinoti. Iš tikrųjų ir tu pati(-s) kartais atsiduri tokioje būsenoje, kai “nežinai, ko nori”. Susivokti savo ir kitų poreikiuose tau padeda išgyvenamos, rodomos ir stebimos emocijos. Emocijos Emocijos yra vienas iš tų fenomenų (kaip ir sąmonė, dėmesys), kuriuos kiekvienas žmogus žino, bet apibrėžti negali. Galima prikurti visokių pavėpusių apibrėžimų (tipo “santykio su patyrimo objektais išgyvenimas” arba “organizmo reakcija į reikšmingus įvykius”), bet iš tikrųjų emocijos priklauso tam vidiniam “stebėtojui”, kurio negalima turiningai apibrėžti. Galima nagrinėti tik jo savybes ir funkcijas. Tu išgyveni emocijas suvokdama(-s) tave supančioje aplinkoje vykstančius įvykius (arba jų nebuvimą) ir vertindama(-s), kiek tie įvykiai atitinka tavo poreikius. Priklausomai nuo įvykių įvertinimo, tavo organizme vyksta pokyčiai, kurių dalis matosi ir išorėje (pvz. paraudimas, išsiplėtę vyzdžiai, prakaitavimas ir pan.) Kaip jau turėtum prisiminti iš psichologijos įvado kurso, emocijos turi keturis komponentus: 1. Fiziologinis komponentas – kiekvieną emociją lydi nervų sistemos aktyvumo pokytis, kuris daro įtaką ir kitų organizmo sistemų (kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo) veiklai. 2. Išraiškos komponentas yra tampriai susijęs su fiziologiniu komponentu. Dalis fiziologinių reakcijų matosi išorėje, be to, pagrindinėms emocijoms (baimei, džiaugsmui, pykčiui, liūdesiui, nuostabai, pasišlykštėjimui) būdingos universalios, aiškiai atskiriamos veido, balso ir kūno pozos išraiškos. 3. Kognityvinis (mąstymo) komponentas – emocijas iš esmės sukelia ne pats įvykis, bet tavo vertinimas, kokį poveikį tas įvykis turi tavo poreikių tenkinimui. Iš pageidautino gerbėjo gautos gėlės pradžiugins, o nepageidautino gerbėjo dovanotosios gali ir supykdyti. 4. Elgesio komponentas – emocijos reiškiasi atitinkamu elgesiu. Už pageidautinas gėles bučkis, o nepageidautinos gėlės gali tapti įrankiu dovanotojo fizionomijai smagiai patalžyti . Nei vienas iš keturių komponentų nėra svarbesnis už kitus, visi jie tarpusavyje tampriai susiję ir jų visuma sudaro emocinį išgyvenimą. Emocijai būdingą fiziologinę reakciją paprastai sukuria kognityvinis įvykio vertinimas, tačiau taip pat ją gali sukelti ir dirbtinai (pvz. vaistais) sukeltas nervų sistemos aktyvumas, kuriam jau po to mintimis “pripaišome” išorinę priežastį. Kai aktoriai vaidina nurodytas emocines išraiškas, laikui bėgant jie pradeda vaidinamas emocijas realiai jausti. Kadangi nei sąmonės, nei emocijų apibrėžti negaliu, tai reikia sąžiningai prisipažinti, kad negaliu apibrėžti ir sąmonės santykio su emocijom. Tačiau darant tikėtiną prielaidą, kad sąmonė yra kažkas daugiau nei vien emocijos, galima būtų emocijas įsivaizduoti kaip sąmonės įrankį, kuriuo ji naudojasi savo funkcijoms atlikti. Iš tikrųjų sąmonė ir emocijos turi sutampančių funkcijų: 1. Įvykių vertinimas/interpretavimas – paprasčiausią nervų sistemą turintis gyvis į aplinkoje vykstančius įvykius reaguoja refleksais: vieną stimulą atitinka viena, nekintanti reakcija (schema paprasta: S→R). Dūrei į slieką adata, jis susitraukė (man irgi slieko gaila); trinktelėjai sau per kelio girnelę, koja šoktelėjo. Kai gyvis išsivysto tiek, kad įgyja gebėjimą į tą patį įvykį sureaguoti keliais būdais, jam prireikia aparato, kuris galėtų įvertinti įvykį ir padėtų iš kelių galimų reakcijų parinkti geriausiai tinkančią. Sąmonė ir yra toks aparatas, o emocijos yra sąmonės priemonė įvertinti aplinkoje vykstančių įvykių reikšmingumą tavo poreikiams. Emocijos sintezuoja (apjungia į visumą) gautą informaciją, interpretuoja jos reikšmingumą ir signalizuoja apie tai sąmonei (schema sudėtingėja: S→E→R). 2. Elgesio nukreipimas – gavusi emocinio įvertinimo rezultatą, sąmonė nukreipia elgesį taip, kad išvengtų žalos ir gautų kuo daugiau naudos, tai yra, kad tu galėtum maksimaliai gerai prisitaikyti prie aplinkos ir joje vykstančių įvykių. Pradžiuginta(-s) paprastai nepulsi muštis, o supykdyta(-s) -- glėbesčiuotis. 3. Komunikavimas – fiziologinių ir išraiškos komponentų pagalba emocijos apie įvykių reikšmingumą praneša ne tik tau, bet ir kitiems. Jei tavo pašnekovas specialiai nesiekė tau sukelti konkrečios emocijos, tai pokalbio metu staiga pasikeitus tavo emocinei išraiškai, pašnekovas natūraliai paklaus: “Kas tau yra?” arba “Ko šypsaisi/susiraukei/nuliūdai?”. Juk jei džiaugiesi pamačiusi(-tęs) seną gerą bendrą pažįstamą, tai pradžiugins ir tavo pašnekovą, o jei pašiurpai pamačiusi(-tęs) maniakę su peiliu, tavo pašnekovui tai irgi būtų naudinga žinoti. Tavo emocinės reakcijos į konkretų įvykį ar daiktą išraiška aplinkiniams suteikia nemažai informacijos. Ji praneša apie tavo: • Pasaulio interpretavimo būdą -- jei gavusi gėlių supyksti, dovanotojas gali suprasti, kad jis ir/arba tokia dėmesio rodymo priemonė nėra priimtina. • Savęs ir savo galimybių vertinimą – jei į aukštesnių pareigų darbe pasiūlymą reaguoji su baime, vadinasi ne ypač savimi pasitiki. • Galimus tolesnius veiksmus -- ups, tas pasiūlytas kokteilis turbūt tuoj tekės mano veideliu... Emocijų išraiška tau suteikia gebėjimą pranešti kitam žmogui apie svarbiausius savo išgyvenimus. Emocijų išraiška padėjo žmonėms (ar kaip jie tuo metu vadinosi) betarpiškai suprasti vieni kitus dar tuomet, kai nebuvo kalbos ir nebuvo kaip ką nors racionaliai paaiškinti. Informavimas apie savo vidinę būseną padeda reguliuoti bendravimą ir yra būtina bet kokių koordinuotų veiksmų, socialumo, visuomenės ir kultūros atsiradimo sąlyga. Iš tikrųjų tarp emocijų ir socialumo bei jame sukuriamos kultūros yra tamprus abipusis ryšys. Emocijų išraiška yra bendravimo tarp žmonių pagrindas, tačiau ir socialinė aplinka ir kultūra daro dvejopą įtaką emocinei išraiškai: 1. Kultūra skatina vystytis emocionalumą -- santykiai su kitais žmonėmis tampa neišsenkamu naujų įvykių ir situacijų šaltiniu. Didžiulei situacijų įvairovei įvertinti ir išreikšti reikia daugiau įvairių emocijų, o tuo pačiu ir sudėtingesnio mąstymo. Būdami pirmi tikrai racionalūs (t.y. pasaulį aiškinantys priežasties-pasekmės ryšiais) padarai, žmonės yra ir patys emocionaliausi iš visų gyvūnų. Tokį beprecedentinį mąstymo ir emocijų išsivystymą lemia išvystytas žmogaus socialumas. Daugiau ir įvairesnių įvykių ir santykių skatina įvairesnes emocijas (pvz. gėda, kaltė, dėkingumas, panieka), kurios priverčia intensyviau ir sudėtingiau mąstyti, o sudėtingesnio mąstymo sukurtos naujos įvykių interpretacijos sukelia naujas emocijas. Todėl, priešingai paplitusiai nuomonei, mąstymo ir emocijų ne tik negali supriešinti, bet ir atskirti vieno nuo kitų. 2. Kultūra formuoja emocijas – kultūra ne tik sukuria priežastį emocijoms vystytis, bet ir apibrėžia, kaip jos turėtų būti išgyvenamos ir reiškiamos. Kultūra daro įtaką emocijoms pirmiausia per kognityvinį, išraiškos ir elgesio komponentus. Gyvenant konkrečioje kultūrinėje aplinkoje susiformavusios tavo vertybės apsprendžia, ne tik dėl ko reikėtų džiaugtis ar pykti, bet ir kaip, kam ir kada reikia tą pyktį ar džiaugsmą rodyti. Kultūra tau sako, kad jei per egzaminą pavyko nusirašyti, tai reikia džiaugtis, tačiau tą džiaugsmą gali reikšti savo draugėms, bet tik ne man. Kultūra ne tik sukuria priežastis emocijoms vystytis bei nurodo jų išgyvenimo ir reiškimo būdus, bet ir sukuria jų pavadinimus. Tokios emocijos kaip gėda, kaltė, dėkingumas, panieka ir pan. atsirado ir buvo įvardintos tik socialumo dėka. Įvairiose kalbose priskaičiuojama nuo kelių ir 1,000 žodžių emocijoms išreikšti. Jei kalboje nėra, pvz., melancholiją reiškiančio žodžio, labai gali būti, kad ta kalba kalbantys žmonės tokios emocijos ir nejaučia (kol jų kas nors neišmokys ir to žodžio, ir kada ir kaip tą emociją reikia jausti). Todėl kyla pagunda teigti, kad kultūra sukuria emocijas. Tačiau nereikia pamiršti, kad emocijos kyla psichikai vertinant aplinkos įvykių reikšmingumą biologinio organizmo poreikių atžvilgiu. Nesvarbu, ar poreikiai būtų biologiniai, ar socialiniai, ar psichologiniai, galutinis jų tenkinimo tikslas yra biologinio organizmo išlikimas. Kuo įvykiai reikšmingesni betarpiškam fiziniam organizmo išlikimui ir kuo mažiau laiko yra sprendimui priimti, tuo mažiau sąmoningas, automatiškesnis yra įvykio interpretavimas ir tuo universalesnė yra emocinė išraiška ir ją atitinkantis elgesys. Jei ant tavęs netikėtai puola didelis piktas šuo, tu neišvengiamai tai interpretuoji kaip pavojų, išgyveni baimę, kuri nedviprasmiškai atsispindi tavo veide, ir puoli bėgti. Kita vertus, kuo įvykis mažiau reikšmingas betarpiškam išlikimui ir kuo daugiau laiko yra sprendimui priimti, tuo daugiau įvykio interpretavime dalyvauja sąmoningas, kultūriškai sąlygotas mąstymas, tuo individualesnė yra emocinė išraiška ir emocijos skatinamas elgesys. Jei sužinai, kad kažkas bando pavilioti tavo vaikiną, tu pirmiausiai įvertinsi galimą konkurentę. Jei ji tau pasirodys silpnoka, tu įvertinsi situaciją kaip konkurentės atžvilgiu beviltišką, jausi jai panieką ir rasi būdą tai parodyti. Jeigu pagalvosi, kad ji visgi už tave pranašesnė, tada galbūt pajusi pavojų, tačiau išgyvensi nebūtinai baimę. Priklausomai nuo santykių su savo vaikinu, tokioje situacijoje gali išgyventi pyktį, beviltiškumą, kaltę ir kt. arba bet kokį įvairių emocijų derinį. Turėsi laiko ir nuspręsti, ar rodyti tas emocijas ir kaip jas rodyti. Iš tikrųjų emocijų rodymas neretai yra tikslingas. Nors mums atrodo, kad emocijas mes išgyvename sau, tačiau tyrimai atskleidžia, kad tų privačių emocijų išraiškas dažnai ruošiame specialiai kitiems. Viena tyrinėtojų grupė filmavo boulingo žaidėjus. Tyrimas parodė, kad numušus visus kėglius, džiaugsmo išraiška veide pasirodydavo ne tuomet, kai nukrisdavo kėgliai, bet tik žaidėjui atsisukus į jį stebinčius žmones. Taigi emocijos yra socialumo sąlyga ir neatsiejama santykių dalis. Jos kyla santykių su kitais žmonėmis metu, informuoja tave ir tavo bendravimo partneres(-ius) apie bendravimo metu vykstančių įvykių reikšmę tavo poreikiams ir leidžia abiem šalims atitinkamai reguliuoti tuos santykius. Literatūra: Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Sąvokų apibrėžimai: Biologiniai poreikiai -- priklausomybė nuo organizmo fizinio egzistavimo sąlygų (oro, maisto, vandens, stimuliacijos ir pan.), kurių nepatenkinus organizmas greitai žūtų. Dėmesio poreikis -- žmogaus priklausomybė nuo į jį orientuoto vidinio ir išorinio kitų žmonių aktyvumo. Emocijų elgesio komponentas – emocinio išgyvenimo skatinamas elgesys. Emocijų fiziologinis komponentas – su emocijos išgyvenimu susiję žmogaus nervų ir kitų fiziologinių sistemų pokyčiai. Emocijų išraiškos komponentas – su emocijos išgyvenimu susiję veido išraiškos, balso ir kūno pozos pokyčiai. Emocijų kognityvinis komponentas – su emocijos išgyvenimu susiję pažintinės sferos (suvokimo, mąstymo, atminties, vaizduotės) pokyčiai. Filogenezė – istorinis rūšies vystymasis. Interpretacinė emocijų funkcija – emocijų paskirtis apibendrinti apie įvykį gautą informaciją, įvertinti jo reikšmingumą poreikių atžvilgiu ir pranešti apie tai emociją išgyvenančiam žmogui. Komunikacinė emocijų funkcija – emocijų paskirtis pranešti aplinkiniams apie žmogaus poreikių tenkinimo būklę. Motyvacija -- visuma vidinių procesų, skatinančių, palaikančių ir nukreipiančių veiklą. Nukreipiančioji emocijų funkcija – emocijų paskirtis nukreipti elgesį žmogaus poreikių tenkinimui konkrečioje situacijoje naudinga linkme. Ontogenezė – individo vystymasis savo gyvenimo metu. Pagarbos poreikis -- žmogaus priklausomybė nuo iš kitų žmonių gaunamo teigiamo jo savybių ir veiklos įvertinimo. Poreikis – priklausomybė nuo egzistavimo sąlygų, kurią apibrėžia trūkumo būsena ir konkretus tos būsenos aptikimo ir pašalinimo mechanizmas. Priklausymo poreikis -- žmogaus priklausomybė nuo nuolatinio bendravimo su žmonėmis, kurie rūpinasi jo gerove. Psichologiniai poreikiai – žmogaus priklausomybė nuo galimybės vystyti ir panaudoti savo sugebėjimus. Sąmonė – fundamentalus, toliau neskaidomas patyrimas, tavo pojūčių, minčių, jausmų, prisiminimų, fantazijų visuma bet kuriuo laiko momentu. Sąmonės turinys -- viskas, ką galima stebėti ir įvardinti kaip objektą. Tai gali būti tiek išoriniai daiktai ir įvykiai, tiek ir vidiniai pojūčiai, jausmai, mintys, atsiminimai ir ateities vaizdiniai. Stebėti bei įvardinti kaip objektą žmogus gali ir save patį. Saugumas -- naudos objektų rezervas, kuris vos viršija dėl įprasto aplinkos sąlygų kintamumo kintantį naudos objektų prieinamumą. Socialiniai poreikiai -- priklausomybė nuo būtinų socialinės grupės atsiradimo ir išlikimo sąlygų, kurių patenkinimas nėra būtinas betarpiškam fiziniam organizmo egzistavimui. Socialinė grupė savo ruožtu padeda patenkinti ne tik socialinius, bet ir biologinius poreikius bei psichologinius poreikius ir yra būtina jos narių fiziniam išlikimui. Socialinis realybės patikrinimas – savo žinių ir nuomonių apie pasaulį sutikrinimas su kitų žmonių žiniomis ir nuomonėmis. 3 paskaita. Savimonė Jei sąmonės funkcija yra padėti tau orientuotis aplinkoje ir prisitaikyti prie jos kintančių sąlygų, tuomet savimonė yra būtina sąmonės turinio dalis. Kad galėtum orientuotis aplinkoje (pvz. paskaitoje), tu turi apsibrėžti savo santykį su tau reikšmingais tos aplinkos objektais (pvz. dėstytoju, kitais studentais). Tokio santykio apsibrėžimas įmanomas tik tada, kai gali save pačią(-tį) suvokti kaip objektą, esantį tarp kitų. Suvokdama(-s) save kaip objektą tarp kitų objektų, tu gali kaupti informaciją apie jų (pvz. dėstytojo) reikšmę tavo poreikiams. Tokia informacija yra “prasminga” todėl, kad ji yra svarbi tavo poreikiams (pvz. galutiniam pažymiui). Prasmingą informaciją daug lengviau susieti su kita informacija, įsiminti, vadinasi, ir atsiminti. Turbūt todėl didžioji dalis informacijos ilgalaikėje atmintyje saugoma prasminių ryšių pagrindu. Kiekvienu metu gaunamos informacijos palyginimas su jau saugoma atmintyje (pvz. dėstytojas susižavėjęs savo paties darbais) leidžia prognozuoti informaciją (vadinasi, tai tikrai bus teste), o tai užtikrina orientavimąsi aplinkoje (žinai, į ką reikia atkreipti dėmesį mokantis). Taigi tavo savimonėje atsispindi informaciją apie tave, kaip savistabos objektą. Savimonė yra procesas, kurio metu tu nustatai savo vietą kintančioje aplinkoje ir savo santykius su tau svarbiais patyrimo objektais. Savimonės procesas suteikia galimybę orientuotis ir adaptuotis aplinkoje. Kiekvienu atskiru laiko momentu didžioji dalis psichikoje esančios informacijos apie save ir aplinką nėra reikalinga, todėl nėra sąmoningai suvokiama (pvz. paskaitoje paprastai negalvoji apie savo ūgį, svorį ir pan.). Be to, dalis vykstančių informacijos apdorojimo procesų praktikos dėka tapo tiek automatiški, kad nebereikalauja sąmoningų pastangų. Tokia informacija ir procesai yra pasąmonėje, o sąmonėje bei savimonėje pasirodo tik tada, kai tu susiduri su užduotimis, kurioms spręsti automatinių procedūrų nepakanka. Tokiu atveju sutrinka automatinis informacijos apdorojimo procesas ir tai patraukia dėmesį (pvz. negalvoji, kaip išmoksti medžiagą, kol tavo įprastai naudojami mokymosi metodai sėkmingai veikia). Todėl sąmonės lauką galima tapatinti su dėmesio lauku. Taigi savimonės procese dalyvauja tau tuo metu reikšmingi savęs patyrimo elementai. Tai tokie elementai, kurie konkrečiu laiko momentu kinta tavo poreikiams reikšmingu būdu. Kadangi tu save, kaip objektą, gali apibrėžti tik apibūdindama(-s) savo santykius su kitais objektais, tai tavo poreikiams svarbūs išorinio ar vidinio patyrimo pokyčiai lems savimonės pokyčius. Tavo savimonę gali keisti fizinės gyvenamos aplinkos pokyčiai (pvz. Nidos kopos nelabai tau svarbios, kol jos yra; joms išnykus, staiga pajustum, kaip jų trūksta), tavo galių išplėtimas už biologinių ribų technologinėmis priemonėmis (pvz. mobilus telefonas nėra esminė gyvenimo dalis, kol jo neatjungia), betarpiškos bendravimo aplinkos ir platesnės socialinių santykių sistemos pokyčiai ir tavo biologinio kūno pokyčiai. Kol šie veiksniai yra pastovūs ir nekinta, jie nėra sąmoningai suvokiami, nepaisant to, kad jų svarba tau gali būti ir akivaizdžiai stebima. Tačiau jei veiksnyje įvyksta tavo poreikiams svarbių pokyčių, jis ima figūruoti tavo savimonėje. Kuo svarbesni tavo poreikiams yra vykstantys pokyčiai, tuo svarbesnę vietą savimonėje užims konkretus veiksnys. Socialinė aplinka yra neišvengiamas tavo poreikių tenkinimo kontekstas. Pati socialinė aplinka yra paslanki ir besikeičianti – vieni žmonės iš jos pasitraukia, kiti atsiranda, keičiasi žmonių vertybės ir elgesys ir, atitinkamai, bendravimas bei santykiai tarp žmonių. Net jei socialinės aplinkos objektai nesikeičia trečios šalies požiūriu (t.y. objektyviai), keičiasi jų reikšmė tavo poreikiams (pvz. prisimink kaip pasikeitė santykiai su dauguma tavo buvusių klasiokų). Tie socialinės aplinkos objektai (t.y. žmonės ar grupės), kurie kažkada buvo labai reikšmingi, nes nuo jų priklausė galimybė patenkinti nepatenkintus subjekto poreikius, tuos poreikius patenkinus praranda savo reikšmę (pvz. būtent todėl kažkada buvę svarbūs žmonės, laikui bėgant “nusibosta”). Patenkinus vienus poreikius, iškyla kiti nepatenkinti poreikiai, kurie gali nukreipti dėmesį į kitus socialinės aplinkos objektus, kurie, tavo nuomone, gali tuos poreikius patenkinti. Todėl tavo santykis su socialinės aplinkos objektais dažnai kinta ir todėl su jais yra susijusi reikšminga savimonės dalis. Daugelyje situacijų tau reikia rinktis tarp konkuruojančių galimybių, vaidmenų ir vertybių. Tuo pat metu socialinė aplinka iš tavęs reikalauja rinktis ir suprantamai paaiškinti savo pasirinkimą. Tokiose situacijose tu patiri savo kaip asmens ir bendruomenės narės(-io), dvilypumą. Toks dvilypumas socialinės psichologijos literatūroje atspindimas išskiriant asmeninę ir socialinę savimonę. Tavo asmeninėje savimonėje atsispindi tavo, kaip unikalaus asmens, savybės, tuo tarpu socialinėje savimonėje atsispindi tavo, kaip įvairių socialinių darinių narės(-io), savybės. Kiekvienoje srityje socialinė aplinka teikia daug galimų vaidmenų ir galimų jų prasmių. Pavyzdžiui, darbo santykių srityje galima dirbti sau arba darbdaviui, visą ar ne visą darbo dieną, pagal neterminuotą arba terminuotą (trumpalaikę arba ilgalaikę) darbo sutartį ir pan. Pats darbas gali būti pinigų gavimo ir/arba pripažinimo pasiekimo ir/arba savirealizacijos būdas, nemaloni būtinybė, neišvengiama pareiga arba vidinis poreikis. Remdamasi(-s) subjektyviai suvokiamais savo sugebėjimais ir poreikiais, aplinkos teikiamų galimybių lauke tu kuri savo individualų vaidmenų atlikimo būdą. Asmeninė savimonė paprastai apibrėžiama kaip tavo požymių visuma, kurią tu naudoji apibrėždama(-s) save kitų asmenų atžvilgiu. Asmeninę savimonę sudaro tavo individualūs sugebėjimai, būdo bruožai, poreikiai, vertybės, patirtys ir santykiai, kuriais remdamasi(-s) tu save suvoki kaip skirtingą nuo konkretaus kito žmogaus. Asmeninės savimonės dėka tu gali apibrėžti save kaip objektą kito žmogaus atžvilgiu. Toks apibrėžimas yra būtinas, kad tarp dviejų žmonių galėtų būti nustatytas vienoks ar kitoks santykis. Tačiau asmeninė savimonė yra įmanoma tik todėl, kad aplinkui egzistuoja socialinės grupės. Socialinė savimonė apibrėžiama kaip tavo žinojimas apie savo priklausymą grupėms, jų vertinimai ir jausmai joms. Socialinėje savimonėje nusakomi prasmingi panašumo santykiai su kitais grupių, kurioms tu save priskiri, nariais ir analogiški skirtumo santykiai su kitų lygintinų grupių, kurioms tu savęs nepriskiri, nariais. Paprasčiau tariant, socialinėje savimonėje apibrėžiama “Kuo esame panašūs MES” ir “Kuo MES skiriamės nuo JŲ”. Kad toks apibrėžimas būtų prasmingas, jis turi remtis ta pačia palyginimo dimensija, tuo pačiu atskaitos tašku. Pavyzdžiui, “mes, piliečiai, gerbiam įstatymus, jie, nusikaltėliai, įstatymus laužo”. Priklausomai nuo konteksto tos pačios asmens savybės gali būti naudojamos tiek asmens individualumui pažymėti, tiek ir kategoriniams panašumo/skirtumo santykiams apibrėžti. Pavyzdžiui, šeimoje pomėgis kolekcionuoti pašto ženklus gali būti asmens individualumą pabrėžianti savybė, tačiau pašto ženklų kolekcionierių klube ši savybė pažymi žmogaus panašumą su kitais klubo nariais ir skirtumą nuo, tarkim, monetų kolekcionierių. Taigi tavo savimonės procese dalyvaujanti elementų visuma (išryškėjanti tavo atsakyme į klausimą “Kas aš esu?”) yra paslanki ir formuojasi nuolat kintančioje sąveikoje tarp tavęs ir tavo socialinės aplinkos, kurioje tu ir kontekstas tuo pat metu vienas kitą apibrėžiat. Tavo atsakymas į klausimą “Kas aš esu?” priklauso nuo aplinkos, kurioje tau tas klausimas bus užduotas. Jei tą klausimą tau užduosiu aš universitete, turbūt savo atsakyme neišvengsi paminėjimo, kad esi studentė(-as), besimokanti(-s) PMDI ir t.t. Tačiau jei į šį klausimą atsakinėsi dirbdama(-s) Amerikoje, pirmiausiai prisiminsi esanti(-s) lietuvė(-is), europietė(-s) ir pan. Socialinės aplinkos įtaka savimonės formavimuisi Kaip ir kiekvieną kitą aplinkos objektą, žmonės apibrėžia vienas kitą išskirdami svarbiausias savybes, kurios stebėtojui turėtų padėti prognozuoti svarbų stebimojo elgesį. Tokį išorinio stebėtojo sukuriamą asmens apibūdinimą vadinsime asmens tapatumu. Priklausomai nuo konteksto reikalavimų, apibrėžimui gali būti naudojami patys įvairiausi išoriškai stebimi požymiai: kalba, drabužiai, kūno sudėjimas, įvairūs elgesio aspektai, lytis ir kiti (iš ko sprendi, kad universiteto koridoriuje sutiktas žmogus yra dėstytojas, o ne studentas, aptarnaujantis darbuotojas, ar prašalaitis?). Tačiau tokios tavo savybės kaip lytis, amžius, tautybė, socioekonominė padėtis, išlieka svarbios tavo apibrėžimui daugumoje situacijų. Šios demografinės (t.y. “populiaciją aprašančios”) charakteristikos yra “pagrindinės” ta prasme, kad atspindi pagrindinius galios pasiskirstymo visuomenės struktūroje principus (t.y. visuomenę valdo vidutinio amžiaus vyrai). Įvairūs išoriškai stebimi aspektai kitų yra naudojami priskiriant tave vienoms ar kitoms socialinėms kategorijoms, tapatinant tave su viena ar kita žmonių grupe. Tapatumas, kurį priskiria socialinė aplinka, nebūtinai sutampa su savimone (tai, kad tau aš esu “dėstytojas”, nereiškia, kad didžiąją laiko dalį aš apie save taip galvoju). Kuo daugiau tapatumo alternatyvų aplinka siūlo, tuo didesnė tokio nesutapimo galimybė, ypač kai konkrečios grupės peršamas tapatumas dėl kokių nors priežasčių yra nepatrauklus (pvz. nors dauguma vyrų galvoja, kad moterys yra nekokios vairuotojos, dauguma moterų apie save taip nemano). Net jei priskiriamas tapatumas ir sutampa su savimonės turiniu nominaliai, t.y. pagal savo pavadinimą, nebūtinai sutampa pagal tam pavadinimui suteikiamą prasmę (pvz. mes abu sutinkam, kad tu esi studentė(-as), tačiau galim labai stipriai nesutarti dėl to, kokia(-s) turi būti studentė(-as)). Vėlgi, kuo įvairesnė socialinė aplinka ir kuo daugiau ir įvairesnių tos pačios sąvokos (pvz., moteris) apibrėžimo variantų (pvz. moteris-žmona, moteris-motina, karjeros moteris, moteris menininkė ir t.t.) ji siūlo, tuo mažesnė būtinybė sutapti konkrečios grupės peršamam tapatumui ir žmogaus savimonės turiniui. Tačiau tapatumas ir savimonė niekada visiškai neatsiskiria ir niekada visiškai nesutampa. Net jeigu jokia konkreti socialinė aplinka neturi įtakos monopolio tavo savimonei, joje vis dėlto mažai tėra turinio, kuris nebūtų gautas iš kokios nors socialinės aplinkos. Nieko, ką apie save manai, nesugalvojai pati(-s). Bet jei ir nėra jokio pasirinkimo, dėl bendravimo netobulumo ir tavo sąmonės refleksyvumo net ir visiškai vientisa socialinė aplinka nėra pajėgi sukurti jos peršamam tapatumui identiškos savimonės. Net jei visi aplinkiniai žmonės tau sako, kad šiuo metu turi būti tik studente(-u) (o ne eiti dirbti ar vaikų auginti), tačiau tavo “studentiškumo” supratimas vis vien kažkiek skirsis nuo aplinkinių. Tavo “studentiška” (ar bet kokia kitokia) savimonė su tapatumu nesutampa bent jau ta dalimi, kuria tavo kaip studentės(-o) patyrimas negali būti išreikštas, perduodamas ir interpretuojamas kalbinėmis priemonėmis. Toks patyrimas (pvz. tavo individualus streso išgyvenimas, kai reikia laikyti tris egzaminus per vieną dieną) yra savimonėje, tačiau jo negalima perduoti kitiems, vadinasi, kiti negali jo interpretuoti ir tau teikti grįžtamojo ryšio. Tapatumą ir savimonę susieja socialinėje bendruomenės struktūroje egzistuojantys vaidmenys. Asmens vaidmuo socialinėje bendruomenėje yra jo funkcinė padėtis (pvz. studentas, dėstytojas) tos bendruomenės (pvz. universiteto) struktūroje. Su tokia padėtimi yra susiję apibrėžti kitų bendruomenės narių ir vaidmenų atlikėjų lūkesčiai, nusakantys jai priklausančias funkcijas (kokį darbą universitete atlieka studentas ir kokį dėstytojas) ir jų atlikimo būdą (kaip turi elgtis dėstytojas, studentas, rūmų budintysis ir pan.). Socialinė aplinka tau įvairius vaidmenis priskiria nuo pat gimimo. Stebėdami vaiko elgesį aplinkiniai jam teikia grįžtamąjį ryšį apie jo atitikimą vaidmeniui (pvz., vaikas, dukra), kurio jis pats dar net nesuvokia. Siekdami prognozuoti tavo elgesį, jo atitikimo ar neatitikimo vaidmeniui priežastis aplinkiniai priskiria tavo vidinėms savybėms. Kad galėtų būti pagrindas prognozei, tokios vidinės savybės turi būti vertinamos kaip stabilios. Siekdami kontroliuoti tavo elgesį, aplinkiniai tau teikia grįžtamąjį ryšį apie jį. Toks grįžtamasis ryšys apima su vaidmeniu susijusių lūkesčių nurodymą (pvz. kaip turi elgtis dukra), įvertinimą, kiek buvęs elgesys atitiko lūkesčius (pvz. gera dukrelė!) ir nuorodas į tavo vidines savybes, kurios laikomos tokio atitikimo ar neatitikimo priežastimis (pvz. gera dukrelė – darbšti, paslaugi ir pan.). Ši informacija apie vaidmenis ir asmenybės savybes savo ruožtu nukreipia tavo elgesį aplinkiniams prognozuojama linkme. Mažai diferencijuotoje socialinės bendruomenės struktūroje yra mažai veikėjui prieinamų vaidmenų (pvz. tik valstietis, didikas ir dvasininkas), o esamiems vaidmenims atlikti egzistuoja mažai skirtingų būdų (pvz., gerai-blogai). Tokiu atveju asmenybės savybių samprata irgi bus mažai diferencijuota ir gali apsiriboti tik atliekamų veiksmų aprašymu prie jų pridedant paprasčiausią įvertinimą atspindinčius būdvardžius (pvz., aš valstietis, pavasarį laiku ir giliai suariu žemę). Tačiau jei veikėjas turi galimybę rinktis iš daugelio įvairių socialinės aplinkos vienodai sankcionuojamų vaidmenų ir jų atlikimo būdų (pvz. būti žmona ar karjeros siekiančia moterimi), tai reikalauja ir sudėtingesnės vidinių tokio pasirinkimo priežasčių, tai yra asmenybės savybių, sampratos. Subjektyviai suvokiamos asmenybės savybės turi įtakos vaidmenų pasirinkimui, vaidmenys nukreipia elgesį, o grįžtamasis ryšys (t.y. kitų žmonių komentarai) apie elgesį formuoja supratimą apie savo asmenybės savybes. Jei socialinė struktūra yra labai diferencijuota, tiek vaidmenys, tiek situacijos yra daugiaprasmiški -- konkrečioje situacijoje veikėjas gali pasirinkti vieną iš daugelio įvairių vaidmenų, ir konkretus vaidmuo gali būti panaudotas daugelyje įvairių situacijų. Tokiu atveju iškyla klausimas, kuris vaidmuo bus pasirinktas konkrečioje situacijoje. Savimonėje vaidmenys yra organizuoti į hierarchinę struktūrą pagal savo subjektyvų reikšmingumą. Jį lemia kaštai tų santykių, kurie situacijoje būtų prarasti, jei asmuo atsisakytų to konkretaus vaidmens (pvz. ką prarastum, jei atsisakytum studento vaidmens, t.y. mestum universitetą?). Konkrečioje situacijoje žmogus prisiims sau patį reikšmingiausią vaidmenį iš tų, kurių prasmė atitinka situacijos prasmę. Vaidmenys gali būti savimonės stabilumo šaltinis. Pakankamai dažnai vaidinami vaidmenys keičia ir tavo požiūrį į save. Apie savo asmenybės savybes sužinai klausydamasi kitų žmonių komentarų apie tavo atliekamus vaidmenis (pvz. dukros, studentės, draugės ir pan.). Potencialią savimonę sudaro atmintyje saugomos su įvairiais buvusiais ir šiuo metu atliekamais vaidmenimis susijusios tavo savybės. Potencialią savimonę sudarantys elementai (t.y. tavo savybės) skiriasi savo prieinamumu. Elementas yra tuo prieinamesnis, kuo didesniame skaičiuje įvairių situacijų jis pasirodo savimonėje. Kai kurie elementai (pvz., vyras/moteris) gali būti svarbūs ir suvokiami daugelyje situacijų, tuo tarpu kiti (pvz., Bacho muzikos gerbėja(-s)) gali būti prisimenami tik labai retai. Kiekvienoje situacijoje pagrindinės situacijos savybės tau primena tik nedidelę dalį potencialių savimonės elementų – tik tuos, kurie atitinka situacijos reikalavimus. Vaidmenys yra tampriai susiję su žmogaus demografinėmis charakteristikomis (amžius, lytis ir pan.). Šios charakteristikos dažnai tampa resursų pasiskirstymo visuomenėje kriterijais. Jos reikšmingos tenkinant žmogaus poreikius daugelyje situacijų, todėl savimonėje tampa branduoliu, aplink kurį lipdomi kiti elementai. Savimonė yra tiek stabili, kiek yra stabilios ją formuojančios aplinkos sąlygos. Tapatumas ir savimonė formuojasi bendraujant, o bendravimui pagrindą suteikia bendri socialiniai vaizdiniai. Socialiniai vaizdiniai yra žinių visumos apie kažkokiai žmonių grupei (visuomenei, bendruomenei, draugų grupei ar pan.) svarbius patyrimo objektus. Tokios žinių visumos yra bendros visai grupei ir apima objekto savybių aprašymus, jų vertinimus, jų sukeliamus jausmus ir t.t. Kad su pašnekovu galėtum kalbėti apie “valstybę”, tu ir tavo pašnekovas turi turėti bent kažkuo panašų valstybės supratimą (socialinį vaizdinį), kuris ir tampa pagrindu pokalbio pradžiai. Socialiniai vaizdiniai daro reikšmingą įtaką savimonės elementams ir jų vertinimui, tačiau savimonė (pvz. aš patriotas (tradicinis)) savo ruožtu lemia tai, kokie socialiniai vaizdiniai bus žmogui prieinami, kokie iš jų bus priimti ir naudojami (pvz. vaizdiniai “laisva Lietuva” arba “rusų okupuota Lietuva” bus prieinami, o vaizdinys “amerikiečių okupuota Lietuva” nebus prieinamas). Pagrindinė socialinių vaizdinių funkcija yra suteikti stabilią prasmių sistemą, kurioje būtų galima kurti tapatumą ir savimonę. Pavyzdžiui “patrioto” vaizdinys su ta sąvoka susijusi žinių visuma bendra konkrečiai žmonių grupei. Tautininkų partijai bendras “patrioto” vaizdinys turbūt šiek tiek skirsis nuo socialdemokratų partijoje vyraujančio “patrioto” vaizdinio. Socialinė savimonė yra psichologinis socialinių vaizdinių atspindys. Patriotu save laikantis tautininkas savo patriotizmą greičiausiai apibūdins kiek kitaip, nei patriotu save laikantis socialdemokratas. Todėl konkretaus savimonės elemento stabilumas glaudžiai susijęs su atitinkamą socialinį vaizdinį palaikančio socialinių įtakų tinklo (t.y. draugai, masinės informacijos priemonės, valstybės institucijos ir pan.) stabilumu. Kadangi savimonę lemia konkrečios situacijos, sunku daryti prielaidas apie kokį nors tęstinumą tarp situacijų. Tačiau socialinė aplinka iš tavęs reikalauja nuoseklumo, todėl tu esi priversta(-s) kurti pasakojimus apie save (pvz. istoriją apie tai, kodėl tu pasirinkai studijas PMDI), kuriuose tavo savimonė pateikiama kaip dėl konkrečios asmeninės patirties atsiradęs santykinai stabilus ir todėl prognozuojamas darinys. Savimonės procese dalyvaujanti paslankių elementų visuma yra daugialypė. Ji apima savo kūno, psichologinių savybių, veiksmų, santykių su kitais žmonėmis suvokimą dabartyje, savęs prisiminimą praeityje ir vaizdavimąsi ateityje, taip pat mintis ir jausmus apie save. Neatrodo, kad savimonė turėtų kokius nors būtinus elementus – joje atsispindi tie žmogaus aspektai, kurie kurie padeda arba trukdo patenkinti poreikius. Potencialiai savimonė yra labai paslanki ir gali kisti akimirksniu. Iš ryto išeidamas į darbą ir atsisveikindamas su šeima valstybės tarnautojas apie save gali mąstyti kaip apie mylintį vyrą, dieną darbe – kaip apie nepaperkamą (arba parsidavusį) pareigūną, vakare sporto salėje – kaip apie neblogai sudėtą vyriškį, kuriam reikia daugiau dėmesio skirti bicepsams, galiausiai grįžęs namo ir sužinojęs apie sūnaus problemas mokykloje, jis gali pradėti suvokti save kaip nepakankamai dėmesingą tėvą. Visuomenė ir asmuo apibrėžia ir kuria vienas kitą bendraujant, o bendravimo pasekmės gali būti prognozuojamos tik iš dalies. Į konkretų kontekstą bendravimo partneriai ateina siekdami savo tikslų. Jie bando spėti, ką apie juos mano bendravimo partneris ir stengiasi vienas kitam pateikti/pristatyti save taip, kad paskatintų bendravimo partnerį bendradarbiauti. Bendravimas yra tarsi derybų procesas, kuriame apibrėžiami partnerių tapatumai. Konkrečioje situacijoje partnerių tapatumai ir savimonės tampa vienas kito apibrėžimo pagrindu (t.y. tai kaip save tau pateikiu, priklauso nuo to, kuo laikau tave). Savimonė tuščia nebūna, todėl į kiekvieną situaciją (pvz. tu viršijai greitį ir tave stabdo policininkas) tu jau ateini su savimone (pvz. pažeidėjo(-s)), kuri padaro tave jautresne(-į) prasmingai su ta savimone susijusiems bendravimo partnerio (t.y. policininko) tapatumo aspektams (t.y. jo galiai tave bausti arba ne; jo ūgis šiuo atveju nėra labai prasmingai susijęs su tavo, kaip pažeidėjos(-o) savimone, todėl į jį mažiau kreipsi dėmesį). Kita vertus, suvokiami partnerio tapatumo aspektai atitinkamai formuoja suvokėjo savimonę (t.y. skrendi ir suvoki save kaip “jaunąją(-į) ralistę(-ą)”, tačiau kai tave dėl greičio viršijimo pradeda stabdyti policininkas, tu pradedi save suvoki kaip “pažeidėją”). Priklausomai nuo suvokiamo savo bendravimo partnerio tapatumo ir savimonėje suvokiamų savo tikslų, tu renkiesi savęs pateikimo būdą ir pradeda derybas dėl tokio tapatumo, kuris leistų pasiekti savo tikslus. Koks tapatumas tau būtų naudingiausias pažeidus kelių eismo taisykles, bendraujant su policininku ir siekiant išvengti baudos: “vargšės, pinigų neturinčio(-s) studentės(-o)”, “pasipiktinusio(-s) policijos savivale pilietės(-čio)” ar “pažįstamų policijoje turinčio žmogaus”? Tai priklausys nuo bendravime projektuojamo policininko tapatumo. Tiek tapatumas, tiek savimonė yra formuojami ir performuojami konkrečioje situacijoje, priklausomai nuo situacijos reikalavimų ir bendravimo partnerių tikslų. Socialinė aplinka ne tik daro įtaką tam, kas bus suvokiama savimonėje, bet ir tai, kaip tai bus suvokiama. Kalba yra ne tik informacijos apie patyrimą perdavimo priemonė, bet ir paties patyrimo interpretavimo priemonė, kuri reguliuodama suvokimo, mąstymo ir atminties procesus aktyviai daro įtaką tavo savimonei (tarp savęs laikymo “mergina” ir “mergelka” yra skirtumas, ar ne?). Taigi socialinė aplinka pateikia savimonės elementus (vaidmenys, asmenybės savybės ir pan.) ir jų vertinimo ir organizavimo į vienokias ar kitokias struktūras principus (socialiniai vaizdiniai). Tavo savimonėje vargiai pasisektų rasti elementų, kurie nebūtų gauti iš kokios nors socialinės aplinkos. Taigi ar tu esi tik tai, kuo kiti tave laiko? Net ir vienalytėje socialinėje aplinkoje tavo savimonė su aplinkinių primestu tapatumu sutaptų nevisiškai. Tačiau XXI amžiaus industrinėje ir post-industrinėje visuomenėje socialinė aplinka toli gražu nevienalytė. Pagal daugybę įvairių kriterijų ji išdiferencijuota į įvairaus dydžio ir pastovumo darinius (bendruomenes, organizacijos, institucijas, grupes ir t.t.). Socialiniai dariniai, kuriems priklausai, gali apimti vienas kitą, persipinti arba būti vienas nuo kito nepriklausomi. Įvairiuose socialiniuose dariniuose tu vaidini skirtingus, kartais vienas kitam prieštaraujančius vaidmenis. Kaip valstybės pareigūnas, už įstatymą balsuojantis Seimo narys turi lygiai atsižvelgti visų šalies piliečių interesus. Tačiau kaip savo partijos atstovas jis turi remti partiją finansuojančios ekonominės grupuotės interesus. Vaidmenų konfliktas žmogui gali atsirasti netgi veikiant to paties darinio viduje. Ištekėjusiai ir dirbančiai moteriai kartais sunku suderinti darbdavio ir šeimos keliamus reikalavimus, tačiau ir grįžus namo jai dar gali tekti spręsti žmonos, motinos ir “namų ruošos vadybininkės” vaidmenų konfliktą. Daugėjant galimų vaidmenų ir jų atlikimo būdų, laisvėja jų organizavimo į socialines struktūras principai ir mažėja socialinė kontrolė. Aiškios tradicinės visuomenės taisyklės vis labiau tirpsta tolerancijos principe. Socialinėse struktūrose atsiranda vis daugiau chaoso. Iš esmės, bet kas gali būti bet kuo ir bet kaip. Ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro filme “Viskas apie mano mamą” devyniolikmetė vienuolė tampa nėščia ir tuo pačiu užsikrečia ŽIV nuo transvestito, kuris vakarais persirengęs moterimi dirba prostitute. Savo herojams režisierius randa tik vieną bendrą vardiklį – žmogiškumą. Pagrindinis tokios aplinkos bruožas yra plačios pasirinkimo galimybės. Galima rinktis ir vaidmenis, ir jų atlikimo būdą. Pasirinkimą dažnai lemia socialinės aplinkos reikalavimai, tačiau kokiu pagrindu rinktis, jei socialinė aplinka aiškių reikalavimų nepateikia? Tokiu atveju belieka atsigręžti vidun ir ieškoti pasirinkimo pagrindų savyje. Nors ir suteikdama tau elgesio pasirinkimo laisvę, visuomenė išlieka suinteresuota tavo elgesio prognoze ir kontrole, o tam pravartu žinoti elgesio priežastis. Visuomenė leidžia tau rinktis, tačiau prašo suprantamai paaiškinti to pasirinkimo pagrindus. Tikslas išliko tas pats – harmoningas socialinės aplinkos ir ją kuriančio ir atkuriančio žmogaus sugyvenimas. Tačiau jei anksčiau žmogus turėjo prisitaikyti prie griežtai struktūruotos socialinės aplinkos, tai pralaisvėjus socialinei struktūrai mes kalbame apie žmogaus ir aplinkos tarpusavio atitikimą (fit), kurį galima pasiekti žmogui a) taikantis prie aplinkos, b) renkantis sau tinkamą aplinką ar c) pritaikant aplinką sau (pvz., pritaikant socialinę aplinką, kad joje būtų lengviau dalyvauti žmonėms su negalia). Tokį atitikimą tu gali pasiekti savo poreikius ir galimybes suderindamas su aplinkos reikalavimais ir teikiamomis galimybėmis. Visuomenė iš tavęs reikalauja susivokti savo savybių ir galimybių erdvėje ir pasirinkti savirealizacijos sritis ir būdus. Anot J.Marcia ir kolegė (1993), paauglystė yra metas, kai žmogus turi rasti savo vietą visuomenėje. Paauglystės pradžioje į klausimą “Kas tu esi?” tu atsakei arba “Nežinau ir man tai nerūpi” (tokią būklę Marcia vadina “sumaištimi”), arba “aš esu, kuo mane laiko kiti” (tokią būklę Marcia vadina “prisiimtu tapatumu”). Tačiau vėliau tu susidūrei su galimybėmis ir alternatyvomis, o individualistinė visuomenė primygtinai klausia “Kas TU esi?”. Tai gali pastūmėti tave į alternatyvų analizavimą. Šiuo atveju į klausimą “Kas tu esi?” atsakoma “Nežinau, pats savęs to klausiu” (moratoriumo būsena). Anot Marcia, paauglystės išdava turėtų būti tavo susivokimas, susiorientavimas galimybių erdvėje, iš esamų alternatyvų padarant savo giluminę esmę atitinkančius pasirinkimus. Šioje teorijoje tikima, kad egzistuoja individuali tavo esmė, kurią tu turi atrasti ir įsisąmoninti. Atradęs ir įsisąmoninusi(-ęs) tokią, prigimtinę (anot šio požiūrio), savo esmę, tu, siekdama(-s) atitikti socialinės aplinkos keliamus reikalavimus, turėtum suderinti savo atrastąją esmę su socialinės aplinkos teikiamomis jos išraiškos galimybėmis. Žiūrint konstruktyvistiškai, siekdama(-s) būti suprantamas sau ir kitiems, tu turi sukurti daugmaž apibrėžtą aš ir kita santykį nusakantį apibrėžimą, kuriuo sau ir kitiems galėtum paaiškinti “ką, kaip ir kodėl aš veikiu”. Tokį apibrėžimą galima apibūdinti kaip orientacinį modelį nusakantį, kaip tu klasifikuoji gaunamą informaciją, sukuri informacijos kategorijas ir suteiki joms prioritetus, išsikeli tikslus, pasirenki tikslų siekimo būdus ir kontroliuoji savo elgesį, prireikus koreguodama(-s) jį pagal tikslus. Iš esmės, tai pasirinkimo kriterijų rinkinys. Tokie orientaciniai modeliai gali būti įvairaus abstraktumo lygio. Smulkiausi gali būti skirti elgesiui valdyti vieno konkretaus socialinio vaidmens ribose (pvz., kokia(-s) aš esu studentė(-as)?), tuo tarpu stambiausiame orientaciniame modelyje yra fiksuojami bendriausi principai (t.y. pagrindinės tavo vertybės), reguliuojantys tavo resursų paskirstymą renkantis ir atliekant visus vaidmenis. Sukurti orientaciniai modeliai yra saugomi atmintyje ir veikia pasąmoningai kaip informacijos apdorojimo ir elgesio nukreipimo šablonai, kurie yra sąmoningai suvokiami tik tada, kai dėl socialinės aplinkos pasipriešinimo ar naujos situacijos jų veikimas sutrinka. Jei naujos situacijos nepavyksta pritaikyti pagal šabloną, šis gali būti sąmoningai keičiamas taip, kad būtų pritaikytas naujai atsiradusiems reikalavimams. Sumaišties būsenoje esantis žmogus jokio orientacinio modelio neturi ir elgiasi priklausomai nuo dominuojančio socialinės aplinkos poveikio. Prisiimto tapatumo būsenoje esantis žmogus yra perėmęs orientacinį modelį iš jam svarbiausių žmonių (dažniausiai tėvų), tačiau toks modelis nėra pritaikytas jį naudojančio žmogaus asmeninėms savybėms, todėl tai, kaip aš “turėčiau elgtis” neretai prasilenkia su tuo, kaip aš “norėčiau elgtis”, ir tokiose situacijose žmogus jaučia vidinį konfliktą (pvz. PMDI yra labai prestižinė ir daug perspektyvų teikianti vieta, bet nekenčiu aš tų studijų nors tu ką). Tik sukūrusi(-ęs) orientacinį modelį tu gali suderinti savo poreikius su aplinkos teikiamomis galimybėmis ir savo galimybes su aplinkos keliamais reikalavimais. Tai leidžia patenkinti poreikius ir realizuoti galimybes, tuo pačiu būnant naudinga(-u) visuomenei. Susivokimas išsiplėtusių galimybių aplinkoje padeda prisitaikyti prie tos aplinkos. Priešingu atveju, tu gali susidurti su adaptacijos problemomis: depresija, stresu, nerimu ir nuoboduliu. Susivokimo procese sukurtas orientacinis modelis ne tik tampa tavo veiklą organizuojančia sistema, bet ir padaro tave suprantamesnę(-į), vadinasi, ir lengviau prognozuojamą kitiems. Iš esmės tu kuri teoriją apie save. Kad tokia teorija būtų suprantama kitiems ir galėtų būti pagrindas prognozei, dažnai ji įgyja istorinio pasakojimo formą (pvz. “Kodėl aš stojau į PMDI? Vieną kartą...”). Susivokimo proceso rezultatas nėra atsitiktinis. Vaidmenys, jų pasirinkimą ir atlikimą reguliuojantys orientaciniai modeliai ir netgi tam atlikimui reikalingos asmenybės savybės tavyje neatsirado iš niekur. Viso to tu išmokai, tačiau ne bandymų ir klaidų keliu, o stebėdama(-s) kitų žmonių veiksmus ir jų patiriamas pasekmes. Socialinis išmokimas Kaip žinoma, A.Bandura (1991) aprašytas socialinis išmokimas iš esmės skiriasi nuo bandymų ir klaidų keliu vykstančio tiesioginio išmokimo. Tiesioginio išmokimo atveju elgesį formuoja savo kailiu patiriamos pasekmės (paskatinimai arba bausmės), tuo tarpu socialinio išmokimo atveju naujo elgesio išmokstama paprasčiausiai stebint kito žmogaus elgesį, net nepriklausomai nuo pasekmių, kurias patiria kitas žmogus. Toks gebėjimas mokytis stebint ir imituoti suteikia galimybę daug greičiau mokytis ir vystytis. Gyvenimo metu tu tiesiogiai patiri tik nedidelę aplinkos dalį, todėl tavo sampratos apie pasaulį (ypač apie socialinį pasaulį) didžia dalimi yra formuojasi stebint kitų žmonių patirtį – to, ką tu girdi ir matai (pvz. per masinės informacijos priemones). Todėl tu turi labai palankią galimybę pasaugoti savo kailį ir mokytis iš svetimų klaidų. Protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvailiai iš savų. Kad įvyktų elgesio išmokimas stebint, turi būti patenkintos 4 sąlygos: • Dėmesys – kito žmogaus atliekami veiksmai turi atkreipti tavo dėmesį. Būtų sunkiau sugalvoti, kad per nepageidaujamą egzaminą reikia paskambinti į policiją ir pranešti apie universitete padėtą bombą, jei per žinias nebūtum mačiusi(-tęs) kaip tuo mokyklose piktnaudžiauja mažieji. • Atmintis – kad elgesį galėtum pakartoti, reikia jį atsiminti. Kaip žinai, atmintis veikia prasminių ryšių pagrindu, tai yra, joje saugoma tik tai, kas susiję su tavo gyvenimu. • Pajėgumas pakartoti matytą elgesį – neužtenka pamatyti ir atsiminti, kad egzamino metu su ta pačia ranka galima ir rašyti ir vartyti “garmoškę”. Tai įgūdis, kuriam išugdyti reikia nemažai praktikos. • Motyvacija – elgesį kartosi tik tuomet, jei manysi, jog jis tau bus naudingas. Socialinis išmokimas yra socializacijos pagrindas. Tačiau socializacijos tikslas nėra vien tik išmokyti individą visuomenės (grupės) vertybių. (Plačiąja prasme vertybes galima apibrėžti kaip konkretaus individo ar žmonių grupės suformuotus universalių poreikių patenkinimo konkrečioje aplinkoje būdus. Pavyzdžiui, dėmesio poreikis yra universalus. Kaip tu sieki dėmesio, priklauso nuo konkrečios aplinkos. Vertybė apibūdina toje aplinkoje priimtinus dėmesio siekimo būdus). Jokia visuomenė negali priversti savo narius laikytis jos vertybių vien tik naudodama išorinę prievartą. Jokia visuomenė neturi tiek kareivių, kad galėtų pastatyti po vieną prie kiekvieno nario (o net jei ir turėtų, ką tuomet reikėtų statyti prie pačių kareivių? ). Išorinės sankcijos tėra palaikomoji priemonė nedideliam atskalūnų skaičiui kontroliuoti. Kad visuomenė galėtų išlikti, jos nariai turi ją atgaminti -- savanoriškai, be išorinės prievartos laikytis tą visuomenę apibrėžiančių vertybių ir, reikalui esant, paskatinti tų vertybių laikytis kitus. Toks atgaminimas yra įmanomas tik visuomenės nariams perėmus (“įvidinus”) jos vertybes ir pradėjus pagal jas reguliuoti savo elgesį. Taigi savireguliacija yra socialinio elgesio prognozės ir kontrolės (t.y. bet kokios visuomenės egzistavimo) pagrindas. Socializacijos procese susikuriantis savireguliacijos mechanizmas turi tris komponentus: • Vidiniai standartai – pvz.kiek pinigų turėčiau uždirbti? • Motyvacijos jų siekti – pvz.kodėl turėčiau uždirbti būtent tiek? • Žinios ir įgūdžiai reikalingi tiems standartams pasiekti – pvz.kaip galiu tuos pinigus uždirbti? Socializacijos tikslas yra toks vertybių perteikimas visuomenės nariui, kad jis pats (be išorinių bausmių/paskatinimų) reguliuotų savo elgesį pagal tas vertybes. Tačiau nereikia manyti, kad tos perteiktos vertybės, vidiniai standartai liks egzistuoti tau atsidūrus negyvenamoj saloj. Savireguliacija pagal visuomenės vertybes negali vykti be tas vertybes palaikančios visuomenės. Kad užtektų vidinės motyvacijos atlikti kažkokiam veiksmui, tas veiksmas turi būti prasmingas, tai yra, naudingas tau ir/arba tave supantiems žmonėms. Kadangi kiti žmonės yra būtina tavo poreikių tenkinimo sąlyga, beveik nieko (išskyrus valgymą, gėrimą ir miegojimą – ir tai su išlygomis) tu nedarai vien sau. Jei manai, kad tavo darbas yra visiškai niekam kitam nereikalingas, tu jo nedarysi vien savo malonumui. Kad galėtum laikytis bet kokių vidinių ar išorinių standartų, tu turi tikėti savo veiksmingumu. Savo veiksmingumo lūkesčius galima apibūdinti, kaip tavo tikėjimą savo pajėgumu pakankamai gerai atlikti tau svarbų veiksmą ir taip pasiekti reikalingą rezultatą. Savo veiksmingumo lūkesčiai turi du pagrindinius komponentus: • Tikėjimas, kad esi savo veiksmų šeimininkė(-as) – kad tavo veiksmus lemia ne aplinka (šeima, visuomenė, pan.), bet tu pati(-s). • Tikėjimas, kad tais veiksmais gali pasiekti pageidaujamų rezultatų – tikėjimas, kad savo veiksmais tu gali kažką pakeisti, bent jau savo gyvenimą. Savo veiksmingumo lūkesčiai priklauso nuo situacijos. Tu gali labai pasitikėti savo sugebėjimais sporte, tačiau abejoti savimi moksle ir atvirkščiai. Kad tavyje susiformuotų tikėjimas savo veiksmingumu konkrečiose situacijose, turi būti patenkintos 4 sąlygos: • Veiklos sritis turi būti tau svarbi. Jei tau nėra svarbu tapti profesionalia šokėja ant ledo, tai greičiausiai nepasitikėsi ir savo sugebėjimais toje srityje. • Tu turi turėti veiklai atlikti reikalingų žinių ir įgūdžių. Kaip tau bebūtų svarbu gerai vairuoti, niekada nevairavus(-ęs) savo sugebėjimais nepasitikėsi. Tikėjimui savo veiksmingumu labai svarbūs ne tik gero atlikimo, bet ir sunkumų nugalėjimo įgūdžiai. • Įgūdžiai (ypač sunkumų nugalėjimo įgūdžiai) gali susiformuoti tik palankioje aplinkoje, kuri skatina mokymąsi ir palaiko tave nesėkmės atveju. • Kad galėtum tinkamai įvertinti savo sugebėjimus, tau yra būtina kokybiška informacija. Savo veiksmingumo lūkesčiai formuojasi remiantis keturių skirtingų šaltinių informacija: • Sėkmingo atlikimo patirtimi – jei iš koliokviumo gavai aukštą pažymį, tavo tikėjimas savo galimybėmis gauti panašų pažymį iš egzamino sustiprėja. • Stebėjimo ir lyginimo patirtis – jei už tave negudresnė draugė iš informatikos įvado gavo priimtiną pažymį, tavo tikėjimas savo galimybėmis pasiekti tokį patį rezultatą sustiprėja. • Įtikinėjimas – tavo tikėjimą savo veiksmingumu didina ir kitų žmonių įtikinėjimas. Tiesa, paprastai tave lengviau įtikinti tuo, kad tu negali kažko padaryti, negu tuo, kad tu gali. • Fiziologinės būsenos – jei į egzaminą eini su temperatūra ir skaudančia galva, tavo tikėjimas savo galimybėmis gauti gerą pažymį atitinkamai sumažėja. Tavo tikėjimas savo veiksmingumu turi labai reikšmingas pasekmes: -- Tavo mąstymui: • Jei tiki savo veiksmingumu, kuri geresnes prognozes, kurios • leidžia sau kelti aukštesnius tikslus, kurių nepasiekus(-ęs) tu • esi labiau linkusi(-ęs) kaltinti save pastangų, o ne sugebėjimų trūkumu, todėl • esi atsparesnė(-is) nesėkmei ir atkakliau sieki tikslo. -- Tavo emocinei būsenai: • Kai tiki savo veiksmingumu, patiri mažiau nerimo, o tai padidina tavo galimybes geriau atlikti veiklą ir pasiekti geresnių rezultatų. • Kai netiki savo veiksmingumu, nepatenkinti siekimai ir nepasitikėjimas savimi tave varo į depresiją ir didina stresą. -- Tavo elgesiui: • Tu renkiesi tas veiklas, kurias manai, kad gali atlikti. Sėkmingai atlikta veikla sustiprina tavo veiksmingumo lūkesčius, lavina tai veiklai reikalingus įgūdžius ir skatina ją rinktis vėl. Kitose, nepraktikuojamose veiklose tavo įgūdžiai neturi galimybės vystytis, todėl nėra pagrindo tikėti, kad tą veiklą atlikti gerai. Todėl tu tokių veiklų vengi. Gaunasi užburtas ratas ir savo veiksmingumo lūkesčiai tampa save išpildančiomis pranašystėmis. Savo veiksmingumo lūkesčiai yra tavo individuali vidinė savybė, tačiau ji nėra įgimta ir negali būti atskirta nuo tavo elgesio ir aplinkos, kurioje tas elgesys vyksta. Asmens individualių vidinių savybių visuma paprastai vadinama asmenybe. Asmenybė Taigi, nuo vaidmenų per vertybes priėjom prie asmenybės. Asmenybė yra moderniosios psichologijos sukurta sąvoka, skirta žmogaus elgesiui aiškinti. Vieno, bendrai priimto asmenybės apibrėžimo nėra, tačiau pagrindinę sąvokos mintį būtų galima apibūdinti taip: stabili žmogaus vidinių savybių visuma, lemianti jo elgesį. Tokiame asmenybės apibūdinime užfiksuoti keli svarbūs įsitikinimai: 1. Visuomenei yra svarbu prognozuoti ir kontroliuoti tavo elgesį. 2. Elgesį galima racionaliai (t.y. priežasties-pasekmės ryšiais paaiškinti). Tavo elgesys turi priežastis, kurias galima atrasti. 3. Tavo elgesiui paaiškinti išorinių priežasčių analizės nepakanka. 4. Vadinasi, šalia išorinių tavo elgesio priežasčių, egzistuoja ir tam tikros vidinės priežastys. 5. Kad tomis vidinėmis priežastimis būtų galima aiškinti ir, svarbiausia, prognozuoti tavo elgesį, jos turi būti: a. Tvarkinga, dėsnių valdoma visuma, o ne chaotiškas kratinys. b. Stabilios, o ne kintančios. Pirmi keturi įsitikinimai žmonėms buvo būdingi nuo amžių amžinųjų. Teiginys, kad žmogų apsėdo velnias, taip pat kyla iš siekimo prognozuoti ir kontroliuoti žmogaus elgesį. Jame nurodyta elgesio priežastis (velnias), kuri yra vidinė (jis yra viduje, jį reikia išvaryti). Tačiau šis teiginys neatitinka nė vienos penkto įsitikinimo dalies. Velnias tam ir velnias, kad elgtųsi chaotiškai, nepaklusdamas jokiems dėsniams. Žinoma, iš jo neverta tikėtis ir jokio stabilumo. Kada nori apsėda, kada nori išeina . Todėl toks paaiškinimas nesuteikia galimybės patikimai prognozuoti ir kontroliuoti elgesį ir nėra priimtinas šiuolaikinėje visuomenėje. Jei asmenybė yra stabili vidinių savybių visuma lemianti elgesį, tuomet kokios yra tos stabilios savybės ir kokie jų įtakos elgesiui dėsniai? Logiškais kandidatais į stabilumo šaltinius yra biologinė prigimtis (genai) ir vaikystės išgyvenimai. Genus galima ištirti laboratorijoje, vaikystės išgyvenimus taip pat galima objektyviai aprašyti. Taigi tai turėtų būti objektyvios priežastys, kuriomis būtų galima paaiškinti žmogaus elgesį. Paaiškinus elgesį, jį turėtų būti galima prognozuoti ir kontroliuoti. Taigi moderni racionalistinė visuomenė labai norėtų stabilios ir prognozuojamos asmenybės. Tačiau vien norų nepakanka. Tyrimais stabilią asmenybę atrasti nelabai sekasi. Nors nėra abejonių, kad tavyje yra kažkas individualaus, kas išlieka nepakitęs įvairiose situacijose, tačiau taip pat akivaizdu, kad skirtingose situacijose tu elgiesi skirtingai. Kai kuriais atvejais tikėjimas stabilia asmenybe yra tiesiog žalingas. Jei tavo asmenybės savybės yra stabilios (įgimtos ar susiformavusios ankstyvoje vaikystėje), tuomet tu nebesi atsakinga(-s) už tų savybių nulemtą savo elgesį. Juk prigimties (ar sunkios vaikystės) nepakeisi! Nusikaltėliai tuo teisina savo nusikaltimus. Kita vertus, remiantis panašia logika siūlomi “trijų kortelių” įstatymai – už du bet kokius nusikaltimus baudžiama lengvai, o už trečiąjį (taip pat bet kokį) iš karto esi nuteisiama(-s) myriop. Jei tavo nusikaltėlio prigimties pakeisti negalima, kam tau išvis leisti gyventi? Kadangi socialinė psichologija ne tik tiria santykių tarp žmonių ir jų grupių realybę, bet ir ją kuria, yra prasminga paieškoti kitokio asmenybės apibūdinimo. Toks apibūdinimas turėtų atsižvelgti į tą faktą, kad žmogaus negalima nagrinėti atskirai nuo jo santykių su jį supančia socialine aplinka. Rašiklio širdelės savybės išlieka tokios pačios ir jai esant rašiklio viduje, ir ją išėmus. Tave ištraukus iš tavo įprastos socialinės aplinkos ir perkėlus į kitą, tu tapsi kitokiu žmogumi (tuo galėsi įsitikinti, kai vasarą išvažiuosi dirbti į Ameriką). Todėl reikalingas toks asmenybės apibūdinimas, kuris atsižvelgtų tiek į individualių stabilių priežasčių (t.y.biologinės prigimties bei ankstyvos vaikystės išgyvenimų) teikiamas galimybes ir ribotumus, tiek ir į aplinkos poveikius. Toks yra asmenybės kaip individualios vertybių visumos, lemiančios elgesį, apibūdinimas. Šiame apibūdinime užfiksuoti tokie įsitikinimai: 1. Egzistuoja universalūs poreikiai, kurių patenkinimas būtinas bet kokio žmogaus išlikimui. 2. Iš prigimties tu turi tam tikras priemones (t.y. smegenis ir kt.) tiems poreikiams tenkinti. 3. Kintanti socialinė aplinka suteikia galimybes tenkinti tavo poreikius ir nustato tam tikrus apribojimus. 4. “Derybose” su socialine aplinka biologinį pagrindą turintys gebėjimai yra derinami su aplinkos teikiamomis galimybėmis ir apribojimais, ir taip suformuojami poreikių tenkinimo toje konkrečioje aplinkoje būdai (vertybės), kurie ir lemia tavo elgesį. 5. Tos vertybės yra tiek stabilios, kiek stabilios yra tavo ir aplinkos savybės. Vertybės formuojasi istoriškai – jos yra tavo patyrimo socialinėje aplinkoje rezultatas ir naujas patyrimas (pasikeitus tavo ir arba/aplinkos savybėms) gali jas pakeisti. Asmenybės, kaip vertybių visumos, samprata atsisako nagrinėti žmogų atskirtą nuo jį kuriančios ir jo kuriamos socialinės aplinkos. Tai iš esmės nepaneigia asmenybės, kaip vidinių savybių visumos sampratos, tik ją išplečia (palygink įsitikinimus, kuriais remiasi šie du asmenybės apibūdinimai). Kad tu galėtum suformuoti sau vertybę, teigiančią, jog konfliktus reikia spręsti jėga, tu turi turėti tam pakankamą biologinį pagrindą (t.y. daug fizinės jėgos). Tačiau tą jėgą gali panaudoti tik tokioje socialinėje aplinkoje, kuri skatina, ar bent jau toleruoja tokį elgesį. Psichologijos tikslas yra atskleisti neįsisąmonintas tavo elgesio priežastis, kad vėliau tu galėtum sąmoningai rinktis, ar toliau taip elgtis, ar kaip nors keisti tą elgesį. Asmenybės savybės yra neatskiriamos nuo elgesio (iš kur žinai, kad žmogus grubus? Nes jis grubiai elgiasi. Kodėl jis grubiai elgiasi? Nes yra grubus. – niekaip nesiimsi grubiu vadinti žmogaus, kuris niekad grubiai nesielgia). Jeigu asmenybės savybės yra išmoktas elgesys, kurį galima sąmoningai keisti (ne/daryti, tobulinti), vadinasi, jas galima laikyti įgūdžiais. Tokiu atveju asmenybę galima apibūdinti kaip individualią įgūdžių visumą. Ši samprata neprieštarauja asmenybės, kaip vidinių savybių visumos ir kaip vertybių visumos, apibūdinimams, tačiau juos išplečia keliais įsitikinimais: 1. Elgesys yra išmokstamas, jį galima sąmoningai kontroliuoti ir keisti. 2. Įgūdžiai yra išlavinami praktikuojantis. Tam reikia laiko ir pastangų, vadinasi, ir motyvacijos. 3. Esant pakankamai motyvacijos, galima išlavinti bet kokius įgūdžius. 4. Įgūdžiai yra naudojami kaip priemonė asmens tikslams konkrečioje aplinkoje ir situacijoje pasiekti (poreikiams patenkint). Žinoma, įgūdžiai gali formuotis ir nesąmoningai. Vaikščiojimas yra įgūdis, tačiau tu turbūt nelabai sukai galvą, kaip išmokti vaikščioti. Įvaldžius įgūdį, jis taip pat panaudojamas nesąmoningai. Tačiau tu gali imtis sąmoningai formuoti tau reikalingus įgūdžius ir sąmoningai juos panaudoti. (Beje, nors visos asmenybės savybės yra įgūdžiai, ne visi įgūdžiai yra asmenybės savybės. Akivaizdu, kad vaikščiojimas nėra asmenybės savybė). Nors galima lavinti bet kokį įgūdį, tačiau tai riboja tavo biologinės savybės. Tai galima iliustruoti analoginiu pavyzdžiu iš fizinių įgūdžių srities: nors pasimokiusi(-ęs) žaisti krepšinį, tu žaisi daug geriau, nei jo nesimokius, tačiau aukštesniam ir iš prigimties šoklesniam žmogui tas mokymasis seksis lengviau, ir rezultatai bus geresni. Įgūdžių ugdymas susijęs su aplinka. Tu ugdysi tik tuos įgūdžius, kurie tau bus naudingi tavo aplinkoje. Įgūdžių ugdymui reikalingą motyvaciją lemia tavo vertybės, kurios formuojasi tavo sąveikos su socialine aplinka metu. Socialinė aplinka skatina mokytis vienų įgūdžių ir riboja kitų įgūdžių naudojimą (pvz. aš skatinu tave įvaldyti efektyvaus mokymosi įgūdžius ir stengsiuosi riboti nusirašinėjimo įgūdžių panaudojimą). Nenuvertindamas biologinių savybių ir socialinės aplinkos įtakų, požiūris į asmenybę, kaip į įgūdžių rinkinį, akcentuoja tavo galimybes ir atsakomybę sąmoningai rinktis savo elgesio būdus ir mokytis naujų, tau naudingų elgesio būdų. Tai reiškia, kad nors gadinti gyvenimą tau gali ir kiti, tu visada gali imtis atsakomybės už savo gyvenimo pagerinimą. Taigi asmenybė nėra savarankiška priežastinė jėga, o greičiau priemonių rinkinys, kurį “stebėtojas” (sąmonė) gali panaudoti savo nuožiūra. Priežastinė jėga yra poreikiai, kuriems patenkinti “stebėtojas” pasirenka konkrečioje socialinėje aplinkoje tinkamiausius (jo nuomone) įgūdžius. Įgūdžių pasirinkimo procesas prasideda nuo situacijos ir joje veikiančių veikėjų suvokimo ir vertinimo, kuris bus detaliau nagrinėjamas kitame skyriuje. Sąvokų apibrėžimai: Asmeninė savimonė – žmogaus požymių visuma, kurią jis naudoja apibrėždamas save kitų asmenų atžvilgiu. Asmeninę savimonę sudaro tavo individualūs sugebėjimai, būdo bruožai, poreikiai, vertybės, patirtys ir santykiai, kurių pagrindu tu save suvoki kaip skirtingą nuo konkretaus kito žmogaus. Asmenybė -- individuali įgūdžių visuma. Moratoriumo būsena – asmens paieškos galimybių erdvėje, bandant suderinti savo poreikius ir gebėjimus su aplinkos teikiamomis galimybėmis ir apribojimais. Orientacinis modelis – informacijos apdorojimo ir sprendimų priėmimo modelis, nusakantis kaip žmogus klasifikuoja gaunamą informaciją, sukuria informacijos kategorijas ir suteikia joms prioritetus, išsikelia tikslus, pasirenka tikslų siekimo būdus ir kontroliuoja savo elgesį, prireikus koreguodamas jį pagal tikslus. Prisiimtas tapatumas – asmens poreikių patenkinimo būdų, kuriuos nurodė jam svarbūs kiti asmenys, prisiėmimas nevykdžius savarankiškų paieškų galimybių erdvėje. Savo veiksmingumo lūkesčiai -- žmogaus tikėjimas savo pajėgumu pakankamai gerai atlikti jam svarbų veiksmą ir tuo veiksmu pasiekti reikalingą rezultatą. Savimonė -- procesas, kurio metu žmogus apibrėžia savo vietą kintančioje aplinkoje ir savo santykius su jam svarbiais patyrimo objektais. Savimonės procesas suteikia galimybę orientuotis ir adaptuotis aplinkoje. Socialinė savimonė -- žmogaus žinojimas apie savo priklausymą grupėms, jo tų grupių vertinimai ir jausmai jų atžvilgiu. Socialinėje savimonėje apibrėžiami prasmingi panašumo santykiai su kitais grupių, kurioms žmogus save priskiria, nariais ir analogiški skirtumo santykiai su kitų lygintinų grupių, kurioms jis savęs nepriskiria, nariais. Socialiniai vaizdiniai -- žinių visumos apie kažkokiai žmonių grupei (visuomenei, bendruomenei, draugų grupei ar pan.) svarbius patyrimo objektus. Tokios žinių visumos apima objekto savybių aprašymus, jų vertinimus, jų sukeliamus jausmus ir t.t. Socializacija -- visuomenės (grupės) vertybių perėmimas. Sumaišties būsena – asmens pasimetimas galimybių erdvėje. Susivokimas – asmens susiorientavimas galimybių erdvėje. Tapatumas – išorinio stebėtojo sukuriamas asmens apibūdinimas išskiriant svarbiausias savybes, kurios stebėtojui turėtų padėti prognozuoti svarbų stebimojo elgesį. Vaidmuo -- funkcinė padėtis socialinės bendruomenės struktūroje, su kuria yra susiję apibrėžti kitų bendruomenės narių ir vaidmenų atlikėjų lūkesčiai, nusakantys tai padėčiai priklausančias funkcijas ir jų atlikimo būdą Vertybės -- konkretaus individo ar žmonių grupės suformuoti universalių poreikių patenkinimo konkrečioje aplinkoje būdai. 4 paskaita. Socialinis pažinimas yra procesas, kurio metu tu suvoki kitus žmones (pvz. politikus), savo mąstymu analizuoji jų savybes (pvz. partinė priklausomybė, kalbos turinys, kalbos maniera, išvaizda ir pan.), pagal tas savybes juos priskiri vienom ar kitoms atmintyje saugomoms schemoms (pvz. pliurpalas, reformatorius, konservatorius ir pan.) ir galiausiai priimi sprendimus, kaip turėtum elgtis su vienu ar kitu žmogumi konkrečioje situacijoje (pvz. balsuoti už jį ar ne). Socialinio pažinimo procese formuojasi tavo nuostatos ir lūkesčiai, kurie turi įtakos tam, kaip tu interpretuoji kitų žmonių elgesio priežastis, ir galiausiai tavo pačios(-ties) elgesiui. Kaip žinia, didysis psichikos tau teikiamas privalumas yra galimybė rinktis, kaip reaguoti į aplinkoje vykstančius įvykius. Tavo elgesį lemia ne patys įvykiai, su kuriais tu susiduri, o jų interpretacija tavo psichikoje. Viskas prasideda nuo suvokimo. Socialinis suvokimas Dėl biologinės sistemos ribotumų, tu negali išanalizuoti visos stimuliacijos, kuri bet kuriuo laiko momentu užtvindo tavo jutimo organus. Kaip jau minėjau antroje paskaitoje, tavo motyvacija yra tai, kas jutimo organus veikiančią stimuliaciją paverčia sąmoningai suvokiama informacija. Taigi suvokimo procesas visada yra subjektyvus ir šališkas, priklausantis nuo tavo suinteresuotumo. Bet kurio objekto suvokimas priklauso nuo suvokiančio asmens poreikių. Šalia šio bet kokiam suvokimui būdingo šališkumo, socialinis (t.y. kitų žmonių) suvokimas pasižymi dar keletu specifinių savybių: • Žmonių suvokimas yra sudėtingesnis už daiktų suvokimą (pagalvok, keliomis skirtingomis savybėmis gali apibūdinti obuolį ir savo draugą.) • Socialinio suvokimo objektai (t.y. žmonės) kinta laikui bėgant, keičiasi jų santykis su stebėtoju ir jie aktyviai reaguoja į patį stebėjimo faktą. • Stebint daiktus, tave domina jų fizinės savybės, kurias galima objektyviai stebėti. Stebint žmones, tave labiausiai domina jų vidinės savybės (pvz. sąžiningumas, protas, nuoširdumas ir t.t.), elgesio motyvai ir tikslai, kurių objektyviai stebėti neįmanoma. Juos galima tik numanyti stebint kažkokius išorinius požymius. Kad žmogų ar kažkokį jo elgesį galėtum suvokti, pirmiausia turi į jį atkreipti dėmesį. Nepriklausomai nuo tavo norų, tavo dėmesį visuomet patrauks bet koks pakankamai staigus, stiprus ir ilgai trunkantis dirgiklis (pvz. ryškiai apsirengęs ir/arba garsiai kalbantis ir/arba intensyviai gestikuliuojantis žmogus). Tačiau pirmiausiai bet kokioje situacijoje tavo dėmesį patrauks tie žmonės, kurie tau yra tuo metu svarbūs, net jei jų išvaizda ir elgesys nekris į akis kitiems žmonėms. Koks asmeniškai artimas tau bebūtų kitas žmogus, jį suvokdama(-s) visuomet naudosiesi įvairiomis schemomis. Kaip prisimeni iš psichologijos įvado, schema yra objektų klasę apibrėžiančių požymių visuma (pvz. studentas = jaunas žmogus besimokantis aukštojoje mokykloje, vertinantis gerą laiko praleidimą, vasarą norintis išvažiuoti į Ameriką ir t.t.). Schemas tu sukuri savo patyrimo išdavoje ir saugai atmintyje. Verta atkreipti dėmesį, kad praktiškai visos schemos naudojamos žmogaus savybėms apibūdinti yra taip vadinamos “neaiškios” schemos. Neaiškios schemos neturi savybių, kuriomis pasižymėtų visi konkrečia sąvoka įvardinami objektai. Priklausomybė klasei nustatoma lyginant suvokiamą objektą su klasės prototipu, t.y. geriausiu klasės objektų pavyzdžiu (pvz. kuo panašesnis į Motiną Teresę, tuo labiau altruistas). Taigi bendraudama(-s) su žmogumi tu stebi išoriškai pastebimas jo savybes ir priskiri jas įvairioms schemoms. Pirmiausiai panaudosi tas schemas, kurias a) dažniausiai naudoji, b) pastaruoju metu. Jei pastaruoju metu tavo galvoje sukasi schema “koliokviumai” (t.y. intensyvus mokymasis, stresas, nieko nespėji, bijai blogų pažymių, darai šperiukus ir t.t.), tai tokiu metu sutiktos draugės perkreiptą veido išraišką pirmiausiai interpretuosi pagal tą schemą (“gavai blogą pažymį?”). Suvokdama(-s) žmones, mąstydama(-s) apie juos ir bandydama(-s) įsiminti su jais susijusią informaciją schemas naudoji dėl to, kad biologinės sistemos ribotos galimybės neleidžia suvokti, išanalizuoti ir įsiminti visų tiems žmonėms būdingų savybių. Be to, tau ne visada pakanka motyvacijos (noro) viską kimšti į galvą (kaip ir skaitant šį tekstą). Kuo mažiau galimybių (įskaitant laiką) ir noro turi nuodugniai analizuoti naują informaciją, tuo labiau būsi linkusi(-ęs) pasikliauti senomis schemomis jų nekoreguodama(-s) pagal naują informaciją. Kuo daugiau laiko ir noro galvoti, tuo didesnė tikimybė, kad nauja informacija pakeis senas schemas. Kuo daugiau partijų (kandidatų) dalyvauja rinkimuose, tuo mažiau galimybių rinkėja turi gilintis į jų visų rinkimines programas ir tuo labiau ji linkusi ieškoti paprastų, į akis krintančių kriterijų, pagal kuriuos galėtų atskirti “pelus nuo grūdų”. Kitaip tariant, kuo daugiau kandidatų dalyvauja rinkimuose, tuo svarbesnis įvaizdis, o ne turinys. Antrame rate kandidatų ryškiai sumažėja ir dėmesys jų individualioms savybėms proporcingai padidėja. Kadangi informacijos srautas yra didžiulis, o ribotus sąmonės resursus reikia taupyti, bet kuriuo laiko momentu didžioji dalis informacijos yra analizuojama ir priskiriama schemoms automatiškai, pasąmoningai (būtent todėl kartais jauti, kad tau žmogus ne/patinka, tačiau negali pasakyti kodėl). Schemos iš esmės yra objektų karikatūros išryškinančios svarbiausias jų savybes ir nutylinčios kitas. Nors jos leidžia efektyviai apdoroti didžiąją dalį informacijos, tačiau toks sąmonės neprižiūrimas automatizmas lemia informacijos apie individualius objektus praradimą ir atitinkamai iškreiptą jų vertinimą (pvz. gatvėje pinigų autobusui prašantis žmogus 99% atvejų bus alkoholikas, kuriam jokių pinigų duoti neverta. Tačiau juk gali ir rimtai taip nutikti, kad žmogus svetimame mieste piniginę pametė). Automatiškas schemų veikimas turi keletą pasekmių tavo santykiams su kitais žmonėmis: • Schemos padeda atsiminti su jomis suderinamą informaciją ir trukdo atsiminti nesuderinamą informaciją. Jei tavo galvoje politinės partijos X schema apima tokią savybę kaip “sąžiningumas”, tau bus daug lengviau atsiminti jos narių sąžiningus poelgius negu nesąžiningus poelgius. • Su schemomis nesuderinama informacija įsimenama tuomet, kai įvykis yra ryškus ir suvokiantis asmuo turi pakankamai galimybių ir motyvacijos tą informaciją apdoroti. Jei vieno iš partijos X atstovų nesąžiningumo atvejis sukels didelį skandalą tuo metu, kai naujienose ryškesnių temų nebus ir tu turėsi daug laiko naujienų žiūrėjimui bei aptarinėjimui, tokiu atveju tu ryškiai atsiminsi šį įvykį. • Schemos iškreipia santykinio įvykių dažnio vertinimą, kitaip tariant dėl schemų veikimo tu linkusi nuvertinti schemos neatitinkančio įvykio tikimybę ir pervertinti schemas atitinkančio įvykio tikimybę. Pavyzdžiui, kokia tikimybė didesnė, ar kad įstatymui nusižengs vidutinis statistinis Lietuvos žmogus ar vidutinis statistinis psichinis ligonis? Psichinio ligonio, kaip pavojingo visuomenei asmens, schema verčia tave manyti, kad jis bus labiau linkęs nusižengti įstatymui, o iš tikrųjų yra atvirkščiai (nes a) didžiosios dalies nusižengimų įstatymui psichiniai ligoniai tiesiog negali padaryti (pvz. jie negali vairuoti mašinos) ir b) tarp psichinių ligonių agresyvių yra ne daugiau negu bendroje populiacijoje). Šį schemų efektą sustiprina ir tai, kad schemų neatitinkantys įvykiai išskiriami į atskirą pogrupį ir taip atskiriami nuo schemos (pvz. partijos X atstovai yra sąžiningi. Tai, kad atstovas x apsivogė, šio fakto nepaneigia, nes “krepšyje visuomet atsiras vienas supuvęs obuolys”. O partijos Y atstovai yra vagys ir tai, kad atstovas y apsivogė, tik dar kartą patvirtina šį faktą). • Schemos tampa save išpildančia pranašyste, nes tikrindami jose užfiksuotus spėjimus, žmonės yra linkę ieškoti patvirtinančių, o ne paneigiančių faktų. Spėjimus paneigiantys faktai ignoruojami arba atskiriami. Dviprasmiški faktai interpretuojami, kaip patvirtinantys spėjimus. Jei tiki, kad tavo draugas(-ė) tave myli, atsiminsi visai kitokius jo(-s) veiksmus, nei tuo atveju, jei manytum, jog ji/s tavęs nemyli. • Užuominos efektas ypač efektingai išnaudojamas viešam kompromitavimui. Jei du elementai (pvz. politikas ir korupcija) gerai atitinka vieną schemą, netgi konkretaus elemento atitikimą schemai paneigiantys faktai (t.y. antraštė “Tyrimas įrodė, kad parlamentaras x kyšio neėmė”) žalos neištaisys. Po kiek laiko didelė dalis žmonių atmintyje išliks tik “parlamentaras x” ir “kyšis”, o “neėmė” išsitrins. Iš dalies dėl šios priežasties toks stiprus yra gandų poveikis. • Nuotaikos efektas – lengviau atkreipi dėmesį, priskiri schemoms ir atsimeni tą informaciją, kuri tuo metu atitinka tavo nuotaiką. Būdama(-s) blogos nuotaikos gatvėje greičiau atkreipsi dėmesį į tave erzinančius žmones ir jų elgesį, pikčiau jį interpretuosi ir lengviau atsiminsi namuose, kad galėtum sau ir kitiems aiškiai įrodyti, kad diena buvo siaubinga. Schemos tau padeda ekonomiškai rinkti, saugoti ir panaudoti informaciją, tačiau akivaizdu, kad tą informaciją tu kaupi ne betiksliam smalsumui tenkinti. Tu kreipi dėmesį į tą stimuliaciją, kuri svarbi tavo poreikių tenkinimui. Atsirinkti svarbią informaciją padeda nuostatos. Nuostatos Objekto schema yra jį apibrėžiančių požymių visuma (pvz. mašina turi ratus, variklį, sėdynes ir pan.). Schema tampa nuostata tuomet, kai prie objektą apibūdinančių požymių pridedamas vienoks ar kitoks tos požymių visumos vertinimas (pvz. teigiama nuostata į mašinas – mašina yra gyvenimą palengvinanti transporto priemonė turinti ratus, variklį ir t.t.; neigiamas nuostata į mašinas – mašina yra aplinką teršianti transporto priemonė turinti ratus, variklį ir t.t.). Pagrindinė nuostatų funkcija yra padėti tau prasmingai orientuotis tavo socialinėje aplinkoje. Suformuotos nuostatos padeda tau pasirinkti žmones, su kuriais tau malonu bendrauti, veiklas, kuriomis užsiimdama(-s) galėsi būti su tais žmonėmis, elgesį, kuris bus teigiamai tų žmonių įvertinta(-s) ir t.t. Negalima pamiršti, kad “nuostata yra kilnojama tvora tavo galvoje”. Ji priklauso nuo tavo galvoje esančių schemų ir tas schemas sukuriančios ir palaikančios aplinkos. Pasikeitus aplinkai ir/arba schemoms, keičiasi ir nuostatos. Mobilus telefonas gali būti “nuostabi ryšio priemonė, leidžianti visuomet pasiekti draugus” (teigiama nuostata) kol esi universitete, tačiau gali tapti “niekur ir niekad nepaleidžiančiu virtualiu lenciūgu” (neigiama nuostata), kai pradėsi dirbti. Šiame pavyzdyje pasikeitus aplinkai pasikeitė centrinis mobilaus telefono schemos komponentas – nuostabi galimybė visada pasiekti pavirto slegiančia pareiga būti visada pasiekiamu. Atitinkamai pasikeitė ir nuostata. Begalinė tavo santykių įvairovė su tave supančiais žmonėmis, jų grupėmis ir kitais socialiniais dariniais reiškia, kad tavo galvoje yra begalinė nuostatų įvairovė. Tačiau begalinė įvairovė nereiškia betvarkės. Tu sieki, kad tavo nuostatos būtų daugiau ar mažiau tarpusavyje suderintos, nes 1) tarpusavyje suderinta nuostatų visuma leidžia geriau orientuotis, lengviau priimti sprendimus ir saugiau jaustis ir 2) tai padidina tavo tarpusavio supratimą ir palengvina bendravimą su kitais žmonėmis. Siekdama(-s) savo galvoje palaikyti bent šiokią tokią tvarką, išvengti bereikalingo galvos sukimo ir taip sutaupyti laiko ir energijos, tu esi labiau linkusi kreipti dėmesį ir atsiminti nuostatas atitinkančią informaciją, o jų neatitinkančią informaciją nuvertini. Jei įstojai į VDU, nes tai yra “geras universitetas”, tu labiau kreipsi dėmesį ir atsiminsi faktus patvirtinančius, kad VDU yra geresnis už kitus universitetus, ir mažiau dėmesio kreipsi bei nuvertinsi faktus liudijančius, kad VDU yra prastesnis universitetas už kitus. Kaip žinai iš įvado kurso, nuostatų ryšys su elgesiu gana komplikuotas ir jokiu būdu negalima teigti, kad tavo elgesį lemia nuostatos. Nuostatų įtaka elgesiui yra stipresnė, kai: 1. jos yra pakankamai konkrečios – nuostata “nenusirašinėsiu per socialinės psichologijos egzaminą” labiau siesis su tavo realiu elgesiu, nei nuostata “reikia būti sąžiningu”. 2. jos yra įsisąmonintos situacijoje kaip pagrindas elgesiui – “jei noriu vadintis sąžiningu žmogumi, negaliu nusirašinėti per socialinės psichologijos egzaminą”. 3. jos yra pagrįstos sava patirtimi – “nenusirašinėsiu per egzaminą, nes tąsymasis su šperais kelia nerimą, blaško dėmesį ir taip apsunkina gero pažymio gavimą”. 4. jos buvo viešai paskelbtos 5. jos yra nuoseklios (suderintos) – “nenusirašinėsiu per egzaminą, nes man šis dalykas yra įdomus, noriu jį išmokti, būti sąžiningu ir savo jėgomis pasiekti gerų rezultatų”. 6. jos yra gerai apgalvotos – jei sugalvoji savo asmeninį pagrindimą, kodėl nereikia nusirašinėti per egzaminus, tokia nuostata bus geresnis pagrindas elgesiui nei abstraktus mamytės pamokymas, kad “gyvenime reikia elgtis sąžiningai”. Nuostatų ir elgesio ryšys yra abipusis. Kaip nuostatos gali turėti įtakos elgesiui, taip ir elgesys gali turėti įtakos nuostatoms: 1. Norisi būti suprantamu sau ir kitiems, tačiau jei pasielgi kitaip, nei tau liepia tavo nuostatos, toks suprantamumas subyra. Tavo mintyse atsiranda nerimą keliantis kognityvinis disonansas (neatitikimas) ir siekdama(-s) suprantamumo, tu sieki jį panaikinti. Kadangi to, ką jau padarei, pakeisti nebegali, vadinasi, ieškai būdų “galvoje perkelti tvorą”, tai yra, pakeisti savo nuostatas taip, kad jos taptų vėl suderinamos su tavo elgesiu. Tai yra lengviau, jei negali rasti aiškios išorinės priežasties savo elgesiui. Tuomet darai prielaidą, kad pasielgei taip, kaip norėjai. (pvz. “šiaip nepraleidžiu galimybės nusirašyti, bet per ekonomikos įvado egzaminą nenusirašinėjau, nors niekas per daug ir neprižiūrėjo. Tiesiog nusprendžiau pažiūrėti, kiek šį įdomų dalyką išmokau.”) 2. Dėl ribotų biologinės sistemos galimybių didžioji dalis informacijos apdorojimo procesų vyksta automatiškai ir didžioji dalis tavo veiksmų remiasi tų automatiškų informacijos apdorojimų rezultatais, o ne sąmoningai apgalvotomis nuostatomis. Tokiu atveju apie elgesio priežastis galvą sukti pradedi tik tuomet, jei kažkas tavęs paklausia “kodėl tu taip padarei?”. Geriausias būdas rasti atsakymą tokioje situacijoje yra sukurti elgesį atitinkančią nuostatą (pvz. “šiaip merginoms internetinių atvirukų nesiuntinėju, bet šitai kažkodėl nusiunčiau. Matyt ji man patinka.”). Surinktą ir įvertintą informaciją tu panaudoji prognozėms kurti. Tavo prognozės atsispindi lūkesčiuose. Lūkesčiai Schema tampa lūkesčiu tuomet, kai prie žmogų (ar kitokį socialinį darinį/objektą) apibūdinančios požymių visumos ir jos vertinimo pridedama vienokia ar kitokia jo elgesio prognozė. Lūkesčiai lemia tavo interpretacijas, kurios savo ruožtu lemia tavo emocines ir veiksmines reakcijas. Septynetas pats savaime nėra nei geras, nei blogas pažymys. Jei tikėjaisi neigiamo pažymio, septynetas tau bus fantastiškas pažymys, tačiau jei tikėjaisi devyneto ar dešimtuko, septynetas bus visiška katastrofa. Tavo lūkesčiai kitų žmonių elgesio atžvilgiu formuojasi tavo ankstesnės tiesioginės patirties, stebėjimo ir iš trečių asmenų gautos informacijos pagrindu (žr. III paskaitą apie savo veiksmingumo lūkesčių formavimąsi). Kol bendravime su konkrečiu žmogumi nėra tiesioginės patirties, lūkesčius daugiausia lemia stebėjimas (pvz. pradedant mokytis informatikos įvadą tavo pažymio lūkesčius lėmė į tave panašių pažystamų žmonių gauti pažymiai). Atsiradus tiesioginei patirčiai lūkesčius pradeda lemti nuosava patirtis (pvz. po koliokviumo būsi linkusi(-ęs) manyti, kad ir per egzaminą gausi panašų pažymį, nors jis ir būtų aukštesnis, nei į tave panašių pažystamų žmonių gautieji). Kadangi kitų žmonių elgesys su tavimi priklauso nuo tavo elgesio su jais, nemažą reikšmę tavo lūkesčiams apie kitų žmonių elgesį turi tavo pačios(-ties) savo veiksmingumo lūkesčiai. Tai reiškia, kad kuo labiau tu pasitiki savimi, tuo labiau pasitiki kitais. Kaip ir savo veiksmingumo lūkesčiai, tavo lūkesčiai apie kitų žmonių elgesį linkę tapti save išpildančia pranašyste, nes 1) tie lūkesčiai turi įtakos tavo elgesiui, kuris savo ruožtu turi įtakos kitų žmonių elgesiui ir 2) siekdami suprantamumo žmonės nesąmoningai siekia pateisinti vieni kitų lūkesčius. Dėl šios priežasties verta sąmoningai pažvelgti į savo lūkesčius, juos įvertinti ir rinktis, nes, kaip ir schemos, nuostatos ir vertybės, lūkesčiai linkę formuotis automatiškai. Šioje vietoje vertėtų patikslinti ryšį tarp schemų, nuostatų, lūkesčių ir vertybių. Paprasčiausią schemą sudaro objekto požymių visuma. Nuostata susikuria tau įvertinus tos požymių visumos reikšmę tavo poreikiams. Schema pasipildo vertinimo komponentu. Nuostata (vertinamoji schema) = objekto požymių visuma + objekto vertinimas Lūkesčiai atsiranda ankstesnės patirties, stebėjimo ir kitokios informacijos pagrindu sukūrus tolesnių objekto veiksmų prognozę. Schema pasipildo prognostiniu komponentu. Lūkestis (prognostinė schema) = objekto požymių visuma + objekto vertinimas + objekto veiksmų prognozė Vertybės susiformuoja lūkesčių pagrindu numačius savo elgesį to objekto atžvilgiu. Schema pasipildo elgesio nukreipimo komponentu. Vertybė (nukreipiančioji schema) = objekto požymių visuma + objekto vertinimas + objekto veiksmų prognozė + pasirinktas savo elgesys objekto atžvilgiu. Pasitikėjimas Socialinis pažinimas yra žinių apie kitą žmogų rinkimas. Priklausomai nuo tavo turimų apie kitą žmogų žinių, tu kuri prognozes/lūkesčius apie jo elgesį, o tie lūkesčiai savo ruožtu turi įtakos tavo pačios (-ties) elgesiui to žmogaus atžvilgiu. Pasitikėjimas yra tikėjimas, kad žmogus elgsis tau priimtinu būdu. Toks tikėjimas bendravime sukuria saugumo jausmą, būtiną efektyviam ir maloniam bendravimui. Nesant pasitikėjimo bendravimas labai apsunkėja, nes tenka tikrinti ir pertikrinti bendravimo partnerio kėslus (dėl to mažėja bendravimo efektyvumas) ir sumažėja saugumo jausmas (o kartu ir bendravimo malonumas). Pasitikėjimą sudaro trys pagrindiniai komponentai: • Bendravimo partnerio supratimas, kuris atsiranda, kai tu gauni pakankamai daug rišlios ir tavo logikai priimtinos informacijos apie bendravimo partnerio elgesio priežastis. Supratimas gali remtis ir panašia tavo ir kito žmogaus emocine reakcija į tą patį įvykį. Tokia panaši reakcija leidžia tau daryti (didele dalimi automatinę) prielaidą, kad jūs pasaulį suvokiate panašiai, net jei ir negalite žodžiai paaiškinti kaip būtent ir kodėl būtent taip. Tačiau vien supratimo pasitikėjimui nepakanka, yra būtinas ir • Prognozuojamumas – kad santykiuose galėtum jaustis saugiai, tau būtina galimybė prognozuoti bendravimo partnerio interpretacijas, emocines reakcijas ir elgesį. Tačiau jei suprasi, dėl ko žmogus tavęs nemėgsta ir galėsi patikimai prognozuoti, kad jis visais būdais bandys tau pakenkti, tai nei pasitikėjimo juo, nei saugumo santykiuose nesukurs. Trečias būtinas pasitikėjimo komponentas yra • Pagrindinių vertybių bendrumas – kuris leidžia tikėti, kad bendravimo partneris tavo atžvilgiu elgsis teigiamai. Kas yra “teigiamai” yra sutartinių vertybių reikalas. Jei romantiniuose santykiuose tu nori laisvės, pasitikėjimą partneriu tau kels žinojimas, kad jis taip pat vertina laisvę ir yra pasiruošęs ją tau suteikti. Jei, priešingai, vertini artimą susisiejimą, tuomet tai, kad tavo draugas ypač akcentuoja laisvę, tau ypatingo pasitikėjimo juo nekels. Pasitikėjimas remiasi įžvalga į kito žmogaus motyvaciją. Sąmoningai ar pasąmoningai gilindamasi į kito žmogaus motyvaciją tu bandai atsakyti į du pagrindinius klausimus: • “Ar jis pasitiki manim?” – nes kito žmogaus pasitikėjimas tavimi liudija, kad jis mano, jog į pasaulį žiūrite panašiai ir vertinat tuos pačius dalykus; ir • “Ar jis rūpinasi manim?” – nes nesijusi labai saugi(-us) žinodamas, kad tavo bendravimo partneris nori tavimi pasinaudoti kaip įrankiu savo poreikiams patenkinti, o paskui tiesiog išmes kaip nereikalingą daiktą. Žinoma, gerų norų paprastai nepakanka. Bendradarbiavimui ir bet kokių bendrų tikslų pasiekimui būtina ne tik atitinkama motyvacija, bet ir įgūdžiai. Rūpintis kitu žmogumi reikia ne tik norėti, bet ir mokėti. Šie pasitikėjimo principai galioja bet kokiems santykiams – tavo santykiams su tavo draugu(-e), tavo santykiams su manim, piliečio santykiams su valstybe, santykiams tarp valstybių ir t.t. Papasakok man save Papasakok man save. Pasakyk, kuo gyveni, ką mastai ir jauti. Atsiverk man. Nes kai tu neatsiveri, aš negaliu tavęs suprasti. Kai tu slepiesi, man atrodo, kad tu manim nepasitiki. Kai negaliu tavęs išklausyti, nesijaučiu tau reikalingas. Kai negaliu tavęs suprasti, nejaučiu tavo pasitikėjimo ir nesijaučiu tau reikalingas, man sunku tavimi pasitikėti. Papasakok man save. Leisk man tave išgirsti ir suprasti. Įvaizdis Nuo to, kaip tave suvokia kiti, priklauso jų elgesys su tavimi. Tiek, kiek tu esi tuo elgesiu suinteresuota(-s), tau svarbu pakreipti kitų suvokimą tau palankia linkme. Kitaip tariant, tau svarbu valdyti savo įvaizdį. Tavo įvaizdis yra pagal išoriškai stebimas savybes ir elgesį tau kitų žmonių priskiriamas tapatumas. Pats tavo įvaizdis turi du komponentus: • Jį sudarančias savybes – kokie tavo išvaizdos ir elgesio aspektai sudaro tavo įvaizdį. • Tų savybių interpretacijas – kaip žinai, žmonės yra skirtingi ir tuos pačius išvaizdos ir elgesio aspektus mato bei interpretuoja skirtingai. Į kokias tavo savybes aplinkiniai pirmiausiai atkreips dėmesį ir kaip jas interpretuos priklauso nuo: • Situacijos reikalavimų – fizinė išvaizda bus svarbesnė įvaizdžio dalis klube, kur nelabai ką kitą tu gali parodyti, tuo tarpu tylesnėje aplinkoje išryškės tavo gebėjimo bendrauti ir palaikyti įdomų pokalbį reikšmė. • Interpretuojančių žmonių – 1) jų motyvacijos (kai kuriems žmonėms tavo gebėjimas bendrauti gali būti visiškai nesvarbus) ir 2) interpretavimui naudojamų ankstesnės patirties pagrindu sudarytų schemų (tą patį prisilietimą vienas žmogus gali suvokti kaip draugiškumo ženklą, o kitas – kaip seksualinį iššūkį). Taigi skirtingi žmonės skirtingose situacijose atkreips dėmesį į skirtingas tavo savybes ir jas skirtingai interpretuos (labai turiningas sakinys). Tiek, kiek tos interpretacijos gali turėti tau svarbias pasekmes, tu esi suinteresuota siekti sau palankių interpretacijų. Būtina įvaizdžio valdymo sąlyga yra savęs atskyrimas nuo įvaizdžio. Tave valdo viskas, su kuo save sutapatini. Tu gali valdyti viską, nuo ko pajėgi save atskirti. Tu nesi nei laisvasis menininkas, nei jaunasis verslininkas, nei rimtoji intelektualė, nei “wild party animal”. Tu visada esi daugiau, nei bet kuris vienas įvaizdis. Įvaizdžiai yra tik įrankiai. Įgudusi(-ęs) jais naudotis, bet kada gali paimti bet kurį iš jų ir panaudoti ten ir tada, kada manai, kad tau tai bus naudinga. Žinoma, tokiam lanksčiam įvaizdžio naudojimui yra keletas kliūčių. Mažas vaikas dar nesugeba atskirti išorinių daikto savybių nuo jo esminių savybių, todėl jam atrodo, kad pasikeitus išorinėms savybėms daiktas tampa iš esmės kitoks. Mažas vaikas nuoširdžiai tiki, kad berniuką perrengus suknele, jis taps mergaite. Paauglystėje vyksta kažkas panašaus, tik jei mažas vaikas mokosi atskirti esmines fizines daiktų savybes nuo paviršinių, tai paauglys mokosi atskirti esmines žmonių (ir savo) savybes nuo neesminių. Kol mažas vaikas nežino, kokie yra daiktai, jis su susidomėjimu manipuliuoja jais (čiupinėja, mėto, laužo ir pan.) ir taip fiziškai tikrina jų savybes. Kol paauglys nežino, kokie yra žmonės (ir jis pats), jis bendraudamas bando išsiaiškinti sutartines išorinių savo ir kitų žmonių savybių reikšmes ir iš to konstruoja savo ir kitų žmonių supratimą. Tokio socialinio realybės tikrinimo metu sutartinė svarbių žmonių nuomonė priimama kaip neginčijama realybė. Kol tu nežinai, kas tu esi, tu esi tuo, kuo kiti tave laiko. Viskas labai panašu į gilią vaikystę – “Gyvenime nesidėčiau treningų (nes taptum forsu?)”, “Gyvenime nesidėčiau tokio trumpo sijono (nes taptum kekše?)”. Kadangi tau svarbūs kiti žmonės ne tik yra suinteresuoti tam tikra tavo išvaizda ir elgesiu, bet ir tavo prognozuojamumu, jų palaikomas įvaizdis ilgainiui ima rodytis tos giluminės ir stabiliosios asmenybės (kuri yra prognozuojamumo pagrindas) dalimi, išorine jos išraiška. Auskarai nosyje, kerzavi batai, kaklaraiščiai, trumpi sijonai ir pan. įvaizdžio elementai žmogaus suvokime gali tapti nebeatskiriama dalimi, be kurios “aš nebebūsiu aš”. Baik jau.... Įvaizdis yra išorinis vertybių pareiškimo būdas, kuris suartina tave su tas pačias vertybes išpažįstančiais žmonėmis. Tai puiku. Kuo svarbesni tau tie žmonės ir kuo svarbesnes vertybes išreiškia konkrečios įvaizdžio detalės, tuo tvirčiau tu jų laikysiesi. Tačiau nereikia pamiršti, kad lygiai taip pat įvaizdis atskiria tave nuo juo demonstruojamų vertybių neišpažįstančių žmonių. Viskas yra gerai, kol tie žmonės tau yra nesvarbūs ir tu gali sau leisti jiems nepatikti. Tačiau kai tau prireikia patikti ir kitokiems žmonėms, tuomet tenka valdyti. Nėra tokio įvaizdžio, kuris leistų įtikti visiems žmonėms visose situacijose. Vadinasi, dažniau ar rečiau įvaizdžius teks keisti. Įvaizdžių keitimas nėra veidmainystė. Skirtingose situacijose bendraudama/s su skirtingais žmonėmis tu neišvengiamai būni skirtingu žmogumi. Tu mane palaikytum nuoširdžiai trenktu, jei aš vienodai elgčiausi ir paskaitoj, ir klube, ir namuose su tėvais. Tik tu gali bendrauti “kaip išeis” arba sąmoningai pasirinkti paryškinti tas savo savybes, kurios konkrečioje situacijoje tau leis susikalbėti su kitais, gauti maksimalią naudą ir padės tavo bendravimo partneriams pasiekti to paties. Kad konkrečioje situacijoje galėtum suformuoti efektyvų savo įvaizdį, tu turi atsakyti į keletą klausimų: 1) Kokia yra tikslinė grupė/asmuo?– kam nori padaryti įspūdį, kokie tai yra žmonės, ko jie siekia toje situacijoje? Tarkim, politikas nori padaryti teigiamą įspūdį verslininkams ir jaunimui. 2) Kokios savybės yra svarbios tikslinei grupei? – visais atvejais įvaizdį sudaro stebimi tavo aspektui – kaip tu rengiesi, elgiesi, kokiu tonu kalbi, kokias temas nagrinėji, kokius žodžius vartoji, kaip klausaisi ir pan.. Tačiau skirtingos tikslinės grupės didesnį dėmesį kreipia į skirtingas savybes. Tarkim, kad verslininkams šalia standartinio kostiumuko yra labiau svarbios politiko kalbos savybės – nagrinėjamos temos, kalbos nuoseklumas, tinkamas žodžių parinkimas ir pan. Jaunimui gali būti svarbesnė išvaizda ir pats bendravimo būdas, o ne kalbos turinys. 3) Kaip tikslinė grupė interpretuoja tas savybes? Tinkamai pasirinktos ir tinkamais žodžiais bei intonacijom nuosekliai bei logiškai aptartos temos verslininkams gali sudaryti ekonomiškai išprususio, solidaus ir patikimo žmogaus įspūdį. Tuo tarpu jaunimui megztinukas, daug šypsenų, vengimas naudoti nesuprantamus žodžius ir kalbėti ilgais sakiniais, bei didesnis polinkis klausytis auditorijos nei šnekėti pačiam gali sudaryti paprastumo, atsipalaidavimo ir gebėjimo suprasti įspūdį. Kad tikslinei grupei įvaizdis pasirodytų įtikinamas: • Jis turi būti pagrįstas kokybiška informacija -- sėkmingam įvaizdžio valdymui reikia daug žinių apie tikslinę grupę, kuriai konkretus įvaizdis yra skirtas. • Jis turi būti gerai įvaldytas – įvaizdžio pateikimas yra įgūdis, kuris susiformuoja praktikuojantis. Persirengus iš megztuko į kostiumą jausmas, arba persiavus iš sportinių batelių į aukštakulnius batelius jausmas ir elgesys pradžioje yra gana nerangus, bet pripratus viskas gaunasi puikiai ir automatiškai. • Jis turi suprantamai sietis su esamom tikslinės grupės nuostatom ir lūkesčiais – jei Šustauskas staiga pradėtų kalbėti ilgom akademinėm frazėm, visi keistai suklustų. Jei politikas skirtingoms tikslinėms grupėms pateikia skirtingus įvaizdžius, tarp tų įvaizdžių turi išlikti tam tikras nuoseklumas ir suprantamas ryšys, priešingu atveju tai sugriaus pasitikėjimą. Ir dar vienas pastebėjimas į šalį. Įvaizdžio tikslas yra parodyta save geru. Tačiau niekada nekurk tokio įvaizdžio, kurį kitas žmogus galėtų suprasti, kaip bandymą pasakyti, kad “aš esu geresnė(-is) už tave” (protingesnė(-is), labiau išsilavinęs(-usi), gražesnė(-is), daugiau pasiekęs(-usi) ir t.t.). Nepriklausomai nuo tokio pareiškimo objektyvaus pagrįstumo, žmonių neapykanta tokiam įvaizdžiui (pasikėlimui) yra universali. Nebent norėtum būti nekenčiama(-s). Savo ir kitų žmonių elgesio priežasčių aiškinimas (atribucija) Kad galėtum prisitaikyti socialinėje aplinkoje, ją daugiau ar mažiau tiksliai prognozuoti ir bent kažkiek kontroliuoti, pirmiausiai tu sieki paaiškinti tai, kas toje aplinkoje vyksta. Psichologais mes visi esame nuo mažų dienų, nes kiekvieną kartą bendraudami su kitais žmonėmis bandom suprasti jų stebimą elgesį stengdamiesi jį susieti su nestebimom priežastim. Aiškintis įvykių priežastis esi labiau linkusi(-ęs), kai: • įvykis yra netikėtas ir/arba • tikslas nebuvo pasiektas ir/arba • buvo prarasta kontrolė ir/arba • esi pikta(-s) ir nuliūdus(-ęs). Anot G.Kelly, kai tu turi pakankamai laiko ir noro aiškintis dažnai stebimo elgesio priežastis, tu ieškai kovariacijos tarp įvykių. Kovariacija yra laikinis ryšys tarp įvykių, kai įvykus įvykiui A įvyksta ir įvykis B, o neįvykus įvykiui A, įvykis B taip pat neįvyksta. Aptikusi(-ęs) tokią kovariaciją tarp įvykių A ir B, tu būni linkusi(-ęs) daryti išvadą, kad įvykis A yra įvykio B priežastis. Tokiai kovariacijai (pvz. aiškinant kodėl tu užmiegi per mano paskaitą) aptikti naudojama trijų tipų informacija: • Informacija apie panašumą – leidžia įvertinti, kiek panašus įvairių žmonių elgesys toje pačioje situacijoje. Ar visi užmiega per mano paskaitas? • Informacija apie skirtingumą – nurodo, kiek tavo elgesys šioje situacijoje skiriasi nuo tavo elgesio kitose analogiškose situacijose. Ar tu užmiegi per visas paskaitas? • Informacija apie nuoseklumą – apibūdina, kiek tavo elgesys šioje situacijoje išlieka nuoseklus laikui bėgant. Ar tu visada užmiegi per mano paskaitas? Ieškodama(-s) priežasčių tu didesnį dėmesį kreipi į neįprastas sąlygas ir jas laikai įvykio priežastimi. Jei panašumas mažas (t.y. tik tu užmiegi per mano paskaitas), tuomet įvykio (tavo užmigimo) priežastimi laikysi tu pati(-s). Jei skirtingumas didelis (t.y. tu užmiegi tik per mano paskaitas), vadinasi manysi, kad tavo užmigimo priežastis yra nuobodus mano paskaitų vedimo būdas. Jei nuoseklumas mažas (t.y. tu užmigai tik per vieną mano paskaitą), vadinasi priežastimi laikysi tos konkrečios paskaitos nuobodumą. Tačiau daugeliu atvejų tu neturi laiko, noro ar pakankamai informacijos, kad galėtum ieškoti įvykio priežasčių atlikdama(-s) kovariacinę analizę. Kad galėtum rasti kovariaciją, tu turi įvykį stebėti daug kartų, bet juk dažnai tenka ieškoti vienetinio įvykio priežasčių. Tokiu atveju tu bandai įvertinti iš karto visą galimų priežasčių konfigūraciją (rinkinį) ir taikai įvairias aiškinimo schemas. Šiuo atveju schemos yra tarsi išankstinės abstrakčios įvykių aiškinimo teorijos, kurios taikomos daugeliui situacijų. Pavyzdžiui, daugelio būtinų priežasčių schema nurodo, kokios yra būtinos įvykio priežastys (pvz. norint laimėti Prezidento rinkimus reikia pinigų ir remiančio partinio aparato ir išankstinio įvaizdžio ir ...). Daugelio pakankamų priežasčių schema nurodo rinkinį priežasčių, kiekviena iš kurių gali sukelti konkretų įvykį (pvz. (pvz. norint laimėti Prezidento rinkimus reikia pinigų arba remiančio partinio aparato arba išankstinio įvaizdžio arba ...). Naudojant daugelio pakankamų priežasčių schemą dažnai yra naudojamas ir nuvertinimo principas teigiantis, jog jei tą pačią pasekmę gali sukelti bet kuri iš daugelio priežasčių, tai esant keletui galimų priežasčių, kiekvienos iš jų reikšmė yra nuvertinama (pvz. turinti tiek pinigų, tas partinis aparatas nėra tiek svarbus; turint tokį partinį aparatą, tie pinigai nėra tokie svarbūs). Jei kažkurios galimai įvykio priežasties atžvilgiu veikia ir priešingas poveikis, tokiai priežasčiai tu esi linkusi(-ęs) teikti daugiau svorio (vertės padidinimo principas). Iš sunkaus egzamino gautą gerą pažymį turi būsi labiau linkusi(-ęs) sieti su savo sugebėjimais ir pastangomis (o ne egzamino lengvumu), nei iš lengvo egzamino gautą aukštą įvertinimą (jei, žinoma, nenusirašinėjai). Aiškindama(-s) kitų žmonių elgesį, tu esi linkusi(-ęs) daryti vieną pagrindinę klaidą – nuvertinti situacijos reikšmę ir pervertinti veikėjo savybių reikšmę (literatūroje tai vadinama “fundamentalia atribucijos klaida”). Tokia klaida atsiranda dėl keleto priežasčių: • Poreikio prognozuoti – kadangi tu sieki prognozuoti žmogaus elgesį įvairiose situacijose, tai didesnę reikšmę bendram tų situacijų vardikliui – tavo stebimam žmogui ir jo numanomoms vidinėms savybėms. • Figūros/fono principo – stebėdama(-s) žmogų, tu sutelki dėmesį į jo savybes, o situacijos charakteristikos lieka “susiliejančiame fone”. • Kultūrinio individualizmo – vakarietiškoje individualistinėje kultūroje esame linkę akcentuoti (ir pervertinti) žmogaus pasirinkimą ir atsakomybę už pasekmes. Tačiau kai kuriais atvejais būsi linkusi(-ęs) pervertinti situacijos reikšmę ir nuvertinti veikėjo savybių reikšmę jo elgesiui. Taip dažniausiai atsitinka, kai: • elgesys neatitinka lūkesčių, kurie paprastai būna pagrįsti numanomomis veikėjo savybėmis; • dėmesys yra sutelkiamas į situacijos savybes, kurios galėjo lemti asmens elgesį; • esi blogos nuotaikos; • įtariai žiūri į veikėjo motyvus (pvz. kai dėstytojas mano, kad vienintelis būdas užtikrinti akademinį sąžiningumą yra sudaryti tokią egzamino situaciją, kurioje būtų neįmanoma nusirašyti. Naivuolis...) Kaip aiškinsi kito žmogaus elgesį priklauso ir nuo tavo santykių su tuo žmogumi. Jei numatai, kad su kažkokiu žmogumi teks daug bendrauti ateityje ir jauti tam žmogui vienokius ar kitokius teigiamus jausmus, tuomet jo elgesį būsi linkusi(-ęs) aiškinti su tam tikra savanaudiška paklaida (žr. žemiau). Aiškindama(-s) savo elgesį situaciniams veiksniams teiksi daugiau dėmesio, nei aiškindama(-s) kitų žmonių elgesį (pvz. aš egzaminą prastai išlaikiau, nes jis buvo sunkus. Jis egzaminą prastai išlaikė, nes tingėjo mokytis). Šis “veikėjo-stebėtojo” efektas turi porą suprantamų priežasčių: • Apie save tu turi daugiau informacijos, nei apie kitą žmogų. • Veikėjo požiūriu dėmesio centras yra situacija, o stebėtojas paprastai sutelkia savo dėmesį į veikėją. Sujungus šį veikėjo-stebėtojo efektą su žmogaus poreikiu save vertinti teigiamai, gauname savanaudišką paklaidą – tavo tendenciją savo sėkmę aiškinti vidinėmis savybėmis (tokiomis, kaip sugebėjimai ir pastangos), o savo nesėkmes – išorinėmis aplinkybėmis (tokiomis kaip užduoties sunkumas). Savanaudiška paklaida daugeliu atvejų padeda išlaikyti savigarbą ir tikėjimą savo galimybėmis. Tačiau jei savo veiksmingumo lūkesčiai yra prasti, tuomet ši paklaida gali trukdyti pasiekti gerų rezultatų. Kai netiki savo pajėgumu pasiekti norimo rezultato, tuomet iš anksto pradedi ieškoti būdų, kaip gražiau pateisinti nesėkmę. Jei nekėsi savo pajėgumu gerai išlaikyti egzaminą, tačiau vis tiek mokysies, tuomet nesėkmės atveju beliks kaltinti tik savo sugebėjimų trūkumą. Todėl daug patogiau yra prieš egzaminą prasitusinti, kad gavusi(-ęs) blogą pažymį galėtum pasakyti “galėjau, bet nenorėjau”. Literatūroje tai vadinama savęs žlugdymu. Nuo to, kaip aiškini įvykių priežastis, priklauso tavo emocijos ir lūkesčiai, kurie savo ruožtu motyvuoja atitinkamą elgesį. B.Weineris skiria dvejopas emocines įvykio pasekmes: 1) Paprasčiausias su rezultatu susijusias emocijas, kurias tu išgyveni patyrusi(-ęs) sėkmę arba nesėkmę. 2) Su įvykio priežasčių aiškinimu susijusias emocijas. Priežastis ypač norisi išsiaiškinti, kai rezultatas yra neigiamas, netikėtas ar labai svarbus. Weineris nurodo tokią elgesio formavimosi seką: Įvykis su rezultatu susijusios emocijos priežasčių aiškinimasis atsakomybės įvertinimas emocijos ir lūkesčiai elgesys Anot Weinerio, įvykio priežastims vertinti naudojama keletas dimensijų: • Šaltinis -- vidinės (žmogaus sugebėjimai, pastangos, ketinimai) ar išorinės (situacijos reikalavimai) • Stabilumas -- stabilios (pvz. tavo sugebėjimai, ilgalaikės taisyklės) ar nestabilios (pvz. tavo pastangos, nuotaikos, oro sąlygos) • Kontroliuojamumas -- kontroliuojamos (pvz. pastangos) ar nekontroliuojamos (pvz. sugebėjimai). Nustačiusi(-tęs) įvykio priežastis, tu bandai įvertinti, kas už tą įvykį atsakingas (pvz. tu, kiti, niekas) ir šis atsakomybės įvertinimas lemia tavo išgyvenamas emocijas ir lūkesčius bei nukreipia elgesį. Tyrimai parodė, kad Weinerio priežasčių vertinimo dimensijos yra susijusios su skirtingomis emocijomis: • Šaltinis yra susijęs su pasididžiavimu ir savęs vertinimu • Stabilumas yra susijęs su vilties arba beviltiškumo išgyvenimu • Kontroliuojamumas susijęs su gėda ir kalte (savo elgesio atžvilgiu) bei pykčiu, dėkingumu ir gailesčiu (kitų žmonių elgesio atžvilgiu. Sąvokų apibrėžimai: Atribucija – įvykių priežasčių aiškinimasis. Fundamentali atribucijos klaida – tendencija aiškinant kitų žmonių elgesį nuvertinti situacijos reikšmę ir pervertinti veikėjo savybių reikšmę. Įvaizdis -- pagal išoriškai stebimas savybes ir elgesį tau kitų žmonių priskiriamas tapatumas. Kognityvinis disonansas – nemalonaus susijaudinimo būsena, kurią sukelia tarpusavyje nesuderinamos mintys, nuostatos ar lūkesčiai. Konfigūracija – įvykį nulėmusių priežasčių rinkinys. Kovariacija -- laikinis ryšys tarp įvykių, kai įvykus įvykiui A įvyksta ir įvykis B, o neįvykus įvykiui A, įvykis B taip pat neįvyksta. Lūkesčiai – įvykių ar žmogaus veiksmų prognozė. Nuostata – subjektyvus objekto reikšmės savo poreikiams įvertinimas. Nuvertinimo principas (aiškinant priežastis) -- jei tą pačią pasekmę gali sukelti bet kuri iš daugelio priežasčių, tai esant keletui galimų priežasčių, kiekvienos iš jų reikšmė yra nuvertinama Pasitikėjimas -- tikėjimas, kad žmogus elgsis tau priimtinu būdu. Schema -- objektų klasę apibrėžiančių požymių visuma Savanaudiška paklaida –tendencija savo sėkmę aiškinti vidinėmis savybėmis (tokiomis, kaip sugebėjimai ir pastangos), o savo nesėkmes – išorinėmis aplinkybėmis (tokiomis kaip užduoties sunkumas). Savęs žlugdymas – susikūrimas sau tokių kliūčių, kurios leistų vėliau nesėkmę paaiškinti nestabiliomis priežastimis ir taip išsaugoti savigarbą. “Veikėjo-stebėtojo” efektas – tendencija aiškinant savo elgesį situaciniams veiksniams teikti daugiau dėmesio, nei aiškinant kitų žmonių elgesį. Vertės padidinimo principas – tendencija suteikti daugiau svorio tai galimai įvykio priežasčiai, kuri galėjo sukelti įvykį nepaisant jai priešingo poveikio. 5 paskaita. Kalba Kalba yra ta tarpininkė, kurios padedama(-s) tu suvoki tave supantį pasaulį, nes kalbos pagalba tu daiktus įvardini ir apibūdini jų savybes bei ryšius su kitais, tau jau pažįstamais daiktais. Būtent tuos žodinius apibūdinimus tu saugai atmintyje. Kalba padeda tau tvarkyti savo sąmonėje patyrimo srautą. Tačiau kalba nėra tik įrankis patyrimo srautui tvarkyti. Ji tau padeda dalintis savo patirtimi su kitais ir sužinoti apie kitų žmonių patirtį. Todėl pokalbyje pati kalba tampa patirties šaltiniu. Ji ne tik yra patyrimą pasyviai perduodančia tarpininke, bet ir aktyviai jį transformuoja. Juk žinai, kaip sunku kartais savo išgyvenimus išreikšti žodžiais, nes atrodo, kad sudėlioti į žodžius jie pakinta. Trys bendravimui svarbiausios kalbos savybės: 1) Kalba yra daugiaprasmė. Kalba yra sutartinių simbolių, kurių pagalba perduodama informacija, rinkinys. Tam pačiam daiktui (prasmei) įvardinti gali būti panaudoti keli skirtingi žodžiai (simboliai), ir tuo pačiu žodžiu galima įvardinti kelis skirtingus daiktus. Simbolių reikšmė yra sutartinė ir kalboje nėra objektyvaus prasmės kriterijaus, kuris nusakytų, ką būtent konkretus žodis turi reikšti. 2) Kalbą valdo taisyklės. Taisyklės nusako, kaip turi būti sudėliojami simboliai (raidės į žodžius ir žodžiai į sakinius) ir iš dalies apibrėžia simbolių prasmę, t.y. kokiems daiktams žymėti jie turėtų būti vartojami. 3) Kalba neatsiejama nuo konteksto. Kokiu žodžiu reikėtų įvardinti konkretų daiktą priklauso nuo konteksto. Abstrakčios kalbos naudojimo taisyklės prasmės nefiksuoja. Objekto prasmė tau yra jo svarba tavo poreikiams, o ji priklauso nuo situacijos. Ta situacija turi du aspektus: a) situacija “čia ir dabar” -- jei turi pinigų daugiau nei tau jų reikia, pinigai tau turės visai kitokią prasmę nei žmogui, kuris net pavalgyti neturi iš ko; b) dėl panašios patirties atsiradęs bendraprasmiškumas – tai dviem pašnekovams bendros žinios, kurias jie sukaupė gyvendami panašioje aplinkoje ir stebėdami panašius įvykius. Kalbą naudoji informacijai perduoti. Kad galėtum suprasti bet kokią pašnekovo tau perduodamą naują informaciją, tu ir tavo pašnekovas turi turėti masę išankstinių bendrų žinių, kuriomis remdamasis pašnekovas tą informaciją perduoda, o tu ją supranti. Pagalvok, kiek tu jau turi žinoti, kad suprastum paprastą prašymą: “išvirk man puodelį kavos”. Ką reiškia žodžiai “išvirk”, “puodelį”, “kavos”? Ką reiškia visi žodžiai, kuriuos panaudojai aiškindama(-s) tuos tris žodžius? ir t.t. Taigi žodžiuose prasmė nėra užfiksuota, ji yra sutartinė. Kiekviename pokalbyje pašnekovai tariasi dėl to, kokią prasmę ir kokiomis priemonėmis jie nori perduoti. Toks dialogas yra tarsi derybų procesas, kurio sėkmė (t.y. ar bus pasiektas susitarimas dėl prasmės, ar tu suprasi, ką aš noriu pasakyti) priklauso nuo keleto veiksnių: 1. Pašnekovų ketinimų, ką jie nori pasakyti, ko jie nori pasiekti pokalbyje. 2. Pašnekovų schemų, nuostatų ir lūkesčių, kurie nukreipia jų interpretacijas toje situacijoje. 3. Pašnekovų bendraprasmiškumo. 4. Pašnekovų polinkio bendradarbiauti, jų siekimo suprasti, ką kitas nori pasakyti, o ne tik iš kalbos išsirankioti, ką pats nori išgirsti. 5. Pašnekovų bendravimo kompetencijos. Bendravimo kompetencija užtikrina bendravimo rezultatyvumą (t.y. leidžia pašnekovams pokalbyje pasiekti savo tikslus) ir efektyvumą (t.y. tikslai yra pasiekiami minimaliomis laiko ir energijos sąnaudomis). Bendravimo kompetencija yra pašnekovų gebėjimas (apimantis intelektą, motyvaciją, žinias ir įgūdžius) išreikšti prasmes laikantis išraiškos taisyklių. Bendravimą reguliuoja dvejopos taisyklės: 1. Bendros išraiškos taisyklės – kaip nurodo filosofas H.P.Grice, pokalbis iš prigimties yra bendradarbiavimo aktas. Kad bendradarbiaudami pokalbyje galėtų pasiekti savo tikslų, pašnekovai turi laikytis keturių pagrindinių taisyklių (Grice maksimų): • Kokybės maksima – pašnekovai turi sakyti tiesą; • Kiekybės maksima – pašnekovai turi pateikti tiek informacijos, kiek reikia, tačiau ne per daug; • Svarbos maksima – pašnekovai turi pateikti tokią informaciją, kuri yra svarbi aptariamai temai; • Išraiškos būdo maksima – pašnekovai turi kalbėti aiškiai, pakankamai trumpai ir tvarkingai. Klausytojai tikisi, kad kalbėtojai laikysis šių maksimų. Kai kalbėtojo sakinys pažeidžia vieną ar kelias maksimas ir klausytojas mano, kad tai buvo padaryta specialiai, tuomet klausytojas gali spėti, kad sakiniu norėta perduoti kitokią prasmę, nei yra pažodinė sakinio prasmė. Jei tau užmigus paskaitoje aš pasakyčiau “Man malonu, kad tau taip įdomu” (pažeisčiau kokybės maksimą), tu įžvelgtum šiame mano sakinyje ironiją. 2. Konkrečiam kontekstui (situacijai, grupei) specifinės išraiškos taisyklės – apibrėžiančios kas, kada ir kokiais žodžiais turi būti sakoma konkrečioje situacijoje. Diplomatiniam susitikimui taikomos kalbos taisyklės (temos, žodynas, kalbėtojų prioritetai ir pan.) bus visai kitokios, nei išraiškos taisyklės, kurių tie patys diplomatai laikysis po darbo kalbėdamiesi bare. Efektyvaus bendravimo principai Kaip jau minėta, bendravimas/pokalbis yra bendradarbiavimo aktas. Kad pašnekovai galėtų pasiekti savo tikslų, jie turi vienas kitam padėti. Štai keletas tokių savitarpio pagalbos principų: • Priderink išraiškos priemones – literatūroje tai vadinama “kalbos konvergencija”. Jei nori su žmogumi susikalbėti, turi savo kalbą (naudojamus žodžius, nagrinėjamas temas, akcentą, kalbėjimo greitį ir t.t.) priderinti prie jo kalbos. Šustauskui susikalbėti su Landsbergiu sunku ne tik dėl skirtingų pažiūrų, bet ir dėl to, kad jie apie tuos pačius dalykus šneka visiškai kitais žodžiais. • Patikslink dviprasmybes -- visi būdvardžiai yra sutartiniai. Tai, kas tau yra “daug”, kitam gali būti “mažai”. Todėl jei nori susikalbėti, visuomet yra prasminga patikslinti, ką reiškia “geras”, “tingus”, “energingas” ir pan. Be to dažnai kalbėdama(-s) tu vartoji žodžius (būdvardžius ar daiktavardžius), kurie ne tiek apibūdina realias daikto ar reiškinio savybes, kiek išreiškia tavo nuostatą. Pavyzdžiui: Jei tau priimtina, tu sakai tradicinis, atsargus, progresyvus, informacija, karinė pergalė Jei tau nepriimtina, tu sakai senamadiškas, bailys,,radikalus, propaganda, skerdynės Taip pat reikėtų vengti eufemizmų. Jie padeda išvengti nemalonių išsireiškimų, bet trukdo kitiems žmonėms tave suprasti (“-Kaip aš šiandien atrodau? -Įdomiai...”). • Atskirk faktus nuo interpretacijų – socialinis suvokimas sudėtingas tuo, kad iš stebimų konkrečių žmogaus savybių/elgesio bandai daryti išvadas apie abstrakčias ir nestebimas savybes. Nieko keisto, kad tos išvados dažnai būna paklaidingos. Kasdienis pavyzdys yra: “-Ko pyksti? –Nepykstu. -Juk matau, kad pyksti. –Ne, nepykstu!” ir t.t. Kad galėtum tokias klaidas ištaisyti, turi aiškiai suvokti, kokiais faktais rėmeisi kurdama(-s) vieną ar kitą interpretaciją. Atskyrus faktus nuo interpretacijų, atsiranda galimybė pasitikrinti interpretacijų teisingumą. Pavyzdžiui: “-Pastarąsias 10 minučių tu nepratarei nei žodžio. Ar tu pyksti? –Nepykstu, tiesiog užsisvajojau”. • Neskubėk sieti elgesio su asmenybės savybėmis – nors tai daryti ir labai norisi. Kad galėtum prognozuoti žmogaus elgesį, turi susieti jį su kažkokiomis stabiliomis priežastimis, o asmenybės savybės paprastai būna geriausios kandidatės į tokias priežastis. Tačiau toks siejimas tau sukels keletą problemų: 1) jei situacijos nulemtą elgesį klaidingai susiejai su stabiliomis asmenybės savybėmis, tokia sąsaja paremtos prognozės bus klaidingos; 2) jei neigiamai vertinamą elgesį susiesi su asmenybės savybėmis, susipyksi su žmogum; 3) jei žmogus priims tokią tavo interpretaciją, ji gali tapti save išpildančia pranašyste (“Nori mane tokiu matyti? Ok, toks aš ir būsiu”). Todėl visuomet vietoje “Tu esi piktas/grubus/šaltas ir t.t.” geriau yra sakyti “Dabar tu piktai/grubiai/šaltai elgiesi”. Kuo abstraktesniais žodžiais įvardini žmogaus savybes, tuo labiau jos tampa panašios į įgimtas asmenybės savybes, kurių negalima pakeisti, vadinasi, nėra prasmės ir stengtis. Kuo konkrečiau įvardini tave tenkinančius/netenkinančius veiksmus, tuo daugiau galimybių susikalbėjimui ir susitarimui. • Pirmiausia kalbėk apie save – taip bus lengviau išvengti kito žmogaus kaltinimo ir susipriešinimo. “Kai kaltinančiu pirštu rodai į kitą, trys tavo pačios(-ties) pirštai rodo į tave” (Louis Nizer). Sakinius pradėk “Aš”, o ne “Tu” ir juose nurodyk: 1) konkretų kito žmogaus elgesį; 2) kokius jausmus tas elgesys tau sukėlė; 3) kokias pasekmes jis tau turėjo. Taigi vietoje “Kodėl tu mane ignoravai?” reikėtų sakyti “Kai vakarėlyje aš valandą laiko nesulaukiau nei vieno tavo žvilgsnio ar žodžio, aš jaučiuosi ignoruojama(-s) ir man dingo bet koks noras tame vakarėlyje būti”. Taip kalbėdama(-s) tu išvengi kito žmogaus teisimo, kalbi sąžiningiau ir pateiki daugiau informacijos. Tai skatina kitą žmogų bendradarbiauti. Kaltinanti “tu” kalba skatina žmogų gintis. Jei tavo kalbėjimo tikslas yra kontroliuoti situaciją ir įtikinti klausytoją arba priversti jį paklusti tavo nurodymams, tu turi kalbėti stipriai. “Galingos” kalbos savybės skiriasi priklausomai nuo situacijos. Kritinėje situacijoje, kai, pavyzdžiui, tau reikia pagalbos, tu kalbi trumpai ir monologu. Tokioje situacijoje galingai kalbai būdingos keturios pagrindinės savybės: 1. Situacijos apibrėžimas – savo kalboje tu turi aiškiai apibrėžti situaciją kaip kritinę. Pavyzdžiui, “pone, aš sužeistas” (o ne šiaip savo malonumui ant grindinio voliojuosi). 2. Kalbos tikslingumas – tavo kalbėjimas turi būti nukreiptas į konkrečius žmones. Pavyzdžiui, ne “žmonės, padėkit!”, bet “jūs, pone – kvieskit greitąją! Man reikia pagalbos!” 3. Konkrečių veiksmų nurodymas – reikia prašyti ne kažkokios “pagalbos”, bet nurodyti aiškius veiksmus, kuriuos konkretūs aplinkiniai žmonės turėtų atlikti. 4. Priežasčių nurodymas Ilgesnių pokalbių atveju galingai kalbai būdingos tokios savybės: 1. Retas “silpnų” (rodančių netikrumą, pasyvumą) kalbos formų naudojimas. Tokios silpnos kalbos formos gali būti sustiprinantys žodžiai (“taigi”, “tikrai”, “labai” ir pan.), abejonę reiškiantys žodžiai (“turbūt”, “manau”, “lyg tai” ir pan.), mandagumo frazės (“ar negalėtumėte”, “prašyčiau”, “norėčiau” ir pan. – mandagumo frazės akcentuoja klausytojo teisę nedaryti to, ko tu jo prašai). 2. Dažnesnis kalbėjimas pokalbio metu – pokalbyje didesnę įtaką daro tie žmonės, kurie dažniau ir ilgiau kalba. 3. Kalbos inicijavimas -- pokalbyje didesnę įtaką daro tie žmonės, kurie pradeda kalbėti. 4. Pokalbio temos ir jos keitimo kontrolė t.y. pokalbio temos 1) siūlymas ir jos 2) priėmimas. Kalbėjimo galią taip pat sustiprina ir neverbalinis (nekalbinis) kalbėtojo elgesys: 1. Tvirtas balsas 2. Griežtas/įsakmus tonas 3. Tiesus žvilgsnis į akis 4. Mažas fizinis atstumas iki klausytojo (arba klausytojo lietimas) Iš tikrųjų, didelę dalį informacijos apie mūsų jausmus ir nuostatas kitiems žmonėms tu perduodi be žodžių. Todėl toliau panagrinėsime nekalbinį (neverbalinį) bendravimą. Nekalbinis (neverbalinis) bendravimas Neverbalinis bendravimas yra informacijos perdavimas ne kalbinėmis priemonėmis. Neverbalinis bendravimas apima tavo: 1. Veido išraiškas. 2. Žvilgsnį. 3. Juoką, verksmą, dūsavimą ir kt. emocijų išraiškas. 4. Fizinį atstumą tarp žmonių. 5. Išvaizdą (veidas, plaukai, kūnas, apranga). 6. Lietimąsi (rankos paspaudimas, apkabinimas ir kt.). 7. Kūno pozas 8. Gestus 9. Manieras 10. Balsą (aukštį, garsumą, kalbėjimo greitį, drebėjimą, pauzių skaičių ir ilgį). 11. Sukuriamą aplinką (kambarys, stalas, automobilis ir pan.). Neverbalinis bendravimas pasižymi keletu savybių: 1. Neverbalinis bendravimas niekada nesustoja – netgi tavo tylėjimas daug ką pasako. 2. Neverbalinis bendravimas priklauso nuo kultūros – žvilgsniai, gestai, prisilietimai ir kt. neverbalinio bendravimo elementai neturi universalios reikšmės. Ką reiškia konkretus gestas, kūno poza ar pan. priklauso nuo kultūros ir subkultūros. 3. Neverbalinis bendravimas geriausiai leidžia išreikšti vertinimus ir jausmus – daug sunkiau be žodžių išreikšti mintis. Pabandyk be žodžių išreikšti “aš ant tavęs pykstu” (jausmą), “tu esi kvailas” (vertinimą) ir “Lietuva turėtų būti priimta į Europos Sąjungą” (mintį). 4. Neverbalinis bendravimas atlieka daugelį funkcijų • Pakartoja žodinį teiginį – kai tu linkteli galvą sakydama(-s) “taip”. • Pakeičia žodinį teiginį – kai tu linkteli galvą vietoje to, kad sakytum “taip”. • Papildo žodinį teiginį – kai sakydama(-s) “atsiprašau” nuleidi akis. • Akcentuoja reikšmines žodinio pasisakymo vietas – pvz. kai tu balsu akcentuoji žodžius sakinyje. • Reguliuoja kalbėjimo tėkmę – tavo tyla gali paskatinti pašnekovą nutilti, tiesus žvilgsnis į akis gali paskatinti kalbėti ir pan. • Informuoja apie žodinio teiginio teisingumą – vengimas žiūrėti į akis, virpantis balsas ir pan. leidžia tau spėti, kad pašnekovas meluoja. Kai neverbalinė informacija prieštarauja žodinei informacijai, tu labiau būsi linkusi(-ęs) tikėti neverbaline informacija. 5. Neverbalinis bendravimas yra daugiaprasmiškas – mano žvilgsnis į tave paskaitos metu gali reikšti, kad tu per daug plepi, man patinki, idiotiškai atrodai, o gali ir nieko nereikšti. Gebėjimas teisingai skaityti neverbalinį elgesį didėja kaupiantis bendravimo patirčiai, tačiau niekas nėra tiek tobulas, kad žvilgsnį, prisilietimą, kūno pozą, eiseną ir kt. neverbalinio bendravimo aspektus galėtų interpretuoti be klaidų. Todėl neverbalinę informaciją reikėtų priimti kaip užuominą ar spėjimą, kurį reikia patikrinti. Sąvokų žodynas: Bendraprasmiškumas – pašnekovams bendros žinios, kurias jie sukaupė gyvendami panašioje aplinkoje ir stebėdami panašius įvykius. Bendravimo kompetencija -- pašnekovų gebėjimas (apimantis intelektą, motyvaciją, žinias ir įgūdžius) išreikšti prasmes laikantis išraiškos taisyklių. Neverbalinis bendravimas -- informacijos perdavimas ne kalbinėmis priemonėmis. 6 paskaita. Visiems tavo poreikiams patenkinti iš esmės reikia tik keturių dalykų – sveikatos, pinigų, laiko ir kitų žmonių (pabandyk sugalvoti bent vieną savo poreikį, kurio patenkinimui nereikėtų nei vieno iš šių keturių dalykų). Iš šių keturių dalykų svarbiausi yra du – tavo sveikata ir kiti žmonės, nes nuo jų priklauso, kiek tu turi laiko ir pinigų. Taigi kiti žmonės yra būtina tavo poreikių tenkinimo sąlyga. Tačiau jie taip pat siekia patenkinti savo poreikius, o kadangi resursai (resursas yra viskas, kas gali būti panaudota tavo ir kitų žmonių poreikių patenkinimui) yra riboti, tai tarp tavęs ir kitų žmonių neišvengiamai kyla konfliktų. Todėl kiti žmonės tau tuo pačiu metu yra ir galimybių patenkinti savo poreikius ir pavojaus jų nepatenkinti šaltinis. Tu gali rinktis, kurį iš šių dviejų aspektų (galimybes ar pavojus) akcentuoti savo bendravime su kitais žmonėmis. Jei tu sureikšmini pavojų, tuomet į kitus žmones žiūrėsi pirmiausiai kaip į tavo poreikių tenkinimo įrankį ir stengsiesi juos maksimaliai išnaudoti ir kaip galima mažiau duoti (“žmogus žmogui vilkas”). Juk nuo pavojaus reikia saugotis ir gintis. Tokiu atveju tavo strategija bendraujant su kitais žmonėmis bus konkurencija, kur tu stengsiesi daugiau už kitus ir nesibodėsi tenkinti savo poreikius kitų sąskaita. Jei į kitus žmones pirmiausiai žiūri kaip į galimybes, jie nustoja būti bereikšmiu poreikių tenkinimo įrankiu ir tampa aktyviais poreikių tenkinimo partneriais. Tokiu atveju tu supranti, kad tavo poreikių patenkinimas priklauso nuo to, kiek kiti žmonės rūpinasi tavimi, o jų rūpinimasis savo ruožtu priklauso nuo to, kiek tu rūpiniesi jais. Taigi bendraudama(-s) su kitais žmonėmis tu sieki bendradarbiauti, tai yra, interesų konflikto atveju ieškoti tokių sprendimo būdų, kurie geriausiai patenkintų tavo ir tavo bendravimo partnerių poreikius. Adamo Smito tradicijos ekonominės teorijos teigia, kad konkurencija yra progreso variklis ir kad visuomenės gerbūvį sukuria savanaudiškų tikslų siekiantys ir konkuruojantys individai. Nesąąąmonėėė. Konkuruojantys savanaudžiai, žinoma, sukuria gerbūvį sau ir pakeliui priversti padaryti ką nors naudingo kitiems, tačiau konkurencija, kaip buvimo kartu būdas, yra visoms šalims nuostolinga: • Grynai ekonomine prasme, konkurencija kartais sukuria didesnį geriausią grupės rezultatą (lyderį), tačiau vidutinis grupės rezultatas ir grupės narių rezultatų suma visais atvejais būna mažesnė. Šis faktelis turi matematinį pagrindimą, kurio gyvenimišką paaiškinimą rasi filme “Nuostabus protas”. Taigi konkurencija sukuria mažiau ekonominės vertės, nei bendradarbiavimas, bent jau iš dalies todėl, kad kol ne paveikslus piešiam, vertei sukurti yra būtinas bendradarbiavimas, kurį konkurencija žlugdo. Konkurencija sukuria kelis laimėtojus ir jūrą pralaimėjusių. • Jei žvelgsim platesne, nei vien ekonomine prasme, konkurencija yra nuostolinga ir patiems ekonominiams laimėtojams. Nors jie laimi pinigus, tačiau konkurencija remiasi pavojumi ir baime, todėl joje nėra ir negali būti saugumo ir ramybės jausmo. Gyvenimas “gerklių graužimo” pasaulyje nėra labai malonus ir ilgainiui tuos konkurencingai uždirbtus pinigus gali tekti išleisti per nervus įsivaryto vėžio ar širdies ligų (dažniausiai nesėkmingam) gydymui. Būtent šios ligos yra pagrindinės mirties priežastys išsivysčiusiose konkurencingose visuomenėse (pvz. Amerikoje). Santykiuose tarp žmonių konkurencija iškreipia atsakomybės supratimą. Atsakomybė turi du aspektus: • Pasyvi atsakomybė kaip savo veiksmų pasekmių priėmimas. • Aktyvi atsakomybė kaip sprendimų priėmimas ir veiksmų ėmimasis. Konkurencija skatina vengti atsakomybės ir tik tuomet, kai jos išvengti neįmanoma, prisiimti pasyvią atsakomybę, nes jos išvengti neįmanoma – net sprendimų nepriėmimas ir veiksmų nesiėmimas taip pat yra sprendimas, kuris turi pasekmes. Tuo tarpu santykių (nesvarbu, ar tie santykiai yra tarp visuomenės grupių ar romantiniai santykiai tarp dviejų žmonių) sėkmė priklauso nuo noro ir gebėjimo prisiimti aktyvią atsakomybę už savo ir kito žmogaus gerbūvį. Kas yra ar nėra “suaugęs” žmogus, koks turi būti “brandos” kriterijus yra visiškas vertybinio susitarimo reikalas. Man kriterijus skiriantis suaugusį žmogų nuo paauglio/vaiko yra savarankiškumas. Aš savarankiškumą apibrėžiu kaip aktyvios finansinės, psichologinės ir socialinės atsakomybės visumą. Tu esi finansiškai atsakinga(-s) kai uždirbi visus pinigus, kuriuos išleidi. Tu esi psichologiškai atsakinga(-s), kai esi savo laimės kalvė(-is) ir esi pakankamai tvirtai įsitvėrusi(-ęs) į kūjį, kad niekam neleistum jo iš tavęs atimti (čia turiu galvoj psichologinį, ne finansinį gerbūvį). Tu esi socialiniai atsakinga(-s), kai pakankamai gerai pažįsti savo įvairių santykių partnerius, kad galėtum pasirūpinti jų poreikių patenkinimu, ir aktyviai tuo užsiimi. Kaip matai, bet kokiai aktyviai atsakomybei būtinas ne tik noras, bet ir atitinkamos žinios ir įgūdžiai (pasirūpinti savimi ir kitais). Žlugdydama aktyvią atsakomybę, konkurencija skatina pralaimėtojų/autsaiderių priklausomybę nuo laimėtojų/lyderių. Šiuo atveju priklausomybės apibrėžimas yra atsakomybės apibrėžimo antonimas – tai nepajėgumas aktyviai priimti sprendimus ir imtis veiksmų savo ir kitų gerbūviui saugoti ir gerinti. Jei santykiuose (nesvarbu, ar tai būtų tarptautiniai santykiai ar poros santykiai) vyksta konkurencinė kova, laimėtojai atima resursus ir pralaimėjusių galimybę aktyviai pasirūpinti savo pačių poreikiais. Laimėtojai lyg ir gauna į savo rankas kontrolę, bet tuo pačiu ir akmenį po kaklu, nes dabar jiems tenka atsakomybė už pralaimėjusiųjų poreikius (pvz. santykiuose tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių). Pralaimėjusieji praranda savarankiškumą, bet įgyja galimybę parazituoti laimėjusiųjų sąskaita. Abi pusės turi naudos, tačiau abi pusės pralaimi. Priklausomybė linkusi tapti užburtu ratu: • Priklausomam žmogui formuojasi parazitinės (išnaudotojiškos) vertybės, nes iš priklausomo asmens nereikalaujama rūpintis kito asmens gerbūviu. Toks žmogus negali suvokti abipusiškumo svarbos santykiuose. • Priklausomas žmogus mažiau linkęs rizikuoti , nes negali imtis atsakomybės už savo veiksmus ir jų pasekmes ir todėl jo rizikos sėkmės tikimybė labai sumažėja. Todėl toks žmogus santykiuose renkasi neigiamų pasekmių minimizavimo strategiją (kuri minimizuoja nuostolius, bet nesuteikia galimybių laimėti), o ne teigiamų pasekmių maksimizavimo strategiją (kuri maksimizuoja laimėjimą, bet tuo pačiu padidina ir galimus nuostolius). • Nerizikuodamas priklausomas žmogus neturi galimybės išmokti įgūdžių, kurie reikalingi aktyviai atsakomybei prisiimti ir sėkmingai realizuoti. • Neturėdamas reikalingų įgūdžių ir apribotas savo priklausomybės žmogus praranda galimybę ką nors sėkmingai atlikti ir dėl to formuojasi išmoktas bejėgiškumas (“kaip besistengčiau, vis tiek nieko nesigaus”) ir parazitiškumas (“o kam man stengtis, jei yra kas už mane padaro?”). Tai buvo labai bendri pastebėjimai apie konkurencijos žalą tavo sveikatai. Niekas nesiginčija – kiekvienas iš mūsų sau esame svarbiausias žmogus ir tavo poreikiai tau yra ir turi būti svarbiausi. Tačiau, kaip bandžiau parodyti, bandymas patenkinti savo poreikius kitų sąskaita (konkuravimas) dažnai baigiasi nuostoliais tau ir kitiems, naikina atsakomybę ir formuoja priklausomybę. Todėl naudinga žinoti, kas skatina tave konkuruoti ar bendradarbiauti. Tavo polinkiui į konkurenciją ar bendradarbiavimą įtakos turi tavo ir tavo bendravimo partnerio tarpusavio priklausomybės struktūra interesų konflikto situacijoje. Tokia struktūra gali būti trijų tipų: • Mišraus motyvo struktūra – kurią geriausiai iliustruoja kalinio dilema. Tardomi du pagauti įtariamieji. Jie tardomi po vieną. Tardytojas pateikia sąlygą: “prisipažink, įduok savo porininką ir tave paleisim, o porininką nuteisim. Jei porininkas prisipažins, o tu neprisipažinsi, jį paleisim už prisipažinimą, o tu atsėdėsi už abu.” Kalinys žino, kad jei prisipažins abu, tuomet abiem teks atsėdėti nemažai, nors dėl prisipažinimo nuosprendis ir palengvės. Na, o jei abiem pavyks išlaikyti liežuvį už dantų, tuomet ir sėdėti teks visai trumpai. 1 kalinys 2 kalinys Jei prisipažins Jei neprisipažins Jei prisipažins 4 metus 4 metus 8 metai 0 metų Jei neprisipažins 0 metų 8 metai 1 metus 1 metus Mišraus motyvo struktūroj bet kuri iš šalių didžiausią naudą gautų konkurencingai apgavusi kitą šalį (tuomet apgavusi šalis išvengtų kalėjimo), tačiau abiem šalims geriausias rezultatas pasiekiamas bendradarbiaujant (abiem neprisipažinus). Tačiau nuo bendradarbiavimo sulaiko baimė, kad kita šalis gali konkuruoti ir tuomet tu liksi netekęs visko. • Nulinės sumos struktūra – kai vieno asmens laimėjimas kitam asmeniui reiškia tokio pat dydžio pralaimėjimą. Geriausias pavyzdys yra Prezidento rinkimai – laimi tik vienas ir nieko čia nepribendradarbiausi. • Interesų atitikties struktūra – kai du žmonės siekia atlikti užduotį kuo geriau, tačiau to negali atlikti vienas be kito pagalbos. Tokiu atveju abu siekia bendradarbiauti ir neturi priežasties konkuruoti. Mišraus motyvo struktūroje bendradarbiavimas ir konkurencija priklauso nuo to, kaip yra susijusios bendravimo partnerių patiriamos pasekmės. Tas pasekmių ryšys turi keturis pagrindinius aspektus: • Tarpusavio priklausomybės laipsnis – kiek tavo galimybė užsitikrinti teigiamas pasekmes priklauso nuo kito žmogaus. Kuo stipresnė tarpusavio priklausomybė, tuo didesnis įsipareigojimas santykiams ir stipresnis motyvas bendradarbiauti, o ne konkuruoti. • Priklausomybės abipusiškumas – kiek tavo priklausomybė nuo manęs lygi mano priklausomybei nuo tavęs. Mažiau priklausomas žmogus yra mažiau linkęs bendradarbiauti . • Interesų suderinamumas – kuo labiau suderinami interesai, tuo labiau žmonės linkę bendradarbiauti. • Priklausomybės pagrindo – tie pagrindai gali būti du: 1) likimo kontrolė -- kai mano veiksmai tau turi pasekmes, kurių tu negali savarankiškai išvengti (pvz. kalinio dilemoje, jei aš prisipažinsiu, tau kalėjimo išvengti nepavyks) 2) elgesio kontrolė – kai tavo ir mano patiriamos pasekmės yra tuo pačiu metu vienodai mūsų abiejų kontroliuojamos (pvz. mašinų eismas gatvėje). Likimo kontrolės atveju bendraujantys žmonės keičiasi bendradarbiaujančiais ar konkuruojančiais veiksmais (kaip tu man, taip aš tau). Čia pagrindinis yra motyvacijos klausimas – ar tu nori su manim bendradarbiauti ar konkuruoti? Tavo noras bendradarbiauti skatina mane bendradarbiauti, tavo noras konkuruoti skatina mane daryti tą patį. Elgesio kontrolės atveju žmonės koordinuoja veiksmus. Bendradarbiavimo siekimas čia būtinas ir todėl pagrindinis klausimas yra ne motyvacijos (ar nori?), bet žinių ir įgūdžių (ar moki?). Bendradarbiavimo ar konkurencijos pasirinkimui mišraus motyvo situacijoje įtakos turi keli kiti kintamieji: Vertybinė orientacija santykiuose Skiriamos trys pagrindinės vertybinės orientacijos: • Bendradarbiavimo orientacija – tokie žmonės siekia maksimizuoti kartu su kitais žmonėmis gaunamą naudą ir akcentuoja lygybę. • Individualistinė orientacija – tokie žmonės siekia maksimizuoti savo gaunamą naudą. • Konkurentiška orientacija – tokie žmonės siekia gauti daugiau nei kiti. Skirtingai nuo individualistų, tokiems žmonėms ne tiek svarbu gauti “daug”, kiek svarbu gauti “daugiau nei kiti”. Lyginant su individualistais ir konkurentinės orientacijos žmonėmis, bendradarbiavimo orientacija pasižymintys žmonės yra labiau linkę bendradarbiauti ir mažiau -- konkuruoti. Įdomu tai, kad konkurencingai elgdamiesi, individualistai ir konkurentinės orientacijos žmonės dažnai paskatina kitų žmonių konkurencinį elgesį savo atžvilgiu, o į bendradarbiavimą orientuoti žmonės savo atžvilgiu paskatina daugiau bendradarbiaujančio kitų žmonių elgesio. Ir vieniems, ir kitiems tai ilgainiui tampa save išpildančiomis pranašystėmis (“turi konkuruoti, nes jei nekonkuruosi, kiti nukonkuruos tave”) ir palaiko atitinkamai bendradarbiavimo arba individualistinę/konkurencinę orientaciją. Tyrimai rodo, kad į bendradarbiavimą orientuoti žmonės tiksliau įžvelgia partnerio motyvus (bendradarbiauti arba konkuruoti), tuo tarpu konkurentiški žmonės yra linkę manyti, kad visi žmonės yra linkę tik konkuruoti. Tyrimai taip pat rodo, kad orientacija į bendradarbiavimą yra susijusi su atsižvelgimu į ilgalaikę perspektyvą, tuo tarpu konkuravimas paprastai remiasi betarpiškos naudos siekimu. Žinoma, tikėtis ilgalaikio bendradarbiavimo gali tik tuomet, kai pasitiki bendradarbiavimo partneriais. Lūkesčiai kito žmogaus elgesio atžvilgiu Paprastas ir aiškus ryšys: tu būsi labiau linkusi(-ęs) bendradarbiauti, jei manysi, kad sulauksi bendradarbiaujančio atsako. Jei lauksi konkurencingo atsako, tuomet būsi labiau linkusi(-ęs) konkuruoti. Tavo lūkesčiai apie kito žmogaus elgesį remiasi ankstesniu to žmogaus elgesiu. Tačiau ryšys tarp tavo lūkesčių ir kito žmogaus elgesio yra dvipusis. Lūkesčiai yra linkę tapti save išpildančiomis pranašystėmis ir jei tikėsiesi iš žmonių konkurentiško ar bendradarbiaujančio elgesio, tai juos skatins atitinkamai patvirtinti tavo lūkesčius. Taip yra iš dalies dėl to, kad mišraus motyvo situacijoje tu pirmiausiai stengiesi įžvelgti partnerio motyvus ir lūkesčiai tampa vienu iš langų į tokius motyvus. Tiesiog naudoji interpretavimo taisyklė, jog iš kitų tikiesi to, ką pati(-s) jiems ruošiesi duoti (t.y. “kiekvienas sprendžia pagal save”). Kaip gi paskatinti kito žmogaus bendradarbiavimą? Ar besąlygiškai duoti ir tikėtis, kad kitas žmogus susimylės tau grąžinti ir nesiims tavęs išnaudoti, ar parodyti savo kietumą elgiantis konkurentiškai? Konkurentiškas elgesys skatina tik konkurentišką elgesį, todėl tai nėra variantas. Besąlygiškas bendradarbiavimas skatina į atitinkamą į bendradarbiavimą linkusių žmonių elgesį, tačiau individualistai ir konkurentiški žmonės yra linkę besąlygišką bendradarbiavimą išnaudoti. Efektyviausia bendradarbiavimui paskatinti yra “lygaus apsikeitimo” strategija, kuomet tu padarai pirmą bendradarbiaujantį žingsnį (kad paskatintum bendradarbiavimą), o paskui tiesiog elgiesi su partneriu taip, kaip jis elgiasi su tavim (konkurencingai arba bendradarbiaujančiai). Tokie strategija paskatina bendradarbiauti daugumą individualistų, nes tik taip jie sau gali gauti maksimumą naudos. Tačiau konkurentiški žmonės iš tokios sąveikos linkę trauktis, nes negali gauti daugiau naudos nei tu. Bet kokiu atveju, naudodama(-s) lygaus apsikeitimo strategiją tu lieki laimėtoja(-s). Bendradarbiavimą taip pat skatina tiesioginis bendravimas, pirmiausiai dėl to, kad tuomet mažiau reikia spėlioti apie kito asmens ketinimus, o galima juos tiesiai išsiaiškinti. Santykių savybės Kuo tai santykiai svarbesni, kuo tu labiau esi tiems santykiams įsipareigojusi(-ęs), tuo labiau būsi linkusi(-ęs) bendradarbiauti su santykių partneriu. Įsipareigojimą (commitment) santykiams didina trys pagrindiniai veiksniai: • Pasitenkinimas santykiais – tačiau patenkinti poreikiai praranda savo svarbą, todėl pasitenkinimas santykiais yra silpnas motyvas, pats silpniausias iš trijų įsipareigojimą didinančių veiksnių. • Suvokiamų alternatyvų kokybė – jei pasitrauktum iš santykių, ar galėtum rasti ką geresnio arba kiek gerai tau būtų vienai(-am)? • Investicijų į santykius dydis -- ką prarastum, praradusi(-ęs) tuos santykius? Tavo įsipareigojimas santykiams didina tavo norą taikytis prie partnerio (atsakyti konstruktyviai į jo destruktyvų elgesį) ir tavo pasiryžimą aukoti savo interesus partnerio interesų labui. Bendradarbiavimą santykiuose taip pat skatina pasitikėjimas, tik šiuo atveju ne kaip tavo ar partnerio asmeninė savybė, bet kaip per laiką susiformavusi santykių savybė. Socialinės normos Bendradarbiaujančio elgesio dalinantis resursus reikalauja kelios visuomenės normos: • Lygybės norma – teigianti, kad visi turi gauti po lygiai. • Proporcingumo norma – teigianti, kad kiekvienas turi gauti savo įnašui proporcingą dalį. • Abipusiškumo norma – teigianti, jog reikia grąžinti tai ką gauni (tiek gera, tiek bloga). • Socialinės atsakomybės norma – teigianti, kad reikia padėti silpniesiems. Jausmas, kad su tavimi buvo pasielgta teisingai, skatina tave elgtis bendradarbiaujančiai ir atvirkščiai. Kai normos tarpusavyje konfliktuoja (pvz. lygybės ir proporcingumo normos), tuomet tu būsi labiau linkusi(-ęs) palaikyti tau naudingesnę normą.
Šį darbą sudaro 26680 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Socialinės psichologijos konspektas
- 42 psl., (26680 ž.)
- Word failas 523 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Socialinės psichologijos dėsningumų panaudojimas alkoholizmo problemų sprendime
Socialinė psichologija
Peržiūrėti darbą
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
