S. Nėris "Amžinas keleivi"

Salomėja Nėris – didelio talento ir sudėtingo likimo poetė, rašiusi meilės, motinystės, jaunystės, laisvės temomis. S. Nėries kūrybą sudaro ankstyvoji ir brandžioji lyrika. Pirmajai būdingas jaunatviškas veržlumas, meilės gyvenimui idėjos, o brandžiojoje lyrikoje juntamas skausmas, laikinumas, vienišumas. Vienas iš šio laikotarpio eilėraščių yra „Amžinas keleivi“ iš rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“. Jis, kaip ir dauguma šio rinkinio eilėraščių, parašytas ne gimtinėje Lietuvoje, o toli nuo tikrųjų namų, artimųjų, todėl šiame eilėraštyje išreiškiami vienišumo motyvai, keliami būtie, gyvenimo klausimai, atskleidžiamas artimas žmogaus ir gamtos ryšys.
Jau pačiu eilėraščio pavadinimu kreipiamasi į žmogų, vadinamą „amžinų keleiviu“, taip norint išsiaiškinti ir suprasti, kodėl žmogus yra vienišas, kodėl nejaučia laimės ir pilnatvės. Būtent todėl pirmoji strofa prasideda raginimu pasinerti į gamtą ir ten ieškoti artumo, stiprybės. Raginimas: „Eitum prisiglaustum prie peties gegužio/ Ko gi apsiniaukęs lyg ruduo nykus?“ atskleidžia lyrinio subjekto požiūrį į gamtą. Ji – vienintelė paguoda. Tai rodo ir personifikacija, kuri priartina žmogų prie gamtos. Gegužis tarsi gyva būtybė, prie kurios gali prisiliesti ir išsilieti. Būtent todėl lyrinis subjektas skatina žmogų susilieti su gamta ir ten patirti naujus išgyvenimus, atrasti tai, ko labiausiai trūksta kasdienybėje. Norint sustiprinti šią minti įterpiami pakylėjantys, džiugūs pavasario vaizdai: „Balti sodai linksta.../Pinasi ramunės baltus vainikus.“ Matome, jog vartojami du skirtingi metų laikai: ruduo, kuris sugretinamas su gyvenimo pilnatvės nejaučiančiu žmogumi, simbolizuoja gamtos pasiruošimą apmirti, nykimą. Taip pat minimas pavasaris – atgimimo, naujos pradžios įvaizdis, kurio džiugią nuotaiką kuria du kartus minima balta spalva. Ji pavasario vaizdą padaro skaidrų ir šiltą. Šia priešprieša norima parodyti, jog iš gamtos reikia pasiimti tai, kas geriausia: pajusti ramybę ir harmoniją, žvelgiant į gamtos vaizdus atrasti naujų gyvenimo spalvų bei atsikratyti vienišumo. Kalbant tokiomis temomis vyrauja susikaupimo, susimąstymo nuotaikos, o tai suskurti padeda retorinis klausimas, elipsė, daugtaškis.
Antroje strofoje išreiškiamas atviresnis ir tiesioginis požiūris į gamtą, sąsajos su žeme: „Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę/ Žmogui...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!