Rugiapjūtė

Prapjovos – pirmos rugių saujos ar pėdo supjovimas – nuo pirmykštės žemdirbystės laikų laikytas labai svarbiu žingsniu, pradedant rugiapjūtę. Gaudami derlių labai sunkiai, žmonės šiam momentui ruošėsi rimtai, atlikdavo tam tikras apeigas bei magiškus veiksmus. Tai, jų manymu, turėjo ne tik padėti sėkmingai sudoroti javus, bet ir garantuoti gerą būsimų metų derlių. Senovės lietuviai, išėję į lauką pradėti rugių pjauti, ant kalnelio dėjo akmenį-aukurą. Šeimininkas ar žynys, supjovęs pirmąjį pėdą, užmaudavo jį ant pagaikščio ir pastatydavo padirvėje. Po to, užkūręs aukurą, sudegindavo kelias varpas, dėkodamas laimės ir derliaus dievams už derlių ir prašydamas ateityje auginti javus dievui Perkūnui, - kad apsaugojo javus nuo krušos ir audrų, prašė dievus, kad leistų nuimamą derlių patiems sunaudoti. Jeigu javai buvo menki, meldė dievus, ypač Perkūną, skalsinti duoną ir stiprinti kenčiančius badą. Pagal seną paprotį dažniausiai rugius pradėdavo pjauti šeimininkė. Per ilgus amžius, nuimant derlių, svarbiausią vaidmenį vaidino moteris, o ne vyras. Todėl ir prapjovas pradėdavo šeimininkė, paprastai ji ir atlikdavo parapjovų apeigas.
Pirmasis pėdas, vadinamas „šeimininku“, „gaspadoriumi“, Dzūkijoje – „dziedu“, „dzieduku“ arba „svečiu iš ano pasaulio“, buvo pjaunamas labai pagarbiai. Pačios supjautą ir dviejose ar trijose vietose perrištą pėdą šeimininkė parnešdavo namo ir statydavo svarbiausiame trobos kampe – krikštasuolėje. Pirmąjį pėdelį stengdavosi supjauti iš pačių geriausių rugių, kurių tris saujas surinkdavo šeimininkė braidydama po rugių lauką. Pirmoji pėdelio viršūnė būdavo surišama, o apačia perskiriama pusiau, t. y. Padaromas „šeimininkas“ ir „šeimininkė“ (Medininkai). Šiam pėdui žmonės priskirdavo ypatingą magišką galią apsaugoti trobas nuo gaisro, suteikti nemažą skalsą žmonėms bei gyvuliams sveikatą.
Parnešus „svečią“ į namus, būdavo sakomos prakalbos, prasidedančios žodžiais: „Atėjo svetys, vardu rugys“.
Į prapjovų lauką šeimininkė nešdavosi duonos, sūrį ir druskos. Daugų apylinkėse į pirmąjį pėdelį buvo dedama druska apibarstyta duonos plutelė. Gervėčių apylinkėje lietuvės moterys, eidamos prapjauti rugių, nešdavosi duonos ir druskos, visa tai laikydavo pasidėjusios rugių lauke, o grįždamos namo vaišindavo pakeliui sutiktas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!