Romantizmo epochos peizažo ypatumai

Motyvas, paskatinęs imtis referato būtent šia tema yra tas, kad kalbant apie XIXa. pradžios meną, sąvoka „romantinis/romantiškas“ turi teigiamą, bet kartu ir dviprsmiška reikšmę. Rašant šis įspūdis dar sustiprėjo.
Romantizmo judėjimas, apėmęs Europą maždaug 1800 – 1860 metais, nebuvo nei vienalytis, nei koordinuotas. Esminis estetinis atsinaujinimas gimė įvairiose šalyse beveik tuo pačiu metu, tačiau jį lydėjo tam tikra netvarka, sumaištis, paradoksai, iškildavo orginalių bendrą kalbą praturtinančių pakraipų. Dailėje romantizmas nesukūrė nuoseklios teorijos, rėmėsi bendrais pasikeitimais ideologijoje, pasaulėžiūroje, estetikoje, literatūroje.
Sapnas ir tikrovė, idealas ir realybė – esminis romantizmo epochos prieštaravimas. Jis matomas gyvenime, politikoje, filosofijoje ir, žinoma, mene. Svarbiausios romantikų kūrybos idėjos ir temos visų pirma susijusios su idealo siekimu ir ieškojimu. Romantikai svajojo apie vieningą pasaulį, harmoningą dvasios ir gamtos, vidaus ir aplinkos gyvenimą, matė ir patys rodė pasaulio ir gyvenimo skilimą, kuris vyko jų pačių sąmonėje. Romantikai žavisi gamta, kaip amžinybės ir paguodos simboliu.
Dėl formalių bruožų neapibrėžtinumo ir įvairovės romantizmas nesukūrė savo stiliaus vaizduojamajame mene, nors įvairioms jo atmainoms būdinga keletas bendrų bruožų: siekimas išreikšti jausmus, intuicijos ir vaizduotės priešpastatymas racionalumui, veržimasis iš konvencionalaus klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Menininkai romantikai žavisi istorija, natūralia gamta, liaudies tradicijomis, mitais ir apskritai viskuo, kas išryškina tautos ar žmogaus savitumą. Plastinių menų tarpe pilniausiai ši kryptis pasireiškė literatūriškoje, simbolinėje, linijinėje (Vokietija) arba koloristinėje, ekspresyvioje (Prancūzija) tapyboje.
Tapyba niekur nesuranda temų, kuriomis, kaip pastebėjo M. Grabovskis, galėtų „garsiai ir aistringai prabilti į visuomenės jausmus“. Apskritai temos ir tapybos žanrai romantizmo šalininkų nebuvo vertinami pagal griežtą hierarchiją, kokia būdinga klasicizmui. „Negali būti aukštesnių ar žemesnių temų tapyboje“,- teigė J. I. Kraševskis,- nes „tikram talentui visos tapybos rūšys gali būti galingas saviraiškos laukas, ir tai lemia ne tapomas dalykas, bet pats autorius“. Kūrinys vertinamas ne dėl prikausymo vienam ar kitam žanrui, o dėl jame glūdinčios idėjos, lemiančios tiek atskiro dailininko, tiek vienos ar kitos tautos meno...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!