Romantizmo autoriai

Romantizmas Sentimentalistai vertino jausmų natūralumą, gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, kreipė literatūrą bjektyvaus vaizdavimo, jausmingo kalbėjimo linkme. Omantizmo epocha prasidėjo Prancūzijos revoliucija, kuri sugriovė šimtmečius gyvavusią feodalinę sistemą, tačiau besiformuojantys nauji socialiniai santykiai neatitiko svajotojo idealo, todėl XIX a. Pradžioje stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos. Romantikai nusivylė tikrove – ji chaotiška, neteisinga, juos viliojo beribė būtis, paslaptingi, racionaliai nepaaiškinami dalykai. Romantikai tikėjo, kad esminiai dalykai prieinami ne moksliniam, o meniniam pažinimui. Dvasinio, dieviško prado įsikūnijimą, begalybės atspindį romantikai įžvelgė gamtoje (beribė, didinga).Siekiamo idealo romantikai ieškojo ir praėjusių amžių kultūrose, tolimose šalys. Jiems atrodė stebuklingi ir egzotiški Rytų kraštai, nes ten pinasi pasaka ir tikroė, ten dar nesunaikintas pirmapradi natūralumas. Juos žavėjo viduramžiai: tada vieningos krikščioniškosios Europos gyvenimas buvęs laimingas, darnus. Romantikus traukė viduramžių mistika ir paslaptingumas, riterių žygiai, meilės poezija, tikėjimo stebuklai. Romantikams vidinis pasaulis svarbesnis už išorinį. Jiems rūpėjo pažinti ir vaizduoti unikalų, nepakartojamą sielos gyvenimą. Romantizmo literatūra sukūrė naujo tipo veikėją – dvasiškai laisvą, neramios ir išdidžios sielos žmogų, prieš visuomenę ir prieš pačią lemtį maištaujantį individualistą. Jis nesitaiko su išorinio pasaulio niekingumu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą, todėl dažnai lieka nesuprastas, vienišas, nepritampa prie visuomenės arba yra jos atstumiamas. Romantikas tiki sukurta svajone, trokšta kažko amžino ir tikro, ko negali pasiekti, todėl išgyvena liūdesį, melancholiją, sielvartą. Svarbūs potyrii yra religini sjausmas ir meilė, nes jie leidžia pajusti tai, kas slyoi už tikrovės, susijungti su pasauliu ir Dievu. Romantizmas iškėlė tautos dvasios unikalumą. Romantikams, ypač pavergtuose kraštuose, tapo svarbu ne tik pažinti, bet ir gaivinti tautos dvasią, skurstančią nelaisvėje. Jie laikė save dvasiniais tautos vadovais, asmeninę laisvę aukojo kilniai pareigai – ginti tautos kalbą, kelti iš užmaršties jos istoriją. Romantinis maištas prieš pavergimą žadino laisvės viltis. Romantizmas išaukštino meninės vaizduotės galią, pabrėžė kūrėjo išskirtinumą. BERIBIO PASAULIO, ŽMOGAUS SIELOS GYVENIMO NEĮMANOMA ĮSPRAUSTI Į JOKIAS TAISYKLES“ Adomas Mickevičius Šeimos didžiavimasis savo etnine kilme (LDK) poetui buvo svarbu paskata domėtis krašto istorijam sentis iš jos nedžiagų kūrybai. Mokėsi VU, aktyviai dalyvavo slaptos Filomatų draugijos veikloje (susirinkimuose buvo kalbama apie laisvę, lygybę, valstybės atgaivinimą). Mokytojavimo Kaune laikais išgyveno nelaimingą meilę su Marile, kuri ištekėjo už grafo Putkamerio. Jausminga meilės drama sustiprino romantinę pasaulėjautą. Už veiklą Filomatų draugijoje Mickevičius buvo suimtas, kalinamas, po metų priverstas išvykti į Rusiją, visiems laikams apleisti Lietuvą. Ten išleido sonetų rinkinį. Maskvos ir Peterburgo elitas pripažino Mickevičiaus talentą, žavėjosi jo improvizacija. Iki mirties gyveno vakarų Europos miestuose. Emigracijoje išgyveno dar vieną kūrybinio pakilimo laikotarpį. Europos šalyse kylantys nacionalinio išsivadavimo judėjimai įtraukė ir poetą. Jis vyko į Italiją, į Turkiją telkti lenkų legionų ir dalyvauti kovose už laisvę. Konstantinopolyje poetas susirgo cholera ir mirė. Jo kūryba svarbi ne tik lenkų, bet ir lietuvių literatūrai. Jo kūriniai persmelkti lietuviškos dvasios, aktyviai veikė mūsų ultūrą per visą XIX amžių, tebeveikia ir iki šiol. Poezija buvo subjektyvesnė paremta individualiais išgyvenimais, fantazija. „Romantika“ yra apie mirusiojo sugrįžimą pas mylimąją, jų atsisveikinimą. Veikėjai netiki mergina, kai kurie pamatė Jaunių, byvo abstulbę, negalėjo patikėti savo akimis. „Vėlinės“: pirmoji ištrauka atskleidžia, kad jaunystėje Gustavas mėgo svajones ir miražus, ieškojo laimės ir meilės, kam buvo įgrisusi kasdienybė, nuo kurios bandė ėgti. Jo santykis su pasauliu romantiškas tuo, kad jaunystėje artimesnis ir labiau mėgiamas buvo išgalvotas pasaulis, jis tarsi bėgo nuo niūrios kasdienybės į fantazijų pasaulį. Gustavo išsiskyrimas su mylimąją – didžiulė kančia, nes ši jo meilę iškeitė į turtus, brangenybes, prašmatnesnį gyvenimą (sąsaja su Mickevičium). Tai sudaužė Gustavo širdį. Poetas šio jausmo stiprumą atskleidžia pagrindinio eikėjo monologu, palyginimų bei retorinių sušukimų gausa. „Uždegusi tokias ugnis many,/ Kurių jau neiškęstų nieks, atrodė,/ Lurios lyg pragaras tarp mūsų vis liepsnos./ Aš niekada ramybės neturėsiu,-/ Tu nužudei mane!“ „Vėlinių“ „Improvizacijoje“ Konradas vadina save virtuozu, nes laiko save puikiu muzikantu, dainiumi, kurio didis balsas, o daina dievų verta. Mickevičius sukūrė jausmingo kūrėjo genijaus paveikslą. Jis savo kūryboje stengiasi būti sudėjęs jausmus, kuriuos pajustų kiti, virtuozas savo kūrybą labai vertina ir aukština, ji jam tarsi stiprybės ir tolimesnio įkvėpimo šaltinism galinga ir verta tik tų kurie ją supras ir pamatys ten slypinčius jausmus. Simonas Daukantas Simono Daukanto kūryba neatsiejama nuo Lietuvos istorijos. Jis aiškiai suvokė tautos vaidmenį visuomenėje ir siekė atgaivinti tai, kas amžiams bėgant buvo prarasta, užmiršta, bet dabar laukia prikėlimo, S. Daukantas studijavo teisę ir istoriją, vėliau dirbo Rygos miesto magistrate, taip pat Peterburgo Senato archyve, todėl visą savo gyvenimą jis kaupė medžiagą savo istorijos veikalams ir tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt antrais metais baigė pirmąjį istorinį veikalą lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Savo veikale poetas romantiškai kštino Lietuvos praeitį, paliesdamas svarbias to meto problemas. Taip pat, kaip buvo būdinga Švietimo epochai, Daukantas siekė pabrėžti lietuvių artumą gamtai, aukštino girių didumą, jų naudą žmogui, kadangi pačio istoriko ryšys su ja buvo itin glaudus – tai tikrieji namai, tvirtovė. Autoriui buvo svarbu, kad skaitytojas neliktų abejingas, domėjosi ne vien valdovų ir kunigaikščių gyvenimais, bet itin daug dėmesio skyrė lietuvių buičiai ir papročiams, gausiai rašė retorinėmis figūromis ir išpuoštu, poetiškai pakylėtu stiliumi. Visa tai rodo, kad Simono Daukanto veikloje susipina Švietimo ir romantizmo idėjos. Taigi, S. Daukanto kūryba yra paremta jo istorijos žiniomis ir faktais, kuriuos jis pateikdavo taip, kad skaitytojas neliktų abejingas, o savo kūrinius skirdavo platiems skaitytojų sluoksniams. Gimė eigulio šeimoje. Daukanto istorijos veikaluose romantiškai aukštinama Lietuvos praeitis. Nors remiamasi gausiasi istoriniais faktais, autoriui svarbu, kad skaitytojas neliktų abejingas. Pasakojant praeities įvykius jam svarbu paliesti to meto problemas: buvę laisvi žmonės dabar virtę suvargusiais baudžiauninkais, o aukštuomenę išlepusi, atsisakiusi savo papročių, kalbos. „Būde“ Daukanto požiūris į senovės girią dvejopas: švietėjiškai racionalus ir romantiškai pakylėtas. Buvo aukštinamas girios didumas, tankumas, pasakojama, kad joks žmogus negalėjo ten žengti žingsnio, taip pat kalbama apie girios naudą žmonėms. Antanas Baranauskas Baranauskas buvo be galo valingas žmogus, suvokė savo vertybes, buvo pareigingas, sumanus, imlus ir gabus įvairiems mokslams, siekė tobulėjimo mylimose srityse ir nepaisant kūrybingos prigimties, gebėjo sudrausminti save jau nuo jaunystės (nuo aštuoniolikos metų suprato savo vertybes ir tt) {Adomui Mickevičiui, kaip ir Antanui Baranauskui, rūpėjo tauta ir kalba, jos išsaugojimas. Šis kūrėjas buvo jautrus carinės prespaudos epochos reiškiniams, todėl beveik kiekviename didesniame savo kūrinyje karštai gynė tautos ir žmogaus teises į laisvę. Abu poetai poetizavo Lietuvos gamtą, jos kraštovaizdį, kūriniuose išaukštino protėvius lietuvius, idealizavo Lietuvos senovę.} „Anykščių šilelio“ poemos žmogus, žvelgdamas į nykų peizažą išgyvena liūdesį. Jis prisimena, kokios girios buvo prieš tai, koks buvo kraštovaizdis, augalija, žvėrys, paukščiai. Pasinėrus į prisiminimus, lyriniam subjektui šie atneša šilumą širdin, jam pasidaro gera, tačiau tuo pat metu liūdna, ka dkadaise buvęs didingas peizažas tapo tokiu nykiu kraštovaizdžiu ir prarado savo stebuklingumą. {Antano Baranausko ir Simono Daukanto aprašomos girios panašios tuo, kad yra aukštinamas jų didumas praeityje, grožis, augalija, o skiriasi tuo, kad Baranauskas kiek daugiau dėmesio atkreipia į tai, kad to grožio ir didumo jau nebėra. Abu girios aprašymai liudija, kad senovėj Lietuva buvo didi šalis, su didingu kraštovaizdžiu, senovės lietuviai gerbė gamtą ir ja gerėjosi.} Kas žmogui suteikia ramybę? Ramybę žmogui suteikia pažįstama, jauki aplinka – gamta. Norėdami pabėgti uo įvairiausių bėdų, kasdienės rutinos, siekdami atsipalaiduoti visada einame ten, kur mums yra gera, kur galime pailsėti, atsiriboti nuo negatyvo ir pasinerti į save. Jau nuo senų senovės tokį prieglobstį suteikia gamta. Miškai, girios, parkai, laukai – vietos, į kurias dažnai einame ne dirbti, o pailsėti, pasigrožėti kraštovaizdžiu, atsipalaiduoti ir pasimėgauti nuostabia aplinka. Taip yra todėl, kad žmonių ryšys su gamta išliko itin stiprus. Jį, poemoje „Anykščių šilelis“, atskleidė Lietuvos poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas, kilęs iš karališkųjų valstiečių šeimos. Kūrinio autorius, aukštindamas didingą girią, aprašė jos grožį ir tautos elgesį su aplinka, kaip jis keitėsi laikui bėgant ir koks svarbus miškas buvo senovės lietuviams. Poetas rašė:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!