Ristūnų arklių genetiniai ištekliai

paukščiai, kailiniai žvėreliai, bitės.
Arklininkystė nuo seno vaidino ryškų vaidmenį Lietuvos žemės ūkyje ir visuomenės gyvenime. Keičiantis arklininkystės krypčiai iš darbo arklių į sportinę, turistinę, ši tradicinė žemės ūkio šaka tampa specializuota, auga žmonių užimtumas šioje srityje, kaime kuriamos naujos darbo vietos. Darbo veislių arklių veislininkystė persiorientuoja į mėsinę arklininkystę. Intensyvėjant arklininkystės vystymuisi diegiamos naujausios arklių laikymo, pašarų ruošimo, šėrimo, treniravimo technologijos. Svarbų vaidmenį arklių veislininkystėje vaidina Lietuvoje sukurtų arklių veislių genofondo išsaugojimas.
Lietuvos vietiniai gyvuliai – šėmieji ir baltnugariai galvijai, žemaitukų veislės arkliai,
šiurkščiavilnės avys, vietinės kiaulės su auskariukais, vištinės žąsys – buvo pripažinti unikaliais
ir saugotinais tarptautiniu mastu. Jie yra įrašyti i Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą..Saugotinomis reikia pripažinti ir kai kurias Lietuvoje ilgalaikes ir
kryptingos selekcijos būdų sukurtas kultūrines gyvulių veisles, pasižyminčias geromis ūkinėmis
savybėmis, bet esamomis gyvulininkystės sąlygomis dėl intensyvaus kryžminimo atsidūrusias
ant išnykimo ribos. Tai senojo daniško tipo Lietuvos žalieji bei olandiško tipo Lietuvos
juodmargiai galvijai, Lietuvos baltosios kiaulės.
2Lietuvoje labiausiai paplitędarbiniai arkliai – Lietuvos sunkieji, stambieji žemaitukai bei jų mišrūnai (90 %). Likusius 10% sudaro jojamųjų veislių žirgai (Holšteinai, Arabai, Grynakraujai jojamieji, Budiono, Trakėnai, Hanoveriai), poniai bei Žemaitukai.
ARKLIŲ KILMĖ IR ISTORIJA
3Arklių protėviai buvo maži gyvūnai – beveik tokio dydžio kaip lapė. Įvairios priežastys veikė arklio evoliuciją: pakitęs klimatas, maitinimosi įpročiai, žmogaus intervencija. Dabartinių arklių protėviai buvo visaėdžiai, gyvenantys tropinių miškų prieglobstyje. Keičiantis klimatui vietoj miškų atsirado plačios atviros erdvės. Gyvūnams ieškant maisto, dideliams atstumams įveikti, pabėgti nuo priešų vietoj buvusių pirštų prireikė ilgų galūnių ir kanopų, galinčių atlaikyti stiprią kieto grunto atatranką. Bėgant gyvūno svoris daugiausiai buvo nukreiptas į vidurinįjį pirštą, todėl likusieji buvo mažiau naudojami ir vis mažėjo. Išnykus išoriniams kojų pirštams, galūnės apačios kaulai irgi prisitaikė pavirsdami dabartinių arklių slėsna, besibaigiančia palyginti kieta kanopa. Arkliai tapo aukštesni, kaklas pailgėjo, dantys prisitaikė prie naujo maisto. Arklio gimtine laikoma Šiaurės Amerika. Vėliau arklių protėviai migravo į Aziją, dar vėliau į Europą ir ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!