Jojamųjų arklių genetiniai ištekliai Lietuvoje ir pasaulyje, jų charakterizavimas ir panaudojimas

Įvadas Arklys (lot. Equus caballus, angl. Horse, vok. Hauspferd) – domestikuota tarpano rūšis, priklausanti arklinių (Equidae) šeimai. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo dydžiu, jos visos priklauso vienai rūšiai – Equus caballus. Arklio išvaizda Arklių kailio spalva gali būti labai įvairi. Jai apibūdinti kiekviena tauta turi savo specialius žodžius.Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spalvos arkliai, vadinami juodžiais, bėriais ar sarčiais. Kitokiems arklių spalvos pavadinimams įtakos turi ne vien tik pagrindinė kailio spalva, tačiau ir karčių bei uodegos spalvos, įvairios dėmės. Arklių klausa bei uoslė išsivystę labiau negu žmogaus. Tipiškas ilgas arklio snukis reikalingas ne tik dideliems dantims, bet ir jautriems uoslės organams sutalpinti. Akys yra aukštai galvos šonuose, todėl arklys puikiai mato aplinkui, netgi ėsdamas žolę. Ausys didelės, kad galėtų judinti aplinkui ir nukreipti mažiausio garso kryptimi. Arklio elgsena Pagal prigimtį, arklys yra bandos gyvūnas, labai prisirišantis prie kitų savo grupės narių. Ši ištikimybė lengvai perkeliama jo šeimininkui – žmogui. Užsimezgus šiam ryšiui, arklys iš visų jėgų bandys paklusti net ir šiurkščioms komandoms. Nepaisant artimų ryšių su žmogumi, naminis arklys ir asilas išlaikė savo laukinių protėvių instinktus ir natūralios elgsenos bruožus. Jie gina savo teritoriją ir žindo kumeliukus lygiai taip pat kaip ir laukiniai arkliai bei asilai. Arkliai istorijoje Pirmieji patikimi duomenys apie arklių prijaukinimą yra iš Ukrainos, kur žmonės prieš 6000 metų augino arklių ir raguočių bandas žolėtose stepėse. Tuo metu senovės Egipte ir Arabijoje buvo prijaukintas Afrikos laukinis asilas. Iš pradžių arkliais ir asilais nebuvo jodinėjama, bet jie buvo kinkomi į dvikinkius vežimus ar kovos vežimus. Greitai kovos vežimai tapo karalių, kurie jomis važiuodavo į mūšį, karališkus paradus ar medžioklę, statuso simboliu. Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą žmonijos karuose siekia III tūkstantmetį pr. m. e. Pagal istorinius šaltinius, apie 2300 m. pr. m. e. Mesopotamijoje, prijaukinti arkliai traukė kovos vežimus. Iki mūsų eros pradžios arklius – kaip traukiančiąją ir nešančiają jėgą – kariniams tikslams pradėjo naudoti ir kitos tautos, kurių gyvenamos vietos sutapo su laukinių arklių arealais. Pirmykščių arklių ūgis neviršijo metro. Teigiama, jog būtent jų panaudojimas karuose, per tūkstantmečius privertė kai kurių veislių arklius išaugti iki dabartinių gabaritų. Iki Homero, VIII a. pr. m. e. graikų poeto, laikų jojimas arkliais ir asilais tapo įprastu keliavimo būdu, bet kovos vežimai tebebuvo naudojami kare. Klasikiniu civilizacijos laikotarpiu senovės graikai ir romėnai statė specialias arenas ir tiesė kelius arklių lenktynėms, suteikdavusioms daug išgyvenimų miniai, stebinčiai varžybas, kuriose dalyvaudavo raiteliai, važnyčiotojai ir arkliai. Arklių veislės Įvairias arklių veisles augintojai dažnai skirsto į tris grupes. Pirmieji yra „karštakraujai“, arba, „pilnakraujai“, – arabai ir grynakraujai arkliai. Šie arkliai turi tokią pat kraujo temperatūrą, kaip ir kitos veislės, taigi jie iš tikrųjų nėra „karšto kraujo“, bet taip vadinami, nes yra kilę iš arabų ir berberų veislių, iš karštų Šiaurės Afrikos ir Arabijos kraštų. Antrieji yra ,,šaltakraujai“, kurie irgi nėra šalto kraujo, bet jie yra dideli, sunkieji darbiniai arkliai iš šalto šiaurinio klimato. Tretieji yra „šiltakraujai“, arba ,,maišyti“, kurie išvesti iš karštakraujų ir šaltakraujų. Iš šios grupės yra daugiausia dabartinių sportinių arklių, išskyrus lenktyninius arklius, kurie beveik visada yra grynakraujai. Visų grynakraujų kilmę galima atsekti iš trijų garsiųjų eržilų – turkų Barelio (apie 1689 m.), arabų Darlio (apie 1702 m.) ir arabų Godolfino (apie 1731 m.). Kiekviena šalis turi savo arklių veisles – pradedant Indijos polo poniu ir baigiant Pietų Afrikos Basutų poniu bei Didžiosios Britanijos šairu. Kiekviena veislė prisitaikiusi gyventi savo gimtosiose vietose ir kiekviena yra savaip naudojama. Veislės apibūdinamos pagal jų konstituciją arba dydį ir kūno formą, taip pat pagal spalvą ir bet kokias baltas žymes, kurias jie gali turėti ant galvų ir kojų. Arkliai būna labai įvairių dydžių – nuo mažiausio pasaulio arklio Falabela, kurio aukštis ties gogu tesiekia 76 cm, iki didžiausio iš visų veislių šairo. Šairo eržilas turi būti 168 cm ar aukštesnis ir turi sverti apie vieną toną. Šairai paprastai būna rudi arba bėri su baltomis kaktomis. Jų ,,plunksnuotos“ kojos yra su puskojinėmis arba kojinėmis. Yra labai daug posakių, siejančių arklių elgseną su kailio spalva. Arabai sako, kad visi arkliai, išskyrus bėrus, neneša sėkmės, nebent jie su baltomis žymėmis, arba kad baltas arklys yra puošniausias, bet jis kenčia nuo karščio. Arklio ūgis matuojamas plaštakomis. Viena plaštaka, atitinkanti suaugusio žmogaus plaštakos plotį, yra lygi 10,16 cm. Jeigu arklio ūgis 15,2 plaštakos, tai jis yra 157 cm aukščio. Matuojant imamas atstumas nuo žemės iki arklio pečių viršaus, vadinamo gogu. 1. Jojamieji arkliai Jojamieji arkliai tinkami naudoti kariuomenėje, lenktynėms, sportui, lengvam darbui. Liekni. 400-600 kg. Galva maža, kaklas ilgas plonas, nugara ir juosmuo trumpi, strėnos ilgos, vid. pločio, apvalios, liemens ilgis lygus gogo aukščiui, galūnės ilgos ir plonos su gerai išvystytais sąnariais ir sausgyslėmis, liemens šeriai, taip pat karčiai ir uodega trumpi, reti, šepetėliai maži arba visai jų nėra .Geriausiai bėga šuolio aliūru. Šių arklių veislės atsirado ankščiau negu ristūnų ir sunkiųjų arklių. Žymesnės jojamųjų arklių veislės: • Arabų arkliai • Grynakraujai jojamieji arkliai • Trakėnai • Dono arkliai • Budiono arkliai • Hanoverio arkliai Arklys (Equus caballus) 1.1 Arabų veislės arkliai Tai viena seniausių arklių veislių. Ji formavosi IV-VII m.e.a. Arabijos pusiasalio stepėse ir dykumose. Veislei atsirasti įtakos turėjo Vidurinės ir Mažosios Azijos, Viduržiemio jūros, Afrikos pakrantėse auginami arkliai. Arabų arkliai vėlai bręsta, bet ilgai gyvena. Priklausomai nuo kilmės ir auginimo sąlygų yra susidarę keletas Arabų veislės arklių tipų. Kocheilan tipo arkliai, susiformavę Nedžede pusdykumių sąlygomis, yra vidutinio ūgio, apvalių kūno formų, masyvūs, kaulingi, turi gilią, plačią krūtinę su gerai išgaubtais šonkauliais, dažniausiau bėri; siglavi – susiformavę prie oazių, nedidelio ūgio, lieknesnių, ilgesnių kūno formų, ne tokie greiti kaip kocheilan tipo arkliai, širmi ir sarti; chabdan – stambiausi, aukštakojai, darbingiausi, dažnai turi nepakankamai išvystytą liemenį, plokščius šonkaulius. Šie arkliai – nedidelio ūgio, lengvų, gražių kūno formų, jų galva nedidelė, plati kakta, tiesaus ar truputį įlenkto profilio, kaklas vidutinio ilgio, tiesus, gogas vidutiniškai išvystytas, nugara trumpa, tiesi, stipri, juosmuo trumpas, strėnos ilgos, apvalios, kojos stiprios, su gerai išvystytais sąnariais ir sausgyslėmis, kanopos nedidelės, stiprios, taisyklingos formos, greiti (1000 m greičio rekordas 1 min 8 s). Eržilų aukštis ties gogu – 153 cm, krūtinės apimtis – 179 cm, plaštakos apimtis – 19,3 cm, kumelių atitinkamai – 151 cm, 178 cm, 18,7 cm. Dažniausiai arkliai būna širmi, rečiau – sarti ir bėri. Jau XIII a. Europa susidomėjo arabų veislės arkliais. Juos imta naudoti įvairioms veislėms gerinti. Buvo išvesta daug naujų važiuojamųjų ir jojamųjų arklių veislių: grynakraujai jojamieji, Orlavo ristūnai, Trakėnai ir kt. Šiuo metu arabų veislės arklių yra Europoje, Indijoje, Australijoje, JAV, Pietų Afrikos šalyse. 1.2 Grynakraujai jojamieji arkliai Ši veislė išvesta Anglijoje XVII a. pab. – XVIII a.pr. vietines kumeles sukryžminus su turkų, berberų, arabų, persų, turkmėnų eržilais. Mišrūnai iš kartos į kartą buvo tobulinami sistemingu treniravimu, bandomosiosmis lenktynėmis ir selekcija pagal lenktynėse pasiektą greitį. Grynakraujai jojamieji – greičiausi pasaulyje arkliai. Aukšti, trumpu liemeniu, nedidelia galva, ilgu, plonu, tiesiu kalu, ilgu, aukštu gogu, trumpa, tiesia nugara, siaura, ilga krūtine, ilgomis plonomis kojomis be šepetėlių. Aukštis ties gogu 160-165 cm, masė ~500 kg. Sarti, bėri, juodbėri, rečiau širmi, juodi. Greitai bręsta – 1,0 – 1,5 metų pradedami treniruoti, 2 metų jau dalyvauja lenktynėse, tačiau lepūs, reikalauja gero šėrimo ir priežiūros. 1960 m. keturių metų eržilas Indiženas Epsomo hipodrome (D. Britanija) pasiekė pasaulio rekordą (1000 m nubėgo per 53,6 s). Grynakraujai jojamieji veisiami visame pasaulyje. Buvo naudojami Amerikos ristūnams, Trakėnams, Hanoverio, Budiono, Kustanajaus arkliams išvesti. JAV yra ~50 000, D. Britanijoje ~ 12-15 tūkst., Prancūzijoje ~ 6-7 tūkstančius. Vokietijoje, Italijoje yra po 1-2 tūkst. kumelių. Veislės išvedimui ir tolimesniam tobulinimui didelę reikšmę turėjo sistemingas prieauglio treniravimas, lenktynių organizavimas ir atranka pagal lenktynėse pasiektą greitį. Lenktynėse laimėję arkliai plačiai buvo naudojami veislininkystėje. Veislė tobulinama plačiai taikant veisimą linijomis, taip pat giminingą veisimą bei linijų krosus. 1.3 Trakėnų veislės arkliai Šios veislės arkliai išvesti Rytų prūsijoje (Kaliningrado sritis), sukryžminus prūsų ir žemaičių kumeles su anglų, danų, turkų, ispanų ir kitų veislių eržilais. Veislės pavadinimas kilęs nuo Trakėnų kaimo, kuriame 1732 m. buvo įkurtas žirgynas. Iš grynakraujų jojamųjų arklių trakėnai paveldėjo didelį ūgį, tvirtą konstituciją ir gerą darbingumą, o iš arabų žirgų – elegantiškumą, judesių grakštumą, proporcijas, ištvermę ir prieraišumą prie žmogaus. Iš pradžių Trakėnų veislės arkliai buvo lengvų formų, nelabai tinkami žemės ūkio darbams, naudojami išimtinai kavalerijoje ir todėl turėjo ribotą paklausą. Nuo XIX šimtmečio vidurio jie pradėti pamažu stambinti daugiau naudojant vietoje išaugintus reproduktorius ir mažinant Grynakraujų jojamųjų veislės arklių įtaką. Šiuolaikiniai Trakėnų veislės arkliai stambūs, didelio ūgio, standžios konstitucijos, harmoningi, energingi, bet paklusnūs ir lengvai valdomi. Jų galva nedidelė, tiesaus profilio, kaklas vidutinio ilgio, raumeningas, nugara plati, tiesi, strėnos ilgos, apvalios, raumeningos, mažai nuleistos, kojos sausos, beveik be šepetėlių. Eržilų aukštis ties gogu – 166 cm, krūtinės apimtis – 194,5 cm, plaštakos apimtis – 21,3 cm, kumelių atitinkamai – 162 cm, 193,5 cm ir 20,7 cm. Trakėnų veislės žirgai tinka visoms klasikinio sporto šakoms:konkūrams, trikovei ir dailiajam jojimui. Šios veislės arklių yra Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje. 1.4 Dono arkliai Išvesta XVIII amžiuje Dono baseino stepėse iš P. Rusijos stepių arklių, sukryžmintų su Turkmėnijos, Persijos, Karabacho, vėliau su grynakraujų jojamųjų veislių arkliais. Dono eržilo aukštis ties gogu 163 cm, įstrižasis liemens ilgis 165, krūtinės apjuostis 192, plaštakos 21 cm (kumelių atitinkamai 161-164, 195, 20 cm), masė 550-600 kg. Šios veislės arklių galva nedidelė, kaklas vidutinio ilgio, nugara ir juosmuo tiesūs, strėnos apvalios, krūtinė gili ir plati, kojos storos be šepetėlių (kartais užpakalines kojas stato kardiškai), mentė trumpa ir stati, riešo sanariai silpni. Dažniausiai sarti ir bėri su auksiniu atspalviu. Ištisus metus ganosi stepių ganyklose (papildomai šeriami tik blogo oro sąlygomis). Užsigrūdinę, ištvermingi, atsparūs ligoms. Naudojami ne tik jojimui, bet ir ž. ū. darbams. Senojo tipo Dono veislės arkliai buvo nedidelio ūgio, su stambiomis kuproto profilio galvomis, elniškais kaklais, dažnai kuprotomis nugaromis, pasižymėjo energingumu bei ištvermingumu. Šiuolaikiniai Dono arkliai aukšti, kaulingi, labai gerai išvystytais liemenimis, giliomis ir plačiomis krūtinėmis. Galva nedidelė su tiesiu ar truputį įlinkusiu profiliu, kaklas vidutinio ilgumo, tiesus, nugara tiesi ir stipri, strėnos apvalios, tiesios. Dažniau pasitaiko šių eksterjerinių trūkumų:kardiškas užpakalinių galūnių pastatymas, trumpa ir stati mentė, silpi riešo sąnariai. Veislė paplitusi Š. Kaukaze, Kazachijoje, Kirgizijoje, Ukrainoje ir Moldavijoje. 1.5 Budiono arkliai Išvesta 1921-1948 Rusijoje, Rostovo sr. žirgynuose iš sukryžmintų Dono ir grynakraujų jojamųjų arklių. Iš pradžių, siekiant gauti gerus, tinkamus kavalerijai jojamuosius arklius, buvo vykdomas pramoninis šių veislių kryžminimas. Vėliau buvo užsibrėžta išvesti naują veislę, kuri turėtų abiejų veislių teigiamas savybes: Dono veislės arklių ištvermingumą, nelepumą, prisitailymą prie kaimeninio laikymo, Grynakraujų jojamųjų – taisyklingą eksterjerą bei greitį. Išvedant veislę, buvo taikoma keletas kryžminimo schemų. Daugelis pageidaujamo tipo arklių, turinčių abiejų veislių geras savybes, buvo gauti jau pirmoje mišrūnų kartoje. Gavus pageidaujamą tipą, mišrūnai buvo veisiami „savyje“. Stambūs, harmoningo sudėjimo. Eržilo vidutinis aukštis ties gogu 162,2 cm, įstrižasis liemens ilgis 163,5 cm, krūtinės apjuostis 186 cm, plaštakos – 20,5 cm. Eržilo masė ~500 kg. Tinkami darbui, ištvermingi, greiti, dažniausiai gelsvai sarti, rečiau bėri, juodbėri. Daugiausiai auginami Rusijoje, Kazachijoje. yra įvežtų ir į Lietuvą. 1.6 Hanoverio arkliai Ši veislė išvesta Hanoverio provincijoje XVII a. pirmoje pusėje, sukryžminus vietines kumeles su grynakraujų jojamųjų, Holšteino ir Trakėnų veislės eržilais. Buvo siekiama išsaugoti universalius, jojimui ir įvairiems darbams tinkamus arklius. Šie arkliai didelio ūgio, masyvūs, vieni iš stambiausių jojamųjų arkliu. Jų galva didelė, grubi, dažnaiusiai kuproto profilio, kaklas vidutinio ilgio, raumeningas, gogas nelabai ryškus, nugara tiesi, strėnos ilgos, raumeningos, krūtinė gili ir plati, kojos sausos, čiurnos trumpos, stačios, šepetėliai maži. Yra du šios veislės arklių tipai: stambūs, masyvūs, panašūs į sunkiuosius arklius, tinkami važiuoti ir lengvesni – sportiniai arkliai. Arklių aukštis ties gogu – 160-175 cm, krūtinės apimtis – 185-210 cm, plaštakos apimtis – 20,5-23,5 cm. Hanoverio veislės žirgai dažniausiai auginami žirgų sportui. Ypač juos pamėgo dailųjį jojimą kultivuojantys sportininkai ir kokūrininkai, nes šios veislės arkliai paklusnūs, ramūs, lengvai apmokami ir treniruojami. Šiuos žirgus noriai perka Rusijos ir Vakarų Europos raiteliai bei komersantai. Jie auginami Vokietijoje, Rusijoje, Lietuvoje – „Žagarės“ žirgyne. 2. Selekcija ir veislininkystė Atranka vykdoma pagal tipą, darbiningumą ir veislines savybes. Veisliniai arkliai atrenkami pagal: kilmę, tipą, eksterjerą bei išsivystymą, darbiningumą ir prieauglio kokybę. Atsižvelgiama taip pat į arklio temperamentą, reiklumą šėrimui ir pašarų išnaudojimą bei kumelių pieningumą. Grynakraujų jojamųjų veislės arkliai daugelį metų buvo atrenkami pagal vieną požymį – greitį lenktynėse. Atranka buvo labai griežta. Tradicinių lenktynių laimėtojai buvo labiausiai vertinami ir plačiai naudojami veisimui, nežiūrint, kad greičio skirtumas tarp laimėjusių lenktynes ir kitų arklių dažnai būdavo labai mažas – skyrėsi sekundės dalimis. Tokia atranka buvo labai efektyvi. Jau prieš du šimtus metų Grynakraujų jojamųjų veislės arkliai tapo greitesni už kitus jojamųjų veislių arklius ir, kad šios savybės nepablogėtų, juos uždrausta kryžminti (uždara kilmės knyga). Veislinio arklio vertę lemia ir prieauglio savybės. Grynakraujų jojamųjų veislės eržilai reproduktoriai vertinami atsižvelgiant į prieauglio eksterjerą, išsivystymą ir darbiningumą. Grynakraujų jojamųjų, Arabų veislių arklių darbiningumas įvertinamas iš to, kurioje greičio grupėje jie lenktyniavo ir kurią vietą tose lenktynėse užėmė. Budiono arkliai 3 . Lietuvoje veisiami jojamieji arkliai Lietuvoje pirmieji Grynakraujų jojamųjų veislės arkliai atsirado daugiau kaip prieš 100 metų. Jų turėjo žemaičių veislės arkliams auginti draugija, įkurta 1879m., Vilniaus eržilų depas bei kai kurie dvarininkai.Šios veislės arklius augina Vilniaus, „Nemuno“ ir Marijampolės žirgynai bei žirgų sporto entuziastai. Vilniaus žirgynas turi nedidelę grupę Arabų veislės arklių, kuriuos augina eksportui, taip pat naudoja Žemaičių veislės arkliams gerinti. Įterpiamuoju kryžminimu siekiama pagerinti Žemaičių veislės arklių aliūrus, eksterjerą, gauti gyvesnio, energingesnio temperamento arklius. Lietuvoje Trakėnų veislės arkliai auginami nuo seno. Lietuvos Respublikoje į kilmės knygas buvo įrašyta 242 šios veislės arkliai, kas sudarė daugiau kaip pusę visų jojamųjų arklių, įrašytų į kilmės knygas. Trakėnų veislės arkliai auginami „Nemuno“, „Vilniaus“ žirgynuose, žirginiam sportui, eksportui. Hanoverio veislės arklius augina „Žagarės“ žirgyne. Lietuvoje visų veisiamų žirgų veislių sudaro: Trakėnai (11%), Lietuvos Jojamieji (1%), Hanoveriai (9%), Grynakraujai jojamieji (4%), Arabai (1%). Kiti veisiami žirgai sudaro didesnę dalį. Arklių skaičius veislynuose ir veislinėse bandose 2005 01 01 Rajonas Savininkas Veislė Eržilai Kumelės Prieauglis Iš viso Veislynai Šilutės AB Nemuno žirgynas Trakėnų 40 135 159 334 Gr. jojamieji 0 3 0 3 Vilniaus UAB Vilniaus žirgynas Trakėnų 12 36 40 88 Gr. jojamieji 1 6 0 7 Arabai 15 28 32 75 Lazdijų V. Pliuskienė Trakėnai 5 25 23 53 Veislinės bandos Jurbarko Ūkininko E. Civinsko Trakėnų 1 8 6 15 Kėdainių V.V. Grūžių firma „Lolita“ Trakėnų 2 9 3 14 Šalčininkų D. ir P. Šilaliai Trakėnų 2 7 11 20 Šalčininkų S. Voitkevič Trakėnų 8 21 23 52 Šiaulių Z. Dominauskas Trakėnų 3 6 7 16 Šiaulių R. Bajorinas Trakėnų 0 4 5 9 Tauragės UAB „Visbarų žuvininkystė“ Trakėnų 1 3 2 6 Išvados Arabų veislės arkliai dėl savo gražių kūno formų, gražios išvaizdos bei puikių jojamųjų arklių savybių, pasižymi dailiąjame jojime. Grynakraujai jojamieji arkliai yra greičiausi arkliai pasaulyje. Trumpose distancijose nė vienos veisllės arkliai negali su jais lenktyniauti. Dono arkliai yra nereiklūs, gerai pasisavina pašarus ir prisitaiko prie kaimeninio laikymo būdo, todėl jie naudojami ne tik jojimui, bet ir žemės ūkio darbams. Budiono arkliai taip pat naudojami jojimui ir žemės ūkio darbams, tačiau jie lenktynėse pasiekia geresnių rezultatų negu Dono veislės arkliai. Trakėnų veislės arkliai auginami žirginiam sportui, eksportui. Jie yra vieni iš geriausių konkūrinių arklių, taip pat neblogai tinka sportiniam išjodinėjimui, o kai kurie – lengvesnio kūno sudėjimo – trikovei. Dabartiniu metu Hanoverio veislės arkliai daugiausiai auginami jojimo sportui. Jie paklusnūs, lengvai apmokomi ir treniruojami. Dauguma grynaveislių arklių sportui yra per stambūs. Tinkamesni sportui arkliai gaunami juos sukryžminus su Grynakraujais jojamaisiais. Šiuo būdu gauti arkliai šoklūs ir gerai tinka konkūrams bei sportiniam išjodinėjimui. Literatūra 1.Augonytė Giedrė, Kulpys Jurgis „Sportinių ir laisvalaikio žirgų šėrimas“ (4 – 6 psl.) 2.Barauskas V. „Arklininkystė“ (54 – 66 psl), (170 – 177 psl) 3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Jojamieji_arkliai 4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Arkliai 5. http://www.geocities.com/ekvidas/elgsena.html 6.Lietuvos Respublikos Ž.Ū. ministerija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!