Kursiniai darbai
Referendumas ir jo rūšys
Įvadas Darbo aktualumas. Priimti įstatymus bei kitus svarbius tautai sprendimus atsiklausiant jos valios gimė jau tolimoje Antikoje. Jau tada, apie V a. pr. Kristų, Atėnuose tautos susirinkime, “kur galėjo dalyvauti visi visateisiai ir pilnametystės (20 metų) sulaukę vyriškos lyties Atėnų piliečiai”, buvo priiminėjami įstatymai. Ir nors nuo dabartinio, Lietuvos Respublikoje reglamentuoto, referendumo ši įstatymo priėmimo (patvirtinimo) forma gerokai skiriasi, tačiau pati idėja apie tautos – valstybės kūrėjos – atsiklausimą sprendžiant svarbius jai klausimus, manau, gimė jau tada. Darbo objektas- referendumas ir jo rūšys. Bėgant amžiams, požiūris į tautos valią keitėsi, kaip keitėsi socialinės, politinė, ekonominės santvarkos. Valstybėms demokratiškėjant, neišvengiamai išryškėjo visos tautos (populus) vaidmuo kuriant savo valstybę, ją valdant bei nustatant jos tolesnio gyvavimo kryptis ir prioritetus. Darbo tikslas – išanalizuoti referendumų rūšys. Šio meto Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratiškų valstybių, egzistuoja referendumo, kaip laisvos piliečių valios išraiškos, teisės institutas. Ir nors nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje referendumo įstatymas buvo priimtas palyginti neseniai – 1989 m. lapkričio 3 d. – jis buvo ne vieną kartą naudotas praktikoje bei taisyta jo pirminė redakcija. Tai buvo daroma siekiant jį patobulinti, užtikrinti jo atitikimą demokratiškoms idėjoms bei sureguliuoti referendumo teisės normas su kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. Referendumas, kaip teisės institutas, neabejotinai vertas nagrinėjimo “iš arčiau”, siekiant susipažinti su juo detaliau. Todėl savo kursiniame darbe norėčiau paanalizuoti referendumo raidą Lietuvoje (nuo 1989 metų iki šių dienų), jo inicijavimo ir organizavimo pagrindus, praktinę referendumo taikymo pusę. Darbo metodai – teorinė literatūros analizė, teisės aktų sisteminė ir loginė analizė. 1. Referendumo samprata ir rūšys Referendumas - tai tokia teisėkuros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas, reglamentuojančias vidaus ar užsienio politiką. Kai kuriose šalyse (Austrijoje, Šveicarijoje) referendumas vadinamas plebiscitu, arba „tautos balsavimu". Referendumu sprendžiami „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai" (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 str.). Šiuo būdu buvo priimtas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika."1 Referendumas yra tiesioginės demokratijos institutas, kurio esmę nusako du pagrindiniai požymiai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis pareiškimas; 2) priimtų aktų speciali juridinė galia, kuri konkretinama tokiais požymiais. Tik referendumu gali būti pakeičiamos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė" ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas" nuostatos (1996 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 str.); Referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra galutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimo; Referendumu priimti sprendimai, įstatymų nuostatos, skirtingai nuo Seimo priimamų įstatymų, įsigalioja kitą dieną po to, kai paskelbiami (33 str. 2 d.); Referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas gali būti pakeistas ar panaikintas irgi tik referendumu (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 34 str. 1 d.). Tai reiškia, kad tautos sprendimą gali pakeisti ar panaikinti ne valstybės institucija, o tik pati tauta kitu savo sprendimu.2 Vykstant Lietuvoje demokratiniams procesams, tai neišvengiamai atsispindėjo ir įstatymų kaitoje. Vienas iš jų – Referendumo įstatymas – taip pat buvo koreguojamas ir taisomas bei papildomas naujomis teisės normomis. Jų pagalba referendumo teisinis reglamentavimas tapo labiau skaidrus, nes buvo atsisakyta kai kurių senų, politinių ir autoritarinių socialistinių dogmų. Referendumo įstatymas vis realiau atspindėti savo paskirtį – nustatyti referendumo, kaip teisės instituto, reguliavimo teisinį mechanizmą. Šią kaitą aš ir norėčiau paanalizuoti šiame skyriuje. Aptarinėjant referendumo įstatymo raidą nuo 1989 metų iki šių dienų, aš atkreipčiau dėmesį tik į, mano nuomone, esminius pasikeitimus. Nes aptarinėti tai, kad pasikeitė kai kurių institucijų pavadinimai (pvz. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ? Lietuvos Respublikos Seimas ir pan.) bei tai, kad pasikeitė kai kurie terminai (pvz. pirminės referendumo įstatymo redakcijos 27 str. buvo nurodoma, kad referendumo dieną balsuojama nuo 8 iki 20 val., dabar – nuo 7 iki 21 val.; kad pranešimą apie galutinius referendumo rezultatus anksčiau buvo privalu paskelbti spaudoje ne vėliau kaip per tris dienas, dabar – ne vėliau kaip per keturias dienas ir pan.) nėra šio kursinio darbo užduotis.3 Valstybei pakeitus požiūrį į žmogų (kaip aukščiausiąją vertybę) atsirado galimybė dalyvauti įvairių institucijų rinkimuose taip pat ir žmonėms, kurių veiksnumas yra apribotas. Šiuo atveju aš kalbu apie nuteistuosius. Dabar jie pilnai gali dalyvauti referendumuose ir išsakyti savo poziciją. Pirmosios redakcijos referendumo įstatyme nebuvo apie juos net užsimenama, gi dabartinio Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 3 str. 3 d. yra aiškiai nurodoma, kad nuteistieji gali susitikti su politinių partijų ir politinių organizacijų referendumo organizavimo atstovais, išklausyti jų agitacinius referendumo inicijavimo argumentus ir pan. Pirmutinėje referendumo įstatymo redakcijoje buvo nurodomos šios referendumų rūšys : “ a) dėl Lietuvos apsisprendimo teisės įgyvendinimo; b) dėl naujai priimtos Respublikos Konstitucijos patvirtinimo; c) dėl svarbiausiųjų tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo.4 Dar minimi ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Manau, kad tai buvo bereikalinga klausimų, kurie gali (ar turi) būti sprendžiami referendumo būdu, detalizacija. Dabartiniame Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 str. yra aiškiai nurodoma, kad “Svarbiausi valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu”. Taigi, gyvenimo klausimus, kurie yra svarbūs, nustato pati Tauta, deleguodama savo parašus referendumo inicijavimo organizacinei grupei (taip pat yra ir pasisakant dėl įstatymų nuostatų). Naujos redakcijos referendumo įstatyme palikta ta pati 300000 parašų kvota, reikalinga, kad referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę galėtų realizuoti Lietuvos piliečiai. Gi įstatymleidystės institucijai, realizuojant savo analogišką teisę, jau reikia tik 1/3 visų narių iniciatyvos. Pirmosios redakcijos referendumo įstatyme reikėjo net pusės visų įstatymų leidybos institucijos narių noro įvykdyti referendumą (tačiau turint galvoje autoritarinę ir vienpartinę politinę sistemą 1989 metų Lietuvoje – tai nebuvo sunku padaryti). Manau, kad šis pakeitimas įgalina Seimo narius aktyviau naudotis referendumo paskelbimo iniciatyvos teise, nes logiškai mastant – surinkti trečdalio Seimo narių parašus yra lengviau nei pusės visų narių parašų. Šis faktas yra svarbus dar ir tuo požiūriu : nepriklausomoje Lietuvoje “nusistovėjo” tokia praktika, kad referendumo paskelbimo teise dažniausiai naudojasi opozicijoje daugumai Seime esančių politinių partijų nariai (ar jų koalicijos). Tačiau referendumo įstatymo 8 str., sakyčiau, yra vienas iš esminių pasikeitimų : nuostata, kad referendumas organizuojamas “piliečių siūlymu” į nuostatą “piliečių reikalavimu”. Šis pasikeitimas parodo kaip pasikeitė valstybės, įstatymo leidybos institucijų požiūris į žmones. Piliečiai gali ne tik “siūlyti”, jie gali drąsiai “reikalauti” organizuoti referendumą, nes jie yra pilnateisiai, aktyvūs savo valstybės kūrėjai, o ne pasyvūs, įvykių valstybiniame (įstatymų leidybos) gyvenime, stebėtojai.5 Kitas svarbus, piliečių iniciatyvos teisės paskelbti referendumą, pasikeitimas yra tas, kad nuo dviejų iki trijų mėnesių pailgėjo šios teisės realizavimo terminas. Dabar per tris mėnesius nuo iniciatyvinės grupės įregistravimo Vyriausioje rinkimų komisijoje reikia surinkti 300000 piliečių parašų dėl referendumo vykdymo. 6 Pasikeitė ir institucija, kuri registruoja piliečių iniciatyvinę grupę. Dabar, kaip jau minėjau, tai – Vyriausioji rinkimų komisija, anksčiau – rajono, miesto Liaudies deputatų taryba arba valstybinis notariatas. Vyriausiosios rinkimų komisijos įsteigimas sąlygojo ir kitą pasikeitimą referendumo įstatyme : anksčiau piliečių pasiūlymus – pareiškimus kartu su baigiamuoju aktu, iniciatyvinė grupė pateikdavo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, kuris ir vertindavo pateiktų dokumentų kokybę ir kiekybę. Prezidiumas privalėjo per penkiolika dienų, patikrinęs dokumentus, surašyti išvadą ir perduoti ją kartu su visais reikalingais dokumentais Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. Pirminės referendumo įstatymo redakcijos 12 str. buvo nurodytas konkretus terminas – 15 dienų – per kurį įstatymų leidybos institucija privalėjo (gavusi visus reikiamus dokumentus) paskelbti nutarimą dėl referendumo paskelbimo. Dabar gi šis terminas nekonkretizuojamas : “Lietuvos Respublikos Seimas, , sesijos metu svarsto referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame Seimo posėdyje,.” ¹ Pirmutinės redakcijos referendumo įstatymo 13 str. 2 p. buvo nustatyta, kad “Tais atvejais, kai referendumo iniciatoriai projekte daro pakeitimus, apie juos turi būti paskelbta spaudoje ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų iki referendumo dienos” yra žalinga, kadangi neįmanoma objektyviai per penkiolika dienų nustatyti ar piliečiai sutinka su projektuose daromais pakeitimais. Manau, labai teisinga yra tai, kad atsisakyta šios referendumo paskelbimo nuostatos.7 Kaip jau minėjau, Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija yra nuolat veikianti valstybinė institucija, kuri turi įgaliojimus sudaryti rajonų, miestų ar apylinkių referendumo komisijas. Pirmutinėje referendumo įstatymo redakcijoje buvo numatyta, kad referendumui Respublikoje organizuoti ir vykdyti yra sudaroma ir Respublikinė referendumo komisija (apart rajonų, miestų ar apylinkių referendumo komisijų) ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki referendumo. Ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį buvo sudaromos ir rajonų, miestų, apylinkių referendumų komisijos. Jas sudarydavo rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybos arba jų prezidiumai, dabar ši teisė deleguota Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai. Referendumo įstatymas yra papildytas 23 – 1 str. “Skundai dėl referendumo komisijų sprendimų, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos”. Šiame straipsnyje yra detalizuojama galimybė apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos ar referendumo komisijų sprendimus. Šiais metais įkūrus Aukščiausiąjį administracinį teismą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dabar galima apskųsti minėtajai institucijai. “Šie skundai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 48 valandas nuo skundo padavimo. Į šį terminą įskaitomas ir ne darbo dienos.” ¹ Naujoje referendumo įstatymo redakcijoje yra detalizuojamas referendumo komisijų narių darbo apmokėjimas (25 – 1 str.) bei numatomas referendumo komisijų sudėties keitimas (25 – 2 str.). Pirminiame referendumo įstatyme nebuvo numatyta galimybė keisti referendumo komisijų pirmininkus ar jų narius, kas parodė formalų požiūrį ne tik į šių komisijų darbą, bet ir į patį referendumą.8 26 – as referendumo įstatymo straipsnis - “Balsavimo biuletenis” – yra panaikintas ne todėl, kad išnyko toks dokumentas vykdant referendumą. Šis straipsnis praplėstas (26 – 2 str. ir 26 – 3 str.) siekiant visapusiškai reglamentuoti balsavimo biuletenį kaip teisinį dokumentą. Atsiradus naujam dokumentui – balsavimo pažymėjimui – referendumo įstatymas buvo papildytas naujais straipsniais : 26 – 4 str. “Balsavimo pažymėjimas” bei 26 – 5 str. “Balsavimo pažymėjimų įteikimas”. Šiuose straipsniuose, kaip matosi iš jų pavadinimų, yra nurodoma, kad referendumo balsavimo pažymėjimus išduoda apylinkių referendumo komisijos.9 “Balsavimo pažymėjime nurodoma : miesto, rajono referendumo komisijos numeris; piliečio vardas, pavardė; piliečio gimimo data (metai, mėnuo, diena); piliečio adresas; apylinkės, į kurios sąrašus įtrauktas pilietis, adresas”. 2 26 – 5 str. nurodoma, kad balsavimo pažymėjimai piliečiams įteikiami tokia pat tvarka kaip ir rinkėjų pažymėjimai, t.y. “ Rinkėjo pažymėjimų įteikimą rinkėjams organizuoja apylinkės 2.Referendumų rūšys 2.1.Referendumo klasifikacijos būdai Referendumai gali būti skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai - tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūra forma, kai tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymus ar jų nuostatas. Patariamieji referendumai yra tie, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, kai valdžios institucijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės institucijos rengiasi reglamentuoti. Ratifikaciniai referendumai - tai teisėkuros forma, kai tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą valstybės institucijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai, konvencijai, deklaracijai. Deleguotoji, arba įgaliotoji, teisėkūra, - tai tokia originaliosios teisėkuros rūšis, kai kompetentinga valstybės institucija (pvz., parlamentas) paveda kitai valstybės institucijai (prezidentui, vyriausybei) išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą. Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato deleguotosios įstatymų teisėkuros. Tuo tarpu Italijos Konstitucija (1947) leidžia parlamentui deleguoti įstatymų leidybos teisę Vyriausybei nustatydama, kuriam laikui, kokiems klausimams spręsti ta teisė deleguojama ir remiantis kokiais principais ja galima naudotis (76 str.).10 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 str. 1 d. skelbiama: „Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu". Taip susiduriame su referendumu - konstituciniu tiesioginės demokratijos institutu Lietuvos teisinėje sistemoje. Referendumas (lotyniškai „tai, kas turi būti pranešta") – tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Referendumo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už referendumui pateiktą klausimą. Tuo referendumo procedūra primena rinkimus. Tačiau šių demokratinių institutų tapatinti negalima. Referendumas ir rinkimai skiriasi rinkėjų valios išreiškimo objektu. Rinkimų metu piliečiai balsuoja už kandidatus į tautos atstovus arba į kitas renkamas valstybės institucijas, o referendumo objektas yra konkretus referendumui teikiamas klausimas. Referendume šiuo klausimu piliečiai pasisako „taip" arba „ne".11 2.2.Referendumo ir netiesioginės demokratijos formų skirtumai Skiriasi, taip pat rinkimų ir referendumo rezultatų nustatymo procedūros ir tvarka. Jei rinkimų rezultatai gali būti nustatomi ir pagal mažoritarinę, ir pagal proporcinę rinkimų sistemą, tai referendumo rezultatai gali būti nustatomi tik remiantis mažoritarizmo principu. Referendumą lokiu būdu galima apibrėžti kaip teises normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą, kurios melu rinkimų teise turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos bei valstybės gyvenimo klausimais. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas referendumo institutą, yra konstatavęs: „Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė" (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas „Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo" 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatų, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Teisinėje literatūroje šalia referendumo sutinkama ir kita sąvoka –plebiscitas (lot. plebiscitum - tautos sprendimas). Vieni autoriai laiko šiuos demokratijos institutus sinonimais, kiti bando skiri i pagal tikslus, kurių siekiama balsuojant, bei teisines pasekmes. Antai Prancūzijoje plebiscitu laikoma balsavimas, kurio metu piliečiai pritaria ar nepritaria valstybės vadovo vykdomai politikai; Vokietijoje šiuo terminu vadinami visų rūšių balsavimai, taip pat ir rinkimų metu.12 Kartais teigiama, kad plebiscitas - tai balsavimas ypač svarbiais, lemtingais valstybei klausimais. Tai gyventojų apklausa siekiant išspręsti konkrečios valstybės teritorijos likimą, tai teritorinių ginčų sprendimo būdas tarptautinėje praktikoje. Galima teigti, kad ir referendumas, ir plebiscitas įvardija tą patį konstitucinį teisinį reiškinį - tautos balsavimą svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais. Referendumas kaip tiesioginės demokratijos institutas turi seną ir turtingą istoriją. Literatūroje nurodoma, kad pirmas referendumas įvyko 1439 m. Šveicarijoje, Berno kantone. Demokratinių J. J. Rousscau idėjų apie tiesioginį tautos valdymą įtakoje, XVIII a. prasidėjo šiuolaikinių referendumų istorija. 1778 m. keletas Amerikos valstijų referendumu patvirtino savo konstitucijas. Referendumai vyko Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Norvegijoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių. XIX a. Pabai gojc buvo toliau tobulinamos referendumo organizavimo procedūros, įteisintas šlapio balsavimo principas. Susiklosčiusios praktikos išdavoje XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje daugelio valstybių konstitucijose buvo įtvirtinta galimybė referendumo būdu spręsti šalies vidaus ir kai kuriuos tarptautinius klausimus. Antai Šveicarijos Konstitucijoje dar 1912 m. buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią referendumu turėjo būti tvirtinamos tarptautinės sutartys, sudaromos ilgesniam nei 15 metų arba neterminuotam laikotarpiui. Po Pirmojo pasaulinio karo referendumo institutas buvo įvestas daugelio Europos valstybių konstitucijose. Be tradicinių klausimų, susijusių su įstatymų nuostatų patvirtinimu, referendumo būdu buvo numatyta spręsti ir iškilusius konfliktus tarp valstybės konstitucinių institucijų.13 Po Antrojo pasaulinio karo referendumų taikymo praktika dar labiau paplito. Referendumai tapo labai populiari piliečių valios reiškimo forma. Vien Europoje šiuo laikotarpiu surengta gerokai per 100 referendumų. Kiekvienoje valstybėje referendumas yra unikalus reiškinys, atspindintis konkrečios visuomenės ir valstybės ypatumus, jos aktualijas. Šiuo aspektu referendumą galima laikyti tam tikru visuomeninių vertybių nustatymo būdu.14 Antai Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo daug dėmesio ir politinio rezonanso sulaukė referendumai dėl 1958 m. Konstitucijos priėmimo, Konstitucijos keitimas dėl prezidento rinkimų tvarkos 1962 m., karo Alžyre nutraukimo ir pan. Anglijoje pasaulio visuomenės dėmesį pritraukė 1975 m. referendumas dėl šios šalies įstojimo į Europos Ekonominę bendriją ir narystės joje. Ispanijoje 1986 m. vyko reikšmingas nacionalinis referendumas dėl šalies dalyvavimo NATO struktūrose. Plačiai komentuojamas ir 1994 m. surengtas referendumas Norvegijoje dėl šios valstybės stojimo į Europos Sąjungą. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad referendumu XX a. pabaigoje įvairiose Europos šalyse sprendžiami ne tik svarbūs valstybės vidaus, bet ir tarptautinės politikos klausimai. Referendumų metu pareikšta piliečių valia turėjo lemiamos įtakos Europos integracijas procesams. Referendumo sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėm: 1) tai konstitucinės teisės institutas (turi visus institutui būdingus bruožus - teisės normos, reguliuojančios vienarūšius visuomeninius santykius, normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimą, teisinių principų įtvirtinimas); 2) tai reglamentuota įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai pareiškia savo valią. Pirmutinėje referendumo įstatymo reakcijoje nebuvo užsimenama, kaip yra nustatoma balsuojančiojo asmenybė. Manau, kad tai buvo daroma sąmoningai, nes vienintelis dokumentas tuometinėje Lietuvoje, kuriame buvo visi reikalingi duomenys buvo pasas. Dabar gi 28 – 2 str. “Piliečio asmenybės nustatymas” aiškiai apibrėžia kaip yra nustatoma piliečio, atvykusio balsuoti referendume, asmenybė : “Prie įėjimo į balsavimo patalpą rinkėjas pateikia apylinkės rinkimų komisijos nariui rinkėjo pažymėjimą, pasą ar kitą dokumentą, patvirtinantį jo asmenybę bei pilietybę.” Jeigu balsuoti referendume buvo galima diplomatinėse atstovybėse, laivuose bei gydymo įtaigose (prie pastarųjų galima būtų priskirti ir socialinės rūpybos ir globos įstaigas), kariniuose daliniuose tai balsavimas paštu bei bausmės atlikimo vietose nebuvo numatytas. Ši spraga ištaisyta Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme. 29 – 1 str. nurodoma, kad balsavimas referendume minėtose įstaigose yra atliekamas tokia pat tvarka kaip ir rinkimai į Seimą.15 Referendumo įstatymo 30 str. papildytas ir praplėstas naujomis teisės normomis : 30 – 1 str. “Balsavusiųjų paštu piliečių apskaita ir balsų skaičiavimas” (nustačius naują galimybę – balsavimą referendume paštu), 30 – 2 str. “Balsų skaičiavimas referendumo apylinkėje protokolas” (detalizuojami duomenys, kurie įrašomi referendumui pasibaigus apylinkės referendumo balsų skaičiavimo protokole), 30 – 3 str. “Negaliojantys biuleteniai”, 30 – 4 str. “Apylinkės balsų skaičiavimo dokumentų pateikimas miesto, rajono referendumo komisijai” (jame nurodoma kokie dokumentai ir per kiek laiko apylinkės referendumo komisijos turi būti pateikti miesto, rajono referendumo komisijai).16 Miesto, rajono referendumo komisija, suskaičiavusi apylinkės referendumo komisijos pateiktuose protokoluose ir kituose dokumentuose piliečių balsus, surašo protokolą (jo surašymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 31 – 1 str.) bei pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai (Referendumo įstatymo 31 – 2 str.). Pirminėje referendumo įstatymo redakcijoje, 32 str. 7 d., buvo sakoma, kad “Jeigu kurioje nors teritorijoje referendumo rezultatai buvo pripažinti negaliojančiais, Respublikos referendumo komisija gali pavesti atitinkamai referendumo komisijai surengti toje teritorijoje pakartotinį balsavimą ir nustatyti balsavimo terminus.” Dabartinėje referendumo įstatymo redakcijoje tokia galimybė, skelbti papildomą referendumo balsavimą atskiroje apylinkėje, nenumatyta. Nustatyta, kad “Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų, negali pripažinti negaliojančiais referendumo apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.” Vyriausioji rinkimų komisija gali padaryti pataisymus minėtų referendumo komisijų protokoluose. Tuo atveju jeigu nustatoma, kad buvo šiurkščių referendumo įstatymo pažeidimų balsavimo metu ar dokumentų suklastojimų ir jie turėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams, viso referendumo rezultatai pripažįstami negaliojančiais. Ankstesnės redakcijos referendumo įstatymo 32 str. 4 d. buvo numatyta galimybė, kad referendumo rezultatai dėl minėtų pažeidimų galėjo būti pripažinti negaliojančiais tik kurioje nors teritorijoje.17 Dar vienas svarbus pakeitimas – tai 32 – 1 str. “Stebėtojų dalyvavimas skaičiuojant balsus ir nustatant referendumo rezultatus.” Šiame straipsnyje numatoma galimybė dalyvauti stebėtojams skaičiuojant balsus apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijose bei nustatant rezultatus Vyriausioje rinkimų komisijoje. Be stebėtojų suteikta galimybė dalyvauti vykstant minėtiems procesams ir masinės informacijos priemonių atstovams, kas mano galva, suteikia referendumo balsų skaičiavimui daugiau viešumo ir skaidrumo.18 32 – 3 str. “Referendumo dokumentų saugojimas” yra nustatyta tvarka, kad visi referendumo visų komisijų protokolai perduodami nuolat saugoti valstybės archyvui. Piliečių, dalyvavusių referendume, sąrašai paliekami saugoti Vyriausiajai rinkimų komisijai penkeriems metams. Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo, įstatymų nuostatų klausimai sprendžiami referendume. Pabrėžiama, kad tokios Konstitucijos nuostatos, kaip : “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” bei “Konstitucijos keitimas” gali būti pakeistos tik referendumo būdu. Todėl iškyla klausimas : kas gali inicijuoti referendumą ? Kokie reikalavimai yra keliami iniciatoriams ? Ar referendumas gali būti inicijuojamas tik svarbiausiais Tautos gyvenimo klausimais, ar ir ne tokiais “svarbiais” ? Šiame skyriuje ir norėčiau pabandyti atsakyti į šiuos klausimus. Kaip ir bet kuri visuotinė akcija, referendumas pradedamas agitacija už vienokio ar kitokio įstatymo priėmimą, už svarbių Valstybės gyvavimo sprendimų priėmimą ar prieš tų sprendimų priėmimą. “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 3 str. 2 p. nurodoma, kad “Šiai teisei įgyvendinti piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiamos patalpos susirinkimams ir mitingams, garantuojamos galimybės naudotis masinės informacijos priemonėmis Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Agitacijai politinės partijos, kitos politinės ir visuomeninės organizacijos, piliečiai gali skirti savo lėšų”. Tai, kad valstybė imasi atsakomybės užtikrinti galimybę susirinkimams ir mitingams bei galimybę pasinaudoti masinės informacijos priemonėmis yra labai teisingas ir svarbus dalykas užtikrinant referendumo instituto įgyvendinimą praktikoje. Yra nustatyta galimybė rengti agitaciją dėl referendumo Krašto apsaugos bei vidaus tarnybos daliniuose ir net gi laisvės atėmimo vietose. Tai, manau, yra tikrai demokratiškos valstybės požymis. Tačiau dėl nuostatos, kad visuomeninės organizacijos gali skirti lėšų referendumo agitacijai, tikslingumo aš suabejočiau. Nes jeigu politinėse partijose gali aktyviai dalyvauti tik Lietuvos piliečiai, tai visuomeninėse organizacijose savo veiklą gali vykdyti ir užsienio šalių piliečiai. Manau, čia galima įžvelgti galimybę užsienio šalims, per savo teisėtus atstovus Lietuvoje, kas labai svarbu – teisėtai, finansuoti ir inicijuoti referendumo agitaciją Lietuvos Respublikoje. Pasakysiu dar griežčiau – užsienio šalių specialiosios tarnybos, pasinaudojusios nestabilia vidine Lietuvos politine bei ekonomine situacija, per minėtas organizacijas, gali pastūmėti Lietuvos piliečius dalyvauti bei priimti tam tikrą sprendimą dėl klausimo ar nuostatos inicijuojamame referendume. 19 Paneigti mano nuomonę galima pateikus tokį kontrargumentą – Lietuvos Respublikos suverenumą, jos apsaugą nuo išorės specialių, priešišką veiklą vykdančių, organizacijų, užtikrina Valstybės saugumo departamentas. Žinoma, šis departamentas turi pakankamai įgaliojimų bei priemonių, tam, kad apgintų Lietuvos Respubliką nuo kėsinimosi į jos suverenitetą. Tačiau aš manau, kad ne tik šis “ramstis” turi garantuoti referendumo inicijavimo agitacijos teisėtumą. Siūlyčiau išbraukti iš “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 3 str. nuostatą, kad visuomeninės organizacijos gali finansuoti referendumo agitaciją.20 Grįžkime prie klausimo – kas gali Lietuvos Respublikoje inicijuoti referendumą ? “Referendumo iniciatyvos teisė priklauso Lietuvos Respublikos Seimui ir piliečiams”¹. Norint, kad Seimo nariai galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia, kad nemažiau kaip 1/3 visų Seimo narių pareikštų raštišką reikalavimą inicijuoti referendumą. Tam, kad referendumas būtų inicijuojamas Lietuvos Respublikos piliečių, to turi pareikalauti ne mažiau kaip trys šimtai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių.Svarbu yra tai, kokia forma turi pareikšti savo valią Lietuvos Respublikos piliečiai dėl referendumo vykdymo. Politinei partijai, visuomeninei organizacijai, piliečių iniciatyvinei grupei pareiškus reikalavimą, Vyriausioji rinkimų komisija išduoda piliečių parašų rinkimo lapus. Šiame lape yra nurodoma, kad “Aš, Lietuvos Respublikos pilietis (ė), patvirtinu, kad remiu reikalavimą paskelbti referendumą dėl …(pateikiamas visas referendumui teikiamų įstatymo nuostatų ar svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo sprendimo tekstas)². Pilietis, kuris pritaria dėl referendumo vykdymo, pasirašo parašų rinkimo lape, nurodydamas savo vardą, pavardę, LR piliečio paso numerį, gimimo datą, nuolatinę gyvenamąją vietą bei datą. Ši nustatyta forma yra patvirtinta “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 9-ame straipsnyje. Manyčiau, kad grafoje “Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris” tikslingiau būtų įrašyti “Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodas”. Tai aš argumentuoju tuo, kad Lietuvos Respublikos piliečio statusą patvirtinančio dokumento, piliečio paso, numeris gali (net gi periodiškai turi) keistis, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodas suteikiamas gimus ir nesikeičia iki mirties. Tiesa, yra įstatymuose numatytų atvejų, kai yra pakeičiami visi asmens anketiniai bei biografiniai duomenys. Bet tai yra daroma išskirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti asmenis nuo nusikalstamo kėsinimosi ir panašiai. Tai yra išimtys, bet ne taisyklės.21 Reikalavimuose paskelbti referendumą gali pasirašyti neribotas piliečių skaičius, tačiau tam, kad šį reikalavimą galima būtų pateikti Seimui, reikia surinkti ne mažiau kaip tris šimtus tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų. Piliečių parašų rinkimo terminas yra griežtai apibrėžtas – trys mėnesiai, skaičiuojant nuo tos dienos, kai Vyriausioji rinkimų komisija įregistruoja iniciatyvinę grupę. Grupė turi susidaryti iš nemažiau kaip dešimties, rinkimų teisę turinčių, Lietuvos Respublikos piliečių. Vyriausioji rinkimų komisija surašo šios iniciatyvinės grupės įregistravimo aktą. Šio akto nuorašas yra pateikiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui ne vėliau kaip kitą dieną. Pasirašytus Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimus dėl referendumo paskelbimo kaupia iniciatyvinė grupė ir per nustatytą terminą (ar anksčiau) surinkusi reikiamą parašų skaičių, surašo baigiamąjį aktą. Šis aktas kartu su reikalavimų dėl referendumo paskelbimo pasirašytais lapais, yra pateikiamas vyriausiajai rinkimų komisijai.22 Jeigu iniciatyvinė grupė nesurenka per nustatytą terminą (tris mėnesius) reikiamo parašų skaičiaus, parašų rinkimas, dėl referendumo paskelbimo, yra nutraukiamas. Svarbus momentas yra tas, kad vėl pradėti rinkti parašus dėl referendumo paskelbimo tuo pačiu klausimu yra leidžiama ne anksčiau kaip po vienerių metų. Man yra ne visiškai suprantamas šios nuostatos tikslingumas. Ar manoma, kad per metus tas ar kitas klausimas virs visiškai neaktualiu ? Ar jis pats savaime išsispręs ? Gal bandoma šia taisykle išsaugoti referendumo, kaip teisinio instituto, solidumą piliečių akyse ? Manyčiau, kad į paskutinį klausimą galima atsakyti teigiamai, nes referendumą inicijuojančios grupės turi suprasti ir suvokti, kad negalima inicijuoti referendumo kai to tik užsinori ar užsigeidžia saujelė žmonių. Referendumo idėja turi būti “subrendusi” tarp daugelio žmonių. Turi būti “jaučiamas” teigiamas visuotinis požiūris į referendumo paskelbimą konkrečiu klausimu. Tačiau su šiais teiginiais galima ginčytis, nes aiškių, konkrečių kriterijų, kaip nustatyti ar jau Tauta “pribrendo” referendumui aš, deja, negaliu pateikti.23 Svarbus vaidmuo tenka Vyriausiajai rinkimų komisijai, kuri privalo kruopščiai patikrinti ar pateikti dokumentai dėl referendumo paskelbimo atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Tai Vyriausioji rinkimų komisija privalo padaryti per penkiolika dienų. Nors įstatyme nėra pasakyta, manau, kad per penkiolika kalendorinių dienų. Komisija, nustačiusi, kad dokumentuose yra neesminių trūkumų ar trūksta nedaug piliečių parašų (iki 0,5 %), apie tai praneša iniciatyvinei grupei ir nustato iki penkiolikos dienų terminą šiems trūkumams pašalinti. Manyčiau, kad ateityje reikėtų atsisakyti teiginio “iki penkiolikos dienų”, pakeitus jį tiesiog vienodu penkiolikos dienų terminu.24 Jeigu nurodyti neesminiai trūkumai yra pašalinami, per nustatytą terminą Vyriausioji rinkimų komisija surašo savo išvadą ir kartu su piliečių iniciatyvinės grupės baigiamuoju aktu bei piliečių reikalavimais – pareiškimais, pateikia ją Lietuvos Respublikos Seimui. Tuo atveju, kai yra pažeistas iniciatyvos įgyvendinimo terminas, nesurinktas reikiamas piliečių parašų skaičius arba pateiktuose dokumentuose nustatyta rimtų įstatymo pažeidimų, Vyriausioji rinkimų komisija priima motyvuotą sprendimą, kuriame atmeta reikalavimą skelbti referendumą. Reikšmingais (rimtais) įstatymo pažeidimais yra suprantami suklastoti piliečių parašai pažeistas savanoriškumo renkant parašus principas. Svarbu, kad referendumo skelbimo iniciatyvinė grupė pati kruopščiai rinktų ne tik parašus, bet ir sektų, kad rinkimų teisę turintys piliečiai tiksliai nurodytų savo tikslius duomenis. Tai yra labai svarbu, nes ateityje Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama pateiktus dokumentus (tikrindama parašų bei duomenų autentiškumą), gali neįskaityti parašo, jeigu nustato, kad nėra pateikti visi reikalingi duomenys apie pilietį arba jie pateikti neteisingai. Jeigu nustatoma, kad tas pats pilietis pasirašė du ar daugiau kartų, tai jo visi esantys parašai neįskaitomi. Žinoma, referendumo inicijavimo grupės nariai realiai negali užtikrinti šimtaprocentinio parašų tikrumo, manau tam ir yra Vyriausioji rinkimų komisija, kuri ir tikrina pateiktus parašus. Tačiau atlikdami savo pareigas jie turi būti itin atidūs ir dėmesingi, nes nuo to, kokios kokybės (ne tik kiekybės) dokumentus jie pateiks, priklauso tolesnis referendumo idėjos likimas, jos realizavimo galimybė. 25 Kaip sakoma Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 str. 4 p. - “Referendumą skelbia Seimas”. Todėl Seimas, gavęs tinkamai įformintą piliečių iniciatyvinės grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais – pareiškimais bei teigiama Vyriausiosios rinkimų komisijos išvada, svarsto referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame Seimo posėdyje į kurį taipogi yra kviečiami dalyvauti referendumo paskelbimo iniciatorių atstovai. Referendumas yra skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu. Svarbu yra atkreipti dėmesį į šią nuostatą : “Seimas gali konstatuoti, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatą projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tačiau tai nėra pagrindas neskelbti referendumo”¹. Manau, kad šioje nuostatoje yra ryškiai akcentuojamas referendumo, kaip tiesioginės demokratijos taikymo instituto, savarankiškumas. Jo pagalba Tauta gali daryti stipresnį poveikį parlamentui. “Neabejotina, kad tiesioginis tautos dalyvavimas įstatymų leidyboje ugdo piliečių teisinę sąmonę, didina įstatymo autoritetą ir skiepija jam didesnę pagarbą”². Kalbėdamas apie piliečių referendumo iniciatyvos teisę, aš tik trumpai paminėjau, kad šią teisę taip pat turi aukščiausia įstatymleidystės valdžia Lietuvoje – Lietuvos Respublikos Seimas. Tam, kad Seimo institucija galėtų pasinaudoti šia teise, reikalingas nemažesnis kaip vieno trečdalio visų Seimo narių pritarimas. Šiuo atveju Seimo nariai, pritariantys referendumo paskelbimo idėjai, pasirašo ant parašų rinkimo lapų. Pasiūlymas dėl referendumo paskelbimo yra pateikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariams, prieš tai jį patvirtinus Seimo valdybai. Tačiau jeigu piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą dėl konkretaus klausimo įgyvendinimo yra nustatytas trijų mėnesių terminas, tai analogiškai Seimo narių teisei realizuoti nėra nustatyto termino. Manyčiau, turėtų būti nustatytas teisinis mechanizmas, pagal kurį būtų galima nustatyti Seimo narių parašų rinkimo dėl referendumo paskelbimo pradžią ir tuo pačiu nustatyti tam tikrą terminą (du, trys ar daugiau mėnesių; dvi, tris savaites ar pan.). Tai galima būtų padaryti įvedus tvarką, pagal kurią bet kuris Seimo narys, norintis inicijuoti referendumo paskelbimą dėl konkretaus klausimo, privalo įsiregistruoti Seimo valdyboje ar kitoje Seimo savivaldos institucijoje. Ir nuo įregistravimo dienos būtų skaičiuojamas terminas.26 Grįžtant prie piliečių iniciatyvos paskelbti referendumą teisės realizavimo, reikia pasakyti, kad “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas” ne tik įpareigoja Seimą (gavus visus reikiamus dokumentus) skelbti referendumą, bet ir nurodo, kad “referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo nutarimo priėmimo dienos”¹. Nutarime turi būti nurodoma referendumo vykdymo data, teikiamos įstatymo nuostatos ar konkretus Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas. Trumpai aptaręs referendumo paskelbimo inicijavimo kai kuriuos aspektus, aš norėčiau prieiti prie paties referendumo organizavimo ir vykdymo teisinių pagrindų. Kas Lietuvoje organizuoja referendumą ? Kokiais principais ir norminiais dokumentais vadovaujamasi organizuojant referendumą. 3.Referendumų rūšys pagal referendumo iniciatorius Teisinėje literatūroje pateikiama įvairių referendumų klasifikacijų. Šis referendumų klasifikavimas priklauso nuo kriterijų, pagal kuriuos išskiriamos tam tikros referendumų rūšys. Štai Davidas Bulleris siūlė referendumus klasifikuoti pagal referendumo iniciatorius ir referendumu sprendžiamus uždavinius: 1. valdžios rengiami referendumai. Valstybės valdžia daugiausia įstatymų leidžia sutinkamai su valdančiosios partijos ar partijų koalicijos siekimais. Todėl ji turi didžiausią galią nuspręsti, ar referendumas bus surengtas. Taip pat ji įvardija ir jo dalyką, už kurį bus pasisakoma, bei reikalingą surinkti „už" balsų skaičių pasiūlymui laimėti; nuo valdžios priklausys, ar gautas rezultatas bus įpareigojamasis valdžios atžvilgiu, ar tiktai patariamasis. Savo esme tokie referendumai yra fakultatyviniai. Klausimai, pateikiami šios rūšies referendume, gali būti patys įvairiausi — ekonominiai, kultūriniai ir panašiai. Iniciatyvos teisė skelbti referendumą priklauso valstybės valdžiai.27 Konstituciškai būtini referendumai. Konstitucijose numatyta, kad tam tikra rūšis priemonių, adaptuotų valdžios (dažniausiai, bet ne visada tai būna) būtų patvirtintos piliečių referendumu prieš joms įsigalint. Valdžia turi išimtinę teisę nuspręsti, ar siūlyti kiekvieną pataisą, kaip ją įvardyti, tačiau privalomas referendumas nulems, ar ji taps konstitucijos dalimi, ar ne. Referendumai pagal piliečių peticijas arba reikalavimus. Eilinis rinkėjas yra įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikras valdžios teisės aktas būtų pateiktas referendumui. Jeigu už jų peticiją surinktas reikiamas skaičius parašų, tai referendumas dėl tokio teisės akto turi būti surengtas. Jeigu balsuotojų dauguma pasisakys prieš, tai įstatymas neįsigalioja, nepaisant valdžios institucijos noro. Tokiu referendumu yra ribojama atstovaujamoji valdžia.28 Referendumai piliečių iniciatyvas Eilinis balsuotojas yra įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikra valdžios neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams. Jeigu už jų peticiją surinktas reikiamas skaičius parašų, tai referendumas turi būti surengtas; ir jeigu įstatymo nustatyta rinkėjų dauguma balsuoja už, tai piliečių pasiūlymas tampa įstatymu, nepaisant to, ar valdžiai tai patinka, ar ne.29 Daugumoje šalių vyksta tik pirmo tipo referendumai. Tų šalių institucijos pasirenka pravesti referendumus tais klausimais, kurie naudingi politikams, ir organizuoja juos tada, kai tam būna palanki politinė situacija. Trečio ir ketvirto tipo referendumai plačiai organizuojami tik Šveicarijoje (ir kantono, ir konfederacijos lygiu) bei kai kuriose Amerikos valstijose.30 Konstitucijoje nedetalizuota, ką reiškia referendumas ir kokie klausimai yra „svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai (K 9 str.). Tai nereiškia, kad tokius neaiškumus gali pašalinti tik įstatymų leidėjas, įgaliotas nustatyti „referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką" (K 9 str. 4 d.). Principiniu požiūriu referendumas turi konstitucinę logiką, kuriai atskleisti pirmiausiai būtina suformuluoti referendumo konstitucinę (ne „įstatyminę", tuo labiau ne LTSR „įstatyminę") sampratą. To nesuvokiant, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad įstatymų leidėjas įgaliotas savo nuožiūra pateikti referendumą kaip, pvz., ne visoje valstybėje (t. y. kurioje nors jos teritorijos dalyje, pvz., aukštesniajame ar žemesniajame administraciniame vienete; Konstitucijos 11 str., 119 str. 1 d., 123 str. 1 d.) vykstantį „vietinį referendumą"126 ar rinkėjų (jų dalies) politinės valios sociologinį tyrimą. Todėl svarbu logiškai ir sistemiškai aiškinti Konstituciją, teigiant, pvz., kad: a) „demokratiškai išrinktų atstovų" (K 4 str, 55 str. 1 d.) institutas nedera prie nedemokratinio referendumo', b) jei demokratiniai atstovų rinkimai grindžiami „visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu" (K 55 str. 1 d.), tai demokratinis referendumas taip pat turi būti tiesioginis, visuotinis, lygus, slaptas ir laisvas „piliečių, turinčių rinkimų teisę" (K 9 str. 3 d.), valios išreiškimas; c) kadangi įstatymai ir Konstitucijos pataisos priimamos Seimo nariams balsuojant'', tai įstatymų nuostatų priėmimas referendumu (K 69 str. 4 d.) ar Konstitucijos keitimas referendumu (K 148 str. 1 d. ir 2 d.) - taip pat ne šiaip „pasisakymas" (K 148 str. 1 d.), bet balsavimas; d) referendumu sprendžiamų „svarbiausių" valstybės ir jos bendruomenės klausimų (K 9 str. 1 d.) pobūdis iš principo negali būti detalizuotas įstatymu, pateikiant baigtinį tokių klausimų sąrašą (ar referendumu nesprendžiamų klausimų baigtinį sąrašą; žr. toliau). Tokie klausimai gali būti susiję tiek su konstitucionalizuolo būvio prigimtine sritimi (žmogaus teisių ir laisvių ribojimu, kurį lemia operatyvinės veiklos ar organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemonės), tiek su šio būvio visuomenine ar valstybine sritimis (pvz., konkrečia parama šeimoms, auginančioms vaikus namuose; K 39 str. 1 d.)128. Nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos Respublikoje vyko aštuoneri referendumai. Kai kuriuose iš jų balsavimui buvo pateiktos net kelios nuostatos. Šiuo atveju verta pažymėti, kad iš visų aštuonerių vykusių referendumų, dveji – 1994 08 27, Lietuvos Respublikos įstatymui “Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos” priimti* bei 1996 11 10, priimti “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio papildymo” įstatymą – buvo laikomi neįvykusiais dėl mažo dalyvavusiųjų respondentų skaičiaus (19 psl.,lentelė Nr.1). Trijuose referendumuose – 1992 05 23, “Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo”; 1996 10 20, priimti “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55, 57, 131 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą” bei 1996 10 20, “Ar kompensuoti gyventojų indėlius teisingai privatizuojant valstybės turtą” – teiktos nuostatos priimtos nebuvo, priežastis – per mažai balsavusiųjų pasisakė teigiamai (19 psl., lentelė Nr.1). Ir tik trijuose referendumuose – 1991 02 09, “Gyventojų visuotinė apklausa dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės”; 1992 06 14, “Dėl buvusios SSSR kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos federacijai, besąlygiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo” bei 1992 10 25, “Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti” – teiktos nuostatos buvo priimtos absoliučiai daugumai balsavusiųjų pasisakius teigiamai (19 psl., )31 Kaip matosi 1 – oje lentelėje pateiktame grafike, pats pirmutinis referendumas (po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje) 1991 02 09 “Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės” buvo vainikuotas ne tik didžiausiu dalyvių skaičiumi, bet ir žmonių, pasisakiusiųjų teigiamai dėl referendumui teiktos nuostatos. Taip pat 1992 06 14 referendume “Dėl buvusios SSSR kariuomenės, dabar ” buvo gausus dalyvių, kurių absoliuti dauguma pasisakė teigiamai; 1992 10 25 referendume “Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti” Lietuvos žmonės vieningai nusprendė, kad naujos redakcijos konstitucija mums yra reikalinga. Kiti referendumai – tiek įvykę, tiek laikomi neįvykusiais – rinkėjų gausa nepasižymėjo. Teigiamai pasisakė nepakankamas balsavusiųjų skaičius (įvykusiuose referendumuose), todėl ir teiktas nuostatas ištiko nelemtas.32 Na dėl referendumų, kuriuose priimtos teiktos nuostatos, lyg ir viskas aišku – juose atsispindėjo ryžtingas Tautos noras išsivaduoti iš okupacinio rėžimo gniaužtų, atkurti savo valstybingumą, paremtą demokratiška konstitucija. Tačiau kokios priežastys lėmė neigiamą rinkėjų požiūrį arba nepakankamą dalyvavimą kituose penkiuose referendumuose (dviejuose iš jų teiktos net kelerios nuostatos) – sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti. Manau, tai daugiau politologų ir sociologų sritis. Aš šiuo atveju pateikiu tik “sausus” skaičius, kurie vaizdžiai parodo, kad toli gražu neužtenka sėkmingai inicijuoti referendumą. Tam, kad referendumas būtų sėkmingas visų pirma reikalingas pakankamas rinkėjų skaičius (ne mažiau kaip pusė įrašytų į sąrašus), o antrą – kad didesnė dalis (daugiau kaip pusė įrašytų į sąrašus) rinkėjų pasisakytų teigiamai teikiamos nuostatos (klausimo) atžvilgiu.33 Praeitame skyriuje aš bandžiau panagrinėti referendumo inicijavimo mechanizmą. Viena iš būtinų sąlygų tam, kad įvyktų referendumas – reikalinga surinkti ne mažiau 300000 balsavimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų. Todėl inicijuojant referendumo paskelbimą buvo ir nesėkmių : 1995 11 15, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : K.Antanavičius, A.Matulevičius, A.Norvilas; teiktos penkios nuostatos (dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo bei rinkimų tvarko pakeitimo, dėl valstybės tarnautojų ir ministerijų skaičiaus sumažinimo, dėl pajamų apmokestinimo pakeitimo ir pan.); 1996 03 28, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : E.Klumbys, R.Paulauskas (Tautos pažangos partija); teikta nuostata – “Lietuvos žemė nuosavybės teise gali priklausyti ir užsienio valstybių piliečiams, tarptautinėms organizacijoms ir užsienio valstybių juridiniams asmenims”; 1997 05 23, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : A.Akstinavičius, R.Dagys, R.Matijošaitienė, R.Zuoza; teikta nuostata – “Ar Jūs pritariate tam, kad šios valstybės infrastruktūros esamos strateginės įmonės būtų privatizuojamos : (išvardijamos pagrindinės, stambiausios Lietuvos valstybinės ūkio įmonės). Visų šių bandymų įvykdyti referendumus objektyvi nesėkmės priežastis – nesurinkti piliečių parašai per nustatytą trijų mėnesių terminą. Man rašant šį kursinį darbą dalis Seimo narių bando inicijuoti referendumą, kurio pagrindinė nuostata (klausimas) būtų maždaug toks : “Ar pritariate, kad Lietuvos valstybė neturėtų pagrindinės, sprendžiamosios galios AB “Mažeikių nafta” ją privatizavus ? ”. Kaip pasibaigs ši iniciatyva, ar surinks Seimo nariai 1/3 narių parašų, dar neaišku. Tačiau paminėjau šį įvykį todėl, kad mano nuomone demokratinėje valstybėje (prie pastarųjų aš priskiriu ir Lietuvą) referendumai gali būti inicijuojami dažniau. O ar lemta įvykti vienokias ar kitokias nuostatas teikiantiems referendumams – nuspręs Lietuvos žmonės. Bet kuriuo atveju – referendumo institutas, kaip Tautos valios išraiškos teisinis institutas, yra labai svarbus užtikrinant demokratišką šalies valdymą. Lentelė Nr. 1 (Lentelėje duomenys pateikti Vyriausiosios rinkimų komisijos) ¹ M.Maksimaitis “Užsienio teisės istorija” 40 psl.; Justitia, Vilnius 1998 m. 4.Referendumų rūšys pagal tai, kokioje teritorijos dalyje referendumas vykdomas Anot V. Čirkino"', galima referendumus skirti: 1. Pagal tai, kokioje teritorijos dalyje referendumas vykdomas: nacionalinis (visos valstybės mastu) referendumas. Tai referendumas, kuris vykdomas valstybės mastu, visoje valstybės teritorijoje; vietos referendumas - tai referendumas, kuris vykdomas federacijos subjekto, autonominio darinio, vieno ar kelių administracinių-teritorinių vienetų teritorijoje. 2. Pagal būtinumą vykdyti referendumą, norint priimti tam tikrą didinimą: privaloma) referendumas (imperatyvinis) - kai Konstitucijoje numatyta, jog sprendimas tam tikru klausimu gali būti priimamas tik referendumu. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 str. įtvirtinta, kad Konstitucijos 1 str. nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už lai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teise. Tik referendumu gali būti keičiamos pirmo skirsnio „Lietuvos valstybė" bei keturiolikto-skirsnio „Konstitucijos keitimas" nuostatos; fakultatyvini referendumas, organizuojamas Konstitucijoje ar įstatyme numatytų subjektų, turinčių referendumo iniciatyvos teisę, nuožiūra. 3. Pagal referendume keliamų klausimų pobūdį: a) konstitucinis referendumas - referendume balsuojama už naujos Konstitucijos projektą (1992 m. spalio 25 d. referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo) arba galiojančios Konstitucijos pataisą; b) paprastas-referendumas - referendumas kitais, nekonstitucinio pobūdžio klausimais (pvz., referendumas Lietuvoje dėl Prezidento instituto). Iki parlamentinis referendumas - tai referendumas, vykdomas prieš priimant įstatymą parlamente; siekiant išsiaiškinti piliečių nuomonę šiuo klausimu; Poparlamentinis referendumas - tai referendumas, vykdomas po įstatymo priėmimo parlamente, siekiant tokiu būdu jį patvirtinti; Neparlamentinis referendumas - toks referendumas, kada įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant arba jį apeinant (taip ne kartą buvo daroma Prancūzijoje Charles de Gaule laikais). Pagal sprendimo pobūdį: 1. patvirtinantis referendumas - toks referendumas, kuriame rinkėjai patvirtina parlamento sprendimą; 2. atšaukiantis referendumas - referendumas, kurio sprendimu atšaukiamas anksčiau parlamento priimtas įstatymas. Pagal juridinę galią: 1. sprendžiamasis referendumas - tokio referendumo priimti sprendimai nereikalauja papildomo patvirtinimo, įsigalioja šalies teritorijoje ir paprastai gali būti pakeisti lik referendumu (pvz., Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 34 str. nustatyta, kad: „referendumu priimto Lietuvos Respublikos įstatymo nuo statos ar kitas sprendimas gali būti pakeistas arba panaikintas referendumu"); 2.. konsultacinis referendumas - balsavimu išreiškiama rinkėjų gali atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tokio referendumo rezultatai nėra privalomi valstybės institucijoms, nors paprastai į tokiu būdu išreikštą rinkėjų nuomonę jis linkęs atsižvelgti. Galimos ir kitokios referendumų klasifikacijos. Teisinėje literatūroje dar išskiriami ratifikaciniai, tarptautiniai—teisiniai, administraciniai referendumai. Šios klasifikacijos neretai susipina, todėl tas pats referendumas, pvz., gali būti ir nacionalinis, ir fakultatyvinis, ir paprastas, ir sprendžiamasis referendumas. Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinto referendumo institutui yra svarbu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimu pasiūlytas referendumų klasifikavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymus, demokratinių tradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkami retai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui. Pažymėtina, kad Konstitucijos nuostata: „įstatymų nuostatos (išryškinta - aut.) gali būti priimamos ir referendumu" (K 69 str. 4 d.) leidžia referendumu priimti ne tik „vientisą įstatymą", bet ir „atskiras jo normas", kadangi „tiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iŠ tam tikrų nuostatų“. Referendumo techninė procesinė organizavimo ir vykdymo tvarka - įstatymų leidėjo diskrecijos ir ją vykdančios Vyriausiosios rinkimų komisijos veiklos objektas, konstituciškai neribotas tiek, kiek tokia diskrecija (veikla) nepaneigia, pvz.: 1. balsavimo teisės subjektų grupės, t. y. rinkimų teisę turintiems piliečiams neprilygina „kitų nuolatinių gyventojų" (Konstitucijos 119 str. 2 d.), neturinčių Lietuvos Respublikos pilietybės; 2. referendumo visuotinumo, t. y. visų rinkimų teisę turinčių piliečių galimybės ne tik balsuoti referendumu, bet ir „teisės reikalauti skelbti referendumą". 3. Šiuo požiūriu kategoriška (be jokių išlygų pateikta) įstatymo nuostata, kad „visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats" prieštarauja aptariamam principui, kadangi tokia nuostata „yra teisės reikalauti skelbti referendumą atėmimas iš piliečių, kurie dėl fizinių trūkumų negali užpildyti parašų rinkimo lapo"; 4. referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės subjektų (Seimo, tiksliau Seimo narių; 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę) ir tokią iniciatyvą visiškai („galutinai") įgyvendinti (įforminti) įgalioto (iš dalies - įpareigoto: „taip pat skelbiamas, jeigu to reikalauja"; K 9 str. 3 d.) subjekto (nutarimą priimančio Seimo; K 9 str. 2 d.). To iš esmės nepaneigia, pvz.: a) tam tikro minimalaus iniciatorių grupės gausumo („ne mažiau kaip penkiolikos piliečių") reikalavimas (RĮ 10 str. 1 d.), kurio neįvykdžius Vyriausioji rinkimų komisija iniciatoriams neišduoda specialios formos lapų, kuriuose renkama ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų parašų; b) trijų mėnesių terminas, per kurį būtina surinkti ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų parašų (RĮ 11 str. 5 d.). Kitaip vertintina įstatymo nuostata, pagal kurią: „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių''. Pagal tokią nuostatą, tam tikra išankstinė ekspertizė sąlygoja (riboja) referendumo skelbimą ir vykdymą. Todėl Konstitucinis Teismas išaiškino, kad „susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu yra ribojamos suverenios tautos galios", tuo paneigiant įvairias Konstitucijos nuostatas (3 str., 4 str., 9 str., 33 str. 1 d.)133; ◦ referendumo iniciatyvinę grupę sudarančių ir jos sumanymui savo parašais pritariančių (300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių) galimybės savarankiškai sprąsti, kurie klausimai (pvz., Lietuvos Respublikos dalyvavimo ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO ar kitose tarptautinėse organizacijose, nesvarbu, ar toks dalyvavimas „yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai"; RĮ 4 str. 1 d. 5 p.) yra „svarbiausi" valstybės ir jos bendruomenės gyvenimo klausimai (K 9 stv.), jei jie nėra virš valstybės ir ją kuriančios bendruomenės jurisdikcijos (K 18 str.) ar nesudaro kurios nors valstybės valdžią vykdančios institucijos prerogatyvos esmės. ◦ Pagal tokią - logiškai ir sistemiškai suvokiamą - referendumo išlygą išeina, kad iš principo gali būti tie „įstatymo nustatyti atvejai" (K 9 str, 2 d.), kai Seimas konstituciškai privalo neskelbti referendumo, nors to reikalauja 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių. Antai iš principo (pagal teisinio valstybingumo, sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės principus) negali būti sprendžiami referendumu teisingumo vykdymo konkrečioje byloje klausimai (tai išimtinė teismo kompetencija, tuo tarpu referendumu veikianti bendruomenė negali būti kvalifikuojama kaip specializuotas ar aukščiausiasis teismas), Konstitucijos 18-146 straipsnių pataisų klausimai (kadangi tokios pataisos „turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus"; K 148 str. 3 d.), malonės klausimai (tai sveiko proto požiūriu yra individualūs, atskirų asmenų klausimai, sudarantys valstybės vadovo diskrecijos dalyką), valstybės biudžeto tvirtinimo ar mokesčių nustatymo klausimai (tai sveiko proto požiūriu yra finansiškai ir politiškai „subtili" išimtinė Seimo kompetencija, kurią įgyvendinti referendumu objektyviai nėra reikiamų prielaidų; K 127 str. 3 d., 131 str.). Antraip reikėtų ydingai aiškinti, kad valstybinė bendruomenė turi nevaržomą diskreciją demokratiniu referendumu skelbti amnestiją ar panaikinti visus mokesčius ar kriminalines bausmes.34 Pagal pirmiau pateiktą požiūrį, nevisiškai įtikinamas Konstitucinio Teismo aiškinimas, kad Konstitucijos nuostata, jog „niekas negali varžyti ar riboti tautos suvereniteto" (K 3 str. 1 d.), yra absoliuti, t. y. neleidžia priimti įstatymo nuostatos: Jeigu Seimas konstatuoja, kad referendumui teikiamas įstatymo projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pirmiausiai turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas", kadangi Seimas, nors ir galėdamas „išreikšti savo nuomonę dėl referendumui teikiamo įstatymo ar jo nuostatų projekto neatitikimo Konstitucijai" (t. y. konstatuoti, kad projektas neatitinka Konstitucijos), negali priimti „kokius nors išankstinius sprendimus (išryškinta - aut.), nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą" (t. y. susieti „referendumo paskelbimą su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga - Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu"136). Šiuo atveju galima teigti, kad Konstitucinis Teismas pernelyg izoliuotai vertino Konstitucijos 3 str. 1 dalį, neatsižvelgdamas, jog teisinėje valstybėje Seimas iš principo neturi galių skelbti referendumą, jeigu teikiamas įstatymo projektas akivaizdžiai prieštarauja prigimtinėms žmogaus galimybėms ar kitoms konstitucinėms vertybėms (nors tokį projektą remia daugiau kaip 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių!), pvz., numato mirties bausmės įteisinimą137 ar visų mokesčių panaikinimą; - daugumos principo, kuris, kaip minėta, yra esminis politinių sprendimų demokratinio priėmimo principas.35 Šiuo atveju įstatymų leidėjo diskreciją apima galimybę nustatyti tiek paprastos, tiek kvalifikuotos balsavusių ar balsuoti galinčių daugumos reikalavimą sprendimui priimti (žr. RĮ 7 str.!), jei tai nėra nustatyta Konstitucijoje (148 str. 1 d.). Tiesa, principiniu požiūriu valstybinės bendruomenės suverenitetas referendumu labiau įgyvendinamas tuo atveju, kai siūlomam (pateiktam) sprendimui pritaria „daugiau kaip pusė {trauktų į sąrašus (išryškinta - aut.) piliečių", nors daugiau kaip pusė balsavusių piliečių (net ne mažiau kaip 1/3 balsuoti galėjusių piliečių) taip pat gali priimti sprendimą valstybinės bendruomenės vardu, tuo nepaneigdami demokratinio referendumo esmės. Turint omenyje referendumą dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą (tokiam stojimui legitimuoti referendumas loginiu ir sisteminiu Konstitucijos požiūriu būtinas), pažymėtina, kad jei teigiamą sprendimą priimtų „daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus" (RĮ 7 str. 4 d.), galėtų kilti sprendimo legitimacijos problema, t. y. abejonių, ar vieno trečdalio visų piliečių-rinkėjų dauguma (iš esmės mažuma!) „pateisinama, jei referendume dalyvautų tik truputį daugiau kaip pusė piliečių"36 Referendumo rezultatų imperatyvios galios, kildintinos iš Konstitucijos nuostatų „sprendžia" (K 9 str. 1 d.), „priimamos" (K 69 str. 4 d.), „keičiamos" (K 148 str. 1 d.)- Šiuo požiūriu probleminiu galima laikyti „konsultacinį" (t. y. patariamąjį) referendumą (RĮ 5 str.), kadangi nuostata „sprendžia referendumu" (K 9 str. 1 d.) iš principo negali būti aiškinama kaip „pataria" ar neimperatyviai „dalyvauja sprendžiant" apklausos (plebiscito) būdu. Tai leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas nevisiškai optimaliai vartoja terminą „konsultaciniai (patariamieji) referendumai" Konstitucijos nuostatai ,/.../ sprendžiami referendumu" įgyvendinti, tuo iš dalies keldamas konstituciškai netobulo termino „opozicijos lyderis" asociacijas. Tiesa, galima pateikti kontrargumentą, kad įstatyme numatant ir privalomus, ir konsultacinius referendumus (RĮ 3-5 str.) ne tiek siaurinamas, kiek plečiamas konstitucinis referendumo institutas. Turint omenyje Lietuvos Respublikoje 1992-1996 m. inicijuotų referendumų gausumą ir jų neveiksmingumą (vienintelis įvykęs ir teisinį padarinį sukėlęs referendumas - dabartinės Konstitucijos priėmimas 1992 m. spalio 25 d.!), galima „pasiduoti pagundai" moksliškai samprotauti apie pernelyg „griežtą" referendumų inicijavimo ir sprendimų priėmimo tvarką. Tačiau tokie samprotavimai - visų pirma konstitucinio reikalavimo „ne mažiau kaip 300 tūkstančių" (K 9 str. 3 d.) ir įstatymu nustatyto balsavusių ar balsuoti galinčių daugumos reikalavimo neigiamas (teigiamas) vertinimas (taip pat siūlymai suteikti Respublikos Prezidentui įgaliojimą skelbti referendumą, pvz., dėl jo vetuotų ir Seimo pakartotinai priimtų įstatymų) - tai ne tiek konstitucinės teisės, kiek teisės politikos klausimai, kurie iš principo nėra konstitucinės jurisprudencijos sritis. 5.Referendumas kaip tiesioginės demokratijos institutas Nagrinėdami referendumą kaip tiesioginės demokratijos institutą, turime aptarti ir pagrindinius argumentus, kuriuos pateikia referendumų šalininkai bei priešininkai. Referendumų šalininkų teigimu, sprendimai, priimti referendumu, yra patys teisėčiausi ir tiksliausiai išreiškia Tautos valią. Argumentuojama tuo, kad žmogus gali arba pasitikėti,"arba nepasitikėti įstatymų leidėjais, vyriausybėmis ir ministrais pirmininkais, tačiau jie neabejotinai labiausiai pasitiki savimi. Be to, sprendimai, kuriuos piliečiai priima tiesiogiai referendumu be tarpininkų, tiksliausiai išreiškia jų valią, yra teisingi. Antra vertus, visai kitoks rinkėjo požiūris yra ir į įstatymą, kurį priimant jis pats dalyvavo. Todėl piliečiai, netgi suvokdami, kad daugelį politinių sprendimų turi parengti valstybės valdžios institucijos, o ne eiliniai piliečiai, sutinka, kad svarbiausi, fundamentalūs sprendimai turi būti bent jau ratifikuoti referendumais. Tai paaiškina, kodėl kai kuriose valstybėse, kur paprastus įstatymus rengia tik renkami atstovai, konstitucinės pataisos turi būti patvirtintos referendumais. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių valstybės valdžiai kartais yra tikslingiau pravesti referendumą, netgi kai jo nereikalaujama. Referendumo šalininkų teigimu, referendumas žymiai pranašesnis už atstovaujamąją demokratiją, nes jis remiasi laisvų individų valia. Demokratinė valstybės valdžia susideda iš visos tautos (tauta pati renka savo atstovus). Bet kokia tarpinė organizacija tarp tautos ir valstybės valdžios referendumo, referendumų šalininkų teigimu, griauna demokratiją ir iškraipo tautos valią. Politinės partijos yra blogos, kadangi jos dažnai patenka partinių bosų įtakon ir tampa partinėmis mašinomis, kurių tikslas -kontroliuoti kandidatų iškėlimą ir laimėti rinkimus, tuo užsitikrinant pastovų savo interesų įgyvendinimą. Elitas, kuris po rinkimų užima valdžią, taip pat yra blogas, nes dažnai bando užsitikrinti sau valdžios monopoliją. Tarpinių organizacijų sugriovimas tarp tautos ir parlamento - demokratijos triumfas. Parlamento priimami įstatymai rinkėjus pasiekia per laikraščius, televiziją, todėl šie ne visuomet gali susidaryti tikrą vaizdą apie įstatymą. Visiškai kitaip yra priimant įstatymą referendumu. Balsai, parašai yra renkami viešai, rengiamo priimti įstatymo tekstas visiems prieinamas, todėl visuomenė yra geriausiai informuota apie priimamą sprendimą. Kalbėdami apie referendumą, nuolat minime, kad referendumu yra išreiškiama tautos valia. Taigi ši tautos valia yra ne kas kita, kaip piliečių valių visuma - daugybė pliusų ir minusų, kuriuos sudėjus gaunamas arba teigiamas, arba neigiamas rezultatas. Kyla klausimas, ar visiems valstybės klausimams spręsti referendumas tinka. Kai kurių autorių nuomone, tais atvejais, kai valstybės valdžios institucijos griežtai laikosi Konstitucijos ir įstatymų, referendumo reikalingumas mažėja. Tačiau nereikėtų pamiršti ir kitos aplinkybės, kad daugumos valdymas ne visada teisingas. Vadinasi, referendumas - gana netobula procedūra, bet geresnio tautos valios išraiškos būdo nėra. Būtina apžvelgti ir kai kuriuos referendumų priešininkų argumentus. Jie teigia, kad referendumams būdingi tokie trūkumai: Renkamų valstybės valdžios institucijų įtakos susilpnėjimas. Referendumo priešininkai teigia, kad referendumais bandoma kontroliuoti egzistuojančią politinę sistemą, paneigti pripažintų politinės valdžios autoritetų reikšmę. Demokratiškoje, laisvoje visuomenėje tautos sprendimas gali būti priešiškas susitarimui tų, kurie yra išrinkti vadovauti visuomenei. Tuo remiantis teigiama, kad vienintelis priimtinas variantas - tai valdžios „kontroliuojami" referendumai, nes tada jie negresia valdžios atstovų prestižui. Eilinių piliečių negebėjimas daryti protingų sprendimų. Šiuolaikinėms vyriausybėms iškyla nemaža įvairių problemų, jos yra kompleksinės, labai sudėtingos. Tik asmuo, nuolat besidomintis šiomis problemomis, galintis įsigilinti į jų esmę, gali suprasti tas problemas pakankamai gerai ir teisingai balsuoti. Tačiau, referendumų priešininkų teigimu, eiliniai žmonės paprastai tam neturi nei reikiamo pasirengimo, nei laiko. Vadinasi, išrinkti tautos atstovai yra kvalifikuotesni ne todėl, jog protingesni, o todėl, kad jie visą savo darbo laiką skiria valstybės reikalų sprendimui. Negalėjimas patikrinti pasitikėjimo valdžia intensyvumo. Išrinkti atstovai gali ir privalo įvertinti ne tik tai, kiek rinkėjų pritaria ar prieštarauja jų pasiūlymui, bet ir ar intensyviai juos palaiko. Pvz., 60 proc. rinkėjų pritaria pasiūlymui, bet abejoja dėl savo sprendimo teisingumo, o 40 proc. visų dalyvavusiųjų pasisako „prieš". Tačiau po kiek laiko tie, kurie dabar pasisakė „už", gali prisijungti prie rinkėjų, nesuabejojusių dėl savo sprendimo. Susitarimo pranašumas prieš priverstinį sprendimą. Viena iš referendumo prielaidų - būtinumas priimti neatidėliotiną sprendimą tam tikru klausimu. Referendumo priešininkai teigia, kad susitarimas yra daug geriau, negu priverstinis sprendimas. Demokratiniu būdu priimamų sprendimų tikslas yra ne pats balsavimo procesas, o poreikis nustatyti, kiek piliečių remia tam tikrą alternatyvą. Balsavimo tikslas - pranešti daugumos piliečių interesus. Tačiau idealus sprendimas gali būti pasiektas tik žmonių, kurie siekia tiesos, o ne triumfo prieš savo oponentus, diskusijose. Be to, tikrai demokratinės diskusijos negali būti taikomos rungtynėmis. Tai bendradarbiavimo diskusijos. Visi dalyvaujantys diskusijose siekia kuo geresnio sprendimo, o pastarajam galėtų pritarti ir oponentai, ir Tauta. Taigi diskusijos pranašesnės už paprastą balsavimą tuo, kad jų metu žmonės įgyja žinių ir supratimo apie nagrinėjamą problemą, t.y. tai, ko jie neturėjo prasidėjus diskusijoms.37 Referendume niekada nekeliamas klausimas: kaip geriau išspręsti šią problemą? Šie klausimai nagrinėjami diskutuojant. Diskusijų pranašumas yra tas, kad jos yra abipusės. Šalys pateikia savo argumentus ir siekia kompromiso. Referendume kompromiso negali būti. Balsuojantieji privalo pareikšti savo nuomonę - „už" ar „prieš" referendume pateiktą pasiūlymą. Atstovų diskusijos, nors ir netobulos, tačiau turi pranašumų prieš referendumą, nes parlamente ar kitoje atstovaujamojoje institucijoje, nesvarbu, kaip ji vadinasi, skirtingų pažiūrų atstovai ne iškarto balsuoja „už" ar „prieš", o analizuoja, svarsto, siūlo papildymus, redaguoja ir pan. Referendumo atveju interesai ne derinami, o supriešinami. Laimi tie interesai ir tos vertybės, už kurias balsavo daugiau piliečių. Būsime neteisūs manydami, kad referendumu derinami daugumos ir mažumos interesai. Jei referendume bus sprendžiamas asmenų ir jų grupių teisių, laisvių ar koks nors kitas diskriminacinis klausimas, visada laimės dauguma. Mažuma, kurios likimas sprendžiamas, dalyvaudama referendume ir gindama savo teises, neišvengiamai pralaimės. Kas kita, kaip teigia referendumo priešininkai, kai mažumos atstovai parlamente gali dalyvauti svarstant jų problemas ir daryti įtaką pasiūlymo priėmimui. Referendumas - tai tam tikra atstovaujamųjų valstybės valdžios institucijų kontrolė. Bet kuriuo atveju tai bus rimtas atstovaujamosios valdžios silpninimas. Kai įstatymų leidėjai ignoruoja Tautos valią, referendumas gali užkirsti kelią neteisėtumui ir Tauta, pareiškusi norą tokį referendumą organizuoti, priims teisingą ir teisėtą sprendimą nepriklausomai nuo įstatymų leidėjų valios. Dauguma referendumo šalininkų supranta referendumą kaip pagalbinę priemonę prie atstovaujamosios demokratijos. Kol vyriausybė ir parlamentas daro tai, ko reikia šalies piliečiams, referendumas nėra reikalingas.38 Galime daryti išvadą, kad referendumas, kaip tiesioginės demokratijos institutas, yra garantija, kad atstovaujamoji demokratija neišsigims ir netaps kitomis valstybinio valdymo formomis. Referendumas išreiškia balsuotojų valią tiksliau, negu jų išrinktų atstovų susirinkimai, tačiau parlamento privalumas tas, kad sprendimai priimami diskusijose, ko nėra referendumo atveju. Pateikta nuomonių analizė leidžia teigti, kad nereikia absoliutinti ar pervertinti referendumo vaidmens politiniame gyvenime. Šis iš esmės demokratinis institutas gali būti naudojamas ne tik Tautos, bet ir atskirų politinių jėgų interesams spręsti. Galima teigti, kad referendumas kiekvienoje demokratinėje valstybėje bus politiškai ir ideologiškai efektyvus, jeigu jo organizavimo tikslai bus suprantami daugumai piliečių, jei referendumui teikiami klausimai bus humaniški, jei piliečiai nebus dezinformuojami pseudodemokratiniais šūkiais ir klaidingomis socialinėmis vertybėmis, jei bus užtikrintas viešumas organizuojant ir pravedant referendumą. 6.Referendumų rūšys Lietuvoje ir jų teisinis reguliavimas Demokratinių valstybių, pirmiausia Prancūzijos ir Šveicarijos, įtakoje formavosi tarpukario Lietuvos konstitucinė doktrina, taip pat ir referendumo klausimu. Lietuvos Respublikoje referendumo institutas pirmą kartą buvo įtvirtintas f 922 m. Konstitucijoje, vėliau jo rengimo galimybė buvo numatyta ir 1928 m. Konstitucijoje. Tiesa, šiose Konstitucijose pats referendumo terminas nebuvo minimas, o vartotos sąvokos „Tautos visuotinis balsavimas'" (1922 m. Konstitucija) ar „Tautos atsiklausimas" (f928 m. Konstitucija), kurios iš esmės reiškė referendumą. 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo numatyta galimybė vykdyti referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo ar papildymo. Jos 103 str. įtvirtinta, kad iškeltąjį klausimą dėl Konstitucijos pakeitimo arba papildymo priima Seimas 3/5 visų atstovų balsų dauguma'2. Priimtas pakeitimas atiduodamas spręsti tautai visuotiniu balsavimu, jeigu per 3 mėnesius nuo jo paskelbimo dienos pareikalaus Respublikos Prezidentas arba 1/4 visų atstovų, arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą. Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas laikomas tautos atmestu, jei balsavime dalyvavo ne mažiau kaip pusė visų turinčių teisę balsuoti ir prieš pakeitimą ar papildymą pasisakė ne mažiau kaip pusė dalyvavusių piliečių. Konstitucijos pakeitimo ar papildymo klausimą galėjo iškelti 50 tūkstančių piliečių. 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje dar labiau išplėsta tautos balsavimu priimamų sprendimų galimybė. Konstitucijos 4 ir 106 str. numatyti privalomojo referendumo atvejai. Pagal Konstitucijos 4 str. valstybės teritorijos ribų keitimas mažinant valstybės teritoriją sprendžiamas atsiklausus tautos. Tokia pat tvarka pagal Konstitucijos 106 str. ne vėliau kaip per 10 metų nuo priėmimo turėjo būti tikrinama ir pati Konstitucija.39 Šioje Konstitucijoje taip pat buvo numatyta, kad balsuojant ir Seimo priimtas, ir atmestas Konstitucijos papildymas arba pakeitimas atiduodamas spręsti tautai, jeigu per 3 mėnesius to pareikalaus Respublikos Prezidentas arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą. Konstitucijos 105 str. buvo nustatyta, kad Vyriausybės arba 50 tūkstančių piliečių iniciatyva gali būti atiduota tautai spręsti referendumu dėl Seimo priimto arba atmesto įstatymo. Šioje Konstitucijoje privalomosios iniciatyvos teisė suteikta ne tik 50 tūkstančių piliečių, bet ir Vyriausybei bei Respublikos Prezidentui. 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje referendumo galimybė nebuvo numatyta. Konstitucinis referendumo įtvirtinimas, nors realiai nė vienas referendumas nebuvo organizuotas, reiškė šio instituto reikšmės pripažinimą. Tolesnė referendumo istorija Lietuvoje siejama su Lietuvos žmonių siekiais atkurti prarastą valstybingumą pasinaudojant ir sovietine teise. Šių procesų įtakoje 1989 m. lapkričio 3 d. buvo priimtas Referendumo įstatymas. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kuriuo buvo įtvirtinti tiesioginės demokratijos institutai. Jo 2 str. buvo skelbiama, kad savo suverenią galią liaudis laisvai išreiškia ne tik rinkdama deputatus arba per deputatų balsavimą, bet ir tiesiogiai per įstatymų sumanymo iniciatyvą, piliečių balsavimą konstituciniais klausimais bei demokratišką referendumą. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 131 str. buvo numatyta, jog Laikinasis Pagrindinis Įstatymas gali būti keičiamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu, priimtu ne mažiau kaip dviejų trečdalių bendro Aukščiausiosios Tarybos deputatų skaičiaus dauguma arba referendumu. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimtos Konstitucijos 9 str. 1 d. nustatyta, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Šio straipsnio 4 d. teigiama, kad referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Kaip minėta, Lietuvos Respublikoje dabar galioja dar 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas Referendumo įstatymas; vėliau jis buvo keičiamas bei papildomas. 2000 m. gruodžio 20 d. galiojančių įstatymų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., galiojimo laikino pratęsimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymu referendumo įstatymo galiojimas pratęstas iki 2002 m. sausio 1 dienos. Šiuo metu galiojančiu Referendumo įstatymu nustatyta, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu. Tik referendumu gali būti keičiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė" bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas" nuostatos. Konstitucijos 1 str. nuo-, stata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už lai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Referendumą skelbia Seimas. Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais - visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisę dalyvauti referendume turi visi Lietuvos piliečiai, kuriems yra sukakę 18 metų, išskyrus asmenis, teismo pripažintus neveiksniais. Jokia kita priežastis negali būti pagrindas piliečio teisėms dėl dalyvavimo referendume suvaržyti. Piliečiams bei politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms įstatymu suteikiama teisė nekliudomai agituoti visais referendumo klausimais. Šiai teisei įgyvendinti piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiamos patalpos susirinkimams ir mitingams, garantuojamos galimybės naudotis masinės informacijos priemonėmis Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Agitacijai politinės partijos, kitos politinės ir visuomeninės organizacijos, piliečiai gali skirti savo lėšų. Įstatymo nustatyta, kad referendumo agitacija draudžiama likus mažiau nei 24 valandoms iki referendumo pradžios ir referendumo dieną. Svarbus referendumo organizavimo principas yra viešumas. Įstatymu įtvirtinta, kad referendumo komisijos referendumą rengia ir vykdo viešai. Apie visus referendumo organizavimo renginius (susirinkimus, posėdžius) turi būti viešai pranešama paprastai ne vėliau kaip likus dviem dienoms iki renginių pradžios. Įstatymo nustatyta, kad pati valstybė apmoka referendumo rengimo ir vykdymo išlaidas. Tai yra svarbi garantija užkertant kelią įvairioms finansinėms grupėms daryti įtaką referendumų organizavimui ir rezultatams. Už kliudymą Lietuvos piliečiui įgyvendinti savo teisę dalyvauti referendume įstatymuose numatyta atsakomybė. 1989 m. lapkričio 3 d. priėmus Referendumo įstatymą, piliečiams suteikta referendumo teise netrukus pasinaudota, ir jau 1990 m. sausio 8 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, išnagrinėjęs iniciatyvinės grupės pateiktus dokumentus referendumo klausimu, „ar kariai, nenuolatiniai Respublikos gyventojai, turi teise balsuoti renkant Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių Tarybų deputatus", pripažino, kad jie atitinka referendumo įstatymo reikalavimus ir pateikė svarstyti Aukščiausiajai Tarybai. Numatytas referendumas neįvyko, kadangi 1990 m. sausio 15 d. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo priimtas sprendimas, numatantis, jog deputatus gali rinkti tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Po nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje per palyginti trumpą laiką buvo organizuoti referendumai svarbiais valstybės bei tautos gyvenimo klausimais. 1991 m. vasario 9 d. buvo pravesta visuotinė Lietuvos piliečių apklausa (plebiscitas) dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės. Plebiscite dalyvavo 84,74 proc. Lietuvos piliečių. Už nepriklausomą demokratinę Lietuvą pasisakė 90,47 proc. balsavusių, prieš 6,65 proc. Šios apklausos reikšmė buvo nepaprastai svarbi Lietuvai. Nepaisant sovietinių struktūrų vykdytų blokadų bei šantažų, daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Vasario 9 d. referendumo rezultatų pagrindu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba .1991 m. vasario 11 d. priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės", kurio I str. įtvirtintas teiginys: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, yra konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas". Konstitucinio įstatymo 2 str. numatyta, jog toks 1 str. teiginys gali būti pakeistas tik plebiscitu, jei už tokį pakeitimą balsuotų ne mažiau kaip 3/4 piliečių—rinkėjų.40 Beje, tuo pačiu metu Lietuvoje prosovietinės jėgos bandė organizuoti sąjunginį referendumą dėl SSSR konstitucinių pakeitimų, tačiau Lietuvos piliečiai jį blokavo, ir jame dalyvavo tik labai menka dalis proimperiškai nusiteikusių, daugiausia nevietinės kilmės, gyventojų. Jokių teisinių pasekmių Lietuvai jis nesukėlė. 1992 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikoje vyko referendumas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo. Į biuletenį slaptam balsavimui buvo įrašyti klausimai: „Ar Jūs pritariate Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento" bei „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo" projektams?" Pateiktiems referendumui projektams pritarė tik 41 proc. visų rinkėjų skaičiaus, todėl įstatymai nebuvo priimti.41 1992 m. birželio 14 d. įvyko referendumas „Dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iŠ Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo". Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, skelbdama šį referendumą, taip pat vadovavosi dar 1989 m. 1,5 milijono parašų išreikšta Lietuvos gyventojų valia išvesti SSRS kariuomenę iš Lietuvos teritorijos. Referendume dalyvavo 76,05 proc. visų rinkėjų. Už referendumu siūlomą spręsti nuostatą balsavo 90,6 proc. dalyvavusių piliečių. Nuostata buvo priimta ir užtikrino tautos reikalavimo dėl SSRS kariuomenės išvedimo teisėtumą ir neginčytinumą. Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat priimta referendumu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų spalio 25 dieną" buvo nuspręsta kartu su rinkimais į Lietuvos Respublikos Seimą skelbti ir referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Kartu su Konstitucijos projektu, kuriam 1992 m. spalio 13 d. pritarė Aukščiausioji Taryba, referendumui buvo pateiktas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" projektas. Referendume Konstitucijos projektui pritarė 56,76 proc. visų rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų. Pažymėtina, kad referendumo vykdymo tvarką reglamentavo specialus 1992 m. spalio 13 d. priimtas įstatymas „Dėl referendumo priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją". Seimas 1994 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą 1994 m. rugpjūčio 27 d. paskelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių bei akcijų ir pažeistos teisėsaugos" nuostatų. Referendumui buvo teikiamos 8 nuostatos. Balsavime dalyvavo 36,89 proc. rinkėjų, iš kurių 83,63 proc. pasakė „taip". Referendumas neįvyko, nes pagal Referendumo įstatymo 32 str. 5 d. referendumas gali būti laikomas įvykusiu, jei jame dalyvavo ne mažiau kaip pusė į rinkėjų sąrašus įtrauktų piliečių. Lietuvos Respublikos Seimas 1996 m. rugsėjo 19 d. ir 1996 m. spalio 8 d. nutarimais nusprendė kartu su Seimo rinkimais 1996 m. spalio 20 d. paskelbti du referendumus. Vienas - dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55, 57, 131 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo, kitas - „Ar kompensuoti gyventojų indėlius teisinga privatizuojant valstybės turtą". Abu referendumai įvyko, nes dalyvavo atitinkamai 52,11 ir 52,46 proc. rinkėjų. Tačiau referendumui teiktos nuostatos nebuvo priimtos, nes joms nepritarė įstatymo numatytas rinkėjų skaičius. Paskutinis vykęs Lietuvos Respublikoje 1996 m. lapkričio 10 d. referendumas - dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. papildymo įstatymo. Sis referendumas laikomas neįvykusiu, nes jame dalyvavo tik 39,73 proc. rinkimų teise turinčių Lietuvos piliečių. Lietuvoje buvo dar keletas bandymų surengti referendumus, tačiau iniciatyvinės grupės nesugebėjo nustatytu terminu (Referendumo įstatymo 10 str. 1 d.) surinkti reikiamų 300 000 Lietuvos Respublikos piliečių parašų. Antai 1995 m. lapkričio 15 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos įregistruota referendumo iniciatyvinė grupė inicijuojamam referendumui teikė šias nuostatas: rinkimuose į Seimą ir savivaldybes būtų balsuojama už asmenis, bet ne už partinius sąrašus; Seimo narių skaičių sumažinti iki 91; ne mažiau nei per pusę sumažinti valstybės bei savivaldybių tarnautojų ir ministerijų; visos Lietuvos ar užsienio organizacijų ar piliečių pajamos (pelnas), skirtos investicijoms Lietuvoje ir naujoms darbo vietoms kurti, gamybai ar verslams plėtoti, neapmokestinamos jokiais mokesčiais; neapmokestinamas gyventojų pajamų minimumas sudaro 0,75 vidutinio darbo užmokesčio; gyventojų pajamų mokestis negali būti didesnis nei 28 proc.; tiesioginiais rinkimais renkamas Valstybės Tribunolas, kuriam suteikiami tam tikri įgaliojimai kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. 42 Išvados 1. Referendumai gali būti skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai - tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūra forma, kai tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymus ar jų nuostatas. Patariamieji referendumai yra tie, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, kai valdžios institucijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės institucijos rengiasi reglamentuoti. 2. Ratifikaciniai referendumai - tai teisėkuros forma, kai tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą valstybės institucijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai, konvencijai, deklaracijai. Štai Davidas Bulleris siūlė referendumus klasifikuoti pagal referendumo iniciatorius ir referendumu sprendžiamus uždavinius: 3. valdžios rengiami referendumai. Valstybės valdžia daugiausia įstatymų leidžia sutinkamai su valdančiosios partijos ar partijų koalicijos siekimais. Todėl ji turi didžiausią galią nuspręsti, ar referendumas bus surengtas. Taip pat ji įvardija ir jo dalyką, už kurį bus pasisakoma, bei reikalingą surinkti „už" balsų skaičių pasiūlymui laimėti; nuo valdžios priklausys, ar gautas rezultatas bus įpareigojamasis valdžios atžvilgiu, ar tiktai patariamasis. Savo esme tokie referendumai yra fakultatyviniai. Klausimai, pateikiami šios rūšies referendume, gali būti patys įvairiausi — ekonominiai, kultūriniai ir panašiai. Iniciatyvos teisė skelbti referendumą priklauso valstybės valdžiai.43 4. Konstituciškai būtini referendumai. Konstitucijose numatyta, kad tam tikra rūšis priemonių, adaptuotų valdžios (dažniausiai, bet ne visada tai būna) būtų patvirtintos piliečių referendumu prieš joms įsigalint. Valdžia turi išimtinę teisę nuspręsti, ar siūlyti kiekvieną pataisą, kaip ją įvardyti, tačiau privalomas referendumas nulems, ar ji taps konstitucijos dalimi, ar ne. 5. Referendumai pagal piliečių peticijas arba reikalavimus. Eilinis rinkėjas yra įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikras valdžios teisės aktas būtų pateiktas referendumui. Jeigu už jų peticiją surinktas reikiamas skaičius parašų, tai referendumas dėl tokio teisės akto turi būti surengtas. Jeigu balsuotojų dauguma pasisakys prieš, tai įstatymas neįsigalioja, nepaisant valdžios institucijos noro. Tokiu referendumu yra ribojama atstovaujamoji valdžia. 6. Referendumai piliečių iniciatyvas Eilinis balsuotojas yra įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikra valdžios neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams. Jeigu už jų peticiją surinktas reikiamas skaičius parašų, tai referendumas turi būti surengtas; ir jeigu įstatymo nustatyta rinkėjų dauguma balsuoja už, tai piliečių pasiūlymas tampa įstatymu, nepaisant to, ar valdžiai tai patinka, ar ne. Literatūra 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 m. spalio 25 d; 2. LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. lapkričio 3 d. “LTSR referendumo įstatymas” – pirminė redakcija, // Žin., 1989, Nr.33 – 445; 3. “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas” – su pakeitimais ir papildymais iki 1999 11 01; 4. “Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas” – 1992 m. liepos 9 d. // Žin., 1992, Nr.221 – 635; 5. M.Maksimaitis “Tiesioginė demokratija Lietuvos konstitucinėje teisėje”, // Teisė. Mokslo darbai 1999 (Nr.28), 43 – 51 p. 6. Asmens konstitucinės teisės Lietuvoje. - V., 2006. 7. Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė. - V.,2000. 8. Vytautas Sinkevičius. Žmogaus teisių ir laisvių konstitucinės garantijas.,Konferencijos medžiaga. “Konstitucinis teismas ir konstitucingumo garantijos Lietuvoje., Vilnius. 2005. 9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Nr. 5, 4 Priimti nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. Viltis, Vilnius, 2006. Valstybės žinios. 2001, Nr. 160 - 194. 10. Žilys J. Konstitucinė justicija ir teismai // Teisminės valdžios problemos Lietuvoje / konferencija skirta teismų reformos Lietuvoje įgyvendinimo analizei, Vilnius, 1996 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos žmogaus teisių centras, 2006. P. 35 – 50. 11. Žilys J. M.Riomeris ir konstitucinė justicija // Prof. M.Riomeris ir šiandiena. Teminis straipsnių rinkinys. Vilnius, 2000. 12. Žilys J. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. / Lietuvos teisės universitetas. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2005. – 220 p. 13. Žilys J. Teisės aktų konstitucingumo problema rengiant lietuvos Respublikos Konstituciją. Mokomasis leidinys. – Vilnius: Lietuvos teisės akademijos Leidybos centras, 2000 – 60 p. 14. Constitutional Justice Old Constitutions, Edited by Eivind Smith. Kluwer Law International, The Mague (London) Boston, 2005. 15. Publications de la Cour europiene dės droits de 1'hpmrne, sene A, voj. 160, Strasbourg, 2000. 16. G. Robertsoir knygoje "Freedom, the individual and the law" (London: Peiguin books, 2003, p. 174
Šį darbą sudaro 10898 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- Įvadas 2
- 1. Referendumo samprata ir rūšys 3
- 2.Referendumų rūšys 6
- 2.1.Referendumo klasifikacijos būdai 6
- 2.2.Referendumo ir netiesioginės demokratijos formų skirtumai 7
- 3.Referendumų rūšys pagal referendumo iniciatorius 15
- 4.Referendumų rūšys pagal tai, kokioje teritorijos dalyje referendumas vykdomas 19
- 5.Referendumas kaip tiesioginės demokratijos institutas 24
- 6.Referendumų rūšys Lietuvoje ir jų teisinis reguliavimas 27
- Išvados 33
- Literatūra 34
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Teisės kursinis darbas
- 37 psl., (10898 ž.)
- Word failas 265 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį kursinį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
