Radvilų giminės architektūrinio paveldo panaudojimas kultūriniame turizme

ĮVADAS Temos aktualumas. Šiuolaikiniame turizme pastebima vis augant kutūrinį turizmą, dėl to galima pastebėti augant ir šio turizmo aktualumą mokslo kontekste. Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos (priimta 1985 m. spalio 3 d.), pagal kurią įsipareigoja skatinti saugomų objektų panaudojimą įvertinant šiuolaikinio gyvenimo reikmes (11 straipsnis), skatinti visuomenę įvertinti architektūros paveldo, kaip kultūrinės tapatybės elemento bei dabartinės ir ateities kartų įkvėpimo ir kūrybingumo šaltinio, vertę ir šiuo tikslu remti informacijos platinimo ir švietimo būdus. Lietuvos respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (24 straipsnio 1 dalis) rašoma, jog kultūrinis, pažintinis turizmas yra vienas iš nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir paveldo viešo naudojimo būdų. Taip pat valstybės ilgalaikės raidos strategijoje kultūrinis, pažintinis turizmas išskiriamas, kaip viena iš prioritetinių šalies turizmo plėtros rūšių. Kultūros paveldo tvarkymas, atskleidžiant jo pažintinę vertę ir pritaikant jį viešam naudojimui, bei kultūrinės veiklos plėtojimas sudaro palankias sąlygas turizmui, rekreacinei veiklai, gerina socialinę ir verslo aplinką, kelia gyvenimo kokybę visoje Lietuvoje. Lietuvos turizmo plėtros iki 2015 m. strategijoje pabrėžiama, kad Lietuvoje gausu objektų, turinčių istorinį, kultūrinį, gamtinį potencialą ir patrauklumą turistiniu požiūriu. Tačiau daugelis kultūrinių, istorinių objektų ir gyvenviečių dar iki šiol nepritaikyti turistų lankymui. Kultūrinis - pažintinis turizmas priskiriamas prie prioritetinių Lietuvos turizmo plėtros rūšių. Lietuvos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcijoje pabrėžiama, kad dvarų paveldo priežiūrą, saugojamąjį tvarkymą ir tausojamąjį naudojimą būtina skatinti paveldosaugos politikos orientavimu nuo apsaugos, pagrįstos vien draudimais ir apribojimais, prie išsaugojimo, pagrįsto paieška ir planavimu tokio naudojimo, kuris ne tik atitiktų visuomenės teisę į savo kultūros paveldą, bet ir būtų naudingas tokio paveldo objekto savininkui ar jo naudotojui. Lietuvoje į kultūros vertybių registrą yra patekę virš 815 dvarų, iš kurių 236, visiškai sunykę arba neišlikę, išbraukti iš sąrašo. Šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra 579 dvarai.1 Viešai prieinamos ir apibendrintos informacijos apie dvarų būklę ir panaudojimą iki šiol nebuvo. Šiame darbe yra tiriama garsi Lietuvos didikų Radvilų giminė, analizuojama šiai galingai giminei priklaususių architektūrinių pastatų pritaikymas šių dienų turizmui. Taip pat, tiriama Lietuvos turizmo agentūrų pasiūla darbo temai. Analizuojama, kokius maršrutus, ekskursijas ar teminius kelius agentūros siūlo turistams Radvilų architektūrinio paveldo tema. Temos ištirtumas. Įvertinant Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimą bei rengiant dvarų sodybų išsaugojimo programą, Kultūros vertybių apsaugos departamentas 2002 – 2004 m. parengė visų, esančių apskaitoje, Lietuvos dvarų sodybų sisteminę duomenų bazę. Bazėje susisteminta visa turima informacija, papildyti trūkstami duomenys bei atlikta dvarų sodybų, esančių apskaitoje, fizinės būklės skaitmeninė foto fiksacija. Šiuo metu duomenų bazėje pateikiama apie 12 000 dvarų ir jų aplinkos nuotraukų, parengtas Lietuvos dvarų sklaidos žemėlapis, kuris buvo sudarytas pagal tikslias dvarų GPS koordinates, panaudojant GIS pagrindą. Į duomenų bazę nepatenka pilys ir rūmai, kurie kultūrinio turizmo kontekste yra labai artimi dvarų sodyboms. 2004 m. viešoji įstaiga “Socialinės ir ekonominės plėtros centras”, bendradarbiaudama su Lietuvos muziejų asociacija, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, Latvijos pilių ir dvarų asociacija bei Latvijos kultūros, istorijos ir gamtos paveldo plėtros fondu, parengė projekto “Gyvieji dvarai ir pilys: kultūrinio turizmo vystymas Lietuvoje ir Latvijoje” paraišką PHARE 2002 Bendradarbiavimo abipus sienos Baltijos jūros regione programai. Viena iš projekto veiklų – Lietuvos dvarų ir pilių panaudojimo turizmui tyrimas, kurio tikslas - įvertinti turizmo paslaugų, teikiamų Lietuvos dvaruose ir pilyse bei jų aplinkoje, įvairovę, apimtis bei patirtį ir suformuluoti pasiūlymus dėl tolimesnės turizmo plėtros Lietuvos dvaruose ir pilyse. Temos naujumas. Lietuvos pilių ir dvarų panaudojimą turizmui tyrė K. Ambrozaitis, V. Poviliūnas (2005 m.). Radvilų gimine domėjosi, daug mokslinių darbų parašė Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojai R. Ragauskienė, D. Karvelis. Radvilų giminės architektūrinio paveldo panaudojimas turizme nėra tirtas, todėl tokio pobūdžio tyrimai Mykolo Romero universiteto politikos ir vadybos fakultete turėtų būti tęsiami ir toliau. Darbo objektas. Radvilų giminės architektūrinis paveldas, jo panaudojimas turizme. Darbo problema. Kaip pritaikytas kultūriniam turizmui Radvilų giminės architektūrinis paveldas Darbo tikslas. Įvertinti Radvilų giminės architektūrinio paveldo panaudojimą kultūriniame turizme. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti Radvilų giminę teoriniu požiūriu; 2. Išanalizuoti turizmo agentūrų pasiūlą darbo tema; 3. Nustatyti Radvilų giminės architektūrinį paveldą, įvertinti jo panaudojimą turizme; 4. Suformuoti rekomendacijas pagal gautus tyrimo rezultatus Darbo metodai: lygiagrečiai vykstančių procedūrų: 1. Mokslinės literatūros analizė; 2. Architektūrinio paveldo lankymas, vaizdinės medžiagos rinkimas; 3. Architektūrinio paveldo objektuose dirbančio personalo interviu; 4. Gautų duomenų analizė, išvadų formulavimas bei pasiūlymai; Darbo struktūra. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys: pirmoje aptariamas Kultūrinis turizmas, jo sąvoka, kultūrinio turizmo ištekliai ir vartotojas. Antroje dalyje trumpai pristatoma Ravilų giminės potencialo analizė. Trečioje dalyje atliekamas Radvilų architektūrinių pastatų turizmo vertinimas susidedantis iš turizmo agentūrų ekskursijų pasiūlos vertinimo ir dvarų vertinimo pagal dvarų vertinimo metodologiją. Darbo pabaigoje suformuluojamos išvados su rekomentacijomis, pateikiamas literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kabomis, priedai. Darbo apimtis – 84 puslapiai, jame pateiktos 5 lentelės ir 6 priedai. Darbe panaudotas 41 literatūros šaltinis. 1. KULTŪRINIS TURIZMAS 1.1 Kultūrinio turizmo sąvoka Turizmo terminų žodyne kultūrinis turizmas apibūdinamas kaip: „turizmo rūšis, kai keliaujama susipažinti su vietos kultūra (menu, kalba, architektūra, papročiais ir kt.), dalyvauti meno renginiuose. Pagal kelionės tikslą gali būti skirstomas į smulkesnius porūšius (lingvistinis, pilių, pramonės, karinis ir kt.)“ 2 Tarptautinis kultūrinio turizmo mokslinis komitetas 1997 m. (ICOMOS) nurodė, kad kultūrinį turizmą galima apibrėžti kaip tokią veiklą, leidžiančią žmonėms pajusti skirtingus kitų žmonių gyvenimo būdus, suprasti jų papročius, tradicijas, fizinę aplinką, intelektualines idėjas, architektūrines, istorines, archeologines ar kitas kultūrinės reikšmės vietas. Kultūrinis turizmas skiriasi nuo rekreacinio turizmo, nes jis siekia suprasti ar vertinti lankomos vietos pobūdį. Menų industrijos turizmo taryba kultūrinį turizmą nusako, taip kad jis apibrėžia žmones, keliaujančius konkrečiai dėl kitokios kultūros patyrimo.3 Baltijos šalių kultūrinio turizmo dokumentas kultūrinį turizmą aiškina: „tai kelionė siekinat pažinti kultūrinę aplinką, įskaitant kraštovaizdžius, vaizduojamąjį ir scenos menus, išskirtinį vietinį gyvenimo būdą, vertybes, tradicijas, įvykius bei kitus kūrybinių kultūrinių pokyčių procesus.“4 ATLAS kultūrinio turizmo mokslinių tyrimų programa 2009 m. pateikė du kultūrinio turizmo apibrėžimus. Koncepcinė apibrėžtis – žmonių judėjimas į kultūrines vertybes, esančias atokiau nuo jų įprastos gyvenamosios vietos, ketinant rinkti naują informaciją ir patirtį, kad patenkintų savo kultūrinius poreikius. Techninė apibrėžtis – visi asmenų judėjimai į konrečias kultūros vertybes, pvz. paveldo objektai, meno ir kultūros apraiškos už jų įprastinės gyvenamosios vietos. Jungtinių Tautų Pasaulio kelionių organizacija (UNWTO) pateikia dvi kultūrinio turizmo apibrėžties perspektyvas: Visi asmenų judėjimai gali būti įtraukti į apibrėžimą, nes jie atitinka žmonių poreikių įvairovę, siekiant kelti individo kultūrinį lygį ir suteikti naujas patirtis, žinias. Esminis asmenų judėjimas dėl kultūrinių motyvų, tokių kaip pažintinės kelionės, festivaliai, edukacinės kelionės aplankant naujas vietas ir objektus. 5 Lietuvos turizmo plėtros 2014 – 2020 programoje kutūrinio turizmo terminas aiškinamas: „turizmo rūšis, kai keliaujama norint pažinti kultūrinę aplinką, taip pat kraštovaizdžius, kultūros ir gamtos paveldą, tradicijas, išskirtinį vietos gyvenimo būdą, įvykius, kultūros renginius, pramogas, vaizduojamąjį ir scenos menus, kitus kūrybinių ir kultūrinių pokyčių procesus.“6 Sayed Sina Mousavi ir kt. (2016) primena, kad Ashworth (1995) suskirstė tris kultūros apibrėžimus, susijusius su turizmu. Pirmasis suprantamas, kaip meno turizmas, tai yra paprasčiausias kultūrinis turizmas, susijęs su meno kūriniais, spektakliais, teatrais, festivaliais, muziejais, operomis. Antrasis apibrėžimas minimas kaip paveldo turizmas, labiausiai pasireiškiantis saugotinų pastatų mišiniu, saugomais miesto vaizdais ir morfologiniais modeliais, taip pat vietomis, susijusiomis su istoriniais įvykiais ir asmenybėmis. Paskutinis, bendriausias apibrėžimas yra konkrečios vietovės turizmas, tai reiškia, kad kultūrą galima apibrėžti kaip bendrą vertybių rinkinį, požiūrį ir socialinės grupės elgesį. 7 Bonink (1992) nurodo du kultūrinio turizmo požiūrius. Pirmasis susijęs su „vietomis ir paminklais“, daugiausia dėmesio skiriant paaiškinti lankomų objektų, atrakcijų tipą aplankytą kultūrinių turistų, kuris daugiausia apibūdina kultūrą kaip produktą. Antrasis vadinamas konceptualaus požiūrio, apibrėžia kultūrinį turizmą kokybiškiau, analizuojant praktiką, patirtį kultūrinio turisto sąveiką su kitomis vietomis ir kultūromis. 8 Kaip matome, egzistuoja nemažai kultūrinio turizmo apibrėžimų bei apibūdinimų, tačiau iš esmės, visi jie aiškina viena – kultūriniui turizmui svarbiausia dvasinis paveldas, svarbus tikslas ir turinys keliaujant. Todėl šiandien dauguma valstybių sutaria, jog kultūrinį turizmą reikėtų sieti su darniu turizmu. UNESCO Pasaulio paveldo ir tvaraus turizmo 2013 – 2015 metų programoje vertinamas ir saugojamas kultūrinis ir gamtinis turizmas, tam tikslui skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas ir įvairių sektorių komunikavimas siekiant apsaugoti paveldą.9 Todėl, galime sakyti, jog kultūrinis turizmas skiriasi: „išteklių pobūdžiu (kutūros išteklių prioritetas), išteklių naudojimo būdu (tausojimo, darnos ir atsakingumo prioritetas), specifiniu lankytojų kontingentu (aiški kultūrinė, pažintinė motyvacija arba netikėtos kultūrinės patirtys)“10 Pasak Mike Robinson (2009) “visas turizmas yra “kultūrinis”, nes jis kyla iš tam tikrų kultūrinių kontekstų ir daugiausia yra susijęs su siekiu išgyventi “kitokias” ar daug skirtingų kultūrinių patirčių. Ta kultūros samprata, kurią atspindi globalaus turizmo tikrovė, yra daug labiau susijusi su skirtingų “gyvensenų” ir socialinių sąveikų su materialiuoju bei nematerialiuoju paveldu patyrimu.”11 Pasak Rimanto Dapkaus (2008), “skiriama keletas populiariausių kultūrinio turizmo sričių: • kraštovaizdis, kultūros ir gamtos objektai, architektūra, kitos kultūrino paveldo ir istorinės vietovės; • parodos, festivaliai, meno kolektyvų pasirodymai ir konkursai, kiti renginiai; • gastronomija ir vynininkystė; • kino turizmas ir tautodailė bei tautosaka „Pasaulinės turizmo organizacijos (2006) teigimu, kultūrinis turizmas užima penktadalį visos naujojo turizmo rinkos. XXI amžiuje kultūros poreikių tenkinimas tampa ne tik sudėtine atostogų dalimi, bet pagrindiniu keliavimo katalizatoriumi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!