Racionalizmo pradininkas Renė Dekartas

mąstančioji (dvasinė) ir tįsioji (materialioji) substancijos.
koordinavimosi santykius taip, kad mąstančioje substancijoje vykstantieji įvykiai visada
atitinka materialaus pasaulio įvykius. Taip veikia predestinacijos principas, reiškiamas
sukurtų substancijų ir jų koordinacijos principu.
Dekarto substancijų koordinacijos principą galima paaiškinti remiantis
somnambulizmo (lunatizmo) pavyzdžiu. Somnambula jutimiškai nesuvokia supančios
aplinkos, jo sąmonė adekvačiai koordinuoja su ja: savo kelyje jis išvengia kliūčių
suvokdamas jas ne matymu, o aplinką atitinkančiais sąmonės vaizdais. Paprasčiau
situaciją galima paaiškinti taip, kad somnambulos sapnavimai – ne sapnų fantazija, o
atitinkantis tikrai supančios aplinkos būklę siužetas.
Substancijai būdingi ją nusakantys atributai. Mąstančioji substancija netįsi, todėl
nedaloma, mintis – jos svarbiausias atributas. Kūniškoji substancija turi svarbiausią
atributą – tįsumą, t.y. erdvinę charakteristiką, reiškiamą trimis matmenimis, figūra,
58
judėjimu ir kt. Materiją Dekartas tapatina su erdve, o dvasią – su mintimi (jutimai ir
emocijos antriniai jos atžvilgiu). Materialioji substancija valdoma mechaninių
priežastingumo dėsnių, o dvasinė apibrėžiama laisvės. Šių dviejų substancijų
nepriklausomybė viena nuo kitos reiškia, kad Dekarto koncepcijai būdingas dualizmas,
be to, ontologinis, o ne gnoseologinis - tai dviejų egzistencijų (dvi būtys) dualizmas.
Gnoseologinis dualizmas pabrėžia substancijos ir jos atributų priešingumą, pvz., K.
Markso (1818-1883) nuomone, sąmonė priešinga materijai, kaip jos nemateriali savybė.
Būtis čia viena, t.y. turime ontologinį monizmą, o kartu tai – gnoseologinis dualizmas.
Išeities prielaida, iš kuria remiasi visa Dekarto filosofija, buvo principas „Cogito,
ergo sum” („Mąstau, vadinasi, esu”). Čia suformuluotas egzistavimo kriterijus, kuris yra
mintis (tokia pozicija vadinama panlogizmu). Tai primena Parmenido principą, pagal kurį, bet kokio daikto egzistavimą liudija galimybė apie jį mąstyti neprieštaringai. Tačiau
Parmenido kriterijus apima visą pasaulį, o Dekarto – tik žmogiškąjį Aš, tai -
individualaus egzistavimo kriterijus. Tiesa, čia Dekartas padaro loginį netikslumą. Reikia
pastebėti, jog, pagal jo principą numatoma, kad yra ne mąstantis subjektas, o tik mintys:
kad toms mintims reikalingas mąstytojas – tai dar reikia įrodyti. Pvz., budistų radikalus
subjektyvusis idelaizmas teigia, kad mąstantis subjektas yra tik iliuzija. Kitaip tariant, yra
mintys, bet nėra mąstytojo. Vis dėlto su Dekartu tenka sutikti, nes jo substancializmas
(skirtingai nuo budistų ar sensualistų antisubstancializmo) nepretenduoja į įrodymą,
būdamas pradine...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!