nemoku.lt

Navigacija

Pirkinių krepšelis

Darbų paieška

Konspektai

Psichologijos teorija

9.4 (2 atsiliepimai)

Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.

Atsisiųsti šį konspektą

Ištrauka

I. PSICHOLOGIJOS PROBLEMATIKA. PSICHOLOGIJOS MOKSLO OBJEKTAS, PAGRINDINĖS ŠAKOS IR METODAI. Žodis psichologija yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Lietuvių kalboje tai reikštų „sielos mokslas “. Tačiau šis vertimas nėra pakankamas psichologijos mokslui apibrėžti. Platesnis psichologijos apibrėžimas: psichologija – mokslas apie psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas dėsnius ir mechanizmus. Psichologijos mokslo simbolis – graikų raidė -  (psi). Pats žodis „psichologija“ plačiau pradėtas vartoti tik nuo XVIIIa. pirmosios pusės. Psichologija kaip savarankiškas mokslas dar gana jauna, atsiradusi maždaug prieš 100 metų. Tačiau žmogaus siela susidomėta kur kas seniau. Kaip ir daugelis šiuolaikinių mokslų (fizika, biologija, logika ir kt.), psichologija pradėjo formuotis 5a.pr.Kr. senovės Graikijos filosofų darbuose. Taigi pirmoji prielaida, atsirasti mokslinei psichologijai buvo filosofija. Ilga laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai ir, remdamiesi svarstymu bei logikos principais, bandė spręsti žmogaus sielos problemas, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodyti. Filosofai neatlikinėjo tyrimų, o tik samprotavo. 19a. pabaigoje subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mokslu, kurio uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus psichiką laboratorijoje. • Psichologijai, kaip mokslui būdinga: 1. faktų kaupimas ir apibendrinimas, 2. dėsnių nustatymas, 3. teorijų kūrimas, 4. metodų kūrimas, 5. specialūs terminai. 1. Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, remiasi empiriniu (gr. Empeiria – pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai – tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota. Galime išskirti šiuos elgsenos lygius: a) fiziologinės reakcijos (pulsas, nerviniai impulsai, prakaito išsiskyrimas, kraujospūdis, kvėpavimo dažnis ir pan.); b) motorika arba judesiai; c) kalbinės reakcijos. 2. Mokslas siekia ne tik aprašyti, surinkti faktus, bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus, esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes ir jas tirdama. 3. Kiekvienas mokslas kuria teorijas. Teorija – tai apibendrinantys teiginiai, kurie leidžia aiškinti faktus, numatyti būsimų faktų pasirodymą bei interpretuoti naujus faktus. 4. Psichologija turi savo mokslinius metodus, t.y. būdus, kuriais yra renkami ją dominantys faktai. 5. Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius, kurie turi tikslią, apibrėžtą mokslinę reikšmę. PSICHOLOGIJOS PROBLEMATIKA Klausimas, kas yra siela rūpi žmogui nuo tada, kai jis pradėjo mąstyti. Tačiau dėl to, kad nėra aišku kas yra siela, žodis „siela“ psichologijoje yra keičiamas į žodį „psichika“. Žodis psichika yra rečiau sutinkamas kasdienybėje bei įvairiose religijose, todėl labiau yra tinkamas psichologijos moksle nei žodis „siela“. Dar viena problema – objektyvios tiesos nustatymas. PSICHOLOGIJOS MOKSLO OBJEKTAS Kiekviena mokslas apima tam tikrą tikrovės reiškinių sritį. Pvz.: istorija – žinių sritis apie gamtos ir visuomenės raidą , pedagogika apie žmogaus ugdymo dėsnius ir pan. Psichologija – tai žinių sistema apie psichikos reiškinius. Psichologijos objektas – psichika ir jos reiškiniai. Psichika – ypatingu būdu organizuotos materijos gebėjimas atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka. Būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms CNS, smegenis. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema, tuo sudėtingesnė ir psichika. PAGRINDINĖS PSICHOLOGIJOS ŠAKOS Šiuolaikinė psichologija apima labai įvairias žmonių psichinio gyvenimo sritis. Pagal tai, kokiu aspektu yra tiriamas psichologijos objektas, yra skiriamos įvairios psichologijos šakos. Kartais psichologijos mokslo šakos yra skiriamos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis. Psichologijos šakas galime sugrupuoti į dvi dideles grupes. Tai fundamentalios arba pamatinės šakos ir taikomosios šakos. • Fundamentaliosios psichologijos šakos Bendroji psichologija sistemina visas psichologijos disciplinas. Ji tiria sveiko suaugusio žmogaus psichikos funkcionavimą, įvairius psichikos procesus (jutimą, suvokimą, dėmesį, atmintį, mąstymą ir kt.), apibūdina pagrindines psichologijos sąvokas, pagrindžia bendrus psichologijos metodus. Ji yra visos psichologijos pamatas. Tačiau bendrosios psichologijos raida priklauso nuo kitų psichologijos šakų. Socialinė psichologija tiria žmonių grupių ir asmenybės elgsenos grupėse psichinius reiškinius, tyrinėja, kaip žmonės veikia vieni kitus. Tai mokslas apie įvairaus dydžio žmonių grupių funkcionavimo ypatumus (kaip suvokiame, vertiname save bei vieni kitus ir pan.) t.y. apie žmonių tarpusavio santykius. Amžiaus tarpsnių arba raidos psichologija tiria žmogaus psichikos dinamiką įvairiais amžiaus tarpsniais, t.y.,kaip keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui. Galime išskirti: a) vaiko, b) paauglio, c) jaunuolio, d) subrendusio žmogaus, e) gerontopsichologiją, t.y. seno žmogaus psichologiją. Zoopsichologija, kurios objektas – gyvūnų psichikos tyrimai. Ir šios psichologijos šakos tikslas – pažinti ir paaiškinti gyvūnų elgesį. Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus. Ji tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai bei somatinės (kūno) ligos poveikį psichikai. Patopsichologijos objektas – žmogaus psichikos sutrikimai, jų priežastys, kurios yra nepaaiškinamos mediciniškai. Ji tiria psichinės veiklos ir psichinio vystymosi sutrikimus. Patopsichologija skiriasi nuo psichiatrijos tuo, kad psichiatrija sutrikimus tiria mediciniškai ir gydo vaistais. Psichologija kaip savarankiškas mokslas pirmiausiai vystėsi fundamentalių tyrimų kryptimi. Tik vėliau ėmė formuotis taikomoji psichologija, kurios tikslas – aiškinti žmogaus psichikos dėsningumus atskirose veiklos rūšyse, pagerinti žmonių funkcionavimą įvairiose srityse ir pateikti rekomendacijas, kurios padėtų efektyviau veikti remiantis psichologijos žiniomis. • Taikomosios psichologijos šakos: Mokyklinė (pedagoginė) psichologija tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes ir pan. Darbo ir inžinerinė psichologija tyrinėja profesines asmenybės ypatybes, darbo mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką, darbo produktyvumo didinimo psichologines sąlygas, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan. Šeimos psichologija analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus, vaikų ir tėvų įvairiais amžiaus tarpsniais problemas bei jų sprendimo būdus. Vadovavimo psichologija tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko, kaip plėtoti partnerių bendravimą, spręsti konfliktus, vesti derybas, domisi žmogaus ir aplinkos sąveikos psichologiniu aspektu. Sporto psichologija atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportinių įgūdžių formavimosi ypatybes, tiria sportininkų elgesį varžybose. Organizacinė psichologija tiria konkrečiose organizacijose vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu. Taip pat yra: reklamos, teisės, ekologinė, karinė, homoseksualizmo ir daug kitų šakų. PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI Galima išskirti mokslinius psichologinius tyrimus ir psichodiagnostiką. Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi tuo, kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto buvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuoti dėsnius, kurti ar patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama atrasti tai, kas nauja, nežinoma. Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla. Naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną kurį nors konkretų atvejį. • Psichologijos tyrimo metodai (pagrindiniai) taikomi mokslinio tyrimo tikslais: 1. Aprašomasis arba stebėjimo metodas, kuris naudojamas, kai norima gauti naujų duomenų apie elgesį ir kt. Taip renkami pirminiai duomenys. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus. Stebėjimas – tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tikslingai suvokia daiktus ir reiškinius. Kad stebėjimas būtu objektyvus naudojama aparatūra (video, audio ir pan.). Stebėjimas gali būti: a) Natūralus stebėjimas (stebėjimas natūraliomis gyvenimo sąlygomis), kai nesikišame į stebimą situaciją, t.y. tyrėjas nėra suvokiamas (pvz., tiriam žaidžiančių vaikų elgesį); b) Stebėjimas tyrėjo sudarytomis sąlygomis, kurios yra artimos natūralioms. Šiuo būdu naudojamės, kai norime aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius, bet reikėtų ilgai laukti, kol tos sąlygos susidarys. Todėl šios sąlygos yra sukuriamos dirbtinai (pvz., VRS kamera, vairuotojų elgesys pamačius avariją ir pan.); c) Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje, kai tyrėjas yra suvokiamas. Savo instrukcijomis jis sukelia stebimą reiškinį. Naudojant šį būda, sutaupoma daug laiko, procedūras galima kartoti, reiškiniams sukelti ir registruoti pasitelkiama technika; d) Stebėjimas dalyvaujant. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią grupę ir stebėti grupės narius „iš vidaus“. Šis būdas labai tinka socialinio elgesio tyrimams, kai norime gauti informaciją apie tai, kas vyksta uždarose grupėse, sektose ir pan. 2. Koreliaciniai tyrimai. Naudojami tuomet, ieškoma ryšio tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus. 3. Eksperimentai padeda nustatyti priežastinius ryšius tarp reiškinių. Reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. • Pagalbiniai psichologijos tyrimo metodai: Apklausa, psichologiniai testai. 1.Apklausa – tai duomenų rinkimo būdas, tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus. Apklausa raštu – tai įvairios anketos, klausimynai Apklausa žodžiu – pokalbis interviu. Šiuo būdu gauname informaciją apie žmogaus savęs pažinimą, savęs vertinimą, t.y. žinias iš savižinos srities. Tokių žinių nesurinksi stebėdamas. Silpnoji šio būdo pusė – subjektyvumas. Be to, seniau patirti įvykiai gali būti užmiršti. Ne visi žmonės sugeba išsamiai analizuoti, ne visada nori atvirai pateikti informaciją apie save, dažnai nori save parodyti palankiau. 2.Psichologiniai testai. Testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testai gali būti naudojami tiriamųjų atrankai. Jais galima atrinkti žmones, turinčius tam tikrų psichologinių savybių, pvz., gabius vaikus, asmenis su psichikos sutrikimais. Testas - tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal tam tikrus kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį, atmintį, mąstymą, poreikius, psichinę sveikatą) ar prognozuoti ligą. Kiekvienas testas turi atitikti: • Testų normas (kiekvienu atveju testų rezultatas įvertinamas, lyginant tą rezultatą su testo norma pvz., su vidurkiu). Testas turi tikti visiems konkrečios kultūros atstovams. • Patikimumą t.y. testas turi būti sudarytas taip, kad būtų kuo mažesnė testavimo klaidų tikimybė pvz., aiškiai išaiškinama sąlyga. • Testo validumą. Kuriant testą, reikia nustatyti ryšį tarp tiriamos psichinės savybės ir užduočių atitikimo, t.y. išsiaiškinti, ar testo užduotys iš tiesų atspindi tyrėją dominančią savybę. Testų suskirstymas: 1. skirstoma pagal testo užduoties formą: • verbaliniai (žodiniai) pvz., klausimynai; • neverbaliniai (nežodiniai) reikalaujantys suskaičiavimo, įsivaizdavimo, veiksmo, piešimo. 2. pagal tikslą: • intelekto arba gabumų testai; • asmenybės testai; 3. pagal darbą : • individualūs; • grupiniai. Asmenybės testai paprastai skirstomi: Psichometriniai testai – tai standartizuoti testai, kurių duomenys yra kiekybiniai. Šiais testais matuojamas tam tikros savybė pasireiškimo laipsnis. Pagrindiniai psichometriniai testai yra šie: • MMPI (Minnesota Multiphasic Personality Inventory/Minesotos daugiaprofilinės asmenybės inventarijus/klausimynas); • Wechsler‘io testas; • Raven‘o testas. Projekciniai testai – mažiau standartizuoti testai, skirti visybiškam asmenybės tyrimui. Čia labai svarbu kokybiniai rezultatai, o ne jų kiekybinė išraiška. Projekciniams testams būdingos nekonkrečios ir daugiaprasmės užduotys. Testuojamajam pateikiama tokia medžiaga, kurią galima įvairiai interpretuoti. Šie testai projekciniais vadinami todėl, kad žmogus įvairiuose piešiniuose, rašalo dėmėse ir kt. projektuoja savo asmenybę, perkelia fantazijas, norus, nerimą. Pagrindiniai psichometriniai testai yra šie: • HTP – namo, medžio, žmogaus piešinys; • Rorschach‘o rašalo dėmių testas; • TAT – teminis apercepcinis testas CAT (TAT‘o vaikiškas variantas); • Šeimos piešimo testas; • Neegzistuojančio gyvūno piešimo testas. Nors testais siekiama gauti objektyvių duomenų, čia taip pat galimi apsirikimai. Todėl neverta aklai tikėti testų (ypač abejotino patikimumo) rezultatais, pavyzdžiui, periodinių leidinių populiariais testais, konkrečiai kultūrai nepritaikytais testais ar tuo atveju, kai jais naudojasi ne specialistai. Psichologas niekada nesprendžia apie žmogaus savybes vien iš testų rezultatų, bet būtinai derina tai su pokalbiu bei stebėjimu (pvz., žemi intelekto testo rezultatai gali rodyti ir tai, kad žmogus pavargęs, susijaudinęs, neramus, o tai galima išsiaiškinti tik pasikalbėjus su tiriamuoju). II. PSICHOLOGIJOS MOKSLO RAIDA Susipažinsime su pagrindiniais psichologijos mokslo istorijos bruožais. Pirminės pažiūros apie sielą atsirado prieš tūkstančius metų, kai žmonės, stebėdami gyvybės ir mirties, sapnų, haliucinacijų ir kitus paslaptingus reiškinius mėgino aiškintis jų esmę ir priežastis. Apie šių aiškinimų turinį mes sužinome iš senovinių religinių raštų, mitų bei iš mažai civilizuotų kultūrų tyrimų. Šalia religinių aiškinimų išsiskyrė filosofijos mokslas, davęs postūmį įvairių mokslų raidai. • 1-asis laikotarpis Psichologija filosofijos ir gamtos mokslų sudėtyje (nuo seniausių laikų iki 19a. antros pusės) * Seniausios yra senovės rytų psichologinės pažiūros. Seniausias šaltinis - Vedos (sanskrito k. – žinojimas, šventasis žinojimas). Vedas sukūrė arijai – indoeuropiečių protėviai, klajokliai, kurie įsiveržė į Indiją ~15a.pr.Kr. Vedas kūrė šventikai, kurie buvo aukščiausio gyventojų luomo atstovai (kiti luomai: karinė aristokratija, amatininkai, žemiausias sluoksnis). Yra žinomos 4-ios pačios seniausios Vedos: 1.Rigveda – himnų knyga, seniausia žinoma knyga, kurioje yra 1028 himnai. Čia atsispindi religija. 2.Jadžurveda – aukojimų knyga. Aprašomi aukojimo metu ištariamų magiškų formulių rinkiniai. 3.Samaveda – melodijų knyga. Liturginių melodijų rinkinys pritaikytas Rigvedos tekstams. 4.Atkaraveda – kerėjimų knyga. * Nuo 5a.pr.Kr. iki 2a.m.e. į Vedas imta žiūrėti kritiškai, smuko jų prestižas. Susikuria Indijoje filosofinės mokyklos: -Čarvaka – labai neigė vedų intelektualumą; -Vedanta – tebesilaikė vedų autoritetu; -Niaja – analitinis tyrimas, logika; -Joga (sanskrito k.- susijungimas, ryšys, susikaupimas) – labiausiai nusipelnė psichologijai. Jogų teorija sako: kažkada materija ir sąmonė egzistavo savarankiškai. Tačiau labai seniai sąmonė atsirado materijos pančiuose ir nuo to laiko sąmonė negali grįžti į pirmykštį būvį. Gyvybės tikslas – išvaduoti sielą nuo kūno. * Antikinė psichologija nuo 6a.pr.Kr. iki 5a.m.e. Žymiausi to meto autoriai: - Platonas (427-347m.pr.m.e.) jo mokinys Aristotelis. - Aristotelis (384-322m.pr.m.e.). Jo veikalas „Apie sielą“ (gr.k.-„De amina“) yra laikomas pirmu psichologijos veikalu. Aristotelio manymu siela yra 3-jų lygmenų: - maitinančioji siela; - juntančioji; - mąstančioji; Augalai turi tik maitinančią sielą, gyvūnai – maitinančią ir juntančią, o žmonės – maitinančią, juntančią ir mąstančią. Tuo parodoma, kad žmogus nuo gyvūnų skiriasi mąstymu. - Hipokratas (460-377m.pr.m.e.) jis pirmasis aprašė flegmatikus, melancholikus, sangvinikus ir cholerikus. Jis manė, kad žmogaus kūne gali vyrauti 4 skysčiai: - flegmatikų kūne – gleivės; - sangvinikų – kraujas; - melancholikų – juodoji tulžis; - cholerikų – geltonoji tulžis. - Demokritas (460-370m.pr.m.e.) jis manė, kad siela kaip ir visi gamtos kūnai yra sudaryta iš smulkių dalelyčių atomų. * Viduramžių psichologija nuo 5-15a. Prarandamas Antikinis mokslinis palikimas. Vienuoliai – vienintelis apsišvietusių žmonių sluoksnis, kurie ir perėmė antikines žinias apie sielą. Plėtojamos Platono, Aristotelio idėjos. * Psichologija Renesanso laikotarpiu 16a. Žymiausi žmonės: Leonardas Da-Vinči, Andre. * Psichologija Naujaisiais amžiais 17-19a. Žymiausi žmonės: R.Dekartas (R.Descartes 1596-1650m.), Dž.Lokas (J.Locke 1632-1704m.), Ž.Ž.Russo, I.Kantas, G.Leibnicas – jie daugiausiai filosofai, gamtos mokslų žinovai. • 2-asis laikotarpis Psichologijos kaip savarankiško mokslo atsiradimas Filosofijos mokslas kėlė psichologines problemas ir savistaba įgytas žinias apie vidinį dvasios gyvenimą aiškino loginiu protavimu. Psichologijai, kaip savarankiškam mokslui, reikėjo konkretizuoti patį objektą sielą, rasti tyrimo metodus ir sudaryti tais metodais gautų žinių sistemas. Psichologijai, kaip savarankiškam mokslui, susiformuoti sąlygas parengė 19a. medicinos, biologijos ir fiziologijos mokslų pasiekimai. 19a. jau yra daugiau žinių apie nervų sistemą, neurofiziologija pakilo į aukštesnį lygmenį. Įvairiais klinikiniais tyrimais, skrodimais sukaupta reikšmingų duomenų. 19a. imta labiau domėtis psichinių reiškinių lokalizacija. Pati lokalizacijos idėja jau sena, bet ilgai apie smegenų žievę nieko nežinota. 18a. pabaigoje 19a. pradžioje populiarumo susilaukė F.J.Gall‘io frenologijos mokslas, kuris kėlė idėją, kad psichiniai reiškiniai yra susiję su tam tikromis smegenų dalimis. F.J.Galis smegenų žievę suskirstė į 27 laukus: agresyvumas, draugiškumas, godumas... Tai yra, kad kiekvienas reiškinys turi konkrečią vietą (lokalizaciją) smegenų žievėje. Kita šios teorijos dalis – kraniologija (kranion – gr. kaukolė). Jei tam tikra psichinė funkcija yra labiau išsivysčiusi, tai ir smegenys toj vietoj yra labiau išsivystę ir yra kitokios formos ir nuo to kinta ir kaukolės forma. Iš kaukolės formos esą galima spręsti apie psichines funkcijas. Tačiau vėliau atlikus daug mirusi žmonių smegenų matavimus, F.J.Galio kraniologija buvo atmesta kaip klaidinga, tačiau ji paskatino anatomus ir fiziologus ieškoti ryšių tarp smegenų funkcijų ir psichinių reiškinių. 1879m. 1-osios psichologijos laboratorijos įsteigimas Leipcige. Šią laboratoriją įsteigė Wilhelm‘as Wundt‘as (1832-1920). Laboratorijos įkūrimo metai yra laikomi eksperimentinės psichologijos ir kartu psichologijos, kaip atskiro mokslo, pradžia. Laboratorijoje buvo kuriama aparatūra, kuria buvo tyrinėjami pojūčiai ir suvokimai, reakcijų greitis, dėmesys, asociacijos bei emocijos ir kiti psichiniai reiškiniai. Buvo manoma, kad siela turi būti tyrinėjama moksliniais metodais, taigi laboratoriniai tyrimai ir padėjo psichologijai atsiskirti nuo filosofijos, nes filosofijos moksle eksperimentiniai tyrimai nėra atliekami. Taigi V.Vuntą imta laikyti psichologijos tėvu. Įvairių šalių psichologinėse laboratorijose gaunami empiriniai psichinių reiškinių tyrimo duomenys buvo nevienodai aiškinami. Dėl to 20a. pradžioje atsirado kelios skirtingos psichologijos kryptys. Papildomos naujais faktais, jos išsilaikė iki šių dienų. Struktūralizmas – kurios atstovai (V.Vuntas, E.B.Tičeneris(1867-1927) ir kiti) teigė, kad psichinius procesus lemia paprastesnių psichikos elementų kombinacijos (pojūčiai, vaizdiniai). Pagrindinis struktūralizmo uždavinys išsiaiškinti psichikos struktūrą. Struktūralistai psichiką tapatino su sąmone. Buvo teigiama, kad sąmonę galima suskaidyti į atskirus elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus), kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį. Tam turiniui tyrinėti labiausiai tiko introspekcijos metodas – tai savęs stebėjimo metodas. Tačiau šis metodo taikymas tyrinėti sąmonei susilaukė daug kritikos, nes tai, ką žmogus gali papasakoti nėra tapatu su tuo kas vyksta jo sąmonėje. Funkcionalizmas. Žymiausi atstovai: V.Džeimsas (W.James 1842-1910), R.Vudvortsas (R.Woodworth 1862-1962), H.Spenseris (H.Spenser 1820-1903) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Geštaltpsichologija (visybės psichologija). (gestalt – vok. pavidalas, forma). Žymiausi atstovai: M.Vertheimeris (M.Wertheimer 1880-1943), K.Kofka (K.Koffka 1886-1941), V.Keleris (W.Kohler 1887-1967). Ši psichologijos kryptis tyrinėjo suvokimą ir atmintį. Pagrindinė geštaltpsichologų tezė buvo ta, kad: visumos suvokimas priklauso nuo atskirų lauko dalių,o atskirų dalių suvokimas nuo visumos suvokimo. * * * * * * * * sąvokos „figūra“ ir „fonas“ čia buvo svarbiausios. Buvo siekiama išsiaiškinti kaip figūra išskiriama iš fono. Bihevioristinė psichologija. (angl. behaviour- elgsena). Žymiausias atstovas - Dž.Vatsonas (J.Watson 1878-1958). Tai psichologijos kryptis, kuri tyrimo objektu laiko žmogaus elgesio apraiškas, kurias galima objektyviai aprašyti. Psichoanalizė. Žymiausias atstovas – Z.Froidas (S.Freud 1856-1939). Psichoanalizė kitaip dar vadinama Froidizmu. Tai mokslas apie pasąmonės procesus, turinčius didelę įtaką žmogaus elgesiui. Z.Froidas labai akcentavo instinktų įtaką ypač seksualinių. Jis manė, kad žmogus kažką pamiršta, tačiau tai iš tikrųjų glūdi kažkur galvoje ir tai galima atnaujinti hipnozės būdu. Užhipnotizuoti žmonės pasakoja įvairiausius dalykus, kurių būdami ne hipnozės būsenoje neprisimena. Z.Froidas psichikoje išskyrė 3 lygmenis: id (nesąmoningas), ego (pasąmoninis) ir superego (sąmoningas). Id – apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Čia kyla pirminiai motyvai ir impulsai, daugiausia lytiniai ir agresyvūs. Jie veržiasi į išorę ir nori būti patenkinti čia ir dabar. Id svarbu tik patenkinti poreikius ir patirti malonumą. Malonumo principas – patirti pasitenkinimą ir išvengti nepasitenkinimo. Ego – sąmoninga, „vadovaujančioji“ asmenybės dalis, kuri yra tarpininkė tarp id, superego ir tikrovės reikalavimų. Ego veikia pagal realybės principą. Superego – asmenybės dalis, kuri pateikia vidiniais tapusius idealus ir normas vertinimams ir ateities siekiams. Tai tarsi sąžinės balsas. Rodo kaip privalu elgtis. Elgesį pasak Z.Froido lemia pasąmonė ir pagrindinė jėga - instinktai. Kognityvinė. (cognitio – lot.žinojimas, pažinimas). Tai kryptis, kuri tyrinėja pažinimo procesus. Ji atsirado dėl poreikio sužinoti kaip mąsto žmogus (tai ypač svarbu kompiuterių gamyboje). Žymiausias atstovas – Ž.Piaže (J.Piaget). Humanistinė. Labiausiai paplitusi šiuo metu. Žymiausi atstovai: A.Maslou (A.Maslow), K.Rodžersas (C.Rogers). remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. III. ŽMOGAUS ELGESIO FIZIOLOGINIAI PAGRINDAI. PSICHIKOS STRUKTŪRA. Psichika – idealus reiškinys turintis materialų pagrindą – nervų sistemą. Psichika būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms CNS, smegenis. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema, tuo sudėtingesnė ir psichika. Taip pat nustatyta, kad smegenys susijusios su psichikos procesais. Psichikos procesams didelę reikšmę vaidina didžiųjų pusrutulių žievė. Nervų sistema: • Centrinė (CNS): galvos ir nugaros smegenys; • Periferinė (PNS): nervų mazgai. Nugaros smegenys, išsidėsčiusios stuburo vidinėje dalyje (stuburo kanale) viršuje pereina į galvos smegenis. Nugaros smegenys yra gerai apsaugotos, nes glūdi kauliniame stuburo kanale. Jos teikia informaciją iš PNS į galvos smegenis ir atgal. Galvos smegenys. Žmogaus galvos smegenys yra labai sudėtingos. Sudėtingesnio už jas objekto gamtoje nėra. Smegenys niekada nesiilsi, net tada kai mes miegame. Smegenis ir žmogaus psichiką pirmasis susiejo graikų filosofas Alkmeonas. 19a. pradžioje mokslas frenologija (Galis) tai davė impulsą detaliau tyrinėti galvos smegenis. Jau 19a. pabaigoje buvo įsteigti centrai, kurie tyrinėjo smegenų sužeidimus ir jų pasekmes pvz., sužeistas kairysis smilkinys – sutrinka kalba. Psichika – NS savybė atspindėti aplinką ir to atspindžio pagalba reguliuoti elgesį. Psichikos funkcijos: 1) Atspindėjimo – atspindi išorinį pasaulį ir vidinius procesus. 2) Reguliavimo – išorinės aplinkos atspindžio pagrindu psichika vykdo elgesio reguliavimo funkciją pvz., prisilieti prie karšto ranka staigiai atitraukiama). Tai padeda prisitaikyti prie išorinio pasaulio. Pagal pastovumą skiriami 3 psichikos rūšis: 1) Psichiniai procesai – dažniausiai kintantys psichiniai reiškiniai, kurie prasideda ėmus veikti dirgikliui ir baigiasi jam išnykus pvz., liūdesys ko nors netekus, vaikystės prisiminimai. 2) Psichinės būsenos – tai pastovesni reiškiniai, kurie atsiranda kelių procesų pagrindu pvz., įtampa, kūrybinis įkvėpimas,. 3) Psichinės savybės – pastoviausi reiškiniai, būdingi tam tikriems individams ir nepriklausomos nuo dirgiklių. Jas lemia įgimtos savybės pvz., temperamentas, taip pat įtakoja patirtis pvz., charakteris, vertybės. Psichika skirstoma į dalis pagal tai, kaip žmogus suvokia psichinius reiškinius: ◦ Sąmonė – atrankinis esamiems suvokiniams, mintims, jausmams; ◦ Pasąmonė – nepriimtinų minčių, jausmų, troškimų ir prisiminimų talpykla (Z.Froidas); ◦ Savimonė. Gyvūnai neturi sąmonės, o veikia instinktyviai. Žmogus patiria kokį nors psichinį reiškinį ir supranta tai. Sąmonė egzistuoja kalbos forma. Kalba susijusi su elgesio planavimu, numatymu. Mąstymas taip pat yra susijęs su kalba. Savimonė – tai paties savęs suvokimas, išskyrimas iš aplinkinio pasaulio, savo santykių su pasauliu vertinimas. IV. PAŽINIMO PROCESAI. JUTIMAI IR SUVOKIMAS. Žmogaus psichika yra vientisa. Žmogus juk negali iš pradžių sukaupti dėmesį, paskui pajusti, po to suvokti, tada įsiminti ir galiausiai pradėti mąstyti. Net patys paprasčiausi psichiniai reiškiniai yra glaudžiai susiję ir priklauso nuo visos asmenybės ypatumų. Pabandysime paanalizuoti atskirus psichinius reiškinius. Pažinimo procesai – tai įvairių psichinių procesų sistema, kuri dalyvauja pažinime ir kur atskirais atvejais tai vieni, tai kiti procesai tampa dominuojančiais. Kitaip sakant, tai psichiniai reiškiniai, kuriais žmogus gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save. Norėdami pažinti mus supantį pasaulį, turime priimti, apdoroti ir įprasminti gausybę informacijos. Pažinimo procesai įgalina individą orientuotis aplinkoje, susidaryti aplinkos vaizdą, pažinti ir suprasti save kaip individą. Pažinimo procesai yra būdingi ir gyvūnams, ir žmonėms, bet žmogaus pažinimo procesai yra sudėtingesni. Nėra aiškios ribos tarp jutimo ir suvokimo. Jutimas – tai paprasčiausias psichinis procesas, atspindintis daiktų bei reiškinių savybes ir organizmo vidines būsenas, kai dirgikliai tiesiogiai veikia atitinkamus jutimo organus. Jutimas yra procesas, o jo rezultatas – pojūtis – adekvatus dirgiklio, arba stimulo, vaizdas smegenyse (pvz., šilta, šalta). Jutimas – informacijos apie aplinką gavimo procesas. Žmogaus jutimo organus gali paveikti išoriniai daiktai ir jų savybės, pvz. spalva, temperatūra, kūno forma, kvapniosios medžiagos dalelės, oro bangos ir kt. Jutimą gali sukelti ir vidiniai dirgikliai: toksinai, hormonai. Informacija apie pasaulį gali ateiti skirtingais keliais: mes matome vaizdus, girdime garsus, užuodžiame kvapus, jaučiame skonį, šiurkštumą, šilumą, skausmą. Taigi šiuos informacijos gavimo kelius vadiname jutimo sistemomis (klausos, regos, lytėjimo ir kt.). Pojūčiai tik „užrašo“ gaunamą informaciją, apibūdina kokią nors daikto savybę, nenusakydamas koks tai daiktas. Tačiau mūsų pojūčiai yra iš karto interpretuojami, patirtis padeda išsiaiškinti, kokiam objektui gali priklausyti užfiksuotoji savybė. Tik tada, kai interpretuojame gaunamą informaciją, tvarkome ją vadovaudamiesi savo patirtimi, galime sakyti, jog suvokiame vieną ar kitą objektą. Jutimai ir suvokimas turi labai daug bendra su fiziologiniais procesais. Suvokimo procesas, kurio rezultatai leidžia mums orientuotis aplinkoje, priklauso nuo jutimo sistemų ir nuo smegenų būklės. Žmogaus kūne yra ląstelių grupių, reaguojančių į tam tikrą energijos rūšį. Šios ląstelės vadinamos receptoriais. Vieni receptoriai reaguoja į oro vibraciją, kurią mes suvokiame kaip garsą, kiti į šilumą, šviesą, spaudimą ir kt. Jutimų ir suvokimų fiziologinis mechanizmas – tai sistema, kurią sudaro: • Receptorius (lot. recepcio – priimti), • Įcentriniai ir išcentriniai nervai, kurie perduoda jaudinimo energiją į CNS, • Branduolys smegenų žievėje. Dirginant receptorių kyla impulsas, kuris nervu pasiekia nervų sistemą ir branduolį smegenų žievėje, čia jis išanalizuojamas, suteikiama prasmė ir tuose branduoliuose suformuojama atsakomoji reakcija. Daugiausia receptorių yra lūpose ir delnuose. Pojūčių klasifikacija pagal tai, kur išsidėstę pojūčių receptoriai: 1. Išoriniai (eksteroceptoriniai) pojūčiai – tai tie, kurių receptoriai yra išsidėstę kūno paviršiuje. Jiems priklauso: regėjimo, lietimo, girdėjimo ir kt. pojūčiai. 2. Vidiniai (interoreceptoriniai) pojūčiai – tai tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje. Receptoriai esantys žarnyne ir pan. Tais receptoriais gaunami alkio, troškulio, pusiausvyros, judėjimo ir kt. pojūčiai. Pojūčių rūšys Dar Aristotelis tvirtino, kad žmogus turi penkias jutimo sistemas ir todėl jam būdingi penkių rūšių pojūčiai: regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio. Šiuolaikiniai psichologai išvardija daugiau kaip dešimt skirtingų pojūčių. 1. Regėjimas. Šie pojūčiai užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimo receptorius – tinklainė. Tinklainė yra sudaryta iš milijonų šviesai jautrių ląstelių. Jos priima gaunamą informaciją ir siunčia optiniu nervu į atitinkamas smegenų sritis. Šis pojūtis mums teikia pagrindinę informaciją apie aplinką, įgalina mus savarankiškai veikti, lengvai orientuotis. Regimoji informacija papildo ir mūsų bendravimą kalba: padeda gauti informaciją apie kito žmogaus jausmus, ketinimus. Nustatyta, kad regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Atitinkamai apie 20% tokios informacijos duoda visos likusios pojūčių rūšys. 2. Klausa. Tai antrasis pagal svarbą žmogaus pojūtis. Jis atsiranda specialiose ausų ląstelėse, reaguojančiose į staigius oro slėgimo pasikeitimus. Klausos pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą iš kurios garsai sklinda. Klausa suteikia mums galimybę kalbėtis su kitais žmonėmis, taigi ji yra bendravimo įrankis. Žmogus sugeba atskirti apie 400 000 skirtingų garsų (muzikantai ir aklieji dar daugiau). Garso intensyvumui išreikšti yra pasirinktas decibelas. Žemiausias žmogaus ausiai girdimas garsas 30db (lengvas šnabždesys). Klausos praradimą per 2 valandas gali sukelti 180db garsas (baikerių keliamas triukšmas). 3. Odos pojūčiai. Tai spaudimas, lietimas, šiluma, šaltis ir skausmas. Mūsų oda yra sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių. Išorinis apsauginis sluoksnis vadinamas epiderminiu. Jis sudarytas iš negyvų ląstelių. Po šiuo sluoksniu yra dermis, kuriame gausu receptorių. Dauguma iš jų reaguoja tik į vieną iš penkių stimulų, o kai kurios ląstelės reaguoja į keletą dirgiklių. Ši jutimo sistema informuoja apie objektų, besiliečiančių su kūno paviršiumi, savybes. 4. Padėties pojūčiai. Tai kūno padėties (kinesteziniai) bei pusiausvyros (vestibuliariniai) pojūčiai. Jie informuoja apie žmogaus kino judėjimą. Kūno padėties pojūčiai suteikia informacijos apie kūno dalių padėtį judant. Mums nereikia žiūrėti į savo kojas, jei norime sužinoti, ar jos sukryžiuotos, ar stovime tiesiai. Pusiausvyros pojūtis informuoja apie galvos (o kartu ir kūno) padėtį ir judėjimą Žemės atžvilgiu. 5. Cheminiai pojūčiai. Jiems priklauso skonio ir uoslės. Paprastai mes manome, kad skonio ir uoslės jutiminės sistemos yra atskiros, tačiau iš tiesų jos labai artimai susijusios. Žmogus yra jautresnis kvapui negu skoniui. Skonio ir uoslės receptoriai reaguoja į chemines medžiagas. Jei cheminės medžiagos veikia burnos ir gerklės receptorius, jaučiame skonį (liežuvio galas – saldumas, pradžia – kartumas, šonų vidurys – rūgštu, abipus rūgštumo - sūrumas, o nosyje esančius receptorius veikiančios medžiagos sukelia uoslės pojūčius. Pojūčių ypatybės 1. Modalumas. Pojūčio pobūdis priklauso nuo to, kokia jutimo sistema tą pojūtį priėmė ir kokia fizinės energijos rūšis sukelia pojūtį. Pvz., šviesos bangos sukelia regos pojūčius, garso bangos – klausos ir t.t. Tačiau ir to paties modalumo pojūčiai gali tarpusavyje skirtis įvairiais kitais ypatumais. 2. Intensyvumas. Kiekvienas pojūtis, net jei jis to pačio modalumo, gali skirtis intensyvumu. Pojūčio intensyvumas priklauso nuo dirgiklio stiprumo. 3. Trukmė. Pojūčiai skiriasi trukme, kuri priklauso nuo receptorių dirginimo laiko. 4. Įvairūs kokybiniai pojūčių skirtumai. To paties modalumo pojūčiai dar gali skirtis vienas nuo kito ir kokybe. Pvz., juntami garsai skiriasi aukštumu, tembru, garsumu ir kt. 5. Latentinis laikas. Tai laikas, kuris praeina nuo dirgiklio dirginimo pradžios iki pojūčio atsiradimo pradžios. Organizmo kaip visumos veikla pasireiškia – sinestezijomis. Sinestezija – tai reiškinys, kai vienas pojūtis taip artimai susilieja su kitu, kad susidarius vienam, kartu pergyvenamas ir kitas. Įvairūs garsai gali sukelti spalvos, temperatūros, skonio ir kitus pojūčius. Individualūs pojūčių skirtumai Kiekvieno žmogaus pojūčiai turi individualių skirtumų. Tie skirtumai atsiranda dėl įgimtų anatominių fiziologinių jutimo organų ypatybių. Kita pojūčių skirtumų priežastis yra jų pakitimai dėl gyvenimo sąlygų įtakos (patyrę lakūnai iš klausos nustato variklio apsisukimo dažnumą, medžiagų dažytojas skiria 40-60juodos spalvos atspalvių ir pan.). Suvokimai – daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Skirtingi suvokimo aspektai daugiau ar mažiau priklauso ir nuo įgimtų gabumų, ir nuo patirties. Mokymasis – svarbus suvokimo veiksnys. Suvokimo ypatybės 1. Daiktiškumas – tai žmogaus ypatumas priskirti suvokiamiems daiktams realų egzistavimą ir lokalizuoti juos erdvėje. Pvz., spalvos realiai yra bangos, o mes jas matom ne kaip bangas, o kaip kokio nors daikto spalvą. 2. Struktūriškumas. Savybė, kai žmogus susidaro vaizdą apie daikto visumą, suvokia ir santykius tarp atskirų jo sudedamųjų dalių. Visumos suvokimas – atskirų sudedamųjų dalių suvokimas bei santykis tarp sudedamųjų dalių. Pvz., yra trikampis, jei pakeisim jo spalvą, kraštinių ilgius, bet išliks tas pats santykis tarp kraštinių, figūra bus suvokiama kaip trikampis. 3. Visybiškumas – tai atskirų dalių priskyrimas prasmingai visumai. Pvz., /_\ . *Danguje spindi daugybė žvaigždžių, bet žmonės jas sugrupuoja į žvaigždynus. *Atskiri muzikiniai tonai suvokiami kaip melodija. 4. Konstantiškumas – tai reiškinys, kai daiktus ir reiškinius mes suvokiam nuolat kintančioje aplinkoje, bet vaizdą apie kokį nors objektą susidarom tokį patį. T.y. kai vaizdas išlaiko savo pagrindinius bruožus ir skirtingomis suvokimo sąlygomis. a) formos konstantiškumas. Pvz., *lėkštė – apvali, bet kai ją pasidedam prieš save ji atrodo kaip elipsė, tačiau mes vis tiek ją suvokiam kaip apvalią. *Savo rašomąjį stalą matom iš įvairių pusių, atstumų, esant skirtingam apšvietimui ir t.t., dėl to gaunam daug skirtingų jutiminių vaizdų, tačiau pagrindinis šio objekto vaizdas lieka stabilus. b) dydžio konstantiškumas. Suvokiant žmogų, esantį už 200 metrų, jo vaizdas tinklainėje yra ne didesnis už spausdintą raidę, kai knyga laikoma normaliu atstumu, tačiau žmogus už 200 metrų neatrodo raidės didumo, o normalaus dydžio. c) spalvos konstantiškumas. Tuos pačius objektus suvokiant skirtingo stiprumo šviesoje. Pvz., *baltą popierių suvokiame ir saulės šviesoje, ir silpnai apšviestoje vietoje. 5. Kategorialumas – tai suvokiamo objekto automatiškas priskyrimas tam tikrai daiktų klasei, jis ar jo savybės sutapatinamos su kitais tos klasės objektais. Pvz., vienos bendros objekto savybės duoda pagrindo priskirti jį medžių grupei, kitos – medžių ąžuolų grupei ir pan. Aiškinantis suvokimų struktūrą, jau buvo pažymėta, kad suvokiant prie tiesioginių sensorinių įgūdžių prisijungia kai kas iš atmintyje turimos patirties ir nuo žmogaus individualių ypatybių. Tai - apercepcija (lot. a percepti – prieš suvokimą). T.y. tą patį objektą du žmonės gali suvokti skirtingai. Pvz., *paveikslėlis, kuriame vieni mato vaza, kiti – du profilius(4). *pav. su sena ir jauna moterimi. Suvokiamų objektų ypatybės priklauso nuo ankstesnių žinių apie juos. Platesnės žinios užtikrina išsamesnį ir tikslesnį suvokimą. Suvokimo iliuzijos Iliuzija – tai netikslus, iškreiptas tikrovės objekto vaizdas, kuris susidaro objektui tiesiogiai veikiant jutimo aparatą. Iliuzijos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Yra žinoma, kad suvokimas iliuzinis būna tada, kai jo laikas trumpas, kai stebima sutemų metu, nuvargus ir pan. Žmogus dažnai daro suvokimo klaidas, t.y. mūsų suvokimas kartais yra apgaulingas. Su kai kuriomis iliuzijomis žmonės susiduria nuolat ir nekreipia į jas dėmesio. Pvz., *skirtingomis spalvomis dažytos kambario sienos vienos atrodo esančios arčiau, kitos toliau, nors iš tikrųjų jų nuotolis nuo suvokiančiojo vienodas. *Šviesių spalvų daiktai atrodo didesni už tokio pat dydžio tamsių spalvų daiktus.*Įsibauginęs žmogus gali krūmą palaikyti priešu. *Ieškančiam gatvėje kokio nors žmogaus, gali nuolat šmėkščioti būtent „pažįstamas“ siluetas ir, tik jam priartėjus, įsitikinama, kad tai visai ne tas žmogus. *Galima apsigauti ir priimant girdimąją informaciją. Tokiais atvejais sakom: „man pasigirdo“ ir pan. Vaizdiniai, susidarę be atitinkamos išorinės stimuliacijos, bet savo ryškumu tolygūs suvokiniams, vadinami haliucinacijoms. Jų kilmė patologinė. Populiariausios iliuzijos: • Apversta T (horizontali linija rodo trumpesnė už vertikalią). • Ponzo iliuzija (viršutinė horizontali linija atrodo ilgesnė už apatinę). • Miulerio - Lajerio (Muller-Lyer) iliuzija arba strėlės iliuzija (atkarpos, kuri ilgesnė). • Pogendrofo iliuzija (įstrižos linijos tęsinys dešinėje yra apatinė linija, nors atrodo, kad viršutinė). • Zolnerio iliuzija (vertikalios linijos yra lygiagrečios, nors taip neatrodo). • Kontrasto iliuzijos (pilka spalva baltame fone atrodo tamsesnė,o juodame - šviesesnė). • Ebinhauzo ir Tičenerio iliuzija (tas pats apskritimas tarp didesnių atrodo mažesnis, negu tarp mažesnių). • Vunto – Heringo iliuzija (horizontali tiesė, kai ją kerta iš vieno centro išsiskleidžiančios linijos, atrodo įlenkta.). Suvokimų rūšys Suvokimai yra skirstomi į rūšis pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygius. Išskiriant suvokimų rūšis pagal jutimo organus, yra atsižvelgiama į tai, kuris iš jutimo organų turi vyraujantį vaidmenį suvokime (regėjimo, skonio, uoslės, lietimo ir kt.). Yra ir specifinės suvokimų rūšys: erdvės, laiko, judėjimo. Erdvės suvokimas Erdvė nėra koks nors atsiras objektas, tačiau visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumus tarp jų. Daiktų dydžio ir formos suvokimams nepakanka vien regėjimo pojūčių. Žmogaus akies sandara tokia, kad arčiau esančių daiktų piešinys tinklainėje yra didesnis ir mažėja daiktui tolstant. Jei dydžio suvokimas remtųsi tik regėjimo pojūčiais, tai dvigubai nuo akių nutolęs objektas turėtų būti suvokiamas kaip dvigubai mažesnis. Norint tikslingai veikti erdvėje, reikia žinoti, kaip daiktai išsidėstę erdvėje: koks jų plotis, aukštis, ilgis, reljefas. Iš to sprendžiame apie to objekto dydį pvz., jei pažįstamas daiktas yra mažas, vadinasi, jis toli). Kartais galime orientuotis pagal šešėlius, krintančius nuo stebimų objektų. Jie liudija apie vaizdo gilumą, trimatiškumą. Vadovaudamiesi šiais požymiais ir dar daugybe kitų, galime nustatyti, kurioje vietoje yra mus dominantys daiktai. Minėtieji požymiai įvertinami taip pat labai greitai, ir sąmoningų pastangų mums retai kada prireikia. Atlikti įvairūs eksperimentai (su akiniais, kuri rodo vaizdą aukštyn kojom) leidžia daryti išvadą, kad erdvės suvokimui įtakos turi ir įgimti, ir įgyti veiksniai: erdvės suvokimas turbūt yra įgimtas, o nustatyti padėtį erdvėje išmokstama. Laiko suvokimas Laiko suvokimas nėra toks priklausomas nuo pojūčių kaip erdvės suvokimas – jis pagrįstas atmintimi. Būtina sąlyga – praeities ir dabarties tarpusavio ryšys, tik dėl jo laikas nenutrūksta. Žmonėms buvo reikalingas tikslus įvykių kaitos pažinimas, dėl to jie nepasitenkindami gamtos pasikeitimais (diena, naktis, vasara, žiema ir t.t.), susikūrė daugybę įvairiausių prietaisų (observatorijos, laikrodžiai) ir specialių laiko matavimo vienetų (metai, mėnuo, valanda, sekundė ir t.t.). Kai kalbame apie laiko suvokimą, tai čia turime mintyse ne tai, kaip žmogus pažįsta laiką, pasinaudodamas vienokiu ar kitokiu gamtos ar laikrodžio pasikeitimu, o laiko pažinimą be jokių išorinių signalų. Nors ir apytiksliai žmogus suvokia laiką ir būdamas izoliuotas nuo regėjimo ir girdėjimo įspūdžių. Laiko tarpus tokiais atvejais padeda skirti ritmiškai besikartojantys procesai žmogaus organizme: širdies darbas, kvėpavimas, būdravimo ir miego, sotumo ir alkio ir kitos būsenos. Nustatyta, kad laiko trukmės suvokimas priklauso nuo žmogaus veiklos turinio. Laiko tarpai užpildyti reikšmingais įdomiais įvykiais, atrodo trumpesni, greit prabėgantys, o laiko tarpai, per kuriuos nieko naujesnio neatsitinka, atrodo labai ilgi. Tačiau prisiminimuose laiko įvertinimas pastebimai pasikeičia: laikas, užpildytas įdomiais faktais, išgyvenimais, atrodo buvęs ilgas, o nereikšmingas, monotoniškai praleistas laikas atrodo greit prabėgęs.` Kol kas nenustatyta, kodėl kai kurie žmonės, nesinaudodami jokiomis specialiomis priemonėmis, gali kuo tiksliausiai pasakyti, kiek laiko praėjo – ne tik dieną, bet ir pažadinti naktį. Taip pat neištirta, kodėl kai kurie žmonės minutės tikslumu gali atsikeli iš anksto numatytu laiku. Vien šie faktai byloja, kad laiko suvokimas įgimtas. Judėjimo suvokimas Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą. Suvokiant judantį objektą natūraliomis sąlygomis, yra laikomasi kokio nors atskaitos taško – nejudančio arba lėčiau judančio objekto. Dažniausiai tuo atskaitos tašku būna pats suvokiantis žmogus, pagal kurį nustatoma judėjimo kryptis (į kairę, dešinę, pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn ir t.t.). Suvokiant objekto judėjimą, suvokiamas ir jo nuotolio nuo kitų kūnų kitimas. Kai objektas izoliuojamas (eksperimentuose) taip, kad nustatyti jo padėties kitų kūnų atžvilgiu neįmanoma, tai neįmanoma suvokti nei judėjimo greičio, nei paties judėjimo fakto. Judėjimo nerviniai mechanizmai dar nėra tiksliai ištirti. Daugiausia yra tyrinėti regėjimo sistemos ypatumai padedantys suvokti judėjimą. Yra judėjimo iliuzijų. Indukuoto judėjimo iliuzija atsiranda tada, kai suvokiančiam atrodo, jog juda kitas, šalia judančio esantis objektas (pradėjus važiuoti šalia esančiam traukiniui atrodo, kad juda mūsų traukinys). Valingas (numatytas) ir nevalingas (nenumatytas) suvokimas. Nevalingo suvokimo atveju nėra išankstinių tikslų, nei pastangų ką nors suvokti ( eidami gatve matome vitrinas, girdime mašinų triukšmą, juntame kvapus ir pan.). Valingo suvokimo atveju iškyla tikslas ką nors suvokti, sąmoningai ieškoma reiškiamų objektų, stengiamasi išsamiau pažinti pasirinktus objektus. Individualūs suvokimų skirtumai Kadangi kiekvienas žmogus kaip asmenybė yra unikali anatominių psichofiziologinių ir psichinių savybių sistema, tai kiekvieno žmogaus suvokimai priklauso ne tik nuo suvokiamų objektų, bet ir nuo suvokiančio individo ypatybių. Suvokimą visada įtakoja ir suvokėjo asmenybė – tai, ką matome aplink save, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, nuostatų (ką tikimės pamatyti toje situacijoje), motyvacijos (kas mums svarbu). Pvz., alkani tiriamieji daug tiksliau ir greičiau atpažįsta trumpai rodomas maisto produktų nuotraukas, negu sotūs. Suvokimą įtakoja ir profesinės žinios, darbo pobūdis: dailininkai daug geriau skiria spalvas, inžinieriai greičiau ir tiksliau suvokia brėžinyje parodytą detalę, degustatoriai pagal skonį tobuliau atskiria įvairių rūšių maistą, gėrimus. V. DĖMESYS, JO RŪŠYS IR SAVYBĖS. Žmogų nuolatos veikia daugybė išorinės ir vidinės tikrovės reiškinių. Kiekvienu momentu aiškiai juntami tik kai kurie iš jų, o visi kiti yra arba visai nepastebimi, arba suvokiami labai neaiškiai. Tuo pačiu metu žmogus nereaguoja į visus aplinkos poveikius, o išskiria iš jų tuos, kurie yra svarbiausi. *Pvz., kai įsiskaitai įdomią knygą, nepastebi, kitų aplink vykstančių įvykių. Dėmesys sutelktas į knygos siužetą, ir nukreipti jį gali tik stiprūs ir netikėti dirgikliai (durų skambutis, krintantis daiktas ir pan.). *Pvz., jei esam prie jūros ir stebime tolumoje esantį laivą, tai mažai pastebėsime šalia esančius žmones, o kai stebėsime šalia esantį žmogų, tai nebesuvoksime laivo ir pan. Iš sudėtingos aplinkos žmogus pasirenka kai kuriuos objektus, kurie tada būna aiškiai, iki galo suvokiami. Tas atrinkimas vyksta ir įsisąmoninant savo vidinius gyvenimo reiškinius: žmogus pasirenka, ką prisiminti, kokias problemas spręsti, jam iškyla vienokių ar kitokių emocijų ir t.t. Ties pasirinktu išorinės ar vidinės aplinkos objektu žmogus ilgesnį ar trumpesnį laiką susitelkia, ignoruodamas visa, kas yra ne pasirinktas objektas. Dėmesys -tai kryptingas sąmonės sutelktumas į tam tikrus objektus ir reiškinius. Vienu metu mes galime pajusti tik nedidelę aplinkos dirgiklių ir stimulų dalį. Dėmesys panašus į prožektorių tamsoje: stipri šviesa išplėšia iš tamsos tam tikrus aplinkos objektus, tampančius dėmesio objektais, o visa kita skendi tamsoje (dėmesio fonas). Prožektorių paslinkus, apšviečiami nauji objektai, bet dingsta senieji. Taigi mes panašūs į prožektorius – iš visos aplinkos sąmoningai išskiriame ir suvokiame tik tai, ką apšviečia mūsų dėmesio šviesa. Dėmesio objektas – įsisąmoninta ir svarbiausia veiklos dalis. Dėmesio fonas – visa tai, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje. *Pvz., skaitant knygą, dėmesio objektas yra tuo metu suvokiama raidžių grupė. Anksčiau suvoktos ir dar nesuvoktos raidės yra dėmesio fonas. Iš šio pavyzdžio matome, kad dėmesio objektas ir fonas keičiasi vietomis. Tai, kas buvo dėmesio objektu, gali tapti jo fonu, ir atvirkščiai. • Jei nebūtų dėmesio, tai žmogus pasimestų tarp įvairių dirgiklių. Dėmesys leidžia išskirti kai kuriuos stimulus, kurie ypač ryškiai suvokiami. • Dėmesys neegzistuoja be mąstymo, atminties, jutimo, suvokimo. Dėmesys neturi turinio, tad nėra išskiriamas, kaip atskiras pažinimo procesas. Dėmesys – universali psichinės veiklos savybė (atrenkamumas). Kodėl mes atkreipiam dėmesį į vienus, o ne į kitus objektus? Dėmesį lemiantys veiksniai: Išoriniai – tam tikri išoriniai objektų požymiai dėl kurių žmogus atkreipia dėmesį į tuos objektus. • Mes atkreipiame dėmesį pirmiausiai į naujus, netikėtus stimulus. Įprastoje, monotoniškoje aplinkoje nauji įvykiai (naujas kaimynas, naujas filmas ir pan.) sudomina žmones, patraukia jų dėmesį savo neįprastumu. *Užrašykime atsitiktinių skaitmenų seką“: 1 6 3 5 6 4 5 3 2 9 8. iš karto patraukia dėmesį neįprastai, kitaip negu visi kiti parašytas skaitmuo „4“. • Labai svarbu stimulo stiprumas ir intensyvumas. *Pvz., labai susikaupus skaitai ir staiga pasigirsta labai garsus trenksmas tai dėmesys nukryps į tą trenksmą, bet jei būtų koks tylus krebždesys mes jo nepastebėtume. Taigi, išgirstame stiprų garsą, pajuntame intensyvų kvapą, krūptelime išgirdę kažką netikėto (pvz., šūvį). Bendraudami su pašnekovu, taip pat stengiamės žiūrėti į informatyviausią kūno dalį – akis, nes jose matyti besikeičiantys kito žmogaus jausmai, mintys. Pasikartojančiais dirgikliais ilgainiui nustojama domėtis, nes jie jau yra pažįstami, ištirti, nepavojingi. • Spalvingumas, bei judantys objektai. Vidiniai • Poreikiai, interesai, vertybės taip pat gerokai veikia mūsų dėmesį. Mes kreipiam dėmesį į tai, kas mums rūpi, kas susiję su mūsų profesija ir pan. *Pvz., mokytojas įsijautęs į savo dėstomą dalyką gali neišgirsti skambučio pamokos pabaigoje, o pertraukos laukiantis mokinys visada jį išgirs, *alkanas filmo žiūrovas pastebės ką valgo filmo herojai, o bendrabutyje gyvenanti šeima atkreips dėmesį į tai, kokiame gražiame, erdviame bute šie gyvena. • Veiklos tikslas – tai kas konkrečiu momentu atitinka žmogaus tikslą. *Pvz., artėja Kalėdos ir dėmesys nevalingai krypsta į parduotuvių vitrinas ir kt. • Žmogaus būsenos. *Pvz., alkis – dėmesys kryps į maisto produktus, kavines ir pan. Žmogaus dėmesingumą gali susilpninti nuovargis, liga, medikamentų naudojimas, alkoholis. • Emocijos. Dėmesys kryps į tuos objektus, kurie sukelia tam tikras emocijas. *Pvz., reklama labai remiasi emocijom. Dėmesio rūšys Labiausiai paplitęs dėmesio skirstymas į valingą, nevalingą. Kartais dar yra išskiriamas savaiminis arba povalinis dėmesys. Nevalingas dėmesys – psichinės veiklos sutelktumas į kokį nors objektą be išankstinio tikslo ir pastangų. Nevalingas dėmesys atsiranda be išankstinio tikslo, o jam palaikyti nereikia pastangų. *Pvz., žiūrėdami įdomų filmą ar krepšinio rungtynes ar pan., be jokių valios pastangų sukoncentruojame dėmesį. Nevalingą dėmesį sukelia išorinių ar vidinių dirgiklių ypatybės. Nustatyta, kad nevalingą dėmesį sukelia stiprūs dirgikliai: ryški šviesa, aštrūs kvapai, intensyvus garsas ir t.t. Nevalingą dėmesį gali atkreipti emocijos, susijusios su suvokiamais objektais. Viena svarbiausių nevalingo dėmesio priežasčių yra žmogaus interesai. Jei yra išankstinis domėjimasis kokiais nors objektais, tai jie be valios pastangų išskiriami iš mažiau įdomių objektų. Nevalingas dėmesys būdingas ne tik žmogui, bet ir žemesniems gyvūnams. Manoma, kad gyvoms būtybėms jis susiformavo dėl būtinumo reaguoti į aplinkos pakitimus. Valingas dėmesys – sąmoningas psichinės veiklos sutelkimas į tam tikrą objektą turint aiškų išankstinį tikslą. Valingas dėmesys atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti reikalingos valios pastangos. Jis pasireiškia visais atvejais, kai žmogus imasi nepatrauklios, bet būtinos veiklos (*mokinys ruošia nemėgstamas namų užduotis, ūkininkas ravi piktžoles ir pan.). Valia dalyvauja ir pasirenkant veiklos objektus (kartais tenka atsisakyti ir malonesnių užsiėmimų) ir, dedant pastangas, koncentruotis prie pasirinkto objekto. Ypač valia reikalinga, kai tenka kovoti su dirgikliais, atitraukiančiais nuo būtinos veiklos (pašalinis triukšmas, įdomios televizijos programos ir pan.). Žmogaus veikla efektyvesnė, kai dėmesį nukreipia nevalingai. Dirbdamas žmogus greičiau pavargsta kai naudoja valingas pastangas, nei dirbdamas esant nevalingam ar savaiminiam (povaliniam) dėmesiui. Kartais žmogus dėmesį sutelkia valingai, tačiau vėliau dėmesio palaikymas vyksta be pastangų. *Pvz., aš turiu perskaityti knyga, kuri man atrodo neįdomi, bet man ją reik perskaityti, tačiau pradėjus skaityti ją skaitau su noru ir nereikia dėt jokių pastangų. *mokiniui reik išspręsti uždavinį. Pradžioje uždavinys atrodo neįdomus ir net sunkus. Sprendžiamas jis tik iš pareigos. Mokiniui reikia sutelkti visas valios pastangas, kad nepasiduotų fono įtakai: viliojančiam triukšmui kieme, TV laidai ir pan. Bet štai atlikti pirmieji veiksmai. Uždavinys vis suprantamesnis ir įdomesnis. Jau lyg ir nesigirdi kiemo triukšmo ir TV – dėmesio fonas nuslopintas. Tai – savaiminis dėmesys. Taigi savaiminis dėmesys atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti nereikia pastangų. Tai, kad savaiminis dėmesys dažnai pasireiškia po valingo, tai N. Dobryninas jį pavadino povaliniu dėmesiu. Dėmesio savybės Dėmesys yra įvairiapusiškas reiškinys, kurį sudaro keletas būdingų pasireiškimo savybių. Dėmesiui būdingos tokios savybės: intensyvumas, patvarumas, apimtis, paskirstymas, perkėlimas. • Dėmesys pirmiausiai skiriasi intensyvumu. Dėmesio intensyvumas – tai jo sutelktumas (arba koncentravimas) į objektą. Skiriame koncentruotą dėmesį, kuris pasireiškia įsigilinimu į pasirinktą objektą ir atsiribojant nuo pašalinių poveikių. Juo dėmesys intensyvesnis, tuo mažiau pastebimos fono ypatybės. *Pvz., dažnai koks nors dirgiklis mus taip užvaldo, kad aplinkui „nieko nematome ir negirdime“, o kartais ir menkas trukdymas išblaško dėmesį. • Kita dėmesio savybė yra jo patvarumas. Dėmesio patvarumą - nusako dėmesio trukmė, kuri išreiškiama laiku, per kurį žmogus išlaiko dėmesį ties tam tikru objektu, t.t. kiek laiko objektas ir fonas nesikeičia vietomis. Ir tai vyksta nepastebimai. • Dėmesio apimtimi laikomas objektų kiekis, kurį gali apimti žmogus vienu metu per trumpą laiką (1/10s), nes esant ilgesniam intervalui dėmesys gali būti perkeliamas nuo vieno objekto prie kito. Tyrimai parodė, jog vienu momentu žmogaus dėmesys apima 7+2 objektus (raides, skaičius, figūros ir kt.). Pavienių elementų sujungimas loginiais ryšiais, jungimas į grupes, jų struktūrinimas dėmesį padidina 2-3 kartus (prasminguose žodžiuose per 1/10s pastebima apie 12 raidžių). • Yra daug veiklos rūšių, kur vienu metu žmogui reikia atlikti daugiau skirtingų operacijų (*vairuotojas vienu metu stebim kelią, variklio darbą, atlieka motorinius veiksmus, *mokytojas pasakoja, tuo pačiu metu stebi klasę ir pavienius moksleivius, kontroliuoja laiką ir t.t.). Kad žmogus galėtų vienu metu atlikti skirtingus veiksmus, jam tenka kiekvienam iš jų skirti dalį dėmesio. Šis reiškinys yra vadinamas dėmesio paskirstymu. Paskirstymas – tai vienalaikis dėmesio sutelkimas ties keletu objektų. *Pvz., yra rašoma apie Napoleoną, kad jis vienu metu galėjo diktuoti 7-is laiškus. Platonas galėjo vienu metu vieną eilėraštį deklamuoti, o kitą rašyti. Kuo atliekamos operacijos yra mažiau panašios viena į kitą, tuo dėmesį paskirstyti lengviau. Taigi, visai nesudėtinga važiuojant dviračiu dainuoti, bet klausytis paskaitos ir tuo pat metu skaityti laikraštį – sunkiau suderinama veikla. • Dėmesio perkėlimas – tai sąmoningas dėmesio objekto ir fono sukeitimas vietomis. Įvairūs žmonės nevienodai lengva persijungia nuo vienos veiklos prie kitos. Tai gali priklausyti ir nuo veiklos, kurią atlikinėjo, ir kurią reikės atlikti. Jei veikla kurią darė žmogus buvo įdomi, o vėlesnioji veikla mažiau įdomi, tai bus sunkiau pereiti iš vienos veiklos į kitą ir atvirkščiai. Dėmesingumo priešingybė – išsiblaškymas. Skiriamas tikrasis ir „profesoriškas“ išsiblaškymas. Tikrasis išsiblaškymas yra nesugebėjimas ilgiau susitelkti ir atsispirti pašalinėms įtakoms. Jo priežastys gana įvairios: pervargimas, emocinis susijaudinimas, nerviniai susirgimai ir kt. Profesoriškas išsiblaškymas atsiranda dėl didelio dėmesio sutelktumo prie pagrindinių objektų ir menko jo paskirstymo bei perkėlimo. Dėl to žmogus, įsitraukęs į kokią nors veiklą, be jos, nieko daugiau nepastebi. Tokių nuolatinių dėmesio koncentracijų reikalauja mokslinis darbas. (*Pvz., mokslininkas virė vietoj kiaušinio – laikrodį). Kaip lavinti dėmesį? • reikia prisiversti dirbti ramiai, nesiblaškant; imtis kito darbo tik baigus ankstesnį; stengtis organizuoti savo darbus, kad jie būtų atliekami normaliu greičiu, neverstų panikuoti, jog nespėsi. • dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protinis aktyvumas. Smalsumas – pažangą skatinanti jėga, stenkimės aplinkui rasti nepaprastų dalykų. VI. ATMINTIS, JOS RŪŠYS, STRUKTŪRA. PAGRINDINIAI ATMINTIES PROCESAI. Įsivaizduokite savo gyvenimą be atminties. Nesimėgautumėte buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustumėte kalti ir nesikamuotumėte dėl skausmingų atsiminimų. Kiekviena akimirka būtų naujas potyris. Tačiau nepažinotume nei vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas. Atmintis yra proto sukauptų žinių saugykla. Pažinimui gauti įspūdžiai nepradingsta nustojus veikti juos sukėlusiems dirgikliams. Vieni jų išlieka trumpesnį, kiti – ilgesnį laiką ir sieja asmenybės praeitį su dabartimi ir ateitimi. Atmintis – ankstesnio patyrimo atspindys, kurį sudaro įsiminimas, išlaikymas ir atsiminimas to, kas anksčiau buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Norint atsiminti bet kokį įvykį, reikia pereiti tris atminties fazes (įsiminimą, saugojimą, atsiminimą). Atminties fazės (procesai) : įsiminimas, saugojimas, atsiminimas ir užmiršimas *Įsiminimas (arba informacijos kodavimas). Gauta informacija parengiama saugojimui, tarsi užrašoma specialiais atminties kodais, jai suteikiama tinkama atmintyje laikyti forma. Kartais informacija užkoduojama labai greitai, automatiškai, o kartais tam reikia didesnių pastangų (tenka kartoti, ieškoti loginių ryšių tarp elementų ir pan.). Tai tyrėjams gerai prieinama sritis ir yra palčiai tyrinėjama. Įsiminimas priklausomai nuo tikslo ir pastangų dalyvavimo gali būti valingas ir nevalingas. Valingas įsiminimas dar vadinamas mokymusi. Mokymasis yra skirstomas į mechaninį ir prasminį. Mechaninis mokymasis vyksta tada, kai medžiaga nesuprantama arba įsimenantysis nenori jos suprasti. Mechaniškai mokantis yra kartojama (lotyniškas pavadinimas, telefono nr.). Mechaniškas įsiminimas yra neekonomiškas, nes reikalauja daug laiko ir pastangų. Dėl to kartais ir neprasmingoje medžiagoje ieškome prasminės atramos. *Pvz., įsimenant niekuo nereikšmingą telefono numerį: 23 80 54, žmogus prisimena, kad 23 tai jo sesers gimimo dienos skaičius, 80 močiutei metų, 54 mikroautobusu važinėja dažniausiai. Šiam numeriui suteikiama prasmė ir tai palengvina įsiminimą. Prasminis įsiminimas vyksta tada, kai įsimenama medžiaga yra suprasta, kai ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu. Psichologijoje yra nustatyta nemažai sąlygų, kurios padeda sėkmingai įsiminti (mokytis). - pirmoji sėkmingo mokymosi sąlyga – palanki motyvacija. Vieni mokymosi motyvai kyla iš asmenybės poreikių (*poreikis įgyti žinių, susidaryti profesijos mokėjimus, neatsilikti nuo bendraamžių ir pan.), kiti dėl išorinės prievartos (*bausmių baimės, tėvų raginimų ir t.t.). Greičiau ir tvirčiau įsimenama esant asmenybinei motyvacijai. Juo labiau žmogus nori ko nors išmokti, juo jam lengviau sekasi tai padaryti. - antroji sąlyga – kartojimas. *Saugojimas. Įsimintos informacijos saugojimas. Ši sritis yra visai neprieinama tyrėjams ir nėra aišku ar ta informacija, kurios neatsimename yra saugoma ar ne. *Atsiminimas – tai atkūrimas atmintyje to, kas buvo įsiminta. Kyla klausimai: kaip žmogui pavyksta iš milžiniškų informacijos kiekių saugyklos surasti tuos elementus, kurie atitinka situacijos poreikius? Manoma, kad tas „suradimas“ (didele dalimi vykstantis už,sąmonės ribų) remiasi asociacijomis. *Pvz., 75% tiriamųjų į žodį „perkūnas“ atsakė žodžiu „žaibas“. Kai kada tam padeda tokios priemonės, kurios yra vadinamos mnemoninėm. *pvz., jei neprisimeni pavardės – stengiesi atkurti pirmą raidę ar įsiminimo aplinkybes. *jei nori ką nors prisiminti, kaip priminimą užriši ant nosinės mazgelį – tai tampa ženklu. Atsiminimo lygiai: atpažinimas, atgaminimas, atkūrimas. Atpažinimas – kai kažkokia medžiaga atpažįstama, bet jos naudoti dar negalim (*šis žmogus man kažkur matytas ir pan.). Atgaminimas – tikslus atsiminimas. Atkūrimas – aukščiausias lygis. Atsiminimų lengvumas, greitumas ir tikslumas priklauso nuo įsiminimo ir išlaikymo ypatybių. Idealios sąlygos atsiminimui susidaro tais atvejais, kai: įsiminta įdomi medžiaga, ji buvo įsiminta planingai, medžiaga buvo sistemingai kartojama, atsiminimas remiasi asmenybės palankia motyvacija ir palydimas malonių emocinių išgyvenimų. *Užmiršimas. Kaip užmirštame? Dalies informacijos nuolat netenkame: užmirštame mokslo faktus, praėjusius įvykiu, žmonių vardus ir veidus, pavadinimus ir t.t. Kodėl taip atsitinka? Kokią informaciją pirmiausiai prarandame? Pasvarstykime. Jeigu kas paklaustų, ką veikėte prieš trejus metus liepos pirmąjį pirmadienį, devintą valandą, tikriausiai nesugebėtumėte atsakyti. Neprisimintumėte, ir tiek, nebent tai būtų kokia svarbi data. Smulkmenos „išgaruoja“ iš galvos, nes trejų metų senumo informacijos mums visai nereikia. Užmiršimas padeda atmesti nereikalingą informaciją. Mūsų atmintis pati atsisako pasenusios informacijos. Užmiršę smulkmenas, galime susikoncentruoti į svarbius dalykus, daryti platesnes išvadas, kurios mums kur kas svarbesnės nei tikslūs kokių nors objektų vaizdai. Sunku atskirai kalbėti apie kažkurią vieną iš šių fazių. Jeigu žmogus neatsimena, negalima pasakyti, ar jis įsiminė ir ar informacija yra saugoma. Todėl apie atminties procesų efektyvumą tenka spręsti vien pagal atsiminimą. Atminties rūšys (pagal informacijos rūšį) Mes sugebame atsiminti labai skirtingą informaciją – juk aplinkinis pasaulis labai įvairus, o duomenis apie jį gauname skirtingais kanalais. Pagal tai, ką mes atsimename, atmintis skirstoma į motorinę (judesių), vaizdinę, emocinę ir žodinę. • Motorinė atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje ir atsiminti judesius ir jų sekas. Ji dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo mokėjimams ir įgūdžiams (vaikščiojimo, rašymo, grojimo muzikos instrumentais, šokių ir t.t.). Be judėjimo atminties mes kiekvieną kartą turėtume iš naujo mokintis vairuoti automobilį ar dviratį ir kitų darbo operacijų. Turėdami geresnę motorinę atmintį, žmonės yra fiziškai vikresni, greičiau išmoksta sportinių žaidimų ir kitos judėjimo veiklos. • Vaizdinė atmintis – tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Vaizdinė atmintis gali būti: regimoji, girdimoji ir t.t. – pagal tai, koks buvo pojūtis. Informacija atsimenama vaizdiniu pavidalu – atsimename, kaip atrodo mūsų draugai, koks yra pažįstamo žmogaus balsas, koks yra mūsų namas, kad švitrinis popierius yra šiurkštus ir t.t. • Emocinė atmintis – jausmų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas. Mes atsimename ne vien tai, kad pykote, džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Dėl to tam tikromis sąlygomis žmogus vėl džiaugiasi, prisimindamas laimingus įvykius, rausta prisiminęs nevykusį poelgį, sukanda dantis prisiminęs pyktį ir t.t. Žmogaus atsimenami išgyvenimai visada siejasi su kokia nors veikla, todėl nuolat skatina mus imtis tų veiksmų ar nuo jų atgraso. Jeigu išsigandome, eidami tamsia gatve, stengiamės vakare nekelti kojos iš namų; jeigu bendravimas su kokiu žmogumi mus erzina, vengsime su juo matytis; užtat visada norėsis vėl atsidurti situacijose, kurios kelia geras emocijas. • Žodinė – loginė atmintis pasireiškia žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimu, išlaikymu ir atgaminimu. Būdinga šios atminties savybė yra tai, kad įvairios mintys gali būti atgaminamos ta pačia žodine forma, kokia jos buvo įsimintos, tačiau gali būti išreikštos ir kita žodine forma (*pvz., įsiminus kokią nors informaciją lietuvių kalba, galima ją atgaminti kita žinoma kalba). Atminties rūšys (pagal valios reguliavimo lygius) Pagal valios reguliavimo lygius atmintis skirstoma į valingos ir nevalingos atminties rūšis. Nevalinga atmintis pasireiškia tuo, kad žmogus ką nors įsimena ar atgamina nesistengdamas,o kai kada ir nenorėdamas. Nevalingai sukaupiama nemaža gyvenimiška patirtis be jokių varginančių pastangų. Tačiau pagrindinį vaidmenį žmogaus psichikoje turi valinga atmintis. Ji pasireiškia tada, kai žmogus sąmoningai užsibrėžia tikslą ką nors įsiminti ar atgaminti ir tai daryti labai stengiasi. Visos čia apžvelgtos atminties rūšys nėra atsiskyrusios viena nuo kitos. *Pvz., vaizdinė atmintis gali būti valinga ir nevalinga, judesių įsiminimas ir atgaminimas gali sietis su žodinėmis instrukcijomis, įsimintinais stebėtų judesių vaizdiniais ir pan. Atminties rūšys (pagal iformacijos saugojimo trukmę) Skiriamos dvi atminties rūšys: trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. *Paprastai žvilgterėję į telefono, dokumento ar banko sąskaitos numerį, jį atsimename vos keletą sekundžių, kol užrašome ar ištariame. *Dar vienas pavyzdys – jūs konspektuojat ir prisimenat paskutinį sakinį, kurį greit pamirštate. Šiais atvejais naudojamės trumpalaike atmintimi. Trumpalaikė atmintis – „veikiančioji atmintis“, kuri trumpai išlaiko kelis vienetus. Normaliomis sąlygomis mūsų trumpalaikė atmintis paprastai laiko tik apie 7+2 informacijos vienetus – tai trumpalaikės atminties apimtis. Paskui informacija užmirštama arba perduodama ilgam laikymui. trumpalaikės atminties trukmė gali svyruoti nuo kelių sekundžių iki valandos, bet vidutiniškai ji trunka kelias sekundes. Trumpalaikės atminties informacija perduodama į ilgalaikę atmintį. Žinios, saugomos atmintyje minutes, valandas, dienas ar metus, yra mūsų ilgalaikės atminties objektas. Tai gali būti labai paprasta ir labai sudėtinga informacija: žmogaus vardas, obuolio skonis, dangaus spalva, pakalnutės kvapas, katino kailio švelnumas ir sudėtingos formulės, užsienio ar programavimo kalbų elementus, filosofinės idėjos ir t.t. ilgalaikės atminties apimtis yra neribota. Kai kurie mokslininkai teigia, kad ji saugo viską, ką žmogus patyrė. Dažnai net nežymus prisiminimas prikelia iš atminties, atrodo, seniai užmirštus įvykius. Hipnozės metu žmonės taip pat atsimena daugiau, nei gali atgaminti normaliai. Taigi ilgalaikės atminties informacija mes naudojamės nuolatos. Naujausi eksperimentai įrodė, kad miegas itin svarbus siekiant įtvirtinti atmintyje tai, kas buvo išmokta per dieną. Nuomonė, kad miegodamas žmogus ilsisi, teisinga tik iš dalies – ilsisi jo kūnas, o smegenyse apdorojama, tvarkoma ir įprasminama per dieną sukaupta informacija. Nesimokykite naktimis! Naktis skirta tam, kad jūsų nuvargusios smegenys sudėliotų visą gautą informaciją į „lentynėles“, iš kurių jūs kitą dieną (per egzaminą, kontrolinį ar pan.) ją lengvai galėtumėte pasiimti. VII. MĄSTYMAS IR KALBA. MĄSTYMO RŪŠYS. MĄSTYMO RAIDA. INDIVIDUALŪS MĄSTYMO SKIRTUMAI. PATOLOGINIO MĄSTYMO BRUOŽAI. Gyvenime mes nuolat susiduriame su neatidėliotomis problemomis ir užduotimis. Tam, kad jas sėkmingai galėtume išspręsti, reikalingas gilus mus supančio pasaulio pažinimas. Mąstydami mes atrandame sau kažką naujo, nepažinto, bet visai nebūtinai tai turi būti didelis atradimas, reikšmingas visai visuomenei. Kada mes mąstome? Mąstome, kai norime išspręsti problemą, kai svajojame ko nors laukdami, kai einame ko nors pirkti, kai planuojame atostogas, kai rašome laišką ar esame dėl ko nors susirūpinę, kai tapome paveikslą ir ypač, jei kažkas neatitinka mūsų turimų žinių... Mąstymas visais atvejais gali būti apibūdintas kaip „proto kalba“. Mąstymas yra aukščiausia ir sudėtingiausia žmogaus psichinės veiklos forma. Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais ir suvokimais) negali būti pažįstami. Jutimais žmogus pažįsta tik tas daiktų ir reiškinių savybes ir pačius daiktus ar reiškinius, kurie tiesiogiai veikia receptorius (akis, ausis ir kt.). Pojūčiais ir suvokimais negalima pažinti sudėtingų santykių tarp daiktų ir reiškinių (kodėl žmonės nenukrinta nuo žemės, koks atstumas tarp dangaus kūnų ir pan.). Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu. Mąstymas yra jutimais nepažįstamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų bei reiškinių priežastis ir jų raidos dėsnius, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Pažinimas mąstymu skiriasi nuo jutiminio pažinimo pirmiausi tuo, kad jis vyksta panaudojant įvairų ankstesnį patyrimą. Šia prasme mąstymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu (lyginant su tiesioginiais jutimais). *Pvz., pasinaudojant žiniomis apie vaikų ir tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas, gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Be to, mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. *Jutimais negalime numatyti, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvadą mes galime daryti apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties-diena, po dienos-naktis ir t.t. Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, analizės ir sintezės būdu apibendrintas tikrovės atspindys, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo. Mąstymo proceso ypatumai: 1. mąstymas yra netarpiškas procesas, kuris gali vykti ir tada, kai jutimo organų neveikia dirgikliai. 2. mąstymas įgalina suvokti esmines įvairių daiktų, reiškinių savybes. 3. mąstymas padeda suvokti dėsnius (*kas bendra tarp įvairių reiškinių ir pan.) 4. mąstymas įgalina atskleisti santykius (*priežastinius, kategorijų, priklausomybės ir pan.). 5. mąstymas padeda planuoti, kurti. Išplečia žmogaus galimybes, įgalina efektyviau veikti. Mąstymo operacijos Sudėtingoje mąstymo veikloje išsiskiria kai kurie veiksmai, būtini problemoms spręsti. Psichologijoje jie vadinami mąstymo operacijomis. Pagrindinės mąstymo operacijos – tai analizė, sintezė bei palyginimas, abstrahavimas ir apibendrinimas. • Analizė – tai atskirų objekto dalių, elementų, savybių, ryšių išskyrimas. Kitaip sakant – tai pažinimo objekto išskaidymas į atskirus komponentus. Tai tas pat, kas tam tikro mechanizmo išardymas jo pažinimo tikslu. Skirtumas, žinoma, yra esminis, nes mąstymo procese objektas yra suskaidomas tik mintyse. *pvz., norint atsakyti į klausimą – Ar šis žmogus dorovingas?, reikia išskirti kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis, kaip saugo gamtą, kaip myli tėvynę ir pan. • Sintezė – operacija priešinga analizei. Tai sujungimas mintyse išskirtųjų objekto dalių ir santykių į visumą. *Anksčiau patektame pavyzdyje klausimas apie žmogaus dorovingumą bus išspręstas tik po to, kai atskirų jo savybių vertinimai bus susieti į visumą. Nors analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos operacijos, tačiau jos tarpusavyje nenutrūkstamai susiję. Analizavimo ir sintezavimo operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. *Norėdami išversti sakinį iš vienos kalbos į kitą, mes pirmiau išsiaiškiname atskirų žodžių reikšmes, jų jungimo taisykles ir, tik sujungę juos į visumą, gauname minties formulavimą kita kalba. • Palyginimo operacija žmogaus mąstymas nustato objektų panašumus, skirtumus ar tapatumus. Šiam nustatymui reikia objektus išskirti ir sugretinti. Sugretinami objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių. *Pvz., nėra prasmės gretinti Krymo pusiasalį su pieštuku, tačiau reikia gretinti įvairius pusiasalius ir pieštukus ir kt. tarpusavyje, kad būtų galima nustatyti jų panašumus, skirtumus ir kt. sugretinti objektai išmatuojami pagal kokį nors vieną požymį – dydį, naudingumą žmogui, pastovumą ir daugelį kitų. Lyginimas baigiasi panašumo, skirtumo ar tapatumo išvadomis. Kai kas palyginimo operaciją laiko svarbiausia, teigdamas, kad mes viską pažįstame tik lyginimu (*negalėtume pasakyti, ar apelsinas gražus, skanus, didelis ir kt., jei jis tik vienas pasaulyje būtų). • Abstrahavimas – tai mintinis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos / svarbių daikto ar reiškinio savybių mintyse išskyrimas ir kitų neesminių dalių ignoravimas. *Pvz., moksleivis turi daugybę savybių, o kai reikia sudaryti pavardžių sąrašą, kreipiamas dėmesys tik į raidę, kuria prasideda jo pavardė. *Kai reik įvertinti žinias, mes abstrahuojamės (atsiribojame) nuo moksleivio ūgio, svorio, akių spalvos ir daugybės kitų savybių ir imame tik tam tikro dalyko žinių lygį. • Apibendrinimas – tai mintinis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimams netyrinėtiems atvejams. T.y. tai kelių daiktų ar reiškinių jungimas pagal bendruosius ir esminius požymius. *„Kas skaito, rašo – duonos neprašo“, - teigia liaudies išmintis. Tokia išvada galėjo būti padaryta stebint atskirų raštingų žmonių pasiekimus. Kartu ji apima ir tuos, kurie nebuvo stebėti. Darant apibendrinimus, ypač juos netyrinėtiems atvejams, kartais ir suklystama. *Pvz., stebėdami gulbes, žmonės buvo padarę apibendrinančią išvadą: „Visos gulbės yra baltos“. Atradus Australijos žemyną, paaiškėjo, kad gulbių yra ir juodos spalvos. Mąstymo veikloje išvardintos pagrindinės mąstymo operacijos siejasi vienos su kitomis. Palyginimai nėra galimi be analizavimo, nes analizuojant išskiriami objektai, jų savybės, lyginimo pagrindai, jie abstrahuojami nuo kitų objektų ir t.t. Apibendrinimai nėra įmanomi be kitų mąstymo operacijų, ypač abstrahavimo ir sintezavimo vaidmuo čia reikšmingas. Mąstymas ir kalba Išskirtinę mąstymo procesams reikšmę turi kalba ir kalbėjimas. Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba. Kai mąstome, mūsų mintys lyg ir „aprengtos“ kalbos rūbais – kalbos išraiškos priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis gyvūnų ir žmogaus psichikos bruožas. Gyvūnų mąstymas yra tik vaizdinis (apie mąstymo rūšis kalbėsim vėliau). Gyvūnai operuoja daiktais, kuriuos mato prieš akis. Tik kalbos dėka nuo pažinimo objekto įmanoma atskirti vieną ar kitą savybę ir išreikšti ją specialiu žodžiu – sąvoka. Kalba visų pirma yra minčių perdavimo ir priėmimo priemonė. Ji mūsų mintis padaro prieinamas kitiems, o kitų mintis prieinamas mums. Nesvarbu, kokiomis formomis žmogaus mąstymas vyktų, jis neįmanomas be kalbos. Kuo giliau apgalvota mintis, tuo aiškiau ji gali būti išreikšta žodžiu ar rašytine kalba. Raštas yra vadinamas fiksuota kalba. Rašto ženklai reiškia vienus ar kitus kalbos elementus. Tačiau žinome, kad žmogus gali skaityti ne tik rašmenimis. Pati seniausia raštijos forma buvo piktografinis, pieštinis raštas (lot.k. pictus – pieštas). Dar yra ir garsinis raštas (natų skaitymas yra artimas garsinio rašto skaitymui). O Morzės abėcėle galima užrašyti mintis ne tik popieriuje, bet perduoti jas garso ar šviesos signalais. Įvairūs tyrimai parodė, kad kai kurie moksleiviai, o kartais ir studentai, sunkiai sprendžia uždavinius, kol neišreiškia savo minčių garsiai. Pasirodo, kad garsiai formuluodami savo mintis kitiems, tuo pat metu aiškiau suprantame jas ir patys. Minčių formulavime reikšmingas vaidmuo tenka vidinei kalbai: *spręsdami uždavinį mes ne būtinai kalbame garsiai, tačiau, galima būtų sakyti, kalbame patys sau. Mąstymą sudaro: mąstymo turinys ir forma. • Turinys. Jis yra tiek pat įvairus kaip ir pati tikrovė. Tai įvairi medžiaga, kuri fiksuojama tam tikromis formomis. • Formos: - vaizdinys –informacija mažai apdorota, tik tam tikras apibendrinimas. Nėra užfiksuotų esminių objekto bruožų. - sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Tai aukštesnio lygio informacijos atspindėjimo forma. Fiksuojami esminiai objekto bruožai. Sąvokos sudaro pagrindinį mąstymo turinį. Mąstymo rūšys: Mąstymo įvairovė yra labai didelė, dėl to jis klasifikuojamas pagal įvairius požymius. Psichologijoje tradiciškai yra išskiriamos tokios mąstymo rūšys: vaizdinis, veiksminis ir abstraktus mąstymas. Kai kuriose, ypač senesnio leidimo psichologijos knygose, mąstymo rūšių yra išskiriama daugiau. Jose greta jau minėtų mąstymo rūšių, galime rasti ir tokias: vaizdinis – veiksminis, vaizdinis – erdvinis, praktinis, loginis, kūrybinis bei teorinis mąstymas. Vaizdinis mąstymas. Ši mąstymo rūšis yra labai glaudžiai susijusi su suvokimu. Dauguma iš mūsų jaučiame, kad mąstome vaizdais. Vaizdiniu mąstymu daiktų ar reiškinių ryšiai surandami, pertvarkant mintyse turimus jų vaizdinius. *Pvz.,jei kas paklausia kiek langų mūsų name, mes tarsi matome prieš save savo namus ir galime pasakyti kiek ten yra langų. *Galvodamas, kaip greičiau pasiekti tam tikrą vietovę, žmogus įsivaizduoja visus galimus kelius, mintyse tarsi praeina juos, sugretina jų ilgį ir atrenka trumpiausią. Veiksminis mąstymas – tai mąstymas veiksmais. Tai daiktų ar reiškinių santykių bei savybių pažinimas, atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus pačioje suvokiamoje situacijoje. Šis mąstymas vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Ryškiausias šio mąstymo šalininkas buvo kognityvinės teorijos atstovas, šveicarų psichologas Žanas Piaže (Jean Piaget). Jo nuomone, vaiko mąstymas darosi sudėtingesnis ir efektyvesnis dėl sąveikos su aplinka. *Pvz., negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tiria kuro, elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį. Abstraktus mąstymas operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktus mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavinius, kurių turinys nėra prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos. Mąstymo raida Ryškiausiai mąstymas kinta vaikystėje ir paauglystėje. Ž.Piaže vaiko mąstymo vystymesi išskyrė tokias mąstymo raidos stadijas (4-ias): I. Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2metų) Šiuo laikotarpiu mažyliai yra užimti sensorine medžiaga, jiems būdingi nevalingi veiksmai, nėra geros ilgalaikės atminties, reaguojama tik į dabar matomus ir atliekamus veiksmus. Iš pradžių vaikas nežino apie savo egzistavimą, neišskiria savęs iš aplinkinio pasaulio. Vaikas manipuliuoja išorinės aplinkos daiktais ir taip sužino apie jų pastovumą. Dviejų metų vaikas jau gali mąstyti ir sistemingai tyrinėti žaislą ar kokį kitą daiktą, kurį mato. Sužino, kad daiktai egzistuoja ir tada, kai jų nemato. Taigi šio amžiaus vaikai išmoksta naudotis tuo, kas yra aplinkoje . II. Ikioperacinė stadija (2 – 7 metų) Intensyvus kalbos vystymasis; išmoksta ženklus ir simbolius. Vaikas pradeda kalbėti. Kalba darosi funkcionali. III. Konkrečių operacijų stadija (7 – 11 metų) Vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas (operacija čia suprantama kaip tam tikras manipuliavimas objektais arba jų atspindžiais sąmonėje), bet tik su konkrečiais daiktais. Šio amžiaus vaikai pamažu pradeda spręsti klasifikavimo, grupavimo ir išdėstymo eilėje uždavinius, nors veikiančių dėsnių iki galo neįsisąmonina. Jiems dar sunku abstrakčiai mąstyti. Reik konkrečių pavyzdžių, kurie padėtų susidaryti mąstymo sąsajas. IV. Formalių operacijų stadija (11 – 15 metų) Šiame periode svarbiausia yra abstraktus mąstymas. Žmogus išsiugdo visas savo intelektines galimybes. Įsitvirtinęs šios stadijos mąstymas tampa suaugusio žmogaus mąstymu. Jam būdinga sugebėjimas logiškai samprotauti, formuluoti hipotezes (prielaidas), sprendžiant problemas, gali įsivaizduoti naujus dalykus. Paaugliai jau mąsto “jei…, tai…”. Tai mokslinio mąstymo pradžia, atsiradusi įgijus patirties ir bręstant. Iš tikrųjų yra duomenų apie vis dar vykstančius paauglių mąstymo sudėtingumo pokyčius, sulaukus 17 metų. Kai kurie pažinimo veiklos aspektai beveik neabejotinai kinta ir dar vėliau. „Suaugusiųjų logikos“ įsisavinimu paauglystėje mąstymo raida nesibaigia. Jaunuolių ir suaugusiųjų mąstymas kokybiškai kinta. Tam turi įtakos ir mąstymo ryšys su kitais psichiniais procesais bei funkcijomis. Individualūs mąstymo skirtumai Mąstymas yra glaudžiai susijęs su visa žmogaus asmenybe. Įvairios tos asmenybės savybės atsispindi mąstyme ir suteikia jam savitumo. Būdingiausi mąstymo skirtumai: 1. Mąstymo savarankiškumas. Tai gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. Mąstymo savarankiškumas siejasi su intelektualaus aktyvumo ir mąstymo išlavėjimo lygiais. 2. Skirtingi mąstymo tempai. *Pvz., mokytojas įtarinėjo mokinį, kad jis nusirašinėja, nes jis gerai sprendžia uždavinius raštu, bet paprašius juos išspręsti lentoje – nesugebėdavo. Išsamesni tyrimai parodė, kad pagrindinė šių skirtumų priežastis buvo lėti mokinio mąstymo tempai, kuriuos mažiau varžė sprendimas raštu savo vietoje, o ne prie lentos. Greiti mąstymo tempai yra būtini kai kurioms ekstremalioms situacijoms: karų ir stichinių nelaimių, sportinių varžybų metu ir pan. 3. Mąstymo originalumas. Kuris pasireiškia naujų problemų ir jų sprendimo metodų atradimais. 4. Mąstymo lankstumas. Jo priešingybė mąstymo inertiškumas. Lankstaus mąstymo žmonės lengviau keičia problemas, jei jos neatitinka poreikių ir tikslų, lengviau keičia ir renkasi naujus sprendimo metodus. Patologinio mąstymo bruožai Pasitaiko ir patologinio (gr. pathos – liga) arba liguisto mąstymo bruožų. Dažniausiai pasitaiko šių patologinio mąstymo bruožų: 1. Mąstymo pagreitėjimas. Minčių daug, tačiau greit keičia viena kitą. Pasireiškia greita kalba, šokinėjimu nuo vienos prie kitos skirtingos problemos. 2. Mąstymo sulėtėjimas. Lėta minčių eiga, kalba su pauzėmis, kartoja tuos pačius žodžius. Būdinas depresijai. 3. Mąstymo klampumas. Ištęsia samprotavimus, paskęsta nereikšmingose smulkmenose, negali užbaigti pasakojimų, vis klimpsta į naujas detales. 4. Rezonieriškas mąstymas. Pasireiškia tuo, kad asmuo kelia įvairias nereikšmingas problemas, linksta į tuščius svarstymus, nepajėgia atrinkti pirmaeilės reikšmės problemų ir ieškoti sprendimų. 5. Mąstymo suskaidymas. Pasireiškia minčių nenuoseklumu, netikėtais šuoliais, nesąryšingais svarstymais, liudijančiais apie šizofrenijos pradmenis (gr. schizo – skaldau, perskiriu). 6. Fiksuotos idėjos. Jos labai įvairios. Fobijos – baikštumas užsikrėsti kokia liga, likti vienam, bijoti aukščio, tamsos ir kt. Didybės manijos (genijus, išradėjas ir pan.). Nihilistinės idėjos (neverta gyventi, nieko nėra vertinga ir pan.). Persekiojimo idėjos (man daug kas nori pakenkti, apšmeižti ir pan.). Pavydo idėjos (turto, garbės, vyro/žmonos ir kt.). VIII. VAIZDUOTĖ IR JOS RŪŠYS. INDIVIDUALŪS VAIZDUOTĖS SKIRTUMAI. Lietuvių kalboje šiam procesui žymėti, be vaizduotės, dar yra vartojamas tarptautinis terminas – fantazijos. Vaizduote kartais laikoma bet kokia vaizdinių tėkmė, besiremianti tik vaizdinės atminties procesais (*įsivaizduoju kambarį, kuriame gyvenu). Nors kai kurie psichologai teigia, kad tarp atminties ir vaizduotės vaizdinių nėra esminių skirtumų, tačiau dauguma vaizduotę tyrusių psichologų (T.Ribo, R.Natadzė, E.Ignatjevas ir kt.) teigia, kad vaizduotė skiriasi nuo vaizdinės atminties naujų, atmintyje neturimų vaizdinių sudarymu. Fantazijos terminas psichologinėje literatūroje dažnai taikomas žymėti labiau nuo tikrovės nutolusiems vaizduotės produktams (*nerealioms svajonėms, mokslinės fantastikos kūriniams ir pan.). Vaizduotė – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Žmogus savo vaizduotėje sukuria savo kasdieninės veiklos rezultatų vaizdinius, svajoja apie gražesnę ateitį, įvairiose meno šakose kuria pageidaujamos tikrovės regimus, girdimus ir kitokius vaizdinius. Vieni žmonių vaizduotės kūriniai greitai realizuojami (*įvairūs architektūriniai projektai, muzikos kūrinių interpretacijos ir pan.), kiti realizuojami tik po gana ilgo laiko (*Ž.Verno įsivaizduojama kelionė į Mėnulį, lazeriai ir pan.). Dalis vaizduotės vaizdinių tik aprašomi, tačiau niekada neatitiko ir neatitiks jokių realių objektų (*bet kokius pageidavimus įvykdančios auksinės žuvelės ar lazdelės ir pan.). Pripažinus, kad vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymo – kūrimo procesas, kyla klausimas, kaip žmogus gali sukurti nauja, tai, ko nebuvo jo patirtyje. Kas gi skatina žmogų įsivaizduoti? Viena svarbiausių vaizduotės priežasčių yra nuolatinis prieštaravimas tarp žmogaus norų, poreikių, jausmų ir tikrovės dėsnių bei galimybių įgyvendinti siekimus. Pažindamas tikrovę ir praktiškai joje veikdamas, žmogus nuolat atskleidžia gyvenimo trūkumus ar jo ydingumą. Tai sukelia žmogaus nepasitenkinimą ir norą keisti pasaulį, o tai ir tampa vaizduotės varikliu. Psichologijos seniai pastebėta (jau nuo Aristotelio laikų), jog labiausiai nuo tikrovės nutolę vaizdiniai yra sudaryti iš anksčiau suvoktų jos elementų. Senovės sfinksas – vaizduotės kūrinys – sudarytas iš realybės objektų: žmogaus galvos, liūto liemens, paukščio sparnų. Kokie nerealūs beatrodytų mokslinės fantastikos romanų ar paveikslų daiktai ir gyvūnai – visi jie sudaryti iš realių komponentų. Vaizduotėje nauji vaizdiniai kuriami ne iš nieko, o iš anksčiau turėtų suvokinių, iš atmintyje užfiksuotos vaizdinės patirties. Vaizduotė užima ypatingą padėtį tarp kitų pažinimo procesų. Ji panaudoja pojūčių ir suvokinių, kaip tikrovės atspindžių, medžiagą, įtvirtiną atmintyje, tačiau nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ir suvokimas. Vaizduotė dalyvauja visose žmogaus veiklos srityse. Jau žaisdami vaikai prisiima įsivaizduojamus vaidmenis ir atlieka įsivaizduojamus veiksmus. Tačiau labiausiai vaizduotė pasireiškia įvairiose mokslinės, meninės ir techninės kūrybos srityse. Vaizduotė, kaip ir kiti psichiniai reiškiniai, yra smegenų funkcija, tačiau jos mechanizmus fiziologija dar mažai pažįsta. Vaizduotės funkcija Vaizduotė leidžia įsivaizduoti rezultatą, kurio dar nėra. Vaizduotės rūšys Vaizduotės procesai pirmiausia skiriasi tuo, kiek sąmoningų pastangų dalyvavo vaizdinių sudarymo procese. 1. Aktyvioji vaizduotė. Jai būdingas sąmoningas asmenybės tikslas įsivaizduoti tam tikrus objektus ar reiškinius, valingos pastangos kurti vaizdus, atitinkančius iškeltą uždavinį. *Pvz., keliamas tikslas sukurti namo projektą, muzikos kūrinį ir pan. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į: atkuriamąją ir kuriamąją Atkuriamoji – anksčiau nesuvoktų objektų, vaizdų kūrimas, remiantis pasakojimais, aprašymais ir vaizdinėmis schemomis. (tai nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią nors informacinę medžiagą: verbalinius aprašymus (*skaitant grožinę literatūrą, nematytų kraštų, gyvūnų, istorinių įvykių aprašymus ir pan.), objektų schemas (būsimų statinių brėžinius, vietovių planus, žemėlapius, atomų modelius ir pan.), fotografijas, muzikos ženklus). Atkuriamosios vaizduotės negalima sutapatinti su atmintimi, nors panašumo tarp jų esama. *Neringos kopose buvęs žmogus prisimins ten suvoktus reginius, o tas, kuris ten nėra buvęs, gali juos tik įsivaizduoti iš nupasakojimų, aprašymų, žemėlapių, nuotraukų. Kuriamoji – savarankiškas naujų vaizdinių kūrimas. Ryškiausiai jos ypatybės atsiskleidžia įvairiose kūrybinėse veiklos srityse: *rašytojas iš anksto įsivaizduoja romano personažą, dailininkas – paveikslo siužetą, kompoziciją, spalvas ir t.t. Kuriamoji vaizduotė pasireiškia kiekvieno žmogaus veikloje, kai reikia numatyti savo veiksmų rezultatus. Svajonė – tai kuriamosios vaizduotės savita rūšis. Svajonėse kuriami tolesnės trokštamos ateities vaizdiniai (*svajonė tapti panašiam į idealų žmogų, svajonė apie sėkmingą profesinę veiklą, laimingą ateitį, gražią meilę ir pan.). 2. Pasyvioji vaizduotė. Elementariausia vaizduotės rūšis. Tai nevalinga vaizduotė, kai žmogus kuria vaizdus miegodamas, snausdamas, kliedėdamas. Sąmonė visų šių būsenų beveik nekontroliuoja, žmogus nežino, kad jis įsivaizduoja, neskiria vaizduotės nuo tikrovės. *Vizijos, haliucinacijos, sapnai – patys paslaptingiausi vaizduotės reiškiniai. Sapnai. Tyrimai parodė, jog sapnų turinį sudaro regėjimo vaizdiniai. Toliau seka lietimo ir savo kūno jutimo (*skridimas erdvėje), girdėjimo, o labai reti uodimo ir skonio vaizdiniai. Pasyvioji vaizduotė gali pasireikšti tada, kai žmogus pats neturi tikslo kurti kokių nors vaizdų, nededa sąmoningų pastangų, o nauji vaizdiniai formuojasi tarsi savaime. Visos vaizduotės rūšys tarpusavyje yra susijusios ir sudaro vieningą procesą. Tik mokslinio vaizduotės rūšių pažinimo tikslais jos yra išskiriamos į atskirus procesus. Individualūs vaizduotės skirtumai Vaizduotė – neatskiriama visos žmogaus psichinės veiklos dalis. Didesnis vaizduotės produktyvumas pasireiškia kūrybiniais gebėjimais bet kokioje asmenybės veikloje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba yra originalesnė, jie labiau mėgsta ir patys kurti įvairias istorijas, geba save įsivaizduoti kito žmogaus situacijoje, jų vaizduotėje gimsta daugiau svajonių, o kartu daugiau jausmų ir valios toms svajonėms pasiekti. Vaizduotės produktyvumas ypač ryškus meno kūrėjų (*dailininkų, muzikų ir pan.) veikloje. Vaizduotės produktyvumo priešybė yra jos skurdumas. Menkiau išlavėjusi asmenybės vaizduotė pasireiškia humoro stoka, ribotais interesais, nuolatiniu sekimu standartais, jų darbai ne tokie kūrybiški. Žinoma, mažiau produktyvios vaizduotės žmonės gali gerai dirbti tose srityse, kur reikia mažiau kūrybos ir bendravimo su kitais žmonėmis. Vienų žmonių vaizduotė gali skirtis nuo kitų ir tikroviškumu (*vieni įsivaizduoja realius dalykus, kiti labai nuo realybės atitolusius). Vaizduotės turinio skirtumai. Atskirų žmonių vaizduotė gali skirtis dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis. Dažniausiai dominuojančią padėtį vaizduotėje užima regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai. *L.Bethoveno girdimoji vaizduotė buvo tiek ištobulėjusi, kad jis galėjo, būdamas kurčias, kurti reikšmingiausius savo muzikos kūrinius. Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo asmenybės patirties skirtumų (*daugiau atitinkamos rūšies vaizdinių atmintyje – daugiau medžiagos vaizduotės vaizdiniams kurti), nuo kūrybinės veiklos pobūdžio (*skirtingais vaizdiniais operuoja menininko, mokslininko, technikos kūrėjo vaizduotė), nuo konkrečios profesijos ypatumų (*pedagogo, gydytojo, inžinieriaus ir t.t. vaizduotė). Visos vaizduotės savybės priklauso ir nuo kitų asmenybės vidinio gyvenimo ypatybių: žinių, patirties, temperamento tipo, charakterio (nuo žmogaus organizuotumo, drąsos ir pan. gali priklausyti ir jo vaizduotės originalumas), interesų ir sugebėjimų (tas pats žmogus gali pasižymėti turtinga vaizduote techninėje kūryboje, tačiau skurdžiai įsivaizduoti meno kūrinius), pagaliau nuo asmenybės kryptingumo (poreikių, įsitikinimų, idealų, vertybių). IX. EMOCIJOS. JŲ ĮVAIROVĖ, RAIŠKA IR ATPAŽINIMAS. EMOCIJŲ KILMĖS TEORIJOS. Mūsų jausmai būna stiprūs, spontaniški, kartais neužmirštami. Kaip jie kyla? Žmogus turbūt yra emocingiausias iš visų būtybių. Palyginti su gyvūnais, mes daug dažniau jaučiame baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir meilę. Niekam nereikia aiškinti, kad emocijos įvairina mūsų gyvenimą. Emocijos ir jausmai dažnai yra laikomi sinonimais. Jausmais ir emocijomis domėjosi jau senovės Graikijos filosofai, o žymus tadžikų mokslininkas Avicena dar prieš 1000 metų atliko pirmą eksperimentinį emocijų tyrimą su dviem ėriukais. *Abu jie buvo vienodai maitinami ir laikomi tokiomis pačiomis sąlygomis, tik vienas jų nuolat regėjo netoliese pririštą vilką. Jis greit nustojo ėsti ir nugaišo, kai tuo tarpu kitas augo be jokių pakitimų. Tai parodė emocijų reikšmę gyvam organizmui. Emocijos - tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas ir suprasti, kokią informaciją jos mums perduoda apie mūsų poreikių patenkinimą, aplinkos priėmimą, santykius su kitais žmonėmis ir pan. Iš ko susideda tos emocijos? Emocija – viso organizmo reakcija, pasireiškianti: 1. fiziologiniu sužadinimu, 2. išraiškos veiksmais, 3. sąmoningu išgyvenimu. *Įsivaizduokime jauną krepšininkę. Dėl jos taiklaus metimo per paskutines žaidimo sekundes komanda nugalėjo savo pagrindinį varžovą. Kaip ant sparnų ji lekia iš sporto salės į komandos laukiantį autobusą. Džiaugdamasi pergale ji be perstojo šypsosi. Artėdama prie autobuso, ji pastebi grupelę jaunų vyrų, garsiai komentuojančių rungtynes ir norinčių, kad krepšininkė tai išgirstų. Vieni iš tų vyrų svarsto krepšininkės sportines galimybes, o kiti aptarinėja jos moteriškumą, seksualumą ir pan. Sparčiai eidama pro besišaipančius vyrus, ji pajunta kylantį pyktį. Jos širdis ima dažniau plakti, ji sukanda dantis ir sugniaužia kumščius, jos veidas paraudonuoja. Įlipusi į autobusą, ji atsiėda ant sėdynės ir ima burbėti: „Bjaurybės! Iš kur jiems ateina tokios bjaurios mintys apie sportininkes?“ Kai į autobusą sulipa ją sveikindamos komandos draugės, vėl ją užvaldo pergalės džiaugsmas, ji pamiršta savo neigiamas emocijas ir džiaugiasi švente. Šis pavyzdys parodo tai kas sudaro emocijas: 1. fiziologinis sužadinimas (*stipriau plaka širdis), 2. išraiška (*sukandami dantys), 3. sąmoningas išgyvenimas (vyrų elgesio aiškinimas ir pykčio jausmas). Emocijų rūšys/ formos Psichologijoje dar nėra išsamios jausmų ir emocijų klasifikacijos. Čia pažymėsime pagrindines, dažniausiai psichologinėje literatūroje išskiriamas emocijų rūšis. Pirmiausiai emocijos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Būdinga, kad kiekvieną teigiamą jausmą atitinka neigiamas. *Pvz., džiaugsmą – liūdesys, meilę – neapykanta, kovingą pakilimą – baimė ir t.t. Teigiamos ir neigiamos emocijos kyla priklausomai nuo jų ryšių su žmogaus poreikiais. Poveikiai, kurie padeda patenkinti poreikius (arba juos patenkinti ateityje) kelia malonius išgyvenimus. Poveikiai kurie trukdo patenkinti poreikius (arba gali juos trukdyti patenkinti ateityje) kelia nemalonius jausmus. Tie patys objektai gali sukelti skirtingas emocijas, priklausomai nuo poreikių (*lietus, kai jo reikia, kelia vienokias emocijas, o kai jis trukdo – kitokias). Būna sudėtingų emocijų, kai kartu susipina ir malonios, ir nemalonios emocijos, išgyvenimai (*juokas pro ašaras, meilė su neapykanta). Tokias emocijas vadina ambivalentiškom. Emocijos klasifikuojamos ir atsižvelgiant į išgyvenimo trukmę, pasireiškimų stiprumą ir įtaką asmenybės veiklai. Yra išskiriamos šios pagrindinės emocinės būsenos: nuotaikos, afektai, aistros, stresai ir frustracijos, baimė, nerimas, depresija, empatija. Nuotaikos – ilgesnį laiką besitęsiančios, apimančios tam tikrą laiką visą asmenybę ir nuspalvinančios elgesį bei psichinius reiškinius būsenos. Gerai žinomos džiugios ir niūrios, darbingos ir irzlios ir kitos nuotaikos. Nuotaikų priežastys labai įvairios: organizmo sveikatos būklė, klimatas (*daugiau saulės – geresnė nuotaika) ir pan. Gera nuotaika yra svarbi darbo, mokymosi ir kūrybinės veiklos sąlyga. Žmogus ne visados žino savo nuotaikos priežastis, ir dėl to kartais atrodo, kad nuotaika apima savaime. Afektai (lot. affektus – dvasios sujaudinimas) – staiga iškylančios, audringai pasireiškiančios, trumpai besitęsiančios jausminės būsenos. Dažniausiai tai staigūs pykčio, nevilties, išgąsčio afektai. Afektus sukelia kokie nors reikšmingi stiprūs dirgikliai (*žodžiai, kitų žmonių poelgiai, įvairios pavojingos situacijos). Afektai sukelia sąmonės susiaurėjimą, dėl to žmogus nepajėgia objektyviai įvertinti situacijos, nesugeba valdyti savo reakcijų. Kalba dažnai pasidaro padrika, judesiai nekoordinuoti, žmogus nepajėgia kontroliuoti savęs, numatyti savo veiksmų pasekmių. Dėl afektų asmenybė pasireiškia primityvesniu lygiu, kurio ir pačiam dažnai tenka gėdytis. Dėl to ugdymo ir saviugdos vienas tikslų yra afektų pasireiškimų kontrolės tobulinimas (yra nuomonių, kad afektų pasireiškimo stabdymai kenkia sveikatai: didina nervingumą, neigiamai veikia širdies darbą ir kt.). Aistros – stiprios, ilgai besitęsiančios jausminės būsenos, susijusios su veiksmingu veržlumu prie aistros objekto (*aistros azartiniams lošimams, meno kūrybai, priešingos lyties asmeniui ir t.t.). Aistros – galinga jėga, mobilizuojanti visą asmenybę siekti pasirinktų tikslų. Dažnai jos lemia žmogaus gyvenimo kryptingumą (*aistra menui, sportui, mokslui). Aistros gali būti žalingos ir naudingos (*naudingos: veržimasis į valdžią dėl tėvynės gerovės  ir pan. Žalingos: kerštas, azartiniai lošimai). Stresai – emocinės būsenos, sukeliamos ekstremalių asmenybei sąlygų (stresorių), pasireiškiančios įtampos, judesių dezorganizacija, nepasitikėjimu pasirenkant veikimo kryptis, klaidingomis reakcijomis. Žmogaus elgesys, ištikus stresui, daug priklauso nuo jo asmenybės ypatybių, sugebėjimo greitai įvertinti susidariusią situaciją, nuo ryžtingumo ir pan. Ilgalaikis stresas gali būti ligą sukeliantis veiksnys (*kad ir tas pavyzdys su ėriukais). Frustracija – stiprus nervinis-psichinis žmogaus sukrėtimas, iškylantis tada, kai, siekiant labai norimo tikslo, susiduriama su neįveikiama kliūtimi (*mergina ruošėsi tekėti už laivo kapitono, o jis vedė kitą ir pan.). Frustracija daugiau ar mažiau dezorganizuoja asmenybės veiklą. • Viena tipiškų frustracijos apraiškų formų – agresija. Ji pasireiškia ne tik kliūties, bet ir visų kitų žmonių atžvilgiu. Agresyvumas reiškiasi grasinimais ir puolimais, priekabumu, įtūžiu, grubumu, neapykanta. • Priešingos agresyvumui būna apatijos, liūdesio, nepasitikėjimo, beviltiškumo reakcijos. Negalėdamas pasiekti jam brangaus tikslo, žmogus lieka pasyvios depresijos būsenos. • Frustracija gali pasireikšti regresija – primityvesnių formų veikla. *Regresijos būsenos žmonės verkia, kalba visokius niekus, kramto nagus. • Mažiausiai skausmingas frustracijų išgyvenimas pasireiškia racionalizacijos reakcijomis. Nepasiekęs išsvajoto tikslo, žmogus stengiasi jį sumenkinti (*ne toks jau geras tas kapitonas, išgeriantis ir pan. ). Baimė kyla žmogui susidūrus su pavojais. Normaliomis sąlygomis ji padeda išvengti pavojaus, tai tarytum biologinė apsauginė reakcija. Baimė visada siejasi su konkrečiu aplinkos objektu (*asmeniu, daiktu ar įvykiu). Nerimas – emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos nelaimės ar įtampos. Priešingai nuo baimės, nerimo atveju negalime tiksliai nurodyti nerimo šaltinio (*neramu, kad atsitiks kažkas bloga.). Depresija – tai ilgai trunkanti nelaimingumo būsena, prislėgta ir liūdna nuotaika (*niekas nebedžiugina – nei anksčiau mėgti užsiėmimai, nei darbai ar valgiai; dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas ir kt. Empatija – tai kito žmogaus emocinės būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius. Empatiškas žmogus moka suprasti kitą žmogų, domėtis kitais, yra tolerantiškas. Emocijų raiška Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad džiaugsmas, sielvartas, pyktis, baimė ir kt. turi savo specifinę išraišką, iš kurios galima apytiksliai pažinti kokius jausmus žmogus patiria. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais (mimika ir pantomimika), kalbos intonacijomis (vokalinė mimika). Mimika ir pantomimika. Ryškiausiai emocinę būseną išduoda veido raumenų veikla. Veide lengviausia išskaityti pagrindines bazines emocijas: baimę, džiaugsmą, liūdesį, nuostabą, pasibjaurėjimą. Kūno judesiai – gestai, laikysena, eisena taip pat išreiškia emocijas. *Išsigandęs žmogus pabąla, iš gėdos parausta ir pan. *Nusiminusio, prislėgto žmogaus laikysena skiriasi nuo linksmo žmogaus. *antakių padėtis, lūpų judesiai. Vokalinė mimika. Nebūtinai žmogus turi pasakoti apie savo emocijas žodžiais, - emocinės būsenos ir jausmai gali būti reiškiami kalbos intonacija. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas byloja ir įvairūs organizmo pakitimai. *Susijaudinus greičiau ir stipriau plaka širdis, išsiplečia ir susitraukia kraujo indai (parausta), supykus greičiau ir giliau kvėpuojama, pakinta raumenų judesiai, įvairių liaukų veikla (ašaros, seilės, prakaitas). Emocinis susijaudinimas keičia ir virškinimo sistemos veiklą. *Patirdamas nemalonias emocijas, žmogus netenka apetito, ima justi sunkumą vidurių srityje ir pan. Emocijų išraiškos gyvūnijos pasaulyje turi adaptacinę reikšmę. Č.Darvinas (1872) aiškino, kad kai kurie judesių kitimai dėl emocijų įtakos išreiškia gyvūnų pasirengimą puolimui, gynybai ir pan. *Šernai pašiaušia šerius, drambliai pakelia ausis ir t.t. baidydami savo priešus. Ir katinai prieš kovą pasišiaušia ir tuo bando parodyti priešui, kad jis didesnis. Panašiai ir žmogus sukanda dantis, suspaudžia rankas prieš kovą. Šiuo metu žmonių visuomenėje išorinės emocijų išraiškos atlieka ir komunikacinę funkciją. Įvairūs veido, galūnių ir kt. judesiai, kalbos intonacija, ašaros ir t.t. signalizuoja kitiems apie vidinius psichinius išgyvenimus. Žinoma, žmogus gali valia savo išraiškas reguliuoti, gali rodyti ir labai nuo emocijų besiskiriančias išraiškas. Žmogus išmoksta kontroliuoti savo emocijų išraiškas (*gauni nepatinkančią dovaną, bet šypsaisi ir pan.). Svarbu pažymėti, kad emocijų išraiškos skirtingą reikšmę turi atskirose kultūrose. Galima neteisingai suprasti emocijų išraiškas jei neatsižvelgsime į kultūrinius, socialinius skirtumus. Yra kultūrų, kur emocijų stengiamasi išore nereikšti. Aukštesnieji žmonių jausmai Šie jausmai atsirado žmonių visuomenės evoliucijoje. Jie susiję su dvasiniais ir kultūriniais poreikiais, būdingais tai visuomenei, kuriai priklauso jausmus išgyvenanti asmenybė. Aukštesnieji jausmai yra išgyvenimai santykių su žmonėmis, visuomenėje susiformavusiomis vertybėmis. Jie pasireiškia pastoviais dorovinio pasitenkinimo ar protesto, estetinio pasigerėjimo, intelektualinio smalsumo ar kūrybos džiaugsmo ir pan. išgyvenimais. Aukštesnieji jausmai skirstomi į tris rūšis: dorinius, intelektinius ir estetinius. Dorinius jausmus sukelia priimtų elgsenos normų laikymasis ar jų pažeidimas. +Malonūs doriniai jausmai užplūsta tada, kai stebime *pasiaukojančią tėvų meilę vaikams ir atvirkščiai – vaikų meilę tėvams, karių didvyrišką kovą už tėvynės laisvę ir pan. –Nemalonius dorinius jausmus /pasipiktinimus kelia *draugystės išdavystė, kitų žmonių įsitikinimų niekinimas ir pan. Dorinių jausmų yra labai daug jiems priklauso *gėdos, sąžinės graužimo jausmai, pareigingumas, sąžiningumas, meilė darbui, tėvynei, vaikams ir pan. jausmai, bei neapykanta nusikaltėliams, tėvynės priešams, panieka tinginiams. Iš dorinių jausmų mūsų visuomenėje ypač aukštinamas meilės jausmas. Intelektiniai jausmai kyla išgyvenant santykius protine veikla. Jau pats užsiėmimas įdomia protine veikla yra malonus. Įvairiausių intelektinių jausmų kyla kūrybinėje veikloje. *apsisprendimo džiaugsmas, problemų sprendimo kančios, kūrinių džiaugsmingi įvertinimai. Intelektinius jausmus žadina ir protinės varžybos, pergalės pralaimėjimai (*politinėse kovose, teismuose, šachmatų varžybose ir kt.). Būdinga, kad intelektinius jausmus žadina naujos informacijos pažinimas. Estetinių jausmų kyla pažįstant specifinę, sudėtingą objektų savybę – grožį. Estetiniai jausmai siejasi su pačių aukščiausių žmogaus kultūrinių – dvasinių ir materialinių poreikių patenkinimu. Estetinius jausmus gali sukelti kiti žmonės ir jų veikla, įvairūs meno kūriniai ir gamtos objektai. Apie estetinio malonumo kilmę esama skirtingų nuomonių. Č.Darvinas ir froidistai estetinį malonumą kildina iš erotinių poreikių patenkinimo. Aristotelis ir šiuolaikinės kognityvinės psichologijos šalininkai mano, kad estetinį pasitenkinimą sukelia tvarkos, moralinių normų laikymosi, simetrijos ir praktiškai naudingų objektų savybių pažinimas. Mano manymu, teisingiausia pažiūra yra ta, pasak kurios, malonius estetinius jausmus žmogui sukelia sintetinis aukščiausių dorinių, intelektinių, estetinių, erotinių ir praktinių poreikių patenkinimas. Emocijų kilmės teorijos Emocijų kilmę aiškinama labai įvairiai. Psichologijos istorijoje buvo sukurta nemažai emocijų kilmės teorijų, tačiau vieningos teorijos dar nėra. • Pirmasis, bandymas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č.Darvinas (Ch.Darvin) teigia (1872), kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir, kad, psichikai vystantis, emocijos turėtų išnykti. Emocijos – tai instinktyvių veiksmų palikimas, o emocijų išraiškos – tai buvusių naudingų judesių liekanos. (*Pvz., supykusio žmogaus veido raumenų susitraukimas primena pasirengusio pulti žvėries išraišką). Tiesiogiai sužadinta nervų sistema veikia kūną visiškai nepriklausomai nuo žmogaus valios ar įpročių. Visos emocijos atsirado evoliucijos procese, o jų išraiška – tai reakcija, kažkada turėjusi prisitaikomąją reikšmę. • Artimas Č.Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V.Džeimso (W.James) (1884) bei dantų gydytojo K.G.Langės (K.G.Lange) (1885) psichofiziologinis požiūris. Jis teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (*kaip teigė V.Džeimsas: “Mes bijome, nes bėgame“). Fiziologiniai procesai – emocijų šaltinis, o ne pasekmė. (*Pvz., mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame). Minėti autoriai apvertė keliamą klausimą. Iki jų buvo teigiama, kad pirmiausiai egzistuoja išorinis stimulas, kurį žmogus vienaip ar kitaip supranta. Tada kyla emocijos bei fiziologiniai organizmo pokyčiai, o ne atvirkščiai. Šių teorijų pagrindinis trūkumas yra tas, kad jos niekaip nebando paaiškinti aukštesniųjų jausmų atsiradimo, tikslingumo ir pan. • XXa.pr. Z.Froidas (S.Freud) iškėlė emocijų reikšmę ir įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Nuo tada psichologų dėmesys emocijoms ir motyvacijai ypatingai sustiprėjo. Z.Froidas manė, kad emocijos glūdi giluminiuose žmogaus psichikos sluoksniuose. Emocijos – tai instinktyvūs potraukiai, tai vidinė varomoji jėga, tai žmogaus veiklos reguliatorius. Emocijų šaltinis – biologiniai potraukiai, esantys mūsų psichikos Id sluoksniuose. Šiems potraukiams atsiradus, ir kyla vidinė įtampa. Potraukiams didėjant, didėja ir įtampa. Jei potraukių jėga per didelė, įtampa turi išsikrauti. Išsikraudama per motoriką, ji įgyja emocijų išraišką. Sąmoningai ši įtampa ir jos iškrovimas išgyvenami kaip emocija. Vystantis asmenybei ir kitiems psichikos dariniams (Ego ir Super-ego), malonumo principą keičia aukštesnieji jausmai. Z.Froidas daugiausia kalbėjo apie baimės jausmą ir nerimą. Tokia yra dinaminė arba psichoanalitinė emocijų teorija. • Pagal S.Šachterio (S.Schachter) ir J.E.Zingerio (J.E.Singer) dviejų faktorių teoriją (1964) emocijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (*Pvz., sutikę miške vilką, mes susigūžiam arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenis ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas (*šiuo atveju – išgąstis). Fiziologinį susijaudinimą (drebulį, prakaitavimą, širdies plakimą ir pan.) susiejame su išorinio pasaulio įvykiais ir tokiu būdu įvardiname savo emocijas, lyg uždėdami tam tikrą etiketę. *Žmonės, tyrimo metu gavę adrenalino injekciją, apie kurios sužadinimo poveikį nieko neįtarė, skirtingai reaguoja, priklausomai nuo to, kokia aplinkui atmosfera – linksma ar įtempta. Taigi, kad kiltų emocija, būtinas fiziologinis jaudinimas ir kognityvinis situacijos vertinimas tuo pat metu. Tokiu būdu bandoma ieškoti „tilto“ tarp kūno ir proto. Emocijos gali kilti dviem būdais: įprastu, kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, sukeliantys emocinę įtampą, kuri ir priskiriama sukėlėjui; ir neįprastu, kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo. Tada vyksta priežasčių ieškojimo procesas. Jei randamas emociogeninis paaiškinimas ir įvertinimas (nesvarbu, teisingas ar ne), kyla atitinkami jausmai. Kilusios emocijos pobūdį lemia situacijos vertinimas. Fiziologinis sujaudinimas (intensyvumas) EMOCIJA Situacija (kokybė) • R.S.Lazaro (R.S.Lazarus) fenomenologinė teorija (1973) į emocija žiūrima kaip į procesą. Emocijos – tai sudėtinga organizmo būsena, turinti tris komponentus: • kognityvinį vertinimą, • veiklos impulsą, • somatinę reakciją, Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis vertina situaciją ir kokią jai teikia reikšmę. Tai lemia emocijos stiprumas ir jos pobūdis. Situacija gali būti vertinama kaip grėsminga arba kaip palanki. Šis vertinimas sukelia poreikį atlikti prisitaikymo veiksmus. Prognozuoti, ar bus emocija, ar ne, neįmanoma, nes tai priklauso nuo subjektyvaus vertinimo. ◦ Rusų psichofiziologas P.Simonovas (1981) sukūrė informacinę emocinę teoriją. Pasak jos, svarbiausias emocijos impulsas yra poreikis. Emocijos ženklą (teigiamą ar neigiamą) ir intensyvumą lemia turima žmogaus informacija apie tai, kaip galima šį poreikį patenkinti. Kilus poreikiui, žmogus sugretina turimas poreikio patenkinimo priemones su būtinomis priemonėmis įtampai pašalinti. Jeigu jis pristinga galimybių pasiekti norimą tikslą, patiria neigiamas emocijas. Aišku, kiekvienas žmogus neigiamas emocijas siekia nuslopinti, todėl stengiasi gauti kuo daugiau žinių, kaip galima poreikį patenkinti. Jeigu žino, kad turimų priemonių užtenka, kyla teigiami emociniai išgyvenimai, o jų visi nori patirti kuo daugiau. Taigi, žmogaus išgyvenamos emocijos priklauso nuo poreikio bei turimos ir reikalingos informacijos apie jo patenkinimo galimybes. Įvertinus kilusio poreikio jėgą ir kokybę, galime apskaičiuoti, kokia emocija kiekvienu atveju kils: E=N(It-Ir), E – emocija, N – poreikis, It – turima informacija, Ir – reikalinga informacija. Kai žmogus nejaučia jokio poreikio, t.y. N=0, tai ir E=0 – nekyla jokių emocijų. Neigiamos emocijos atsiranda tada, kai turimos informacijos nepakanka, t.y. It

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 20522 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!

Detali informacija

Darbo tipas

Konspektai

Lygis

Universitetinis

Failo tipas

Word failas (.doc)

Apimtis

35 psl., (20522 ž.)

Peržiūrėti darbą

Turi dovanų kodą? Spausk čia

Darbo duomenys

Psichologijos konspektas
35 psl., (20522 ž.)
Word failas 516 KB
Lygis: Universitetinis

Atsisiųsti šį konspektą

Ne tai, ko ieškai?

Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!

Panašūs darbai

Privalumai

Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai

Dainius Studentas

Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.

Aurimas Studentas

Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.

Greta Moksleivė

Pirkau rašto darbą, viskas gerai.

Skaistė Studentė

Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.

Atsisiųsti šį konspektą

Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.

Rodyti daugiau

Konspektai

Psichologijos teorija

Privalumai

Atsiliepimai

Panaudok dovanų kodą