Psichologija ir psichika teorija

PSICHOLOGIJOS ESMĖ PSICHIKOS SAMPRATA Eristotelis pirmasis veikalas apie sielą ( De anima). Iki XIV- XVIII a buvo vartojamas žodis animatika vietoj psichologijos, kaip savarankiškas mokslas susiformavo XIXam pabaigoje. Psichologija psiche- siela, logas- mokslas (mokslas apie sielą). Psichologija- mokslas apie psichiką ir apie elgesį. Psichinių reiškinių išmatuoti neįmanoma (negalime pamatuoti laimės ir t.t). Apie psichiką sprendžiame tirdami elgesį, fiziologines reakcijas(kadangi psichika reiškiasi elgesiu). Psichika, psichiniai reiškiniai. Materialus pagrindas nervų sistema (ypatingai centrinė) ir kuo sudėtingesnė nervų sistema, tuo sudėtingesnė psichika( pvz. žmogbeždžionių daug sudėtingesnė negu roplių). Imant evoliucijos eigą, psichika sudėtingėjo laipsniškai, nubrėžti ribos negalima. Psichikos turinį sudaro- informacijos iš aplinkos ir iš savęs paties gavimas, pertvarkymas ir panaudojimas elgesio reguliavimui, taip pat sąmoningo vidinio gyvenimo reguliavimui. Žmogaus psichika kokybiškai skiriasi nuo gyvulių psichikos- žmogus turi sąmonę. Sąmonėje yra integruojami: emocijos, jausmai, žinojimas, suvokimo ir vaizduotės procesai. Sąmonė- pati aukščiausia psichikos forma. Sąmonė yra žinojimas, supratimas, kas tuo metu vyksta(man liūdna ir aš suprantu, kad liūdna). Sąmonė- tai savęs išskirimas iš aplinkos, savo poelgių ir jausmų, minčių suvokimas ir vertinimas. Sąmonė formuojasi veikiant kitų žmonių vertinimams, taip pat lyginant savo poelgius, veiksmus, elgesį su visuomenėje priimtomis normomis. Apie 2 gyvenimo metus pradeda formuotis savimonė (vaikas pradeda naudoti daugiau asmenvardžių pvz. Aš piešiu, aš pats...prieš veidrodį: aš ištepta nosimi). Savęs išsisąmoninimo ribos labai išsiplečia paauglystėje, tai tiesiog raidos ypatumas. Pasąmonės sritį sudaro tie reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nežino arba žino labai mažai. Pasąmonės srityje skiriami prieš sąmonės reiškiniai ir neįsisąmoninami reiškiniai. Prieš sąmonės lygyje vyksta automatizuoti veiksmai (pvz. Ėjimas, automobilio vairavimas, rašymas). Tų veiksmų neišsisąmoninama, kol nesutinkama, kai sutinkama kliūtis dėmesio pagalba veiksmas įsisavinamas (einu, kol nesuklupau). Neįsisavinami reiškiniai- įvairūs fiziologiniai procesai, psichofiziologiniai ir visi kiti, tai yra tie procesai, kurie niekada nebus įsisavinti (pvz. Klaba- nesuvokiu kaip atsiranda žodžiai, kalbėjimas ir tt). Sąmonė, pasąmonė, savimonė- yra psichikos struktūra, struktūrinės dalys. Psichika struktūrinama pagal psichinių reiškinių trukmę, būsenas ir savybes. Psichiniai procesai- tai yra dažnai besikeičiantys psichiniai reiškiniai. Skiriami: pažinimo, jausmų ir valios procesai. Pažinimo – tai tokie procesai, kurie padeda pažinti aplinkinį pasaulį ir save(jutimas, suvokimas, atmintis, mąstymas, kalba, vaizduotė). greta to gaunama informacija yra vertinama ir tai atlieka jausmai. Išreiškiamas tam tikras santykis su priimama informacija.  greta to reguliuojama žmogaus veikla ir tai atlieka valios procesai. Psichinės būsenos- psichiniai reiškiniai pastovesni už psichinius procesus ir būsenos emocinės (liūdna, linksma, nuobodu ir tt), bei senos susijusios su viso organizmo aktyvumu ( padidėjęs jautrumas, judrumas, nuovargis,; sumažėjas budrumas). Skirtingos sąmonės būsenos: 1. normali, budri sąmonė. 2. pakitus sąmonės būsena( svajonės, miegas, sapnai, meditacija, hipnozė, dėl narkotikų, medikamentų). Psichinės savybės pastovesnės už procesus ir tai yra susiję su įgimtais anatominiais dariniais- fiziologiniais dariniais( konkrečiai temperamento ypatybės, charakterio bruožai, gabumų ir sugebėjimų ypatybės). Psichologijos šakos (be galo daug) 1. raidos psichologija . psichikos raidą tiria nuo ląstelės iki senatvės. Tiriama pažinimo proceso raida ir socialinė raida- kaip asmenybė prisitaiko prie aplinkos. 2. edukologinė psichologija- tiria tuos psichinius procesus, kurie susidaro mokymo, mokymosi ir ugdymo metu. 3. socialinė psichologija- tiria bendravimo ypatumus žmogaus adaptavimosi prie socialinės aplinkos ypatumus. 4. bendroji psichologija- tiria pačius bendriausius, sveiko suaugusio žmogaus, psichinės veiklos dėsningumus. 5. medicininė psichologija- tiria a) sergančiųjų psichiką; b) psichinių veiksmų įtaką ligai atsirasti; c) psichinių veiksmų įtaką gydymo procesui . 6. sporto psichologija- tiria pasirengimą varžyboms, sportininkų psichinę būseną. Dar yra inžinierinė, mokslo ir tt. Šakos viena nuo kitos skiriasi tyrimo objektu. Jei paimti kurią šaką galima išskirti taikomuosius ir teorinius tyrimus. PSICHOLOGIJOS MOKSLO ATSIRADIMAS IR KRYPTYS. Pradžia siejama su dviem vardais: vokiečių mokslininkas W. WUNDTAS- 1879m.( įkūrė Leipsinge psichologijos laboratoriją. Laikomas struktūralizmo pradininkas, eksperimentiniai tyrimai.) Amerikietis W. JAMES-1890m. ( “Psichologijos pagrindai” vadovėlis. Dirbo prie Harvardo universiteto funkcionalistinės krypties atstovas. Struktūralizmas- tyrimo objektu laiko sąmonės struktūrą ir svarbiausiais neskaidomai sąmonės elementais laikomi jutimai ( rega, klausa, uoslė, skonis, lietimas), vaizdiniai(daikto ar reiškinio vaizdas) ir elementarios emocijos (pojūčiai, emociniai išgyvenimai, garsas-malonus, nemalonus.). psichologijos paskirtis identifikuoti tuos elementus ir parodyti, kaip jie jungiasi. Taikė introspekcijos metodą- tai panašu į savistabą, esmė įsisąmoninti, tai kas vyksta ir pasakoti apie savo subjektyvius potyrius. Funkcionalizmas- kritikuoja struktūralizmą. Jis tiria kokią funkciją atlieka psichiniai reiškiniai organizmui prisitaikant prie gamtinės ir socialinės aplinkos. Iškėlė hipotezę pagal kurią- sąmonės paskirtis būtų suteikti individui prisitaikyti prie skirtingų situacijų. Galimi trys prisitaikymo būdau: 1. prisitaikoma, kartojant susiformavusias elgesio formas. 2. prisitaikoma, keičiant elgesio formas priklausomai nuo aplinkybių. 3. prisitaikoma, išmokstant naujų veiksmų. Šis požiūris išplėtė psichologijos mokslo turinį- psichologijos objektu tampa ne tik sąmonė, bet ir elgesys. ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS XXa. kryptys I- BIHEVIORIZMAS(elgesys) II- NEOBIHERIOURIZMAS, III- GEŠTALPSICHOLOGIJA( vaizdas, konfigūracija). PSICHOANALIZĖ, HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA, KOGNITYVINĖ PSICHOLOGIJA(pažinimo procesai).  BIHEVIORIZMAS- tai XX a amerikiečių psichologijos kryptis. Daugiausiai tyrė gyvūnų elgseną ir tai ką atrasdavo mechaniškai taikė žmogaus elgesiui. Už tai jie buvo kritikuojami. Jie laikė, kad psichologija yra mokslas apie elgesį. Visiškai atmetė vidinius psichinius dalykus. Esmę atskleidžianti formulė SR ( stimulasreakcija ir tarp jų yra ryšys) Stimulas- reakciją sukeliantis išorinis arba vidinis poveikis organizmui. Reakcija- bet kuris organizmo atsakas į išorės arba vidaus pokyčius. Tyrė gyvūnų išmokymą. Atskleidė eilę dėsningumų išmokimo(pvz. Pagrindinė išmokimo priemonė pastiprinimas- išmoksti raidę, gauni saldainį). Tam tikro elgesio galima išmokti atsitiktinai, klaidų ir bandymų keliu. Išmokimai yra sąlygotas daugkartinių pasikartojimų, pratybų dėsnis.  NEOBIHERIOURIZMAS- amerikiečių. Viskas tas pats tik tarpinis kintamasis. X- psichiniai procesai. SXR.  GEŠTALPSICHOLOGIJA- tyrė daugiausia žmogaus suvokimą ir gyvūnų intelektą. Tyrė atmintį, bet reikšmingesni atradimai suvokimo srityje. Laikė, kad pagrindinė psichikos savybė įgimtas sugebėjimas- suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas arba pavidalus (visybes arba goštautus). Forma visybė- visuma. Visibiškumas(atrado reiškinį- rubino taurė). Įžvalga- pagava- staigus aukštesne patirtim tarsi nepagrįstas, situacijos esminių santykių ir visos struktūros supratimas ir problemos išsprendimas. Tai leido pažvelgsi į mąstymą, kaip į kūrybinį procesą( tyrimai su žmogbeždžionėmis: bananas lazda). Atrandami nauji ryšiai ir tie ryšiai turi naują prasmę- tarp situacijos. PSICHOANALIZĖ- žymiausias atstovas, pradininkas-austrų gydytojas, psichiatras Z. FREND (1856-1936), jo mokiniai Horni, Adlelis, K.G. Junkos- kryptis kuri labai daug padarė visai vakarų Europos kultūrai, etikai, bendrai pasaulėjautai. Psichologijos tyrimo objektas procesai, kurie vyksta žmogaus sąmonėje. Asmenybės struktūra ir psichikos lygiai Sąmonė Priešsąmonė Pasąmonė ID- tai, EGO- aš, SUPEREGO-virš aš. Pagal FROIDĄ psichiką sudaro trys lygiai sąmonė, priešsąmonė, pasąmonė. Sąmonė- nedidelė psichikos dalis( lyginama su ledkalnio viršūne), kurią žmogus gali kontroliuoti. Priešsąmonė- joje yra informacija, kurią dėmesio pagalba galima pervesti į sąmonės lygį. Pasąmonė- pati reikšmingiausia dalis, tai tarsi saugykla į kurią parenka kada nors gauta informacija, čia yra išstumiami nemalonūs prisiminimai, neišspręstos problemos. Šie lygiai reiškiasi visoje asmenybėje. Asmenybė- vieninga visuma, kurioje skiriami 3 teoriniai komponentai. ID-tai, EGO- aš, SUPEREGO- virš aš.  Pačiame giliausiame pasąmonės sluoksnyje glūdi ID struktūra. Tai reikšmingiausias asmenybės sluoksnis. ID pagrindinis energijos šaltinis. Energija yra tiekiama iš įgimtų instinktų maistui, vandeniui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Psichoanalizės instinktas yra tas pats, kas potraukis 2 pagrindiniai: giminės pratęsimo(gyvybės, lytinis) instinktas ir kitas visai priešingas agresijos( destrukcijos, mirties) instinktas. ID- sritis chaotiška, nelogiška, nepaliesta laiko tėkmės, apie ID galima sužinoti nagrinėjant sapnus. ID yra atskirtas nuo realybės.  Aukštesnėje pakopoje yra EGO struktūra. EGO- paklūsta logikai ir sveikam protui. EGO tramdo iš ID besiskverbiančius instinktus.  SUPEREGO- tai asmenybės sluoksnis, kuris yra suformuotas iš visuomenės normų ir taisyklių. Šios normos iš pradžių tarsi primetamos iš šalies, tačiau bręsdamas žmogus jas perima ir vadovaujasi jomis, kaip savomis. EGO turi realiai vertinti išorinės aplinkos keliamus reikalavimus. Išgyventi tuos konfliktus padeda gynybiniai mechanizmai. Ši psichinė gynyba apsaugo sąmonę nuo traumuojančių išgyvenimų. Gynybos mechanizmų labai daug: išstumimas: mintys, jausmai, norai išstumiami iš sąmonės, nes žmogui pernelyg sunku su jais gyventi. Įšstumimas pasireiškia užmiršimu. racionalizacija- tai pseudo protingas aiškinimas, kuris padeda nuslėpti, savigarbai kenkiančius savo norus ar poelgius. Yra įvairių formų, žinomesnės nuvertinimas(lapė ir vynuogės), sureikšminimas.projekcija- sau pačiam nepriimtinų bruožų, jausmų, elgesio motyvų priskirimas kitiems. Perkėlimas projekcijai artimas, jo dėka teigiamos arba neigiamos emocijos, kurių išreikšti neleidžia visuomenės normos, nukreipiamos į kitą asmenį arba daiktą(pvz. Tarkim vaikų nubaustas vaikas, pyktį perkelia į jaunesnį brolį).regresija- grįžimas prie nebrandaus elgesio(gali pradėti elgtis, kaip jaunesnis asmuo). Suaugęs žmogus gali pasidaryti labiau emociškai priklausomas nuo savo tėvų, 3-4 metų vaikas pradeda čiauškėti, kaip kūdikis, ožiuojasi- tarsi sako padėkit man.sublimacija –tai visuomenės požiūriu nepriimtinų potraukių, pirmiausia seksualinių ir agresijos, transformavimas ir realizavimas visuomenės leidžiama veikla( pvz. laikoma, kad agresijos potraukis gali būti realizuojamas sporte, chirurgo darbe, kūryboje. Seksualinis- mene, kūryboje, moksle.). HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA pagrindiniai autoriai A. MASLOUR, C. ROGERS. Tai labai graži kryptis, kritikuojama už nemoksliškumą. Dėmesio centre žmogiškos apraiškos- emocijos, jausmai, žmogaus asmeninio apsisprendimo ir pasirinkimo problemos, jo vertybių problemos, laisvės ir atsakomybės problemos. Asmenybė – yra tai, kaip žmogus suvokia save, čia ir dabar, kaip pažysta save ir aplinką. Būtent nuo to ir priklauso žmogaus elgesys ir gyvenimas. A. MASLOUR- žinomas, kaip motyvų herarchijos teorijos kūrėjas. Jo motyvacijos teorija remiasi požiūriu, kad asmenybė yra orientuota į savęs realizavimą ir saviraišką. Poreikių hierarchija(trikampis) : aukščiausio lygio poreikis yra savęs realizavimo poreikis(yra trikampio viršuje) –jis bus patenkintas tada, kai bent iš dalies bus patenkinti žemesnio lygio poreikiai. Aukštesnio lygio poreikiai augimo poreikiai. Žemiau stovi estetiniai poreikiai, kognityviniai poreikiai – šių poreikių patenkinimas priklauso nuo paties žmogaus. Toliau žemėjančia eile eina kiti poreikiai, kurie savo kilme daugiau biologiniai arba trūkumo poreikiai. Šių poreikių patenkinimas priklauso nuo kitų žmonių- savojo orumo ir savosios vertės poreikis, priklausomybės ir meilės poreikis, saugumo poreikiai, fiziologiniai poreikiai. Kiekvienas aukštesnio lygio poreikis formuojasi, kai bent iš dalies patenkintas žemesnio lygio poreikis( pvz. Fiziologiniai(alkanas), kai bus pavalgęs norės saugumo, kai bus saugus norės meilės, kai bus mylimas..) Savęs realizacija- tai aktualizacija vidinių potencinių galimybių ir talentų. Tai yra savo pašaukimo, likimo, paskirties įgyvendinimas, savo esmės atskleidimas ir asmenybės, vienybės aš, integracijos siekimas. A. MASLOUR- atliko tyrimus ir nustatė, kad savirealizavusių žmonių yra nedaug, beveik nėra. C. ROGERS- jo asmenybės tapsmo teorija. Pagrįsta jo psichoterapinio darbo patirtimi. Pagal jį kiekvieno individo galutinis raidos tikslas tapti harmoningu žmogumi. Harmoningas žmogus- žmogus atviras savo vidiniam ir išoriniam patyrimui, kuris neturi psichologinės gynybos ir kuris visu savo organizmu jaučia ir įprasmina kiekvieną naują gyvenimo akimirksnį. Jo terminas harmoningas žmogus yra pilnai funkcionuojantis žmogus, išskiria ypatybes, kurios yra jam būdingos: 1. atvirumas patyrimui – jam priešinga būsena gynybiškumas . būdamas atviras žmogus drąsiai suvokia kas su juo vyksta, kas vyksta aplink jį ir gyvena tikroviškame, o ne įsivaizduotame pasaulyje. 2. pasitikėjimas savo organizmu . žmogus atranda, kad tinkamiausius elgesio būdus priimti jam padeda jo organizmas(įsiklausyti ką sako organizmas). Tada žmogus ima mažiau bijoti savo emocinių reakcijų, labiau pasitiki savo jausmais ir atsižvelgdamas į savo organizmą iš daugybės galimybių pasirenka tinkamiausias. 3. vidinė orientacija vertinant, kad priimdamas sprendimus, vertindamas žmogus remiasi pačiu savimi. Supranta, kad jo vertinimų šaltinis glūdi jame pačiame ir vis mažiau dairosi į aplinką ieškodamas joje patvirtinimų ir paneigimų. 4. orientaciją į procesą, o ne į rezultatą –žmogus pamažu atsisako pasiekti apibrėžtą galutinį savo augimo rezultatą. Įsisąmonina, kad žmogaus raida yra nepabaigiamas procesas ir supranta, kad žmogus yra nestatiška, o dinamiška būtybė.  KOGNITYVINĖ PSICHOLOGIJA- tiria suvokimą, atmintį, mąstymą, intelektą, taip pat dirbtinį intelektą. Pagrindinė problema, kaip mūsų psichikoje reprezentuojama realybė. Atsirado JAV 50-60m XX amžiaus. J. PIGET, U. NEISSER- laikomas vos ne tėvu kognityvinės psichologijos. R. ATKINSON, J. BRUNER ir visa eilė kitų. PSICHOLOGIJA LIETUVOJE Buvo dėstoma Vilniaus universitete nuo pat jo įsikūrimo pradžios 1579 metų. Ji vadinosi animastika . širmieji darbai pasirodė tik XX a pradžioje. Širmieji Lietuvos psichologai- R. BYTAUTAS, J. VABALAS-GIEDRAITIS- eksperimentinės psichologijos pradininkas. 1936 m. Kaune įkūrė pirmą psichologijos laboratoriją. Jo darbus tęsė A. GRUČAS- kuris psichologiją studijavo Austrijoje ir Vokietijoje. A. GRUČAS pokario metais ir sovietmečiu vadovavo suvokimo psichologijos ir pedagoginės psichologijos tyrimams. Organizavo psichologijos specialistų rengimą Lietuvoje. Būtent jo dėka yra gausus būrys psichologų praktikų ir teoretikų. Įkūrė psichologų draugiją. Jo knyga “Psichologijos raida Lietuvoje”. PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI Tiriamas elgesio pasikeitimas, įvairios organizmo reakcijos ir fiziologiniai organizmo pokyčiai. Tyrimo metodai klasifikuojami įvairiai. Objektyvieji, subjektyvieji( projekciniai) tyrimo metodai. Objektyvieji –naudojamos aiškiai suformuluotos apibrėžtos užduotys. Numatomi galimi tiriamųjų atsakymai. Tai gali būti testai, apklausos metodai, stebėjimas. Tiriami pažinimo procesai, gabumai, sugebėjimai, temperamento ypatybės, charakterio bruožai. Subjektyvieji (projekciniai)- skirti asmenybės savybėms tirti. Remiasi projekcijos reiškiniu. Savo vidinės būsenos reiškimas per išorės objektą. Savo vidinę būseną galime išreikšti piešiniu, rašymu, šokiu, vaidyba. Analizuojami piešiniai, rašiniai, šokiai...Lyginamieji, tęstiniai tyrimai. Tęstiniai tyrimai- ilgą laiko tarpą tiriami vieni ir tie patys asmenys. Tyrimai gali trukti metus, tris, visą gyvenimą. Jie atskleidžia psichinių procesų raidą( vystymąsi). Lyginamieji tyrimai-lyginami įvairių tiriamųjų grupių arba atskirų tiriamųjų vieni ir tie patys psichiniai ypatumai(matematiniai sugebėjimai). Tyrimo metodai klasifikuojami pagal tyrėjo santykius su tiriamu objektu, kiek tyrėjas yra aktyvus, kiek jisai kišasi į tiriamų reiškinių eigą. Skiriami trys tyrimo metodų lygmenys: 1. Tyrimo strategija. – tai yra bendras tyrimo planas- tyrimo programa, joje numatomi pagrindiniai tyrimo etapai, duomenų rinkimo būdai, technika. Numatoma, kaip tie duomenys bus interpretuojami. Skiriamos tokios tyrimo strategijos: a) stebėjimo arba aprašomoji; b) koreliacinių tyrimų arba įvertinimo; c) eksperimentinė arba manipuliacinė. 2. Tyrimo technika arba duomenų rinkimas- skiriami pagrindinės technikos duomenų rinkimo būdai: a) stebėjimas; b) apklausa; c) testavimas. Kiekvienu konkrečiu atveju, atliekant konkretų tyrimą, kiekvienas iš šių būdų realizuojamas konkrečios metodikos pavidalu. 3. Tyrimo metodika.-konkreti tyrimo operacijų skirtų duomenims gauti sistema. Tyrimo technikos duomenų rinkimo būdai: Stebėjimas- priešingai nei buitinis, mokslinis stebėjimas turi būti planingas, suformuluotas stebėjimo tikslas, tiksli faktų registracija( stebėjimo protokolai, vaizdo ir garso aparatūra). Skiriamas išorinis(objektyvus) stebėjimas- šiuo atveju stebimas ir registruojamas kitų žmonių elgesys. Galimos kelios išorinio stebėjimo atmainos: a) stebėjimas natūraliose sąlygose; b) išprovokuotas stebėjimas, kai tyrėjas sukelia norimą tirti reiškinį ir stebi, kaip elgiasi tiriamieji; c) stebėjimas dalyvaujant (žmogus prasiskverbia į grupę). Taip tiriamas tam tikrų socialinių grupių elgesys. Stebėjimui naudojamos 2 technikos: laiko imčių technika-elgesys stebimas tam tikrais laiko tarpais. Numatoma vienkartinio stebėjimo trukmė, stebėjimų skaičius, intervalai tarp stebėjimų. Įvykių imčių technika-kai tyrėją domina tam tikros rečiau pasitaikančios elgesio apraiškos. Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose dar dažnai vadinamas eksperimentu, nes šiuo atveju tiriamajam pateikiama užduotis(pvz. Įsiminti beprasmių skiemenų eilę)ir stebimas, registruojamas tiriamojo elgesys. Jo teisingų atsakymų skaičius. Savistaba – asmuo stebi savo vidinius išgyvenimus, savo emocines reakcijas, elgesį. Labai subjektyvus metodas, naudojamas greta kitų tyrimo metodų. Tiriamųjų apklausa – tiriamieji žodžiu arba raštu turi atsakyti į pateiktus klausimus. Apklausos formos: laisvas pokalbis- gali vykti pagal įvairų planą arba išvis neplanuojama iš anksto. Laisvame pokalbyje užsimezga betarpiškas kontaktas. Labai svarbu, kad tyrėjas sugebėtų sukurti palankią psichologinę atmosferą, kad tiriamasis norėtų kalbėti, išsisakyti. Laisvo pokalbio trūkumas: gali nukrypti ir apeiti svarbiausius dalykus, ypač tuos dalykus, kuriuos nori išsiaiškinti. Standartizuotas pokalbis- iš anksto numatyti pagrindiniai klausimai. Pokalbis vienodai vedamas su visais tiriamaisiais. Surenkama vienodo lygio informacija, kurią galima lyginti. Anketos –masiniai apklausai. Testai- tiriamiesiems pateikiamos vienodos standartizuotos užduotys. Pagal užduočių atlikimo rezultatus sprendžiama apie tam tikrų psichinių ypatybių išsivystymo lygį. Testais atliekami matavimai padeda nustatyti individo vietą panašių individų tarpe. Pagal įvairius kriterijus, skiriamos testų rūšys: 1. pagal psichinių reiškinių sritį, kurią norime įvertinti. Tai bendrųjų sugebėjimų testai, specialiųjų sugebėjimų testai, asmenybės testai, savitarpio santykių testai. 2. žinių testai- pagal atsakinėjimo pobūdį gali būti: a) žodiniai; b) nežodiniai- atlikti praktinius veiksmus(erdvinė vaizduotė). Tyrimo strategijos. 1. Aprašomoji(stebėjimo)- tikslas aprašyti reiškinį arba jo eigą, parodyti tam tikrų faktų pasiskirstymą. Gali būti naudojami įvairūs duomenų rinkimo būdai: a) tyrėjas yra pasyvus, tik stebi ir registruoja- daromos išvados yra aprašomojo pobūdžio. Stebėjimo strategijos privalumai- sistemingais stebėjimais kaupiama nauja faktinė medžiaga ir remiantis stebėjimais gauta medžiaga galima formuluoti hipotezes apie priežastinius reiškinių ryšius, galima numatyti tolimesnius tyrimus. 2. Korialiaciniai tyrimai- tikslas įvertinti ryšį tarp dviejų ir daugiau kintamųjų. Paprastai skaičiuojamas korialiacijos koeficientas: jei arti 0- ryšio tarp kintamųjų nėra; arti 1- ryšys yra. Gali būti teigiama ir neigiama. Teigiama- rodo., didėjant vienam kintamajam, didėja ir kitas. Neigiama- rodo, kad didėjant vieno kintamojo reikšmėms, kito kintamojo reikšmės mažėja. Korialiacija nurodo ryšį, bet nenurodo priežastingumo. 3. Eksperimentinė strategija- šiuo atveju tyrėjas yra aktyvus, jis sukelia norimą tirti reiškinį. Keisdamas sąlygas stebi, kaip priklausomai nuo jų kitimo, kinta jo stebimi reiškiniai. Formuluojama tokia hipotezė: mažėjant teksto šrifto dydžiui, lėtėja skaitymo greitis- šiuo atveju šrifto dydis nepriklausomas kintamasis, kadangi jį keičia tyrėjas. Skaitymo greitis priklausomas kintamasis. Nepriklausomas kintamasis bus žmogaus elgesys. Eksperimentai: laboratoriniai, natūralūs. PAŽINIMO PROCESO JUTIMAS IR SUVOKIMAS Jutimas. Pats paprasčiausias organizmo ryšys su išorine aplinka palaikomas jutimu. Jutimą sukelia išorinės aplinkos daiktų, iš vidinių organinių procesų siunčiami energijos srautai. Šie srautai veikia juntamąsias nervines ląsteles. Jose energija paverčiama nerviniu impulsu. Jaudinimas prasidėjęs periferinėse, nervinėse ląstelėse pasiekia galvos smegenis ir virsta procesu jutimu. Yra psichinis procesas. Objekto savybės vaizdo, pojūčio formavimasis. Pojūtis- adekvataus dirgiklio arba stimulo vaizdas( garsas, kvapas, spalva, forma). Informacija teikia(rega, klausa, uoslė, skonis, lietimas). Dar skiriami judėjimo arba kinesteriniai pojūčiai –jų receptoriai yra raumenyse. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Judėjimo pojūčiai signalizuoja apie raumenų susitraukimą. Pusiausvyros pojūčiai – receptoriai yra vidinėje ausyje ir signalizuoja apie galvos ir kūno padėtį, judėjimą. Organiniai pojūčiai- receptoriai yra daugelio vidaus organų sienelėse. Yra tie pojūčiai kuriuos juntame: alkio, troškulio, vidaus skausmų atvejais. Pojūčiai teikia informaciją apie atskiras daikto ar reiškinio savybes. Regime įprasmintus vaizdus. Girdime balsą, lapų šlamesį. Kitaip tariant yra suvokiama objekto visuma. Suvokimas – yra psichinis procesas, daikto ar reiškinio, vaizdo visumos formavimasis. Suvokimo rezultatas-suvokinys- daikto ar reiškinio visumos vaizdas. Suvokimo negali būti be jutimų. BENDRIEJI POJŪČIŲ YPATUMAI 1. Modalumas- pojūčių pasiskirstymas pagal rūšis. 2. Intensyvumas-kiekvienas pojūtis yra tam tikro intensyvumo. Pojūčio intensyvumas priklauso nuo dirgiklio jėgos, taip pat nuo jutimų organų būklės. Pojūčiai skiriasi trukme, ji priklauso nuo laiko, kurį dirgiklis veikia jutimo organą. 3. Jautrumas- jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklį ir į to intensyvumo kitimus. Mažiausias dirgiklio intensyvumas, kuris sukelia pojūtį, vadinamas- absoliučiu žemutiniu pojūčio slenksčiu . Didžiausias dirgiklio intensyvumas, kuris sukelia adekvatų pojūtį, vadinamas- absoliučiu aukštutiniu pojūčio slenksčiu. Peržengus šį slenkstį dirginimas sukelia kito modalumo pojūtį ir sukelia skausmą. 4. Adaptacija- jutimo organų prisitaikymas prie dirgiklio stiprumo. Vyksta keičiantis receptorių jautrumui. Pakankamai greitai prisitaiko regos, skonio, uoslės kintamosios ląstelės. 5. Sinestezijos(pojūčių ypatumas)- kai vieno modalumo pojūčiai sukelia kito modalumo pojūčius(garsas gali sukelti spalvos pojūtį- spalvinis tonas: šiltas, šaltas. Pvz. Alkio pojūčiai- tamsūs. Sotumo pojūčiai- šviesūs. Kvepalai- švelnūs). SUVOKIMAS SUVOKIMO BENDRIEJI YPATUMAI 1. Suvokimo daiktiškumas- objektas suvokiamas, kaip konkretus erdvėje ir laike išskirtas atskiras fizinis krūvis. Suvokiant kartu atliekamas tam tikras sprendimo aktas, tai yra suvokiamasis objektas išskiriamas iš kitų ir priskiriamas tam tikrai objektų klasei arba kategorijai. Tai vadinama suvokimo kategorijalumas. 2. Suvokimo visibiškumas- objektas suvokiamas kaip visuma, kurioje tarp dalių yra erdvės ir laiko santykiai. Dalys tarpusavyje susiję pagal prasmę. Suvokimo metu, tai kas suvokiama yra skiriama į figūrą ir foną. Yra eilė veiksmų, kurie padeda išskirti figūrą iš fono: a) artimumas- į visumą arba figūrą jungiami artimiausi elementai(vertikaliai):          b) panašumas- į visumą jungiami panašūs elementai ( horizontaliai):      c) gero tęsinio veiksnys d) uždarumas-jei yra keletas uždarų ir atvirų figūrų į visumą jungiamos uždaros.      SUVOKKIMO PASTOVUMAS ARBA KONSTANTIŠKUMAS Objekto vaizdas išlaiko savo pagrindinius bruožus esant skirtingoms suvokimo sąlygoms. Daikto dydžio, spalvos ir formos suvokimo konstantiškumas. Dydžio- suvokiant žmogų esantį už kelių metrų, jo vaizdas tinklainėje mažiukas, bet suvokiam, kad tai yra suaugęs normalus žmogus. Spalvos- pasireiškia tos pačios spalvos, objektus suvokiant skirtingo stiprumo šviesoje( žalias lapas ir ryškioj šviesoj ir prieblandoj žalias). Formos- pasireiškia, kad žiūrint į tą patį daiktą iš skirtingų pusių, daikto vaizdas tinklainėje keičiasi, tačiau suvokiame, kad tai yra tas pats tos pačios formos daiktas. SUVOKIMO ILIUZIJOS Iliuzija- netikslus, iškreiptas objekto vaizdas. Susidaro objektui veikiant jutimo aparatą. Tai yra objektyvus, dėsningas psichologijos reiškinys. Daugiausia tyrinėtos optinės iliuzijos. Pvz. vienodi Tyčernio iliuzija (vienodi) Zoninė iliuzija Ponzo iliuzija Tribaras (kažko per daug) DĖMESYS Dėmesys- tai nėra pažinimo procesas, tai psichinės veiklos organizatorius, jis padeda nukreipti veiklą tam tikra linkme. Padeda vieną dalyką išskirti iš kitų. Ir šia prasme dėmesys yra pagrindinis informacijos atrankos tvarkytojas. Būtent dėmesio dėka žmogaus veikla įgauna atrankinį arba selektyvų pobūdį. Visa tai į ką sutelktas dėmesys yra laikoma dėmesio objektu, o visa tai kas jį supa – dėmesio fonas. Jie gali keistis vietomis. Priklausomai nuo to, kas yra dėmesio objektas yra skiriamos dėmesio rūšys: Sensorinis arba sensorinis percepcinis dėmesys- juntant ir suvokiant dėmesio objektus yra įvairiausi daiktai ir reiškiniai. sensoriniai procesai- jutimo procesas;percepcija- suvokimas. Dar skirstoma į regimąjį, girdimąjį ,lietimo, interocepcinį(pojūčiai ateinantys iš vidaus organų). Intelektinis dėmesys-mąstant, kalbant dėmesio objektu yra įsisąmoninta mintis. Atliekant tam tikrus veiksmus vieni judesiai dėmesiu išskiriami iš kitų tai yra motorinis dėmesys. Dėmesio objektu gali būti emociniai išgyvenimai, tai bus emocinis dėmesys. Pagal platumą skirstomas dėmesys į :selektyvų ir paskirstytą. Selektyvus dėmesys-tai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą arba informaciją. Skirstomas į; nevalingą ir valingą.  nevalintas- tai sąmonės sutelkimas į objektą, kai nebuvo išankstinio ketinimo, išskirti tą objektą iš fono. Ši dėmesio rūšis dar vadinama orientaciniu refleksu . Nevalingą dėmesį sukelia nauji, neįprasti, judantys objektai, reikšmingi įvykiai.  valingas- tai iš anksto numatytas dėmesio objekto išskyrimas iš fono, susijęs su valios pastangomis. Paskirstytas dėmesys- kai informacija suvokiama dviem ir daugiau kanalais(rega, klausa) arba, kai atliekami du ir daugiau veiksmų. Dėmesio ypatybės. Skiriamos šios: apimtis, paskirstymas, perkėlimas, intensyvumas, patvarumas, svyravimai.  dėmesio apimtis – vienu metu aiškiai suvokiamų objektų kiekis- laikomas dėmesio apimtim. Apimtis praktiškai nesiskiria nuo trumpalaikės atminties. Apimties yra 7+ 2 objektai( vienu metu iki 0,3 sek pateikus eilę raidžių suvokiamas jų kiekis). dėmesio paskirstymas-pasireiškia žmogui atliekant keletą veiksmų vienu metu. Labai susijęs su dėmesio perkėlimu -tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į dėmesio foną arba iš vienos veiklos į kitą.  dėmesio intensyvumas arba koncentracija- tai yra dėmesio sutelktumo į dėmesio objektą laipsnis. Sprendžiama apie jį-Kiek jis atsparus pašaliniams trukdymams.  dėmesio patvarumas-apibūdinamas laiko trukme, per kurią individas išlaiko dėmesį į tą patį objektą.  dėmesio svyravimas- vyksta savaime kas 2-5 sek. Todėl dėmesio patvarumas yra santykinis. ATMINTIS Jutimu ir suvokimu gauta medžiaga patenka į atminties saugyklas. Jeigu apibėžti atmintis-pergyventų minčių, psichinių būsenų, taip pat informacijos apie daiktus ir reiškinius įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas. Atminties ypatumas tai, kad atmintis padeda išlaikyti dabartinio gyvenimo sąsajas su praeitimi. Tuo būdu padeda išlaikyti asmenybės vientisumą. Sutrikus atminčiai, asmenybė tarsi suskyla, suskyla žmogaus aš, irsta jo santykiai su aplinka. Be atminties nebūtų pastovių asmenybės motyvų, nuostatų, išgyvenimų. Atmintis laikoma tam tikra sistema, kurią sudaro posistemės, jos vadinamos atminties rūšimis, tai yra: sensorinė(jutiminė) atmintis, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Sensorinę (jutiminę) atmintį-sudaro fizinių stimulų požymiai( garsai, kvapai, regimieji vaizdai). Informacija laikoma labai trumpą laiką( rega-elektromagnetiniai). Jos paskirtis- užtikrinti suvokiamo pasaulio vientisumą. Be sensorinės atminties negalėtume suprasti kalbos( girdėtume su pertraukomis). Dalis informacijos išširsta, dalis perduodama į trumpalaikę atmintį. Informacijos atranką ir pervedimą į trumpalaikę atmintį lemia 2 procesai: 1.dėmesys-kaip informacija kaip informacija duodama dėmesio pagalba, pervedama tai kas reikšminga ;2. modelių atpažinimas- regim tam tikrą linijų rinkinį. Šitas linijų reginys patenka į sensorinę regos atmintį ir tuo pat metu šis linijų rinkinys lyginamas su vaizdiniais, kurie yra saugomi ilgalaikėje atmintyje. Ieškoma, ar yra toks konkretus linijų derinys, randame, ir kadangi ilgalaikėje atmintyje viskas kas saugoma yra įprasminta, atpažįstame, kad tai yra kažkas panašaus į raidę A. Tai kas veikia regos analizatorių pavadiname raide A. Kai informacija įvardijama raide A, atiduodama į trumpalaikę atmintį. Trumpalaikė atmintis- joje laikoma įprasminta informacija. Informacija užkoduota vaizdiniais. Apimtis 7+2 simboliai. Trumpalaikės atminties paskirtis kaupti naują informaciją ir dirbti su ta informacija. Tam tikra trumpalaikės atminties atmaina dar vadinama darbine arba operatyvine (pvz. Atliekant aritmetikos veiksmą). Iš trumpalaikės atminties dalis informacijos pervedama į ilgalaikę atmintį, kita dalis ištrinama. Iš trumpalaikės į ilgalaikę pervedama: 1. jei kartojama ilgą laiką. 2. jei įprasminama. 3. automatinis pervedimas. Ilgalaikė atmintis- didelio kiekio informacijos išsaugojimas ilgą laiką. Yra semantinis kodavimas-sąvokomis . vaizdinis kodavimas- vaizdiniais. Vieną ir tą pačią informaciją galima užkoduoti vienu ir kitu būdu. Ilgalaikėje atmintyje yra skiriama procedūrinė atmintis- kartais vadinama įgūdžių atmintim- tai yra mokėjimas atlikti veiksmus. Šiuo atveju įsimenama praktiškai veikiant arba stebint kitų atliekamus veiksmus. Skiriama deklaratyvioji (faktų atmintis- tai yra atmintis tam tikrai informacijai. Ši atmintis dar skiriama į epizodinę ir semantinę.  epizodinė- autobiografinė atminties sistema atsakinga už savo paties gyvenimo įrašų saugojimą. semantinė- saugo bendresnio pobūdžio informaciją, tai yra įvairios sąvokos, faktai, taisyklės, idėjos, įvairios normos. ATMINTIES PROCESAI Pagrindiniai: įsiminimas, saugojimas, atsiminimas. Užmiršimas nėra atminties procesas. Įsiminimas-šiame etape fiksuojame tai, kas vėliau turi būti atsiminta ir skiriami tokie įsiminimo procesai: 1. Įsidėmėjimas- vieną kartą ir trumpai stebėto įvykio tvirtas ir tikslus įsiminimas. 2. Nevalintas įsiminimas- pastangų nereikalaujantis, besikartojančių įvykių prisiminimas. 3. Valingas įsiminimas- įsiminimas reikalaujantis valios pastangų. Gali būti mechaninis prasminis. Saugojimas-apie tai kiek medžiagos išsaugota sprendžiame pagal atsimintinos medžiagos būklę ir tikslumą. Neurofiziologai saugojimą supranta, kaip struktūrinių ir funkcinių pokyčių išlaikymą nerviniame audinyje. Atsiminimas aktualizavimas to kas buvo įsiminta. Atsiminimas skirstomas: atpažinimas, įvykio ar objekto atsiminimas jam pasikartojus, atpažįstant matytą žmogų, atgaminimas( reprodukcija), tikslus įvykio ar įvykių sekos atsiminimas jiems nesikartojant. • Prisiminimas- sunkus, lėtas procesas reikalaujantis daug pastangų. • Atkūrimas- kadangi tenka atsiminti didelį kiekį informacijos, todėl dalis tos informacijos užmirštama. Užmirštus faktus reikia atstatyti ir įjungti į visą faktų sistemą. Šiuo atveju silpniau įsimintina medžiaga rekonstruojama, tai yra papildoma faktais iš kitų sričių ar ankstesnėmis žiniomis. • Atsiminima- emociškai nuspalvinti žmogaus gyvenimo įvykiais Užmiršimas- įsiminimui priešingas procesas. Priežastys labai įvairios : 1. užmirštama, kai turima informacija nepanaudojama veikloj. 2. atsiminimas santykinai pablogėja, jeigu vyksta kitoje aplinkoje, negu buvo įsiminta. 3. irsta atminties pėdsakai, engramos, kurios susidaro įsiminimo metu nerviniame audiny. 4. internferencijos teorija. Retro aktyvinė internferencija arba retro aktyvinis slopinimas ir proaktyvinė internferencija arba proaktyvinis slopinimas. Retoriška, kad nauja informacija trukdo atsiminti ankščiau įsimintą proaktyvinę informaciją- seniau įsimintą informaciją slopina, naujai įsimenama. ATMINTIES TIPAI Skirtingi žmonės nevienodai lengvai įsimena ir nevienodai lengvai atsimena skirtingu būdu gautą informaciją. Pagal tai kokiu būdu, kokia medžiaga geriau įsimenama skiriami atminties tipai: 1. konkretus vaizdusis: a)regimasis; b)girdimasis; c)judesių(motorinis). 2. apstraktus žodinis. 3. mišrus. MĄSYMAS Jeigu jutimas ir suvokimas yra betarpiški pažinimo būdai, tai mąstymas- tarpiškas pažinimo būdas. Mąstymas- per jutimus ir suvokimus gauta ir atmintyje saugoma informacija. Mąstymas- tarpiškas ir apibendrintas tikrovės ryšių pažinimas ir kartu mąstymas yra aukščiausias žmogaus veiklos reguliavimas ir savireguliacijos būdas. MĄSTYMO STRUKTŪRA, MĄSTYMO TURINIO FORMOS Formos, kuriomis formuojama gauta informacija: vaizdiniai, sąvokos, sprendiniai. Informacija pertvarkoma mąstymo operacijomis. Vaizdinys - daikto ar reiškinio vaizdas, kuris kyla atmintyje arba vaizduotėje, kaip pats objektas. Jutimo organų nebeveikia. Vaizdiniai priklausomai nuo apibendrinimo lygio skiriami: į dalinius ir bendruosius. Bendrieji -Kaip panašūs objektai ar reiškiniai suvokiami daug kartų formuojasi vaizdinys, kuriame užfiksuoti bendriausi tos objektų klasės ypatumai. Daliniai- daliniame vaizdinyje kartu su bendrais ypatumais užfiksuoti konkretūs to daikto ar reiškinio ypatumai( dalinis-konkreti upė). Sąvokos- skiriasi didesniu apibendrinimo lygiu. Esminis sąvokos bruožas, jos ryšiai su kitomis sąvokomis. Sąvokos vieta sąvokų sistemoje priklauso nuo jos apimties ir nuo jos turinio. Sąvokos Apimtis- ja apimami daiktai ar reiškiniai(sąvoka medis bus siauresnė už sąvoką augalas, platesnė už sąvoką beržas). Sąvokos turinys-tai yra visiems šios klasės nariams bendri ir esminiai požymiai(medis-apima visus medžiams būdingus požymius). Sąvoka – tai mąstymo forma, joje užfiksuoti esminiai ir bendrieji objektų požymiai. Sprendiniai- tai mintis, kuri ką nors teigia arba neigia. S-P sprendinio loginė struktūra S- subjektas ryšys ir P- predikatas, tai dvi sprendimo pusės (pvz. Subjektas- visi grybai, predikatas- sporiniai augalai(bendrinis sprendinys)). Sprendiniai nurodo ar objektas turi, ar neturi kokias nors savybes. Bendrieji sprendiniai yra vieniniai ir daliniai(pvz. Vieniniai- akmuo Puntukas vienas iš didžiausių akmenų Lietuvoje. Daliniai- kai kurie dirbantieji yra studentai.). Gali būti: teigiamieji sprendiniai(visi ankščiau išvardinti) ir neigiamieji (nė vienas mūsų kurso studentas neturi įsiskolinimų.) MĄSTYMO OPERACIJOS Mintyse turimos žinios pertvarkomos mąstymo operacijomis. Bendriausio mąstymo operacijos yra: analizė ir sintezė. analizė- mąstymo objekto skaidymas mintyse į sudėtines dalis, taip pat to objekto savybių, požymių, santykių išskirimas. sintezė-išskirtųjų objekto dalių, bei santykių jungimas į visumą. Tai yra viena kitai priešingos operacijos, bet viena be kitos egzistuoti negali( atimtis, sudėtis). Analizės ir sintezės formos palyginimas, lyginant nustatomas objektų panašumas ir skirtumas. Panašumų ir skirtumų radimas susijęs tarpusavyje. Skyrimas ir apstrachavimas: skyrimo operacija- padeda atsekti esminius skirtumus. Apstrachavimas- išskirimas ir atsiejimas reikšmingo požymio ir kartu atitrūkimas nuo kitų to paties objekto požymių. Pagrindinė mąstymo savybė yra atvirkštamas. Jeigu yra viena, turi būti priešinga kita, kuri papildo kontroliuoja. Mąstymo operacijos reikalingos apibendrinimui. Apibendrinimas- tai daiktų ar reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę, atsižvelgiant į bendras ir esmines savybes. Apibendrinimas gali vykti indukcijos būdu- tai yra einama nuo atskirų faktų, prie bendrų taisyklių, dėsnių, išvadų. Dedukcinis- mintyse einame nuo bendro teiginio, prie atskiro reiškinio ar fakto. MĄSTYMO RŪŠYS Skiriamas: veiksminis, vaizdinis, sąvokinis mąstymas. Veiksminis mąstymas- paprasčiausia elementariausia forma. Kai daiktų santykiai aptinkami, keičiant pačius daiktus, veikiant su pačiais daiktais( vaiko mąstymas yra veiksminis, nes jis veikdamas su daiktais pažysta savybes pvz. mažesnį deda į didesnį). Palaipsniui nuo išorinių veiksmų pereinama prie vidinių mintinių veiksmų. Veiksmų perkėlimas į mintinį planą yra vadinamas- interiorizacija. Toliau žaisdamas vaikas turi mintyse atgaminti suaugusiųjų santykius, jų elgesį, daiktams priskirti savybių kurių šie neturi ir tai susiję su vaizdiniu mąstymu. Šios dvi mąstymo rūšys vaizdinis ir veiksminis yra ikisąmoninis mąstymas, todėl, kad nepadeda išskirti esminių daiktų savybių. Sąvokinis mąstymas-mąstymas sąvokomis, loginėmis konstrukcijomis . jeigu tai siejama su individu, siejama su mąstymo tipu. MĄSTIMO TIPAS- būdingiausia atskiro individo mąstymo forma( mechanikui būdingas veiksminis mąstymas, dailininkui- vaizdinis, chemikui- sąvokinis). Mąstymo tipas susijęs su profesija, bet priklauso nuo įgimtų dalykų. MĄSTYMO RAIDOS STADIJOS- kaip paprasčiausia: veilsminis, vaizdinis, sąvokinis. Žmogui būdingos visos 3 rūšys, tik kai kurios labiau pasireiškia. INTELEKTAS Intelektą paprasčiau išmatuoti, negu pasakyti, kas tai yra. Yra daug teorijos, skirtingos kultūros intelektą vertina skirtingai- tai padėti išgyventi. Šiaurės Amerikoje svarbiu intelekto požymiu laikomas- mokėjimas, sugebėjimas nuosekliai ir logiškai reikšti mintis. Afrikos kai kuriose tautose intelektas tapatinamas su gebėjimu medžioti. Kai kurių ramiojo vandenyno salų gyventojai- sugebėjimą valdyti laivus. Teorijos doc. psichologai negali pasakyti ar yra vienas veiksnys pavadintas intelektu. Bet kuriuo atveju kalbama, kad intelektą sudaro tam tikri sugebėjimai. Neverbalinį intelektą apibūdina konstravimai, erdvinė vaizduotė. Atspindi kas yra įgimta. TEORIJOS Anglų psichologo CH. SPEORMAN- 1904- teorijos paskelbimo metai. Aptiko, kad žmonės yra gabūs vienoje veiklos srityje, sėkmingai atlieka kitose veiklos srityse. Pagal jį intelektualus asmuo greitai perpranta reiškinių esmę, priima protingus sprendimus, protingai veikia įvairiose situacijose. Pagal jį intelektas, tam tikros psichinės energijos šaltinis. Šis šaltinis teikia energiją kiekvienai veiklai. Ir šitie prieštaravimai, jų būvimas yra vieno ir to paties pagrindinio reiškimasis skirtingu aktyvumu. Amerikiečių psichologo I.L.THURSTOM- 1937, 1947- teorijos paskelbimo metai. Jo nuomone reikėtų daugiau dėmesio skirti skirtumams tarp atskirų sugebėjimų ir remdamasis tyrimais sudarė sąrašą 7- pagrindinių protinių sugebėjimų: S veiksnys- erdvinė vaizduotė. P veiksnys- suvokimo ir orientavimosi sritis. N veiksnys- skaičiavimo įgūdžiai. V veiksnys- kalbos supratimas. W veiksnys- kalbėjimo įgūdžiai. M veiksnys- atmintis. R veiksnys- apibendrinamasis mąstymas. Šie sugebėjimai yra sąlyginai vienas nuo kito nepriklausomi. Tačiau tai yra pirminiai ir nepagrindiniai sugebėjimai, tai yra ką galima pavadinti- pagrindiniu generaliniu intelektu. J.P. GIULFORD-1959- teorijos paskelbimo metai. Kubas- kuris susideda iš 120 mažų kubų arba faktorių. Išskyrė 3 pagrindinius protinių sugebėjimų parametrus: operacijos, turinys ir rezultatai. Operacijos- yra mąstymo veiksmai. Turinys- terminai, kuriais mes mąstome. Rezultatai- tai mūsų tiesiog mąstymo rezultatai- mintys, idėjos, supratimas. R.B. COTTELL-1971-teorijos paskelbimo metai. Jis išskyrė 2 protinių sugebėjimų grupes ir teigė, kad yra nežymūs skirtumai tarp atskirų sugebėjimų, kiekvienos grupės viduje. 1. susiformavęs intelektas arba stabilus- tai būtų sugebėjimas samprotauti, verbaliniai ir skaičiavimo įgūdžiai. Šie sugebėjimai išryškėja mokykloje, labai įtakoje aplinka, mokymas, ugdymas. 2. kintantis intelektas arba fliuktuojantis intelektas-jis pasireiškia sprendžiant visai naujus uždavinius. Tai būtų erdviniai sugebėjimai, psichologinis judrumas, mąstymo greitis, trumpalaikė atmintis. Intelektas siejamas su amžiumi max. pasiekia paauglystėje, paskui mažėja. Žmogus nepastebi kritimo –kompensuoja žinios įgūdžiai. Susiformavęs intelektas Fliuktuojantis intelektas amžius Kūdikystė, vaikystė, paauglystė, suaugęs, senatvė R. STERNBERG- 1982, 1985-teorijos paskelbimo metai. Intelekto, kaip informacijos perdirbimo teorija. Išskiria 3 pagrindinius komponentus: 1. Metakomponentai- kontrolės ir vykdymo procesai sprendžiant problemas reguliuoja visą psichinę ir fizinę veiklą. 2. Atlikimo komponentai- psichiniai procesai, kurie vyksta atliekant užduotį. Tai užduoties užkodavimas, ryšių nustatymas, galimų sprendimo strategijų palyginimas. 3. Žinių įgijimo komponentai-tai psichiniai procesai , kurie vyksta mokantis naujų dalykų. Tai būtų reikšmingos informacijos atskirimas nuo mažiau svarbios, naujos informacijos siejimas su jau turima. H. GARDNER. Intelektą sudaro 7 sugebėjimų grupės: 1. kalbinės- verbalinis intelektas- tai sugebėjimas tinkamai panaudoti žodžius, suprasti metaforas, gerai įsisąmoninti verbalinę(žodinę) medžiagą. 2. muzikinis-ritmo ir ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo vaizdiniai. 3. loginis matematinis intelektas- mąstymo lankstumas, sugebėjimas grupuoti, įžvelgti dėsningumus- juos apibendrinti. 4. erdvinis-sugebėjimas suvokti erdvės figūras ir santykius. Vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti. Akivaizdžiai pasireiškia architektams, inžinieriams. 5. kūniškais- kinestezinis- tai beveik tobulas kūno suvokimas ir valdymas. Juo pasižymi sportininkai, šokėjai. 6. vidinis asmeniškasis intelektas-tai tam tikra žinių apie save forma, nuovoka apie savo jausmus, savų kūno funkcijų valdymas( indų joga).7. tarpasmeninis –ši dar vadinama šiuolaikiniu intelektu- tai tiesiog sugebėjimas bendrauti. INTELEKTO MATAVIMAS ℓ Q- Intelekto koeficientas ℓ Q    100 ; PA- psichinis amžius. CA- biologinis amžius. Kiekybiškai vertinti intelektas pradėtas 1905m Prancūzijoje. Reikėjo atrinkti, mokslui negabius vaikus. Tam tikros amžiaus grupės vaikams buvo pateikiamos užduotys ir nustatyta, ką gali atlikti vidutinis to amžiaus vaikas. Tai buvo pavadinta psichiniu amžiumi. Vidutinis- tai, kai vaiko psichinis amžius lygus jo biologiniam amžiui ℓ Q=100. jeigu vaikas gerai sprendžia vyresnio amžiaus vaikų užduotis, jo psichinis amžius bus aukštesnis už biologinį amžių ℓ Q100, vaiko intelektas žemesnis už vidutinį. 68,26% žmonių yra vidutinio intelekto, apie 13,59% aukšto ir tiek pat žemo. 2,14%- labai aukšto ir tiek pat labai žemo. INTELEKTĄ ĮTAKOJA 1. Genetiniai veiksniai- tai ką paveldi su paveldima informacija. 2. Įgimti- tai veiksniai kurie veikia organizmo vystymąsi nuo ląstelės apvaisinimo iki gimimo (ligos, medikamentų vartojimas, nepilnavertė motinos mityba, chromosomų anomalijos). 3. Aplinkos veiksniai- mityba, nepakankama mityba pirmaisiais 6 gyvenimo mėnesiais. Jei vėliau bus maitinamas normaliai, gyvens normaliose sąlygose, bus pakankama psichinė stimuliacija, tai 4-5 gyvenimo metais, jis savo vystymusi gali pasivyti bendraamžius, kurie buvo normaliai maitinami. Psichinė stimuliacija labai didelę reikšmę turi intelektiniam vystymuisi, nuo pat pirmų gyvenimo dienų(kuo daugiau su vaiku bendrauti). Įtakoja socialinė tėvų padėtis. Vaiko Intelektui turi įtaką, kuris šeimoje gimė- kuo vėliau tuo mažesnis. Pirmagimiai labiau išsivystę. EMOCIJOS IR JAUSMAI Emocijos- trumpalaikiai, situaciniai išgyvenimai. Jausmai – ilgesnį laiką trunkantys išgyvenimai. Tai yra santykių su socialinės aplinkos reiškiniais išgyvenimas. EMOCINIAI REIŠKINIAI JŲ SAVYBĖS 1. Toliariškumas( džiaugsmas-liūdesys, baimė- drąsa) –tai yra kraštutinės padėtys. Tarp jų būna daug tarpinės padėties užimančių išgyvenimų. 2. Jausmas gali būti gilus arba paviršutiniškas. Gali būti laikoma asmenybės savybė. Taip pat jausmų gilumas susijęs su tą jausmą sukėlusiomis vertybėmis. Gilesni jausmai atsiranda su lyg asmenybės branda, kai perprantami gyvenimo prieštaravimai. 3. Steniškos arba aktyvios ir asteniškos arba pasyvios, kurios skatina organizmą steniškos(aistra), asteniškos( liūdesys, neviltis. 4. Dvilypumas arba ambivalentiškumas- tai yra, kai vieno ir to paties objekto atžvilgiu juntami prieštaringi jausmai( meilė ir neapykanta). Tai nėra geras reiškinys. Paprastai jis atsiranda, kai būna sudėtingos gyvenimo situacijos. Jei tokios situacijos toliau tęsiasi gali sukelti patologines būsenas( depresija). Emociniams reiškiniams būdingi kintamumo ir pastovumo požymiai. Priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių, jie gali būti iš teigiamų pereiti į neigiamus ir priešingai. EMOCINIŲ REIŠKINIŲ KOMPONENTAI 1. Tai subjektyvus išgyvenimas, tai ką mes jaučiame(baimė, pyktis, liūdesys). 2. Fiziologiniai pokyčiai- emocijų kaita susijusi su kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos, vidaus sekrecijos liaukų, raumenų veiklos pakitimais. 3. Emocinių reiškinių išorinės raiškos formos. Gali būti neverbalinė raiška( keičiasi mimika, kūno judesiai, kūno pozos, kalbos intonacija). Verbalinė raiška- žmogus emocijas, tiesiog įvardina( aš piktas, aš laimingas). Galima emocijas išreikšti frazėmis( jaučiuosi, kaip žuvis vandeny; esu, kaip žemę pardavęs). Žmogus nurodo ką norėtų daryti išgyvendamas tas ar kitas emocijas( noriu šokti, rėkti, verkti, skristi). EMOCIJŲ TEORIJOS Viena iš žinomesnių yra dviejų mokslininkų W. JAMES- LANGE teorija. Jie rėmėsi tuo, kad su emocinėmis būsenomis susiję įvairūs kūno pokyčiai( organiniai), jie priėjo išvados, kad pirmiausia atsiranda organizmo pokyčiai, o emocijos atsiranda šiuos pokyčius suvokus. Dirgiklio suvokimas→ kūno reakcija→ emocinis išgyvenimas. Neurofiziologas SIMONOVAS- informacinė emocijų teorija. Teorijos esmė- emocijos susijusios su kiekiu informacijos apie tai, kaip galima patenkinti poreikius. Formulė: E= P(I – I ) E- emocija, P- poreikis, I –informacija būtina, tam, kad patenkintų poreikį, I –esama informacija. 1) Jei P= 0, tai E=0, jeigu poreikis patenkintas, ar jo nėra, emocijos nėra irgi. 2) Jei I = I ,E= 0,jeigu turime pakankamai informacijos, emocijos irgi nėra. 3) Jei I I , E> 0, jei emocija teigiama, jeigu esama informacija viršija būtina. Amerikiečių psichologas CAROLL E. IZARD- SKIRIA 10 PAGRINDINIŲ EMOCIJŲ ir skiria emocijų kompleksus. Emocijas pagrindines laiko todėl, kad kiekviena jų turi specifinį nervinį pagrindą. Todėl, kad turi tik jai būdingus mimikos raiškos kompleksus ir yra tik tai emocijai būdingas subjektyvus išgyvenimas. kiekvieną pagrindinę emociją sudaro 3 komponentai. 1. susidomėjimas- susijaudinimas. Dažniausiai išgyvenama teigiama emocija. Ji motyvuoja mokymąsi, įgūdžių ir mokėjimų formavimąsi . palengvina bendravimą ir socialinį gyvenimą. 2. džiaugsmas- gretutinis kokių tai įvykių komponentas, susijęs su pasitikėjimu savo vertės pajautimu. 3. nustebimas- nustembam įvykus, kokiam tai įvykiui. 4. skausmas- kančia. 5. pyktis- lengva išoriškai atskirti pyktį. 6. pasibjaurėjimas- atsiranda kartu su pykčiu. Gali sukeltu fizinis arba psichinis susidėvėjimas. Jei kyla kartu su pykčiu šis gali stimuliuoti destruktyvų elgesį. Pyktis motyvuoja puolimą, o pasibjaurėjimas norą nusikratyti ko nors. 7. panieka- dažnai atsiranda su pykčiu, ar pasibjaurėjimu. Šias 3 emocijas kartais vadina priešiška triada. Šiaip panieka( šalta emocija) veikiamas žmogus ilgesnį laiką, gali atvesti prie asmenybės sutrikimų. 8. baimė- jeigu ji nėra pernelyg intensyvi, ji stimuliuoja, mobilizuoja žmogaus energiją, jei intensyvi yra žalinga organizmui. 9. gėda- skatina slėptis, gali sukelti nepilnavertiškumo jausmą. Ji gali būti pagrindu, kad atsirastų konformistiškas elgesys, tai yra, elgesys: kad aš elgiuosi taip, kaip elgiasi grupė, nors viduje nepriimu. Ši emocija dažnai padeda išsaugoti savigarbą. 10. kaltės jausmas- susijęs su gėda. Atsiranda pažeidus įvairias normas, reikalavimus( etinius, moralinius, religinius). Dvi ar keletas pagrindinių emocijų, kurių kompleksas reiškiasi santykinai pastoviai ir dažnai, suprantamas, kaip asmenybės emocinis bruožas. Pagrindinės emocijos sudaro tam tikrus emocijų kompleksus: skiria 4 kompleksus: 1. nerimas- kompleksas šių emocijų- baimė, skausmas, pyktis, gėda, kaltė. 2. depresija- sudėtingesnis kompleksas- pagrindinės emocijos: skausmas, pyktis, pasibjaurėjimas, panieka, baimė, kaltė. Pyktis, pasibjaurėjimas, panieka gali būti nukreipti į patį save ir į kitus. Į depresijos elementų sudėtį gali įeiti- bloga savijauta, padidėjęs nuovargis. 3. meilė- labai įvairių rūšių: tėvų, motinos, jaunuolių, meilė dievui, tėvynei. Meilę sudarytų tokios emocijos- susidomėjimas, džiaugsmas, nuostaba. Meilės buvimas ar nebuvimas, neturi įtakos pažinimo procesams. 4. priešiškumas-agresijos pagrindas. Jį sudaro- pyktis, pasibjaurėjimas ir panieka. Šis santykis apsprendžia pasireikš emocija ar ne. PLUTCHIKO EMOCIJŲ RATAS Skiriamos 8 pagrindinės emocijos rato viduje: Šių emocijų deriniai sudaro mišrias emocijas yra 8 mišrios. Kasdieniniam gyvenime emocijos mišrios. EMOCIJŲ IR JAUSMŲ FORMOS Skiriamos atsižvelgiant į jų intensyvumą ir trukmę: 1. elementariosios emocijos. 2. nuotaikos. 3. efektai. 4. aistros. 5. streso būsenos ir frustracijos. Susijusi su stresu. Stresas gali būti frustracijos pasekmė( siekiant tikslo atsiranda kliūtis). 1. Elementariosios- priskiriamas emocinis pojūčių tonas. Tai spalvų, garsų, kvapų jutimas. Beveik visada turi emocinį atspalvį. Priskiriamos vitalinės emocijos- nuo troškulio, alkio, pervargimo, bendros organizmo būklės. 2. nuotaikos- ilgiau ar trumpiau trunkančios vidutinio arba mažo intensyvumo būsenos. Sudaro teigiamą arba neigiamą žmogaus psichinio gyvenimo emocinį foną. Gali keisti suvokimą, elgesį. Nuotaikos priežastis ne visada įsisąmoninama . kai neįsisąmoninta nuotaika išgyvenama, kaip bendras emocinis fonas. Jei priežastis įsisąmoninama, nuotaika išgyvenama, kaip apibrėžta būsena(nuobodulys, ilgesys, džiaugsmas, susidomėjimas). 3. efektai- stiprios ir palyginti trumpos emocinės reakcijos. Kyla, kai staiga pasikeičia svarbios aplinkybės(staigus pykčio prasiveržimas, nevilties). 4. aistra- ilga, vienodai intensyvi ir stipri emocinė būsena. Susijusi su didelio tikslo siekimu( aistra sportui, menui, žmogui, kortom). 5. stresas- tokia emocinė būsena arba reakcija, kurią sukelia ekstremalios sąlygos. Gali sukelti fiziologiniai stresoriai arba psichologiniai. Fiziologiniai labai didelis fizinis krūvis, skausmas, pasunkėjęs kvėpavimas. Psichologiniai- įžeidimas, grėsmė, informacijos perteklius. H. SELJE- nustatė, kad žalingai veikiantys dideli fiziniai krūviai gali pasireikšti 3 tipiškomis reakcijų stadijomis: 1. aliarmu; 2. adaptacijos arba rezistencijos; 3. išsekimo. Aliarmas (stadija)- pirmoji reakcija į žalingus poveikius. Šioje stadijoje kinta kraujo cheminė sudėtis, slopinama galvos smegenų veikla. Po įtampos prasideda apsisaugojimo, pusiausvyros atstatymo periodas, tai yra adaptacijos ir rezistencijos stadija, sunormalėja kraujo cheminė sudėtis, žmogus nugali įtampą, atgauna pusiausvyrą, tačiau stresoriams veikiant ilgesnį laiką pereiname į trečią fazę išsekimą. Šioje stadijoje prasideda nervų sistemos sutrikimai, galimas kūno išsekimas. Frustracija- kurią sukelia objektyviai nenugalimi arba įsivaizduojami nenugalimi sunkumai. Frustracijos schema │ Siekimas kliūtis tikslas Frustracija reiškiasi tam tikromis elgesio ir išgyvenimų formomis. Frustracijos pasireiškimo būdai: 1. Agresyvumas- veiklos kliūties atžvilgiu arba jos pakaitalo atžvilgiu. Tai gali būti puolimas, grasinimas, priekabiavimas, grubumas. Gali pasireikšti įtūžiu. 2. Regresija- tai primityvesnė veikla, veiksmas(beprasmiai tauškalai, isteriškas juokas). 3. Fiksacija- tipiškas pasireiškimo būdas, reiškiasi dviem formomis. Nors kliūtis ir yra, bet ankstesnė veikla tęsiama. Viso dėmesio sutelkimas į frustratoriaus analizę. Frustracija gali pasireikšti asteminėmis būsenomis, reakcijomis, tai yra depresinės būsenos( liūdesys). Gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės. Tie atvejai, kai frustratoriai nesukelia frustracijos vadinama frustracijos tolerancija- susijus su tam tikromis pastangomis, sulaikyti nepageidaujamas reakcijas. Aukštesnieji jausmai-būdingiausia ypatybė savirealizacija. 1.Doroviniai- moraliniai jausmai,- susiję su visuomenėje priimtų elgesio ir etikos normų laikymusi arba pažeidimu(sąžiningumo, solidarumo,meilės tėvams, vaikų tėvams). 2. Intelektiniai jausmai- susiję su žmogaus protine veikla. Kyla sprendžiant įvairias praktines ir teorines programas(žingeidumas, įsitikinimas, abejojimas). 3.Estetiniai jausmai- kyla suvokiant grožį, meno kūrinius, žmonių poelgius, santykius, kliūtis. 4. Praktiniai jausmai- susiję su praktine veikla, su jos kaita sėkmėmis ir nesėkmėmis. ASMENYBĖS TEMPERAMENTAS. CHARAKTERIS IR ASMENYBĖS KRYPTINGUMAS Temperamentas – tai individo psichinių ypatybių nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika, visuma. Sąvoką sukūrė HIPOKRATAS IV amž pr m.e. teigė, kad temperamento tipą lemia 4 pagrindinių žmogaus skysčių santykis(kraujas, gleivės, juodoji tulžis, geltonoji tulžis). Cholerikas, sangvinikas, melancholikas, flegmatikas. Viena iš jų PAVLOVO klasifikacija. Pavadinimai tie patys, pagrindas yra aukštosios nervinės veiklos tipas. Šį tipą lemia dviejų pagrindinių nervinių procesų jaudinimo ir slopinimo 3 ypatybės: 1. Jėga. 2. Pusiausvyrumas. 3. Paslankumas. • Melancholiką – kiekvienas reiškinys veikia slopinamai. Žmogus niekuo netiki, nieko nesivilia. Šias savybes suformuoja jaudinimo ir slopinimo silpnumas. Tie žmonės subtiliau suvokia silpnus dirgiklius, tiek fizinius, tiek moralinius. Jie pranašesni tokiose veiklos srityse, kur reikalingas didesnis jautrumas. Jie linkę į pastoviai ilgai trunkančias nuotaikas, bet išoriškai jų jausmai reiškiasi silpnai, neišraiškingai. Būdingi lėti judesiai. ▪ stipriųjų tipų atstovams būdingas stiprus jaudinimas ir slopinimas. • Cholerikas- stiprus, be pusiausvyros. Vyrauja jaudinimo procesai. Emocijos ir jausmai išraiškingi. Judesiai greiti. Jie greiti, judrūs, energingi, staigūs. Yra polinkių į grubumą. • Sangvinikas- karštas, produktyvus, bet tik tada, kai turi daug ir įdomių reikalų. Būdingas greit kylantis, bet nepastovus emocinis jautrumas. Nuotaikos dažnai keičia viena kitą. Psichiniai procesai vyksta greitai. • Flegmatikas- stiprus su pusiausvyra, bet nepalankus. Išoriškai tylus, ramus. Darbe ištvermingas. Jam būdingas palengva kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jautrumas. Silpna emocijų išorinė raiška. Psichiniai procesai vyksta palengva, veiksmai ramūs lėti. Temperamentas yra paveldimas, tačiau kai kurios jo savybės gali kisti. Vaikui augant temperamentas bręsta, mokykliniame amžiuje pusiausvyrumas mažesnis. Dėl to, kad nervų sistema silpnesnė, jautresnė. Vaikai jautresni dirgikliams, įspūdžiams, įvairiai informacijai. TEMPERAMENTO TIPAI IR JŲ PSICHOLOGINĖ CHARAKTERISTIKA Kiekvieną temperamento tipą galima apibūdinti remiantis šiomis ypatybėmis: 1. Sensytivumas arba jautrumas- apie jį sprendžiam iš silpniausių poveikių, kurie sukelia žmogaus reakciją. 2. Reaktyvumas- sprendžiam iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia, to paties stiprumo poveikis. 3. Aktyvumas- jį apibūdina, kaip aktyviai žmogus veikia. 4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis- jį parodo, tai nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla- ar nuo atsitiktinių išorinių įvykių, ar nuo vidinių aplinkybių. 5. Reakcijų tempas- apie jį sprendžiama iš greičio psichinių reakcijų, judesių, kalbos, orientacijos. 6. Plastiškumas-ir priešinga savybė rigidiškumas- juos apibūdina, tai kaip lankščiai žmogus prisitaiko prie išorinių poreikių. 7. Ekstraversija ir interversija- ekstraversija- orientacija į išorės įvykius. Interversija- orientacija į savo vidinį pasaulį, mintis išgyvenimus. Vokiečių psichiatro KREČMERIO tipologija – konstitucinė tipologija. Jis išskyrė tokius konstitucijos tipus: ◦ Asteninis – lieknas. Ilgos galūnės, siaura krūtinės ląsta. ◦ Pikninis- pilnas, apkūnus, trumpos galūnės. ◦ Atletiškas-stiprūs raumenys, plati krūtinės ląsta, stambūs kaulai. B- temperamento tipai: Šizotiminis – (astetiniam) tipui- uždaro būdo, sunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų. Ciklotiminis- (pikninis)- emocionalus, geraširdis, linkęs bendrauti. Viskozinis- (atletiškam)- domisi fizine veikla, racionalus, bet būdingas mąstymo ir emocijų nepaslankumas. Labai panaši klasifikacija JAV gydytojo ŠELDONO: pagal kūno konstituciją: 1. Viscerotonikas- gerai išvystyti vidaus organai, ieško fizinio komforto, mėgsta bendrauti. 2. Samatotonikas- kūno žmogus, atletiškas, energingas, agresyvus, nebijantis rizikos. 3. Cerebrotonikas- smegenų žmogus, lieknas, jautri nervų sistema, švelni oda, reakcijos greitos, laikosi socialinių normų. CHARAKTERIS Panašiose situacijose žmonės elgiasi skirtingai ir tai priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Charakterio bruožai yra savybė: 1. išreiškianti asmenybės nuostatas į atskirus žmones. Tai būtų nuoširdumas, jautrumas, draugiškumas. 2. išreiškia nuostatas į darbą. Tai atsakingumas, darbštumas, pareigingumas. 3. į daiktus- tvarkingumas, nevalyvumas. 4. bruožai, kurie išreiškia nuostatas į patį save- kuklumas, savikritiškumas, išdidumas, pasipūtimas. Nuostata- tam tikra parengtis (dažniausiai neįsisąmoninta) elgtis vienokiu ar kitokiu būdu; vienaip ar kitaip vertinti. Atskiri charakterio bruožai sudaro tam tikrą charakterių struktūra Ą. Esmė tame: žinodami vienus žmogaus bruožus, galime numanyti esant kitus. R. KITELAS- SIMPTOMO KOMPLEKSAI- 32 bruožų grupės, kurios buvo pavadintos simptomo kompleksais. ▪Valdymas- paklusnumas. Šitą sudaro 10 priešingų asmenybės porų. 1. pasitikintis- nepasitinkintis. 2. agresyvus- paslaugus. 3. kerštingas- nuolankus. 4. energingas- ramus ir tt . simptomo kompleksai jungia charakterio bruožus, susijusiomis su asmenybės nuostatomis į save ir į kitus žmones. Toks bruožų grupavimas į simptomų charakterių kompleksus yra naudingas taikomajai psichologijai, edukologijai. Ta prasme, kad ugdyti galima pareigingumą, sąžiningumą... Charakteriui būdingas vientisumas- nėra prieštaraujančių vienas kitam bruožų, dėl įvairių gyvenimo situacijų gali susiformuoti prieštaravimas charakteryje. Tarkim darbe žmogus pareigingas, energingas, namuose- pasyvus. Prieštaravimai gali susiformuoti dėl žmogaus pretenzijų- neatitikimas galimybėms. Charakteriui būdingas pastovumas ir jis lemia asmenybės santykį su aplinka ir pačiu savimi vienodumą. FIZIOLOGINIAI CHARAKTERIO PAGRINDAI Charakteris formuojasi aukštosios nervinės veiklos tipo pa+ auklėjimas, ugdymas, saviugda. Todėl, kad tarp charakterio ir temperamento yra artimas ryšys. Nuo temperamento priklauso charakterio savybių išorinis reiškimasis. Flegmatikai, kurių nerviniai procesai nepaslankūs, nors turi teigiamą nuostatą draugų atžvilgiu, retai patys širmieji rodo bendravimo iniciatyvą. Bendrauja su nedaugeliu, bet gerai pažįstamų. Sunkiai susidraugauja, bet sunkiai ir išsiskiria. Sangvinikai- kurių nerviniai procesai paslankūs. Greitai susidraugauja, bet greitai ir pamiršta draugystę. Temperamentas sudaro prielaidas greičiau formuotis vieniems charakterio bruožams ir sunkiau kitiems.( Cholerikui- sunkiau susiformuoti savitvardą negu flegmatikui, o melancholikui sunkiau išsiugdyti iniciatyvumą.) CHARAKTERIO AKCENTUACIJOS Kai kurių charakterio bruožų per didelis sustiprėjimas ir būtent šie sustiprėję bruožai lemia elgesio bruožus. Labiausiai būdingi paauglystėje. Skiriami tokie akcentuacijų tipai: 1. Hipertiminis- pakili nuotaika, perdėtas aktyvumas, nenuoseklus darbas, didelis šnekumas. 2. Cikloidinis- cikliška nuotaikų kaita. 3. Labilusis- būdinga dažna, staigi nuotaikų kaita be jokios priežasties. Nuotaikos lemia veiklą, darbą, savijautą. 4. Asteninis-greitas nuovargis. 5. Šizoidinis- polinkis būti atsiskyrusiam, sumažėjęs poreikis bendrauti, emocinis šaltumas. 6. Epileptoidinis- impulsyvus, inertiškas, konfliktiškas, nepakantus. 7. Isteriškas- didelis noras patraukti aplinkinių dėmesį, polinkis fantazuoti, meluoti, apsimetinėti, jei nepasiseka simuliuojama liga. 8. Nepastovusis – neturi valios, pasiduoda svetimai įtakai, nuolat ieško naujų įspūdžių, naujų draugijų. 9. Sensityvus arba jautrusis- baikštus, drovus, nepasitiki savim, būdingas menkavertiškumo jausmas. Charakteris formuojasi įgimtų duomenų pagrindu, vaikystėje iki 6 metų amžiaus, sudaro giluminį charakterio sluoksnį. Po 6 metų prisideda kiti bruožai, kurie sudaro periferinį charakterio sluoksnį. Giluminis sluoksnis keičiasi mažai, o periferinis gali keistis priklausomai nuo gyvenimo patyrimo, nuo socialinių sąlygų. Keičiasi lėtai ir sunkiai. Charakterio kitimams įtakos gali turėti įvairios konfliktinės situacijos, krizės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!