Šiuolaikinės psichologijos teorija

1.Psichologijos objektas, šakos, susijusios disciplinos. Psichologijos ištakos. Psichologijos mokslo pavadinimas kyla iš graikų k. ir reiškia ,,mokslas apie sielą”. Senovėje būta visokių sielos sampratų – ja laikyta tai ugnis, tai vanduo, tai dar kokia kita substancija. Iki maždaug XVII a. psichologija buvo mokslas apie sielą, kol Descartes psichologijos tyrinėjimo objektą perkėlė į psichiką, sąmonę. Psichologijos mokslas yra gana jaunas, vadinamas ,,soft science”, kaip ir kai kurie kiti socialiniai mokslai. Tai nėra keista žinant, kad psichologija tyrinėja žmogų, jo mintis, jausmus ir elgesys, o tai gana nepastovūs ir neprognozuojami dalykai. Kai kurios psichologijos sritys gali būti pakankamai gerai objektyvizuotos ir jose galime pritaikyti eksperimentines metodikas (pavyzdžiui, galime objektyviai išmatuoti fiziologinius parametrus tokius kaip temperatūrą, kraujo spaudimą, širdies ritmą, taip pat laiką, per kurį žmogus sureaguoja į pateiktą stimulą), o kai kurios sritys vargu ar greitu laiku galės naudoti kažką daugiau nei subjektyvius aprašymus (sudėtinga išmatuoti tokius dalykus kaip motyvas, pasitikėjimas, žmogiškas ryšys). Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio psichologijoje skiriama objektyviems parametrams, ypač dėl įvairių technologijų (modernių smegenų tyrimo metodų) atsiradimo, tai gerina psichologijos mokslinį statusą. Apibrėžimas: psichologija yra mokslas apie elgesį ir psichinius procesus. Galime sakyti ir taip: psichologija – mokslas, tiriantis psichikos faktus, nustatantis dėsnius ir kuriantis jų aiškinimo teorijas. Ką tyrinėja šiuolaikinė psichologija? Elgesį ir jo biologinius pagrindus. Tyrinėja smegenis ir nervų sistemą, kaip ji veikia. Taip pat tiria į tikslą nukreiptą elgesį, motyvaciją. Išmokimo procesus – kaip žmonės ar gyvūnai išmoksta vienaip ar kitaip elgtis. Raidą – kaip individai vystosi. Tyrinėjami visi raidos aspektai – fiziniai, kognityviniai, psichosocialiniai. Temos apima prenatalinį vystymąsi (iki gimimo), motorinę raidą, lyties vaidmenų atsiradimą, prieraišumą, įvairias vaikų auklėjimo formas, suaugusio žmogaus raidą, senėjimą, mirimą ir mirtį. Pažintinius procesus, t.y. ką žmonės sužino, kaip įsimena informaciją, ją atkuria, kaip mąsto, ar visuomet tai daro logiškai, taip pat mąstymo ir kalbos ryšius. Taip pat jutiminius procesus – kaip jutimo organai mums suteikia informaciją apie išorinį pasaulį, kurios dėka mes vėliau jį suvokiame (pvz, smuiko garso bangos virtimas nerviniais impulsais ir vėliau mūsų suvokimu – nata D minor). Individualius skirtumus – kuo žmonės skiriasi vienas nuo kito. Pavyzdžiai būtų intelektas, jo skirtumai, asmenybės tyrinėjimai (kaip ji vystosi, kaip ją vertinti, kaip paaiškinti), psichopatologija (sutrikęs elgesys), jos priežastys ir terapijos būdai. Socialinį elgesį, t.y. kaip individas elgiasi sąveikaudamas su kitais. Pavyzdžiui, socialinis suvokimas – kaip žmonės suvokia ir tyrinėja aplinkinį pasaulį. Kaip formuojasi požiūriai, ar jie keičiasi, kaip spėjame apie kitų žmonių elgesio priežastis. Kitos temos – konformiškumas, paklusimas, minios elgesys, altruizmas ir t.t. Skiriamos dvi bendros psichologijos šakos: teorinė ir taikomoji (praktinė) psichologija. Prie teorinių galime priskirti bendrąją psichologiją (ji siejasi su psichologijos teorijų vystymu ir tyrimais, nagrinėja svarbiausius psichinius procesus – atmintį, pojūčius, suvokimą, mąstymą, kalbą ir pan.); raidos psichologiją (nagrinėja žmogaus raidą per visą gyvenimą: nuo gimimo iki mirties); socialinę psichologiją (žmogaus kaip visuomenės dalies tyrinėjimas, jo elgesys su kitais, grupėje); asmenybės psichologiją (ji kuria ir tobulina asmenybės teorijas, kurių yra labai daug, visos jos netobulos); zoopsichologiją (tiria gyvūnų elgseną); patopsichologiją (nagrinėja psichikos sutrikimus) ir kt. Prie praktinių šakų galėčiau paminėti pedagoginę (apie mokymą(si), sutrikimus ir pagalbą, apie mokymo(si) efektyvumą), organizacinę (tyrinėja žmogaus elgesį organizacijoje, santykius tarp bendradarbių, organizuoja atrankas, mokymus), klinikinę (viena įdomiausių sričių, tiesiogiai siejasi su pagalba patiriant emocines ar kitokias gyvenimiškas problemas, taip pat taiko terapijos metodus įvairiems sunkesniems psichikos sutrikimams kaip depresija ar net schizofrenija, taip pat domisi prevencija, pvz., savižudybių, nusikalstamo elgesio), darbo (nagrinėja, kokie veiksniai didina darbo efektyvumą, kas padeda geriau susikaupti, kokie patogiausi ir greičiausi tam tikro darbo atlikimo būdai), sporto, meno, reklamos, kosmoso ir t.t. Psichologija taikoma labai įvairiose srityse, priklausomai nuo to, ką nagrinėja, galima prigalvoti ir daugiau pavadinimų. Dažnai nespecialistai visą psichologiją tapatina su klinikine psichologija (o tai tik viena iš taikomųjų sričių). Bendroji psichologija – taip vadinasi šis kursas – iš esmės turi mažai ką bendro su praktine psichologija. Susijusios disciplinos Yra tarpdisciplininių sričių, pavyzdžiui, psicholingvistika (psichologija + lingvistika), psichofizika (psichologija + fizika). Psicholingvistika tyrinėja kaip žmogus išmoksta naudoti kalbą, kokią reikšmę turi gramatikos taisyklės, kalbos prasmingumas. Psichofizika daugiausia nagrinėja kaip fiziniai išorės stimulai veikia žmogaus sensorines sistemas (kaip mes matome, girdime, užuodžiame ir pan.). Psichologija susijusi su sociologija (tyrinėjimas visuomenės grupių ir institucijų tokių kaip šeima, darbas ir kt.), antropologija (mokslas apie fizinę ir kultūrinę žmogaus rasės kilmę), etnologija (tai elgesio, papročių, organizacijos, folkloro ir kt. aspektų tyrinėjimas atskirose visuomenės grupėse), politiniais mokslais, psichiatrija, biologija, istorija ir t.t. Ištakos ,,Psichologija turi ilgą praeitį, bet trumpą istoriją” – Hermann Ebbinghaus, 1902. Sunku atsekti, kada tiksliai prasidėjo psichologijos mokslas. Jos pradžia siejasi su mitologija, religija ir filosofija. Manoma, kad psichologija prasidėjo su senovės Graikija. Senieji graikų filosofai davė pagrindines filosofines kategorijas. Dauguma tiki, akademinę žmogaus proto (mind) ir elgesio tyrinėjimo kryptį net keletą šimtmečių pr.Kr. pradėjo Sokratas, Platonas ir Aristotelis (jis parašė knygą ,,Apie sielą”, tai rodo, kad jis psichologiją bent šiek atskiria tiek nuo filosofijos, jis nurodo 4 asociacijų taisykles, kurios naudojamos iki šiol). Bet ne anksčiau kaip 1870-aisiais psichologiją galime pradėti vadinti atskira mokslo sritimi. 2.Temperamentas Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Tai vienokios ar kitokios temperamento savybės labiausiai atsispindinčios asmenybės jausminiame gyvenime.Nors dar II mūsų eros amžiuje romėnų gydytojas Galenas buvo mėginęs išskirti 13 skirtingų temperamentų, nors ir šiuo metu pripažįstama, kad temperamentų įvairovė yra didesnė, negu ją aprašo keturi Hipokrato tipai, tačiau išsamesnės, visų pripažintos temperamentų klasifikacijos neturime. Aprašysiu būdingiausias kiekvieno temperamento, tačiau turėkite išankstinę nuostatą, kad grynų temperamentų tikrovėje nėra. Kiekvienas žmogus turi įvairių ypatybių, dominuojant kurio nors vieno temperamento savybėms. Manoma, kad temperamentas - įgimtas dalykas ir jo negalima pakeisti. Tačiau reikia žinoti, kaip elgiasi tam tikro temperamento žmogus, kad galėtum su juo susibendrauti. Sangvinikas Energingas, emocionalus, nejautrus, ekstravertas (atviras), nepastovus.Tai greitas, aktyvus žmogus. Jis emocingas, nepastovios nuotaikos. Emocijos išraiškingos, aiškiai atsispindi veide, gestais, pantomimika. Šio tipo žmogus gali greitai supykti, bet taip pat greitai ir atleisti. Atviras, mėgstantis bendrauti (ekstravertas).Nuoširdūs ir žavingi. Būdingas spontaniškumas: jis pirma pasako, o tik paskui galvoja, todėl bendraujant su sangviniku, reikėtų mokėti neįsižeisti dėl smulkmenų. Jis plepys, tačiau linksmas, mėgsta pramogauti, yra didelis naujovių entuziastas, tačiau jo susižavėjimai tomis naujovėmis netrunka išblėsti. Dažnai jie pasižymi atsakomybės trūkumu, nes linkę vėluoti ar net pamiršti susitikimus.yra meilūs ir jautrūs. Sangvinikai linkę nuolat ieškoti nuotykių ir yra gana nepastovūs, tačiau jausmingi ir nepakenčia nuobodulio. Melancholikas - šio tipo dabar neaptarsiu kadangi tai yra mano temperamento tipas aš jį ir aptarsiu pristatinėdama savo temperamentą. Cholerikas Energingas, emocionalus, ryžtingas, jautrus, ekstravertas (atviras), nelabai pastovus.Tai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų žmogus. Šio tipo žmogus siekia pirmauti, priešinasi viskam, kas jiems trukdo. Neretai staigiai supyksta, praranda pusiausvyrą ir negreit sugeba atleisti, nenori pripažinti, jog buvo neteisūs. Būdingas polinkis vadovauti, nes turi tam reikalingų savybių: yra atkaklūs, siekiantys tikslo iki galo.Dažniausiai nejautrūs ir neužjaučiantys, netgi šiurkštūs. Jie dažnai galvoja galintys viską aplink organizuoti ir tvarkyti, be to, mano visada esą teisūs. Bendrauti su cholerikais išties nėra paprasta. Tam reikalinga ypatinga tolerancija bei gebėjimas atleisti pykčio protrūkius, nes supykęs cholerikas šūkauja, kas tik šauna į galvą, dažnai net skaudžius dalykus. Jie valdingi ir staigiai supykstantys. Todėl labai svarbu mokėti tarsi negirdėti to, ką jis šaukia, mat praėjus pykčio priepuoliui, tikėtina, jis net neatsimins, ką sakė, mokėti į tokią aršią jo diskusijos formą reaguoti ramiai. FlegmatikasPasyvus, neemocionalus, nejautrus, ramūs, abejingi, intravertas (uždaras), pastovus.Tai lėtas, uždaras žmogus. Emocijos menkai pasireiškia išoriškai. Lėtai reaguoja į aplinką, todėl vienus erzina nejautrumu, kitus žavi didele ištverme. Jie geraširdžiai ir nuolankūs, blaivaus proto ir praktiški. Reikėtų sugebėti atleisti tai, kad jis nemoka entuziastingai džiūgauti jūsų pasiekimais ar sumanymais. Reikėtų išmokti tokį žmogų nuolat pastūmėti kokiai nors veiklai, nes patys flegmatikai dažnai pritrūksta stimulo ir visada laukia iki paskutinės minutės. Tačiau įvertinkite tai, kad flegmatikai paprastai pasižymi reta tolerancija ir kantrybe, kuri santykiuose dažnai esti neįkainojamos vertės. Dauguma žmonių nėra kurio nors vieno išskirtinai temperamento tipo. Tačiau vieno temperamento savybės yra būdingiausios, o kitų – daug mažiau.Šiuo metu populiariausia yra cheminė temperamento tipologija. Pasak šios tipologijos, temperamentų skirtingumai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų darbo. Buvo pastebėta, kad atskirų individų endokrininės liaukos yra skirtingų dydžių ir svorių. Kuo daugiau liauka išskiria hormonų, tuo stiprėja tam tikra organizmo veikla. Pavyzdžiui asmuo, kurio adrenalininės liaukos daugiau išskiria adrenalino, būna labiau jautrus ir nervingas negu kiti žmonės. 3.Psichologijos tyrimo metodai Duomenų rinkimo būdai Stebėjimas. Žmogaus išorinio elgesio fiksavimas. Tikslingas tam tikro reiškinio suvokimas, nereikalaujantis kištis į stebimą reiškinį. Stebėjimas natūraliomis sąlygomis. Stebėjimas laboratorinėmis (kontroliuojamomis) sąlygomis. Stebėjimą dar galima skirstyti: Stebėjimas iš šalies. Stebėjimas dalyvaujant. Stebėjimas stimuliuotoje situacijoje. Dienoraštinis stebėjimas. Apklausa. Raštu (anketos, klausimynai). Žodžiu (interviu: struktūruoti/pusiau struktūruoti/nestruktūruoti). Testavimas. Testas - standartizuotos užduotys, pagal kurių atlikimo rezultatus nustatomas individo psichikos funkcijų, savybių lygis ir būklė. Duomenų rinkimo būdo vertę nusako: Patikimumas: ar pakartojus tyrimą gautume tokius pat rezultatus. Validumas: ar tikrai matuoju tai, ką ketinu. Jautrumas: ar mano metodas gali išaiškinti minimalius mane dominančio reiškinio pokyčius. Tyrimų strategijos Aprašomoji. Tyrėjas nori daugiau sužinoti apie jį dominantį reiškinį (sudedamąsias dalis, struktūrą), detaliai tą reiškinį aprašyti. Koreliacinė strategija. Tyrėjas nori rasti ryšį tarp tam tikrų stebimų dalykų. Eksperimentas. Tai metodas, kuris leidžia nustatyti priežasties-pasekmės ryšius. Dar atliekami taip vadinamieji kvazieksperimentai, kai tyrėjas dėl tam tikrų etikos sumetimų ar šiaip natūralių gyvenimo aplinkybių negali manipuliuoti tam tikromis sąlygomis, tačiau nori daryti išvadas apie priežastis ir pasekmes. Taip pat psichologijoje dar atliekami ir lyginamieji tyrimai. Jie kai kada labai primena koreliacinius, o kai kada - eksperimentinius. Tyrėjui rūpi įvertinti kintamojo ryšį su vidiniais subjekto kintamaisiais, kurių tyrėjas keisti niekaip negali (lytis, intelektas, amžius, psichinė liga). Pagrindiniai psichologinių tyrimų etikos reikalavimai: Nepakenkti. Laisvas pasirinkimas. Anonimiškumas. Tiriamieji turi žinoti tyrimo tikslą. 4.Demesys Dėmesys būna Nevalingas - kai savaime žmogus nusikreipia į tam tikrus dalykus. Orientacinis refleksas. Jei kas mums netikėtai pabelstų į duris ar staiga dabar garsiai jas atidarytų, mes atsisuktume. Valingas - žmogus savo sąmoningų pastangų dėka nukreipia save į tam tikrą veiklą. Dėmesio ypatybės: Platumas – kiek elementų apima vienu suvokimo aktu Perkėlimas Intensyvumas – objekto išskyrimo iš fono ryškumas Atsparumas – laiko tarpas, per kurį objektas ir fonas išlieka nepasikeitę vietomis. Filtro modelis Mes negalime apdoroti visą mus pasiekiančią informaciją, ribotas ir mūsų sugebėjimas generuoti veiksmo planus. Todėl mums reikalingas filtras. Atliekami eksperimentai – į vieną ausį tiriamajam pateikia vienus garsus, o kitą – kitus. Nustatyta, kad žmogus negirdi, kas pateikiama į tą ausį, į kurią nekreipia dėmesio. Jis girdi triukšmą, foną, tačiau net negali pasakyti ar buvo kalbama jo kalba. Žmogus sugeba informaciją priimti per vieną kanalą, o kitam kanalui pastatyti barjerą. Tačiau kiti eksperimentai parodė, kad tokio uždaro filtro, kuris visiškai uždaro vieną kanalą ir neutralizuoja jo informaciją, nėra. 5.Atmintis Atmintis yra toks mūsų psichikos reiškinys, kuris sujungia visus pažinimo procesus ir apskritai įgalina bet kokį psichikos funkcionavimą (pvz., niekaip negalėtume suvokti to ką matome, kaip tarkime, stalo, jei neturėtume atminties ir negalėtume pasiremti savo žiniomis ir ankstesniu patyrimu). Jei žmogus prarastų atmintį, jis atsidurtų naujagimio būklėje. Tačiau paradoksas -kaip Džemsas (James) yra pasakęs: "jei žmogus prisimintų viską, jis taptų lygiai toks pat bejėgis kaip ir užmiršęs viską". Žmogus negalėtų atsekti, kuri informacija yra gyvybiškai svarbi, jis nebeturėtų poreikio mąstyti ir kurti. Atmintis nėra vienas reiškinys. Ją sudaro bent jau 3 procesai. Vienas iš atminties modelių yra panašus į kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Informacijos apdorojimo sistemoms būdingos tokios pakopos: Užkodavimas Laikymas Atkūrimas Vienas be kito šie procesai neegzistuoja. Negalime kalbėti apie atkūrimą jei nėra įsiminimo. Įsiminimas (užkodavimas). Įsiminti žmogus gali be tam tikrų pastangų (pvz, kai girdime gimtosios kalbos žodžius), sąmoningai išsikelto tikslo arba valingai. Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus dalykus. Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pvz, žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Ir jau paskui įmanoma koduoti automatiškai. Žmogus gali įsiminti tai, kas suvokta jutimais, kas išmąstyta. Kalbant kompiuteriniais terminais, keliamas klausimas, koks kodas naudojamas informacijai įrašyti: informacija gali būti žodinė, vaizdinė, semantinė (reikšminė, abstrakti). Kaip jau minėta, kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Norint gerai įsiminti reikia kartoti. Kuo daugiau mokymuisi laiko skiriama (daugiau galima kartoti), tuo geriau įsimenama. Tačiau svarbus ne vien kartojimas. Pastebimas suskirstymo poveikis. Paskirsčius išmokti reikalingą medžiagą gabalais laike (pvz, dalį mokomės per vieną semestrą, dalį – per kitą), informacija išlieka geriau nei viską iškalus iš karto. Kartais tam, kad būtų gerai įsiminta, vien tik kartoti nepakanka. Juntamąją įvestį apdorojame: Užkoduodami prasmę. Pvz, siejame informaciją su tuo,kas jau žinoma, arba su tuo, kas įsivaizduojama. Ar girdime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina” priklauso nuo mūsų patirties ir konteksto. Tą informaciją, su kuria susiduriame, mes linkę atsiminti ne visai tiksliai – o taip, kaip užkodavome, prisimename savo susikurtą mintinį modelį. Puikiai atsimename tuos dalykus, kuriuos siejame su savimi. Įsivaizduodami. Paprastai gerai atsimename, kur buvome vakar, kur sėdėjome, su kuo kalbėjome, kokius drabužius vilkėjome. Geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius. Mintyse sutvarkydami. Informaciją pertvarkome į prasminius vienetus ar dalis. Geriausiai įsimename tada, kai galime informaciją tvarkyti mums patiems prasmingu būdu. Suteikimas informacijai hierarchinės struktūros taip pat padeda įsiminti. Kai grupuoju informaciją į kelias bendresnes sąvokas, apimančias tam tikras sąvokas ir faktus, kurie skaidomi dar į kitas kategorijas. Vienas iš atsakymų, kodėl mes pamirštame informaciją – netinkamai ją užkodavome. Todėl ji nepateko į atminties sistemą. Laikymas. Mūsų psichikos resursai turi ribas. Jei mūsų atmintis užpildyta informacija, nebebūtų galima įsiminti nieko nauja, todėl mūsų psichika priversta reguliuoti informacijos kiekį ir atrinkti, kas bus prisimenama. Informacija gali būti išsaugota nuo 1s iki gyvenimo pabaigos. Kaip pamirštame: 2 teorijos Pasyvaus užgesimo. Pagrindinis faktorius yra laikas. Ilgai nenaudojant pėdsako, jis blėsta. Interferencijos. Pagrindinis faktorius – naujų elementų patalpinimas atmintyje. Informacija saugoma taip, kad tarp atskirų jos vienetų yra ryšiai. Nauja informacija gali suardyti juos ir tuomet formuosis nauja informacijos struktūra. Kuo daugiau bendrų vienetų tarp senų ir naujų elementų, tuo interferencija stipresnė. Būna, kad dingsta ne visas informacijos gabalas, o tik jo dalis. Užmiršimas gali būti pilnas ir dalinis. Atkūrimas. Atkūrimas gali būti kelių formų. Atpažinimas ir atgaminimas. Atpažįstame, kai pakartotinai suvokiame tam tikrą daiktą ar reiškinį. Einu ir susitinku pažįstamą. Kai jau jį pamatau, galiu pasakyt, kad esu jį mačius. Atgaminimas - tokia atkūrimo forma, kai žmogus atkuria informaciją nesant tam objektui, kurį reikia atkurti. Atkurti lengviau naudojant užuominas. Kartais atkurti informaciją padeda grįžimas į pradinį kontekstą. Atmintį veikia ir nuotaika – dažniausiai atsimename su tam tikra nuotaika susietus prisiminimus. Reikia pastebėti, kad atsiminimai nėra saugomi kaip tikslios kopijos, ne tokius juos ir prisimename. Mes, matyt, kuriame atsiminimus, remdamiesi ir nauja, ir jau turima informacija. Čia veikia lūkesčiai. Mes su savo lūkesčiais, nuostatomis būname jau iš anksto pasiruošę tam tikru būdu priimti naują informaciją. Netikėtumai tai pailiustruoja - jie atsiranda tada, kai įvyksta ne tai, ko laukėme. Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis Sensorinė atmintis Kai dirgiklis nustoja veikti, kurį laiką dar lieka receptorių sužadinimo inercija. Mūsų sensorinės sistemos turi tam tikrų sugebėjimų išlaikyti poveikio vaizdą tam tikrą laiko tarpą, o tai jau ne kas kita kaip atmintis. Pvz, šviečiančiu taškiniu stimulu vedu apskritimą ore tamsoje ir žmonės mato šviesų vientisą apskritimą. Informacija saugoma nesąmoningai. Iš šios atminties etapo ji perduodama į smegenis, kur jau apdorojama ir įsisąmoninama (žmogus jau gali pasakyti, ką matė, girdėjo). Gęsta labai greitai (po 0,5-1s). Trumpalaikė atmintis Yra balsų teigiančių, kad nėra atskirai TA (trumpalaikės atminties) nuo IA (ilgalaikės atminties). TA yra tik vienos atminties savybė. Tačiau susidūrimai su tam tikrais smegenų pažeidimais (pvz, kai žmogui sutrinka perdavimas iš TA į IA)leidžia manyti, kad yra dvi atskiros atminties rūšys. Vadinama darbine arba veikiančiąja atmintimi. Be trumpalaikės atminties joks elgesys yra neįmanomas – viskas, kas reikalinga dabartinei patirčiai ir elgesiui eina per ją. Siejama su sąmonės, dėmesio sąvokomis. Jos talpa ribota, vienu metu joje gali būti 7±2 informacijos vienetai. Tačiau grupavimas leidžia jos apimtį padidinti (jei sakysiu skaičius grupelėmis po tris, bus atsimenama jų daugiau nei kad po vieną). Trumpalaikėje atmintyje informacija išsilaiko apie 20s. Jei toliau su ja niekas nedaroma, prisiminimas nyksta. Jei informacija yra kartojama, ji perkeliama į IA. Bet vien jo nepakanka, kad informacija būtų ilgam įsimenama – dar svarbu informacijos prasmingumas. Ilgalaikė atmintis Ilgalaikės atminties talpa yra beribė. Tai lanksčiausia atminties struktūra, kurioje informacija gali būti užkoduota įvairiais būdais. Ilgalaikė atmintis yra Eksplicitinė atmintis. Ją žmogus gali sąmoningai atkurti ir naudoti. Semantinė. Abstrakti, susijusi su sąvokomis ir simboliais (žodžiai, skaičiai, taisyklės). Epizodinė. Konkreti atmintis, susijusi su konkrečiais objektais ar įvykiais, vietomis ir žmonėmis. Sąvokų mokymasis taip pat prasideda nuo epizodinės atminties. Pvz., pamatau didelį geltoną laivą, tą vaizdą ir saugau. Kitą kartą pamatau mažą mėlyną. Pamažu tas laivas praranda dalį požymių (pvz, spalvą, nes tai nėra esminis laivo požymis) ir formuojasi abstrakcija. Iš pradžių iš epizodinės atminties susidaro labai konkreti sąvoka, kuri reiškia konkretų objektą, tačiau patirčiai plečiantis, pereinama į labiau apibendrintą lygį. Implicitinė atmintis. Saugoma informacija be žinojimo apie ją. Žmogus kažką žino ir tuo naudojasi, bet apie tai pasakyti nieko negali. Procedūrinės žinios. Mokėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, negalint paaiškinti kaip tai atlieki (pvz, pasakyti (suformuluoti) sakinį). Dispozicinės žinios. Sąlyginis ir operantinis išmokimas. Tai, kas išmokta spontaniškai dėl pastiprinimo. 6.Mąstymas Mūsų pažinimo sistema naudojasi ta informacija, kurią mes suvokėme ir įsiminėme. Tačiau taip pat mes sugebame pažinti ir tokius reiškinius ar daiktus, kurie nėra prieinami mūsų jutimams, pvz., visatos dėsniai ar psichikos reiškiniai. Šiuos dalykus pažįstame mąstydami. Kaip mąstome? Atlikdami fizinius veiksmus su daiktais, kurių savybes norime pažinti.Veiksminis mąstymas. Taip pat galime mąstyti mintyse operuodami vaizdiniais. Vaizdinis mąstymas. O taip pat operuojame mintimis, žodžiais ar simboliais (pvz., matematikos). Taip gali būti išsprendžiami uždaviniai, kurių turinio negalima pagauti nei praktiniais veiksmais, nei vaizdiniais. Tokiu būdu nustatomi logikos dėsniai. Abstraktus sąvokinis mąstymas. Pagrindinis mąstymo elementas - sąvoka. Tai yra mintis apie bendras ir esmines daiktų savybes. Pvz., kėdės sąvoka - tai, kas būdinga visoms kėdėms, be ko kėdė nebūtų kėde. Tai nėra vienos konkrečios kėdės atvaizdas. Medžiaga, spalva, dydis - nesvarbu. Sąvokos išreiškiamos žodžiais. Vartodami jas, mes galime sudaryti teiginius ir samprotauti teiginiais. Mąstymo operacijos Tai yra įvairūs mintiniai veiksmai, kuriuos atliekame samprotaudami. Analizė. Visumą skaidome į dalis. Sintezė. Visas dalis apjungiame į visumą. Palyginimas. Dėka jo mes galime atlikti vertinimus. Jei nebūtų šios mąstymo operacijos, mes negalėtume pasakyti, kad apelsinas yra mažas, skanus, nes nebūtų su kuo palyginti. Abstrahavimas. Mintinis tam tikrų savybių išskyrimas iš visumos. Kiekvienam dalykui būdinga daug dalykų. Spręsdami tam tikrą užduotį, mes turime atsirinkti tik tai, kas reikšminga būtent šios užduoties sėkmingam išsprendimui. Pvz., vertinant žinias, nesvarbus ūgis, svoris, akių spalva. Apibendrinimas. Išskiriame bendras, esmines objekto savybes bei išplečiame jas netyrinėtiems atvejams. Problemų sprendimas. Kartais mąstymą galima nagrinėti kaip tam tikrų problemų sprendimą. Jis vyksta pagal tam tikrą schemą. Ją galima naudoti sąmoningai, siekiant išnarplioti sudėtingą problemą ir nežinant nuo ko pradėti. Problemos apibrėžimas. Tiksliai įvardinti problemą, kad būtų aišku, kokio tikslo siekiama. Problemos analizė. Analizuojame ir renkame informaciją, reikalingą problemai spręsti. Tiriama, kokios spragos tarp to, kas duota ir ką reikia rasti. Sprendimų kūrimas. Formuluojami problemos sprendimo variantai. Visos alternatyvos turi būti aiškiai apibrėžtos. Sprendimų įvertinimas. Apsvarstoma kiekviena alternatyva, jos teigiami ir neigiami padariniai, tiesioginės ir netiesioginės pasekmės. Sprendimo priėmimas. Netinkami sprendimai atmetami, o pasirenkamas tinkamiausias. Sprendimo patikrinimas. Kartais pradėjus tikrinti pamatoma, kad jis neįgyvendinamas arba reikalaus per daug sąnaudų. Tada tenka pradėti nuo pradžių. Sprendžiant problemą, ieškant alternatyvų tinka "minčių lietus". Pasiūlyti kuo daugiau minčių. Neskirstyti į geras ir blogas, juokingas ar kvailas. Nesvarstant tiesiog visas susirašyti. Kas trukdo mąstyti, spręsti problemas? Pasirenkame vieną sprendimo paieškos kryptį ir neįvertiname kitų galimybių. Funkcinė fiksacija. Žinome, kad daiktai turi savo apibrėžtą funkciją. Norint sėkmingai išspręsti tam tikras užduotis, reikia nuo to atsiribot ir pastebėti neįprastą daikto panaudojimo galimybę. Kūrybinis mąstymas Kas yra kūrybinis mąstymas? Kokia turi būti idėja, kad būtų pavadinta kūrybiška? Kūrybinis mąstymas pasižymi tokiomis savybėmis: Mąstymo greitis. Kuo daugiau idėjų - produktyvumas. Lankstumas. Sugebėjimas generuoti įvairias idėjas. Originalumas.Sugebėjimas pamatyti įprasto objekto naujus aspektus. Išsamumas/tikslumas. Mąstymo produktui reikia suteikt išbaigtą pavidalą ar padaryti jį sudėtingesnį. Kūrybiškumas mažėja su amžiumi. Žmonės išmoksta norėti būti tokie kaip visi, neapsijuokti. Kūrybiškumui svarbios asmenybės savybės: Smalsumas Atvirumas naujovėms - priima naujas idėjas, kitų neišjuokia už neįprastus pasiūlymus, o juos apmąsto. Paprastai nauji pasiūlymai būna atmetami, nes žmonėms kelia nesaugumą. Energingumas. Tam, kad kažką sukurtum, reikia nemenkų energijos sąnaudų, pastangų. Pasitikėjimas savimi. 7.Intelektas Vieningo intelekto apibrėžimo nėra, yra nemažai skirtingų požiūrių. Intelekto sąvoka daugeliui siejasi su protiniais sugebėjimais. Nieko nuostabaus, jau nuo senovės pastebėta, kad žmonės pasižymi skirtingomis proto galimybėmis. Moksliškai tuos skirtumus mėgino paaiškinti F.Galton (1869 - IX.a pab). Jis norėjo paaiškinti, kaip atsiranda "genijai" ir pirmasis iškėlė mintis, kad protiniai sugebėjimai yra įgimti ir juos galima kažkaip kiekybiškai išreikšti ir išmatuoti. Tiesa, matavo jis galvos dydį, reakcijų laiką, jutimų aštrumą, raumenų jėgą ir kūno proporcijas. Toliau po jo įvairūs mokslininkai bandė apibrėžti, kas sudaro intelektą, kokie protiniai sugebėjimai yra svarbiausi. Dažniausiai minimi gebėjimai: Mąstyti abstrakčiai Prisitaikyti prie kintančios aplinkos Efektyviai išmokti naujų dalykų Pasinaudoti patirtimi Spręsti užduotis veiksmingiausiu būdu per trumpiausią laiką. Įdomiausia tai, kad intelekto matavimo priemonės pradėtos kurti anksčiau nei susimąstyta, kaip reikia tiksliai ir vieningai apibrėžti intelektą (o tada kyla rizika, kad kiekvienas testas matuoja skirtingus dalykus ir kai aš vartoju žodį "intelektas", negalima linksėti galva, kad suprantu apie ką kalbama, nes neaišku, kuo aš jį išmatavau ir kokį turinį aš įdėjau į šią sąvoką). 20a pradžioje Prancūzijoje priimtas įstatymas, kad visi vaikai turi lankyti mokyklą. Tačiau mokytojai pastebėjo kad ne visi vaikai pajėgia ją lankyti ir įsisavinti mokyklos programą. Taip kilo praktinis poreikis iš anksto atskirti tuos, kurie gerai mokysis ir kurie nesugebės. A.Binet buvo įpareigotas tai padaryti, rasti būdą, kaip įvertinti vaikų mokslumą. Taigi, jis sukūrė seriją uždavinukų, kurie tiesiogiai nebuvo tokie kaip mokoma mokykloje. Skirtingi uždaviniai skirti skirtingo amžiaus vaikams. Vaikui duodami spręsti tie uždaviniai ir tyrėjas žiūri, kokio amžiaus vaikams skirtus uždavinius jis pajėgus išspręsti. Taip atsiranda "protinio amžiaus" sąvoka. ( Jis gali nesutapti su biologiniu. Vaikui realiai yra 6m - jo toks biologinis amžius, tačiau jis sprendžia 7m vaikų užduotis). Stern įvedė IQ savoką IQ=PA/BA·100% Jei protinis amžius sutampa su biologiniu, IQ=100. Taigi, nuo Sterno imta vartoti sąvoka "intelekto koeficientas", norint apibūdinti žmogaus protinį pajėgumą. Vėliau atsirado kitų matavimų, testų, rezultatai skaičiuoti pagal kitokius principus, taigi ta Sterno formulė pakito, tačiau pati sąvoka IQ išliko iki dabar. Kaip ir išliko idėja, kad intelektą galima kiekybiškai išmatuoti. IQ skaičiai ir dabar sukasi apie 100: 130 - labai gabus Binė kūrė testą vaikams. Vėliau imti kurti testai suaugusiems. Ypač tokių testų poreikis išaugo I pasaulinio karo metais, kai norėta įvertinti šauktinių karių proto galias ir galbūt nustatyti, kokioje srityje jis galėtų geriausiai tarnauti. Taigi, kaip matome, ir šie testai kuriami grynai iš praktinių paskatų. Prikūrus testų, imta pradėti pagaliau mėginti geriau atsakyti į klausimą, tai kas tas intelektas (plačiai matuojama, bet nežinoma ką - gerai tai iliustruoja Binė apibrėžimas - intelektas yra tai, kas matuojama intelekto testais). Buvo mėginama aprašyti intelekto struktūrą. Ar tai yra vienas visaapimantis sugebėjimas, kuris įgalina žmogų atlikti įvairius protinius veiksmus, ar yra daug specifinių sugebėjimų, kurie lemia tai, kad žmogus gali gerai pasirodyti vienoje srityje ir pakankamai prastai - kitoje. Spearman (1928) duodavo žmogui atlikti skirtingas užduotis, skirtingus sugebėjimus matuojančius testus ir ieškodavo ryšio tarp jų rezultatų. Tokį ryšį rado - nustatė, kad dauguma sugebėjimų yra tarpusavyje susiję (jei jau atlieku matematiką aukščiau už vidurkį, mažai tikėtina, kad kalbiniai sugebėjimai bus pvz. protinio atsilikimo ribose - mano bendras intelekto sugebėjimas ištraukia visus sugebėjimus į tam tikrą lygį). Tas bendras sugebėjimas pavadintas G-faktoriumi (general). Tačiau Thurstone su tuo nesutiko. Jis atlikęs tyrimus parodė, kad mūsų intelektą sudaro keli santykinai nesusiję sugebėjimai - žmogus gali turėti aukštą kalbinį supratimą, bet menkus skaičiavimo įgūdžius. Tačiau šis klausimas taip ir yra diskusijų lygyje. Mat negalima paneigti, kad atskiri sugebėjimai susiję, tačiau būna ir taip, kad vieni sugebėjimai pas žmogų aukšti, o kiti - žemi. Sternberg: Yra 3 intelekto rūšys: Akademinis (problemų sprendimų įgūdžiai, įvertinami intelekto testais) Praktinis (sugebėjimai reikalingi kasdieniniame gyvenime – būna, kad žmonės prastai gali išspręsti matematines lygtis ir formaliai užrašytus uždavinius, bet puikiai apsipirks ir suskaičiuos, kas pigiausia, kas labiausiai apsimoka ir pan.) Kūrybinis (atsiskleidžia reaguojant į naujas situacijas). H. Gardneris Daugialypis intelektas. Vienas intelekto matas, toks kaip IQ yra nepakankamas žmonių gabumams apibūdinti. Yra 7, palyginti autonomiškos intelekto rūšys: Kalbinis intelektas. Jį dažnai vadiname verbaliniu. Tai sugebėjimai panaudoti žodžius, atlikti verbalinę analizę, suprasti metaforas. Muzikinis intelektas. Loginis matematinis intelektas. Ši intelekto forma reikalinga tiek aritmetikoje, tiek algebroje, tiek simbolių logikoje. Erdvinis intelektas. Jį aiškiai matome architektų veikloje. Matuojamas testais, kai žmogus mintyse keičia objektų padėtį erdvėje. Kūniškasis kinestezinis intelektas. Tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas. Pasižymi sportininkai, šokėjai, žonglieriai. Vidinis asmeniškasis intelektas. Tai žinių apie save forma, kuria dažnai pasižymi religingi žmonės ir žmonės turintys ypatingą nuovoką apie savo jausmus, valdantys savo kūno funkcijas (jogai, fakyrai). Tarpasmeninis intelektas. Sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis mūsų sudėtingoje socialinėje aplinkoje – bendraujant šeimoje, su draugais, mokykloje, su kaimynais. Kaip matome, intelekto sąvokai kai kurie autoriai net nori priskirti fizinius sugebėjimus. Kritikai klausia, ar teisinga visus gebėjimus vadinti intelekto gebėjimais? Gal kai kurie gebėjimai svarbesni už kitus – pvz, verbaliniai už muzikinius. Intelekto sąvoka turėtų atspindėti protinius sugebėjimus, ir gal geriau tuos sugebėjimus, be kurių galima išsiversti, vadinti talentais. Juk negi galime sakyti, kad žmonėms, kuriems trūksta sportinio talento, trūksta intelekto? Kai kurie autoriai skiria akademinį ir socialinį intelektą. Juk labai gabūs žmonės nebūtinai sukuria darnias šeimas, gerai auklėja vaikus, geresnė jų psichologinė savijauta. Be to, kodėl dabartinei kartai gaunant aukštesnius testų įverčius, mokslo laimėjimų mastai nėra didesni? Taip pat nemažai diskutuojama dėl intelekto įgimtumo. Galton ir Binet buvo įsitikinę, kad intelekto sugebėjimai įgimti. Tačiau vėliau pastebėta, kad įgimti dalykai neišvengiamai veikiami aplinkos veiksnių, kultūros, socialinės padėties ir galutinis rezultatas gaunamas kaip įgimtų ir įgytų dalykų sąveika. Intelektas - tam tikrų protinių sugebėjimų visuma. Tai visuma sugebėjimų, kurių dėka galima elgtis tikslingai ir adaptyviai. Taigi iš šio apibrėžimo aišku, kad dauguma specialistų intelektu laiko žmogaus gebėjimą “tikslingai ir adaptyviai elgtis”. Tačiau čia jau nuo kultūros priklauso, kas reikalinga joje funkcionuoti adaptyviai. Mums tai gali būti sugebėjimas sėkmingai prisitaikyti mokykloje, o Ramiojo vandenyno salų gyventojams – gebėjimas tobulai gaudyti žuvį. Mūsų intelekto apibrėžimas grindžiamas tuo, svarbu industrinei visuomenei, kur mokoma mokyklos klasėje. Pas mus aukštesnio intelekto rodiklis yra sugebėjimas klasifikuoti pagal taksonomijas (transporto priemonės, gyvūnai), o Afrikos Kpelės genties žmonės mano, kad aukštesnio intelekto žmonės klasifikuoja pagal funkcijas (kaulą deda prie šuns, nes jis jį graužia). Taip pat svarbu - socialinė aplinka, ten svarbiausi vertybiniai standartai ir pan. Taigi, jei savo kultūroje pritaikytais testais matuosiu kitokių kultūrų atstovų sugebėjimus, gausiu, kad jie žemi, bet tas žmogus gali puikiausiai būti prisitaikęs savo aplinkoje. Tarp intelekto balų ir sėkmės mokykloje (pažymių) yra teigiama koreliacija. Tačiau jie nėra labai didelė, nes sėkmei mokykloje turi didelės įtakos motyvacija, mokymosi įpročiai ir pan. O galima ir tokia galimybė, kad tiek IQ balus, tiek pažymius lemia kažkoks trečias kintamasis, pavyzdžiui šeimos aplinka (kuri skatina intelekto vystymąsi ir motyvaciją). Intelektas ir profesinė sėkmėPagal bendruosius protinius sugebėjimus galime spręsti ir apie žmogaus darbą. Daugelis pagrindinių protinių sugebėjimų naudojami kasdieniniame darbe. Aukštesnio intelekto darbuotojai geriau išmano savo darbą (turi daugiau profesinės veiklos žinių), o jį geriau išmanydami, geriau dirba. Galime sakyti: Bendrieji protiniai sugebėjimai Profesinės žinios Darbas Tačiau egzistuoja ir su profesija susiję intelekto skirtumai. Tam tikras intelekto lygis yra tipiškas tam tikros profesijos žmonėms. Pvz., buhalterių, mokytojų, inžinierių IQ paprastai daugiau 120, o vežėjų, medkirčių – mažiau nei 90. Tam tikros profesijos traukia žmones su tam tikru intelekto lygiu ir mokslumu. Tačiau dar vieni tyrimai parodė, kad specifinės srities žinių supratimas, įsiminimas atgaminimas labiau koreliuoja ne su intelekto testų rezultatais, o su ankstesnėmis tos srities žiniomis. Todėl gausios tam tikros srities žinios gali kompensuoti bendruosius protinius sugebėjimus, kurių reikia, norint atlikti tas užduotis (aukštais sugebėjimais nepasižymintys mokiniai gali gerai dirbti toje srityje, kurią gerai išmano). Intelektas ir kūrybingumas Koreliacija yra gana silpna. Aukštesnis intelektas virš tam tikro slenkstinio dydžio nėra susijęs su didesniu kūrybingumu. Ar intelektas pastovus? Daugelio vaikų intelektas darosi pastovus nuo 7m. Nuo dvylikos jis jau visai pastovus. 8.Emocijos Kasdien išgyvename įvairiausių jausmų, nuotaikų. Kaip visa tai vyksta? Ką psichologija gali apie tai pasakyti? Emocijų psichologija yra viena sudėtingiausių psichologijos sričių. Taip pat - viena jauniausių. Emocija - subjektyvus žmogaus santykis į įvairius daiktus, įvykius ar reiškinius. Emocijos susideda iš 3 komponentų: Fiziologinio sužadinimo, arba kūno reakcijų. Emociniai išgyvenimai susiję su skrandžio, širdies veikla, vidaus sekrecijos liaukomis. Išorinės jausmų išraiškos. Veido išraiška, juokas, verksmas, gestikuliacijos, kūno kalba, intonacija, balso aukštis. Subjektyvaus išgyvenimo. Tai, ką išgyvename kaip įtampą, malonumą, tai, ką žmogus užfiksuoja savo psichikoje ir pavadina kaip tam tikrą jausmą. Emocijos yra mažiausiai valingai reguliuojamas reiškinys. Stiprinti, silpninti emocijas žmogus gali daug sunkiau, nei pvz., reguliuoti dėmesį. Iš 3 komponentų žmogus labiausiai valingai reguliuoti gali išraišką. Tačiau jei žmogus nuolat tą išraišką sulaiko, bando slopinti daugelį savo jausmų, tai nėra naudinga jo psichinei sveikatai. Emocijos visada veikia kaip trijų komponentų visuma. Ir jei žmogus ir pareguliuoja išraišką, tai fiziologiniame lygyje organizmas reaguoja. Su emocijomis yra susiję kai kurios kūno ligos. Kadangi emocijos turi tam tikrą fiziologinį komponentą, tai dažnas tam tikrų emocijų kartojimasis ir dideliu intensyvumu, nuolat dirgina tam tikrą organizmo vietą ir gali kilti susirgimų (pvz., skrandžio opos). Žmogus turi stengtis emocijas išreikšti, tik parinkti tai išraiškai labiausiai konstruktyvų būdą. Tačiau tam tikras fiziologinio sužadinimo lygis, kurį sukelia emocijos yra naudingas. Pvz., laikant egzaminą reikia vidutiniško sužadinimo, kad būtume budresni. Kai sužadinimas yra vidutinio stiprio, veiksmai atliekami geriausiai. Kai sužadinimas yra per didelis, veikla paralyžiuojama. Kokio būtent reikia sužadinimo, norint gerai atlikti užduotį, priklauso kokia užduotis atliekama. Jei žmogus atlieka tai, kas jam labai įprasta ir ką jis geriausiai moka, tai geriausiai tai daro tada kai sužadinimas pakankamai stiprus. Jei užduotis sunkesnė ar jai nepasirengta iš anksto, tai sužadinimas turi būti mažesnis, kad skatintų. Todėl studentai, kurie labai nerimauja prieš egzaminą, daug blogiau atlieka užduotis nei kiti, kurių gabumai tokie pat, bet kurie labiau pasitiki savo jėgomis geriau pasirodyt per egzaminą. Emocijos gali mums labai padėti. Kai žmogus išgyvena teigiamą emociją, jis ją siekia pakartoti, tai jau motyvas. Jis tuo stipresnis, kuo stipresnė emocija. Taigi, emocijos skatina mus veikti, siekti savo tikslų, padeda bendrauti ir suprasti kitus žmones. Tačiau lygiai taip pat emocijos gali ir labai trukdyti. Jei per daug mus užvaldo ir nepajėgiame blaiviai protauti, jei ilgą laiką esame apimti labai "blogų" jausmų, tokia būsena gali tapti liguista. Tampame prislėgti, nebepajėgiame nieko veikti, arba, priešingai, tampame agresyvūs, nuolat su visais konfliktuojame, todėl tampame vieniši. Mes skiriamės savo emocingumu. Tai yra asmenybės bruožas. Emocionalus žmogus - kuriam daug dalykų sukelia įvairias emocijas. Taip pat skiriamės kokius jausmus dažniau išgyvename: vieni dažniausiai yra liūdnesni, kiti - linksmesni, vieni - pikti ir įžeidūs, kiti - ramesni. Emocijos, jausmai praneša apie pavojų. Kai į mus lekia mašina, išsigąstame ir atšokame. Kai apgauname artimus žmones, jaučiame kaltę - signalą, kad kažkas mūsų viduje negerai. Jausmai gali skatinti keisti savo elgesį, gyvenimą. Kančia yra signalas, verčiantis šalinti jos priežastį. Emocinių išgyvenimų įvairovė Dažnai patiriame trumpalaikes emocines būsenas. Bet kai kurie mūsų išgyvenimai pastovesni. Jausmai - elementarių situacinių emocijų apibendrinta visuma, kuri turi tam tikrą objektą arba idėją (žmonės, idėjos, reiškiniai gali būti jausmų šaltinis). Jausmai gali būti intelektiniai - kurie kyla, kai žmogus sprendžia tam tikras užduotis, domisi (nė vienas atradimas nepadarytas be jausmų), moraliniai, estetiniai, religiniai. Nuotaika - taip pat emocinis reiškinys. Tai foninė emocija, nestipri, neintensyvi, tačiau ilgalaikė. Tai fonas, kuriame atsiranda kitos situacinės emocijos, tačiau jos gali tą foną ir keisti. Emocijų rūšys Elementarios, susijusios su baziniais poreikiais. Džiaugsmas, baimė, pyktis. Jos būdingos jau labai mažam kūdikiui. Kitos atsiranda vystymosi eigoje, paprastai kai tobulėja pažintiniai sugebėjimai. Tai - pasibjaurėjimas, liūdesys, nuostaba. Pavydas, pasididžiavimas, gėda. Tiems jausmams jau reikia, kad būtų atsiradusi "aš" sąvoka - tik tada, suvokęs, kad "aš" kažką negerai padarė, žmogus sugebės jausti kaltę. Taigi antrinės, išvestinės emocijos vystosi vėliau ir siejamos su pažintiniais sugebėjimais. Vystantis žmogui, taip pat ir daugiau objektų jam ima kelti emocinius išgyvenimus. Tai, kas anksčiau nekėlė emocijų, dabar ima kelti. Pvz., žmogui tam tikra muzika iki tam tikro momento nieko nereiškė, bet vystantis asmenybei jis ima ja domėtis ir ji tampa emocijų šaltiniu. Emocijų tyrinėtojas R.S. Lazarus teigia, kad patiriama emocija labai priklauso nuo minčių apie tai, kas atsitiko. Emocinių išgyvenimų raiška Dažniausiai visus raiškos būdus skirstome į žodinius ir nežodinius. Matydami kito žmogaus raiškos judesius, suvokiame tai, ką jis išgyvena. Kita vertus, kai norime nuslėpti, ką jaučiame stengiamės, kad nesimatytų tipinių raiškos judesių, pvz, jei norime parodyti, kad nejuokinga, stengiamės nesišypsoti. Arba atvirkščiai - jei norime parodyti jausmus, kurių nejaučiame, stengiamės atlikti tam tikras raiškos priemones. Jei žmogus slepiasi ir labai apriboja savo jausmų raišką, gali pablogėti jo santykiai su kitais, nes jis gali būti suvokiamas kaip šaltas, pasipūtęs. Apskritai, sakome, kad žmonės skiriasi savo ekspresyvumu, t.y. savo jausmų raiškos stiprumu. Vienų visos emocijos labai matomos, kiti - santūresni. Jausmų raiškos judesiai Natūralūs judesiai. Jei yra bendri visiems žmonėms. Jie labiausiai priklauso nuo kūne kylančių fiziologinių pokyčių. Pvz., supykę žmonės įsitempia, ima drebėti, sugniaužia kumščius. Jie nepriklauso nuo kultūros - visame pasaulyje, žmonės verkia, kai yra nelaimingi ir šypsena visur yra šypsena (net ir akliems vaikams, niekada nemačiusiems kitų veido būdingos šios išraiškos). Sutartiniai judesiai. Tai griežtą reikšmę turintys mostai, gestai. Pvz., purtydami galvą norime išreikšti nesutikimą. Jie sutartiniai, nes priklauso nuo kultūros. Judesiai sau. Jie nėra skirti perduoti jausmus kitiems. Pvz., žmogus supykęs, mosteli ranka, kitas - spiria kur nors. Išraiška, ne tik perteikia emocijas, bet ir jas sustiprina ir valdo. Susiraukite ir atrodys, kad visas pasaulis atsako tuo pačiu. Tai svarbu žinoti norint suprasti kitų jausmus. Jei norite labiau įsijausti į kitą, mėgdžiokite jo veido išraišką - darant tai, ką kiti daro, galima geriau pajausti, ką jie jaučia. 9.Emocijų teorijos James-Lange ir Cannon-Bard teorijos Atrodo natūralu, kad verkiame, kai mums liūdna, drebame dėl to, kad bijome. Tačiau W. James sako, kad yra atvirkščiai, pirma eina fiziologinis sužadinimas, o mūsų emocijos išgyvenimas ateina kaip to sužadinimo interpretacija. Mums liūdna, nes verkiame. Tokią pat prielaidą tuo pat metu, nepriklausomai nuo James'o padarė ir C. Lange. Ji atrodo labai įtikinama: juk keičiant emocijų išraišką, keičiasi ir emocijos, kurias pajaučiame. Tačiau W. Cannon teigė, kad kūno reakcijos nėra tokios labai skirtingos kiekvienai emocijai, kad sukeltų skirtingas emocijas (pvz., širdis greičiau plaka ir supykus, ir įsimylėjus, ir išsigandus, tai iš kur tada mes žinome, padažnėjus širdies plakimui, kokią emociją "reikia jausti"?). Todėl jis ir kitas psichologas Ph. Bard padarė išvadą, kad ir sužadinimas, ir emocijos išgyvenimas eina kartu ir nė vienas nėra vienas kito priežastis. Tiksliai atsakyti, kuri teorija teisingesnė nelabai galima, nors labiau linkstama prie antros. Cannon-Bard teorija mums parodo, kad emocijų išgyvenimas nėra toks paprastas ir neapsiriboja vien fiziologiniu sužadinimu. Ši teorija suderinama su kitom prielaidom, kad emocijoms įtaką turi pažintinė veikla (ar bijome ar nebijome, priklauso nuo to, ar triukšmą savo name naktį suvokiame kaip plėšiko įsilaužimą, ar kaip vėjo atidarytą langą). Taigi, S. Shachterio dviejų veiksnių emocijų teorija, atsižvelgė į pažinimo įtaką emocijų išgyvenimui. Emocijas sudaro du dėmenys: fiziologinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas. Sutinka su James-Lange, kad emocijoms kilti labai svarbu sužadinimo įsisąmoninimas, bet kokia emocija kils, priklauso nuo to, kaip tas sužadinimas bus pavadintas, o tai savo ruožtu priklauso nuo situacijos įvertinimo (dėl ko jis kilo). 10. Psichologiniai metodai. -eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr. grupės); -koreliacinis (kai iš anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamas sąlygas, koreliacinis koeficientas; testai); -stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės, anamnezės). Psichologijos sritys: Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalis už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt. Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensorinius stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt. Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystimąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida, mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt. Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir kt. Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios trys sritys tarpusavyje labai susijusios. Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija. Psichologinis konsultavimas. Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje, mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio santykiai. Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai, efektyvus komandos darbas, derybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t. Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija. 5.Psichoanalitinė psichologija.1895 Froidas paskelbė veikalą „ Isterijos priepuolis“ ir sukūrė atvejo analizę kaip metodą. Svarbiausiu psichologijos tikslu laikė psichikos ir elgsenos sutrikimų koreliaciją. Pradėjo tyrinėti-pasąmonę. Sukūrė technikų-laisvos asociacijos, sapnų analizės, plačiai taikė hipnozę. Laisva asociacija- kalbėjimas tai kas šauna į galvą, o psichoanalitikas tik mesteli frazes ir giliai pažvelgti į žmogų. Psichoanalizės teorija žmogaus psichikos vyraujančiu pradu laiko įgimtus potraukius, o svarbiausią seksualinį potraukį- lipido. Pasak Froido šis potraukis iš pasąmonės stengiasi prasiskverbti į sąmonę. Žmogaus sąmonė gali tos potraukius kontroliuoti. Froidizmas padėjo plačiai tirti giluminius žmogaus psichikos sluoksnius ir papildė vienašališkų asociacijų skelbtą sąmonės traktavimą. 6.Bihevioristinė psichologija-Watsonas teigė, kad nereikia tirti sąmonę ir kritikavo Froidą.Jo teigimu-psichologija turi tyrinėti elgesį. Bihevioristams priklauso formulės S→K., t.y.bet kuriam žmogaus elgesiui turėjo būti stimulas. Bihevioristai praktikoje pritarė skatinimo ir nuobaudų taikymui vaikų auklėjime. Jų sukurti metodai: žetonų kaupimo metodas, priklausomybės gydimas, gydant fobijas mokino elgesio būdų, kurie sumažina baimes. 7. Humanistinė psichologija-suklestėjo Amerikoje. Ji propaguoja fenomenologinį požiūrį į žmogų, ieško subjektyvių žmogaus elgesio priežasčių, tiria kaip žmonės pasirenka ar įgyvendina tam tikrus gyvenimo modelius, kaip žmogus įgyvendina savo galimybes, išaukština savanaudišką poreikį. Atstovai-Marlou- sukuria motyvacinę teoriją, Rodžeris- dideli nuopelnai psichoterapijoje. Jis sukūrė nederktyviąją terapiją. Kaip atskira šaka susiformuoja egzistencinė psich.- asmenybė yra atsakinga pati už save. Susiformuoja nauja mokykla- logoterapija, kuri teigė kad žmonės prasmę gali atrasti kūryboje, kančioje, meilėje. 8.Kognityvinė psichologija. Kognityvinė psichologija paplito kartu su kibernetikos idėjomis, skaičiavimo mašinų konstravimu.Ji kalba, kad svarbiausiai yra pažinties galios- visi mūsų pojūčiai, suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymas, kalba, intelektas, vaizduotė. Jie išmatuoja žmogų laboratorijose, o po to analizuoja tam tikras dalis. Kognityvinė teorija taikoma depresuotiems, nusivylusiems žmonėms atstatyti savitvardą. Psichologai gilinasi į psichikos suvokimo, dėmesio, atminties ir mąstymo procesus, kalbos struktūrą ir sakinių sudarymą. Iš surinktos medžiagos kuriami modeliai, kurie perimti iš kibernetikos. Į psichologiją pateko informacijos, kodo, bloko ir kitos sąvokos. Kognityvinę psichologiją, tiriančia individo pažinimo procesų struktūrą, mechanizmus, siūloma vadinti neomentalizmu. 11Vaizduotę apsprendžia:praeities įvykiai,ateities vaizdai,dabarties reiškiniai,neįprastus,bet galimus žmogaus norus.Vaizduotės funkcijos:1)pažintinė-jos dėka geriau pažįstame pasaulį.2)anticipacijos-numatome savo veiksmus į priekį.3)veiksmų reguliavimo-bet kokią veiklą atlikdami vaizduotės pagalba ją reguliuojame.Vaizduotės ryšys su kitais psichikos procesais:1)remiasi jutimu,2)mąstymas-juo taip pat pažįstame pasaulį.3)veikai dėmesį.4)atmintis-tiesiogiai veikai vaizduotę.5)su jausmais.Vaizduotė turi ryšį su organizaciniais procesais.vaizduotės kūrimo būdai:1)aglitinavimas,2)hiperbolizavimas-vaizduojamo daikto arba jo atskirų dalių padidinimas.3)akcentavimas-atskirų daikto dalių pabrėžimas.4)schematavimas-daiktų grupei būdingų bruožų išskyrimas.5)įterpimas-daikto ar jo dalių perkėlimas į kitą aplinką.6)tipiškumas-sudėtingas vaizdinių perdėliojimas. Vaizduotės rūšys:1)valinga-kai sąmonėje kuriami vaizdiniai,žmogus kelia sau tikslą ko nors siekti.,2)nevalinga-vaizdiniai iškyla tarytum savaime.Sapnai-nevalingi vaizdiniai.Vaizduotė gali būti:1)atkuriamoji-nesuvoktų vaizdinių sudarymas.2)kuriamoji-savarankiškas naujų vaizdų sudarymas.Individualūs skirtumai:1)vaizduotės produktyvumas(būdinga menininkams)2)vaizduotės skurdumas(trūksta jumoro)3)vaizduotės tikroviškumas,4)vaizduotės atitrūkima nuo tikrovės,5)atskirų žmonių vaizduotė yra arba girdimoji arba regimoji. 12.S.Froido psichoanalitinė asmenybės teorija- Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius: Sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti) Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį) Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs; būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus) Minėti psichikos lygiai pasireiškia žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys: Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, (kurs būdami kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai – sublimacijos būdu (pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į kokią nors veiklą) Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą “noriu” su superego principu “reikia”. Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais. Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!