Psichologija ir psichika

1. Psichikos struktūra, sąmonė savimonė, pasąmonė. Psichinių ir fizinių reiškinių ryšys. Psichinių reiškinių turinį sudaro informacijos iš aplinkos iš savęs paties gavimas, pertvarkymas, panaudojimas elgesio reguliavimui, sąmoningo vid. gyvenimo reguliavimas.Žm psichologija skiriasi nuo gyvūno. Žm. turi sąmonę, o ne tik girdi, mato, jaučia, kuria naujus vaizdus,sprendžia problemas, planuoja. Žm. suvokia ir gali išskirti šiuos psichikos komponentus: budri sąmonė – mintys + jausmai, kurie vyksta mumyse kai esame gamtos ir visuomenės dėsnio, suprantam kas vyksta su mumis, ką išgyvenam. Savimonė – sčmonės forma, savęs išskyrimas iš aplinkos, pradeda formuotis dar pirmomis gyvenimo dienomis, pradeda pažinti ir vertinti savo psichinius reiškinius. Savo asmenybės įverinimas sudaro pagrindą kitiems svarbiems savimonės veiksmams : elgsenos kontrolė, reguliavimui ir saviauklai. Pasąmonė sudaro tie reiškiniai tos, elgesio formos, apie kurių veiksmą mažai supranta ar visai nesupranta. Pasąmonės srityje išsiskiria pieš sąmonės reiškiniai, kurie prieš sąmonės lygyje gali dėmesio pagalba persikelti į sąmonės lygį. Neįsisamonimi reiškiniai, kurie nepersikelia į samonės lygį. Nesąmoningi reiškiniai, sapnai, išgyvenimo vaizdiniai. Psichiniai reškiniai skirstomi į tris rūšis: psichiniai procesai, būsenos, įpatybės. Psichiniai procesai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išoriniams ir vidiniams dirginimams ir baigiasi jiems nutrūkus (pažinimo, jausmų ir valios procesia). Psichiniai procesai – dainos melodijos prisiminimas, uždavinio sprendimas. Vertinimo funkciją atlieka emocijos ir jausmai, o regulecinę – valia. Psichinės būsenos – kiek pastovesni reiškiniai – darbinga nuotaika, didelis energijos pakilimas sporte, įkvėpimas kūryboje. Psichinės ypatybės reliatyviai pastovūs reiškiniai, jis nulemia žmogaus anatominės ir fiziologinės įpatybės. Tai žmogaus temperamento ypatybės (impulsyvumas, jautrumas), charakterio ypatybės (darbštumas, humaniškumas), gabumas, sugebėjimo ypatybės, (gabumas fizikai, muzikai). Visi šie reškiniai nėra prieinami tiesioginiam betarpiškam stebėjumui, reiškiasi elgesiu, kalba, organizm. reakcijomis. Jie reguliuoja žmogaus elgesį, jų dėka pažystamas aplinkinis pasaulis, žmogus adaptuojasi prie gamtos, socialinių sąlygų. 2. Psichologijos tyrimo metodai, tyrimo strategijos. Naudojami įvairūs tyrimo metodai. Jie klasifikuojami į objektyvius ir projekcinius. Objektyvūs apklausos metodai, testai, yra naudojamos aiškiai apibrėžtos užduotys, numatomi tiriamųjų galimi atsakymų variantai. Atsakymai grupuojami pagal tam tikras taisykles. Paprastai taip tiriami sugebėjimai, pažinimo procesai, temperamento ypatumai, charakterio bruožai. Tuo tarpu projekciniai metodai yra skiriami asmenybės savybėms skirti, nėra ribojami galimi atsakymų variantai, o atsakymai yra skirstomi pagal normas. Tai susiję su asmenybės struktūromis. Metodai pagrysti projekcijos reškiu; projekcija – vidinės būsenos reiškimas per kokį nors išorės objektą (šokimą, piešimą ir pan.). 2 klasifikacija a) longitudiniai ir b) lyginamieji tyrimai. A) ilgą laiką tiriami tų pačių tiriamųjų tie patys reiškiniai. Tai leidžia tirkti psichinius reiškinius tiriamųjų vystymosi eigoje ir gali trukti daug metų. B) lyginamieji įvairūs tiriamųjų grupių tie patys psichiniai sugebėjimai: gali būti tiriami matematikų humanitariniai ar humanitarų matematiniai sugebėjimai ir pan. 3 klasifikacija. Metodai skiriami pagal tiriančiojo santykį su tiriamuoju. Į metodus bandoma pažvelgti procedūriniu aspektu – įvairių lygių tyrimo procedūros. Šituose tyrimo metoduose skiriami tokie lygmenys 1 - tyrimo strategija. 2 - tyrimo technika 3 - metodika. Tyrimo strategija. Tyrimų programa kurios tikslas aprašyti reiškinį arba jo eigą, parodyti jau tikrą faktų pasiskirstymą. Tam turi būti žinomas stebėjimo tikslas. Nuo jo priklauso kokios bus naudojamos konkrečios technikos ir metodikos. Duomenys renkami neįtakojant tiriamųjų elgesio, todėl tyrėjas negali paaiškinti, kodėl tiriamasis elgiasi vienaip ar kitaip. Išvados yra aprašomojo pobūdžio. Privalumai: sistemingais stebėjimais kaupiama nauja faktinė medžiaga. Ji gali būti pagrindu formuojant hipotezes apie priežastinius reiškinių ryšius, padeda numatyti tolimesnius tyrimus. Koreliaciniai tyrimai. Jų tikslas įvertinti tarp dviejų ar daugiau veiksnių. Tyrėjas nemanipuliuoja tiriamaisiais, jų nekeičia. Jie neleidžia daryti išvadų apie reiškinių priežastingumą. Pvz. hipotezė: vaiko žodyno turtingumas priklauso nuo vaiko bendravimo šeimoje pobūdžio. Vaiko žodyno turtingumą gali apibūdinti skirtingų žodžių kiekis vienam objektui apibūdinti. Žodyno turtingumas – x; bendravimas šeinoje – y (išreikštas laiku, skiriamu bendravimu su vaiku) Koreliacijos koeficientas įvertina ryšio stiprumą nuo 1 iki – 1. Gavus trupmeną su + ženklu konstatuojama teigiama koreliacija (didėjant vienam kintamajam, didėja ir kitas); neigiama koreliacija – gavus trupmeną su – ženklu: didėjant vienu kintamojo reikšmėms kito kintamojo reikšmės mažėja. Jei koeficientas arti 0 vadinasi ryšio tarp kintamųjų nėra. Šiuose tyrimuose duomenys gali būti renkami įvairiomis technikomis: stebėjimais, apklausos metodais. Plačiai naudojami raidos ir diferencinėje psichologijoje, daugelyje kitų sričių. Eksperimentinė strategija – tyrėjas sukelia norimą tirti reiškinį keisdamas sąlygas, stebi, kaip priklausomai nuo jų kitimo, kinta jo stebimi reiškiniai. Paprastai eksperimentai prasideda nuo to, kad tyrėjas, remdamasis teorijomis suformuluoja hipotezę, ir ji tolia tiriama tolimesnėmis tyrimo procedūromis ir stebėjimų anketavimu, testavimu. eksperimentuose visada siekiama nustatyti ir paaiškinti ryšio tarp kintamųjų priežastingumą ir pobūdį. Reiškinys, kurį tyrėjas keičia – nepriklausomas kintamasis. Veiksnys, kuris priklauso nuo keitimo – priklausomasis kintamasis. Priklausomu kintamuoju paprastai būna žmogaus elgesys, nepriklausomu – fiziniai, socialiniai aplinkos poveikiai. Skiriami labaratoriniai ir natūralūs eksperimantai. 3. Tyrimo technikos Tyrimo technika tai duomenų rinkimo būdas. Skiriamos pagrindinės duomenų rinkimo technikos: a) stebėjimas; b) apklausa ; c) testavimas. A – stebėjimas yra tikslingas, formuojamas jo tikslas, sudaromas planas. Stebėjimas nesikiša į stebimojo gyvenimą, stebimų reiškinių eigą. Faktai fiksuojami, įrašomi į vaizdajuostę ir pan. Yra skiriami išorinis ir vidinis stebėjimas. Išorinis – stebimas kitų žmonių elgesys (jo atmainos – stebėjimas natūraliose sąlygose, pamokoje); išprovokuotas stebėjimas- sudaromos natūralioje aplinkoje sąlygos ir tam tikros situacijos, stebimas žmonių elgesys (sukeliami ginčai); stebėjimas dalyvaujant – prasiskverbiama į stebimų žmonių tarpą, jų grupę. Elgsenai fiksuoti naudojamos laiko imčių ir įvykių imčių technika. Laiko – elgesys stebimas iš anksto numatytais laiko tarpais. numatoma vienkartinio stebėjimo trukmė, stebėjimų skaičiaus intervalai tarp jų. Įvykių – taikoma kai domina tik tam tikros elgesio apraiškos: stebėjimas kontroliuojamose sąlygose (ekspermentinis). gali būti panaudojama aparatūra laboratorijose. Pateikiamos tam tikros užduotys, stebima ir fiksuojama jų atlikimo eiga. Vidiniam stebėjimui priskiriama savistaba – stebimi asmeniniai vidiniai išgyvenimai. Tai pakankamai subjektyvu, nes tyrėjas ir tiriamasis tas pats asmuo. Tai apriboja metodo vertę, todėl šis metodas laikomas pagalbiniu šalia kitų. B) tiriamasis žodžiu ar raštu turi atsakyti į pateiktus klausimus. Jam priskiriamas 1) laisvas pokalbis 2) interviu 3) anketos. 1) gali būti vygdomas įvairiais tikslais, pagal įvairų planą. Paprastai užmezgamas betarpiškas kontaktas. Labai svarbu, kad tyrėjas mokėtų sukelti tiriamojo aktyvumą, norą išsisakyti, tačiau gali pokalbis pakrypti netikėta linkme, galima negauti norimos informacijos, gautus kelių tiriamųjų duomenis yra sudėtinga lyginti. 2) neformuluotas tikslas, išanksto suformuluoti klausimai, numatyti galimi atsakymai, vienodas nevisais tyrimais. Gauta informacija gali būti palyginama 3) naudojamos masinei apklausai. Į klausimus atsakoma raštu. c) tiremiems pateikiamos vienodos, standartizuotos užduotys – testai. Paprastai naudojami žinomų faktų matavimui identifikavimui. Tai padeda nustatyti individo vietą panašių individų tarpe. Testai skirstomi pagal reiškinių vietą, kurią norima įvertinti. Kuriami bendrųjų, specialiųjų sugebėjimų, asmenybės tarpusavio santykių testai. Pagal atsakinėjimo pobūdį: verbaliniai (žodiniai) ir nežodiniai (įsivazduoti, piešti). 4. Jutimo ir suvokimo apibūdinimas. Fiziologiniai pagrindai. Jutimo ir suvokimo aktyvumas, motoriniai komponentai. Pats paprasčiausias organizmo ryšys su aplinka palaikomas jutimu. Jutimą sukelia išorinis aplinkos objektų ir vidinių organinių procesų siunčiami energijos srautai. Jie veikia juntamąsias nervines ląsteles (sensorines ląsteles), esančias periferijoje. Šios ląstelės dirginamos, išorinė arba vidinė energija pernešama nerviniu impulsu ir jaudinimais, kuris prasidėjo nervinėse ląstelėse ir virsta psichiniu procesu – jutimu. Tai ilgiau ar trumpiau trunkantis procesas, objekto savybės vaizdo (pojūčio) formavimasis. Garsas, kvapas, forma, spalva ir kt. Adekvataus dirgiklio vaizdas mumyse. Pojūčiai teikia informaciją apie atskiras objektų savybes. Tačiau šiaip mes regime nebeprasmiškus daiktus, o kažką įprasminto. Žmogus gali justi ne tik atskiras objekto savybes bet ir suvokti objekto visumą. Suvokimas – psichinis procesas, daikto ar reiškinio vaizdo visumos formavimasis. Suvokimo rezultatas – suvokinys, daikto ar reiškinio visumos vaizdas. Suvokimo negali būti be jutimo ir pojučių. Pojūčiai ir suvokiniai – sensoriniai percepciniai vaizdai (pirminiai vaizdai), kuriuos susidarom esant tiesioginiai subjekto sąveikai su aplinka. Antiniai vaizdai – vaizduotėje esantys vaizdai. jutiminiai procesai dar vadinami jutiminiais procesais. Sensorinė sistema arba analizatorius, nervinis aparatas, kuris analizuoja ir sintetina dirgiklių signalus. Analizatorių (sensorinę sistemą) sudaro: periferinę – receptoriai kurie kitų rųšių energiją (mechaninenę, terminę, elektromagnetinius impulsus) paverčia energiniais impulsais; laidinė aferntinė dalis – nervinių skaidulų pluoštai, jomis receptorių jaudinimai sklinda į galvos smegenų žievę, kurioje gauta informacija yra analizuojama, iš jos laidine eferentine dalimi nerviniai impulsai sunčiami į žemesnį lygį ir reguliuoja receptorių aktyvumą. Kiekvienas analizatorius analizuoja ir sintetina tam tikro tipo dirgiklius. Paprastai žmogų vienu metu veikia daug ir įvairių dirgiklių. Tačiau būna taip, kad žmogui tenka ilgesnį laiką būti tokioje aplinkoje, kur dirgiklių kiekis labai ribotas ir pastebėta kad tokios sąlygos žmogų veikia labai savotiškai: sukelia nemalonius pojučius ir išgyvenimus. To priežastis yra pojūčių stoka. Gali kilti nerimas, prasidėti minčių nevaldymas, prarandama orientacija, kyla panika, gali atsirasti haliucinacijos. Tai rodo, kaip svarbu žmogui gauti daug ir pakankamų įspūdžių iš aplinkos. Pojūčių ir suvokinių rūšys ir klasifikacija. Dabar labiausia paplitęs pojūčių rūševimas pagal receptorius: 1) interoceptoriai (receptoriai esantys vidinaus gleivinėje ir audiniuose, dažniausia jų dirginimas pojūčių nesukelia. Pojūčiai: alkis, troškulys ir sotumas ir kt.) 2) proprioceptoriai (receptoriai esantys raumenyse sąnarių raiščiuose ir kt. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą.) 3) Eksteroceptoriai (receptoriai esantys kūno paršiuje ar arti jo: juntamosios regos, klausos nervinės ląstelės, odoje esančios ląstelės. Pojūčiai: regos, klausos odos pojūčiai). Suvokinius galima skirstyti į rūšis pagal vadovaujantį analizatorių.(regos, uoslės ir kt.) Juos kalima rūšiuoti ir pagal suvokiamus objektus ir vyksmus (laiko, erdvės) 5. Bendrieji jutimo dėsningumai 1) modalumas – susijęs su fizinės energijos rūšimi, elektromagnetiniai virpesiai sukelia regos pojūčius: oro ir klausos pojūčius. Pojūčių modalumas – tai pojūčių pasiskirstymas pagal rūšis. Kiekvienas pojūtis yra tam tikro intensyvumo. Intensyvumas priklauso nuo dirgiklio jėgos (nuo fizinės energijos kiekio), nuo jutimo organų būklės. Pojūčiai skiriasi trukme. Ji priklauso nuo laiko, per kurį dirgiklis veikia jutimo organą. 2) jautrumas – tai jutimo organų ypatybė reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklį ir į intensyvumo pokytį. Dirgiklio sukelti pojūčiai priklauso nuo receptoriaus jutimo. Mažiausias dirgiklio intensyvumas, kuris gali sukelti pojūtį, vadinamas absoliučiu žemutiniu pojūčio slenksčiu. Didžiausias dirgiklio intensyvumas vadinamas absoliučiu aukštutinio pojūčio slenksčiu. Jį peržengus, dirginimas sukelia skausmą. Pernelyg ryški šviesa gali sukelti skausmą. Labai siplni dirgikliai kurie veikia jutimo organus, bet nesukelia pojūčių vadinami iki slenkstiniais. 3) adaptacija – jutimo organų prisitaikymas prie dirgiklio stiprumo. Adaptacija vyksta keičiantis receptoriaus jautrumui. Pakankamai greitai prisitaiko regos, uoslės, skonio juntamosios ląstelės, o prasčiausiai – klausos juntamosios ląstelės. Senestezija – vieno modalumo pojūčiais sukelia kito modulumo pojūčius. Garsai gali suketi spalvos pojūtį. Sensibilizacija – jautrumo padidėjimas, veikiant vidiniams organo sąlygoms. Jautrumas atsiranda ir lavėja organizmui sąveikaujant su aplinka, o svarbiasia dirbant. Galima ištreniruoti jautrumą eksperimentinėmis sąlygomis, bet jis bus trumpalaikis. Receptorių jautrumą galima padidinti ir sudarius žmogui specialų nusistatymą į veikiančius stimulus. Tyrimai ir stebėjimai parodė, kad žmogaus sensorinių sistemų lavėjimą galima daugmaž valdyti. 6. Bendrieji suvokimo ypatumai. Suvokimo bendriškumas ir įprasminimas Pojūčiais ir suvokiniais atspindimos nejutimo aparato būsenos o realūs objektyvioje aplinkoje ir laike egzistuojantys daiktai ir reiškiniai. Žmogaus savybė suvokti daiktų realumą ir lokalizuoti juos erdveje vadinama suvokimo daiktiškumu. Žmogaus erdvė išsikiama į dvi nelygevertes dalis. Viena dalis suvokiama kaip konk\eti tiksliai apibrėžta prirame plane išdėstyta uždara visuma – figūra. Antra dalis – fonas suvokiamas kaip neapibrėžtas, esantis už figūros neapribotas plotas. Suvokiant atliekamas paprasčiausias sprendimo aktas. Suvokimo visybiškumas ir struktūriškumas. Objektas suvokiamas kaip dalių visuma, tam tikru būdu tarpusavyje santykiaujančių erdvės, laiko ir prasmės atžvilgiu. Visybiškumas – suvokiami skirtingi elementai sujungemi į visumą, sudarytos visybės santykinai priklauso nuo elementų kiekybės. Visybiškumas nesuprantamas kaip vaizdo visumos ir detalių sąryšis. Tarp visumos dalių yra dominuojantys santykiai arba struktūriniai, kurie lemia objekto suvokimą, jo priskyrimą tam tikai klasei. Kai išesmės pasikeičia visumos dalių santykis, pasikeičia ir pavidalas. Suvokimo metu kartu ir apibendrinama. Suvokimo visybiškumas ir struktūriškumas priklauso nuo suvokiamo objekto, nuo jo aplinkos, ir nuo suvokiančio asmens atliktų analizės ir sintezės operacijų susijusių su suvokimo uždaviniu. Suvokimo konstantiškumas Tai svarbi savybė. Tai santykis, kai objekto vaizdas išlaiko pagrindinius savo bruožus esant skirtingoms suvokimo sąlygoms. Labai ryškus daikto dydžio, spalvos, formos suvokimo konstantiškumas. Suvokimo konstantiškumas yra kintamas reiškinys. Jis priklauso nuo suvokiančiojo amžiaus ir nuo profesijos ypatumų. Žmogaus suvokimo konstantiškumas didėja 14-15 m. amžiuje toliau jis mažai kinta, o senstant smarkiai mažėja. Suvokimo iliuzijos. Iliuzija – netikslus, iškreiptas tikrovės objekto vaizdas. Tai objektyvus, dėsningas psichinis reškinys o ne patologija. Yra žinoma, kad suvokimas dažnai būna iliuzinis būna tada, kai stebima trumpai, sutemų metu, nuvargus. Gali būti iliuzijų, priklausančių nuo suvokiančio asmens psichinės būsenos. Išsigandęs žmogus gali palaikyti krūmą žmogaus šešėliu. Nuo iliuzijų skiriasi haliucinacijos. Tai labai ryškūs kartais fantastiniai vaizdai kurie atsiranda tiesiogiai sukelianat išoriniams dirgikliams. Nuo haliucinacijų reikia skirti psiaudo haliucinacijas, kai iškreiptų vaizdų šaltinis įsivaizduojamas ne išorėje bet viduje. Tai lyg vidinis balsas. Ligonis išgyvena įspūdį kad jo kalbėjimą tvarko prieš jo valią kažkas kitas. Psiaudohaliucinacijų metu sutrinka savivoka ir savimonė. 7. Demesys. Demesio veiksniai-tai samones sutelkimas I koki nors objekta, tai I ka zm sutelkia dem vadin dem objektu, o visa kas yra uz demesio objekto-dem fonu. Veiksn, kurie skatina ar slopina psichines veiklos selektyvuma, perejima nuo vienos veikl prie kt, susikaupima ir paskirstyma vadinami demesio veiksniais. Veiksniai buna vid. ir isoriniai. Isor:demesio objektu gali buti tik pakankamo intensyvumo dirgikliai, kuo jie stipresni, tuo didesne tikimybe, kad jis taps demesio objektu; regimiesiems obj issisk is kt padeda spalvingumas(objektai lokalizuoti isoreje). Vid: dem visada sutelkiamas I veiklos tiksla; dem susijes su asmenybes poreikiais, interesais(isgyvenimai, mintys- samones nukreip i vid pasulio ivykius). Dem rusys pagal pasireiskimo srytis ir formas: sensorinis-emocinis, intelektinis, motorinis, emocinis. Pagal platuma: selektyvus, paskirstytas. Sensorinis dem skirst i: regimaji, girdimaji, lytejimo, interocepcini. Dar skirst I valinga ir nevel. Neval: samones nukreipimas I objekta be isankstinio ketinimo isskirti ji arba jo elementus is aplinkos. Valingas: is anksto numatytas ir valios palaikomas demesio ojekto isskyrimas is aplnk. Dar dem skirst I individualu( atskiro individo samon nukreip i koki nors daikta ar veikla), grupini( keliu individu samones nukreip I bendra veikla), kolektyvini( istiso kolektyvo samones sutelkimas bendrai veiklai). 8. Dėmesio ypatybės individualūs skirtumai. Bendriausi dėmesio pasireiškimo bruožai. 1) dėmesio apimtis (vienu metu aiškiai suvokiamų objektų kiekis) ir paskirstymas (pasireiškia kai žmog. atlieka vienu metu skirtingus veiksmus) 2) dėmesio perkėlimas (susijęs su dėmesio pasiskirstymu t.y. sąmonės nukreipimas nuo vienos veiklos į kitą) 3) intensyvumas – spendžiama kiek jis atsparus pašaliniasm trugdžiams 4) patvarumas – apibūdinama laiko trukmė per kurią individai išlaiko dėmesį į tąč patį objektą. 5) svyravimai – priešingą patvariai, vyksta savaime. Dėmesys glaudžiai susijęs su kitias psichiniais procesais. Jis priklauso nuo amžiaus, interesų, emocinės būsenos. Asmenys turintys gerą dėmesį – yra dėmesingi, bloga – išsiblaškę. Skiriamos trys išsiblaškymo atmainos: tikrasis išsiblaškymas, laikinasis ir psiaudoišsiblašk.Tikrasis išsiblaškymas tai pastovus nesugebėjimas ilgiau susikaupti ir atsispirti pašaliniam trugdymui, dėl nervinių procesų silpnumo. Laikinasis išsiblaškymas – tai grįžtamasis dėmesio susilpnėjimas dėl nuovargio, mieguistumo, emocinio susijaudinimo. Psiaudoišsiblaškymas – dėmsio susilpnėjimas vienų objektų ir įvykių atžvilgiu. Dėl stipraus jo sutelkimo į kitus. Dėmesingumas – pastovi asmenybės savybė. Skiriami du dėmesio tipai: distributyvus (dėmesys platus jo apimtis didesnė už vidutinę) ir koncentruotas (mažesnė dėmesio apimtis, dėmesys ne tox paslankus). 9. Atmintis. Atminties posistemës ir rūšys. Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kt. būdais gautos inf. įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vadnami atmintimi. Atmintis- pergyvenimo, minčių, psichinių būsenų, informacijos apie daiktus, reiškinius, įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas. Tai nėra tikra informacijos įsiminimo, saugojimo ir atsiminimo sistema, kurią sudaro 3 posistemės:1.sensorinė atmintis, 2. Trumpalaikė atmintis, 3. Ilgalaikė atmintis. 1) tai visi tie fiziniai poveikiai, kurie veikia mūsų jutimo poveikius. Tai garsai, odos pojūčiai ir kt. Visi jie pirmiausiai patenka į sensorinę atmintį. Informacija šioje atmintyje saugoma trumpą laiką, Kodavimas joje susijęs lietimo organuose vykstančiais procesais - su tais procesais dėl kurių išorės poveikiai paverčiami nerviniais impulsais. Sensorinė atmintis užtikrina suvokiamo pasaulio vientisumą. Be jos vaizdą ir kalbą gautume su pertrūkiais. Tačiau sensorinė atmintis yra neribota. Joje inf laikoma trumpai, iki 1 max 3 sek. Dėlto kad talpina neribotą kiekį inf, informacijos srity kiekis ribojamas. Informacijos perdavimo į trumpalaikę atmintá bûdai: 1)pervedimas dėmesio pagalba, 2)modelio atpažinimas 1)a) kokteilio fenomenas: garsai, vaizdai patenka į atmintį, kažkas žmogų pakviečia vadu ir vaizdas patenka į trumpalaikę atmintį. b) inform. patekusi į sensorinę atmintį yra nesutvarkyta ir modelis yra susijęs su reiškinių atpažinimu. 2) trumpalaikė atmintimi laikoma trumpaprasmė informacija. Ji laikoma vaizdinio sąvika forma. Trumpalaikė atminties paskirtis – kaupti naują informaciją ir dirbti su ja. Čia inform. sulaikoma 20-30 s. Tam tikra trumpalaikės atminties atmaina vadinama darbine atmintimi. Trumpalaikėje atmintyje informacija įtvirtinama dviem būdais : kartojimu ir įprasminimu. O dalis inform iš trumalaikės atmint. perduodama į ilgalaikę atmintį. Tai atliekama kartojant, įprasminat, automatiniu pertvarkymu. Ilgailaikė atmintis – didelio kiekio inform išsaugoma ilgą laiką. Ilgailaikėje atmintiyje inform koduojama dviem formomis 1) semantinis kodavimas – sąvokos, sąvokų reikšmės 2) vaidinių kodavimas. Atminties rūšys – pagal tai taikomas spec. priemones individuali atmintis skirstoma į tiesioginę ir netiesiogine. Tiesioginė – informs įsimenama ir atsimenama be kokių nors palengvinančių priemonių. Netiesioginė pasireiškia įsiminimu ir atsiminimu, kuriuos palengvina tarpiniai procesai. Pagal pasireiškimo modalumą atmintis skirstoma į motorine (judesių) emocinę, vaizdine ir žodinę. Įsiminimas ir atsiminimas vykstantis be specialaus ketinimo yra nevalingi atminties procesai. Valinga atmintimi vadinami atminties procesai, kurie vyksta su valios pastangomis, yra tikslingi ir iš anksto numatyti. Pagal įsimenamos medž. įprasminimo ir supratimo laipsnį skiriama mechaniška ir logiška atmintis. Pagal inform laikymo pobūdį ilgalaikė atmintis gali būti semantinė ir epizodinė: semantinėje ilgalaikėje atmintyje laikoma visa, kas susiję su kalba: sąvokos, simboliai ir kt. Epizodinėje – konkrečios vietos ar konkretaus laiko įvykiai. 10. Atminties veiksniai. Individualūs atminties skirtumai. Visa kas padeda ar trukdo atminčiai, vadinama atminties veiksniais. Galima nurodyti šiuos veiksnius: 1) medžiagos parametrai. Nuo medžiagos apiimties labai priklauso įsiminimui būtinas laikas. Dvigubai didesnės apiimties medžiagai įsiminti reikia trigubai daugiau laiko. Atmintį įvairiai veikia medžiagos vidinė struktūra. Medžiaga įsimenama tuo sunkiau, kuo jos elementai tarpusavyje panašesni ir priešingai. Lengviau įsimenami įprastiniai elementai tie kurie dažnai sutinkami žmogaus praktinėje veikloje. 2) mneminės veiklos organizacija Yra trys įsiminimo organizavimo būdai: ištisinis, dalinis, kombinuotas. Didesnės apiimties medžiaga įsimenama kartojant. Kuo spartesnis medžiagos pateikimo tempas, tuo ji blogiau įsimenama. 3) Kiti psichiniai procesai ir būsens kaip atminties veiksniai. Pirmiausia atminties sėkmę lemia dėmesys. Įsiminimas labai priklauso nuo interesų, su kuriais medžiaga gali sietis arba tiesiogai iarbe netiesiogiai. Taip pat priklauso nuo smegenu funcinės būklės. Aktyvacinei per nelyg sustiprėjus ar susilpnėjus atminties aktyvumas krinta. Atminties individualys skirtumai. Žmonių grupių atminties skirtumai vadinami atmienties tipais. Pagal vaizdinės ir žodinės medžiagos įsiminimo sėkmingumą skiriami trys atminties tipai: vaizdusis žodinis apstraktusis, mišrus. Vaizdusis skirstomas į regimasis, girdimasis, motorinis. Dažniausia žmogui būdinga mišraus tipo atmintis. Girdimoji – motorinė, Regimoji – motorinė. 11. Atmities procesai, užmiršimas. Atmintį sudaro atskiri atiminties procesai: įsiminimas, atsiminimas, informacijos laikymas atmintyje ir užmiršimas – procesas dėl kurio suvoktos užkoduotos informacijos negali žmogus prisiminti. Tai priešingas įsiminimo procesas. Užmirštama dėl labai įvairių priežasčių. pvz kai turima informacija nenaudojama praktikoje, ji yra greičiau užmirštama. Atsiminimas santykinai pablogėja jei vyksta kitomis aplinkybėmis nei buvo įsiminta. Įsiminimą lemia nuostatos bet su laiku jos keičiasi. Užmiršimas gali būti visiškas arba dalinis. Tačiau yra žinoma, kad tai ko žmogus negali atsiminti natyraliai atsimenama sudariustam tikras sąlygas arba kitaip paveikus, pvz užhipnotizavus. Vadinasi, žmogus laiko atmintyje daugiau negu atsimena. Individas pirmiausia užmiršta tai, kas jam neaktualu ir nereikšminga. l2. Mąstymas. Mąstymo turinio formos ( vaizdiniai, sąvokos, sprendimai ) . Mąstymas yra tarpiškas pažinimo procesas. Mastoma mintyse pertvarkant turimas žinias ( sąvokas, vaizdinius ) . Pertvarkoma jutimais ir suvokimais gauta ir atmintyje laikoma informacija. Ją galima apibūdinti keletu aspektų: 1 ) galima nagrinėti kaip tikrovės pažinimo procesą; 2 ) kaip tam tikrą žinių bendravimo formą; 3 ) nagrinėti veiklos aspektu, kaip tam tikrą veiklos momentą: 1 ) mąstymo metu operuojama jau turima medžiaga. Jutimais ir suvokimais gaunama betarpiška informacija, mąstymu aptinkama tai, kas liek neaišku betarpiškai suvokus daiktus ir jų ryšius. Mąstydamas žmogus aptinka esminius, pastovius, būtinus ryšius ir santykius. Šie santykiai yra prieštaringi: tai santykiait nm hendrn ir atiViro. tarp panašumų ir skirtumų, tarp dalies ir visumos ir pan. Mąstymas susijęs su visais kitais pažinimo procesais, jais remiasi, juos organizuoja; 2 ) bendraudami žmonės perima arba perteikia apibendrintas žinias. Jos yra mąstymo medžiaga, mūsų psichikos organizuotos į vaizdinius, sąvokas ir sprendinius. Visais atvejais pagrindinė minęių perdavimo priemonė yra kalba. Mąstymą su kalba sieja labai glaudūs ryšiai - kalba padaro mūsų mąstymą prieinamą kitiems. Kalbėdami žmonės vieni kitus supranta todėl, nes jų vartojami žodžiai žymi tuos pačius reiškinius. Kalba yra apibendrinimo priemonė, mąstymo reguliavimo priemonė. mintyse atliekamos įvairios operacijos su žodžiais, atliekami ne tik kalbiniai, bet ir mąstymo veiksniaijie yra planuojami, kontroliuojami, koreguojami ir pan. 3 ) Dažnai žmonės įvairius tikrovės santykius, reiškinius aptinka keisdami pačius daiktus, vaikas pirmiausia daiktų savybes pradeda pažinti realiai veikdamas su tais daiktais - tai pradinė mąstymo forma – veiksninis mąstymas. Palaipsniui vaikui augant, nuo išorinių veiksnių pereina prie mintinių veiksmų. Išoriniai veiksmai perkeliami į vidinį planą, tampa vidiniais veiksmais – tai interiorizacijos procesas žaidimuose vaikai atgamina suaugusiųjų santykius, elgesį/ealiems daiktams priskiria savybiiįkurių jie neturi ( realia - tai vaizdinis mastymas ) . Šios mąstymo formos ( veiksninis ir vaizdinis ) yra ikisąvokinis mąstymas, nes dar nepadeda išskirti esminių daiktų savybių. Sąvokinis - mąstymas sąvokomis, loginėmis konstrukcijomis. Mąstym as - tarpiška ir apibendrinta tikrovės dėsningų ryšių pažinimo forma. kartu mąstymas yra aukščiausias žmogaus veiklos reguliavimo ir autoreguliavimo būdas. Vaizdiniai, sąvokos, sprendiniai - tam tikros minties formos, kuriomis užkoduota tam tikra informacija. Ši inf - ja pertvarkoma mąstymo operacijomis. Vaizdinys - daikto ar reiškinio vaizdasjeuris kyla atmintyje ar vaizduotėje, kai pats objektas jutimo organų nebeveikia. Tai ankstesnio patyrimo atkūrimas. Vaizdiniai padeda iš kitų išskirti mąstymo objektą, tačiau juose užfiksuoti požymiai nevisada yra esminiai. Priklausomai nuo apibendrinimo lygio skiriami į bendruosius ir dalinius Kai panašūs objektai ar reiškiniai suvokiami daug kartų ormuojasi vaizdinys, kuriame užfiksuoti bendriausi tos objektų klasės ypatumai. Daug kartų matytos upes padeda susiformuoti bendram upės vaizdiniui. Daliniame vaizdinyje greta bendrų ypatumų užfiksuoti ir konkretūs to daikto ar reiškinio ypatumai. Nuo vaizdinių didesnies žinių apibendrinimo lygių skiriasi sąyokos. Tai mąstymo forma, aukščiausio lygioapibendrinimas. joje užfiksuoti esminiai ir bendrieji objekto požymiai. Sąvokosgali būti konkrečios ir abstrakčios, buitinės ir mokslinės. Esminis sąvokos bruožas - jos ryšys su kitomis sąvokomis. Viena, izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Sąvokos vieta sąvokos sistemoje priklauso nuo sąvokos apimties ir turinio. Sąvokos apimtis - ja apimami daiktai ar reiškiniai . Apimties požiūriu sąvoka "medis" yra siauresnė už sąvoką "augalas", bet platesnė už sąvoką "beržas". Sąvokos turinys - visiems šios klasės nariams bendri ir esminiai požymiai. Sąvoka "medis" turinio požiūriu apima visus medžiams būdingus požymius. Sąvoką žmogus naudoja tada, kai gali apibūdinti tam tikrais sprendimais - tigdamas taijcas yra būdinga mąstymo objektui ir paneigdamas, kas jam neesminga. Sprendinys - mintisjeuri ką nors teigia arba neigia. Sprendinio loginė struktūra:S - P; S - subjektas; P - prediktas ( abi sprendinio pusės ) . Tai ryšys tarp tojtas yra atskira ir tojcas bendra reiškiniuose sprendinys nurodo, kad objektas turi kokią nors savybę ar jos netun. Sprendinys teigiamas: visi grybai yra sporiniai augalai. Neigiamieji sprendiniai: neivienas mūsų kurso studentas neturi skolų; Vieniniai sprendiniai: Puntukas vienas didžiausių akmenų lietu voje; Daliniai sprendiniai: kai kurie dirbantieji yra studentai, Bendrieji sprendiniai:visi grybai yra sporiniai augalai. Sąvoka yra pagrindinių sprendinių apie mąstymo objektą sintezė 13. Mąstymo operacijos. Mąstymo rūšys, tipai ir raidos stadios. Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas. Pagrindinės ir bendriausios yra sintezė ir analizė. Analizė - mąstymo objekto skaidymas į dalis mintyse. Objekto požymiiįsvybių ir santykių išskyrimas. Sintezė - mintimis išskirtų objekto dalių, savybių bei santykių sujungimas į visumą. Tai viena kitai priešingos operacįjos, tačiau susijusios nenutrūkstamai. Jos paremia ir kontroliuoja viena kitą. Operacijų procese skiriamos trys pagrindinės pakopos. 1 ) pirminė sintezė; 2 ) analizė; 3 ) antri nė sintezė. l ) mąstymo objektas neskaidomas į dalis^ieišskiriami jo požymiai . neieškoma ryšių tarp jų. Jos metu gaunamas gana neaiškus visumos įspūdis, kuris nukreipia kuria linkme analizuoti. 2 ) išskiriami, iš riškinami vieni ar kiti objekto bruožai. 3 ) išskirtos dalys, savybės ir požymiai susiejami į sudetingesnias strukūros visumą. Palyginimas - analizės ir sintezės forma. Lyginant nustatomas objektų panašumas ir skirtumas. Panašumo ir skirtumo suradimas yra neatskiriamai susiję. Lyginami tokie objektaijoirie pripažįstami panašiais, vienarūšiais. Lyginimas prasideda pirminėje sintezėje panašių objektų susiejimu. sugretinimu. Realiatyviai savarankiškos mąstymo operacijos - skyrimas ir abstrahavimas. Skyrimas - padeda atsekti esminį mąstymo objektų skirtumą ir remiasi anksčiau nustatytu objektų panašumu. Abstrahavimą s - mintinis išskyrimas ir atsiejimas nuo kitų to paties objekto požymių. Abstrahavimas - mintinis daiktų ar reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę, atsižvelgiant į tų daiktų bendras ir esmines savybes. Paprasčiausia apibendrinimo forma - generalizavimas. Dar skiriami teorinis apibendrinimas, mokslini s sąvokinis apibendrinimas. Mastym o psichologinį mechanizmą sudaro sudėtinga hierarchinė dinamiškų ir kartu pastovių bendrųjų operacijų sistema. Operacįjų sistema reguliuojama mąstymo, padeda spręsti įvairius mąstymo uždavinius. Mąstymo uždaviniai gali kilti įvairiose situacijose:realiose, įsivaizduojamoje ir mintynėje. Pagal tai skiriamos mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis. Jas galima analizuoti nriirnti kąin skirtingus tikrovės pažinimo būdus, individualius tipinio mąstymo ypatumus. mąstymo ypatumus skirtingais amžiaus tarpsniais. Veiksminis m. - daiktų ar reiškinių santykį savybių pažinimas atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus Vaizdinis m. - daiktų ar reiškinių ryšiai surandami pertvarkant mintyse turimus vaizdus. Sąvokinis m. - žreiškinių ryšį galima pažinti susiejant ir pertvarkant turimas sąvokas. Mąstymo tipas - būdingiausiasjeliatyviai pastovus atskiro individo mąstymo būdas. Mąstymo tipą nesunku pastebėtijcai spręsdamas uždavinį žmogus pats gali pasirinkti kurį nors jam lengvesnį ar labiau įprastą būdą. Veiksmiaio - praktinio mąstymo tipo žmonės linkę rinktis praktinį būdą. Dar skiriami veiksminis, vaizdinis, sąv okinis tipai. Individualūs tipiniai mąstymo skirtumai priklauso nuo tam tikrų nervinių ir psichofiziologinių ypatumų ir ypač nuo pagrindinės žmogaus veiklos, kuriai jie turi įtakos ir kurioje patys formuojasi. Mąstymas formuojasi ontogenėzėje per keletą pakopų: vaizdinio, sąvokinio ir veiksminio mąstymo. Kiekvienai iŠ jų būdingas pagrindinis, domonuojant is mąstymo būdasjo įtakoje persitvarkantis anksčiau vyravęs ir pamažu besiformuojantis naujas, tobulesnis mąstymo būdas. Ryškiausiai mąstymas kinta vaikystėje ir paauglystėje. vaikų mąstymas kokybiškai skiriasi nuo suaugusiujiyies jie dar negali remtis sąvokiniu mastymu. Jaunuolių ir suaugusiųjų mąstymas kokybiškai kinta formuojantis sudėtingesniems vaizdinio ir sąvokinio mąstymo formoms. vienai ar kitai formai pradedant vyrauti mąstymo struktūroje. Šiai struktūrai dėl įvairių sąlygų pertvarkant. Tam turi įtakos ir mąstymo rūšys su kitais psichiniais procesais bei funkcijomis. 14. Emocijos ir jausmai. Emocįjų reiškinių savybės, funkcįjos ir raiškos formos. Terminą "emocijos" galima vartoti siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai, susiję su organizmo biologiniu poreikių patenkinimu arba nepatenkinimu, išgyvenimai susiję su alkiu, troškuliu, nemiega, priskiriamas emocinis pojūčių tonas, kurį sukelia pojūčių, suvokimų, minči ų savitas atspalvis. Plačiąja - greta trumpalaikių išgyvenimų apima ir jausmus. Jausmai žymi pastovius, patvarius ir ilgalaikius žmonių išgyvenimus. Jausmai išreiškia tam tikrą santykį su tikrovės reiškiniais, pačiu savimi. Trumpalaikiai išgyvenimai būdingi ir žmogui, ir gyvūnui jausmai tik žmogui. Emociniams reiškiniams būdinga daug savybių: 1. Poliariškumas - jei yra džiauksmas. yra ir liūdesys; laimė - drąsa. Tarp jų daug neisaminiu išgyvenimų. 2. Jausmas gali būti gilus arba paviršutiniškas. Jausmų gilumas gali būti asmenybės savybė. jausmo gilumas susijęs su tą jausmą sukelemomis vertybėmis. Gilūs jausmai atsirandamai perprantami gilūs išgyvenimai. 3. Emocijos gali būti stemiškos ir astemiškos. Emocijos. kur ios skatina organizmą veikti yra steniškos arba ktyvios ( aistra ) ; veiklą slopinantys išgyvenimai - pasyvios ar asteniškos emocijos. 4. emociniams reiškiniams būdingas dvilypumas - to patie reiškinio atžvilgiu juntami prieštaringi jausmai. Tai sukelia sudėtingos situacijos. Tai nėra normalu. jie trunka ilgiau, gali sukelti patologines asmenybės būsenas. S. Būdingi pastovumo ir kintamumo požymiai. iš teigiamų gali pereiti į neigiamus ir atvirkščiai. Tai priklauso nuo gyvenimo situacijų. Emociniai reiškiniai apjungia 3 komponentus: l ) Subjektyvu sišgyvenimas - tai. ką mes išgyvename - laimc, džiaugsmą, pyktį 2 ) Fiziologiniai pokyčiai - emocijų atsiradymasjų kaita susję su kvėpavimo. širdies ir kraųjotakos. vidaus sekrecijos liaukų raumenų veiklos pokyčiais. šie pokyčiai susiję su kūno jutimais. 3 ) Emocijų reiškinių išorinė raiška - gali būti nežodinė raiška ( veido tnimikajcūno judesisi, akių, lūpų išraiška ir pan. ) ir žodinė raiška - žodžiais įvardijamos konkrečios emocijos, vartojamos fazės - "jaučiuosi kaip žemę pardavęs", "gyvenu kaip žuvis vandenyje" ir pan. ; nurodoma, ką norėtų daryti, išgyvendamas įvairias emocijas - norėčiau šokti, dainuoti, verkti ir pan. Emocijos ir jausmai atlieka tam tikras funkcijas Kiekvienas objektasar reiškinys gyvam organizmui yra signalas, informacijos šaltinisjciek jis gali patenkinti organizmo poreikius. Dėl to kyla skirtingos emocinės būsenos jausmai. Šie išgyvenimai paprastai įsitvirtina atmintyje ir realioje situacijoje atsiminami ir signalizuojami apie taUcaip tie objektai patenkina poreikius - emocijų signalinė funkcija. Skiriama ekspresinė emocijų funkcija - emocijų išorinė raiška organizmo tam tikras rodiklis. Gyvūnijos pasaulyje emocijų raiška turi adaptacinę funkciją:gyvūnų judesių kitimai dėl emocijų įtakos išreiškia gyvūnų pasiruošimą pulti, gintis, poruotis. Žmo nių visuomenėje įvairios išorinės raiškos formos atlieka dar ir komunikacinę funkciją: ašaros, kūno judesiai^ypsena signalizuoja kitiems apie mūsų vidinius išgyvenimus. 15. Emocijų teorijos Džeimso ir Laugės teorijo Rėmėsi emociniai išgyvenimai susiję su organiniais pokyčiais. Padarė išvadą, kad pirmiausia atsiranda organizmo pokyčiai, o emocijos atsiranda tadajcai pokyčius suvokiame. Baimė jaučiama tik tadajcai suvokiamas drebulys; linksma pasidaro kai pradedam šypsotis. Objekto suvokimas—»kūno reakcija—►reakcijos suvokimas—*emocįja. Jie parodo, kokią didelę reikšmę emocijoms turi organizmo pokyčiai. P. Simonovo informacinė emocijų teorija: Emocijos susijusios su informacijos kiekeis apie tai. kaip galima patenkinti poreikį. " E ( emocįja ) =P ( poreikisXlB ( informacija būtina patenkinimui ) - lE ( esminė informacija ) l ) Jei P=0; E=0jei poreikis patenkintas arporeikio nera. tada ir nėra emocijos. 2 ) Jei IB=IE; E=Ojei turima pakankamai informacijos; emocijos irgi nėra. 3 ) Jei IE

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!