Psichoanalizės teorijos taikymas mirties baimės problemai

Psichoanalizės teorijos taikymas mirties baimės problemai

Pasak Froidą, žmonės nesugeba iš tikrųjų suvokti ir tikėti mirtimi, kaip tikru neišvengiamu įvykiu. Jis teigia, kad iš tiesų yra neįmanoma realiai įsivaizduoti savo pačių mirtį ir baigtinumą, taigi mes niekada negalime iki galo priimti savo mirties neišvengiamumo. Pagal Froidą, pasąmonėje mes visi įsitikinę savo nemirtingumu. Tačiau, kadangi mes nesame patyrę savo mirties, nesame per ją perėję ir kadangi mirtis neegzistuoja mūsų pasąmonėje, mes negalime bijoti pačios mirties. Taigi, Froidas teigia, kad kai manome, jog bijome mirties, greičiausiai iš tiesų bijome kažko kito, pavyzdžiui būti apleisti, netgi iškastruoti. Taip pat mirties baimė gali kilti dėl kaltės jausmo ar dėl neišspręstų vaikystės traumų, kurios glūdi pasąmonėje.

Pagal Jungą, mirtis psichologiškai yra tokia pati svarbi kaip ir gimimas. Tačiau jos baimė atsiranda iš nežinomybės baimės ir perdėto racionalumo, kuomet mes nepriimame jokios galimybės, kad yra kažkas daugiau, nei mes sugebame suvokti. Toks racionalumas neigia bet kokį tikėjimą, kad gyvenimas kažkokiu būdu tęsiasi po mirties (reinkarnacija, sielos nemirtingumas ir pan.). Taip pat, Jungas teigia, kad žmonės turi kolektyvinę pasąmonę, kuri yra labai svarbi psichikos dalis ir susideda iš instinktų bei archetipų. Vienas iš žmonių pagrindinių instinktų yra išgyvenimo instinktas. Išgyvenimo instinktas motyvuoja bijoti mirties ir siekti išlikti.

Jaučiant mirties baimę, gali pradėti reikštis įvairūs gynybos mechanizmai norint užmiršti, ignoruoti, atmesti ir pan. bauginančias mintis, nerimo jausmą ir kylantį vidinį konfliktą. Gali pasireikšti išstūmimas (nerimą sukeliančių minčių išstūmimas į pasąmonę); regresija (psichologinis buvimas „amžinu vaiku“); projekcija (savo neigiamų savybių matymas kituose); racionalizacija (savo nerimą keliančių veiksmų ar jausmų ar emocijų priežasties pateisinimas ir paaiškinimas).

Jaučiant nerimo baimę ir naudojant išstūmimą kaip gynybos mechanizmą, žmogus išstumia mintis apie mirtį ir ignoruoja jas, o kai sąmonėje nebelieka minčių apie mirtį, žmogus nebejaučia stiprios mirties baimės. Kai žmogui bijančiam mirties pasireiškia regresija, jis tarsi „suvaikiškėja“, pradeda reikalauti daugiau globos ir taip jaučiasi tarsi apsaugotas, užtat mirties baimė nusistumia į antrą planą. O štai žmogus naudojantis projekciją gali galvoti – „Arnas visada toks atsargus kelyje ir apskritai gyvenime, akivaizdžiai matosi, kad jis bijo mirties!”. Taip matydamas mirties baimę kituose, jis nebe taip ryškiai pastebi savo mirties baimę, arba tiesiog mano, kad ją turi visi, taigi pradeda jaustis komfortiškiau. Taip pat, žmogus bijantis mirties gali naudoti racionalizaciją. Jis sakytų, kad bijo mirties tik todėl, kad dar yra jaunas arba, kad dėl baimės kaltas tėvas, kuris per anksti jam paaiškino apie mirtį. Taip racionalizuojant žmogus pateisina savo baimę ir dėl to jaučiasi komfortiškiau, nelaiko savęs bailiu žmogumi ir nesmerkia savęs.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!