Humanistinės teorijos taikymas socialiniame darbe

ĮVADAS Socialinis darbas – tai profesinė veikla, kurios paskirtis – padėti socialinio funkcionavimo sunkumų turintiems asmenims, grupėms ir bendruomenėms pagerinti santykius su juos supančia aplinka ir iš naujo integruotis į visuomeninį gyvenimą. Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms atkurti socialinius ryšius, atgauti savarankiškumą, atstovauja jo teisėms, padeda spręsti susiklosčiusias asmenines, šeimynines ir finansines problemas. Socialiniame darbe yra taikoma daugelis skirtingų teorijų. Šiame referate aptarsime humanistinę teoriją ir jos taikymą socialiniame darbe. Humanizmas tai pažiūrų sistema, laikanti žmogų didžiausia vertybe ir pripažįstanti pagarbą žmogaus orumui, teisėms į lygybę, laisvę ir t.t.. Pagal humanistus, žmonės – sudėtingos ir vientisos būtybės. Sukuriant kuo tinkamesnę kultūrinę, buitinę ir socialinę aplinką suteikiame žmogui turėti daugiau potencialių savirealizacijos galimybių. Jei augdamas žmogus turi galimybę patenkinti savo pagrindinius poreikius – tinkamai maitintis, pakankamai ilsėtis, turėti užtikrintą ir nekintamą saugumo jausmą, būti priimtam tokiu, koks yra, suprastam, išgirstam, mylėti ir būti mylimam, tuomet teigiama žmogaus prigimtis atsiskleidžia savaime. Humanizmas pabrėžia, kad kiekviena asmenybė unikali ir formuoja tik jai būdingą pasaulio suvokimą. Ne pasąmonėje slypintys biologiniai instinktai, bet individualus tikrovės suvokimas reguliuoja individo elgesį. Šiame referate mes kalbėsime apie vienus žymiausių humanistinės teorijos atstovus – A. Maslow ir K. Rodžersą. Darbo tikslas - Išanalizuoti kaip humanistinė socialinio darbo teorija yra taikoma socialiniame darbe. Darbo uždaviniai: 1) Susipažinti su humanistinės teorijos istorija; 2) Susipažinti su pagrindinėmis humanistinėmis teorijomis; 3) Aptrati humanistinės teorijos taikymą socialiniame darbe; 1. HUMANISTINĖS TEORIJOS ISTORIJA Amerikos Valstijose humanistinė teorija pradėjo vystytis po Antro pasaulinio karo. Tai buvo lyg atsakas tuo metu vyravusiai Freudo išplėtotai ir psichologijos bei psichiatrijos praktikoje taikytai psichoanalizei, kuri žiūrėjo į žmogų kaip į būtybę valdomą pasąmonėje esančių biologinių instinktų. Skirtingai nei Freudas, kuris nagrinėjo elgesio anomalijas ir nukrypimus, humanistinės krypties atstovai gilinosi į psichologiškai sveikų žmonių siekius puoselėti ir įgyvendinti savo galimybes, būti savarankiškais. Maslow teigė: „Psichologai pernelyg dažnai įsivaizduoja žmogų kaip būtybę, kuri desperatiškai ginasi nuo kančių, grumiasi su įvairiais gyvenimo vargais, ir daug rečiau kalba apie džiaugsmus, malonumus ir laimę“ (Maslow, A. H., 2006, p. 406). Humanistinė teorija iškėlė žmogiškosios būties reikšmingumą pabrėždama asmenybės atsakomybės svarbą. Buvo teigta, kad privaloma atsižvelgti į žmogaus subjektyvumą ir individualumą, neignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo saviraiškos ir tobulėjimo, aukščiausių vertybių siekimo, laisvės ir kūrybiškumo. Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais yra laikomi žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Henris Marėjus (H. Murray), Rolo Mėjus (R. May), Gerdneris Merfis (G. Murphey), Šarlota Biuler (ch. Buhler) ir daugelis kitų asmenybių. Tačiau žymiausiais atstovais yra laikomi Abrahamas Maslow (A. Maslow) ir Karlas Rodžersas (C. Rogers). Šios teorijos pradininkai vaizdžiai parodo tai, apie ką kalba humanistinė asmenybės samprata – jie aukština žmogaus galias ir pasaulio suvokimą paties žmogaus, o ne tyrėjo akimis. Pasak G.Butkienės, A.Kepalaitės, ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!