Privalomųjų autorių kontekstai

KARTOJAME PRIVALOMUS AUTORIUS, KONTEKSTUS Konteksto samprata Samprotavimas grindžiamas įvairiomis žiniomis, patirtimi, taigi ir skaitytais tekstais, literatūros kūriniais. Ta­čiau bet kuris tekstas nėra visiškai savarankiškas. Jis remiasi įvairiais kontekstais, pats yra kokio nors konteksto dalis. Kontekstas - aplinka, iš kurios tekstas išauga ir kurios pėdsakų lieka tekste. Grožinių kūrinių kontekstų gali būti įvairių: biografinis, socialinis, filosofinis, psichologinis, religinis, istorinis, literatūros krypties ar srovės ir kt. Kontekstas išryškėja nagrinėjant temą, plėtojant jos aspektus (pvz.: rašydami gyvenimo prasmės tema remsitės filosofiniu kontekstu, mąstydami apie tėvynės praeitį - istoriniu, o aptardami žmogaus troškimą pažinti - galbūt Apšvietos amžiaus idėjomis), jį atpažinti padeda skaitytojo gebėjimas įvardyti ir aiškius, ir numanomus teksto ženklus. Galimus kontekstus sufleruoja ir pats analizuojamas kūrinys, įvairūs teksto kalbiniai vienetai (žodžiai, žodžių junginiai, frazės, sakiniai). Tarkim, kai tekste daug lietuvių tautosakai būdingos leksikos arba apskritai liaudies dainoms artimų stilistinių priemonių, galima įžvelgti tautosakinį, arba stilistinį, kontekstą (pvz., Salomėjos Nėries lyrika glaudžiai susijusi su tautosaka (šventa pagarba „žemei gimtajai", amžinas mylimojo laukimas), pasakų žo­džius lyrinis subjektas kartoja kaip didžiausią paguodą (eil. „Troškulys"), eilėraščiuose daug ir tiesioginių tautosa­kos įvaizdžių: brolelis, avinėlis, berželiai). Religinis (biblinis) kontekstas būdingas tekstams, kurių elementai (žodžiai, užuominos, citatos, aliuzijos ir pan.) skatina skaitytoją kelti tikėjimo klausimus, parodančius įvairius santykius: autoriaus ir religijos, kelių religijų, nagrinėjamo teksto ir religinių tekstų (pvz., Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare" atskleidžiant vidinį mamatės pasaulį išryškėja krikščionybės idealai, kurie šiame kūrinyje suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai). Kai kūrinyje esama mitų elementų (įvairių antikinių motyvų, dievų, dievybių vardų ir kt.), galima suvokti mitologinį kontekstą (pvz., dažna Sigito Gedos eilėraščių atrama yra senųjų kultūrų mitologi­jos: ieškodamas universalios mitinės atminties poemoje „Strazdas" poetas atsigręžia į senovės lietuvių tikėjimą, kur paukštis turėjęs magiškos galios, eilėraštyje „Jotvingių žemė" jaučiame gyvą jungtį tarp gyvųjų ir pražuvusios baltų genties ir kt.). Įvardyti tam tikri tautos, šalies istoriniai įvykiai, kalba, tradicijos išryškina istorinį (istorinj-kultūrinį) kontekstą (pvz., Vinco Krėvės drama „Skirgaila" skaitytoją nukelia į XIV a. Lietuvą po krikšto, kai visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai), o asmens gyvenimo, patirties, jausenų atspindžiai kūrinyje - biografinį kontekstą (pvz., Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešė­ly" atskleidžiama Putino ir Vasario dvasinė giminystė). Tekstui, kurio leksika atspindi tam tikro laikotarpio žmonių santykius (formavimąsi, raidą, sankirtas) būdingas socialinis (visuomeninis) kontekstas (pvz., Kristijono Donelaičio poema „Metai" aptariama kaip dvasininko veikalas). Kūrinyje gali sietis ir biografinis, ir socialinis kontekstai, nes asmens gyvenimas tam tikroje visuomenėje paprastai vienaip ar kitaip atsispindi tekste. Juk literatūra kyla iš vi­suomenės, o kūrinys - iš rašytojo gyvenimo. Kai tekste yra tiesioginių ar netiesioginių svarstymų, samprotavimų, minčių egzistenciniais klausimais, problemų, gyvenimo prasmės paieškų ir 1.1., įžvelgiamas filosofinis (egzistencia­listinis) kontekstas (pvz., Albero Kamiu romano „Svetimas" veikėjo Merso absurdiška situacija aptartina egzisten­cializmo filosofijos erdvėje). Dėl psichologinio konteksto tą patį kūrinį gali nevienodai suvokti įvairios gyvenimo patirties, vaizduotės, gebėjimų ir pan. žmonės. Grožinės literatūros kūriniai paprastai aptariami literatūros krypties (srovės) ir žanro požiūriu (pvz., lyrikos kūrinys arba drama lyginami su kitais tos pačios rūšies kūriniais, sonetas -su sonetais, apsakymas, novelė - su apsakymais, novelėmis ir t. t.). Svarbu suprasti, kad literatūros kūrinio kon­tekstai dažniausiai būna keli (pvz., Putino „Altorių šešėly" susipina filosofinis, psichologinis, religinis, biografinis kontekstai, o nagrinėdami šio autoriaus lyriką atramų ieškosime jau ir literatūros krypties - simbolizmo - fone).1 Taigi literatūros kūrinys paprastai nėra uždaras pasaulis, turintis pastovią, nekintamą prasmę, čia dažnai svarbus pats skaitytojas, gebantis pajausti, suprasti, tekste rasti įvairiausių tiesiogiai pasakytų ir neįvardytų dalykų. Įvairūs kontekstai tekstą daro aiškesnį, suprantamesnį, papildo jo prasmę. Beje, vienas iš rašinio turinio vertini­mo kriterijų kaip tik ir yra tinkamo konteksto pasitelkimas. Vadinasi, nagrinėdami, pavyzdžiui, Maironio poeziją, geriau ją suprasite iratskleisite.jei žinosite, kad ji išreiškia romantizmo idėjas, kurias plėtojo ir Adomas Mickevičius, Antanas Baranauskas. O gal dar būsite skaitę Antaną Strazdą ar Aleksandrą Puškiną. Žinoma, galimi įvairūs kon­tekstai ir visokie kūrėjo ir konteksto sąlyčiai (panašios temos, problemos, žanrai ir kt.). Jiems numatyti skiriamos užduotys, kurias rasite šios knygos gale. Tačiau kai atliekate konkrečią užduotį, nebėra laiko aiškintis bendriausių dalykų (apie kurios epochos rašytoją kalbama, kas būdinga vienai ar kitai epochai, kuris dar kūrėjas rašė atitinkama tema, kuriame kūrinyje kėlė panašius klausimus ir kt.) - juos tiesiog reikia žinoti, kad galėtumėte remtis. Svarbiau­sia literatūros mokytis sąmoningai: skaityti kūrinius, juos nagrinėti, sieti su jau turima patirtimi, kartu prisiminti, ko mokėtės per istorijos, menų, filosofijos, etikos ir kitas pamokas. Taip pat prieš egzaminą verta prisiminti privalomus autorius, kurių kūryba remsitės rašydami rašinį, konteksto autorius ir kontekstus, padėsiančius išsamiau atskleisti temą, svariau pagrįsti rašinio pagrindinę mintį. Privalomų autorių ir kontekstų svarbiausi bruožai Literatūrinis (kultūrinis) ugdymas suskirstytas į 9 tarpsnius: Tarpsnis Privalomi autoriai Privalomi konteksto autoriai 1. Renesansas M. Mažvydas M. Daukša J. Radvanas V. Šekspyras (W. Shakespeare) 2. Barokas M. K. Sarbievijus 3. Apšvietos (Šviečiamasis) amžius K. Donelaitis J. V. Gėtė (J. W. Goethe) 4. XIX a. literatūra. Romantizmas A. Mickevičius A. Baranauskas V. Kudirka Maironis 5. XX a. pradžios literatūra. Realizmas. Neoromantizmas J. Biliūnas J. Tumas-Vaižgantas V. Krėvė Šatrijos Ragana 6. XX a. vidurio modernioji literatūra V. Mykolaitis-Putinas J. Savickis J. Aistis H. Radauskas F. Kafka 7. XX a. vidurio katastrofų literatūra. Egzistencializmas S. Nėris B. Sruoga A. Škėma A. Kamiu (A. Camus) V. Mačernis B. Krivickas 8. Modernioji XX a. antrosios pusės literatūra Just. Marcinkevičius M. Katiliškis J. Aputis S. Geda M. Martinaitis Č. Milošas J. Vaičiūnaitė 9. Nepriklausomybės laikų literatūra A. Marčėnas J. Kunčinas M. Ivaškevičius Laikydamiesi chronologijos pirmiausia išryškinsime svarbiausius laikotarpio bruožus, tada prisiminsime priva­lomus autorius, aptarsime privalomų kūrinių ypatybes ir peržvelgsime privalomus konteksto autorius. 1.Renesansas Vidurinio ugdymo bendrosiose programose nurodoma atkreipti dėmesį į šiuos aspekt ;us: Privalomi Privalomi konteksto Pagrindiniai reiškiniai Siūlomi nagrinėjimo aspektai autoriai autoriai ir idėjos (neprivalomi) M. Mažvydas. V. Šekspyras Renesansas ir refor- • Asmens ir gyvenimo vertės iškė- Katekizmas (lie- (W. Shakespeare). macija Europoje ir limas. tuviška eiliuota Sonetai (1,5,24, Lietuvos Didžiojoje • Laisvės, tėvynės meilės ir tiesos prakalba) 65,116,132,154). Kunigaikštystėje vertybės. Hamletas • Tautos sampratos: etninė ir poli- M. Daukša. Postilė Tautinės raštijos tinė. („Prakalba į malo- pradžia, jos daugia- • Istorinio pasakojimo atsiradimas: nųjį skaitytoją") kalbiškumas tautos ir valstybės kilmės mitai. ir ginami idealai • Biblijos aktualizavimas. |. Radvanas. • Dėmesys ikikrikščioniškajai Lietu- Radviliada vos kultūrai. (Id.31-96eil., • Atsigręžimas į antiką: pasaulietinės III d. 85-169 eil.) kultūros ir išsilavinimo prioritetai. • Kovos dėl krikščioniškojo tikėjimo ir tolerancija. • Gyvenimo pilnatvė ir dramatiz­mas. • Epinės poemos herojus: herojinė savimonė. • Lietuvos pristatymas pasauliui ir pasaulio įvairovės atradimas. • Epochą reprezentuojančios asmenybės: Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Našlaitėlis. Renesansas - Europos civilizacijos laikotarpis nuo viduramžių iki naujųjų laikų. Prasidėjo XIV a. Italijoje, Šiau­rės Europoje išplito XV-XVI a. Svarbiausi šio laikotarpio ypatumai: • iškeliami antikos kultūros idealai: kreipiamas dėmesys į pasaulietinį gyvenimą, perrašinėjami antikos groži­niai kūriniai, kūryboje remiamasi antikiniais siužetais, motyvais; • mokslo pažanga: daug dėmesio skiriama gamtos paslaptims, technologiniams atradimams, tyrinėjami nauji žemynai, išrastas popierius, spauda', parakas; • įtvirtinamas naujas požiūris į žmogų, pateikiamas Renesanso žmogaus idealas: • visapusiškas, išsilavinęs, tobulėjantis, iš prigimties kūrybingas, • aktyvus, veiklus, laisvų pažiūrų, • pasitikintis savimi, optimistiškai žvelgiantis į pasaulį, • suvokiantis savo svarbą istorijoje ir kuriantis bendruomenės kultūrą, • kartu prieštaringas, turintis ir gerųjų, ir blogųjų savybių. Renesanso pasaulėžiūra, žmogų laikanti didžiausia vertybe, vadinama humanizmu. Ši pasaulėžiūra nulėmė po­reikį reformuoti Bažnyčią - pirmiausia priartinti religiją prie gyvenimo (tikintieji turi skaityti Šventąjį Raštą, baž­nytinės apeigos turi būti atliekamos gimtąja kalba, išganymas pasiekiamas vien tikėjimu). Kitokį žmogaus ir Dievo santykį pateikė ir reformacijos idėjas pirmasis skelbė Martynas Liuteris. Reformacijos judėjimo rezultatas - Vakarų krikščionybės skilimas į katalikybę ir protestantizmą. Dėl to kilę religiniai karai atskleidė skaudžius Renesanso prieštaravimus: kitatikių persekiojimus, represijas prieš raganystę, žiaurumo proveržius. 1 Vokiečių spaustuvininkas Įohanas Gutenbergas (apie 1399-1468) - spaudos renkamaisiais spaudmenimis išradėjas. Žymiausias jo leidinys-Biblija (1456). Reformacijos judėjimas, pirmiausia jos skleidėjai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, suaktyvino ir Lie­tuvos kultūrinį gyvenimą: brandino visuomeninę mintį, skatino tautinės raštijos kūrimąsi1, katalikų kultūrinę vei­klą, rūpinosi švietimu ir knygų leidyba. XVI a. antrosios pusės Lietuva ir politiniu, ir religiniu požiūriu kurį laiką buvo krikščioniškosios Europos liberalumo, pažangios minties centras - greta darniai gyveno skirtingų tautų ir tikėjimų žmonės: slavai, žydai, totoriai, karaimai; stačiatikiai, katalikai, protestantai, islamo išpažinėjai. Tokia reli­ginės tolerancijos atmosfera Lietuvoje formavosi nuo ikikrikščioniškųjų laikų. Vis dėlto XVI a. pabaigoje prasidėjo kontrreformacijos judėjimas, kurio svarbiausia jėga buvo jėzuitų ordinas, siekęs sustiprinti katalikybės pozicijas. Protestantų liko tik kai kurių didikų valdose. 1579 m. Vilniuje jėzuitai įkūrė jėzuitų akademiją (Vilniaus universite­tą), tapusią renesansinės kultūros židiniu. Lietuviai gana vėlai pradėjo rašyti savo kalba - tai lėmė istorinės ir kultūrinės aplinkybės. Didžiojo kunigaikščio Vytauto kanceliarijoje dirbo raštininkai, mokantys lotynų, vokiečių, lenkų, totorių kalbas, taigi jas vartojo valstybės reikalams tvarkyti, tačiau XIII-XVI a. LDK oficialųjį statusą turėjusi slavų kanceliarinė (rusėnų) kalba. Bažnyti­niams reikalams tvarkyti buvo vartojama lotynų kalba, valstybės gyvenime ypač išpopuliarėjusi XVI a., o XVII a. pabaigoje oficiali LDK raštų kalba tapo lenkų kalba. Ji plačiai vartota visuomenės gyvenime, tapo aukštesniųjų visuomenės sluoksnių kalba. Taigi, iki XVI a. vidurio lietuviai neturėjo savo spausdinto žodžio, lietuvių kalba buvo išstumta iš valstybinio gyvenimo, lietuviškai kalbėjo tik valstiečiai ir dalis smulkiosios bajorijos. Lietuvos Renesanso raštija ir Lietuvoje, ir užsienyje buvo kuriama įvairiomis kalbomis. Vartojamos kalbos Svarbiausi tekstai Slavų kanceliarinė kalba Lietuvos metraščiai (XIV-XVI a. istoriniai pasakojimai apie svarbiausius LDK istori­nius įvykius) Lietuvos Metrika (XIV a. vid.-XVIII a. pab. Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliari­jos archyvo dokumentai) Lietuvos Statutas (LDK teisės kodeksas). Buvo trys statutai: I įsigaliojo 1529 m., II - 1566 m., III patvirtintas 1588 m. Lotynų kalba M. Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" M. K. Sarbievijaus poezija J. Radvano „Radviliada" M. K. Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę" A. Volano veikalai Lenkų kalba M. Strijkovskio „Kronika" M. Daukšos „Postilės" lenkiška pratarmė „Prakalba į malonųjį skaitytoją" Lietuvių kalba2 M. Mažvydo „Katekizmas" M. Daukšos „Katekizmas", „Postilė" J. Bretkūno „Postilė"; 1579-1590 m. pirmoji į lietuvių kalbą Bretkūno išversta visa Biblija (vertimas nebuvo išleistas) Vienas iš senosios literatūros nagrinėjimo aspektų - Lietuvos pristatymas pasauliui. Prisiminkime, koks Lietu­vos įvaizdis kuriamas pirmuosiuose veikaluose apie Lietuvą. Gediminas greičiausiai buvo pirmasis, mėginęs pakeisti neigiamą europiečių požiūrį į Lietuvą (šiems iki pat ro­mantizmo epochos atrodė, kad Lietuva - giriomis apaugęs barbarų kraštas). Kviesdamas atvykti į šį „ne tik miškų ir pelkių kraštą", didysis kunigaikštis pabrėžė religinės tolerancijos atmosferą šalyje, teigė, kad kiekvienam čia leidžia­ma Dievą garbinti „pagal savo apeigas". Kunigaikščio Vytauto laiškuose daugiausia siekiama paneigti šmeižikišką kryžiuočių propagandą. O viename laiške, įrodinėdamas, kad Žemaitija yra ta pati Lietuvos žemė ir jos negalima atskirti nuo Lietuvos ir atiduoti kryžiuočiams, Vytautas glaudžiai susiejo kalbą ir tautybę. Grožinės literatūros kūrinių, 1 Reformatų judėjimas ir Gutenbergo išradimas pakeitė požiūrį j kalbą Europoje. XV-XVI a. susilpnėjo lotynų kalbos įtaka (suvokta, kad norint perduoti informaciją ateinančioms kartoms dera vartoti gimtąją kalbą), dėmesio centre atsidūrė nacionalinės kalbos. Jos norminamos, sudaromi žodynai, gimtosiomis kalbomis kuriama literatūra. 2 XVI a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų - 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. KARTOJAME PRIVALOMUS AUTORIUS, KONTEKSTUS apdainuojančių Lietuvą, iki XVI a. pradžios nebuvo. Pirmąsyk meninis Lietuvos vaizdas pateikiamas Jono Vislicie-čio lotynų kalba parašytoje poemoje „Prūsų karas" (apie Žalgirio mūšį). Šiame kūrinyje gausu Lietuvos įvaizdžio detalių: „pavėsingi miškai", „derlingos pievos", gausi ir karinga tauta, lietuviai - sunkiai įveikiami senbuviai savo krašte, o Vytautas Didysis - „baisusis karo žaibas". Mikalojus Husovianas poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" (1523) prisistato esąs „vyras iš miško" ir bando pakeisti brūzgynais užžėlusio barbarų krašto įvaizdį: Lietuvos gamta gyva ir didinga, žemės derlingos, miškai turtingi, medžiojamų žvėrių kailiai vertingi, gausu medaus ir kitokių gėrybių, kurių gali gauti „svečias šalies tolimos". Pasididžiavimą savąja tėvyne stiprina rūstus, bet teisingas valdovas, narsūs ir drąsūs šalies vyrai, nes tik tokie gali stoti į kovą su milžinišku, mirtinai pavojingu Hu-soviano stumbru. Visiškai kitaip apie vientaučius rašo Mykolas Lietuvis traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius". Ragindamas Lietuvos visuomenę keistis, grįžti prie Vytauto laikų tvarkos, rašytojas kritikuoja lietuvių aukštosios dvasininkijos ir didikų ydas: aptingę, išlepę, išpuikę, pernelyg linkę į prabangą, galvojantys tik apie savo gerovę. Mykolo Lietuvio ir daugelio kitų Renesanso epochos šviesuolių įsitikinimu, tikrai tėvynę myli ne tas, kuris ją be atodairos liaupsina, bet tas, kuris kaip įmanydamas stengiasi, kad ji taptų geresniais namais visiems savo piliečiams. Taigi ir Lietuvos Renesanso žmogus yra drąsus ir veiklus, tikintis savo proto galia, siekiantis pažinti save ir pasaulį. MARTYNAS MAŽVYDAS - lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos parengėjas (apie 1510-1563) Spėjama, kilęs iš pietų Žemaitijos. Prūsijos kunigaikščio Albrechto pakviestas Martynas Mažvydas 1546-1548 m. studijavo Karaliaučiaus universitete. (Iki 1545 m. Karaliaučiaus universitete dėstė du lietuviai profesoriai - Abrao­mas Kulvietis1 ir Stanislovas Rapolionis, kurie, manoma, ir padėjo pagrindus pirmajai lietuviškai knygai.) 1547 m. studijuodamas parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą - „Katekizmą". Nuo 1549 m. iki mirties dirbo lietuviškos Ragainės parapijos klebonu ir rūpinosi lietuviškų raštų rengimu; kartu su kitais parengė dviejų dalių giesmyną „Giesmės krikščioniškos", maldų ir giesmių rinkinį „Parafrazis". Apie Martyno Mažvydo gyvenimą Ragainėje su­žinome iš jo laiškų, kurių yra išlikę trylika. Pakilaus retorinio stiliaus laiškuose, skirtuose globėjui kunigaikščiui Albrechtui, Mažvydas išsamiai aprašė parapijos religinę padėtį, kunigo darbo sunkumus ir uždavinius, lietuvių raštijos reikalus. „Katekizmas" 1547 m. išleistas Karaliaučiuje2 200-300 egzempliorių tiražu. Universalų veikalą sudaro: 1) Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei skirta eiliuota lotyniška dedikacija, kurioje kviečiama priimti protestantizmą; 2) lotyniška pratarmė, kurioje kritiškai kalbama apie Katalikų bažnyčią, pabrėžiama katekizmo nauda; 3) lietuviška pratarmė - pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4) elementorius, kuriame pirmą kartą pateikiama abėcėlė, skaitymo pratimų, vartojami lietuviški gramatikos terminai; 5) katekizmas, kuriame pateikiama Dešimt Dievo įsakymų, poterių, dorovinių pamokymų; 6) vienuolika giesmių su gaidomis. Literatūriniu požiūriu reikšmingiausia lietuviška pratarmė „Knygelės pačios byla lietuvininkump ir žemai-čiump". Joje jautriai kreipiamasi į lietuvininkus ir žemaičius, džiaugiamasi, kad tauta turi savo knygą, raginama atsisakyti pagoniškų prietarų ir pažinti tikrąją religiją („Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit / Ir Dangaus karalystosp prisiartinsit."). Pratarmėje teigiamos ne vien religinės idėjos, bet išryškinama ir mokslo svarba, raginama: „maloniai su džiaugsmu tą žodį priimkit" ir „ūkiuose šeimyną mokykit". Pabrėžiamas kunigų, klebonų vaidmuo („idant mo­kytų žmones", „idant to mokslo neslėptų"), rašto reikšmė skleidžiant tikėjimą („Šitą Sūnų ir Tėvą tikrai pažinsit, / Jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit."). Autorius tarytum priartino agrarinės kultūros žmogų prie Europos civilizacijos vertybių. Senosioms Europos kultūroms Renesansas reiškė atgimimą, grįžimą prie ištakų, o naujoms, besikuriančioms tautinėms kultūroms Renesansas dažnai reiškė tiesiog gimimą. Martyno Mažvydo „Katekizmas" žymi rašytinio žodžio Lietuvoje gimimą, taigi Mažvydą galime laikyti ne tik europietiško atgimimo šviesuliu, bet ir tautinės kultūros pradininku. 1 Abraomas Kulvietis - viena svarbiausių Lietuvos Renesanso asmenybių. )is buvo lietuvių raštijos pradininkas, kultūros veikėjas, lie­tuvių intelektualas, skelbęs reformacijos idėjas, lietuvybės patriotas (iš įvairių dokumentų išryškėjo jo karšta meilė tėvynei; laiške karalienei Bonai Kulvietis rašė, jog jam skaudu, kad išsimokslinę lietuviai dėl savo pažiūrų persekiojami ir turi dirbti svetimose šalyse ir prašė karalienę sudaryti sąlygas jiems darbuotis savame krašte). ! Pirmosios lietuviškos knygos išliko du egzemplioriai: vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas - Torunės universitete (Lenkijoje). MIKALOJUS DAUKŠA - humanistinių pažiūrų asmenybė, XVI a. lietuvių raštijos veikėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas (tarp 1527 ir 1538-1613) Gimė Babėnuose (dab. Kėdainių dalis). Mikalojus Daukša buvo įgijęs puikų išsilavinimą, ėjo Krakių klebono, Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas. Buvo uolus katalikas, rūpinosi švietimu, prie Krakių bažnyčios buvo įsteigęs mokyklą, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Daukšos mecenatas buvo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, rūpinęsis katalikybės stiprinimu, supratęs lietuviško žodžio reikšmę skleidžiant krašte krikščionybės kultūrą (juk prieš pasirodant pirmajai katalikiškai knygai lietuvių kalba protestan­tai buvo spėję išleisti net trylika). Svarbiausi Daukšos darbai: • iš lenkų kalbos išverstas Jokūbo Ledesmos „Katekizmas" (1595) - pirmoji Lietuvoje išleista lietuviška knyga, skirta vaikams mokyti, supažindinti su katalikų tikėjimo tiesomis; • lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio „Postilė" (1599) vertimas. Reikšmingiausia lietuvių kultūros istorijai yra „Postilė", ypač lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją" (parašyta lenkiškai, nes skirta Lietuvos valdančiųjų, kurių dauguma kalbėjo lenkiškai, tautiškumui žadinti). Šią prakalbą galime laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir puoselėjimo manifestu, kurio teiginiai ir vėlesniais amžiais neprarado aktualumo. Daukšos pažiūros, išreikštos prakalboje, artimos tautinės valstybės idėjoms', kurios lietu­viams tapo aktualios tik XIX a. pabaigoje. Prakalboje išryškėja autoriaus humanizmas, pvz., nurodydamas kaip pa­vyzdį kitas tautas, Daukša siekia, kad: 1) lietuvių kalba taptų valstybine, literatūrine, rašto kalba ir 2) šia kalba būtų kuriama lietuvių literatūra, sava raštija. Daukšos „Postilės" prakalbai būdingos renesansinės idėjos - įrodinėdamas būtinumą vartoti gimtąją kalbą Daukša remiasi ne Biblija, ne Bažnyčios tėvų teiginiais, pagrindinis jo argumentų šaltinis yra gamta, prigimtis, jos dėsniai („Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala - krankti kaip varnas..."). Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas. Dauk­ša, kaip ir daugelis Renesanso filosofų, žiūri į prigimtį, gamtą kaip į nepajudinamą dalyką. Taigi nors Daukšos raštai yra religiniai, susiję su kontrreformacija, jų turinys mažai skiriasi nuo kitų religinių raštų, tačiau nepaprastai reikšminga jų kalba, patriotinės idėjos. JONAS RADVANAS - XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas (apie XVI a. vid.-XVI a. pab. ar XVII a. pr.) Manoma, kad gimė ir išsilavinimą įgijo Vilniuje. Labai gerai mokėjo lotynų kalbą, buvo nuodugniai susipažinęs su klasikine romėnų literatūra. Radvanas buvo protestantas - evangelikas reformatas, todėl visa jo poezija susijusi su evangelikų reformatų aplinka, kurios globėjas buvo Mikalojus Radvila Rudasis. Radvanas Vergilijaus „Eneidos" pavyzdžiu sukūrė Lietuvos herojinį epą - poemą „Radviliada". Poemos pa­grindinis veikėjas - vienas iš talentingiausių visų laikų Lietuvos karvedžių Mikalojus Radvila Rudasis. Laikantis tradicinių panegirikos žanro reikalavimų, aprašytas didžiojo etmono gyvenimas ir svarbesnės pergalės, pasiektos Livonijos kare, trukusiame dvidešimt penkerius metus. Gausus įvykių didžiojo etmono gyvenimas nuosekliai vaiz­duojamas keturiose poemos dalyse: • pirmoje dalyje pasakojama apie herojaus kilmę, šeimą, auklėjimą ir veiklos pradžią; • antroje - apie pagrindinius Livonijos karo įvykius; • trečioje - apie lemiamą karvedžio pergalę ir tolesnę karo eigą; • ketvirtoje - apie karo pabaigą ir herojaus mirtį; pateikiamas apibendrintas Radvilos Rudojo literatūrinis portretas. Hegzametru parašytoje poemoje sudėliojama tobulo herojaus gyvenimo ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje, taigi verta stengtis dėl ramios sąžinės, tyros sielos, dera gyventi kukliai ir dorai, o veikti nesava­naudiškai. Atskleidžiamas ir požiūris į kilmingumą - tai ne privilegija, o didžiulis Apvaizdos siųstas įpareigojimas. Radvila Rudasis privalo savo gyvenimu įrodyti, kad yra vertas išskirtinės padėties. Tokį Radvilą poemoje ir mato­me: dosnų, teisingą, uoliai besidarbuojantį, nepaperkamą - tikrą Lietuvos protestantų vedlį, sektiną pavyzdį pasipū­tusiems, „puotose ir linksmybėse" paskendusiems Lietuvos bajorams. Lietuvoje ir Lenkijoje XVI a. vyravo pažiūra, kad tauta - feodalai, didikai ir bajorai, bet ne liaudis. Be to, tauta buvo tapatinama su vals­tybe. Kalba nebuvo laikoma esminiu tautos požymiu. LDK gyvenę įvairių tautybių žmonės neretai buvo vadinami tiesiog lietuviais. Taigi lėmė ne etninė priklausomybė, o pilietinė, teritorinė. Feodalai vadino save lietuviais, bet kalbėjo kitomis kalbomis, daugiausia lenkiškai. Daukša išsiskyrė iš amžininkų daug gilesniu tautiniu sąmoningumu. Vidurinio ugdymo programoje nurodoma skaityti „Radviliados" I d. 31-96 ir III d. 85-165 eilutes. Apie ką tos ištraukos? Poemos pradžioje pateikiamas įspūdingas Lietuvos vaizdas: derlingas kraštas, kurio gyventojai - kariai iš prigimties, nesibijantys jokių priešų; hiperbolizuotas girių aprašymas (ir tai ne krašto atsilikimo, o pasididžiavimo ženklas); gausu žvėrių bei žuvų; apdainuotos skaidriosios upės; paminėti narsūs kunigaikščiai; pavaizduotas milži­niškas šalies plotas - poetas LDK vaizduoja tokią, kokia buvo Vytauto laikais. Trečioje dalyje gausu LDK istorijos detalių. Aprašomas Radvilos turimas nepaprastas skydas, kuriuo prisidengęs joja į lemiamą Ūlos mūšį. Šis skydas - Lietuvos istorinė emblema. Jame iškalti svarbiausi Lietuvos priešistorės ir istorijos įvykiai: italų atvykimas į Lietuvą, karalius Mindaugas, kunigaikščiai Erdvilas, Skirmantas, Vytenis, Gedimi­nas, Vilniaus įkūrimas, kovos su kryžiuočiais, Oršos mūšis. Karo vaizdavimas herojinėje epinėje poemoje „Radviliada" persmelktas Renesanso humanisto žvilgsniu: žudy­mas - ir žmoniškumui, ir penktajam Dievo įsakymui priešingas reiškinys; už pergales reikia sumokėti baisia kaina -gyvybe; ypač kare kenčia silpnieji - senukai, vaikai, moterys; pergalės aplaistytos nekaltųjų krauju; ir „saviškių", ir „svetimųjų" skausmas vienodas. Nors poemos siužeto pagrindas - Livonijos karo įvykiai, supinti su Radvilos Ru­dojo gyvenimo detalėmis ir herojišku vadovavimu, vis dėlto poemos tikslas buvo ne aprašyti mūšius, bet įprasminti Radvilos - tėvynės didvyrio, idealaus herojaus - gyvenimą, pašlovinti XVI a. LDK valstybės politinius veiksmus ir išryškinti jų svarbą Lietuvos valstybės istorijoje. VILJAMAS ŠEKSPYRAS (VVilliam Shakespeare) - vienas garsiausių pasaulio dramaturgų (1564-1616) Jau seniai kyla ginčų dėl šiuo vardu pasirašinėjusio žmogaus tapatybės. Mat Šekspyro biografija nėra gerai žino­ma, jis nebuvo įgijęs universitetinio išsilavinimo, nemokėjo senųjų kalbų, negalėjo iš arti pažinti rūmų gyvenimo ir kt. Tad manyta, kad jo vardu pasirašytų pjesių autorius buvęs koks nors kilmingas, išsilavinęs asmuo1. Tačiau šiuos klausimus palikime spręsti literatūros istorijos tyrėjams ir pripažinkime dramaturgo literatūrinį talentą. Jo kūrybinis palikimas gana gausus: išlikusios 37 pjesės (žinomiausios „Romeo ir Džuljeta", „Otelas", „Karalius Lyras", „Makbetas", „Hamletas"), 154 sonetai, kelios didelės poemos. Tragedija „Hamletas" - filosofinė drama apie Danijos princo Hamleto kerštą dėdei, tėvo žudikui. Nors ši tra­gedija yra savotiška epochos dvasinės būsenos diagnozė, joje atsispindi Anglijos gyvenimo skauduliai, bet kartu tai ir visuotinis kūrinys, atskleidžiantis amžinas etines ir filosofines žmogaus būties problemas. Penkių veiksmų tragedijos įvykių centre - danų princas Hamletas, sielvartaujantis dėl tėvo mirties ir trokštantis atkeršyti. Kai tradi­cinės vertybės - tiesa, ištikimybė, meilė - sunaikinamos, Hamletą apima bejėgiškumas, neviltis, neryžtingumas, jis siekia išsiaiškinti blogio priežastis, nugrimzta į sunkius apmąstymus, nori atkeršyti naikintojui. Mąstydamas apie patirtas nelaimes ir savo pareigą, apie gyvenimo prasmę („Būt ar nebūt"2), Hamletas subręsta, įgyja jėgų veikti. Ir ne tik kerštą lydinčios kraujo upės, bet ypač Hamleto mąstymas, svyravimai kuria stiprią draminę įtampą. Antraeiliai veikėjai - Klaudijus, Gertrūda, Ofelija, Polonijus - taip pat išgyvena savąsias dramas. Taip viduramžių legenda (me­džiagos dramai Šekspyras ėmė iš XII a. kronikos), išryškindama dvejonių, sielvarto, nežinomybės kupiną herojaus gyvenimą, virsta filosofine drama, verčiančia mąstyti apie žmogaus paskirtį žemėje, jo silpnumą ir stiprybę.3 Renesanso epochoje atsiranda naujo tipo 14 eilučių eilėraštis - sonetas, tinkamas ne tik jausmams, bet ir apmąs­tymams reikšti. XIV a. italų sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka, o anglų - Viljamas Šekspyras, sukūręs 154 šio žanro kūrinius. Šekspyro sonetą sudaro 3 ketureiliai ir 1 dvieilis. Soneto turinio elementai taip pat gan griežtai su­komponuoti: lyrinis vyksmas užsimezga eilėraščio pradžioje, paskui jis plėtojamas kylančia linija iki kulminacijos, paskutinėse eilutėse įvyksta atomazga. Vidurinio ugdymo programoje nurodoma perskaityti 1,5,24,65,116,132,154 Šekspyro sonetus. 1 soneto aptekęs ydomis žmogus raginamas „gailėtis sau" ir įprasminti gyvenimą kaip augalas („Išleisk daug ūglių, atvašų liaunų."). 1 Tuo melu vyravo nuomonė, kad aristokratams nedera rašyti pjesių, kurti poezijos. : Hamleto klausimas amžiais provokuoja žmogų: „būti" - išdrįsti kovoti už savo tiesas, įsitikinimus; „nebūti" - pasiduoti likimui, aplin­kybėms. ' Šekspyro tragedijos galėtų būti akstinas pamąstyti apie šiuolaikinę tragediją: dabarties žmogus, dažnai praradęs prieglobstį ir šaknis (namus, tėvynę, religiją), atsiduria vienas prieš pasaulį, kurio bijo, nekenčia, kuriam yra abejingas. Tragedija virsta „paprasta istorija", pilka ir kasdieniška. Bet tragiškos istorijos tragedijai neužtenka: nėra tragiško herojaus, jo verto priešininko, stinga dvasinio klimato -tikėjimo žmogumi ir menu. 5 sonete ryškus vyraujantis sonetų motyvas - žmogaus ir laiko santykis: patiriame „stebuklų šventę", surengtą visagalio Laiko, kuris „nepaliauja savo ratą sukęs". 24 sonete gretinant akies ir širdies įvaizdžius plėtojama meilės tema („Aš dievinu akis! Tiktai gailiuos, / Kad šir­dį atvaizduot negali jos."). 65 soneto žmogui, kamuojamam „karčių minčių" ir nevilties, neramu, kaip gali Laiko lėksmą atlaikyti grožis („Tai kaipgi Laikas grožio nesugurins / Jei grožis toks trapus yra kaip gėlės?"). 116 sonete skaitytojas įtikinėjamas meilės galia („Nežino meilė užtvarų nei slenksčių!"; „Ji amžinasis švyturys"; „Ji ne lėlė, kurią Laikai atėję /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!