Privalomų lietuvių kalbos autorių santraukos

 Renesansas Martynas Mažvydas – XVIa. Pirmosios pusės Renesanso epochos švietėjas, humanistinės pasaulėžiūros atstovas, protestantas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ parengėjas. Gimė Didžiojoje Lietuvoje, miestiečių šeimoje. Nors tikslesnių žinių apie jo veiklą LDK nėra, tačiau žinoma, kad Lietuvoje jis nukentėjo dėl protestantiško tikėjimo, nes lotynų kalba rašytame laiške Karaliaučiaus universiteto rektoriui save apibūdino kaip pirmąjį kankinį. Mokėsi Karaliaučiaus universitete, gavo Prūsijos kunigaikščio Albrecho stipendiją. Buvo paskirtas lietuviškos Ragainės parapijos pastoriumi Prūsijoje, dirbo ten iki gyvenimo galo. Iš likusių trylikos lotynų kalba rašytų M. Mažvydo laikų sužinome, jog vyras kunigo darbą suprato kaip pašaukimą ir jautėsi atsakingas tiek Dievui, tiek Prūsijos kungaikščiui Albrechui. Ta atsakomybė ir leido dirbti sunkų parapijiečių (pagonių lietuvių) švietimo darbą. Kontekstas: Europoje pradėjus reikštis reformacijos sąjūdžiui, siekusiam reformuoti katalikybę, susidarė sąlygos rašytinei lietuvių kalbai plisti, nes protestantizmo įkūrėjas Martynas Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tauti̇̀nėmis kalbomis. Karaliaučiuje parašytą didaktinę knygą „Katekizmas“ sudaro šešios dalys: dedikacija LDK, lotyniška prakalba, lietuviška prakalba – pirmasis lietuviškas eilėraštis, elementorius, katekizmas ir giesmynas. Pirmame lietuviškame eilėraštyje-lietuviškoje prakalboje- nurodoma, kaip pažinti tikrąją religiją, šiuo atveju – liuteronybę. Personifikuota knygelė (,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit''), su meile kreipiasi į tautiečius lietuvius, gyvenančius Mažojoje Lietuvoje ir LDK. Trokštama, kad konservatyvi žemdirbių tauta greičiau taptų krikščioniška, raginama atsisakyti pagoniškų prietarų ir pažinti krikščioniškąją religiją, tapti kultūringesniems, rūpintis kalba. Feodalizmo laikotarpiu, kai mokslo neskyrė nuo religijos, katekizmas buvo pagrindinė krikščionio knyga, kurioje trumpai išdėstyti krikščionių mokymo ir dorovės pagrindai. Katekizmas dažnai atstodavo ir vadovėlį, iš kurio mokydavosi skaityti, rašyti. Todėl Mažvydo katekizmas buvo skirtas kunigams ir išsilavinusiems aukštesniųjų visuomenės sluoksnių žmonėms, kad jie mokytų tamsius ir beraščius pagonis lietuvius tikėjimo tiesų. Pirmoji lietuviška knyga taip pat reiškė lietuvių raštijos pradžią, lietuvių kultūrinę brandą. Kalbantysis nuoširdžiai įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei žemdirbystė. Knyga kviečia kalbėtis, vienas kitą suprasti, savarankiškai studiuoti Dievo žodį – Šventąjį Raštą, bet kurio amžiaus, lyties ir luomų lietuvius. Ragina siekti mokslo, kuris jau prieinamas, o tėvų karta „to negalėjo nė vienu būdu gauti“. Kalbama apie lietuvių kalbos svarbą, nagrinėjami tikėjimo klausimai. Religinės tiesos suprantamos kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas: juk Dievas vienu žodžiu sukūrė pasaulį, tai kodėl juo sekdamas žmogus negalėtų kurti savęs? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, / Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreipia dėmesį į žodžio galybę – žodis skirtas ne tik sakyti, bet ir kurti ,,Katekizmas'' – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos, kultūros ir istorijos pradžia. • Vertybės: Tautinė tapatybė, Žmogaus ir visuomenės netobulumas, Socialinis teisingumas, Tikėjimas/ Dievas, Pažinimas, švietimo svarba. • M. Daukša „Postilė“, J. Radvanas „Radviliada“ Mikalojus Daukša - Reformacijos klestėjimo metais gyvenęs, XVI a. pirmosios pusės – XVII a. pr. lietuviškos literatūros pradininkas, pirmųjų LDK lietuviškų knygų autorius, Renesanso epochos atstovas, kunigas. Mikalojus Daukša augo gausioje bajorų šeimoje netoli Kėdainių. Lenkėjimas to krašto dar nebuvo palietęs, todėl gimtoji M. Daukšos kalba – lietuvių. Nors Daukša gyveno reformacijos klestėjimo metais, tačiau visa savo veikla kovojo prieš reformaciją Lietuvoje, gynė ne protestantizmą, bet katalikybę, troško parengti lietuvių kalba katalikiškų knygų. Nepaisant to, ir jį veikė humanizmo idėjos: buvo krašto patriotas, tolerantiškas. „Postilės“ „Prakalba į malonųjį skaitytoją“- lenkų kalba parašytas pamokslų rinkinys, didelės apimties (daugiau nei 600 puslapių), interpretuojantis ir komentuojantis Naujojo Testamento Evangelijas. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, išryškino M. Daukšą kaip vieną žymiausių Lietuvos patriotų, gynusių pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojusių prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą ir už Lietuvos valstybinio sąvarankiškumo išsaugojimą bei stiprinimą. Pasak Mikalojaus Daukšos - ,,Gimtoji kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikinti ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikinti ją – užtemdyti saulę danguje, sumaišyti pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.'' ,,Postilėje'' lietuviškos literatūros pradininkas teigia, jog lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas bei mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje įžvelgdamas grėsmę tautos identitetui, Mikalojus Daukša pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės išlikimui. Jis teigė, jog „ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“. Prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu. Mikalojus Daukša pirmasis LDK literatūroje suformavo tautos sampratą : ,,Kurgi, sakiau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų : tėvų žemės, papročių ir kalbos? ''. Gimtoji kalba turi būti vartojama visais gyvenimo atvejais: bažnyčioje, tarnyboje, namuose. Mikalojus Daukša iškiliai kalbėdamas bandė įtikinti skaitytoją mokytis bei mokyti gimtosios kalbos, ją vartoti, vertinti. . Gamtos tvarka tobula, dieviška, todėl joje chaosas neįsivaizduojamas: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis.“ • Vertybės: gimtoji kalba, žmonių tarpusavio ryšys, tautos kultūra Meilė tėvynei, Tautinė tapatybė, Įsipareigojimas tėvynei, Tvarkos idėja, Tikėjimas/Dievas, Išmintis. ◦ Maironio eilėraštis „Užtrauksme naują giesmę broliai“. Tautiškumo skatinimas. „Numesk, tėvyne, rūbą seną, /Kurį užvilko svetimi!“ ◦ Vincas Krėvė-Mickevičius drama „Skirgaila“. Įsipareigojimas Tėvynei. „Aš visuomet noriu gero, bet nežinau, kaip tai pasiekti.“ (Skirgailos žodžiai) Jonas Radvanas- XVI a. vidurio LDK Renesanso poetas, reformatas, evangelikas, herojinio epo, parašyto lotyvu kalba,hegzametru - poemos „Radviliada“ – autorius, vadinamas Lietuvos Vergilijumi. Nėra daug žinoma apie šį autorių, tačiau manoma, jog buvo eilinis lietuvis, žinoma, jog buvo išsilavinęs, susipažinęs su romėnų ir graikų literatūra. Tikriausiai nebuvo kilmingas, nes kalbėjo ne apie bajorišką kilmę, o apie patriotizmą, ištikimybę, narsumą: „Aš dorai (nekilmingas) netarnavau, kad pelnyčiau kunigaikščiui (kilmingam) šlovę.“ Radvanas buvo protestantas, aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų bendruomenės veikloje. . Šios tikybos šalininkai Lietuvoje jautėsi už daug ką dėkingi galingam ir dosniam savo globėjui Mikalojui Radvilai Rudajam, tad po jo mirties paskatino Radvaną, talentingiausią iš jų, eilėmis aprašyti šio iškilaus žmogaus gyvenimą ir darbus, t. y., įamžinti jo atminimą literatūros paminklu. Rezultatas gerokai pranoko pradinį užsakovų sumanymą. Vilniuje buvo išspausdintas didelės apimties, monumentalaus stiliaus Radvano kūrinys - poema „Radviliada“. Poemoje „Radviliada“, parašytoje garsaus to meto LDK politinio veikėjo ir karvedžio Mikalojaus Radvilos Rudojo garbei, Jonas Radvanas išaukština lietuvių praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto gamtos didybę. Lietuvos istorijos įvykiai poemoje pasižymi didžiuliu estetiniu patrauklumu - jie pateikiami ypač šlovingai. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija. Rašytojas aprašo Lietuvą, ją idealizuoja, iškelia kaip didingą valstybę: „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose per kuriuos Lietuva nusidriekus." Kūrinys - Lietuvos didybės paminklas, nes hiperbolizuotai išaukštinama Lietuva, jos gamta (girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Giria pavaizduota tarsi mitinis pasaulio medis, jungiantis gyvenimą, mirtį, amžinybę, praeitį, dabartį, ateitį.) Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to „išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žvėrių, upių, derlingų žemių. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą. Tekste vaizduojamas jo gyvenimas, didiko patrioto, tėvynės gynėjo idealas. Aukšta kilmė – įsipareigojimas ginti šalį. ,,Miegoti ant šlovės svetimos – negarbinga''. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingam ir atsidavusaim savo šaliai: „... žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk...“ Mūsajas siūlo vaikui mintyse kopti ant Olimpo viršūnės, apžvelgti žemę ir pamąstyti: kur dingo garsioji Helada (antikinė Graikija)? Kur dabar Atėnai? Kur Sparta? Kas liko iš Kretos, Korinto, septynvarčių Tėbų? Auklėtojas siekia, kad vaikas suprastų: viskas, kas materialu, yra laikina; viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti; visi žmogaus rankų kūriniai anksčiau ar vėliau virsta dulkėmis. O kaip žmogaus didybė? Šioje „Radviliados“ vietoje jau juntamas artėjančio baroko pasaulėjautos dvelksmas. Čia išsakomos greičiau ne paties Radvilos Rudojo, o poemos autoriaus ir jo aplinkos vertybinės nuostatos. Jomis remiantis, sudėliojama tobulo herojaus gyvenimo būdo ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti - nesavanaudiškai. Aukštinamas Radvila Rudasis ir jo žygiai. Taigi kūrinio siužeto pagrindu tampa Livonijos karas, kuriame jis narsiai kaunasi, gina tėvynę, taip išreikšdamas jai besąlygišką meilę, išaukština gamtos grožį ir gimtinės praeitį. Jonas Radvanas įamžino didingą tėvynės įvaizdį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais lietuvių ideologijos simboliais – karaliumi Mindaugu, didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju, Vilniumi – ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių. Vilnius poemoje -,,gražusis“, ,,tirštai apgyvendintas“ ir, svarbiausia, ,,globėjas tautų“. „Radviliada“ - pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus, bet ir jo priešingybės - ryškaus neigiamo herojaus. Caras Ivanas IV Rūstusis poemoje nuolat vadinamas tironu; jis parodomas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis, lygiai negailestingas ir priešams, ir savo pavaldiniams. Užvaldytas juodųjų pragaro jėgų, apsėstas piktųjų dvasių, jis be atodairos veržiasi kariauti, ,,ginklą iškėlęs, nirtus, nežmoniškas, gargdamas garsiai, / žvelgdamas kruvinomis“. Maskvėnai į karą stumiami tokio valdovo, poetui kelia greičiau užuojautą, o ne priešiškumą. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko pateikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Kitų autorių kūriniai: a. Justinas Marcinkevičius poetinė drama „Mažvydas“. Tėvynės likimas – kiekvieno žmogaus rūpestis. b. Maironis poema „Jaunoji Lietuva“. Gimtinės ir jos laisvės svarba individui ir tautai. c. Kristijonas Donelaitis epinė poema „Metai“. Tautinis lietuvių charakteris, užsispyrimas. Meilė tėvynei Tautinė tapatybė, Įsipareigojimas tėvynei, Asmuo ir gamta, Tauta ir gamta, Pasiaukojimas, Heroizmas, Asmuo istorijos/politikos verpetuose, Gamta – Lietuvos didybės simbolis, Didiko patrioto, tėvynės gynėjo išaukštinimas Viljamas Šekspyras – XVIa. Pab. – XVIIa. Pr. (Renesanso pabaiga, Baroko pradžia) Vienas garsiausių pasaulio dramatargų, Renesanso epochos anglų kūrėjas, dramų (“Hamleto”, “Romeo ir Džiuljeta” irk t.), sonetų autorius. V. Šekspyras mokėsi „Gramatikos mokykloje“, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, retorika, logika, istorija.Ten ir susipažįsta su antikiniais autoriais bei susidomi literatūra.Persikėlė į Londoną, kur vaidino, daug rašė scenai. Manoma, kad teatre Šekspyras išbandė įvairias profesijas – buvo sufleriu, režisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses, galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus. Šekspyras teigė: „Visas pasaulis - scena, o žmonės - tik aktoriai. Kiekvienas turi savo vaidmenis. Ir per gyvenimą suvaidina jų ne vieną“. Vienoje garsiausių rašytojo filosofinėje, psichologinėje, mistinėje pjeseje “Hamletas” pasakojama apie Danijos princą Hamletą, kuris sužinojęs apie tikrąją tėvo mirties priežastį, ilgai ir kankinančiai analizuoja įvykius ir galiausiai atkeršija tėvo broliui ir žudikui Klaudijui, bet žūva pats. Šioje dramoje egzistuoja vidinis ir išorinis konfliktas. Vidinis konfliktas vyksta protagonisto Hamleto sieloje, skaudžiai sprendžiat problemą, kaip pasielgti atsidūrus dramatiškoje situacijoje ir suvokus, kokia niekinga aplinka jį supa. Hamletas nueina ilgą savianalizės kelią, pasijunta išsękęs, nusivylęs, sukrėstas įvykių ir mąsto apie savižudybę. Tai – vidinio konflikto kulminacija, kurios metu kyla garsusis monologas “Būti ar nebūti?” ir princas svarsto gyvenimo prasmės ir mirties klausimą. Nusprendęs būti, tai yra gyventi, veikėjas supranta, kad turi veikti, atlikti savo misiją, priešintis blogiui. Toliau plėtojamas išorinis konfliktas, kurio kulminacija – karaliaus nužudymas, paties Hamleto mirtis. Tragedija vaizduoja valstybės gyvenimą, rodo tėvų ir vaikų, brolio ir sesers, mylimųjų santykius. Tai kūrinys apie žmogaus vietą pasaulyje, priešinimąsi blogiui, humanistinių idealų žlugimą. Negebėjimą perprasi gyvenimo tikrovės. Šekspyro kūryboje slypi didžiulė visos žmonijos patirtis. Jis kalba ne tiek apie visuotinius dalykus (tauta, Dievas, istorija), bet apie asmeninius žmogaus išgyvenimus ir jo vidinio pasaulio prieštaringumą. 1 soneto Tema – vidinis aristokratiškumas, žmogaus dvasingumas ir kova prieš puikybę bei egocentrizmą. Lyrinis „aš“ šiomis eilutėmis: „O tu, susižavėjęs savimi, /Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį“,- smerkia savimeilę. Puikybė ir susireikšminimas jam atrodo kaip vidinio lobio, t.y. tyros meilės ir draugystės (brangaus lobio) ieškojimo išniekinimas. „Nenešk į grabą dovanos retos,/ Kurią gavai iš motinos gamtos.“ – tai metafora, kuri skatina Ieškoti tikrumo, meilės ir draugystės dabar, nes mirusiam žmogui jau bus per vėlu tai daryti. 65 sonetas pabrėžia laikinumo, grožio ir kūrybos ryšį. Prieš bėgantį laiką niekas negali kovoti, visas fizinis grožis, kurio didžiuojasi žmonės praeina, netgi jausmai, kuriuos žmonės brangina, gali išblėsti ir tik kūryba gali užfiksuoti ir įamžinti bent to grožio ir jausmo įspūdį. „ Įamžins mano meilę raidės juodos“. 116 V. Šekspyro sonetas pilnas jausmų ir apmąstymų apie meilę, meilės įtaką ne tik žmogui, bet ir aplinkai. Jau pirmose pirmojo posmelio eilutėse („Dviejų širdžių ištikima draugystė/ Jokių nepaiso kliūčių kelyje“) išsakomas lyrinio subjekto įsitikinimas, kad tik stiprus ryšys tarp dviejų žmonių padės atremti gyvenimo kely sutiktas negandas ir nelaimes. Bet kitos dvi pirmojo posmo eilutės („Juk meilė – dar ne meilė, jeigu ją/ Sutriuškina klasta ir išdavystė“) tikros meilės viziją nuspalvina ne rožine spalva, o ją šiek tiek patamsina, nes net, rodos, tyriausias jausmas gali būti suterštas klastos, melo, išdavystės. Antrajame posme V. Šekspyras aprašo, jo nuomone, kokia turėtų būti ta tikroji meilė („Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,/ Kuri nė mirksniui nepaliauja degti“).  Motiejus Kazimieras Sarbievijus - Žymiausias lotyvų kalba rašęs XVI a. pab. - XVIIa.pirmosios pusės Europos poetas, ryškiausias baroko literatūros atstovas Lietuvoje, lygintas su Romos aukso amžiaus poetu Horacijumi. Jis gimė Lenkijos šiaurėje, kurią patys lenkai anuomet laikė šaltu, pelkėtu, miškais užžėlusiu ir menkai civilizuotu kraštu, - galbūt todėl Sarbievijus taip lengvai pritapo Lietuvoje. Lietuvą jis mylėjo ir ei­lėmis šlovino taip, kad, tapęs garsus, dėl to net sulaukė tikrųjų tėvynainių priekaištų. Būdamas septyniolikos, Sarbievijus įstojo į Jėzuitų or­diną ir buvo atsiųstas mokytis į Vilnių. Dėstė poeti­ką Kražių jėzuitų kolegijoje, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą. Šiuo savo gyvenimo laikotarpiu jis jau pradėjo garsėti kaip poetas. Poetas gyveno Baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas, gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojąs po neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Laikai, kai gyveno Sarbievijus, buvo neramūs: Europoje tai vienur, tai kitur nuolat vyko karai, siautėjo maro epidemijos, grūmėsi religijos, vyko inkvizicijos procesai. Daugelį žmonių tai skatino atsiriboti nuo išorinio pasaulio sumaišties, paguodos ieškoti religijoje, filosofijoje ir lyrikoje. Sarbievijus kaip tik savo idealu, sektinu pavyzdžiu pasirinko romėnų poetą Horacijų (kuris kūrė blaiviu protu pagrįstą lyriką, dvelkiančią dvasine ramybe). Kitas svarbus poeto įkvėpimo šaltinis buvo Bib­lija. Tad nenuoostabu, jog amžininkai Sarbievijų va­dino Krikščioniš­kuoju Horacijumi, nes, skaitydami jo eiles, ne tik atpažindavo Horacijaus po­etinį palikimą, bet ir talentingai perdirbtą - supintą su Biblijos vaizdiniais, todėl skambantį visai naujai. Odė „Telefui Likui“. Viena iš dramatiškos žmogaus savijautos išraiškų – įvairiai poezijoje perteikiamas nepastovumo pojūtis, žmogų gąsdinantis likimo ir sėkmės permainingumas: „Viskas laikina žemėj šioj,/ Ką materija čia sukuria nerangi.“ Negailestingas likimas įvardijamas lemties rankos ir rato įvaizdžiais, kurie kontroliuoja žmones ir tautas, karalius ir valstybes. lemtis, žaidžianti žmogaus gyvenimu, gali netikėtai pamesti mus į padanges, o taip pat ir leisti tėkštis atgal į vargus: „Čia jis siekia dangaus skliautus, / Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.” Tad neverta gyventi vien siekiant puošnumo, materialių ar kūniškų malonumų. Odė „Pauliui Kazlovijui“. Saikas – viena svarbiausių dorybių Serbievijaus poezijoje. Gvildendamas saiko klausimą poetas atveria Vilniaus miesto erdvę. Įtemptą mokymąsį turi keisti poilsis: „ Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį“. Reikia laikytis saiko, nes „net ir menki darbai/ Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali“. Odėje vaizduojamas politinio valstybės gyvenimo kontrastas (taika ir karas) – tai dar vienas argumentas odės adresatui, užmiršusiam aukso vidurio taisyklę. Miesto kupolai, šventyklos, dvi pilys sudaro sakralią architektūrinę Vilniaus erdvę, nes šios vietos susijusios su valstybingumu ir religija. Vilnius stebimas nuo Lukiškių kalno (tarsi iš paukščio skrydžio, o kalnas literatūroje dažnai simbolinė pasaulio ašis, ne tiek fizinio, kiek dvasinio regėjimo vieta, ir žiūrėjimas nuo kalno ypatingas – ne realus, bet įsivaizduojamas. Taigi Vilniaus erdvė (gamtinė, mitinė, architektūrinė) ir įvairialypis laikas tampa siekiamybe bei rūpesčiu išsakyti saiko principo svarbą. Odėje „Janui Libinijui“ du kartus įvardijama pati dorybės sąvoka:„Tai lai paslėps mane/Mana dorybė“ ir „Dorybė vengia, net jei verta yra, /Šlovingo garso“. Taigi dorybė slepia žmogų nuo šlovės. „Bet kodėl?“- – paklaustų nustebęs šių dienų individas, nepaliaujamai tos šlovės ieškantis loterijoje, televizijoje, socialiniuose tinkluose. M. K. Sarbievijus sako:„Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“- Buvimas su savimi, savistaba, mėgavimasis pilnatve, toli nuo minios – štai kas Sarbievijaus odės subjekto laimė. Tokiai laimei nereikia žiūrovų. a. S. Nėris, XX a. I pus., neoromantizmas, eilėraščiai (Eil. „Tu nubusi“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“). Žmogaus trapumo, netvarumo, laikinumo temos. Mirties, nestabilumo motyvai. b. Šatrijos Ragana, XIX a. pab. – XX a. per., neoromantizmas, impresionizmas, apysaka „Sename dvare“. Gyvenimo laikinumo, trapumo pajutimas. Žmogaus dvasios turtų aukštinimas. Apšvieta Kristijonas Donelaitis -XVIII a. vidurio Apšvietos poetas, gyvenęs Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje), grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, pietistas, aukštinęs natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai. Kristijonas Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime, Mažojoje Lietuvoje; dab. Kaliningrado srityje). Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas. Kristijono motina anksti liko našlė, bet vis dėlto sugebėjo užauginti kūrybingus, talentingus vaikus. Kristijonas pasirinko kunigo mokslus, bet jis buvo ir gabus mechanikas, mėgęs dirbti baromet­rus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, padarė antrąjį Prūsijoje fortepijoną, be to, užveisė sodą. Jis mokėsi Karaliaučiaus lotyniškojoje penkiametėje mokyk­loje, kurioje be religinio mokymo daug dėmesio skirta lotynų kalbai. Donelaičio finansinė būklė nebuvo lengva. Tam, kad gautų papildomų lėšų, su mokinių choru giedodavo tur­tingesnių miestelėnų laidotuvėse, patarnaudavo prie stalų universiteto studentų valgyklo­je - už tai gaudavo maisto likučių, kartais rinkdavo aukas gatvėse. Mokėsi Karaliaučiaus uni­versiteto Teologijos fakultete. Apie gana aukštą mokymo lygį byloja tas faktas, kad Donelaitis, baigęs šį universitetą, gebėjo eiliuoti graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų, lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo gerai susipažinęs su antikine, baroko ir klasicizmo literatūra. Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Pastoriaus pareigos padėjo gerai pažinti valstiečių gyvenimą, moralinę ir socialinę kaimo padėtį, lietuvių ir kitataučių, dvaro ir kaimo santykius. Donelaičio pasaulėžiūrai ir kūrybai didelę įtaką turėjo tuo metu Mažojoje Lietuvoje paplitęs Pietistų religinis judėjimas, kurį palaikė valdžia. Jis skatino aktyvų religinį gyvenimą, moralinį tobulėjimą, aukštino tokias dorybes kaip darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai, iškėlė fizinio darbo vertę, sėslų valstiečių gyvenimą ir kultūri­nį uždarumą, bendruomeniškumą, priešinimąsi ištvirkavimui ir girtuoklystei. K. Donelaitis kūrė XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, kur lietuvių kultūra išgyvena kultūrinį pakilimą, kai, tuo tarpu, Didžiojoje Lietuvoje šis laikotarpis laikomas nuosmukio ir nutautėjimo tarpsniu. Poemoje „Metai" jungiasi skirtingų literatūros epochų įtakos, tačiau su Švietimo epocha siejami pagrindiniai akcentai: ypatingas dėmesys kaimo žmogui, prigimtinei žmonių lygybės idėja. Svarbiausias kūrinys – parašyta hegzametru epinė didaktinė poema ,,Metai''. Kūrinį sudaro keturios dalys - ,,Pavasario linksmybės'', ,,Vasaros darbai'', ,,Rudenio gėrybės'' ir ,,Žiemos rūpesčiai''. Poemoje vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitis ir pasaulėžiūra, pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai: aprašomas jų darbas ir papročiai skirtingais metų laikais, kalbama apie santykius su ponais ir kitataučiais. Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris- tai gamtos pabudimo metas, garsų, spalvų ir linksmybės bei pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai sotesnis metas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Ne tik Dievas, bet ir gamta yra valstiečio gyvenimo mokytoja („Tu niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt. / Į paukščius žiūrėk!“), būties pagrindas („Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis / Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“). Valstietis yra gamtos, kuri sieja bendruomenę, dalis, jam svetimas miestas, o žemdirbiškas kolektyviškumas padeda iš kartos į kartą puoselėti protėvių gyvenseną. Anot poeto, gamta yra Dievo tobulai sukurta ir tobulai gyvuoja, gamtos vaizdai visur pateikiami pirmiausia, o tik po to vaizduojami žmonės. Jų gyvenimuose daug bėdų, žmonės netobuli, nes, pasak Donelaičio, nuo pirmųjų žmonių pasipylė nuodemės. Veikėjai yra skirstomi į būrus ir ponus, tautiniu požiūriu – lietuvius ir kitataučius. Būrai – lietuvių valstiečių bendruomenė, einanti baudžiavą, pagal moralinį vertinimą skirstomi į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“. Donelaičio „viežlybai“ apibūdintas žmogus yra doras, darbštus, pamaldus, padorus, kuklus, neišsižadantis protėvių gyvensenos, papročių, kalbos. Šių principų neatitinkantys būrai turi įvairių ydų ir yra vadinami „nenaudėliais“. Veikėjų paveikslai nėra individualizuoti, tačiau kaip „viežlybieji“ apibūdinami Lauras, Selmas, Krizas, „nenaudėliais“ vadinami Slunkius, Dočys, Plaučiūnas, Pelėda. Labiausiai aptartas poemos veikėjas Pričkus – tarpininkas tarp ponų ir būrų – moka įtikti ponams, bet nenuskriaudžia ir būrų. Sunkiai gyvenime dirbęs Pričkus kūrinio pabaigoje miršta ne dėl senatvės (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!