Autorių konspektas su kontekstais

RENESANSAS (XIV-XVIa.) MARTYNAS MAŽVYDAS (XVIa.) Lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmas” autorius, protestantas, eruditas, humanistas, baigė Karaliaučiaus uni, kunigas. Istorinis kontekstas: XVIa. Lietuvoje ėmė plisti Reformacija(religinis sąjūdis, siekęs reformuoti katalikybę.) BIOGRAFIJA: • Visa gyvenimą skyrė parapijiečių religiniam švietimui, parengė ne vieną religinio turinio knygą lietuvių kalba. • Ragino nusigręžti nuo pagonybės ir tapti krikščionimis. • Humanistas – itin išsilavinęs, išsiskiriantis filologine kultūra. • Savo kaip kunigo misiją laikė šviesti valstiečius, didinti jų religinį išprusimą. • Norėjo, kad lietuvis labiau susilietų su Dievo žodžiu, tad jis pirmasis tikėjimo tiesas perteikė gimtąja kalba. KATEKIZMAS – pirmoji lietuviška knyga išleista 1547m Sandara: dedikacija, 2 prakalbos (lot. Ir lt.), elementorius, katekizmas, giesmynėlis. • Knyga dedikuojama LDK. Autorius galvojo apie visa Lietuvą, kurios dalis – mažąją ir didžiąją, turi sujungti evangelikų liuteronų tikėjimas. • Ši knyga simbolizuoja nacionalinės kultūros pradžią, kadangi rašytinio žodžio radimasis yra tautos kultūrinės brandos ženklas. • „Katekizmas“ buvo skirtas mokyti, supažindinti su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis, jame taip pat smerkiami pagoniški lietuvių tikėjimai. Pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius Martynas Mažvydas siūlo maloniai, su džiaugsmu priimti visiems lietuviams skirtą žodį. Be mokslo neįsivaizduojamas visavertis žmogaus gyvenimas, netgi savęs kūrimas • To meto Lietuvoje ši knyga skatino tautiškumą, patriotizmą, lietuvių kalbos vartojimą, nes visi rašytiniai šaltiniai buvo tik lenkų ir lotynų kalbomis. • Lietuviška prakalba – pirmasis eilėraštis lietuvių kalba AKROSTICHAS – lietuviškoje prakalboje iš pirmųjų eilėraščio raidžių sudėtas lotyniškas autoriaus vardas – MARTINUS MASVIDUS. Lietuviška prakalba: -kreipiasi lyg pati knyga (personifikacija) -knyga kviečia kalbėtis, susikalbėti, suprasti vienas kitą. -ragina siekti mokslo, kuris jau prienamas, nors tėvų karta „to negalėjo nė vienu būdu gauti“. -siūlo maloniai priimti visiems lietuviams skirtą žodį. Kviečia kiekvieną savarankiškai studijuoti Dievo žodį – Šventąjį Raštą. Katalikams jį aiškinti galėjo tik kunigai, o liuteronybė krikščioniškų tiesų siūlo mokytis patiems. Paskui kalba jau pats autorius: -imituojamas dialogas su valstiečiu(vertybinis kontrastas): deja, paprastam žmogui, žemdirbiui, Dievo žodis nerūpi – jam svarbiau pagonybė. -Mažvydas nori įtikinti paprastą žmogų, kad tikėjimas yra nė kiek neprastesnis už artojo darbą. Retoriškas kreipimąsis į ponus ir kunigus: -nes mokytižmonės privalo užtikrinti krikščionių tikėjimo tiesų sklaidą. • Autorius pamokslauja, liepia žmonėms daryti taip ir ne kitaip • Liepiama atprasti nuo stabmeldystės ir priimti krikščionybę • Krikščionybė tai pagr. Mokslas be kurio visi kiti mokslai negali egzistuoti, • Pagr. Mintis: vienos didžiausių vertybių yra mokslas ir tikėjimas: mokslas atveria kelią į tikrąjį gyvenimą , krikščionybė yra gyvenimo pamatas. • Reformacijos sąjūdis ir Lietuva. XVI a. Europoje pradėjus reikštis reformacijos sąjūdžiui, siekusiam reformuoti katalikybę, susidarė sąlygos rašytinei lietuvių kalbai plisti, nes protestantizmo įkūrėjas Martynas Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tauti ̇̀nėmis kalbomis. Tačiau to meto katalikiškoje Lietuvoje kalbinė situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašto kalba buvo lotynų, tarpusavio susikalbėjimo – lenkų. Todėl šviesuoliai, pasišovę parašyti pirmąsias lietuviškas knygas, traukėsi į protestantišką kraštą – Mažąją Lietuvą, t. y. Prūsijos kunigaikštystę. Jos valdovas kunigaikštis Albrechtas ieškojo žmonių, galinčių protestantų tikėjimą lietuviams valstiečiams skleisti jų gimtąja kalba. Kunigaikščio pakviestas į Prūsiją atvyksta ir Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas. • Pirmosios lietuviškos knygos autorystė. Mokydamasis Karaliaučiaus universitete M. Mažvydas, remiamas Albrechto, 1547 m. išleidžia „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą. Ši knyga turėjo ne tik pagonis lietuvius išmokyti protestantiško tikėjimo tiesų, bet ir reiškė lietuvių raštijos pradžią, kultūrinę brandą. M. Mažvydas „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau knygos autorystę patvirtina du faktai: pirma, lietuviškoje prakalboje 3–19 eilučių prãdžios sudaro autoriaus vardą ir pavardę, antra, autorystę vienoje savo knygų patvirtino M. Mažvydo pusbrolis bei bendradarbis Baltramiejus Vilentas. • „Katekizmo“ sandara. „Katekizmą“ sudaro šešios dalys: dedikacija LDK, lotyniška prakalba, lietuviška prakalba – pirmasis lietuviškas eilėraštis, elementorius, katekizmas ir giesmynas. Knygelės skyrimas Didžiajai Lietuvai verčia manyti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu. Iš visų šešių knygelės dalių svarbiausia lietuviška prakalba, kurią santykinai galima suskirstyti į tris dalis: pirmoji – tai personifikuotos knygelės prašymas imti ją ir skaityti, antroji dalis primena kalbančiojo ir valstiečio dialogą, trečiąją sudaro nurodymai kunigams. • „Katekizmo“ lietuviška prakalba. Kaip minėta, lietuviška prakalba prasideda knygelės kreipimusi į visą tautą: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“ Prašoma ne tik knygą skaityti, bet ir tuo skaitymu džiaugtis, nes iki tol pats žmogus savarankiškai tikėjimo tiesų be tarpininko kunigo negalėjo gauti – tam prieštaravo katalikų tikėjimas. O protestantų religija remiasi savarankišku šventųjų knygų studijavimu ir, kad būtų aiškiau paprastam žmogui, tos knygos turi būti parašytos gimtąja kalba. Dabar šventa knyga turi būti kiekvienam prieinama: „Dieną ir naktį prieg savęs mani laikykit / Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.“ Religinės tiesos čia suprantamos kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas: juk Dievas vienu žodžiu sukūrė pasaulį, tai kodėl juo sekdamas žmogus negalėtų kurti savęs? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, / Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreipia dėmesį į žodžio galybę – žodis skirtas ne tik sakyti, bet ir kurti. Deja, lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą, nesupranta knygų skaitymo reikšmės, nevertina naujo tikėjimo, todėl kalbantysis nuoširdžiai įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei žemdirbystė. Pamokęs lietuvį žemdirbį, kalbantysis atsigręžia į kunigus ir pasaulio galinguosius prašydamas nenuilstamai skleisti Dievo žodį ir taip prie paprasto žmogaus artinti Dievo karalystę. Prakalboje itin gausu retorinių klausimų ir, jei pažiūrėtume plačiau, klausimai yra bet kokio mokslo ir pažinimo pradžia. MIKALOJUS DAUKŠA (XVIa.) Kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų, švietėjas, pirmųjų lietuviškų knygų LDK autorius. Istorinis kontekstas: kilo kontrreformacijos sąjūdis kovai su Reformacijos padariniais. M.Daukša siekė lietuviškomis knygomis sustabdyti plintanti protestantizmą. 1579m jėzuitai įkūrė VU – kaip tik universiteto spaustuvėje išleistos pirmosios LDK lietuviškos knygos. BIOGRAFIJA: Daukša buvo išsilavinęs, mokėjo keletą kalbų, turėjo nemažą biblioteką. Buvo rūpestingas, uolus katalikas, skelbė kontrreformacijos ir humanistines idėjas, patriotas, narsus kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Iš lenkų kalbos išvertė J.Vujeko “Postilę” (išleista 1599m) • M. Daukšos „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei. • Postilė – pamokslų rinkinys. Pagrindinis tikslas: neleisti Lietuvoje plisti protestantizmui bei skleisti katalikybę. Ypač svarbi lenkiška “Prakalba į malonųjį skaitytoją” • Daukša pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautos sampratą : tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba. • Mikalojus Daukša kreipėsi į savo tautiečius, kurie dar nebuvo susidūrę su rašytinės lietuvių kalbos tradicija ir savo kasdieniame gyvenime vartojo kitas kalbas. Jis lietuvius skatino siekti kitų kraštų pavyzdžiu, kad neišnyktų gimtoji kalba ir nesumenktų valstybė. • Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai paprastai – remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėl to yra dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas. • Gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai. Gimtoji kalba – tai turtas, kurį reikia saugoti. Didis Lietuvos patriotas Mikalojus Daukša siekė žmonėms įrodyti, kad šalis be kalbos yra niekinga, skatino kiekvieną žmogų gerbti šį prigimtinį dalyką ir jos niekada neišsižadėti. • M.Daukša gimtąją kalbą iškelia kaip didžiausią tautos vertybę. • Smerkiamas bajorų lenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas, nesirūpinimas jos ugdymu. • Prakalba parašyta lenkiškai tam, kad suprastų ją visas Lietuvos elitas – bajorai ir dvasininkai. • M. Daukšos „Postilės“ reikšmė. Suklestėjus kontrreformacijos judėjimui, skirtam reformacijos padariniams likviduoti, didelė reikšmė tenka M. Daukšai – stambiam Katalikų bažnyčios veikėjui. Jis, globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirmąsias lietuviškas knygas LDK. Knygos turėjo sustabdyti protestantų tikėjimą bei reformacijos plitimą. Viena reikšmingiausių M. Daukšos knygų – „Postilė“, verstinių pamokslų rinkinys, kuriame, be lotyniškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui padėkoti, yra itin reikšminga lenkų kalba parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išleista „Postilė“ dėl lenkiškos prakalbos įėjo į lietuvių kultūros istoriją kaip lietuvių kalbos gynimas, parašytas itin meniškai. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau suprastų nutautėję lietuvių bajorai ir didikai. Po Liublino unijos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik provincija, dalis turtingų Lietuvos piliečių ima kalbėti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa diduomenės kalba. • Gimtoji kalba turi tapti valstybine. M. Daukša prakalboje siūlo valstybinės kalbos idėją, teigdamas, kad gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („bažnyčioje, tarnyboje, namie“), be to, lietuvių kalba turinti tapti ir oficialia valstybės dokumentų kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių kalba turi tapti valstybine, nes būtent gimtoji kalba yra valstybės saugotoja. • Renesanso laikų tautos samprata. Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos samprata: „Kurgi, sakau, pasaulyje yratauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi vienyti papročiai, tėvų žemė ir kalba, iš kurių svarbiausia – kalba, nes būtent ji geriausiai sutelkia į viena tautos žmones. • Dieviška žmogaus prigimtis ir gamta. Norėdamas paremti gimtosios kalbos svarbą valstybės gyvenime, M. Daukša atsigręžia į žmogaus prigimtį ir į gamtos dėsnius. Kadangi pasaulis sukurtas Dievo, vadinasi, Kūrėjo valia reiškiasi per visą kūriniją, šiuo atveju per gamtą ir žmogaus prigimtį. Gamtos tvarka tobula, dieviška, todėl joje chaosas neįsivaizduojamas: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis.“ Pagal prigimties dėsnius turi gyventi ir žmogus, nes kitaip Dievo pasaulyje kils sumaištis: „... galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.“ Taigi, anot M. Daukšos, prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu eiti prieš prigimtį, ardyti valstybės pamatus ir griauti Dievo tvarką. • Nesusikalbėjimas – chaoso pradžia. M. Daukša prakalboje primena biblinę Babelio bokšto legendą: susimaišiusios kalbos neleido žmonėms pabaigti bendro darbo – pastatyti statinį, prilygstantį Dievo didybei. Žmonės perspėjami, kad didžiausia nesantaika gali kilti iš nesusikalbėjimo. Gimtosios kalbos niekinimą M. Daukša įvardija kaip didžiausią negerovę, visokios sumaišties šaltinį: „Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.“ Todėl atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu žmogaus ir tautos savigriovai, orumo ir garbės praradimui. JONAS RADVANAS (XVIa.vid – XVI a. pab.) LDK poetas, evangelikas, reformatas ISTORINIS KONTEKSTAS XVIa. renesanso idėjos ėmė plisti Lietuvoje. Naujoji pasaulėžiūra – humanizmas – žmogų laikė didžiausia vertybe. Reformacijai Lietuvoje plisti padeda ir galingi globėjai – didikai Radvilos. Vienas iš šių didikų patikėtinių paragina Radvaną sukurti karvedį M.Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą. BIOGRAFIJA • Humanistas, protestantas, artimas didikams Radviloms(jų globotinis – dvarų poetas) • savotiškas Lietuvos Vergilijus • Buvo nekilmingas, bet išsimokslinęs, gerai išmanė klasikinę romėnų literatūrą. • Jono Radvano kūryba atskleidžia jo meilę tėvynei, jis buvo tikras patriotas, siekė parodyti pasauliui, kokia galinga yra mūsų valstybė ir kokie garbingi žmonės čia gyvena. Herojinis epas „Radviliada“ (poema) • Ypatingos struktūros - parašytas lotyniškai, hegzametru, panegirika R. Rudajam • 4 poemos dalyse vaizduojamas M.R.Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties 1 dalis: pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą. 2 dalis: Livonijos karo pradžia. 3 dalis: pergalė prie Ulos upės(šia pergale tiek valdovas tiek visa LDK užsitarnauja didžiulę pagarbą. Lietuva tampa garbinga, vieninga, už tėvynę gebančia kovoti šalimi.) apdainuojamas Radvilos skydas(nuo lietuvių kilmės iki Žalgirio mūšio) 4 dalis: karo pabaiga, herojaus mirtis. • Radvanas ne tik sueiliavo karvedžio biografiją, bet ir pavaizdavo idealų herojų • Radvila Rudasis – niekada nesiskundžia, netinginiauja, dosnus, ginčus stengiasi spręsti ne jėga, o įtikinimu, kariauja kai nėra kitos išeities. STOIKAS • „Radviliada“ – panegirika Radvilai. Jį šlovina kaip tėvynės gynėją, vieną talentingiausių karvedžių LT istorijoje. • Radvanas dar ir išaukština Lietuvos praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto gamtos didybę. Jis idealizuoja LDK • Idealizuojama Vytauto laikų Lietuva Livonijos karas (1558–1583) buvo ilga karų serija tarp Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos vakarinių kaimynų (Danijos-Norvegijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Švedijos karalystės) dėl buvusio Livonijos ordinoteritorijos kontrolės. • „Radviliados“ parašymo tikslas. XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didikų Radvilų draugo Abromavičiaus buvo paprašytas sukurti karvedį Radvilą Rudąjį šlovinantį kūrinį. Taip gimė hegzametru parašytas 3 300 eilučių herojinis epas„Radviliada“ lotynų, to meto išsilavinusių žmonių, kalba. Kūrinys išleistas 1592 m. Vilniuje, praėjus daugiau nei 20 metų po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos susijungimo su Lenkija. Nė vienas iš Radvilų giminės narių susijungimo akto nepasirašė, negana to, slapta vylėsi grąžinti LDK buvusią šlovę ir didybę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. Istorinis pasakojimas apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu, herojų garbingumu. Taip gimė kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių. • Radvilos Rudojo paveikslas. Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio epo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „... žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk...“ Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo gyvenimo mūšį – susirėmimą su Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenės dalimi, susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu – apie šimtą metų Maskvos valstybės kariuomenė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas karvedžio sapnas prieš lemiamą mūšį. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį, nusiminusį ir nelaimingą. Pasirodo, kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku – Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės. • Radvilos Rudojo skydas. Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rudąjį lydi auksu iškaltas skydas. Skydą puošia garbinga Lietuvos praeitis: garsūs mūšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais, Lietuvos valdovai ir vienintelis karalius Mindaugas. Ant skydo puikuojasi ir dviejų legendų siužetai: vienas byloja apie lietuvių kilmę iš romėnų, kitas – apie Gedimino sapną. Mitinė lietuvių kilmė iš romėnų leido susisaistyti su viena karingiausių tautų ir įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. O legenda apie Vilniaus įkūrimą įdomi tuo, jog Gediminas nelaikomas Vilniaus įkūrėju, tiesiog jo valdymo laikotarpiu Lietuvos sostinė tapo garsiu ir didingu daugiakultūrės valstybės miestu: • „Čia miestas iškils pagarsėjęs“, – taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta: miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių. Lietuvos gamta „Radviliadoje“. Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to „išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žvėrių, upių. Upių katalogas reiškia ne tik gamtos gyvybingumą, bet ir susijęs su istorija – skaitytojui išvardijamos upės nuo Juodosios iki Baltijos jūrų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laikų peizažą, kokio jau seniai nebuvo. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą. BAROKAS (XVIa. pab – XVIIIa.vid.) Baroko žmogus dėl karų ir religinės nesantaikos išgyveno sąmonės krizę. Fizinės ir moralinės kančios temos: -memento mori (Atmink, kad mirsi) -aukštinamas krikščionybę išpažįstantis individas, kritikuojamos žemiškosios vertybės) -gyvenimas – iliuzija, sapnas -LDK suaktyvėjo kontrreformacijos judėjimas MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS (XVIIa.) Jėzuitas, vienas garsiausių XVIIa. Europos poetų, VU auklėtinis ir dėstytojas, Lietuvos Horacijus. ISTORINIS KONTEKSTAS: Barokinė minties krizė. M. K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, rašęs lotyniškai. Jis gyveno ir kūrė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas, gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojąs po neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Barokinė minties krizė įvairiai reiškiasi mene, taip pat ir M. K. Sarbievijaus kūryboje. BIOGRAFIJA: • Labai išsilavinęs, rašė lotynų kalba • Sektinu pavyzdžiu laikė Horacijų • Mylėjo Lietuvą, šlovino ją eilėmis • M. K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK • Išvažiavęs į Romą tęsti teologijos mokslų netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku. • Įdomu ir tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M. K. Sarbievijus neretai sekė. • Be poezijos, M. K. Sarbievijus garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas, kaip talentingas pamokslininkas. KŪRYBA: Jam didžiulę įtaką dare stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiūros pagrindas – dorybės. ODĖ „JANUI LIBINIJUI“ • DORYBĖS apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. • Odės moralas – stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavojų, nes kur šlovė ten ir pavydas. • Odėje perspėjama, kad šlovė nėra blogis, blogis tai paskui ją neišvengiamai sekantis pavydas. • Kukli laimė – nėra visiems matoma, bet būtent ji suteikia žmogaus sielai ramybės. • Gyvenimo laimė (pilnatvė) – toli nuo minios, tai odės subjekto laimė, ir jai nereikia žiūrovų. • Gyvenimas tik iliuzija, viskas laikina, pasaulis primena teatro dekoracijas. Vienintelis vertintojas – Dievas. ODĖ „PAULIUI KOZLOVIJUI“ • Saiko principas • Saiko svarba: žmogui būtinas poilsis dvasios ramybei atgauti, pradėtiems mažiems darbams paversti dideliais. • Žmogus turi vertinti saiką, elgtis protingai • Vaizduojamas Vilniaus gamtos grožis • Įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis. • Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama: kaip pavasaris keičia žiemą, taip darbus - mokymąsi turi keisti poilsis. • Karo ir taikos kontrastas (teigiama kad po karo žmogus turi atsigauti) ODĖ „TELEFUI LIKUI“ • Tema – žmogaus ryšys su likimu; bauginančio likimo, žmogaus menkumo tema. • Žmogų gąsdina likimo ir sėkmės permainingumas (lyrinis subj. Kreipiasi į Telefą ir jį gąsdina) • Pagrindinė mintis: laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis likimo permainomis. ODĖ „KRISPUI LEVINIJUI“ • Tema: dieviškoji tvarka ir laikas, laikina jaunystė • Menkas akistatoje su laiku žmogus, nepajėgus suprasti dieviškos visatos tvarkos. • Per laiko nuorodas (valandos, mėn, metai) upės įvaizdį, skleidžiasi laikinumo tema. • Laiko tėkmė reiškia viso, kas žemiška ir žmogiška, netvarumą. • Nieko nėra amžino, žmogus turi suprasti, kad viskas greitai baigiasi (jaunystė, šlovė) Trumpas žmogaus gyvenimas nulemtas dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti. • Nesuprantamas pasaulis galbūt atrodo negailėstingas, bet iš tiesų visur galioja dieviška tvarkam tik laikinam žmogui atrodo priešiška. Labiausiai poezijos žmogų gąsdina aplinkos nepastovumas. Žmogus negali valdyti nei laiko, nei likimo, todėl nesustabdomai bėgantis laikas ir nepastovi lemtis jį baugina. Poezijos subjektas yra amžinas vaikasne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menkumą sustiprina nuolat besisukantis lemties ratas: likimas žmogų apsvaigina laikina sėkme, bet netrukus viską iš jo atima. Nepaisant barokinės minties krizės apraiškų, M. K. Sarbievijaus poezijoje atsiskleidžia dvi moralinės atramos: tikėjimas į Dievą ir stoikų filosofinės tiesos. Priklausydamas jėzuitų ordinui, išpažindamas katalikų tikėjimą, M. K. Sarbievijus poezijoje kuria subjektą, gyvenimo teatrą patikintį Dievui. Kuklumas, dievobaimingumas saugo poezijos žmogų nuo laikinų malonumų. Žmogus nesupranta dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę. Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui, atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti. Barokinė minties krizė. M. K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, rašęs lotyniškai. Jis gyveno ir kūrė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas, gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojąs po neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Barokinė minties krizė įvairiai reiškiasi mene, taip pat ir M. K. Sarbievijaus kūryboje. Biografija. M. K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK: anksti įstojo į jėzuitų ordiną, mokėsi Vilniuje, Braunsberge (tuometėje Prūsijos karalystėje), dėstė poetiką Kražiuose bei Pòlocke (miestas dab. Baltarusijoje), vėliau buvo priimtas į Vilniaus universitetą, po poros metų išsiųstas tęsti teologinių studijų į Romą. Čia netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku. M. K. Sarbievijaus poezijos knygos buvo leidžiamos įvairiuose Europos miestuose, ir ypač įdomu, kad vienam poezijos rinkiniui antraštinio lapo eskizą nupiešė garsus flamandų dailininkas P. P. Rubensas. Įdomu ir tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M. K. Sarbievijus neretai sekė. Be poezijos, M. K. Sarbievijus garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas, parašęs knygą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ („De acuto et arguto“), ir kaip talentingas pamokslininkas. Dėl pastarosios priežasties gyvenimo pabaigoje jis tapo ATR valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininku. Varginančios pareigos sunkino poeto gyvenimą ir nualino sveikatą – 1640 m. jis mirė Varšuvoje. Barokinės minties krizės apraiškos M. K. Sarbievijaus poezijoje. Labiausiai poezijos žmogų gąsdina aplinkos nepastovumas: „Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi“ („Telefui Likui“), „Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys / Savo valdžioje laiko vargšą žmogų...“ („Krispui Levinijui“). Likimo rankose visi lygūs: ir paprasti žmonės, ir valstybės, ir Visatos objektai tampa įnoringos lemties žaislais (etinėje odėje „Telefui Likui“ teigiama: „... lemties ranka / Grobia miestus, / tautas ir varganoj tėkmėj / Nugramzdina ji karalius... / O virš griuvenų tų baisių, / Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, / Skries lemtis triumfuodama / ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu / Sūkury nesuvaldomam.“). Žmogus negali valdyti nei laiko, nei likimo, todėl nesustabdomai bėgantis laikas ir nepastovi lemtis jį baugina: „Dešine dosnia valanda ką davė, / Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja...“ („Krispui Levinijui“). Poezijos subjektas yra amžinas vaikasne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menkumą sustiprina nuolat besisukantis lemties ratas: likimas žmogų apsvaigina laikina sėkme, bet netrukus viską iš jo atima (etinėje odėje „Telefui Likui“ nuolat pasikartoja žaidimo žmogumi motyvas: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“). Baroko žmogaus moralinės atramos. Nepaisant barokinės minties krizės apraiškų, M. K. Sarbievijaus poezijoje atsiskleidžia dvi moralinės atramos: tikėjimas į Dievą ir stoikų filosofinės tiesos. Priklausydamas jėzuitų ordinui, išpažindamas katalikų tikėjimą, M. K. Sarbievijus poezijoje kuria subjektą, gyvenimo teatrą patikintį Dievui: „Mane tik viena jaudina: kaip aš pats / Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, / Ar bus patenkinta Dievybė, / Ar pasitiks jį karštais plojimais“ („Janui Libinijui“). Kuklumas, dievobaimingumas saugo poezijos žmogų nuo laikinų malonumų, nes „Kuo nuo žmonių toliau, / Tuo [...] rečiau pasieks pavydas...“ („Janui Libinijui“). Dievas pasirodo ne tik kaip žmogaus elgesiomoralinis vertintojas, bet ir kaip Visatos likimo lėmėjas: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi...“ („Krispui Levinijui“). Žmogus nesupranta dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę. Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui, atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti („Publijui Munacijui“). Ne veltui M. K. Sarbievijus vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatų (šiuo terminu, žinomu iš antikos laikų, buvo vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai) Horacijumi – tiek krikščionybė, tiek sekimas antika (ypač Horacijumi) mokė vertinti tokias dorybes, kurios nepavaldžios nei likimui, nei laikui. APŠVIETA (XVIII a. – XIX a. pr.) Apšvietos amžius – filosofijos amžius. Švietėjai buvo įsitikinę, kad protas yra esminis žmogaus prigimties bruožas, jiems būdinga atsiriboti nuo tradicijų ir autoritetų, jie pripažino ir vertino tik racionaliai paaiškinamus dalykus, kritiškai vertino religiją. Plito deizmas ( Dievas sukūrė tobulą pasaulį ir toliau nebesikiša į žmonių gyvenimą). Švietėjai tikėjo, kad paviršutinišką religingumą pakeis nauja humaniška katalikybė. Apšvietos amžiaus pasaulėžiūrai svarbi prigimtinės žmonių lygybės idėja. KRISTIJONAS DONELAITIS (XVIIIa.) Kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, Apšvietos epochos rašytojas, eruditas. ISTORINIS KONTEKSTAS: Gyveno ir kūrė Mažojoje Lietuvoje. Čia stiprėjo ir raginimas ginti lietuvių kalbos teises, domėtis bendruomenės papročiais, liaudies kūryba. PIETIZMAS BIOGRAFIJA: ➢ Studijavo teologiją Karaliaučiaus uni ➢ Vėliau iki mirties buvo Tolminkiemio parapijos pastorius. ➢ Buvo universalus ir darbštus: poetas, kompozitorius, filologas, eruditas, oratorius ➢ Patriotas, ypač rūpinosi lietuvybės išsaugojimu POEMA „METAI“ Tematika: Donelaitis vaizduoja XVIIIa. Mažosios Lietuvos būrų ir ponų buitį, jų gyvenimą, pasaulėžiūrą. Pasakoja kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai: Aprašo jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su ponais ir kitataučiais. • DIDAKTINĖ POEMA – daug pamokymų, moralizavimų • Parašyta HEGZAMETRU • GAMTA – doros mokslo šaltinis • Gamta – nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties kaita. • Metuose atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. • Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivyrauja tamsa, chaosas, mirtis. Šis gamtos ritmas amžinas, nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį. Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja: paklusdamas dieviškąjai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi. Alegoriški gamtos vaizdai, siekiant pamokyti: 1) „Pavasario linksmybės“ Lakštingalos epizodas: Lakštingala – pilka, neišvaizdi, kukli, dievobaiminga, dora, turi gražų balsą -ji moko kuklumo, saikingumo dorybių -alegorija į dorą žmogaus gyvenimą 2) „Pavasario linksmybės“ gandro epizodas: Gandras – randa apgadintą lizdą, jam labai svarbi šeima, rūpestis, jis dievobaimingas. -gandras rūpestingos šeimos simbolis. • Donelaičio gamta – kaimietiška, ji gretinama su žmogaus gyvenimu (alegorija), ji morali. KRIZAS – lakštingalos atitikmuo: nesipuikuoja, jam visi žmonės lygūs. ŽMOGUS Žmogus visos kūrinijos dalis, jam nevalia pažeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbiausia gerai nudirbti savo darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas jis pritampa prie dieviškojo gamtos pasaulio. Jokio darbo nedirbantys PONAI yra amoraliausi: -naudojasi svetimu būru triūsu -nuolat persiryja ir prisigeria -gyvena nesaikingai -priešinasi gamtos tvarkai „Pavasario linksmybėse“ apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius. Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelnė pasmerkimo. O paprastai gyvenantys, vargstantys būrai yra arčiausiai dieviškojo idealo. DARBAS Darbas lemia žmogaus vertę. Būrai velką sunkią baudžiavos naštą („Būrą baudžiava baudžia“). Žmogui daug vargo skirta, bet tokia Dievo valia. Dirbantis žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos. Darbas lemia fizinį ir moralinį būro tvirtumą. Darbas yra gyvenimo pagrindas, išminties šaltinis. Žmogui lemti nepabaigiami darbai ir vargai yra pagrindinis gyvenimo dėsnis. BŪRAI IR PONAI Vis dėlto, būrai yra morališkai stipresni už ponus, net apie „nenaudėlių“ ydas rašoma ne taip piktai kaip apie ponų amoralų elgesį. Poemos dvare išsiskiria visuomenės luomų nelygybė, kontrastas „Pons šilkuos, o būrs šiauduos.“ Nors autorius ir primena, kad iš prigimties visi esame lygūs, tačiau pasaulis taip jau sutvarkytas, kad amoraliųjų ponų luomas yra aukščiau už vargšų būrų. Būrus Donelaitis užstoja todėl, kad jų gyvenimas vertas ne paniekos, o pagarbos. LIETUVIAI IR KITATAUČIAI Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, minimi lietuviški valgiai, drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia įpročius. Lietuviai pradeda mėgdžioti kitataučius. Metuose nesipiktinama netinkamu kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora. Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos, lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. „VIEŽLYBIEJI“ IR „NENAUDĖLIAI“ Nenaudėliai: 1. Slunkius ir Pelėda – tinginiai, apsileidėliai. Kai pavasarį būrai imasi darbų, Slunkius gailestauja, kad baigėsi žiema. Tinginyste Slunkius didžiuojasi, stengiasi ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu, taigi yra savotiškas filosofas. 2. Plaučiūnas - nerūpestingas, nes nespėja laiku atlikti darbų. Epizode „Kelionė į Karaliaučių“ aprašomas jo nedorumas: Nuvažiavęs i Karaliaučių pirkti naujo dalgio, ne tik, kad jo nenusipirko, bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. 3. Dočys – būrai jo nemėgsta dėl ėdrumo, girtuoklystės. Nederamas jo elgesys, nesivaldymas – pavojus bendruomenei. Bet jis ir drąsus, teisiamas už sukeltą gaisrą nebijo pasakyti tiesos apie ponus. Viežlybieji: 1. Pričkus – dvaro(ponų) ir kaimo(būrų) tarpininkas. Svarbiausias metų personažas: -nemėgsta tinginių, nuolat ragina būrus dirbti, moko, aiškina darbo vertę. -nors apie ponus atsiliepia kritiškai, jo taktika – tylėti, kai muša per ausį. -jo žodžiai artimi pietistams, moralizuotojams. 2. Krizas – sumanus, darbštus, dosnus, šeimyniškas. 3. Lauras – taupus, patriotiškas, kuklus, mėgsta filosofuoti apie likimą. 4. Selmas – religingas, smerkia nedorėlius. Jis sako kad visi žmonės lygūs prieš Dievą. Svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės: Darbštumas, kuklumas, paprasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, bendruomeniškumas. Taip gyvendamas žmogus jaučia savo vertę ir buvimo prasmę. Donelaitis tikroviškai pavaizdavo bendruomenės gyvenimą, sukūrė įspūdingų gamtos ir būrų buities, darbo vaizdų. Gamta Klasicizmui būdingą keturių metų laikų vaizdavimą Kristijonas Donelaitis aptaria kaip gamtos ir žmogaus sąsają.Gamta, nuo kurios priklauso būrų gyvenimo ir darbų ciklas, suasmeninama, mitologizuojama. Besikeičiantis „Metų“ gamtos pasaulis judrus, skambus. Poemos dalių pavadinimai („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“) nusako žmogaus nuotaiką, darbus, egzistenciją (gimimą, buvimą ir mirtį), visa tai kiekvienais metais vis kartojasi: „Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą / Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys, / Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.“ Skirtingi metų laikai ne tik diktuoja žmogaus darbus (sėją, sodinimą, šienapjūtę, mėšlavežį, bulviakasį, kūlimą, gėrybių rinkimą ir apsirūpinimą žiemai), bet ir poilsį, šventes (vestuvių apeigas, aprašytas „Rudenio gėrybėse“). Žinoma, skirtingais metų laikais gamtos vaizdiniams suteikiamas išskirtinis dėmesys: pavasarį saulė kopia į dangų ir džiaugsmingai praneša apie atgimimą („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“), rudenį ji jau vaizduojama melancholiškai besiritanti tolyn („Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas / Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia“). Alegorinis žmogaus ir gamtos gretinimas nusako, kad Dievo nustatyta tvarka aiški gamtoje: gandrai sutvarko lizdą, vėliau pasisotina ir padėkoja dievui, kuklios išvaizdos ir saikinga maisto lakštingala savo čiulbesiu, panašiu į giesmę, garbina Dievą. Įasmeninti gyvūnai dėkoja Dievui už kiekvieną suteiktą malonumą („Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“). Ne tik Dievas, bet ir gamta yra valstiečio gyvenimo mokytoja („Tu niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt. / Į paukščius žiūrėk!“), būties pagrindas („Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis / Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“). Žmogus ne visada nori gamtos ir Dievo tvarkai paklusti, būrams dažnai primenami darbai, moralės normos. Valstietis yra gamtos, kuri sieja bendruomenę, dalis, jam svetimas miestas, o žemdirbiškas kolektyviškumas padeda iš kartos į kartą puoselėti protėvių gyvenseną. Žmogus Kūrinio pasakotojas nėra pats K. Donelaitis ar pastorius, tai poeto išgalvotas asmuo, kartais pamokslauja teigiami poemos veikėjai. Jie gyvena Vyžlaukio valsčiuje (Mažojoje Lietuvoje), yra skirstomi į būrus ir ponus, tautiniu požiūriu – lietuvius ir kitataučius. Būrai – lietuvių valstiečių bendruomenė, einanti baudžiavą, pagal moralinį vertinimą skirstomi į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“. Donelaičio „viežlybai“ apibūdintas žmogus yra doras, darbštus, pamaldus, padorus, kuklus, neišsižadantis protėvių gyvensenos, papročių, kalbos. Šių principų neatitinkantys būrai turi įvairių ydų ir yra vadinami „nenaudėliais“. Veikėjų paveikslai nėra individualizuoti, tačiau kaip „viežlybieji“ apibūdinami Lauras, Selmas, Krizas, „nenaudėliais“ vadinami Slunkius, Dočys, Plaučiūnas, Pelėda. Labiausiai aptartas poemos veikėjas Pričkus – tarpininkas tarp ponų ir būrų – moka įtikti ponams, bet nenuskriaudžia ir būrų. Sunkiai gyvenime dirbęs Pričkus kūrinio pabaigoje miršta ne dėl senatvės („Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus, / Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė; / Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai“), o dėl vieno smulkaus pinigo – šilingo – dingimo. Šykštuolio pono sumuštas bendruomenės seniūnas taip ir neatsigavo. Poemoje vaizduojami ponai vardų neturi, akcentuojamos kai kurios jų blogosios savybės: nedarbas, apsirijimas, saiko neturėjimas, šykštumas ir žiaurumas. Kolonistai ponai patys nedirba, šaiposi iš jiems dirbančių būrų: „Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą, / Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko.“ Kūrinyje minimas tik vienas geras ponas, nors jis pernai mirė. Poemoje atskleisti Švietimo amžiaus pamokymai buvo ypač svarbūs žmogui, kuriam darbas – egzistencijos pagrindas. K. Donelaitis teigė, kad „viežlybumu“ reikia kovoti su socialinėmis negerovėmis. Apšvietos epocha vadinamas XVIII a. skleidė tikėjimo ir mokslo žinias. Žymiausias šios epochos atstovas Lietuvoje –lietuvių grožinės literatūros pradininkas, klasikas Kristijonas Donelaitis (1714–1780). Kilęs iš nagingų lietuvių valstiečių šeimos, būsimas poetas Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, mokėsi retorikos, antikinės literatūros ir kalbų (lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų), lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi muzikos, domėjosi gamtos mokslais irfilosofija. Po studijų baigimo poetas dirbo Mažojoje Lietuvoje: trejus metus Stalupėnuose – choro vadovu, vėliau Tolminkiemyje – bažnyčios klebonu, evangelikų liuteronų pastoriumi. Pietizmo idėjų paveiktas K. Donelaitis tarnavo lietuvių tautai ir kultūrai. Manoma, kad ilgą laiką poeto kurtas (1765–1775) ir iš sakyklos dalimis skaitytas kūrinys išleistas tik po K. Donelaičio mirties – poemą sudarė, pavadino „Metais“, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Hegzametru sukurtas kūrinys „Metai“ vadinamas ir filosofine poema, ir didaktiniu epu. 1977 m. UNESCO „Metus“ įtraukė į Europos literatūros šedevrų sąrašą. Tautiškumas Kristijonas Donelaitis gyveno Mažojoje Lietuvoje, Tolminkiemyje, kur lietuvių buvo mažuma, tačiau skaitė pamaldas ir lietuviškai. Tautiškumas atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra siejamas su moralės normomis, nes, išsižadėdamas savo papročių, kalbos ir religijos, žmogus griauna Dievo nustatytą tvarką. XVIII a. lietuvybė Mažojoje Lietuvoje neišnyko, nors daugėjo kolonistų (vokiečių, prancūzų, šveicarų), kurie įsitvirtindavo tarp vietinių ir kartais „kožnas Lietuvą“ girdavo: „Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo.“ Tačiau dažniau pavyzdį iš svetimtaučių imdavo būrai, primiršę tautinę savastį: „Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti, / Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, / Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“ Beje, dėl kolonistų kaltės tarp lietuvių plito ydos. Per svetimus papročius buvo ardoma bendruomenės moralė, kurią gynė Selmas: „Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą, / O viernai visur ir viežlybai pasielkim, / Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.“ Kad būrų gyvenimas kito, įrodo retrospektyvus požiūris: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės! / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“ Tautiškumo stoka siejama su neteisinga gyvensena, tradicijų negerbimu. Aptardamas Krizo dukters vestuves, K. Donelaitis vaizduoja kelias būrų moteris, apsirengusias lietuviškai: „Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, / Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė. / Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, / Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.“ Pagaliau svarbus irtautinis orumas: skiriasi papročiai, valgymo įpročiai, tačiau dorovė bendra skirtingų tautų atstovams: „Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom; /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!