Prisiminimai apie tremtį

“Negali būti.. Ne, ne.. Trėmė po karo. Trėmimai buvo būtini, kad nuslopintų išnaudotojų klasės pasipriešinimą. Tai buvo humanistiška akcija. Ji saugojo tautą nuo papildomo kraujo praliejimo...“- galėdavo išgirsti tokias ar panašias variacijas iš VKP (b) istorijos kurso.
Tėvynė, sukaustyta stalinizmo grandinių, stingulio ideologijos opiumo marinama, tremtinius ilgus dešimtmečius pavainikiais laikė. Sunku buvo tremtiniui svečioj šaly, bet dar sunkiau gimtinėje.
1945m. pasibaigus antrąjam Pasauliniui karui visi manė, jog Lietuva atgaus nepriklausomybę, tačiau priešingai- Raudonoji armija net neturėjo tokios minties. Prasidėjo mobilizacija į SSRS armiją.
„1944 metų pirmoje pusėje lyg ir švystelėjo vilties spindulėlis- atrodė bus galima sukurti nacionalinės kariuomenės dalinius – sakė mano senelis Vytautas Vincas Kemtys visomis galiomis kovojęs už nepriklausmą Gimtinę- tačiau realybė pasirodė kitokia. Naiviai tikėjome, kad naciai laikysis savo duoto žodžio- leis sukurti tvirtą karinį junginį. Bet jie areštavo, dar dešimčią kareivių sušaudė „garbės atpirkimui“ ir išvežė į Vokietiją.“ Taip mano senelis 1945m. kovo 24d. papuolė į SSRS kariuomenės sudėti ir buvo nukreiptas kovoti į Berlyno frontą prieš vokiečius. „Gyvenome palapinėse, nes kareivinės visos buvo sugriautos. Taip mes jas atstatėme savomis rankomis.“ Praėjus Berlyno kovai tėčio tėvas atitarnavo dar penkerius metus SSRS kariuomenėje, kol vadai sužinojo, jog jis yra ne savanoris. Įvyko teismas. Nuosprendis tikriausiai mums neįsivazduojamas- 25 metai nelaisvės lageryje ir 5 metai tremties. Dėl to, kad jis gynė savo šalies laisvę. „Atkalėjau 6 metus, po to, kaip tyčia, išleistas „įsakas dėl karo nusikaltėlių“, kuriame skelbiama, jog visi nuteistieji turi būti paleisti į laisvę.“ Tačiau buvo draudžiama grįžti į Lietuvą, todėl senelis Vytautas persikėlė į Pečiorą, kur gyveno jo sesuo Onutė.
Ten jis susipažino su dabartine savo žmona, mano močiute ir tėčio mama Eugenija Kemtienė.
„Dirbančiam žmogui 600gr, vaikui 400gr, seneliams 250gr duonos dienai. Tokia buvo dienos norma žmogui. Bet.. Kas tas tėra? Duona budavo labai drėgna, todel 400gr duonos buvo dydžio sulyg ūkinio muilo gabaliukas. Be to gaudavome davinį mėnesiui....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!