Prikurtusiųjų psichologinė reabilitacija

Įvadas Nors taikomas įvairios profilaktikos priemonės, pasaulyje akivaizdžiai ryškėja tendencija – neurosensorinio prikurtimo atvejų daugėja. Daugeliui prikurtusiųjų dėl klausos defektų palengva išsivysto įvairių funkcinių neurotinių sutrikimų. Ligoniams pamažu atsiranda ir įsitvirtina vidutinio pasaulio disharmonija. Klausos receptorių blokavimas (depravacija), jų patologiniai pokyčiai mažina informacijos srautą, blogina orientavimąsį ir bendravimo sąlygas, taip pat psichologines ir socialinės adaptacijos procesus. Neretai esant ilgai trunkančiam (pvz., nuo pat jaunystės) neurosensoriniam prikurtimui vidinės disharmonijos sąlygomis susiformuoja psichosomatinės ligos arba dažniau – psichopotologiniai sindromai. Svarbesni iš jų yra: 1) astetinė neurozė, pasireiškianti bendruoju silpnumu, padidėjusiu jautrumu, irzlumo protrūkiais ir miego sutrikimais; 2) astenodepresinis sindromas, kurį palaiko ir orientoja atsiradęs nevisavertiškumo kompleksas; 3) pats sunkiausias – depresinis hipochondrinis sindromas. Be viso šios surdologinio paciento vidinio pasaulio nedarnos ir sąstingio, būdingi gana dažni adaptacijos sutrikimai, kurie aiškiausiai reiškiasi bendraujant su normaliai girdinčiais asmenimis. Prikurtusio žmogaus vidinę disharmoniją ir psichopotologinius sindromus paaiškina galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės (proto) ir požievio (emocijų) ryšių sutrikimai. Prikurtęs žmogus savo vidinį pasaulį suvokia blogiau nei aplinką. Atsižvelgiant į tai, prikurtusiųjų reabilitacija tik tada gali būti visavertę ir rezultatyvi, kai įprastas gydymo ir reabilitacijos priemonės papildo psichoterapiją. Pasaulyje praktikoje nemažai taikoma populirių psichoterapijos priemonių siekiant pašalinti tiek fizinius, tiek dvasinius žmogaus organizmo sutrikimus: psichoanalizė, Adlerio psichoterapija, Jungo analitinė terapija, orientuoja į asmenybę terapija, multimodalinė terapija ir dar keletas kitų ne tiek pripažintų ir patikrintų praktiškai metodų. Trumpai apibendrinsime psichoanalizę ir patogeninę psichoterapiją. Jos tikslas – suvokti paciento ligos ištakas. Psichoanalizė gvildena biologinę ligos prigimtį, o patogeninė psichoterapija ligos priežasčių ieško analizuodama gyvenimo sąlygas, santykius ir asmenybės gyvenimo raidą. V. Lauterbachas (1989) psichoanalizės ir patogenezės skirtumą apbūdina kaip bendrųjų asmenybės elementų santykius, o ne atskirų elementų egzistavimą (pvz.,Edipo kompleksas). S. S Libichas (1994) pateikia dar vieną skirtybę – Freudas pirmenybę teikia katarsiui, paskaui insaito suvokimui, tuo tarpu patogenine psichoterapija susideda iš dviejų etapų: eksploracijos (tyrinėjimo) ir pertvarkos – asmenybių santykių pokyčių. Pirmasis etapas atitinka psichoanalizę, o antrasis turi ryšį su kognityvia elgesio psichoterapija ir iš dalies racionaliąja Elliso emocijų psichoterapija. Iš šių metodų išsirituliuoja hipnozė ir autogeninė treniruotė. Psichoterapija ir pagrindinės jos kryptys. Psichoterapija – tai įvairių ligų gydymas psichologiniais metodais. Organizmo sutrikimai (ligos) gali veikti tiek psichinius procesus, tiek somatines funkcijas. Kitais žodžiais tariant, tai psichogeninės arba somatogeninės prigimties būsenos. Psichoterapija plačiąją prasme yra ne vien psichoterapiauto poveikis ligoms, bet ir sociaterapijos, darbo terapijos gydymo rezultatas. Galimi tokie psichoterapijos etapai ir jos poveikis pacientui, t. y. Psichoterapiautas padeda: 1) geriau suprasti savo problemas; 2) neutralizuoti emocinį diskomfortą; 3) skatinti informaciją, kaip spręsti problemas; 4) suteikti informaciją, kaip spręsti problemas; 5) subalansuoti naują mąstymo, elgesio normų gyvenimo situacijoje stereotipą. Tam naudojamos trys pagrindinės metodikos: 1) psichologinės pagalbos pacientui užtikrinimas; 2) dezadaptyvaus elgesio šalinimas ir naujų – adaptyvių stereotipų formavimas; 3) pagalba prieti prie insaito (suvokimo, supratimo) savęseksploracijos (atsiskleidimo) – tada pacientai pradeda geriau suvokti savo motyvus, jausmus, konfliktus, vertybes. Yra trys pagrindinės psichoterapijos kryptys: 1) psichodinaminė; 2) fenomenologinė (egzistencinė humanistinė); 3) elgesio (kognityvi elgesio). Psichodinaminės krypties kūrėjas yra Z. Freudas (1895). Ši teorija teigia, jog mintys, jausmai ir žmogaus elgesys yra determinuoti psichinių pasąmonės procesų. Freudas žmogaus asmenybę lygino su aisbergu: aisbergo viršūnę pavadino sąmonę, pagrindinę masę, išsidėsčiusią po vandeniu ir nematomą, nesąmoningąja puse. Asmenybė pagal Freudą, susideda iš trijų komponentų. Pirmasis – id (os), nesąmoningos energijos, vadinamos libido, rezervuaras. Id susideda iš pagridinių instinktų, norų ir impulsų, su kuriais žmonės ir gimsta, o būtent: ereso – pasitenkinimo ir sekso instinkto, bei thanatos – mirties instinkto, kuris gali motyvuoti agresiją arba destruktyvų elgesį su kitais. Antras yra ego – protas. Jis ieško instinktų patenkinimo neperžengdamas visuomenės normų ir taisyklių ribų. Ego randa nesąmoningo id ir realaus pasaulio reikalavimų kompromisą – šis principas paremtas realumu. Trečias asmenybės komponentas – superego. Šis komponentas vystosi plėtojantis auklėjimo ir socialinių vertybių internalizacijai. Freudas šiam reiškiniui vartoja introjekcijos terminą. Superego introjekcijos vertybes išreiškia ,,reikia“ ir ,,negalima“ – tai mūsų sąžinė. Superego veikia moralinio principo pagrindu, šių normų pažeidimas sukelia kaltės jausmą. Instinktai (id), protas (ego) ir moralė (superego) dažnai tarp savęs nesutaria, todėl kyla intrapsichinių arba psichodinaminių konfliktų. Freudas manė, kad konfliktų skaičius, jų prigimtis ir lemia asmenybės elgesį. Asmenybė reiškiasi taip, kaip sprendžiamos pasitenkinimo problemos plačiąja poreikių prasme. Taigi psichodinaminė psichoterapijos kryptis padeda išaiškinti intrapsichinių konfliktų genezę. Šiai krypčiai priklauso ir kitos teorijos, fokusuotos į kitos psichoanalizės dalis. Tai induvidualioji Adllerio psichologija, daug dėmesio skirianti socialiniai prigimčiai kaip asmenybės raidos veiksniui. Egopsichologija (Ana Freud), kur ego reiškiasi kaip kuriamoji ir adaptyvi jėga tarp id ir superego. Neofroidizmas tyrinėjo, kaip socialinė aplinka veikia asmenybės formavimąsi, taip pat plačiai nagrinėjo tarpasmeninius santykius. Šios terapijos pagrindu išsirutuliojo objektų santykių teorija. Daugiausia dėmesio skiriama asmenybės santykiams su objektais, fiziniam ir psichologiniam santykiui (daiktams, figūroms). Fenomonoliginė kryptis pagrįsta nuomone, jog kiekvienas žmogus geba priimti ir interpretuoti pasaulį. Filosofijoje laimėjimai, išgyvenimai vaidinasi fenomenu, o tyrimai, kaip žmogus išgyvena tikrovę, - fenomenologija. Šios krypties šalininkai teigia, kad ne instinktai, vidiniai konfliktai arba aplinkos stimulai determinuoja žmogaus elgesį, o jo asmeninės tikrovės suvokimas ir kiekvienas esamas momentas. Ž. P. Stereo žodžiais tariant, ,,žmogus – tai jo pasirinkimai“. Fenomenologinė kryptis dar vadinama humanistyne, nes daug dėmesio skiriama specifinei psichinei kokybei, skiriančiai žmogų nuo kitos gyvosios gamtos: sąmonei, savimonei, kūrybiškumui, gebėjimui kurti planus, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Humonistinė psichoterapija remiasi tokiais principais: 1) savo natūralios prigimties pažinimas; 2) savo jausmų ir jų išraiškos pažinimas; tai galime laikyti insaitu, kuris čia reikštų esamų jausmų ir pojūčių pažinimą, o ne sąmoningus konfliktus; 3) terapinių pokyčių priežastis – ne specifinė technika, o santykių įvairovės išgyvenimas; 4) visiška paciento atsakomybė už savo minčių ir poelgių pasirinkimą. Fenomenologiniai teorijai atstovauja K. Rodgersas ir Perlsas. Elgesio terapija, kaip sisteminė diagnostikos kryptis, įsitvirtino apie 50-uosius metus veikiant biheviorizmui (Vatson). Elgesio terapijos esmė, kad ji remiasi išmoktais refleksais, kuriuos keičiant neadaptyvų elgesį galima pakeisti adaptyviu. Šios teorijos kiti reiškiniai: prigimtis, instinktai, socialinė aplinka. Kognityvios elgesio ir terapijos esmė, kad pacientui keičiant mąstymą keičiasi elgesio forma. Paprastai pacientas kreipiasi į psichoterapeutą su: 1) negatyviu požiūriu į dabartį; 2) ateities beviltiškumo perspektyvomis; 3) savęs nuvertinimo kriterijumi. Tad ligonis bėga nuo tikrovės ir apleidžia socialinį gyvenimą. A. Bekas sukūrė terapines programas, kurių padedamas pacientas grįždavo prie realaus gyvenimo ir motyvuoto elgesio. Čia nesigilinama į paciento praeitį arba neieškoma priežastingumo. Psichoterapijos metodai pateikiami lentelėje (1 lent.). Pagrindiniai terapijos parametrai Dinaminės kryptis Elgesio kryptis Fenomenologinė Žmogaus prigimtis Veikia (vystosi) vei- kiamas seksualinių agresijos instinktų Vystosi ir remiasi ank- stesne patirtimi (so- cialinis nurodymas) Vystosi būdamas lai- svos valios ir gebėda- mas save išreikšti bei aktualizuoti Pagrindinė problema Seksualinis slopinimas nerimas Psichinis atitolimas Patologijos koncepcija Konfliktai, susiję su instinktais: nesąmo- ningas ankstyvas lyti- nis potraukis Įgyti elgesio stereoti- pai Egzistencinis atitoli- mas; autentiškumo praradimas, minčių, jausmų ir elgesio pra- darmė. Sveikatos koncepcija Intrapsichinių konflik- tų sprendimo ego jėga Simptomų šalinimas; nerimo mažinimas Potencijos aktualiza- cija ar augimas, auten- tiškumas ir spontaniš- kumas Keitimo būdai Gilus instinktas, anks- tyvos praeities suvo- kimas Tiesioginis mokymas: elgesys dabartyje ir tikrovėje Tiesioginis išgyveni- mo pojūtis arba jaus- mas esamu momentu Psichoterapeuto užda- viniai Suprasti nesąmoninga psichinį turinį ir pas- lėptą istorinę prasmę Programuoti, palaikyti formuoti specifinę el- gesio reakciją šali- nant nerimo jausmą Saviraiškos (tiek fizi- nės, tiek dvasinės) su- vokimas Pagrindinė technika Interpretavimas: lais- vos asociacijos, sap- nai, kasdienis elgesys pernešimas ir priešini- masis Lėmimas: sisteminė desensitazacija, tei- giama ir neigiama pa- rama, modeliavimas Susitikimas, vienodo dalyvavimo dialoge eksperimentai ar žai- dimai dramatizavimu arba jausmų žaidimas Psichoterapeuto vaid- muo Neutrali, leidžia paci- ientui tyrinėti laisvų asociacijų reikšmę pasąmonėje Mokytojas; padeda pa cientui dezadaptyvų elgesį pakeisti adap- tyviu; aktyvus orient- tuotas veikti Gretintojas – asmeny- bės atžvilgiu Psichoterapeuto ir pa- ciento ryšio charakte- ristika Transferentinė; dėl gydymo santykiai ne- realūs Realūs, bet tarpusavio santykių nėra Realūs santykiai Gydymo modelis Medicininis gydymas: pacientas- astoritorinė terapinė sąjunga Mokomasis; mokyto- jas- mokinys;autorita- rinis; mokomoji są- junga Egzistencinė trijų ly- gių; žmonių bendra- vimas Psichoterapijos taikymas prikurtusiųjų reabilitacijai. Viena iš gydymo priemonių taikant reabilitaciją yra psichoterapija. Svarbu pašalinti ligonio psichiką traumuojančius veiksnius arba bent sušvelninti žalingą aplinkos poveikį. Labai svarbu pakeisti ligonio požiūrį į psichiką traumuojančius veiksnius ir apskritai į kai kuriuos gyvenimo sampratos stereotipus. Svarbu sutvarkyti darbo, poilsio ir miego režimą. Darbas turi atitikti žmogaus gebėjimus, galimybes ir sveikatą. Nereikia siekti per, daug, kad netektų nusivilti. Ligonis turi išmokti protingai reaguoti į sunkumus, įvairias konfliktines situacijas, gebėti jų išvengti. Labai aktualu, kad pacientai nepasiduotų nevilčiai, ,,neįklimptų” į ligą, o stengtųsi aktyviai sau padėti. Todėl pacientui reikia paaiškinti ligos priežastis, jos išsivystymo mechanizmus, nurodyti priemones, padedančias pagerinti psichikos būklę. Liga lemia ne tik organų veiklos pokyčius, pasireiškiančius įvairiomis fizinėmis negaliomis, bet ir psichologinio diskomforto būsenomis, pereinančiomis į psichosomatinius ir somatopsichinius sutrikimus. Pirmuoju atveju ilgalaikės psichologinės žmogaus problemos išprovokuoja somatinius organizmo pokyčius, kitu atveju somatinės apraiškos sukelia žmogaus psichikos pokyčių. Ir vienu, ir kitu atveju įsisenėjus šioms problemoms pacientas jaučia dvigubą spaudimą – atsiradusi liga keičia jo gyvenimo būdą, elgseną požiūrį į gyvenimą, siaurina galimybių ribas. Kalbant apie prikurtusius asmenis, reikėtų išskirti keletą pagrindinių psichikos pokyčių: 1) pačios asmenybės; 2) asmenybės bendravimo (komunikacijos sfera) 3) asmenyb4s santykio su visuomene. Pirmu atveju minėtini asmenybės pokyčiai sergant tam tikra liga (kelia tokius klausimus):kokiais simptomais ji reiškiasi, kokią psichologinę įtaką daro asmenybei ir kokių asmenybės pokyčių sukelia. Pagrindiniai simptomai būtų šie: prikurtimas, ūžesys ausyse, galvos svaigimas. Prikurtimas, negydomas galintis progresuoti, lemia asmenybės nerimo jausmą, kuris objektyviai gali būti nustatomas tiek audiometriniais tyrimais, tiek konkrečiu pojūčių: negirdžiu arba reikia stipresnio garso, kad išgirsčiau. Progresuojantis prikurtimas sukelia ir baimės jausmą galint apkursti, o tai lemtų žmogaus invalizaciją. Baimės pojūtis psichologinėje skalėje yra aukščiau užnerimo pojūtį ir jo atsiradimas reiškia ne tik dvasinį skausmą, bet ir žmogaus elgesio bei gyvenimo ritmo pokyčius. Pavyzdžiui, pacientai, jaučiantys baimę dėl savo ligos, nepaliaujmai pradeda tikrinti jos simptomus, t. y. jie visą laiką tikrina, ar iš tikrųjų girdi blogiau negu kiti arba stengiasi lyginti, kaip buvę anksčiau, nesąmoningai sukeldami viso organizmo įtampą. Paprastai šis tikrinimas yra orientuotas į neigiamą požiūrį, t. y. pacientas kaskart laukia pablogėsiant, tai aptikęs, įtiki savo ligos beviltiškumu ir šitaip patvirtina egzistuojant baimės jausmą. Elgesiu tai būtų išreikšta taip: įtemptas dėmesys kalbančiajam, per dažnas prašymas pakartoti frazes (žmogus nėra tikras kitą supratęs teisingai), nedrąsi laikysena siekiant paslėpti nuo kitų savo traumų, ilgesnių pokalbių vengimas, nes jie pradeda varginti, nenoras bendrauti su svetimais žmonėmis, nes kyla įtampa. Visa tai ir lemia žmogaus gyvenimo ritmo pokyčius. Jis ieško darbo, mažiau susijusio su bendravimu, ir šitaip varžo turimas intelektines galias. Paprastai sutrinka ir informacijos priėmimo funkcija: kuo garsinė informacija priimama garsiau, negu pratę normaliai girdintys žmonės, tuo labiau vieno žmogaus negalia gali trikdyti, pavyzdžiui, kelių asmenų poilsį. Ūžimas ausyse, kurio prigimtis nėra iki galo išaiškinta, taip pat labai veikia asmenybės psichikos būklę: sutrinka dėmesio koncentravimas, atsiranda nuovargis, sutrinka miego fazė. Anksčiau pacientas gebėdavo lengvai užmigti, tuo tarpu ūžesys ausyse jam trukdo atpalaiduoti ir pasiruošti miegoti. Todėl užmiegama tik pavargus laukti miego, pats miegas esti negilus ir su pertrūkiais, o atsibudus nesijaučiama pailsėjus. Be abejo, toks miegas ir nuovargis silpnina dėmesio koncentravimą, o tai paskui veikia darbo kokybę. Galima konstatuoti, kad 82 proc. Pacientų tampa irzlūs, sunkesnėmis aplinkybėmis nesivaldo. Esant neurosensoriniam prikurtimui kai kuriuos ligonius kamuoja galvos svaigimas – jis pasireiškia esant ūminiam prikurtimui ar atsiranda ligai paūmėjus arba ilgai progresuojant. Pirmuoju atveju organizmo pokyčiai sutrikdo nervų sistemą, savo ruožtu neigiamai veikia ir galvos smegenų mitybą bei deguonies pasisavinimą. Dėl to svaigsta galva ir pykina. Antruoju atveju nervų sistema išsenka, todėl reiškiasi analogiški ir smegenų bei kraujotakos pokyčiai. Psichologiniu požiūriu tai sukelia įtampą, nerimą, net baimę, kad liga progresuoja, įgaudama vis agresyvesnes formas. Žmogus tokiais atvejais atrodo pasimetęs, beviltiškai nusiminęs, irškantis pagalbos. Visais aprašytais atvejais reabilitacijai taikomas tokios ligonio būklę lengvinančios psichologinės metodikos: individualus interviu, atpalaidavimo pratimai, autogeninė treniruotė ir kt. Prikurtimą sunkinančios psichologinės prižastys – tai patirti ilgalaikiai stresai, įvairios psichologinio šoko būsenos, po kurių žmogus pradeda labiau negirdėti arba jo klausa greitai silpsta, neurotinė asmenybė, visur ir visada patirianti stresą, sutrikusios kraujotakos ir nervų sistemos. Šiam ligonių kontingentui pirmiausia taikomas individualus interviu: atpažįstamas paciento psichologinis stresas, jo priežastis, įvertinamas elgesys, mąstysena, o paskui atliekama elgsenos ir mąstysenos korekcija tiek ligos, tiek gyvensinos atžvilgiu. Ši technika apima kelias funkcijas: Ligoniui leidžiama išsakyti visas jam rūpimas problemas: a) ligos, b) gyvenimo, c) dvasines. a) ligos problemas būtina tapatinti su diagnozės nustatymu, numatoma gydymo ir reabilitacijos eiga su ligos prognozėmis. Į šias funkcijas įeina ir ligos aiškinimas, būdai jos išvengti, padidėjimo sau psichologiniai aspektai, kritiniai atvejai – ligos progresavimas, kai ligonis nesilaiko gydymo ir gyvensenos schemos. b) gyvenimo problemų kontekste būtina išskirti teigiamą ir neigiamą veiklą. Jos abi skirstomos į vidinę (sau) ir išorinę (visuomeninę). Veikla sau apima tokias problemas: kiek žmogus skiria laiko savo kūnui tvarkyti, lavinti, poilsiui, darbui, emocijų stabilumui palaikyti (neigiama prasme depresinių nuotaikų, veiksmų, nevalingumo apraiškos pačiam atpažinimas). Išorinė (visuomeninė) veikla skirstoma į bendravimo ir darbinę veiklą bei jų santykį. Darbinė veikla turi atitikti gebėjimų aspiracijų ir darbo turtingumo kriterijus žmogaus atžvilgiu, o bendravimo veikla turi atitikti laiko ir poreikio santykį, taigi žmogus negali būti izoliuotas ir kartu darbas neturi virsti vien bendravimo forma. c) dvasines problemas sunkiausiai atpažįsta tiek pats ligonis, tiek psichoterapeutas ir psichologas, nes jų vertinimas yra labai indidualizuotas. Jos apima tokias sritis: charakterio, gebėjimų, emocijų, mąstymo ir lytinių interesų atpažinimą. Objektyvesnių ligonio charakterio duomenų galima gauti testuojant (pvz., Ketlerio testu). Bet patyręs specialistas tai atpažįsta jau per interviu. Savo gebėjimus paprastai atskleidžia pats pacientas, nes tai yra teigiamos veiklos dalis, kelianti teigiamų emocijų, teikianti vidinės energijos ir pasitikėjimo pačiu savimi. Todėl tik retais atvejais pacientai nutyli savo vienos ar kitos veiklos gebėjimus. Dėl emocijų srities pasakytina, kad pacientas pats turi išskirti savo teigiamas ir neigiamas emocijas, jas įvardyti ir nustatyti jų santykį (kokios emocijos vyrauja per dieną, gyvenimą). Prašoma įvardyti, kas trukdo vyrauti teigiamoms, o ne neigiamoms emocijoms (tai gali būti socialinės problemos, charakterio bruožai, šeimos santykiai ir t. t.). Pacientui liepiama atpažinti vyraujančias emocijas, jų išraiškos formas (pvz., verksmingumas, balso tono pakilimas ir t. t., su kuo tai susiję). Mąstymą labiausiai veikia intelekto lygis. Jį taip pat galima nustatyti testuojant, bet gydant tai nelabai padeda, juo labiau kad pacientui reikia padėti suvokti savo ligą, elgseną ir gyvenseną. Todėl daugiausia skiriama tam, kaip pacientas suvokia savo ligą, kaip jis laikosi ligos lemiamo ražimo, kokių turi numatęs savo gyvenimo perspektyvų (socialiniu ir asmeniniu atžvilgiu). Turint šią informaciją, galima atlikti neteisingų sampratų korekciją, išsamiai paaiškinant neigiamus jų padarinius. Paskui reikėtų patikrinti nuostatas dėl paaiškintų reiškinių. Jei jos pacientui priimtinos, galimi teigiami poslinkiai, jeigu ne – reiškia ieškoti formų, kad tos sampratos paveiktų pacientą ir pakeistų jo mąstymą reikiama linkme. Ne mažesnę reikšmę turi ir mąstymo lemiama elgsena, dažnai sukelianti nepageidautiną įtampą ir gyvenimo nesklandumų. Todėl stereotipinių elgesio normų išaiškinimas palengvina paciento būseną, suteikia jam pasitikėjimo tiek dėl ligos, tiek dėl bendravimo su aplinkiniais. Atpažinti lytinius interesus reikia tuo atveju, jeigu pacientas turi tokio pobūdžio problemų ir patiria nuolatinį stresą dėl nevisavertiškumo komplekso, baimės, neadekvačių jausmų pažinimo aspektu. Galima paminėti, kad šiuo požiūriu pacientai varžosi išsikalbėti, bet jeigu problema slypi čia, vis dėlto ryžtasi išsipasakoti. Pacientas turi sugebėti pažinti savo lytinio bendravimo galimybes ne tik fiziologiniu požiūriu, bet ir dvasiniu, neužmiršdamas įvertinti tokių pačių savo partnerio galimybių (išmokus vertinti save, galima pažinti ir kitus). Atsipalaidavimo pratimai taikomi pacientams, kurių sutrikusi miego fazė dėl nuolatos patiriamų stresų darbe ar namie ir kurie sunkiai kontroliuoja savo elgesį. Kadangi konkrečios žmogaus kūno dalys nevienodai reguoja į patiriamą stresą, joms arba elgesio išraiškos formoms taikomi skirtingi atsipalaidavimo pratimai, rekomenduotini prieš atliekant veiksmą ar elgesio aktą (pvz., išsigandus kojos tampa tarsi medinės). Tuo atveju reikėtų jas atpalaiduoti ir stengtis pajusti srūvanti venomis kraują, šilumą, sunkumą, o paskui lengvumą, tada kojos taps lankstesnės. Iš baimės džiūsta ir burna. Jeigu reikia greitai suvilgyti gerklę seilėmis, įsivaizduokite citriną. Burnoje bematant atsiras seilių. Paskui galite įsivaizduoti ir tuos valgius, kurie pirmi žadina apetitą, ir seilių išsiskyrimas susireguliuos. Tvarkant kitus organizmo funkcijos sutrikimus patartina pacientui išmokti atskirai jausti savo kūno dalis ir organus. Tada, sukaupus dėmesį į vieną iš jų (pvz., širdį) priversti pajusti tai, ką norėtume, - širdis plaka ritmingai ir ramiai. Sutelkdami dėmesį į šį organą pacientai paprastai tai pajunta – objektyviai fiksuojamas lygus ritmingas pulsas. Tą patį galima pasakyti ir apie ūžesį ausyje, kai pacientas išmoksta atpalaiduoti galvą nuo įkyrių minčių ir pajusti joje lengvumą – neretai ūžesys pamažu išnyksta. Per autogeninę treniruotę nuolat suvokiama reali išorinė ir vidinė situacija bei jutimai, sąmoningai kontroliuojama būsena. Žmogaus funkcijas, tarp jų – ir nevalingas, iki tam tikrų ribų, esant atitinkamoms sąlygoms, galima reguliuoti per smegenų žievę sudarius sąlyginius refleksus, valingai atsimenant tas situacijas, kurios leidžia atpalaiduoti kūną. Tai susiję su aktyvia žievės veikla. Taigi autogeninės treniruotės pagrindas yra laisvo, valingo, ilgalaikio raumenų atsipalaidavimo pratimai, naudingų sąlyginių refleksų sudarymo ir įtvirtinimo sistema, valingo atsiminimo pratimai. Refleksacijos ir kiti autogeninio pobūdžio pratimai pasirenkami atsižvelgiant į stresus, neurozes ir baimių simptomatiką, taip pat į somatinių ligų fone pasireiškiantį neurosensorinį prikurtimą. Raumenims atsipalaidavus, galima padėti susidaryti ir įsitvirtinti pageidaujamiems naujiems sąlyginiams refleksams. Mūsų žodžiai, kalba, vaizdiniai (antroji signalinė sistema) daro įtakąne tik nervų sistemos, bet ir vidaus organų veiklai. Žodiniai signalai arba jų sukelti vaizdiniai treniruojantis kartojasi, tada įmanoma sąmoningai reguliuoti nevalingus vegetacinius procesus. Šis reguliavimas pasiekiamas ne tiesiogiai, saviįtaiga, o apeinamaisiais manevrais, veikiant organizmo valdymo sistemas, sukeliant vidaus organų veiklos pertvarką. Neurofiziologijos požiūriu sisteminga atsipalaidavimo ir įtampos kaita yra ne kas kita, kaip fiziologinių mechanizmų naudojimas pagrindinių nervinių procesų slopinimo ir dirginimo paslankumui lavinti. Tokia treniruotė turi savarankišką gydomąją, profilaktinę ir higieninę reikšmę, ypač tiems žmonėms, kurių pagrindiniai procesai pasižymi inertiškumu, t.y. neiniciatyviems, neryžtingiems, abejingiems, linkusiems ilgai sielotis. Taigi raumenų atsipalaidavimas sukuria būseną, priešingą psichiniam aktyvumui. Naudojant raumenų ir kvėpavimo sistemas, kurias labiausiai galima valingai kontroliuoti, įmanoma stipriai paveikti vegetacinę sistemą. Tai leidžia kryptingai veikti įvairias organizmo funkcijas: širdies veiklą, medžiagų apykaitą. Ši relaksacijos technika derinama su kvėpavimo pratimais, ji gerina plaučių ventiliaciją, kraujo sotinimą deguonimi, aktyvina parasimpatinę nervų sistemą ir gerina smegenų veiklą. Autogeninės treniruotės metodas naudojamas kaip papildoma psichoterapija siekiant mažinti emocinę įtampą, baimę, užkirsti kelią stresinėms situacijoms. Dažniausiai taikoma nervų ir raumenų releksacija, meditacija, autogeninė ir įvairios biologinių ryšių treniruotės. Psichoterapinė technika taikyta Rytų šalyse, tuo tarpu Vakaruose šios metodikos pradėtos analizuoti palyginti neseniai. Bendrieji releksacijos įgūdžiai turi tarpinę reikšmę gydant įvairias ligas. Yra dviejų pakopų autogeninė treniruotė: 1) žemesnio lygio – pratimais išmokta relaksacija; 2) aukštesnio lygio – autogeninė meditacija, t. y. įvairaus lygiohipnozės būsena. Autogeninė treniruotė taikoma atsižvelgiant į funkcinius sutrikimus ir somatines ligas. Geriausių rezultatų pasiekiama gydant įtampos sukeltas ligas. LOR reabilitacinio centro duomenis. Cnetre 1996 -1997 metais gydėsi 402 prikurtę ligoniai (336 dėl lėtinio neurosensorinio ir 65 dėl ūminio neurosensorinio prikurtimo; 303 vargino abipusis ir 88 vienpusis prikurtimas). Centro duomenimis, lėtinio neurosensorinio prikurtimo atvejais iki 90 proc. ligonių turi įvairių psichologinių problemų, kurios dažniausiai susijusios su bendravimu tiek darbe, tiek šeimoje. Beveik 80 proc. Prikurtusiųjų atsiradus įtampai, pradeda girdėti ir orentuotis aplinkoje dar blogiau negu būdami normalio būklės. Daugelis ūminiu neurosensoriniu prikurtimu sergančių ligonių patiria baimę, kad klausa nepagerės, t.y. prikurtimas taps pastovus ar net dar pagilės. Visais atvejais bendrąją psichikos būklę blogina ūžesys ausyje ir rečiau – galvos svaigimas. Audiometrijos duomenimis, po gydymo reabilitaciniame centre klausa normalizavosi 15 proc. (tik ūminio neurosensorinio prikurtimo atvejai), pagerėjo apie 60 proc. Ir nepakito apie 25 proc. ligonių. Siekiant įvertinti psichoterapijos efektyvumą ir reikalingumą įprastų gydymo ir reabilitacijos priemonių komplekse, buvo specialiai atrinktos ir išanalizuotos 52 pacientų ligos istorijos. Be prikurtimo (250 – 8000 Hz diapozone vidutiniškai siekė 40 -80 dB; prikurtimo trukmė – nuo 2 iki 16 metų), visus ligonius vargino įvairaus laipsnio psichologinės problemos. 98 proc. ligonių anksčiau vieną ar keletą kartų be efekto buvo taikyti otorinolaringologų rekomenduoti medikamentinio gydymo kursai, tačiau nė vienas iš konsultantų neatkreipė dėmesio į psichologines pacientų problemas. Reabilitacijai taikyti psichologiniai metodai (7-10 seansų), padedantys ligoniui geriau orientuotis socialinėje sferoje, susidedantys iš šešių etapų: 1. žinių apie ligą, jos eigą, gydymo perspektyvą suteikimo; 2. paciento sutikimo su reabilitacijos programos perspektyva; 3. paties paciento ligos svarbos suvokimo; 4. emocinės adaptacijos; 5. kognityvios (pažinimo) adaptacijos; 6. elgesio strategijos. Orientojant ligonį šiais principais pasiekiama vidinio stabilumo ir tai padeda gydyti jo paties ligą. Reabilitacija vyksta pagal šią schemą: Pacientas Prognozė Grįžtamoji kompensacija Asmeninė atsakomybė Sprendimas gydytis Kitko poreikis Poreikis veikti, kad taptų normalus, stabdo prikurtimo progresavimą. Veiksmų derinimas Aš sergu. Kompensacija vyksta pagal numatytą gydymo programą. Išvados Baigus reabilitaciją psichologinė pacientų būklė aiškiai pagerėjo, o 20 proc. – normalizavosi ir tai teigiamai paveikė ir klausą. 49 ligoniams girdimumo riba sumažėjo daugiau nei 10 dB kalbos diapazonas ir vidutiniškai buvo 16-22,2 dB (P

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!