Prezidento institutas Lietuvoje ir pasaulyje

ĮŽANGA Valstybei, tiek demokratinei respublikai, tiek monarchijai reikia atsakingo asmens, užtikrinančio konstitucinę tvarką, garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis. Valstybės vadovas yra laikomas tautos vienybės simboliu, išreiškia ne atskirų politinių partijų, o visų visuomenės sluoksnių interesus, todėl yra labai aktualu ir įdomu palyginti skirtingų valstybių vadovų institucijas. Taigi šio darbo tema - valstybės vadovo institucija Lietuvoje ir pasaulyje. Palyginimui pasirinkau vieną galingiausių pasaulio valstybių - Jungtines Amerikos Valstijas – prezidentinę respubliką. Darbo tikslas – panagrinėti valstybės vadovo instituciją Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti valstybės vadovo sąvoką ir jos rūšis: teisinę monarcho padėtį ir teisinę respublikos prezidento padėtį; 2. Palyginti Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento institucijas: ◦ Prezidento rinkimus; ◦ Prezidento įgaliojimus įvairiose srityse; 3. Pateikti darbo išvadas. Darbo metodika. Rašydama darbą naudojausi paskaitų medžiaga, rėmiausi įvairių autorių moksline bei publicistine literatūra, moksliniais straipsniais, įstatymais, reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos bei Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento instituciją. 1. Valstybės vadovas ir jo sąvoka Valstybės vadovas – aukščiausias vykdomosios valdžios reiškėjas, yra asmuo ar kolegialus organas, turintis teisę oficialiai atstovauti šaliai tarptautiniuose santykiuose bei spęsti svarbiausius vidaus politikos klausimus. (3, p. 277) Beveik visose valstybėse, išskyrus Šveicariją, valstybės vadovas yra vienasmenis. (3, p. 277) Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose. (4, p. 732) Konstitucinėse monarchijose sostą paveldi monarchas, respublikose – konstitucijos nustatytam laikotarpiui renkamas prezidentas. (3, p. 277) Žodis prezidentas yra kilęs iš lotyniško žodžio praesidens (praesidentis), t.y. – „sėdintis priešakyje“. (2, p. 732) JAV, Lotynų Amerikoje valstybės vadovas kartu yra ir vyriausybės vadovas. Šveicarija valstybės vadovo neturi. Šios institucijos pareigas vykdo kolegiali vyriausybė – Direktorija, susidedanti iš 7 narių, parlamento renkamų trims metams. (3, p. 277) Tačiau net ir kolegialiai institucijai vykdant valstybės vadovo funkcijas, yra renkamas šios institucijos pirmininkas, kuris, turėdamas nedaug įgaliojimų, reprezentuoja šalį. (4, p. 732) Direktorijos pirmininkas keičiamas kasmet. (3, p. 277) Valstybės vadovas yra laikomas tautos vienybės simboliu, išreiškia ne atskirų politinių partijų, o visų visuomenės sluoksnių interesus. Tiesa, šį postą dažniausiai užima žmonės, kurie iki išrinkimo buvo aktyvūs kurios nors politinės partijos nariai. Tik tapę valstybės vadovais, jie pasidaro „politiškai neutralūs“ ir laikinai nedalyvauja savo partijos organų veikloje. (3, p. 277) 1.1. Teisinė monarcho padėtis Monarchui valstybės vadovo postas atitenka paveldėjimo keliu arba jis yra renkamas (iki gyvos galvos). Monarchai turi daug asmeninių teisių ir prerogatyvų. Už savo veiksmus jie negali būti traukiami nei teisminėn, nei politinėn atsakomybėn. Už padarytą žalą valstybei atsako jo patarėjai ir ministrai. (3, p. 277) Konstitucinių monarchijų vadovai turi savo rezidenciją (rūmus) ir visą eilę savo funkcijas atliekančių pareigūnų. Monarcho rūmus išlaiko valstybės biudžetas. Jo asmeninėms ir kitoms išlaidoms skiriama tam tikra lėšų suma, vadinama civiliniu lapu. Šios sumos dydį nustato įstatymas. (3, p. 277-278) Jeigu monarchas dėl kurios nors priežasties (nepilnametystė, neveiksnumas) negali atlikti konstitucijoje numatytų funkcijų, specialiu nutarimu paskiriamas regentas (lot. regens – valdantis) arba regentų taryba. Regentu dažniausiai būna artimas monarcho giminaitis. (3, p. 278) Faktiškai parlamentinėje sistemoje monarcho valdžia žymiai menkesnė, už formaliai jam pripažintą. Todėl sakoma, kad monarchas „karaliauja, bet ne valdo“. Dažniausiai jam priklauso formali valstybės aukštųjų pareigūnų skyrimo ir atleidimo teisė, piliečių apdovanojimas ir garbės vardo jiems suteikimas. (3, p. 278) 1.2. Teisinė respublikos prezidento padėtis Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino JAV, 1789 metais valstybės galva padarę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje (1848), Azijos - Kinijos Respublikoje (1912), Afrikos - Liberijoje (1848). Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis. (6) Respublikos prezidentas – renkamas valstybės vadovas. Tuo jis ir skiriasi nuo monarcho, kuris šį postą paveldi. Šiandien oficialiai prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas pilietis, atitinkantis tam tikrus reikalavimus (cenzus). Prezidento rinkimo forma turi tam tikrą politinę prasmę. Renkant jį tiesiogiai, pagal nusistovėjusias tradicijas, valdžia jam suteikia ne parlamentas, o tauta. Tai turi įtakos kilus konfliktui tarp parlamento ir prezidento. Mūsų laikais šalies vadovas renkamas tiesiogiai Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Lietuvoje. Tuo tarpu Graikijoje, Izraelyje, Turkijoje jį renka aukščiausias įstatymų leidimo organas – parlamentas. Prezidento įgaliojimų trukmė kiekvienoje šalyje skirtinga. Ją nustato konstitucijos. JAV prezidentas renkamas ketveriems metams, Suomijoje – šešeriems, Lietuvoje ir Lenkijoje – penkeriems metams. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių išrinktas valstybės vadovas negali vykdyti savo įsipareigojimų. Jį pakeičia jo pavaduotojas (viceprezidentas), kuris renkamas kartu su prezidentu (JAV, Lotynų Amerika). Tose šalyse, kur šio posto nėra, laikinai pareigas eiti gali parlamento pirmininkas (Lietuva) arba vyriausybės vadovas (Suomija, Austrija). (3, p. 278) Tačiau nė vienoje valstybėje prezidento valdžia nėra absoliuti. Savo kadencijos metu jis atlieka tik konstitucijoje numatytas pareigas ir už tai iš valstybės iždo gauna atlyginimą. Pavyzdžiui, Vokietijos prezidentas negali užsiimti komercine veikla. Prezidentas, eidamas savo pareigas, visuomet turi žinoti, kad jis, jo vadovaujamos įstaigos privalo vadovautis konstitucija ir įstatymais. Priešingu atveju – jis gali būti atleistas iš pareigų (impičmentas – JAV, kitur nustatyta kita tvarka). Tas pats asmuo prezidentu išrinktas gali būti ne daugiau, kaip du kartus iš eilės. Prezidentas dažnai turi atsižvelgti į teisminės valdžios, kuri vienu ar kitu būdu vykdo konstitucinę priežiūrą, praktiką, nes pastaroji ne visuomet yra palanki prezidento vykdomai valstybinei politikai. (3, p. 278-288) Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei. Valstybės vadovas realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Prezidentai įstatymų kūrybos procese naudojasi veto teise, turi galimybę skirti teisėjus bei suteikti malonę nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe. Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra vykdomosios valdžios vadovas. (4, p. 732-733) Kaip jau buvo minėta, prezidentas valstybinės valdžios sistemoje gali turėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); ir valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos, Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, nors yra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas ir vyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra ir vadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje (Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamos prezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tipo respublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų, išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būti vertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumų. Nacionalinėje doktrinoje diskutuojama dėl šios Konstitucinio Teismo išsakytos nuomonės, teigiant, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimo būdas bei kiti de jure ir de facto įgaliojimai duoda pagrindą Lietuvos valdymo formoje įžvelgti mišraus (pusiau prezidentinio) valdymo formos požymių. (4, p. 733) Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies Konstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. skelbia, jog „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“. Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus leisti dekretus (juos privalo pasirašyti Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras) vykdomosios valdžios veiklos ribose, todėl šią instituciją galima priskirti institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme. (4, p. 733) 2. Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento institucijų palyginimas 2.1. Rinkimai Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų tvarką numato Lietuvos Respublikos Konstitucija bei 1992 m. Gruodžio 22 d. Priimtas Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymas. (4, p. 735) Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas kam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip dvejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. (1, 77str, 78 str.) Pagal JAV Konstituciją prezidentu gali tapti kiekvienas JAV pilietis, sulaukęs trisdešimt penkių metų ir gimęs Jungtinėse valstijose ir išgyvenęs jose ne mažiau kaip keturiolika metų. Kandidatus į prezidento postą iškelia politinės partijos likus keliems mėnesiams iki rinkimų, kurie rengiami kas ketveri metai (keliamaisiais metais) pirmąjį antradienį po pirmojo lapkričio mėnesio pirmadienio. (7) Lietuvos Respublikos eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos. Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rikėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų. Jei pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai. (1, 80 str.) Amerikoje prezidentas renkamas kaip kitaip nei kitose šalyse. Nors kandidatų vardai įrašomi biuleteniuose, kiekvienos valstijos rinkėjai už prezidentą (ir viceprezidentą) tiesiogiai nebalsuoja, o renka pagal partijų pateiktus sąrašus prezidento rinkikus – tiek, kiek renkama toje valstijoje deputatų į aukštuosius ir žemuosius Kongreso rūmus. Kandidatas, gavęs balsų daugumą kurioje nors valstijoje, laimi visus tos valstijos rinkikų mandatus. Visų 50 valstijų ir Kolumbijos apygardos rinkikai (iš viso 538 asmenys) sudaro vadinamąją rinkikų kolegiją. Pagal konstituciją kolegija niekada visa nesusirenka. Tuoj po rinkimų rinkikai susitinka valstijų sostinėse ir balsuoja už tuos kandidatus, kurie gavo balsų daugumą atitinkamose valstijose. Norėdamas laimėti, kandidatas į prezidentus turi gauti 270 balsų. Kaip nurodoma konstitucijoje, nė vienam kandidatui negavus reikalingos daugumos, galutinį sprendimą priima Atstovų rūmai, kurių visi nariai balsuoja - kiekviena valstija ir Kolumbijos apygarda turi tik po vieną balsą. Prezidento ketverių metų kadencija prasideda sausio 20 dieną (20 pataisa, ratifikuota 1933 m., atkėlė šią datą iki kovo) po lapkričio mėnesio rinkimų. Prezidentas pradeda eiti savo pareigas per inauguracijos ceremoniją, paprastai rengiamą ant Kapitolio laiptų, dalyvaujant visiems Kongreso nariams. Prezidentas viešai duoda priesaiką, kurią pagal tradiciją priima JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Priesaikos tekstas pateikiamas antrame konstitucijos straipsnyje: „Aš iškilmingai prisiekiu (arba pasižadu), kad garbingai vykdysiu Jungtinių Valstijų prezidento pareigas ir visomis išgalėmis saugosiu, ginsiu ir remsiu Jungtinių Valstijų konstituciją“. Po priesaikos ceremonijos naujasis prezidentas paprastai sako inauguracinę kalbą, kurioje išdėsto savo administracijos politiką bei planus. (5, p. 55) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų rezultatų paskelbimas yra Respublikos Prezidento rinkimų komisijos nutarimo paskelbimas Lietuvos Respublikos laikraščiuose per Lietuvos Respublikos Vyriausybės telegramų agentūrą (ELTA). Po Respublikos Prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo Respublikos Prezidento rinkimų komisija ne vėliau kaip per 3 valandas išrinktam Respublikos Prezidentui įteikia Lietuvos Respublikos Prezidento pažymėjimą. (2, 1 str.) Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to, kai Vilniuje, dalyvaujant tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai. Išrinkus Respublikos Prezidentą tais atvejais, kurie numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje, išrinktas Respublikos Prezidentas penktąją darbo dieną po Respublikos Prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo pradeda eiti savo pareigas, kai Vilniuje, dalyvaujant tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai. (2, 2 str.) Nustatomas toks Respublikos Prezidento priesaikos tekstas: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos Nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“. Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio. (2, 3 str.) Respublikos Prezidentas prisiekia Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, Seimo posėdyje. Respublikos Prezidentas prisiekia, stovėdamas priešais priesaiką priimantį Konstitucinio Teismo pirmininką, o jo nesant – vieną iš Konstitucinio Teismo teisėjų ir skaitydamas priesaikos tekstą padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Baigęs skaityti priesaiką, Respublikos Prezidentas pasirašo priesaikos aktą. Po to Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų, kuris priėmė priesaiką. Respublikos Prezidento priesaikos aktas įteikiamas Seimo pirmininkui ir saugomas Seime. Priesaikos tekstas netaisomas ir nekeičiamas. Šios nuostatos nesilaikymas, kaip ir atsisakymas prisiekti Seimo posėdyje, pasirašyti priesaikos aktą arba pasirašymas su išlygomis reiškia, kad Respublikos Prezidentas neprisiekė ir todėl negali eiti savo pareigų. Po to, kai priesaikos aktas pasirašytas, giedamas valstybės himnas. (2, 4 str.) 2.2. Prezidento įgaliojimai Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais, kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžių ir atsvarų“ sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei prezidento rinkimų įstatymai yra pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybės vadovo įgaliojimų apimtį ir ribas. (4, p. 740) Kai visose didžiausiose Europos valstybėse viešpatavo paveldintys savo sostus monarchai, pati mintis apie prezidentą su ribota pareigų ėjimo trukme atrodė revoliucinė. Konstitucija suteikė prezidentui vykdomąją valdžią. Ji taip pat numato renkamą viceprezidentą, kuris perima prezidento įgaliojimus, jei pastarasis miršta, atsistatydina ar nebegali eiti savo pareigų. Nors konstitucija gana smulkiai apibūdina prezidento pareigas ir įgaliojimus, ji neskiria jokių konkrečių vykdomosios valdžios funkcijų nei viceprezidentui, nei vyriausybės nariams, nei kitiems federacijos pareigūnams. Dėl didelių vienvaldžio prezidento įgaliojimų konstituciniame konvente buvo karštai diskutuojama. Kai kurios valstijos turėjo išsirinkusios keleto narių vykdomąsias tarybas, tokia sistema jau kurį laiką sėkmingai veikė Šveicarijoje. Tad Benjaminas Franklinas paragino, kad panaši sistema būtų priimta ir Jungtinėse Valstijose. Be to, daugelis deputatų, prisimindami besaikį Britanijos karaliaus despotizmą, bijojo galingos prezidento valdžios. Vis dėlto laimėjo vienvaldžio prezidento, griežtai kontroliuojamo ir atsveriamo kitų valdžių šalininkai. (5, p. 52-53) JAV prezidento galia yra viena didžiausių pasaulyje. Pasak konstitucijos, prezidentas turi „laiduoti įstatymų laikymąsi“. Remdamasis šiuo priesaku, jis vadovauja vykdomajai federacijos valdžiai – didžiuliai organizacijai, apimančiai keletą milijonų žmonių, taip pat turi svarbius įgaliojimus įstatymų leidybos ir teismų veiklos srityje. (5, p. 56) 2.2.1. Įstatymų leidybos įgaliojimai Lietuvos Respublikos vadovo įgaliojimai nekonkuruoja su atstovaujamosios institucijos – Seimo įgaliojimais. Lietuvos Respublika numato griežtą šių valstybės valdžios institucijų funkcijų pasidalijimą. Tačiau Respublikos Prezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybės vadovą, kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Net naujai išrinktas Seimas į pirmąjį savo posėdį renkasi Prezidento kviečiamas. Taip pat Prezidentas turi įgaliojimus skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikrais atvejais ir pirmalaikius parlamento rinkimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo galimybė yra apribota aplinkybių. (4, p. 740) Įstatymų leidyba yra svarbiausia Seimo veiklos funkcija. Jokiai kitai institucijai nėra suteikta įstatymų leidybos teisė. Tačiau Respublikos Prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų šioje srityje: 1. Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę; 2. Seimo priimti įstatymai galioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos prezidentas, išskyrus atvejus, kai pačiuose įstatymuose yra numatoma kita jų įsigaliojimo data. Po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymo tekstu Seimo statuto nustatyta tvarka būtinas įrašas su Seimo pirmininko arba jo pavaduotoja parašu. Taip patvirtinamas Seimo priimto įstatymo autentiškumas. Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie įteikiami Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbti, registruojami specialioje knygoje. Vėliau nurodoma jų pasirašymo bei paskelbimo data arba pažymima apie jų grąžinimą Seimui pakartotinai svarstyti. Lietuvos Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prieš Respublikos Prezidento parašą yra įrašyta: „skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą“. Respublikos prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai gražina Seimui pakartotinai svarstyti. (4, p. 741) Įstatymai ir kiti norminiai aktai yra skelbiami oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“. Grąžindamas nepasirašytą įstatymą Seimui, respublikos Prezidentas turi nurodyti, kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaip jį reikėtų taisyti. Jei nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, tas įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. „Susidūręs su Prezidento veto, parlamentas gali reaguoti trejopai: 1) priimti prezidento pastabas, 2) jas atmesti arba 3) „numarinti“ išbraukiant iš politinės darbotvarkės“. Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimta. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau nei ½, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Paprastai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių dauguma. Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsdamas oficialiai paskelbti. (4, p. 742) Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo. Referendumu priimtą įstatymą arba kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. (4, p. 742) Konstitucijoje numatytais atvejais (ginkluoto užpuolimo atveju, įvedant karo padėtį ir skelbiant mobilizaciją arba įvedant nepaprastąją padėtį) tarp Seimo sesijų Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Respublikos Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolierius, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Taip pat Lietuvos respublikos Konstitucija įpareigoja šalies vadovą daryti metinius pranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką. Seimo pritarimu Prezidentas skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; pastarojo teikimu skiria ar atleidžia saugumo tarnybos vadovo pavaduotojus. (4, p. 742) Nors JAV konstitucijoje nurodoma, kad „visi įstatymų leidybos įgaliojimai“ priklauso Kongresui, prezidentas kaip pagrindinis valstybės politikos reiškėjas vaidina svarbų vaidmenį įstatymų leidyboje. Jam priklauso teisė sustabdyti Kongreso priimtus įstatymus; pastarieji įsigalioja tik tada, kai abu rūmai priima juos iš naujo dviejų trečdalių balsų dauguma. (7) Nemaža įstatymų projektų, svarstomų Kongrese, yra parengiami vykdomosios valdžios iniciatyva. Reikalingus, jo nuomone, įstatymus prezidentas gali siūlyti metiniuose ir specialiuose laiškuose Kongresui. Jeigu Kongresas pertraukia darbą neišnagrinėjęs šių pasiūlymų, prezidentas turi teisę sušaukti specialią sesiją. Be viso to, prezidentas gali paveikti viešąją nuomonę kaip politinės partijos lyderis ir aukščiausias JAV valdžios pareigūnas ir šitaip daryti įtaką įstatymų rengimui Kongrese. Siekdami glaudžiau bendradarbiauti su Kongresu, prezidentai pastaraisiais metais įsteigė ryšių su Kongresu skyrių Baltuosiuose rūmuose. Prezidento padėjėjai seka visų svarbių įstatymų leidimą ir stengiasi įtikinti abiejų partijų senatorius ir atstovus remti administracijos politiką. (5, p. 56) 2.2.2. Vykdomosios valdžios įgaliojimai Lietuvos Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Lietuvos Respublikos Prezidentas Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio mėn. Nutarimo konstatuojamoje dalyje išaiškino, jog Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Vilnius, 1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Tad Respublikos Prezidento teisė skirti Ministrą Pirmininką nėra absoliuti. Ministro Pirmininko kandidatūrą šalies vadovas turi derinti su Seimu. Ministro Pirmininko teikimu Prezidentas skiria ir atleidžia ministrus. Lietuvos Respublikos ministrai yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. (4, p. 743) Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Prezidentas taip pat priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras. Išrinkus naują Seimą, prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kol nėra Ministro Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam nei 60 dienų laikotarpiui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, jeigu tokio teikimo nėra, Respublikos Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką. (4, p. 743) Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar leisti patraukti Ministrą Pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda leidimą juos suimti ar kitaip suvaržyti jų laisvę. Nors Respublikos Prezidento institucija yra priskirtina vykdomosios valdžios grandžiai, Konstitucijoje nėra numatyta galimybė šalies vadovui dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose. Respublikos Konstitucija numato, jog ministrai yra atskaitingi Respublikos Prezidentui, tačiau šalies vadovas nėra nei Vyriausybės narys, nei vadovas. (4, p. 743) Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pačioje vykdomosios valdžios sistemoje turi plačius įgaliojimus tvarkyti šalies reikalus ir vadovauti federacijos vyriausybei. Prezidentas gali leisti taisykles, aktus ir nurodymus, vadinamus įsakais, kurie federacijos valdžios organais turi įstatymo galią. Kaip vyriausiasis JAV ginkluotųjų pajėgų vadas, prezidentas gali pašaukti į federacinę tarnybą valstijų nacionalinės gvardijos dalinius. Karo metu arba susidarius ypatingai padėčiai Kongresas gali suteikti prezidentui dar platesnius įgaliojimus valdyti šalies ekonomiką ir užtikrinti Jungtinių Valstijų saugumą. (5, p. 57) 2.2.3. Teismų valdžios įgaliojimai Teisminė valdžia yra labai svarbi valstybės valdžios grandis. Teismai yra vienintelė institucija, kuri vykdo teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.). Šios valdžios šakos savarankiškumą ir nepriklausomumą garantuoja šalies Konstitucija ir įstatymai. Tačiau Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas dalyvauja šios institucijos formavimo procese. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir atleisti teismų teisėjus. Šalies vadovas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras. Seimui paskyrus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų Respublikos Prezidentas teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Tad skiriant Aukščiausiojo Teismo teisėjus, būtinas Respublikos Prezidento ir Seimo sutarimas dėl kandidatų. (4, p. 744) Prezidentas skiria Apeliacinio Teismo teisėjus, o iš jų Apeliacinio Teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjų kandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Apylinkių, apygardų ir specializuoto teismo teisėjus bei pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. (4, p. 744) Įstatymo numatytais atvejais Prezidentas atleidžia arba teikia Seimui atleisti teisėjus. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija – Teisėjų taryba. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „Atsižvelgiant į Konstitucijoje numatytą teismų formavimo tvarką, taip pat į Respublikos Prezidento ir specialios teisėjų institucijos santykių konstitucinį reguliavimą, darytina išvada, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų“. (4, p. 744) Taigi pagal Konstituciją speciali teisėjų institucija ne tik padeda Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. 5 d. numatyta, kad „…speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). (4, p. 744-745) Respublikos Prezidentas įstatymo nustatytais atvejais nustato arba teikia Seimui nustatyti teisėjų skaičių teismuose, tvirtina teisėjų valdžios simbolių etalonus, pažymėjimų pavyzdžius. Teisėjas negali būti patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Tačiau Respublikos Prezidentas negali daryti įtakos teismų sprendimams konkrečiose bylose. (4, p. 745) Ypatingą vietą valstybės institucijų sistemoje užima Konstitucinis Teismas. Nepriklausydamas bendrųjų teismų sistemai, Konstitucinis Teismas vykdo tik jam būdingas funkcijas. Šis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Šalies vadovas turi įgaliojimų Konstitucinio Teismo formavimo procese. Prezidentas teikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras. Paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą. (4, p. 745) Respublikos Prezidentas galo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų neprieštaravimų Konstitucijai arba įstatymams. Tačiau šalies vadovas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtų įstatymų neprieštaravimo Konstitucijai. Taip pat Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai. (4, p. 745) Tarp konstitucinių JAV prezidento teisių reikia paminėti teisę skirti svarbius valstybės pareigūnus; prezidento skiriamus federacijos teisėjus ir Aukščiausiojo teismo narius turi tvirtinti Senatas. Kita svarbi teisė – teikti absoliučią ar sąlyginę malonę asmenims, pažeidusiems federacijos įstatymus, išskyrus apkaltos atvejus. Malonės aktu prezidentas taip pat gali sutrumpinti bausmės atlikimo laiką arba pakeisti ją švelnesne. (5, p. 56) 2.2.4. Užsienio politikos įgaliojimai Lietuvos Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas. Jis Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius. Prezidentas vadovauja konsultacinei Valstybės gynimo tarybai, kuri svarsti ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus. Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotojų pajėgų panaudojimo ir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas. Tačiau šalies vadovas privalo tokį savo sprendimą pateikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. (4, p. 745) Jeigu valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. Tarp Seimo sesijų neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teisę priimti Respublikos Prezidentas, taip pat šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui svarstyti. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą. Taikos metu prezidentas tvirtina kariuomenės dislokavimo vietas ir manevravimo teritorines ribas. Sprendimus dėl kariuomenės dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi teisę priimti tik Respublikos Prezidentas. Tik šalies vadovas savo dekretu gali įsakyti krašto apsaugos ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų apsaugai. (4, p. 745-746) Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslų literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios užsienio politikoje: „Įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi“. Vyriausybės teikimu Prezidentas skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šalies vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti. (4, p. 746) Pagal Konstituciją JAV prezidentas yra vyriausias federacijos pareigūnas, atsakingas už JAV santykius su užsienio valstybėmis. Prezidentai skiria ambasadorius, ministrus ir konsulus (tvirtinamus Senato), priima užsienio šalių ambasadorius ir kitus jų atstovus. Drauge su valstybės sekretoriumi prezidentas palaiko oficialius ryšius su užsienio kraštų vyriausybėmis. Kartais prezidentas gali asmeniškai gali dalyvauti viršūnių susitikimuose, kur susirenka pasitarti valstybės galvos. Pavyzdžiui, prezidentas Woodrow Wilsonas vadovavo Amerikos delegacijai Paryžiaus konferencijoje pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui; prezidentas Franklinas D. Roosveltas per Antrąjį pasaulinį karą tarėsi su sąjungininkų lyderiais jūroje, Afrikoje ir Azijoje; o po Roosvelto visi prezidentai yra svarstę su pasaulio valstybių veikėjais ekonomines ir politines problemas ir siekę dvišalių ir daugiašalių susitarimų. (5, p. 57) Per Valstybės departamentą prezidentas rūpinasi amerikiečių užsienyje ir užsieniečių Jungtinėse Valstijose apsauga. Prezidentai sprendžia, ar pripažinti naujas valstybes ir naujas vyriausybes, ir sudaro sutartis su kitomis valstybėmis, kurios įsigalioja pritarus joms Senatui dviejų trečdalių balsų dauguma. Prezidentas taip pat gali sudaryti „vykdomuosius susitarimus“ su užsienio šalimis, kuriems nereikalingas Senato pritarimas. (5, p. 57) IŠVADOS • Valstybės vadovas – aukščiausias vykdomosios valdžios reiškėjas, yra asmuo ar kolegialus organas, turintis teisę oficialiai atstovauti šaliai tarptautiniuose santykiuose bei spęsti svarbiausius vidaus politikos klausimus. Valstybės vadovas yra laikomas tautos vienybės simboliu, išreiškia ne atskirų politinių partijų, o visų visuomenės sluoksnių interesus. • Monarchui valstybės vadovo postas atitenka paveldėjimo keliu arba jis yra renkamas (iki gyvos galvos). Monarchai turi daug asmeninių teisių ir prerogatyvų. Už savo veiksmus jie negali būti traukiami nei teisminėn, nei politinėn atsakomybėn. Už padarytą žalą valstybei atsako jo patarėjai ir ministrai. • Respublikos prezidentas – renkamas valstybės vadovas. Tuo jis ir skiriasi nuo monarcho, kuris šį postą paveldi. Šiandien oficialiai prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas pilietis, atitinkantis tam tikrus reikalavimus (cenzus). Prezidentas, eidamas savo pareigas, visuomet turi žinoti, kad jis, jo vadovaujamos įstaigos privalo vadovautis konstitucija ir įstatymais. • Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip dvejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Pagal JAV Konstituciją prezidentu gali tapti kiekvienas JAV pilietis, sulaukęs 35 metų ir gimęs Jungtinėse valstijose ir išgyvenęs jose ne mažiau kaip keturiolika metų. • Prezidentą renka LR piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. JAV prezidentas renkamas gyventojų netiesioginiais rinkimais (per rinkikų kolegiją) ketveriems metams. Tiek Lietuvoje, tiek JAV tas pats asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. • Išrinktas LR Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to, kai Vilniuje, dalyvaujant tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai. JAV Prezidentas pradeda eiti savo pareigas per inauguracijos ceremoniją, paprastai rengiamą ant Kapitolio laiptų, dalyvaujant visiems Kongreso nariams. • Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais, kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. JAV prezidento galia yra viena didžiausių pasaulyje. Pasak konstitucijos, prezidentas turi „laiduoti įstatymų laikymąsi“. Remdamasis šiuo priesaku, jis vadovauja vykdomajai federacijos valdžiai – didžiuliai organizacijai, apimančiai keletą milijonų žmonių, taip pat turi svarbius įgaliojimus įstatymų leidybos ir teismų veiklos srityje. LITERATŪRA: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. Vilnius, 1996. 2. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. sausio 26 d. Vilnius, 1993. 3. Šiuolaikinė valstybė. KTU vadovėlis/ Sudaryt. Doc. Dr. J. Matakas. Technologija: Kaunas, 1999. 4. Konstitucinė teisė / T. Birmontienė, E. Jarašiūnas, E. Kūris, M. Maksimaitis, G. Mesonis, A. Normantas, A. Pumputis, E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė, J. Žilys. Vilnius: Lietuvos Teisės Universitetas, 2002. 5. Scholderis R. C. JAV valdžios sandara. Jungtinių valstijų informacijos agentūra. Pataisytas ir papildytas leidimas 1989 m. N. Glicko. 6. Vikipedija laisvoji enciklopedija. Prezidentas. [Žiūrėta 2005-11-26]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!